Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų J. K. ir A. N. bei nuteistojo E. K. gynėjo advokato Gedimino Bukausko apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. vasario 27 d. nuosprendžio, kuriuo

E. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme dvejiems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 214 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme vieneriems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 293 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme dvejiems metams; pagal BK 302 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirtos bausmės bei Panevėžio apygardos teismo 2010 m. liepos 29 d. nuosprendžiu paskirta bausmė subendrintos iš dalies sudedant ir paskirta galutinė subendrinta septynerių metų laisvės atėmimo bausmė. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

A. N. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 181 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme trejiems metams; pagal BK 214 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme dvejiems metams šešiems mėnesiams; pagal 293 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme dvejiems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 302 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirtos bausmės bei Panevėžio apygardos teismo 2010 m. liepos 29 d. nuosprendžiu paskirta bausmė subendrintos iš dalies sudedant ir paskirta galutinė subendrinta aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

J. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 293 straipsnio 1 dalį areštu septyniasdešimčiai parų. Bausmė paskirta atlikti areštinėje.

R. S. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. K., A. N., J. K. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe 2009 m. lapkričio mėnesio nenustatytą dieną (duomenys neskelbtini) esančio pastato, E. K. pasiūlė nukentėjusiajam R. S. nelegalų darbą Jungtinėje Karalystėje, o R. S. sutikus nelegaliai dirbti, E. K. padėjo jam išsiimti pasą Panevėžio apskrities VPK Panevėžio rajono PK migracijos poskyryje, esančiame Panevėžyje, Binkio g. 14, sumokėdamas 100 Lt mokestį už paso išdavimą. Po to E. K. ir A. N. suorganizavo nukentėjusiojo kelionę: nupirko maisto, cigarečių kelionei, 2010 m. nenustatytą mėnesį ir dieną šalia UAB ,,XXX“ degalinės, esančios (duomenys neskelbtini), įsodino R. S. į tyrimo nenustatytą mikroautobusą, vežantį keleivius į Jungtinę Karalystę, sumokėjo už kelionės išlaidas ir davė R. S. telefono Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo R. S. reikės susisiekti nuvykus į Jungtinę Karalystę. R. S. nuvykus minėtu mikroautobusu į Jungtinę Karalystę, G. miestą, J. K. pasitiko nukentėjusįjį ir jį apgyvendino tame pačiame mieste. Praėjus apytiksliai dviem savaitėms po atvykimo į Jungtinę Karalystę J. K. nukentėjusįjį nelegaliai įdarbino automobilių plovykloje ,,XXX“, esančioje (duomenys neskelbtini), automobilių plovėju, kontroliavo jo nelegalų darbą plovykloje, prižiūrėjo, kad R. S. nepabėgtų ir paimdavo didžiąją dalį R. S. uždirbtų pinigų iki 2010 m. kovo 29 d., kol R. S. pabėgo ir grįžo į Lietuvos Respubliką.

Be to, E. K. ir A. N., veikdami bendrininkų grupe, 2010 m. balandžio mėnesio pradžioje, tiksliai nenustatytą dieną ir valandą, (duomenys neskelbtini) esančio pastato, bendrais veiksmais panaudodami fizinį smurtą ir psichinę prievartą, neturėdami teisėto pagrindo atvirai savo naudai vertė R. S. perduoti savo turtą – 2500 Lt, neturėdami teisėto pagrindo įgijo, laikė ir gabeno svetimą fizinio asmens dokumentą, neteisėtai įgijo ir laikė svetimą elektroninę mokėjimo priemonę, pakankamą finansinei operacijai inicijuoti – banko mokėjimo kortelę, tai yra panaudodami psichinę prievartą – grasindami parduoti R. S. kepenis, išlupti akį, nuvežti pas veterinarą, išvežti dirbti prostitute, panaudodami fizinį smurtą – A. N. laikant nukentėjusįjį prirėmus prie sienos, o E. K. kumščiu sudavus R. S. į veido sritį, reikalavo perduoti savo naudai 2 500 Lt už tariamai patirtas išlaidas dėl jo nelegalaus įdarbinimo Jungtinėje Karalystėje, o po to kaip užstatą, kad gautų reikalaujamą pinigų sumą, neturėdami teisėto pagrindo įgijo Lietuvos Respublikos piliečio asmens pasą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą 2009 m. gruodžio 11 d. R. S. vardu, ir neteisėtai įgijo svetimą elektroninę mokėjimo priemonę, pakankamą finansinei operacijai inicijuoti – banko mokėjimo kortelę ,,Hansabankas“ Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą R. S. vardu, kuriuos laikė ir gabeno automobiliu ,,VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iki 2010 m. balandžio 28 d. 15.28 val., kol automobilio ,,VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio V. K., apžiūros metu automobilyje rado ir paėmė policijos pareigūnai.

