Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Viktoras Preikšas Baudžiamoji byla Nr. 1A-899-327-2013

Teisėja Jurgita Sungailaitė Teisminio proceso Nr. 1-91-1-00595-2012-6

2013 m. gruodžio 19 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Vik­to­ro Preikšo (kole­gi­jos pirmininkas), Arūno Paštuolio ir Valdo Vitunsko, sekre­to­riau­jant Jūratei Vaš­ke­vičiūtei, dalyvaujant prokurorui Ramučiui Mickui, nuteistajam L. M., jo gynė­jui ad­vo­ka­tui Remigijui Uckui, nuteistajam E. B., jo gynė­jui advokatui Romualdui Drakšui, vie­šame teismo po­sė­dy­je apeliacine tvarka išnagrinėjo bau­džia­mą­ją bylą pagal nuteistojo L. M. ir jo gynėjo advokato Remigijaus Uckaus apeliacinį skundą, nuteistojo E. B. ir jo gynėjo advokato Romualdo Drakšo apeliacinį skundą ir Kauno apygardos prokuratūros Ma­ri­jampolės apy­lin­kės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Šakių ra­jo­no apy­lin­kės teismo 2013 m. rugsėjo 6 d. nuosprendžio, kuriuo:

L. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lie­tu­vos Respublikos bau­džia­mo­jo ko­dek­so (toliau – BK) 260 str. 1 d. dvejų metų laisvės atėmimo bausme ją atliekant pataisos na­muo­se. Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikotarpis nuo 2012-10-19 iki 2013-03-20.

Pagal BK 253 str. 1 d. L. M. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikals­ta­mos veikos požymių.

E. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 260 str. 1 d. dvejų metų trijų mė­ne­sių laisvės atėmimo bausme ją atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikotarpis nuo 2012-10-19 iki 2013-03-20.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. M. nuteistas už tai, kad ne vėliau kaip 2012 m. spalio 19 d., (duomenys neskelbtini), tiks­liau nenustatytoje vietoje, iš nenustatyto asmens, veikdamas bendrininkų grupėje su E. B., įgijo ir laikė 12 tablečių su psichotropine medžiaga – MDMA, kurios masė 1,247g, turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, kurios 2012-10-19, apie 20 val., (duomenys neskelbtini) sulaikius policijos pareigūnams buvo rastos ir paimtos.

Be to, L. M. buvo kaltinamas tuo, kad tiksliai nenus­ta­tytu laiku, neteisėtai iš nenus­tatyto asmens įgijo du 5,6 mm kalibro šovinius bei vieną 9 mm kalibro ,,MAKAROV“ šovinį ir neturėdamas leidimo laikė savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kurie 2012 m. spalio 23 d. kratos metu buvo rasti ir paimti.

