Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

atsakovės L. B. transporto firmos „(duomenys neskelbtini)“ atstovei L. B. transporto firmos „(duomenys neskelbtini)“ teisininkei R. K.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. Š. ieškinį atsakovei L. B. transporto firmai „(duomenys neskelbtini)“ dėl darbo ginčo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas advokatas papildomai paaiškino, kad atsakovė neteisingai pažymoje nurodė ieškovo 1 d. ir 1 val. vidutinį darbo užmokestį, kadangi turi būti skaičiuojama pagal 21 d. d., todėl ieškovo 1 d. vidutinis darbo užmokestis yra 50,48 Eur, o 1 val. – 6,31 Eur, su 1 mėn. vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimu sutinka; kadangi 2021 m. liepos 7 d. trumpojoje žinutėje įmonės vadovė nurodė, kad ieškovas atleistas iš darbo, ieškovas jai paskambino ir telefoninio pokalbio (įrašas pateiktas į bylą) metu įmonės vadovė nurodė, kad jo neatleidžia, o siunčia į prastovą, nes jam darbo neturi, todėl atsakovas į darbą ir nebevyko.

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė papildomai paaiškino, kad rašytinio prašymo iš darbuotojo dėl jo atleidimo iš darbo jam prašant įmonė negavo, įmonės vadovė su darbuotoju klabėjosi telefonu, norėjo jį atleisti iš darbo dėl autoįvykio metu padarytos žalos, bet geranoriškai pasiūlė jam jį atleisti DK 55 straipsnio pagrindu ir darbuotojas telefonu su tuo sutiko, bet neatvyko į įmonę parašyti prašymo dėl jo atleidimo iš darbo tokiu pagrindu; 2021 m. liepos 7 d. įmonės vadovė rašė darbuotojui trumpąją žinutę, kad jis atleistas, po kurios darbuotojas jai skambino, to pokalbio įrašas darbuotojo pateiktas į bylą, tačiau jis nepilnas; galutinis atsiskaitymas darbuotojui buvo išmokėtas 2021 m. lapkričio 9 d. po ginčo nagrinėjimo Darbo ginčų komisijoje; įmonės vadovė nėra teisininkė, todėl padarė klaidų formindama darbuotojo atleidimą iš darbo.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkinamas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl atleidimo iš darbo teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2017 m. rugpjūčio 17 d. ieškovas ir atsakovė sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią ieškovas nuo 2017 m. rugpjūčio 18 d. iki 2021 m. liepos 2 d. įmonėje dirbo vairuotojo–ekspeditoriaus pareigose, darbo sutartis nutraukta DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu (el. b. apyrašo t. I, l. 12–15, 61–71), darbuotojas 2021 m. rugpjūčio 10 d. kreipėsi į Darbo ginčų komisiją su prašymu dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu (el. b. apyrašo t. I, l. 56–60), Darbo ginčų komisija 2021 m. rugsėjo 14 d. sprendimu Nr. DGKS-3915 darbo byloje Nr. APS-131-15732 (toliau – sprendimas) atsisakė nagrinėti ieškovo prašymą dėl praleisto kreipimosi termino ir jo neatnaujinimo (el. b. apyrašo t. I, l. 24–27).

DK 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai abejojama dėl darbo santykius reglamentuojančių sutarčių sąlygų, jos aiškinamos darbuotojų naudai.

DK 55 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neterminuota darbo sutartis ir terminuota darbo sutartis gali būti nutraukta darbuotojo rašytiniu pareiškimu, apie tai įspėjus darbdavį ne vėliau kaip prieš dvidešimt kalendorinių dienų.

DK 151 straipsnyje nustatyta, kad kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą, taip pat ir neturtinę žalą.

DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, arba kai darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys, darbo ginčą nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisia išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Taip pat darbuotojui priteisiama kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai. DK 218 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodytais atvejais laikoma, kad darbo sutartis nutraukta darbo ginčus nagrinėjančio organo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Kaip jau nustatyta aukščiau, darbuotojas iš darbo įmonėje (vairuotojo–ekspeditoriaus pareigų) buvo atleistas 2021 m. liepos 2 d. DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu – darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių. Teismas pažymi, kad lemiamą reikšmę DK 55 straipsnio 1 dalies taikymui turi darbuotojo valia nutraukti darbo sutartį. Darbuotojas savo valią nutraukti darbo santykius išreiškia pasirašydamas pareiškimą. Šis pareiškimas turi būti pasirašytas savanoriškai. DK 55 straipsnio 1 dalis aiškiai įtvirtina, kad darbo sutartis DK 55 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu gali būti nutraukta tik darbuotojo rašytiniu pareiškimu. Kaip yra pažymėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, jeigu būtų nustatytas faktas, kad darbuotojas pareiškimo nepasirašė, tai reikštų, kad jo valios nutraukti darbo santykius iš viso nebuvo ir tai sudarytų pagrindą darbo sutarties nutraukimą pagal DK 55 straipsnį pripažinti neteisėtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-248/2020). Nagrinėjamu atveju ginčas tarp šalių nekilo, kad darbuotojas rašytinio pareiškimo dėl darbo sutarties nutraukimo DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu įmonei pateikęs nebuvo. Darbdavės teigimu, su darbuotoju telefonu buvo sutarta dėl darbo sutarties nutraukimo DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu – įmonės vadovė darbuotojui pasiūlė vietoj atleidimo iš darbo už įmonei tyčia padarytą žalą komandiruotės metu, įforminti atleidimą iš darbo darbuotojui prašant, su kuo, įmonės teigimu, darbuotojas sutiko, tačiau pasirašyti pareiškimo darbuotojas į įmonę neatvyko, į darbą taip pat nebeatvyko.

Pirmiausia pastebėtina tai, kad pagal aukščiau pateiktą DK 55 straipsnio 1 dalies nuostatų analizę bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, yra akivaizdu, jog nesant darbuotojo rašytinio pareiškimo darbdavė neturėjo teisės nutraukti darbo sutartį DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu. Vien tai, kad darbuotojas po telefoninio pokalbio su įmonės vadove į darbą nebeatvyko, nesudaro pagrindo darbdavei atleisti jį iš darbo DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu, kadangi darbuotojas rašytinio pareiškimo dėl atleidimo iš darbo jam prašant nepateikė, o tuo labiau pats darbuotojo ir įmonės vadovės pokalbio įrašo (pateiktas į bylą) turinys patvirtina, kad darbuotojas nurodo prašymo atleisti jį iš darbo teikęs nebuvo ir pati įmonės vadovė pokalbio metu darbuotojui nurodo, kad ji panaikins jo atleidimą iš darbo ir siunčia jį į prastovą, nes darbo nėra, todėl darbuotojas neturėjo pareigos vykti į darbą ar teirautis dėl tolimesnio darbo, kaip kad nepagrįstai teigia atsakovė, nes įmonės vadovės aiškus ir nedviprasmiškas nurodymas darbuotojui, kad jis nebeatleidžiamas, o siunčiamas į prastovą, nes darbo įmonėje nėra, sukūrė pareigą pačiai darbdavei pranešti apie prastovos pabaigą, tuo tarpu darbdavė, kaip matyti, nors darbuotojui telefonu pažadėjo pakeisti atleidimą į prastovą, to nepadarė. Kartu pastebėtina ir tai, kad nors atsakovė nurodė, jog sutikimo daryti garso įrašą ji nebuvo davusi, tačiau teismas neturi pagrindo nesivadovauti į bylą pateiktu garso įrašu, kuris tik papildomai patvirtina byloje nustatytas aplinkybes, jog darbuotojo valios atleisti jį iš darbo nebuvo.

