Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. J. ir K. D. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. birželio 15 d. nuosprendžio, kuriuo:

K. D. pripažinta kalta pagal BK 147 str. (2000-09-26 baudžiamojo įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, galiojusi iki 2005-06-30) ir BK 293 str. 1 d. ir nuteista:

- pagal BK 147 str. – laisvės atėmimu 4 metams;

- pagal BK 293 str. 1 d. – laisvės atėmimu 3 metams ir 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., paskirtosios bausmės subendrinus apėmimo būdu, paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

A. J. pripažintas kaltu pagal BK 147 str. bei BK 293 str. 1 d. ir nuteistas:

- pagal BK 147 str. (2000-09-26 baudžiamojo įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, galiojusi iki 2005-06-30) – laisvės atėmimu 2 metams;

- pagal BK 293 str. 1 d. – laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams.

- Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., paskirtosios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš K. D. ir A. J. solidariai priteista 460 Lt B. B. naudai turtinei žalai atlyginti, 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 1500 Lt Lietuvos Caritas naudai turėtoms išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. D. ir A. J. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe ir pasidalinę vaidmenimis, pasinaudodami B. B. priklausomumu ir pažeidžiamumu dėl jos sunkios socialinės ir materialinės padėčių, siekdami ją įtraukti į prostituciją ir turėdami bendrą tikslą pelnytis iš jos prostitucijos, apgaulės būdu verbavo ją nelegaliam darbui užsienyje, kontroliavo jos kasdienį gyvenimą, o būtent: 2004 m. spalio mėnesį, iki 8 dienos, K. D. , turėdama tikslą verbuoti merginas prostitucijai ir žadėdama B. B. gerai apmokamą darbą užsienio viešbučiuose ar baruose, nuslėpdama nuo jos būsimo prostitutės darbo pobūdį, įkalbėjo B. B. vykti į Londoną, o gavusi jos sutikimą, iki kelionės suorganizavimo, nuo 2004 m. spalio 1 d. iki 2004 m. spalio 8 d., apgyvendino ją savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini). ir T. T. namuose, esančiuose(duomenys neskelbtini), kontroliuodama jos kasdienį gyvenimą ten jai teikė pragyvenimui reikalingas buities ir asmenines prekes bei maisto produktus, ją fotografavo, apie surastą merginą ir dėl jos kelionės į užsienį organizavimo ten nelegaliai dirbti prostitute, informavo A. J. , kuris, gavęs informaciją apie surastą merginą ir siekdamas, kad B. B. būtų įtraukta į prostituciją ir parduota užsienyje gyvenantiems jo pažįstamiems asmenims, gavęs B. B. duomenis ir nuotraukas, dėl kelionės organizavimo ir nukentėjusiosios išvežimo į užsienį dirbti prostitute, kreipėsi į keleivių pervežimo firmą UAB (duomenys neskelbtini) ir užsakė B. B. kelionės vietą mikroautobuse nurodydamas savo anketinius duomenis, apie surastą merginą ir suorganizuotą kelionę, pranešė savo pažįstamiems asmenims, gyvenantiems Jungtinėje Karalystėje, 2004 m. spalio 8 d., apie 17 val., K. D. ir A. J. , pastarojo vairuojamu automobiliu Mersedes Benz 300 valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini) nuvežė B. B. prie degalinės „Lukoil“, esančios Kauno rajone, Užliedžių sen., Giraitės km., kur įsodino B. B. į D. V. vairuojamą mikroautobusą „Peugeot Boxer“, valstyb. Nr.(duomenys neskelbtini) A. J. sumokėjo D. V. 400 Lt už B. B. kelionę ir tokiais veiksmais, B. B. 2004 m. spalio 9 d. perleido Londone buvusiems tyrimo metu nenustatytiems asmenims, kurie ten B. B. įtraukė į prostituciją ir iki 2004 m. lapkričio 2 d. iš jos prostitucijos pelnėsi.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistoji K. D. apeliaciniame skunde nurodo, jog skundžiamas Kauno apygardos teismo nuosprendis yra naikintinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.

Nuteistųjų K. D. ir A. J. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Teisėjų kolegija, įvertinusi tokius apeliacinių skundų argumentus dėl K. D. ir A. J. neva nepagrįsto nuteisimo pagal BK 147 straipsnį (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), pripažįsta juos nepagrįstais.