Prokuroro skunde nurodoma, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepa­grįstai kaltinamąjį L. M. išteisino pagal BK 253 str. 1 d. Taip pat teismas nepagrįstai kal­tinamiesiems L. M. ir E. B. paskyrė aiškiai per švelnias bausmes pagal BK 260 str. 1 d. Teismas, išteisindamas kaltinamąjį L. M. pagal BK 253 str. 1 d. rėmėsi konstituciniais tei­sin­gu­mo, proporcingumo principais ir padarė išvadą, kad L. M. veika nesiekia pavojingumo laips­nio, už kurį būtų galima taikyti baudžiamąją atsakomybę pagal BK 253 str. 1 d., bei papildomai konstatavo, kad L. M. veiksmuose nėra subjektyvinės pusės požymio – kaltės. Tokias išvadas teismas padarė išskirtinai sureikšmindamas L. M. parodymus. Teismas neadekvačiai įvertino by­los aplinkybes. BK 253 str. 1 d. numatyta veika laikoma apysunkiu nusikaltimu, už kurį numatyta maksimali bausmė – laisvės atėmimas iki penkerių metų, todėl prieštarauja šio įstatymo prasmei, veiką, atitinkančią šio nusikaltimo požymius, savo pavojingumu nuvertinti iki visiško nebau­džia­mu­mo. Įstatymas nenumato minimalaus neteisėtai įgyjamų, laikomų šaudmenų kiekio, kuris užtraukia baudžiamąją atsakomybę, todėl laikytina, kad šiuo įstatymu saugomas objektas – visuomenės saugumas yra pažeidžiamas net ir minimaliu šaudmenų kiekiu. Lietuvos Respublikos įstatymai nenu­mato kitokios (pvz. administracinės) atsakomybės už neteisėtą disponavimą šaudmenimis, todėl laikytina, kad pavojų visuomenei kelia net ir minimalus šaudmenų kiekis. Teismo manymu, kad tai, jog teisiamasis L. M. negalėjo paaiškinti šovinių atsiradimo jo kambaryje aplinkybių, vien tik šovinių suradimo fakto nepakanka jo patraukimui baudžiamojon atsakomybėn. Šiuo atveju teismui kaltinamojo L. M. parodymai apie jo kambaryje rastus šaudmenis neturėtų būti tie es­mi­niai duomenys, leidžiantys spręsti apie nusikaltimo buvimą ar nebuvimą. Teismo manymu, kita aplinkybė ta, kad bute gyvena kiti asmenys ir nenustatyta, kad šoviniai buvo laikomi L. M. iniciatyva. Tačiau ir kiti šeimos nariai nežinojo apie kambaryje laikomus šaudmenis, jie šovinių ten nepadėjo. Be to, L. M. už neteisėtą šaudmenų įgijimą ir laikymą buvo kaltinamas tik pagal BK 253 str. 1 d., todėl neturi būti įrodinėjami jo ketinimai ir galėjimai antivisuomeniškai panaudoti šaudmenis. Be to, teismas nėra nuoseklus vertindamas L. M. parodymus: dėl veikos, numa­ty­tos BK 260 str. 1 d. juos teismas atmetė kaip neteisingus, o parodymus dėl kaltinimo pagal BK 253 str. 1 d. – kur L. M. taip pat neigia savo kaltę, laikė teisingais ir įrodančiais jo nekaltumą.

Prokuroro skunde taip pat nurodoma, kad teismas nepagrįstai pagal BK 260 str. 1 d. L. M. paskyrė minimalią laisvės atėmimo bausmę, o E. B. – neženkliai bausmės minimumą vir­šijančią bausmę, motyvuodamas tuo, kad nėra teisiamųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė, nusikaltimas padarytas esant tiesioginiai tyčiai, teisiamieji anks­čiau neteisti, charakterizuojami teigiamai, yra jauno amžiaus, mokosi, turi tvirtus socialinius ry­šius su savo šeimomis, todėl, siekiant pasiekti bausmės tikslus, nėra tikslinga kaltinamuosius ilgai izo­liuoti iš visuomenės ir jiems skirtina laisvės atėmimo bausmė, mažesnė už straipsnio sankcijoje nu­matytos bausmės vidurkį ir artima minimaliai. Tačiau atsižvelgiant į nusikaltimo pavojingumo laips­nį bei kitas bylos aplinkybes, prokuroro nuomone, teismo paskirtos bausmės yra akivaizdžiai per švelnios, iškraipo teisingumo principą ir neatitinka suformuotos teismų praktikos. Kaip pabrėžia Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, vertinant kaltinamojo asmenybę, jo pavojingumą visuomenei nu­le­mia požymiai, jį apibūdinantys iki nusikaltimo padarymo, nusikaltimo įvykdymo metu bei po nu­sikaltimo padarymo. E. B. ir L. M. savo kaltę neigė, nesigailėjo įvykdę nusikaltimą. L. M. ir E. B. dalinis prisipažinimas yra įtakotas tik objektyvių aplinkybių – psichotropinės ir narkotinės medžiagos rastos betarpiškai prie jų, dėl ko nelieka galimybės neigti jų turėjimą. Be iš­var­dintų kriterijų teismas privalėjo atsižvelgti ir į paruoštų platinimui neleistinų medžiagų kiekį, tai, kad įvykdytas nusikaltimas nebuvo kaltinamųjų atsitiktinė, spontaniška ir vienkartinė veika – iš po­kalbių išklotinių nustatyta, kad psichotropinių ir narkotinių medžiagų platinimas jau buvo vyk­do­mas keletą mėnesių. Nusikalstama veika buvo gerai apgalvota ir organizuota: užmegzti pasitikėjimu paremti ryšiai su kitais psichotropinių medžiagų platintojais ir pirkėjais, ir t.t. Socialinės aplinkybės kal­tinamųjų nusikalsti nevertė, todėl kaltinamųjų padarytų nusikaltimų negalima laikyti minimaliai pa­vojingais. Be to, teismas skirdamas per švelnias bausmes nepagrįstai nesivadovavo BK 61 str. nu­ma­tytomis taisyklėmis ir skirdamas bausmę neatsižvelgė į atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių balansą.

Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė tenkinti jų apeliacinius skundus juose nuro­dy­tais mo­ty­vais, prokuratūros skundą atmesti.

Prokuroras prašė prokuratūros apeliacinį skundą tenkinti, nuteistųjų skundus atmesti.

Nuteistųjų L. M. ir jo gynėjo, E. B. ir jo gynėjo, ir Kauno apygardos pro­kuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros ape­liaciniai skundai atmetami.

Pagal Lietuvos Res­pu­blikos bau­džia­mo­jo proceso ko­dekso (toliau – BPK) 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šioje įstatymo normoje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įver­ti­na pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išna­gri­nė­ji­mu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pa­grįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išna­gri­nė­jimu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šioje byloje išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismas skundžiamu nuos­pren­džiu pripažindamas L. M. ir E. B. kaltais pagal BK 260 str. 1 d. ir išteisindamas L. M. pagal BK 253 str. 1 d. rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka ikiteis­mi­nio tyrimo metu surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais duomenimis. Teismas nuos­prendyje nuosekliai iš­dės­tė ir įver­tino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines bylos aplinkybes atitin­kan­čias išvadas.

Nors nuteistieji apeliaciniuose skunduose neigia savo kaltę dėl BK 260 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymo, tačiau jų kaltė byloje įrodyta objektyviais duomenimis, gautais atliekant te­le­komunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolę. Šiais duomenimis nustatyta, kad tei­sia­mieji 2012 m. spalio 19 d. rengiasi vykti į renginį vykstantį (duomenys neskelbtini). Buvo žinoma, jog jie platino narkotines medžiagas tokiame pačiame renginyje prieš dvi savaites, apie kurį vėliau vieno pokalbio metu E. B. nurodė, jog „visi (duomenys neskelbtini) užjudėjo“. Supratus, kad 2012 m. spalio 19 d. E. B. ir L. M. galimai gabens automobiliu narkotines ar psichotropines medžiagas, buvo nuspręsta juos sulaikyti. Sulaikymo metu pas juos rasta – 12 tablečių su psichotropine medžiaga MDMA pas L. M., 26 tabletės su psichotropine medžiaga MDMA bei plastikinis maišelis su narkotine me­džiaga kanapėmis ir jų dalimis pas E. B..

Atliekant telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolę taip pat buvo nus­ta­ty­ta, kad E. B. ir L. M., naudodami užmaskuotas frazes, tarėsi su pažįstamais as­me­ni­mis dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirkimo-pardavimo. Kontroliuojant E. B. mo­bi­lio­jo ryšio telefonu perduodamą informaciją, nustatyta, kad jis, užslėpta forma su savo pažįstamais kalbėdamas apie „lazdas“, „dzindiliukus“, „apvalumus“, „papus“ ir pan., tarpusavyje derina klau­si­mus dėl narkotinių medžiagų pardavimo, jų kiekio, susitikimų vietų ir laiko. Iš L. M. nau­do­ja­mo mobiliojo ryšio telefono „Nokia 6300“ paimtų SMS žinučių, kuriomis jis nuo 2012 m. spalio 4 d. iki sulaikymo momento susirašinėjo su įvairiais asmenimis, matyti, kad L. M. yra prašoma „dūmų“, „obuoliukų“, „lazdų“, „pusės“, „partijos“.

