Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūratės Bliznikaitės-Povilanskienės ir Agnės Stankevičienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Š. skundą atsakovui Lietuvos kalėjimų tarnybos Vilniaus kalėjimui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos kalėjimų tarnybai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus kalėjimų direktoriaus 2021 m. rugsėjo 14 d. atsakymo „Dėl prašymo išnagrinėjimo“ Nr. 42-2778, kuriuo pareiškėjui nebuvo suteikta teisė parvykti į Lietuvos Respublikos teritorijoje esančius namus trims paroms, ir Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriaus 2021 m. lapkričio 7 d. sprendimo Nr. 2S-3919, priimto išankstine ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka išnagrinėjus pareiškėjo skundą dėl 2021 m. rugsėjo 14 d. atsakymo, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat atsakovo įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą.

Byloje surinktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 18 d. Vilniaus kalėjimų direktoriui pateikė prašymą suteikti trumpalaikę išvyką pas motiną trims paroms. Vilniaus kalėjime 2021 m. rugpjūčio 24 d. vyko Komisijos posėdis, kuriame, be kita ko, buvo svarstytas pareiškėjo prašymas dėl teisės suteikimo parvykti į Lietuvos Respublikoje esančius motinos namus (b. l. 26). 2021 m. rugpjūčio 24 d. vykusiame Komisijos posėdyje buvo nutarta siūlyti Vilniaus kalėjimų direktoriui nesuteikti pareiškėjui teisės parvykti į Lietuvos Respublikos teritorijoje esančius namus trims paroms, nurodant šias priežastis: praeityje pareiškėjas buvo pažeidęs lygtinio paleidimo sąlygas, lygtinio paleidimo metu įvykdė naują nusikaltimą bendrininkų grupėje (analogišką), nedirbo ir dėl darbo nesikreipė. Be to, 2021 m. gegužės mėn. pareiškėjui skirta nuobauda, kuri šiuo metu galioja (b. l. 26).

Vilniaus kalėjimų direktorius 2021 m. rugsėjo 14 d. priėmė atsakymą Nr. 42-2778 „Dėl prašymo išnagrinėjimo“, kuriame paminėjo pareiškėjo prašymo nagrinėjimui aktualų teisinį reglamentavimą, įtvirtintą BVK, ir nurodė, kad 2021 m. rugpjūčio 24 d. Vilniaus kalėjimo Komisija, atsižvelgusi į pareiškėjo savęs realizavimo pataisos įstaigoje ypatumus, siekiant su nusikalstamu elgesiu susijusių kriminogeninių poreikių valdymo, nutarė siūlyti Vilniaus kalėjimų direktoriui nesuteikti pareiškėjui teisės parvykti į namus. Atsižvelgdamas į išdėstytą, Vilniaus kalėjimų direktorius 2021 m. rugsėjo 14 d. atsakyme nurodė, kad pareiškėjo prašymas dėl leidimo parvykti į Lietuvos Respublikos teritorijoje esančius namus netenkinamas (b. l. 2–3).

Nesutikdamas su šiuo Vilniaus kalėjimo direktoriaus 2021 m. rugsėjo 14 d. atsakymu pareiškėjas, vadovaudamasis BVK 183 straipsniu, minėtą atsakymą 2021 m. rugsėjo 29 d. skundė Kalėjimų tarnybos direktoriui (b. l. 38–39). Kalėjimų tarnybos 2021 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. 2S-3919 „Dėl skundo išnagrinėjimo“ pareiškėjo skundas buvo netenkintas, Vilniaus kalėjimo direktoriaus 2021 m. rugsėjo 14 d. atsakymas paliktas galioti (b. l. 40–42).

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas. Šio kodekso 104 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog nuteistiesiems, laikomiems pataisos įstaigose lengvosios ir paprastosios grupių laikymo sąlygomis ir atlikusiems ne mažiau kaip pusę, o nepilnamečiams – atlikusiems ne mažiau kaip vieną trečdalį teismo paskirtos bausmės, gali būti leista vieną kartą per tris mėnesius trims paroms parvykti į Lietuvos Respublikos teritorijoje esančius namus. Pataisos įstaigos direktoriaus nutarimu išvykusių į namus nuteistųjų elgesio kontrolė Kalėjimų tarnybos direktoriaus nustatyta tvarka gali būti atliekama elektroninio stebėjimo priemonėmis. BVK 104 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog leidimą parvykti į namus duoda pataisos įstaigos direktorius įsakymu, atsižvelgdamas į nuteistojo asmenybę, kokia bausmės dalis atlikta, elgesį atliekant bausmę. Šios trumpalaikės išvykos laikas įskaitomas į bausmės atlikimo laiką. Kelionės išlaidas apmoka pats nuteistasis arba jo artimi giminaičiai.