Nuteistojo apeliaciniame skunde cituojami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą” 1.1 ir 3.1.8. punktai, aptariama kaltės sąvoka, nurodant, jog pirmosios instancijos teismas neįvykdė visų nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalis). Nuteistasis teigia, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje neatliktas įrodymų vertinimas, atkartoti tik apklaustų asmenų parodymai ir kiti byloje nustatyti duomenys, nesukonkretinta kiekvieno nuteistojo kaltė ir atskiros nusikalstamos veikos. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nustatytos bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad kaltinamieji turėjo tikslą ir nukentėjusįjį gabeno į Jungtinę Karalystę ne siekdami pagelbėti iš esmės jiems nepažįstamam R. S., o turėdami tikslą pasipelnyti iš jo nelegalaus darbo bei jį panaudoti kitiems, nukentėjusiojo interesams prieštaraujantiems, tikslams ir, kad nukentėjusiajam pareiškus, kad jis neturi ne tik pinigų kelionei, bet net ir paso, kaltinamieji savo iniciatyva ėmėsi, jų teigimu, padėti R. S., tai yra patys parūpino pasą, davė lėšų kelionei, maistui, rūkalams. Visa tai, taip pat E. K., A. N. bei J. K. bendradarbiavimas parengiant R. S. kelionę leidžia daryti išvadą, kad visi kaltinamieji koordinavo savo veiksmus siekdami vieningo tikslo – nugabenti R. S. į Jungtinę Karalystę nelegaliam darbui. Nuteistasis teigia, kad tokie teismo motyvai nesuteikia jokios informacijos nei apie kiekvieno nuteistojo konkrečiai atliktus veiksmus, nei apie apelianto kaltę organizuojant R. S. kelionę.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl nuteistojo J. K. apeliacinio skundo

Teisėjų kolegija šiuos apelianto skundo agumentus vertina kaip nepagrįstus ir juos atmeta.

Vadinasi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad J. K. veikė sutartinai su kitais bendrininkais, kartu su jais siekė bendro rezultato, žinojo bei suprato savo vaidmenį.

Nuteistojo J. K. apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad už vieno asmens kelionės į užsienį organizavimą baudžiamoji atsakomybė negalima.

Dėl nuteistojo A. N. ir nuteistojo E. K. gynėjo apeliacinių skundų

Pirmosios instancijos teismas šioje byloje nustatė, kad A. N. ir E. K. neteisėti veiksmai pasireiškė nukentėjusiojo kelionės į užsienį ten nelegaliai dirbti organizavimu. Nuosprendį priėmęs teismas, remdamasis nuteistųjų A. N., E. K., J. K., liudytojo M. K., Jungtinės Karalystės kompetetingų teisėsaugos institucijų įvykdyto teisinės paglbos prašymo medžiaga, operatyvinių veiksmų atlikimo protokolu, telefoninių pokalbių išklotinėmis bei kitais rašytiniais bylos duomenimis, kurie BPK nustatyta tvarka užfiksuoti atitinkamuose procesiniuose dokumentuose, nustatė, kad: veikdami bendrininkų grupe 2009 m. lapkričio mėnesio nenustatytą dieną E. K. pasiūlė nukentėjusiajam R. S. nelegalų darbą Jungtinėje Karalystėje, o R. S. sutikus nelegaliai dirbti, E. K. padėjo jam išsiimti pasą, po to E. K. ir A. N. suorganizavo nukentėjusiojo kelionę: nupirko maisto, cigarečių kelionei, 2010 m. nenustatytą mėnesį ir dieną įsodino R. S. į mikroautobusą, vežantį keleivius į Jungtinę Karalystę, sumokėjo už kelionės išlaidas ir davė R. S. telefono numerį, kuriuo R. S. reikės susisiekti nuvykus į Jungtinę Karalystę. R. S. nuvykus į Jungtinę Karalystę, J. K. pasitiko nukentėjusįjį ir jį apgyvendino, praėjus apytiksliai dviem savaitėms po atvykimo į Jungtinę Karalystę J. K. nukentėjusįjį nelegaliai įdarbino automobilių plovykloje, automobilių plovėju, kontroliavo jo nelegalų darbą plovykloje, prižiūrėjo, kad R. S. nepabėgtų ir paimdavo didžiąją dalį R. S. uždirbtų pinigų iki 2010 m. kovo 29 d., kol R. S. pabėgo ir grįžo į Lietuvos Respubliką.

Teisėjų kolegija tokius apeliacinių skundų argumentus pripažįsta nepagrįstais ir konstatuoja, kad teisminio nagrinėjimo metu apygardos teismo ištirti ir įvertinti įrodymai patvirtina, kad nuteistųjų veikoje yra ir objektyvūs, ir subjektyvūs BK 293 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai.

Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad versija, jog nuteistieji gera valia siekė padėti R. S. surasti darbą, buvo paneigta bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Nuosprendį priėmęs teismas, įvertinęs A. N. ir E. K. parodymus viso proceso metu, juos sugretinęs tarpusavyje bei su informacija, užfiksuota operatyvinių veiksmų atlikimo protokole bei rašytinėje medžiagoje, pagrįstai konstatavo, jog tokia versija paneigiama objektyviais bylos duomenimis. Kaip teisingai pažymėjo apygardos teismas, nuteistųjų ir R. S. iki kelionės nesiejo jokie giminystės ar draugiški santykiai. Jiems buvo žinoma, kad R. S. nežino anglų kalbos, nesidomėjo jo specialybe, profesinėmis žiniomis, išsilavinimu. Nustatytų aplinkybių visuma pirmosios instancijos teismui sudarė pakankamą pagrindą atmesti nuteistųjų keltą versiją apie tariamą pagalbą nukentėjusiajam.

Nusikalstama veika, numatyta BK 293 straipsnyje, gali būti padaroma alternatyviais veiksmais, kuriais Lietuvos Respublikos piliečiai organizuojami keliauti į užsienį: 1) prašytis prieglobščio; 2) nelegaliai dirbti; 3) dėl kitų priežasčių nelegaliai pasilikti užsienyje; 4) apgaulingai žadant legalų statusą užsienyje. Nusikaltimo objektyviajai pusei įgyvendinti pakanka, kad būtų atliktas bet kuris vienas iš šio straipsnio dispozicijoje numatytų veiksmų. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuteistieji organizavo nukentėjusiojo kelionę į užsienį ten nelegaliai dirbti, todėl skundo argumentai, kad byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis ketino prašyti politinio prieglobščio ar jam buvo apgaule žadėtas legalus statusas užsienyje, baudžiamosios atsakomybės nešalina.

Organizavimu BK 293 straipsnio prasme laikomi aktyvūs veiksmai, kuriais kaltininkas siekia, kad Lietuvos Respublikos piliečiai išvyktų į užsienį turėdami nelegalių ketinimų. Tai gali būti tokių asmenų paieška, jų kurstymas, raginimas, sąlygų sudarymas išvykti į kitas valstybes dispozicijoje nurodytiems tikslams. Objektyviais bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistieji A. N. ir E. K. parengė R. S. kelionę, t. y. parūpino pasą, davė pinigų kelionei, maistui, taip pat pasirūpino transportu, apmokėjo kelionės išlaidas. Nurodytais veiksmais nuteistieji realizavo nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius, kurie pasireiškė sąlygų nukentėjusiajam išvykti į Jungtinę Karalystę sudarymu. Aplinkybė, kad darbą Jungtinėje Karalystėje surado vienas J. K., nuteistųjų baudžiamosios atsakomybės nepašalina. Pagal konstrukciją nusikalstamos veikos pagal BK 293 straipsnį sudėtis yra formalioji, todėl ji laikoma baigta nuo to momento, kai pradedama organizuoti kelionė straipsnyje numatytiems tikslams pasiekti. Ar pavyko tokiais veiksmais suorganizuoti Lietuvos Respublikos piliečius keliauti nurodytais tikslais, ar to padartti nepavyko, veikai kvalifikuoti pagal BK 293 straipsnį reikšmės neturi.