Taip pat nuteistųjų kaltė dėl BK 260 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo byloje pagrįsta ir liudytojo – policijos pareigūno Ž. Š. parodymais, kad 2012 m. atliekant operatyvinį darbą buvo nustatyta, jog E. B. bendraudavo su įvairiais asmenimis, daug asmenų žargonais ar tiesiogiai jo prašė narkotinių ir psichotropinių medžiagų. E. B. padėdavo draugas, vardu L.. Narkotines ir psichotropines medžiagas įsigydavo (duomenys neskelbtini) arba (duomenys neskelbtini). Kad kalbama apie psichotropines medžiagas, buvo nustatyta iš pokalbių pagal sutartinius pavadinimus. Jos buvo vadinamos „ratais“, „rutuliukais“, „dūmais“ ir pan. Kai nebūdavo (duomenys neskelbtini), tai sakydavo, kad (duomenys neskelbtini) turgus. Iš tų pokalbių suprato, kad kalbama apie psichotropines medžiagas. Ž. Š. teigė, kad 10 metų dirba su narkotinėmis medžiagomis ir keičiasi informacija su kolegomis, todėl žino narkotinių ir psichotropinių medžiagų platintojų vartojamą žargoną, bei parodė, kad „žolė“ va­di­nama „dūmais“, „arbata“ ir pan., o tabletės nurodomos vienetais ir vadinamos „obuoliukais“, „ru­tu­liukais“, „apvaliais“. Kad nagrinėjamoje byloje buvo kalbama apie psichotropines medžiagas, ma­ty­ti ir iš to, kad buvo kalbama ir apie jų poveikį.

Teisėjų kolegija atmeta nuteistųjų ir jų gynėjų apeliacinių skundų argumentus, kad apy­lin­kės teismas nepagrįstai vadovavosi tik bylą tyrusių ša­liškų ir suinteresuotų pareigūnų teisme išsa­ky­ta nuomone ir tokie jų pa­ro­dymai gali būti vertinami tik kaip prielaidos ir spėliojimai. Tačiau šie nuteistųjų ir jų gynėjų apeliaciniuose skunduose nurodyti teiginiai apie kitokias nuteistųjų po­kal­biuose ir žinutėse naudojamų žodžių reikšmes jokiais įrodymais nepagrįsti, todėl vertintini kaip de­kla­ratyvūs. Apylinkės teismas dėl liudytojo Ž. Š. parodymų pasisakė ir tinkamai juos įver­tino pa­tikimumo požiūriu. Bylos medžiagoje nenustatyta, o ir patys apeliantai skunduose nenurodo jokių kitų šio pareigūno šališkumą ar suinteresuotumą patvirtinti galinčių duomenų. Teismas laiko, jog šio liudytojo parodymai vertinami kaip patikimi, jie atitinka telefoninių pokalbių stenogramose už­fik­suotas aplinkybes. Ž. Š. daug metų dirba su narkotikų bylomis, kas dar labiau suteikia pa­grindo pasitikėti šio liudytojo profesionalumu ir sustiprina pagrindą tikėti jo parodymų teisingumu, ypač dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų žargoninių pavadinimų.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nuteistųjų pokalbiuose ir SMS žinutėse minėtos „lazdos“, „obuoliai“, „apvalumai“, „dzindziliukai“ turi perkeltinę reikšmę, o įvertinus SMS ir pokalbių turinį, jų seką, tarpusavio sąsajas, intensyvumą, padarė išvadą, kad pokalbiai vyksta apie narkotines ir psichotropines medžiagas. Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, kad šie duomenys parodo, jog tiek E. B., tiek ir L. M. ne tik patys vartojo, ką jie patys pri­pa­žino, bet ir kitiems parūpindavo, duodavo, parduodavo narkotinių ir psichotropinių medžiagų.