Svarbu pastebėti dar ir tai, kad įmonės atstovė teismo posėdžio metu pripažino, jog pati įmonės vadovė pasiūlė darbuotojui jį atleisti iš darbo jo paties prašymu vietoj atleidimo už įmonei padarytą tyčinę žalą komandiruotės metu, o tai yra neteisėtas įmonės veikimas, kadangi, kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, darbdaviui išreiškus valią nutraukti darbo sutartį, bet leidus darbuotojui pasirinkti atleidimo iš darbo pagrindą, darbuotojo prašymas atleisti jį iš darbo nėra jo laisvos valios išraiška, darbdavys gali siūlyti tokiu atveju tik nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-845/2002).

Pažymėtina, kad darbdavė, būdama juridiniu asmeniu, kuriam keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, turi veikti itin atsakingai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog įstaigos vadovo pareiga yra priimti tinkamai įformintą darbuotojo pareiškimą dėl darbo sutarties nutraukimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-358/2007), todėl darbdavės neatsakingas veikimas nagrinėjamoje situacijoje negali būti pateisinamas, ji turi prisiimti iš savo netinkamo, neatsakingo veikimo kylančias pasekmes, tuo labiau pagal DK 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, kai abejojama dėl darbo santykius reglamentuojančių sutarčių sąlygų, jos aiškinamos darbuotojų naudai. Vien tai, kad įmonės vadovė neturi teisinio išsilavinimo, aukščiau teismo padarytų išvadų nekeičia. Darbdavės teigtas darbuotojo taikytas mobingas įmonės atžvilgiu nenustatytas.

Įvertinęs nagrinėjamą situaciją teismas neturi pagrindo abejoti ieškovo pozicija, jog darbdavė negalėjo suteikti jam darbo sutartyje sulygto darbo, todėl būtų turėjusi paskelbti prastovą, dėl ko jis galėtų prašyti atleisti jį iš darbo dėl svarbios priežasties (DK 56 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir tokiu atveju darbdavė privalėtų išmokėti jam dviejų jo vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką (DK 56 straipsnio 2 dalis), todėl nutraukusi darbo sutartį DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu darbdavė siekė išvengti situacijos, kai darbuotojas, neapsikentęs ilgai trunkančios prastovos, būtų paprašęs jį atleisti ne DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu, o DK 56 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Įvertinęs tai, kas išdėstyta aukščiau, teismas konstatuoja, kad byloje nustatyta, jog ieškovas rašytiniu pareiškimu atleisti jį iš darbo į darbdavę nesikreipė ir tokios valios neišreiškė, todėl darbuotojo atleidimas iš darbo DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu neteisėtas.

Pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu, atsiranda DK 218 straipsnyje įtvirtintos teisinės pasekmės, taikant darbuotojo naudai šiame straipsnyje nustatytus kompensavimo mechanizmus – grąžinti darbuotoją į darbą arba negrąžinti į darbą priteisiant visas su darbo santykiais susijusias išmokas. Teismas įvertinęs tai, kad darbuotojas neprašė jo grąžinti į darbą, kartu atsižvelgęs į ieškovo atleidimo iš darbo aplinkybes laiko, kad grąžinti ieškovą į darbą yra netikslinga, todėl į darbą jo negrąžina ir pripažinęs jo atleidimą iš darbo neteisėtu, teismas ieškovo atžvilgiu taiko DK 218 straipsnio 4, 6 dalis – sprendžia dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, kompensacijos priteisimo bei laiko, kad ieškovo darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog kompensacija (vidutinio darbo užmokesčio darbuotojui už priverstinės pravaikštos laikotarpį priteisimas) atlieka socialinę funkciją, saugo darbuotojus nuo pajamų netekimo. Kompensacija negali būti neadekvati, o jos dydis negali paneigti jos socialinės funkcijos kompensuoti tai, kas buvo prarasta. Nustatydamas kompensacijos dydį, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, svarsto, ar konkretus, priteistinas dydis nepaneigia šio instituto socialinės funkcijos, t. y. kompensuoja darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus, tačiau nėra neadekvatus įstatyme nustatytos kompensacijos tikslui, nelemia darbdaviui pernelyg sunkių padarinių, dėl kurių būtų pažeisti kitų darbuotojų teisėti interesai (pavyzdžiui, kai kuriais atvejais dėl neproporcingai didelių išmokų darbdavys galėtų tapti nemokus, dėl to nukentėtų kiti įmonės darbuotojai ir pan.), nepaneigia darbo teisinių santykių šalių sąžiningumo ir nesukelia kolizijos su kitų darbuotojų garantijomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2012). Tais atvejais, kai visiškas reikalavimo priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką tenkinimas prieštarautų sąžiningumo ir teisingumo principams ir sukeltų darbdaviui sunkias finansines pasekmes, priteistina suma gali būti mažinama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321-915/2015).

Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad ieškovas iš darbo pas atsakovę atleistas neteisėtai, kartu teismas įvertina tai, kad ieškovo atleidimo iš darbo pagrindas nebuvo neigiamas, dėl to jo galimybės susirasti kitą darbą nebuvo apribotos, taip pat atsižvelgia į kompensacijos paskirtį, darbuotojo ir darbdavės interesus, protingumo, teisingumo, sąžiningumo, šalių pusiausvyros principus, darbo santykių trukmę, priverstinės pravaikštos trukmę, ieškovo vidutinį darbo užmokesčio dydį, bylos nagrinėjimo trukmę ir laiko tikslinga mažintini priteistiną vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką sumą iki 2 120 Eur (neatskaičius mokesčių) (jo 2 mėnesių vidutinių darbo užmokesčių dydžio). Tokia suma, teismo vertinimu, atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, atitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, yra pakankama ir adekvati darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtiems praradimams kompensuoti.

Taip pat įvertinęs tai, kad ieškovas pas atsakovę dirbo nuo 2017 m. rugpjūčio 18 d. iki 2021 m. liepos 2 d., teismas, vadovaudamasis DK 218 straipsnio 4 dalimi, sprendžia, kad ieškovui priklauso 1 jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija – t. y. 1 060 Eur (neatskaičius mokesčių), kuri darbuotojui priteisiama iš įmonės.

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog neteisėto atleidimo atveju neturtinė žala atlyginama tais atvejais, kai atleidimo aplinkybės ir darbuotojo atleidimo pagrindas yra tokie, kurie pateisintų neturtinės žalos atlyginimą, nes kitomis darbuotojų teisių gynybos priemonėmis, tokiomis kaip turtinės žalos atlyginimas (kompensacija), atleidimo iš darbo pripažinimas neteisėtu ar grąžinimas į darbą, darbuotojui padaryta skriauda nėra teisingai atlyginama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-684/2015). Taigi, pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką vien neteisėto atleidimo iš darbo faktas nėra pakankamas pagrindas neturtinei žalai priteisti.

Akcentuotina, kad neturtinės teisės ar vertybės pažeidimas nereiškia ir neturtinės žalos padarymo. Teismų praktikoje suformuluota, kad teisės pažeidimo pripažinimo faktas atskirais atvejais yra pakankama satisfakcija už patirtą skriaudą. Teismo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu pakanka ieškovo pažeistai teisei apginti, ieškovo argumentai apie jo patirtą neturtinę žalą yra bendro pobūdžio. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta aukščiau, teismas laiko, jog teisės pažeidimo pripažinimo faktas šiuo atveju yra pakankama satisfakcija už ieškovo patirtą skriaudą, todėl ieškovo reikalavimas priteisti jam 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą atmetamas.

Dėl kitų šalių išdėstytų teiginių teismas nepasisako, kadangi laiko, jog jie nėra teisiškai reikšmingi šios bylos išsprendimui, nekeičiantys teismo padarytų išvadų.

Pažymėtina, kad pagal DK nuostatas, darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės, taikydamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nustatytus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus, teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios (DK 231 straipsnio 3, 4, 7 dalys).