Aplinkybė, kad A. N. ir A. K. buvo žinomas nelegalus darbo pobūdis, patvirtinama ne tik nukentėjusiojo parodymais, kuris tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuosekliai tvirtino, kad darbai buvo nelegalūs, jokių įdarbinimo dokumentų jis nepildė ir neturėjo, kad jam nebuvo paaiškinta, kokį darbą jis dirbs Jungtinėje Karalystėje (2 t. 5-9, 13-18 b. l., 6 t. 162-165 b. l.). Šitos situacijos vertinimui ir išvadų padarymui turėjo reikšmės ir teismo nustatytos aplinkybės, kad nuteistiesiems buvo žinoma, jog R. S. jokia užsienio kalba nekalba, nuteistiesiems taip pat buvo žinoma R. S. socialinė padėtis, jo gebėjimas elgtis svetimoje visuomeninėje aplinkoje. Kaip minėta, nuteistieji nesidomėjo ir nukentėjusiojo specialybe, profesinėmis žiniomis, išsilavinimu. Akivaizdu, jog nuteistieji legalaus darbo R. S. neieškojo. Kad nuteistieji žinojo, kad R. S. dirbo nelegaliai, matyti ir iš telefoninių pokalbių, užfiksuotų tarp A. N., E. K. ir J. K.. Nors pokalbiai vyko naudojant konspiracinius principus, užuominas, iš jų turinio galima suprasti, kad kalbama apie R. S. nelegalaus darbo pobūdį. Antai pokalbio įrašo Nr. 26 metu J. K. pasako A. N.: ,,Nėra tų darbų ir nelegaliai dirb, bet aš jam ten sudarėm, žinė“, į ką A. N. atsako, kad: ,,visks aišk“, po ko J. K. pasako: „Taip, žinė, bet jisai dirb tai nelegaliai, supranti?“, A. N. atsako: ,,nu, nu, nu“ (1 t. 127 b. l.). Pokalbių įrašai yra vieni iš įrodymų vertinant nukentėjusiojo parodymų patikimumą ir atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms. Iš operatyvinių veiksmų atlikimo protokolo matyti, kad teismas teisingai atskleidė telefoninių įrašų turinį, išanalizavo jų reikšmę ir juos atskirai bei kartu su kitais, teismo pripažintais įrodymais, tarp jų ir su nukentėjusiojo parodymais, įvertino juos tarpusavio liečiamumo (susietumo) aspektu, ir padarė pagrįstą išvadą apie nusikaltimo, numatyto BK 293 straipsnio 1 dalyje, sudėties buvimą A. N. ir E. K. veiksmuose. Iš minėtų telefoninių pokalbių matyti, kad nuteistieji kontaktavo anaiptol ne dėl teisėtos veiklos. Savaime suprantama, jeigu R. S. būtų išvykęs į Jungtinę Karalystę ten legaliai dirbti, kaip matyti iš minėto įrašo Nr. 26, būtų buvę nelogiška vykusio pokalbio metu rūpintis, kad R. S. nepabėgtų, taip pat teigti, kad jis (R. S.) gauna grynus pinigus ir jokių ėjimų į banką nėra (1 t. 127-128 b. l.).

Atmetamas kaip nepagrįstas ir apeliacinio skundo argumentas, jog R. S. automobilių plovykloje dirbo legaliai. Iš Jungtinės Karalystės Vidaus reikalų ministerijos atsakymo į teisinės pagalbos prašymą matyti, kad tokia automobilių plovykla yra, o apklaustas I. D. patvirtino, kad R. S. plovykloje dirbo, bet negalėjo pateikti jokių duomenų apie jo įdarbinimą. Po kelių dienų apklaustas plovyklos vadybininkas J. I. taip pat negalėjo pateikti jokių dokumentų, patvirtinančių, kad R. S. plovykloje dirbo, nurodė, kad R. S. už atliktą darbą buvo mokami gryni pinigai (2 t. 152-153 b. l.).

Apeliaciniuose skunduose dėl nuteistųjų veikų pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, BK 214 straipsnio 1 dalį, BK 302 straipsnio 1 dalį kvalifikavimo, nurodydami taip pat analogiškus argumentus, nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktų įrodymų vertinimu ir nurodo, kad byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai nepatvirtina nuteistųjų A. N. ir E. K. kaltės padarius BK 181 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Pagrįsdami šiuos teiginius, apeliantai kelia savo versijas, ginčija apygardos teismo nustatytas faktines aplinkybes, bando sumenkinti nuteistuosius kaltinančių nukentėjusiojo parodymų įrodomąją vertę, sukelti abejonių dėl jo parodymų patikimumo, akcentuoja liudytojo M. K. parodymus. Tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo sutikti su apeliacinių skundų argumentais, kad A. N. ir E. K. kaltė dėl turto prievartavimo ir dėl R. S. paso bei banko kortelės neteisėto įgijimo, laikymo ir gabenimo tinkamai neįrodyta ar pagrįsta tik prielaidomis.

Kaip minėta, didžioji apeliacinių skundų argumentų dalis akcentuota į nukentėjusiojo R. S. parodymų kritika – teigiama, kad skundžiamas nuosprendis grindžiamas vien tik nepatikimais ir nenuosekliais nukentėjusiojo parodymais, kurių, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, nepatvirtina jokie kiti objektyvūs bylos duomenys. Teisėjų kolegija su tokiais apeliacinių skundų argumentais nesutinka. Visų pirma pažymėtina, kad teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne byloje surinktų duomenų apimtis, o jų patikimumas ir jais remiantis daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Tai reiškia, kad vien tai, jog nuteistųjų A. N. ir E. K. kaltė dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 181 straipsnio 2 dalyje, padarymo pirmosios instancijos teismo nuosprendyje didele dalimi grindžiama nukentėjusiojo R. S. parodymais, savaime nereiškia, jog teismas pažeidė iš BPK 20 straipsnio, inter alia jo 5 dalies kylančius reikalavimus. Esminę reikšmę vertinant šiuos parodymus ir jais grindžiant išvadas turi šių parodymų įrodomoji reikšmė, kurią nustatant atsižvelgiama ir į tai, ar tokie nukentėjusiojo parodymai gali būti laikomi patikimais, ar byloje nėra duomenų paneigiančių šiuos nukentėjusiojo parodymus arba sudarančių rimtą pagrindą jais abejoti, ar parodymai gauti nepažeidžiant BPK reikalavimų. Vertinant R. S. parodymus jų patikimumo aspektu, nenustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių nukentėjusysis galėtų būti suinteresuotas nepagrįstai apkaltinti nuteistuosius nebūtų nusikaltimų padarymu, duoti apie juos melagingus parodymus.