Nuteistųjų ir jų gynėjų skunduose teigiama, kad nei iš E. B. pokalbių išklotinių, nei iš L. M. telefone rastų žinučių turinio jokių liudytojų Ž. Š. paminėtų žargonų nenustatyta, jose nėra vienareikšmiškai nurodoma, ko konkrečiai asmenys nori ir tikisi gauti, o liudytojais ap­klausti M. P., J. P., M. B., I. V., S. K. taip pat nepatvirtino, kad L. M. vartoja ar platina kažkokias medžiagas. Be to, praėjus metams ir daugiau laiko nepri­si­me­na SMS žinučių turinio ar vykusių pokalbių.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas nuteistųjų parodymus pagrįstai vertino kaip nepatikimus, kadangi teismo posėdžio metu nuteistieji negalėjo konkrečiai paaiškinti savo po­kalbių turinio, dažnai sakydami, jog nežino apie ką kalbėjo, nesupranta, ką norėjo pasakyti skam­bi­nę ar rašę asmenys. Tokius jų parodymus paneigia byloje esančios skambučių ir SMS žinučių išklo­ti­nės, kurios patvirtina, nuteistieji epizodiškai bendravo su jais susisiekiančiais asmenimis, supras­dami jiems pasakomo teksto prasmę. Apylinkės teismas liudytojų, neigusių akivaizdžius narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirkimo-pardavimo ar kitokio įsigijimo iš nuteistųjų santykius, paro­dy­mus taip pat vertino kritiškai, kadangi visi apklausti liudytojai yra vieno ar kito nuteistojo pažįstami, bičiuliai ar net artimi draugai. Be to, pagal baudžiamąjį įstatymą atsakomybėn traukiami asmenys ir už tai, kad vartoja psichotropines ar narkotines medžiagas, neturėdami tikslo jas platinti, todėl ap­klau­siami liudytojai yra ir suinteresuoti neprisipažinti kaip įsigyjantys ir vartojantys psichotropines ar narkotines medžiagas.

Nuteistųjų ir jų gynėjų apeliaciniuose skunduose teigiama, kad nuteistieji narkotikus pirk­da­vo savo reikmėms ir jų radimas pas nuteistuosius ir negali būti vertinamas kaip tikslo platinti nar­ko­tines medžiagas įrodymas, nėra nustatytas nei vienas platinimo faktas, nerasta svarstyklių psicho­tro­pinėms medžiagoms sverti, pakuočių šioms medžiagoms sudėti ir kt.

Teisėjų kolegija sutinka, kad sprendžiant, ar kaltininkas turėjo tikslą parduoti ar kitaip pla­tin­ti narkotines ar psichotropines medžiagas, svarbią reikšmę turi šių medžiagų kiekis, jų įgijimo, lai­kymo, suradimo aplinkybės, pa­ruoštų vartoti dozių skaičius, taip pat tai, ar kaltininkas pats var­to­ja šias medžiagas, ar anksčiau jas yra platinęs, ar buvo kontaktų su vartotojais, ir kiti objektyvūs bylos duomenys. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuteistieji palaikė nevienkartinius ryšius su kitais asmenimis dėl psichotropinių medžiagų platinimo. Taip pat nustatyta, kad E. B. ir L. M. įgijo psichotropinę medžiagą 2012 m. spalio 17 d. ir vežėsi į (duomenys neskelbtini) vykstantį renginį. Abu turėjo palyginti po nemažą kiekį – L. M. 12 tablečių, E. B. 26 tabletes psi­cho­tro­pinės medžiagos. Jau vien tokia šios medžiagos forma – tabletės, ir jų kiekis lei­džia vertinti, jog ši psichotropinė medžiaga buvo skirta platinimui. Toks psichotropinės medžiagos formatas – tabletės, pats savaime nereikalauja atskiro supakavimo dozėmis ir išdėstymo, jos yra pritaikytos atsiradus po­reikiui, bet kuriuo momentu jas realizuoti. Todėl aplinkybė, kad visos tabletės pas kaltinamuosius rastos vienoje vietoje ir kad pas juos nerasta jokių priemonių, skirtų psichotropines medžiagas ma­tuo­ti, sverti, supakuoti ir pan., bei tai, kad pas L. M. buvo su­rasta tik 12 vnt. vienos rūšies tab­lečių, kuriose bendras MDMA kiekis tik 1,247 g, nepaneigia nuteistųjų kaltės ir tyčios platinti šią medžiagą buvimo. Taip pat ir dėl L. M. ir jo gynėjo skundo argumento, jog L. M. šlapime nerasta MDMA pėdsakų. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistojo narkotinių ar psichotropinių me­džia­gų vartojimas jo tikslo platinti tokias medžiagas nebuvimo nepatvirtina.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka ir pirmosios instancijos teismo išvada dėl L. M. iš­tei­si­nimo pagal BK 253 str. 1 d., jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.). BK 253 str. 1 d. numato baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą disponavimą šaunamaisiais gin­k­lais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad L. M. laikė 3 šovinius ir kad toks laikymas galėjo kelti pavojų vi­suo­me­nės sau­gumui. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 253 str. 1 d. gali būti taikoma tik tuo atveju, kai dispo­na­vu­sio nurodytais objektais asmens elgesio neteisėtumas siekia būtiną baudžiamosios atsakomybės tai­ky­mui pavojingumo laipsnį. Teisiamasis L. M. negalėjo paaiškinti šovinių atsiradimo jo kam­baryje aplinkybių, jų laikymo fakto ir tikslo, o vien tik šovinių suradimo kratos metu fakto nepa­kanka L. M. patraukimui baudžiamojon atsakomybėn. Nors prokuroro apelia­ciniame skunde tei­giama, kad BK 253 str. 1 d. numatytą veiką, atitinkančią šio nusikaltimo po­žy­mius, savo pavo­jin­gu­mu nuvertinti iki visiško nebaudžiamumo yra visiškai neteisinga ir prieštarauja BK prasmei, aukš­tesniojo teismo teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo išvadose jokių prieš­taravimų ir neati­tikimų neįžvelgia.