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta aukščiau, vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, remdamasis ištirtų bylos įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, vidiniu įsitikinimu, teismas daro išvadą, kad ieškovo ieškinys iš dalies yra pagrįstas, todėl jis tenkinamas iš dalies – teismas pripažįsta, kad ieškovas 2021 m. liepos 2 d. DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu iš darbo pas atsakovę atleistas neteisėtai, ieškovo į darbą negrąžina, laiko, kad ieškovo darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną, ieškovui iš atsakovės priteisia 2 120 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, 1 060 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensaciją; kitoje dalyje ieškinį atmeta; teismo sprendimui įsiteisėjus Darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios.

Vadovaujantis CPK 282 straipsniu yra pagrindas teismo sprendimo dalį, neviršijančią vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio sumos – 1 060 Eur (neatskaičius mokesčių), nukreipti vykdyti skubiai.

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Teismas konstatuoja, jog teismo sprendimas yra priimtas ieškovo naudai, todėl teismas vertina, kad ieškovas turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą CPK 93 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pagrindo spręsti klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atsakovei nėra.

Proceso šalies patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimą reglamentuoja CPK ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).

Ieškovas teismo prašė priteisti jam iš atsakovės jį atstovavusiam advokatui Sauliui Brazauskui sumokėtas jo patirtas 900 Eur išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu (el. b. apyrašo t. I, l. 30–32). Teismas, įvertinęs CPK, Rekomendacijų nuostatas, atsižvelgęs į bylos sudėtingumo laipsnį, spręstų teisinių klausimų pobūdį, teiktų teisinių paslaugų kokybę, ieškovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkina ir priteisia jam iš atsakovės 900 Eur bylinėjimosi išlaidas, laikydamas, kad tokia suma yra adekvati nagrinėjamai bylai.

Kadangi pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktą ieškovas atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo, tai, vadovaujantis CPK 96 straipsnio 1 dalimi, iš atsakovės į valstybės biudžetą priteisiamas 157 Eur žyminis mokestis (72 Eur pagal priteistą sumą ir 85 Eur už neturtinį reikalavimą) bei teismo patirtos 6 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (nurodytos sumos pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 66 straipsnio 4 dalį suapvalintos iki artimiausio sveiko skaičiaus).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 270 straipsniu, teismas

nusprendžia:

ieškovo R. Š. ieškinį patenkinti iš dalies.

Pripažinti neteisėtu ieškovo R. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) atleidimą iš darbo 2021 m. liepos 2 d. pas atsakovę L. B. transporto firmą „(duomenys neskelbtini)“ (į. k. (duomenys neskelbtini)) Lietuvos Respublikos darbo kodekso 55 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Laikyti, kad tarp R. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir L. B. transporto firmos „(duomenys neskelbtini)“ (į. k. (duomenys neskelbtini)) 2017 m. rugpjūčio 17 d. sudaryta darbo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukta šiuo teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.

Priteisti ieškovui R. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės L. B. transporto firmos „(duomenys neskelbtini)“ (į. k. (duomenys neskelbtini)) 2 120 Eur (dviejų tūkstančių vieno šimto dvidešimties eurų) (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, 1 060 Eur (vieno tūkstančio šešiasdešimties eurų) (neatskaičius mokesčių) kompensaciją, 900 Eur (devynių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidas.

Kitą ieškovo R. Š. ieškinio dalį atmesti.

Teismo sprendimui įsiteisėjus Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2021 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. DGKS-3915 darbo byloje Nr. APS-131-15732 laikyti netekusiu galios.

Sprendimo dalį dėl R. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai iš L. B. transporto firmos „(duomenys neskelbtini)“ (į. k. (duomenys neskelbtini)) priteistos 1 060 Eur (neatskaičius mokesčių) sumos vykdyti skubiai.

Priteisti valstybės naudai iš atsakovės L. B. transporto firmos „(duomenys neskelbtini)“ (į. k. (duomenys neskelbtini)) 157 Eur (vieno šimto penkiasdešimt septynių eurų) žyminį mokestį ir 6 Eur (šešių eurų) teismo patirtas išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Valstybei priteista suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660. Sumokėjimą patvirtinantį dokumentą būtina skubiai pateikti teismui.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.