Pirmiau aptartais bylos duomenimis paneigiama ir K. D. apeliaciniame skunde iškelta versija, jog ji nežinojo, kad B. B. Didžiojoje Britanijoje bus verčiama užsiimti prostitucija. Apeliantės teigimu, ji norėjo kartu su B. B. vykti į Londoną ir ten susirasti legalų darbą, tačiau to jai neleido finansinės galimybės. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad K. D. taip pat ruošėsi vykti į Didžiąją Britaniją ir ten susirasti legalų darbą. Akivaizdu, jog ji B. B. atžvilgiu panaudojo apgaulę, žadėdama jai vykti kartu su ja į Londoną. Nelogiškas atrodo K. D. aiškinimas, jog ji tik prieš pat B. B. išvykstant į Londoną suprato, kad kartu su ja negalės keliauti, kadangi neturi kelionei reikalingų pinigų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokius apeliantės parodymus atmetė ir įvertino kaip siekį išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės. Be to, kaip matyti iš liudytojos R. V. parodymų, lygiai tokiu pačiu būdu K. D. ir ją verbavo vykti į užsienį – pasiūlė kartu vykti į Jungtinę Karalystę bei ten susirasti legalų darbą. R. V. sutikus, ją, kaip ir B. B. , apgyvendino T. T. namuose. Tai, jog apeliantė žinojo, kad Didžiojoje Britanijoje B. B. bus verčiama teikti lytines paslaugas už pinigus, ji pati patvirtino pirmosios instancijos teisme. Atsakydama į teisėjo klausimą, ji nurodė, jog žinojo, kad nukentėjusioji bus išvežta prostitucijai, o A. J. tokią jos kelionę organizavo.

Abu apeliacinių skundų autoriai teigia, jog byloje nėra nustatytas vienas iš BK 147 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių – turtinės ar kitokios naudos gavimas. Toks apeliacinių skundų argumentas nepagrįstas ir atmestinas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog, perleisdami B. B. į prostituciją, nuteistieji turėjo tikslą – pasipelnyti. Iš bylos duomenų akivaizdu, jog už B. B. A. J. ir K. D. buvo sumokėti pinigai. Tai patvirtina nukentėjusiosios parodymai apie tai, kad jai jau būnant Londone, ji paprašė asmens, vardu „Vasia“ leisti jai vykti namo. Tačiau jis atsakė, kad už tai ji turinti jam sumokėti 4000 svarų, kadangi tiek jis mokėjo ją įgydamas. Tokius B. B. parodymus patvirtino ir liudytojas V. S. , kuris pirmosios instancijos teisme parodė, jog jam į mobilaus ryšio telefoną paskambino B. B. ir paaiškino, kad ji šiuo metu yra Londone ir jai reikalingi pinigai grįžimui į Lietuvą. Taip pat liudytojui skambino vyriškis, vardu „Gintaras“, kuris nurodė, jog B. B. yra pas jį ir pareikalavo atsiųsti 3500 Lt. Bylos duomenimis nustatyta, jog už kelionę į Didžiąją Britaniją B. B. pinigų nemokėjo – už ją sumokėjo A. J. . Tai patvirtina B. B. ir liudytojo D. V. parodymai. Akivaizdu, jog A. J. už nukentėjusiosios kelionę sumokėjo ne dėl to, kad to jo paprašė K. D. , o todėl, kad tokia B. B. kelionė jam finansiškai buvo naudinga. Kaip matyti iš pirmiau aptartų liudytojos V. A. parodymų ikiteisminiame tyrime, jai K. D. buvo sakiusi, kad už merginos suradimą jai mokami pinigai.

Pagal BK 147 straipsnį atsako tas, kas turėdamas tikslą gauti turtinės ar kitokios asmeninės naudos pardavė, pirko ar kitaip perleido arba įgijo asmenį.

Pirmiau aptartais nukentėjusiosios B. B. , liudytojų V. A. , R. A. , T. T. , R. V. , D. V. parodymais nustatyta, jog K. D. per V. A. susirado B. B. bei pasinaudodama jos pažeidžiamumu ir panaudodama apgaulę, įkalbėjo ją vykti į Didžiąją Britaniją neva dirbti legalaus, gerai apmokamo darbo. Iki išvykimo į Londoną, K. D. kontroliavo nukentėjusiosios veiksmus, neleido jai išeiti iš pastarosios namų. Tikslu patikrinti, ar nukentėjusioji tinka verstis prostitucija, atvedė du vaikinus, su kuriais B. B. lytiškai santykiavo, bei ją nufotografavo, o nuotraukas perdavė bendrininkui A. J. . Ji, susitarusi su A. J. , nuvežė B. B. prie Šilainių mikrorajone esančius degalinės bei įsodino į mikroautobusą, vežantį į Londoną, kur ją pasitiko A. J. surastas ir nurodytas asmuo, vėliau perleidęs B. B. kitam asmeniu, vardu „Vasia“. Bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, jog Londone B. B. buvo verčiama užsiimti prostitucija. A. J. prie parduotuvės, esančios Šilainių mikrorajone, paėmė B. B. nuotrauką, suorganizavo B. B. kelionę bei, veikdamas kartu su K. D. , perleido ją asmeniui, vardu „Gintaras“, už tai gaudami turtinės naudos. Tokie K. D. ir A. J. veiksmai neabejotinai atitinka BK 147 straipsnyje (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) numatytos nusikalstamos veikos sudėtį. Ta aplinkybė, jog bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta konkreti pinigų suma, už kurią B. B. buvo perleista kitiems asmenims, šiuo atveju nepašalina apeliantų baudžiamosios atsakomybės pagal BK 147 straipsnį (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija). Šiuo atveju veikos nusikalstamumui konstatuoti esminę reikšmę turi tai, kad B. B. buvo perleista kitiems asmenims turint tikslą gauti turtinės naudos.