Prokuroras skunde nurodo, kad apylinkės teismas nepagrįstas išvadas dėl BK 253 str. 1 d. nu­ma­tytos nusikalstamos veikos nebuvimo padarė išskirtinai sureikšmindamas L. M. paro­dy­mus ir neadekvačiai įvertinus bylos aplinkybes. Tačiau byloje buvo nustatyta aplinkybė, kad bute gyvena ir kiti asmenys. Todėl, nors prokuroro teigimu, L. M. šeimos nariai nurodė nieko neži­nantys apie kambaryje laikomus šaudmenis, jie šovinių ten nepadėjo, tačiau tai nesuteikia pa­grindo manyti, kad šovinius laikė L. M.. Inkriminuojant BK 253 str. 1 d. vien formalaus kons­tatavimo, jog buvo pažeista jame nurodytų objektų disponavimo tvarka, nepakanka. L. M. ir jo šeimos nariai nesuvokė, jog jų namuose yra šovinių. Teisėjų kolegijos nuomone, apylinkės teis­mas pagrįstai kons­tatavo, kad L. M. veiksmuose nėra subjektyvinės pusės požymio – kaltės bei tokio pa­vo­jingumo laipsnio, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę.

Teisėjų kolegija taip pat kaip nepagrįstus atmeta ir prokuroro skundo argumentus, kad apy­lin­kės teismas, vertindamas L. M. parodymus, nebuvo nuoseklus, nes dėl veikos, numatytos BK 260 str. 1 d., jo parodymais, kad jis psichotropines medžiagas įgijo ir laikė asmeniniams po­rei­kiams, o ne platinimui, netikėjo, o parodymus dėl kaltinimo pagal BK 253 str. 1 d., kur L. M. taip pat neigia savo kaltę, laikė teisingais ir įrodančiais jo nekaltumą. Pažymėtina, kad duomenų pri­pa­žinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo pre­rogatyva, todėl vien tai, kad apeliacinius skundus pateikusiems asmenims nepriimtinos teismo iš­va­dos dėl įrodymų ir bylos faktinių ap­lin­ky­bių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įsta­ty­mo tai­ky­mu ar BPK normų pažeidimu. Ver­tindamas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio by­los nagrinėjimo metu kaltinamųjų duo­tus parodymus, teismas remiasi ta jų parodymų dalimi, kuri atitinka kitais įrodymais nustatytas ob­jektyvias bylos aplinkybes.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti ir skundžiamu nuosprendžiu nuteistiesiems pas­kir­tų bausmių teisingumu. Skir­da­mas nuteistiesiems laisvės atėmimo bausmes, pir­mo­sios instancijos teismas BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimų nepa­žei­dė, atsižvelgė į nuteistųjų padarytų nusi­kals­ta­mų veikų pobūdį ir pavo­jin­gu­mo laipsnį, kal­tės for­mą ir rūšį, į nuteistųjų asmenybes apibūdinančių aplinkybių visumą, į visas by­los aplin­ky­bes ir ski­ria­mas bausmes tinkamai motyvavo. Nors nuteis­tų­jų apeliaciniuose skunduose nurodoma, jog paskirtos laisvės atėmimo bausmės yra per griežtos, o prokuroro skunde – per švelnios, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, nuteistiesiems paskirtos baus­mės yra adekvačios jų padarytiems nusikaltimams, atitinka bausmės paskirtį, teisingumo ir pro­por­cin­gumo principus.