Nuteistiesiems, trumpalaikė išvyka į namus gali būti suteikta tik tuo atveju, jeigu jie atitinka BVK 104 straipsnyje nustatytus kriterijus (žr., pvz., LVAT 2018 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-451-520/2018, taip pat 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2112-520/2015).

Administracinės institucijos diskrecijos teisė suprantama kaip galia, suteikianti administravimo subjektui tam tikrą veiklos laisvę priimant sprendimus, įgalinanti jį iš keleto teisiškai galimų elgesio variantų pasirinkti tą, kuris, jo nuomone, yra tinkamiausias (žr., pvz., LVAT 2006 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A415-2203/2006). Diskrecija turi būti pagrindžiama objektyviais faktais bei bendraisiais teisės principais – įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, efektyvumo, numatytais Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje (žr., pvz., LVAT 2013 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-596/2013). Dėl to pataisos įstaigos direktorius, priimdamas sprendimus dėl trumpalaikės išvykos suteikimo, privalo vadovautis teisės aktuose nustatytais kriterijais bei minėtais principais, įvertinti visas teisiškai reikšmingas aplinkybes bei motyvuoti sprendimą.

Pagal BVK 10 straipsnio 1 dalį, bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. BVK nustatyta, jog atskirų bausmių vykdymo tvarką ir sąlygas reglamentuojančiuose BVK skyriuose nustatytos pataisos priemonės nuteistiesiems taikomos atsižvelgiant į jų asmenybę bei elgesį bausmės atlikimo metu, taip pat į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį (BVK 8 straipsnio 1 dalis).

Bylos medžiaga patvirtina, jog 2021 m. rugpjūčio 24 d. Patariamosios komisijos nuteistųjų ir suimtųjų teisinės padėties pokyčių klausimais protokolu Nr. 1-198 fiksuota, jog Komisija, apsvarsčiusi nuteistojo prašymą, nusprendė nesuteikti teisės parvykti į Lietuvos Respublikos teritorijoje esančius namus 3 paroms, grindžiant tuo, jog nuteistasis praeityje buvo pažeidęs lygtinio paleidimo sąlygas: lygtinio paleidimo metu įvykdė naują (analogišką) nusikaltimą bendrininkų grupėje, laikosi subkultūros, įkalinimo įstaigoje nedirba, dėl darbo nesikreipė. Be to, 2021 m. gegužę nuteistajam skirta nuobauda už drausmės pažeidimą, kuri šiuo metu galioja. Taip pat toks nedrausmingas elgesys negatyviai apibrėžia asmens elgesį laisvės atėmimo bausmės metu. Komisija sprendė, jog toks pareiškėjo elgesys nesuderinamas su trumpalaikės išvykos kriterijais.

Šiuo atveju, teismas vertina, jog atsakovas pagrįstai ir teisingai įvertino nusikalstamos veikos, už kurią nuteistasis atlieka bausmę, pobūdį ir pavojingumą, vertindamas pareiškėjo trumpalaikės išvykos prašymą. Teismas sutinka su pareiškėjo skundo argumentais, jog nors aplinkybės dėl nusikalstamos veikos sunkumo negali būti savarankišku pagrindu trumpalaikės išvykos netaikymui, tačiau jos sudaro prielaidas griežčiau vertinti pareiškėjo asmenybę. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Komisija vertino, jog pareiškėjas praeityje buvo pažeidęs lygtinio paleidimo sąlygas (lygtinio paleidimo metu įvykdė naują (analogišką) nusikaltimą bendrininkų grupėje). Teismo vertinimu, toks pareiškėjo elgesys niekaip negali būti toleruojamas, jo neatsakingo elgesio faktai, padarytų veikų pobūdis leidžia spręsti, kad pareiškėjui teisės aktais įtvirtintos visuomenės normos nėra vertybė. Atitinkamai minėtos aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas nelinkęs koreguoti savo elgesio ir/ar daryti atitinkamų išvadų, kad tokių nusikalstamų veikų nebekartotų.