Nukentėjusysis R. S. viso proceso metu davė nuoseklius parodymus apie tai, kad jam pabėgus iš Jungtinės Karalystės ir grįžus į namus, po kiek laiko sutikti A. N. ir E. K. pasakė, kad nukentėjusysis jiems skolingas 2 500 Lt už tai, kad buvo išvažiavęs į Angliją, už kelionę ir įdarbinimą ir nurodė, kad minėtą pinigų sumą turi atiduoti per dvi dienas, t. y. iki šeštadienio. Nukentėjusiajam atsakius, kad pinigų neturi, E. K. jam pradėjo grasinti sakydamas, kad parduos jo kepenis, išlups akį, nuveš pas veterinarą. Po to A. N. laikant prirėmus jį prie sienos, E. K. sudavė kumšiu į veidą, reikalavo perduoti 2 500 Lt. Nukentėjusysis neturėdamas reikalaujamų pinigų, bijodamas, kad jį realiai gali išvežti, ir siekdamas nutraukti šiuos veiksmus, A. N. ir E. K. pasiūlė kaip užstatą jiems atduoti savo pasą bei banko mokėjimo kortelę. Nuteistieji su tokiu pasiūlymu sutiko ir jis jiems atidavė šiuos dokumentus. Nukentėjusysis taip pat viso proceso metu kategoriškai tvirtino, kad nuteistiesiems skolingas nesijautė, Anglijoje jis dirbo, iš jo buvo paimami uždirbti pinigai, todėl manė, kad su nuteistaisiais yra atsiskaitęs (2 t. 5-9, 13-18 b. l., 6 t. 162-165 b. l.).

Kaip jau minėta, pirmiau aptarti nukentėjusiojo R. S. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs ir detalūs, todėl, byloje nesant jokių objektyvių duomenų apie nukentėjusiojo suinteresuotumą apkalbėti A. N. ir E. K., pirmosios instancijos teismas neturėjo nei teisinio, nei faktinio pagrindo jais nesiremti. Nuteistasis A. N. apeliaciniame skunde savaip interpretuoja nukentėjusiojo teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus, nurodydamas, kad R. S. parodymus davė ne apie jam žinomas faktines aplinkybes, bet apie aplinkybes, kurias jam prieš apklausą nurodė sakyti ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis R. S. neigė, kad buvo kieno nors įtakojimas duoti tam tikrus parodymus. Pastarasis neneigė, kad ne viską atsimena, jog jam reikia priminti, tačiau esminius dalykus pasakyti gali. Nukentėjusysis taip pat neneigė, jog prieš apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją pareigūnai jam priminė bylos esmę, kuri jiems buvo žinoma iš paties nukentėjusiojo duotų pirminių parodymų (6 t. 162-165 b.l .). Šiuo aspektu svarbu pažymėti, kad apygardos teismo išvados dėl nuteistųjų kaltės padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veiką grindžiamos ir kitais įrodymais, kurie turi savarankišką įrodomąjį reikšmę ir kurie ne tik patvirtina, bet ir papildo R. S. parodymus. Antai R. S. parodymus apie tai, kad jis buvo priverstas atiduoti savo pasą bei banko kortelę, patvirtina 2010-04-28 apžiūros protokolo duomenys, iš kurių matyti, kad apžiūrint automobilį, jame buvo rastas Lietuvos Respublikos piliečio pasas, išduotas R. S. vardu, o taip pat banko kortelė, išduota R. S. vardu (1 t. 49-61). Iš specialisto išvados Nr. 50-5-IS1-920 matyti, jog ant paso ir banko kortelės rasti E. K. rankų pirštų pėdsakai (1 t. 92-97 b. l.). Nuosprendį priėmęs teismas pagrįstai nesirėmė liudytojo M. K. teisiamajame posėdyje duotais parodymais, kuriuose jis paneigė nukentėjusiojo R. S. parodymus apie tai, kad, M. K. matant, A. N. ir E. K. jam grasino susidorojimu ir vartojo fizinį smurtą. Iš įsiteisėjusio Panevėžio miesto apylinkės teismo baudžiamojo įsakymo matyti, kad M. K. buvo pripažintas kaltu dėl poveikio nukentėjusiajam R. S., kad pastarasis nagrinėjamoje byloje ikiteisminio tyrimo metu bei teisme duotų melagingus parodymus ir įteikė R. S. reikalaujamų duoti parodymų raštu surašytą tekstą (2 t. 72-73 b. l.). Nuosprendį priėmęs teismas pažymėjo, jog R. S. nurodomas aplinkybes bei kitus ikiteisminio tyrimo duomenis M. K. galėjo sužinoti tik iš A. N. ir E. K., kurie ir buvo suinteresuoti nukentėjusiojo parodymų pakeitimu. Teisėjų kolegija atmetama apeliacinių skundų argumentus, jog liudytoja A. Z. T. paneigė sūnaus R. S. parodymus apie kokius nors jo sužalojimus. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad liudytoja A. Z. T. parodė, jog sūnus jai nepasakojo, kad jam kažkas grasina ar kažkas jo ieško. Liudytoja taip pat parodė, kad iš sūnaus elgesio ji suprato, jog jis labai bijojo su juo užsienyje buvusių asmenų (6 t. 167 b. l.) Iš tiesų, šios apklausos metu ji nei patvirtino, nei paneigė smurto naudojimo prieš jos sūnų faktą.