BK 41 str. nurodyta, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuos­prendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Jos paskirtis yra ne tik nu­bausti asmenį už atitinkamos nusikalstamos veikos padarymą, bet ir užtikrinti teisingumo principo įgy­vendinimą ir taip paveikti asmenį, kad šis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. BK 260 str. 1 d. sankcijoje numatyta vienintelė – terminuoto laisvės atėmimo bausmė. Baudžiamojoje bylo­je nus­ta­ty­ta, kad nuteistieji L. M. ir E. B. padarė tyčinius sunkius nusikaltimus, su­sijusius su neteisėtu disponavimu žmogaus sveikatai pavojingomis narkotinėmis ir psi­cho­tro­pi­nėmis me­džia­go­mis. Priešingai nei nurodoma nuteistųjų ir jų gynėjų bei prokuroro apeliaciniuose skunduose, pir­mo­sios instancijos teismas atsižvelgė į nuteistųjų padarytų nusikaltimų aplinkybes, įver­tino nusi­kals­tamos veikos padarinius, rastų narkotinių ir psichotropinių medžiagų rūšį, kiekį ir jų poveikio žmogui ypatybes, atsižvelgė į tai, kad nuteistieji anksčiau neteisti, charakterizuojami tei­giamai, yra jauno amžiaus, mokosi, turi tvirtus socialinius ryšius su savo šeimomis. Taip pat į tai, kad įvykdytas nusikaltimas nebuvo jų atsitiktinė, spontaniška ir vienkartinė veika. E. B. ir L. M. tiek iki­teisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu savo kaltę neigė, nesi­gai­lėjo įvykdę nu­si­kal­timą, o dalinis prisipažinimas buvo įtakotas tik objektyvių aplinkybių – psi­cho­tro­pinės ir nar­ko­ti­nės medžiagos rastos betarpiškai prie jų, dėl ko nelieka galimybės neigti jų turėjimą.

Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, jog teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švel­nes­nę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 str. 1, 2 d.). Nagrinėjamoje byloje nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenus­ta­tyta. Nustatyta viena nuteistųjų atsakomybę sunkinanti aplinkybė – tai, kad nusikaltimas pa­da­ry­tas bendrininkų grupėje (BK 60 str. 1 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje tinkamai įver­ti­no visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir L. M. pagrįstai paskyrė BK 260 str. 1 d. numatytą minimalaus dydžio laisvės atėmimo bausmę, o E. B. – nežymiai šios bausmės mi­ni­mumą viršijančią bausmę, kadangi sulaikymo metu pas jį buvo rasta di­desnis kiekis psichotropinės medžiagos, jis dar turėjo ir narkotinę medžiagą. Be to, byloje nustatyta, kad jo veikla buvo ak­ty­ves­nė, t. y. būtent jis dažniausiai parūpindavo L. M. psichotropinių me­džiagų. Aukštesnės ins­tan­ci­jos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išva­do­mis, kad tik realios laisvės atė­mi­mo bausmės paskyrimas nuteistiesiems yra proporcingas jų as­me­nybėms ir padarytiems nusi­kal­ti­mams bei neprieštarauja teisingumo principui.