Nuosprendį priėmęs teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nusikalstamą veiką, numatytą BK 147 straipsnyje, A. J. ir K. D. padarė veikdami bendrininkų grupe. Vadovaujantis BK 25 straipsnio 2 dalimi, bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti. K. D. ir A. J. nusikalstamų veiksmų bendrumą parodo tai, kad jie veikė iš anksto susitarę ir pasiskirstę vaidmenimis. K. D. surado B. B. , pasinaudodama jos priklausomumu ir pažeidžiamumu bei panaudodama apgaulę įkalbėjo ją vykti į Didžiąją Britaniją. Apie surastą merginą ji informavo A. J. , kuris suorganizavo nukentėjusiosios kelionę, nupirko bilietus bei surado B. B. perimančius asmenis Londone. Taigi, akivaizdu, jog byloje nustatyti ne tik objektyvieji bendrininkavimo požymiai – dviejų asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką ir asmenų veikos bendrumas, bet ir subjektyvieji požymiai – susitarimas daryti nusikalstamą veiką ir tyčia bendrininkauti. Iš bylos duomenų matyti, jog tiek A. J. , tiek K. D. suvokė, jog bendrais veiksmais perleido B. B. į prostituciją, siekdami bendro rezultato (turtinės naudos) ir norėjo taip veikti.

Abu nuteistieji savo apeliaciniuose skunduose teigia, jog nors pirmosios instancijos teismas pagrįstai jų nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 147 straipsnį (2000 m. rugsėjo 26 d. baudžiamojo įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), tačiau jų veiksmus vertino remdamasis naująja, 2005 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. X-272, įsigaliojusio 2005 m. birželio 30 d., BK 147 straipsnio redakcija. Tokiu būdu, pasak nuteistųjų, pirmosios instancijos teismas pažeidė BK ir BPK nuostatas.

Pagal BK 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nuostatas, veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Vadinasi, neatsižvelgiant į tai, kada nusikalstama veika yra išaiškinta, kada vyksta teisminis bylos nagrinėjimas, asmens padarytų veikų baudžiamojo teisinio vertinimo pagrindas yra įstatymas, kuris galiojo padarant nusikalstamą veiką. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtintas grįžtamosios baudžiamojo įstatymo galios principas, pagal kurį veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t.y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmens, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Taigi, vadovaujantis pirmiau nurodytu BK straipsniu, būtina nustatyti padarant nusikalstamą veiką galiojusio įstatymo ir po nusikalstamos veikos padarymo įsigaliojusio įstatymo santykį.

Bylos duomenimis nustatyta, kad nusikalstama veika, už kurią K. D. ir A. J. nuteisti skundžiamu nuosprendžiu, padaryta nuo 2004 m. spalio 1 d. iki 2004 m. lapkričio 2 d. Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojo 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII - 1968 patvirtinta BK 147 straipsnio redakcija, numatanti baudžiamąją atsakomybę už asmens pardavimą, pirkimą ar kitokį perleidimą arba įgijimą, turint tikslą gauti turtinės ar kitokios materialinės naudos. Byloje priimant apkaltinamąjį nuosprendį jau buvo įsigaliojusi nauja, 2005 m. birželio 23 d. įstatymu Nr. X-272 patvirtinta BK 147 straipsnio redakcija. Šiame įstatyme numatyta baudžiamoji atsakomybė už prekybą žmonėmis tam, kas pardavė, pirko ar kitaip perleido arba įgijo asmenį, arba verbavo, gabeno, laikė nelaisvėje žmogų panaudodamas fizinį smurtą ar grasinimus arba kitaip atimdamas galimybę priešintis, arba pasinaudodamas nukentėjusiojo asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, arba panaudodamas apgaulę, arba sumokėdamas pinigus ar suteikdamas kitokią turtinę naudą asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusįjį asmenį, jeigu kaltininkas žinojo arba siekė, kad nukentėjęs asmuo būtų įtrauktas į prostituciją ar būtų pelnomasi iš šio asmens prostitucijos arba jis būtų išnaudojamas pornografijai ar priverstiniam darbui.