Apeliaciniuose skunduose nepagrįstai nurodoma, jog R. S. nuteistiesiems buvo skolingas. Šį faktą nukentėjusysis pripažino atiduodamas pasą bei banko kortelę kaip užstatą. Be to, nuteistieji turėjo išlaidų padedant jam išvykti į užsienį, o ir pats nukentėjusysis, iš Jungtinės Karalystės išsivežęs svetimus dokumentus, padarė žalą. Iš tiesų objektyviais bylos duomenimis nustatyta, kad nuteisteiji A. N. ir E. K. prieš R. S. išvykstant į Jungtinę Karalystę turėjo išlaidų – sumokėjo už paso padarymą, pirko maisto, sumokėjo už kelionę. Pastaroji aplinkybė nustatyta remiantis pačių nuteistųjų ir nukentėjusiojo parodymais. Tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nukentėjusysis liko skolingas nuteistiesiems ir grįžęs į Lietuvą. Priešingai, R. S. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, jog Jungtinėje Karalystėje didžioji uždirbtų pinigų dalis iš jo buvo paimama, be to, jis buvo vežiojamas po įvairias įstaigas ir bankus, kur jam buvo nurodoma pasirašinėti, dėl to jis nutarė bėgti į Lietuvą. Pažymėtina, jog bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad nukentėjusysis A. N. ir E. K. pasą ir banko kortelę atidavė bijodamas išsakytų grasinimų ir panaudoto smurto. Vertinti tokius nukentėjusiojo veiksmus kaip skolos nuteistiesiems pripažinimą, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Nukentėjusiojo R. S. parodymus patvirtina ir byloje esantys operatyvinių veiksmų atlikimo protokolas ir pokalbių išklotinės (1 t. 109-183 b. l.). Iš pokalbių turinio tarp A. N., E. K., M. Š. ir J. K. matyti, kad iš tiesų buvo rengiamasi panaudoti smurtą prieš R. S.. Antai iš pokalbio įrašo Nr. 1374 vykusio tarp A. N. ir M. Š. matyti, kad A. N. bando išsiaiškinti R. S. buvimo vietą. Pokalbio metu M. Š. A. N. sako, kad jeigu tik jis suratų adresą ir pasakytų jį M. Š., pastarasis nusiųstu žmones ir ten visus sutryptų. Iš įrašo Nr. 1376 matyti, jog A. N. ramina M. Š., sakydamas, kad jeigu tik R. S. parvažiuos namo, A. N. jį iš karto pagaus. Iš įrašo Nr. 1387 matyti, kad A. N. skambina R. S., aiškina, kad šiandien būtinai reikia susitikti, tačiau R. S. aiškiai vengia susitikimo. Iš įrašo Nr. 1388 matyti, kad A. N. E. K. atkartoja vykusį pokalbį tarp jo ir R. S., po to E. K. A. N. pasako dar kartą perskambinti R. S. ir pasakyti, kad atvažiuoja į kaimą ir kaimas nugrius. Vėliau A. N. perskambina R. S., pastarasis vengia įvardinti savo buvimo vietą, yra išvadinamas necenzūriniais žodžiais (įrašo Nr. 1389).