Teismas pažymi, jog nors pareiškėjas skunde teigia, kad Vilniaus kalėjimo 2021 m. rugsėjo 14 d. atsakyme klaidingai nurodyta, jog jis yra baustas 6 kartus, nes jis baustas 5 kartus (pasak jo, viena nuobauda teismo buvo panaikinta), tačiau pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad paskirta nuobauda buvo panaikinta, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais ir nepaneigia nuobaudos skyrimo teisėtumo. Šiuo atveju, byloje taip pat nenustatyta aplinkybių, kad Vilniaus kalėjimo pareigūnai galimai siektų pakenkti ar skirti nepagrįstas nuobaudas. Teismas taip pat atkreipia dėmesį, jog 2021 m. rugpjūčio 18 d. prašymo dėl trumpalaikės išvykos suteikimo nagrinėjimo metu, pareiškėjas turėjo galiojančių nuobaudų, t. y. iš ginčijamo 2021 m. rugsėjo 14 d. atsakymo matyti, jog pareiškėjas paskutinį kartą buvo baustas 2021 m. gegužės 28 d. už kratos metu rastą mobilaus ryšio telefoną.

Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, jog nebuvo atsižvelgta į tai, kad jis buvo 7 kartus skatintas, pažymi, kad tokių duomenų į bylą nėra pateikta, tačiau net jei pareiškėjas ir buvo skatintas laisvės atėmimo įstaigoje, tai tik parodo, kad, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, pareiškėjas elgėsi taip, kaip privalo elgtis kiekvienas nuteistasis, tačiau tai nesudaro pagrindo besąlygiškai konstatuoti jo pažangą mažinant pakartotinio nusikalstamo elgesio riziką. Nors institucijos savo sprendimuose paminėjo tik tas pareiškėjo charakteristikas, kuriomis motyvavo savo neigiamą verdiktą dėl trumpalaikės išvykos suteikimo galimybės, tačiau tai nereiškia, jog jos nesirėmė visa pareiškėją charakterizuojančia medžiaga, pasverdamos neigiamai ir teigiamai pareiškėją charakterizuojančių aplinkybių visumą. Be to, kaip jau buvo minėta, neigiamos pareiškėjo elgesio apraiškos paskutiniu bausmės atlikimo laikotarpiu dominavo ir sumenkina praeityje buvusį gerą elgesį.

Teismas pažymi, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjas prašymą dėl trumpalaikės išvykos pateikė 2021 m. rugpjūčio 18 d., o prašymą dėl darbo laisvės atėmimo įstaigoje pateikė 2021 m. birželio 18 d., nors minėtos įmonės veikla nuo 2021 m. birželio 15 d. Pravieniškių filialo padalinyje buvo nutraukta. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas vertina, jog pareiškėjas prašymą dėl darbo Vilniaus kalėjime pateikė praktiškai tuo pačiu metu kai buvo teikiamas prašymas dėl trumpalaikės išvyko, t. y. prieš du mėnesius. Kaip minėta, sprendimas dėl tokio prašymo (trumpalaikės išvykos) tenkinimo/netenkinimo priimamas įvertinus pareiškėjos asmenybę ir elgesį visos bausmės atlikimo metu, o ne paskutinių dviejų mėnesių. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas anksčiau būtų kreipęsis į Vilniaus kalėjimo administraciją dėl darbo suteikimo ir/ar, kad Vilniaus kalėjimo administracija tokį prašymą būtų atmetusi ir/ar nenagrinėjusi. Atitinkamai teismas daro išvadą, jog pareiškėjas prašymą dėl darbo laisvės atėmimo įstaigoje pateikė 2021 m. birželio 18 d. formaliai, tik tam, kad ši aplinkybė būtų įvertinta kaip jį teigiamai charakterizuojanti savybė (vertinant trumpalaikės išvykos prašymą).

Nors pareiškėjas savo skunde akcentuoja savo darbo patirtį laisvėje, tačiau teismas atkreipia dėmesį į tai, jog iš pareiškėjo į bylą pateiktos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus Pažymos apie asmens valstybinį socialinį draudimą (b. l. 54-55) matyti, kad nuo 1996 m. rugpjūčio 12 d. iki 2021 m. birželio 22 d. pareiškėjas sukaupė tik 2 metų 6 mėnesių darbo patirtį, todėl teismas daro išvadą, kad itin trumpalaikiai darbo epizodai (dauguma jų truko ne ilgiau kaip mėnuo) greičiau rodo ne pareiškėjo motyvaciją dirbti, o jos nebuvimą.