Nuteistųjų L. M., E. B. ir jų gynėjų skunduose prašoma nuteistiesiems taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas ir paskirti jiems su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Pa­žymėtina, kad BK 54 str. 3 d. taikymo galimybė buvo svarstyta pirmosios instancijos teisme, kuris nenustatė išskirtinių aplinkybių, leidžiančių manyti, kad nuteistųjų padaryti sunkūs nusi­kal­ti­mai yra mažiau pavojingi, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nėra jokio pagrindo dar labiau švelninti nuteistųjų atsakomybę. .

Pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiš­kiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali moty­vuo­tai paskirti švelnesnę bausmę (BK 54 str. 3 d.). Todėl pagrindas taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatą yra aiškus prieštaravimas teisingumo principui skiriant bausmes. Tačiau BK neapibrėžia teisingumo prin­cipo sąvokos. Teismų praktikoje teisingumo principas suprantamas visų pirma kaip teisingos baus­mės paskyrimas. Teisinga bausmė yra tokia bausmė, kuri atitinka BK 41 str. 2 d. apibrėžtą baus­mės paskirtį ir BK 54 str. 2 d. pateiktus bendruosius bausmių skyrimo pradmenis (Lietuvos Aukš­čiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-7-259/2011). Remiantis teismų praktika, švel­nindamas bausmę BK 54 str. 3 d. pagrindu teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, ro­dančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos vei­kos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-152/2009, 2K-3/2010, 2K-476/2010, 2K-102/2011, 2K-128/2011 ir kt.)

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatytos bei nu­teis­tų­jų ir jų gynėjų apeliaciniuose skunduose nurodytos aplinkybės neduoda pagrindo spręsti dėl BK 54 str. 3 d. taikymo galimybės. Šiuose skunduose nurodytos aplinkybės, kad nuteistieji anks­čiau neteisti, administracine tvarka nebausti, yra jauno amžiaus, mokosi, griežtai laikėsi paskirtų kar­do­mųjų priemonių, nebevartoja psichotropinių ar narkotinių medžiagų, vengia kontaktų su asmenimis, su kuriais anksčiau jas vartodavo, nuoširdžiai galisi dėl padarytos nusi­kals­tamos veikos, negali būti vertinamos kaip išimtinės ir neduoda pagrindo manyti, kad BK 41 str. 2 d. numa­tyti bausmės tikslai bus pasiekti skiriant jiems su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Socialinės ap­linkybės nuteis­tų­jų nusikalsti nevertė. Jų padarytų nusikaltimų nėra pagrindo laikyti minimaliai pavojingais. Kons­ta­tuo­tina, kad paminėtos aplinkybės yra daugiau tipinės (kasdieninio pobūdžio), negu išimtinės, nes teismų praktikoje dažni tokie atvejai, kai jauni, besimokantys ar dir­bantys, turintys šeimą ir vaikų ar skolų asmenys ir tuomet, kai yra jų atsakomybę lengvinančių ap­lin­kybių ir net nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių už sunkių ar labai sunkių nusikaltimų pa­da­rymą nuteisiami realia laisvės atėmimo bausme (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis Nr. 1A-213/2012).

Remiantis tuo kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai vertino byloje surinktus įro­dy­mus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą nuos­prendį, kuriame išva­das dėl nuteistųjų kaltės, bausmių rūšies ir jų dy­džio pagrindė bylos duo­me­nimis ir tinkamai jas moty­vavo. Teismas nenustatė, kad by­loje iki­teisminio tyrimo ir jos teis­mi­nio nagri­nė­ji­mo me­tu buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nu­teistųjų teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą.

Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti nu­teis­tojo L. M. ir jo gy­nė­jo, nuteistojo E. B. ir jo gynėjo bei Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės pro­kuratūros apeliacinius skundus juose nurodytais motyvais ir argumentais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo nuos­prendis pa­lie­kamas galioti nepakeistas, o apeliaciniai skundai at­metami.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistųjų L. M., E. B. ir Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros apeliacinius skun­dus atmesti.