BK 181 straipsnio 1 dalis numato, kad tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. Pagal šio straipsnio 2 dalį baudžiamas tas, kas prievartaudamas turtą panaudojo fizinį smurtą, atėmė asmeniui laisvę, sunaikino ar sugadino jo turtą arba kitokiu būdu padarė jam didelės turtinės žalos. Pirmiau aptartais objektyviais bylos duomenimis patikimai nustatyta, kad nuteistieji A. N. ir E. K. panaudodami fizinį smurtą ir psichinę prievartą, reikalavo iš R. S. perduoti jiems 2 500 Lt. Byloje nesant jokių objektyvių duomenų apie tai, kad nukentėjusysis buvo skolingas nuteistiesiems, toks jų reikalavimas pagrįstai pripažintas neteisėtu. Akivaizdu ir tai, jog abu nuteistieji, būdami suaugę, normalaus protinio išsivystymo asmenys, neabejotinai suvokė savo reikalavimų neteisėtumą ir norėjo taip elgtis, t. y. neteisėtai reikalauti pinigų iš R. S.. A. N. ir E. K. neteisėti veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 181 straipsnio 2 dalį.

Nuteistieji A. N. ir E. K. nuteisti ir už tai, kad siekdami gauti reikalaujamą pinigų sumą, neturėdami teisėto pagrindo kaip užstatą įgijo Lietuvos Respublikos piliečio asmens pasą ir neteisėtai įgijo svetimą elektroninę mokėjimo priemonę, pakankamą finansinei operacijai inicijuoti – banko mokėjimo kortelę, išduotus R. S. vardu, kuriuos laikė ir gabeno automobiliu ,,VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kol automobilio apžiūros metu automobilyje rado ir paėmė policijos pareigūnai.

Nuteistojo E. K. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog R. S. pats gera valia atidavė pasą bei mokėjimo kortelę, todėl pirmosios instancijos teismas padarė faktiniais duomenimis nepagrįstą išvadą dėl nuteistojo veiksmų atitikties BK 214 straipsnio 1 dalyje ir BK 302 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų sudėties požymių. Tuo tarpu nuteistasis A. N. apeliaciniame skunde pažymi, jog ant paso ir banko kortelės nėra rasti jo pėdsakai, o ir pats nukentėjusysis parodė, kad dokumentus jis atidavė E. K..

Pagal BK 214 straipsnį, be kitų alternatyvių nusikalstamų veikų, baudžiamoji atsakomybė taip pat numatyta ir tam, kas neteisėtai disponavo elektronine priemone arba jos duomenimis. Teismų praktikoje pripažinta, jog banko mokėjimo kortelė, kaip elektroninė mokėjimo priemonė, nuosavybės teise priklauso emitentui, šiuo atveju banko korteles išdavusiai institucijoms, kurios pagal elektroninės mokėjimo priemonės naudojimosi sutartis tik jos turėtojams, šiuo atveju R. S., suteikia teisę teisėtai naudotis mokėjimo priemonėmis, todėl kiekvienam trečiajam asmeniui, taigi ir nuteistiesiems A. N. ir E. K. ši banko kortelė yra svetima, o disponavimas ja yra neteisėtas. Neteisėto disponavimo elektronine priemone arba jos duomenimis atveju kaltininko tyčios turinį lemia supratimas, kad elektroninė mokėjimo priemonė yra kito asmens. Nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog svetimos banko mokėjimo kortelės įgijimas ir laikymas yra neteisėtas, ir nori taip veikti. Valinis tiesioginės tyčios momentas išreiškia veikos siekimą (norėjimą) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-197/2011, Nr. 2K-215/2012, Nr. 2K-179/2013). Nuteistieji neneigia supratę, kad įgijo, laikė ir gabeno svetimą, t. y. ne jų, o nukentėjusiojo vardu išduotą banko kortelę. Objektyvieji neteisėto disponavimo elektronine mokėjimo priemone pasireiškė nuteistųjų atliktais aktyviais veiksmais – svetimos kortelės neteisėtu įgijimu, laikymu ir gabenimu. Nuteistojo gynėjo argumentai, kad minėtą banko kortelę nuteistasis įgijo R. S. sutikimu nuteistųjų atsakomybei pagal BK 214 straipsnio 1 dalį reikšmės neturi, nes, kaip minėta, kiekvienam trečiajam asmeniui emitento išduoti mokėjimo instrumentai yra svetimi, todėl ir disponavimas jais yra neteisėtas.

Pagal BK 302 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pagrobė ar neturėdamas teisėto pagrindo įgijo, laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo fizinio ar juridinio asmens antspaudą, spaudą, dokumentą ar griežtos atskaitomybės blanką.