Šiuo atveju suprastinas pareiškėjo motyvas, jog trumpalaikės išvykos suteikimas palengvintų jo socialinę reintegraciją, tačiau primintina, jog tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Taigi teismo vertinimu, Vilniaus kalėjimo 2021 m. rugsėjo 14 d. atsakymas buvo priimtas įvertinus visas pareiškėjo asmenybę ir jo elgesį charakterizuojančias aplinkybes, tinkamai vadovaujantis BVK 104 straipsnyje nustatytais trumpalaikės išvykos į namus suteikimo kriterijais (sąlygomis) ir atitinka viešąjį interesą saugoti ir ginti asmenis bei visuomenę nuo nusikaltimų ir kitų pavojingų teisės pažeidimų, kas pagrįstai leidžia vertinti, jog jis yra teisėtas ir pagrįstas. Nustatyta, kad tam tikri kriminogeniniai aspektai ir toliau išlieka aktualūs ir reikalauja tolimesnių tikslinių veiksmų, todėl išlieka poreikis tolimesnio pareiškėjo elgesio pokyčių stebėjimui. Nagrinėjamu atveju atsakovas pateikė išsamius paaiškinimus, dėl kokių priežasčių pareiškėjo atžvilgiu priimtas būtent toks sprendimas. Kaip jau buvo minėta aukščiau, galutinį sprendimą dėl trumpalaikės išvykos į namus suteikimo priima laisvės atėmimo įstaigos direktorius (BVK 104 straipsnio 2 dalis), t. y. pataisos įstaigos direktorius turi diskrecijos teisę suteikti trumpalaikę išvyką į namus. Teismo vertinimu, Vilniaus kalėjimo direktorius priimdamas 2021 m. rugsėjo 14 d. atsakymą neviršijo jam suteiktos diskrecijos teisės.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Kalėjimų tarnybos Sprendimas pateiktas praleidus terminą ir neargumentuotas.

Teismas atkreipia dėmesį, jog LVAT dėl procedūrinio sprendimo priėmimo termino yra nurodęs, kad viešojo administravimo subjektui įstatyme nustatytas terminas, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, yra instrukcinio pobūdžio, todėl šio termino pasibaigimas nedaro negaliojančiu administracinio sprendimo, priimto pasibaigus šiam terminui. Įstatyme nustatyto termino, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, pasibaigimas nepaneigia viešojo administravimo subjekto kompetencijos priimti administracinį sprendimą ar atlikti kitus veiksmus, t. y. tiesiogiai nesukuria neigiamų teisinių pasekmių, tik prailgina administracinį procesą (žr., pvz., LVAT 2012 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1192/2012).

Kaip matyti iš byloje pateiktų rašytinių duomenų, trečiasis suinteresuotas asmuo pareiškėjo 2021 m. rugsėjo 29 d. skundą išnagrinėjo ir atsakymą į pareiškėjo skundą parengė 2021 m. lapkričio 7 d., nors turėjo jį išnagrinėti iki 2021 m. spalio 29 d. Visgi teismo vertinimu, nors trečiasis suinteresuotas asmuo išnagrinėjo pareiškėjo skundą ir Sprendimą priėmė pavėluotai, tačiau jį išnagrinėjo ir pateikė pareiškėjui motyvuotą atsakymą, t. y. Vilniaus kalėjimo direktoriaus 2021 m. rugsėjo 14 d. atsakymą paliko galioti aiškiai nurodydamas tokio sprendimo motyvus. Taigi, teismas daro išvadą, jog nustatyto termino nežymus praleidimas nagrinėjamu atveju nelaikytinas esminiu procedūriniu pažeidimu ir negalėtų būti savarankišku pagrindu panaikinti Sprendimą.

Dėl pareiškėjo motyvo, kad Sprendimas neargumentuotas teismas, pažymi, jog vertinant Sprendimo atitiktį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimams, VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje (redakcija, galiojanti nuo 2020 m. lapkričio 1 d.) nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.

LVAT savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio (dabar VAĮ 10 straipsnio 5 dalis) (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d.) nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz. LVAT 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009, 2010 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-686/2010, 2015 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015).

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad priimdamas 2019 m. rugsėjo 14 d. atsakymą nesuteikti pareiškėjui trumpalaikės išvykos į namus, atsakovas įvertino teisės aktuose nustatytus trumpalaikės išvykos suteikimo sąlygas ir kriterijus, taip pat visas kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes, savo 2019 m. rugsėjo 14 d. atsakymą motyvavo bei pagrindė objektyviais faktais, todėl daro išvadą, kad nėra teisinio faktinio pagrindo naikinti Vilniaus kalėjimo atsakymą. Konstatavus Vilniaus kalėjimo 2021 m. rugsėjo 14 d. atsakymo „Dėl prašymo išnagrinėjimo“ Nr. 42-2778 teisėtumą, pareiškėjo skundo reikalavimai dėl Kalėjimų tarnybos 2021 m. lapkričio 7 d. sprendimo Nr. 2S-3919 panaikinimo ir įpareigojimo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl išvykos į namus suteikimo laikytini nepagrįstais ir atmestini.

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame Sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus T. T. ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011)

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo R. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.