Lietuvos Respublikos paso įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog paimti iš piliečio pasą draudžiama, todėl pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistieji asmens pasą įgijo neteisėtai. Tai, jog R. S. patvirtino savo noru palikęs E. K. savo pasą, nepaneigia nuteistųjų tyčios, nes asmens tapatybės kortelės paėmimas kaip objektyvusis nusikalstamos veikos, numatytos BK 302 straipsnio 1 dalyje, požymis reiškiasi aktyviais neteisėtais dokumento pagrobimo veiksmais. Šioje byloje nustatyta, jog nukentėjusysis R. S. nuteistiesiems atidavė savo pasą grasinimų ir betarpiškai vykdomų prieš jį smurtinių veiksmų išvadavoje.

Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė bendrininkavimo institutą reglamentuojančias BK bendrosios dalies nuostatas. Kaip minėta šioje nutartyje, pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką.

Pirmiau aptartais objektyviais bylos duomenimis patikimai nustatyta, kad, nors aktyvesnis nusikalstamų veikų padaryme buvo E. K., tačiau BK 181 straipsnio 2 dalyje, BK 214 straipsnio 1 dalyje ir 302 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų sudėties požymius savo veiksmais realizavo ir A. N. – jis kartu su E. K. susitiko su R. S., išsakė jo atžvilgiu reikalavimus perduoti pinigus; kaip matyti iš operatyvinių veiksmų atlikimo protokolo, E. K. buvo aktyvus tariantis surasti R. S.. Taigi A. N. yra šių nusikaltimų bendravykdytojas, nes savo veiksmais įgyvendino dalį inkriminuotų nusikaltimų objektyviųjų požymių.

Lietuvos apeliaciniame teisme 2014 m. gegužės 12 d. iš Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos buvo gautas prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo A. N..

Teisėjų kolegija sprendžia, kad toks prašymas netenkintinas. BPK 106 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam paskyrus valstybės garantuojamaą teisinę pagalbą, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus Lietuvos Respublikos BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (2013-05-09 įstatymo Nr. XII-275 redakcija, galiojanti nuo 2014-01-01).

Vertinant šių nuostatų taikymo galimybes, atkreiptinas dėmesys į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnį, kurio 3 dalies c punkte nurodyta, kad kiekvienas asmuo, kaltinamas nusikaltimo padarymu, turi teisę gintis pats arba per savo paties pasirinktą gynėją arba, jei jis neturi pakankamai lėšų tam gynėjui atsilyginti, turi gauti pagalbą nemokamai, kai to reikalauja teisingumo interesai. Tokios Konvencijos nuostatos tiesiogiai įtvirtintos ir BPK 44 straipsnio 8 dalyje, numatančioje įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo teisę į nemokamą teisinę pagalbą. Sistemiškai vertinant baudžiamojo proceso nuostatas, darytina išvada, kad teisingumo interesai reikalauja būtino gynėjo dalyvavimo tais atvejais, kurie yra išvardinti BPK 51 straipsnio 1 dalyje. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatuota, kad asmens teisė į gynybą, taip pat teisė turėti advokatą, yra absoliuti, ji negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis. Iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat ir teisės turėti advokatą, kyla valstybės pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali. Siekiant šios konstitucinės teisės užtikrinimo, Baudžiamojo proceso įstatyme numatyta teisė įtariamiesiems, kaltinamiesiems ir nuteistiesiems, neturintiems pakankamai lėšų pasikviesti savo norimą gynėją, prašyti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio advokato dalyvavimo užtikrinimo.

Taigi nuo 2014 m. sausio 1 d. baudžiamojo proceso įstatyme numatyta galimybė pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš nuteistojo valstybės antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Kita vertus, minėto straipsnio nuostatos nėra imperatyvios; teisė nuspręsti, ar antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš nuteistojo priskiriama teismo diskrecijai. Vertinant BPK 106 straipsnio nuostatas, darytina išvada, kad valstybės išlaidos, patirtos teikiant antrinę teisinę pagalbą, pripažįstamos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš kaltinamųjų apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo metu. Toks procesinis dokumentas paprastai priimamas baudžiamąją bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme, retesniais atvejais – apeliacinės instancijos teismui panaikinus išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmus naują, apkaltinamąjį teismo nuosprendį. Šioje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistojo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo teismo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su jo teise į gynybą ir minėtoje Konvencijoje įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą. Be to, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 2014 m. gegužės 14 d. advokatas G. Bukauskas pateikė orderį ginti nuteistąjį A. N. BPK 50 straipsnio 2 dalyje numatyta tvarka.

Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo netenkintinas.

Apeliacinių skundų ribose Panevėžio apygardos teismo 2014 m. vasario 27 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinių skundų nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistųjų J. K. ir A. N. bei nuteistojo E. K. gynėjo apeliacinius skundus atmesti.