Taigi, kaip matyti iš BK 147 straipsnių redakcijų, naujojoje redakcijoje, įsigaliojusioje nuo 2005 m. birželio 23 d., išdėstyti prekybos žmonėmis objektyvieji požymiai buvo išplėsti, detalizuojant senosios redakcijos BK 147 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymius. Šiuo atveju 2005 m. birželio 23 d. padarytais BK pakeitimais ir papildymais į BK 147 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtį įvedus papildomus objektyviuosius požymius – nusikalstamos veikos padarymo būdą – veikų kvalifikavimo galimybės pagal BK 147 straipsnį susiaurėjo, ir šiuo požiūriu naują BK 147 straipsnio redakciją yra pagrindas laikyti atsakomybę švelninančiu įstatymu. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog įvesdamas papildomų objektyvių požymių į BK 147 straipsnio sudėtį, įstatymų leidėjas taip pat pagriežtino bausmę, nustatydamas laisvės atėmimo bausmę nuo dvejų iki dešimties. Tuo tarpu senojoje BK 147 straipsnio redakcijoje buvo numatyta laisvės atėmimo bausmė iki aštuonerių metų. Taigi, naujoji BK 147 straipsnio redakcija negali būti vertinama vienareikšmiškai, vien tik kaip kaltininko teisinę padėtį pasunkinantis įstatymas. Pagal susiformavusią teismų praktiką, tokiu atveju kva­li­fi­kuo­jant vei­ką, kal­ti­nin­kui tai­ko­mas tas įstatymas, ku­ris nu­ma­to jam pa­lan­kes­nę nu­si­kal­ti­mo su­dė­tį. Konkreti BK 147 straipsnio redakcija turi būti taikoma at­si­žvel­giant ne vien į ati­tin­ka­mo BK straips­nio kon­struk­ci­ją, dis­po­zi­ci­ją, bet ir į sank­ci­ją. Kaip matyti iš pirmiau aptartų bylos duomenų, K. D. ir A. J. nusikalstama veika atitinka tiek naujosios, tiek senosios BK 147 straipsnio redakcijoje numatytus požymius. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog apeliantų nusikalstami veiksmai kvalifikuotini pagal senąją, iki 2005 m. birželio 23 d. galiojusią BK 147 straipsnio redakciją. Kaip jau buvo minėta, apygardos teismas išsamiai nustatė visus apeliantų padarytos nusikalstamos veikos sudėties požymius, juos įvertino. Tai, kad apygardos teismas, aprašydamas apeliantų nusikalstamus veiksmus, nurodė dalį požymių, numatytų naujoje BK 147 straipsnio redakcijoje, neduoda pagrindo teigti, jog nuosprendis yra nepagrįstas ar neteisėtas. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, jog nusikalstamą veiką apeliantai padarė pasinaudodami B. B. priklausomumu ir pažeidžiamumu bei apgaule, siekė detalizuoti K. D. ir A. J. atliktus veiksmus. Tokiu būdu apygardos teismas nei BK, nei BPK reikalavimų nepažeidė.

Nepagrįstai nuteistoji K. D. savo apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis jos ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kadangi jos psichinė sveikatos būklė šių apklausų metu buvo bloga, todėl jos parodymai yra neobjektyvūs. Teisėjų kolegija atkreipia apeliantės dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas atliko išsamią jos parodymų ikiteisminiame tyrime analizę. Tačiau tokius jos parodymus vertino tik susiedamas juos su kitais byloje esančiais duomenis. Be to, kaip matyti iš byloje esančios teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės akto Nr. 75U-II-6, K. D. ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu galėjo būti apklausiama ir duoti parodymus, nes pagal tuometinę psichikos būseną, kuri buvo objektyviai vertinta gydytojų, nekonstatuota psichozinių reiškinių ir tiriamoji nepateikdavo gydytojams duomenų apie juridines problemas (t.5 b.l.143-146). Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, jog nuosprendį priėmęs teismas pagrįstai rėmėsi K. D. parodymais bei vertino juos susiedamas su kitais byloje esančiais duomenimis.

K. D. apeliacinio skundo teiginys, jog nuosprendį priėmęs teismas buvo šališkas jos atžvilgiu, yra deklaratyvus ir nepagrįstas. BPK 57 straipsnyje yra įtvirtinta įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo, išteisintojo, gynėjo, prokuroro, nukentėjusiojo, privataus kaltintojo, civilinio ieškovo, civilinio atsakovo arba jų atstovo teisė pareikšti nušalinimą ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui, ikiteisminio tyrimo teisėjui, teisiamojo posėdžio sekretoriui, vertėjui, ekspertui ir specialistui. BPK 58 straipsnyje yra išvardinti tokio nušalinimo pagrindai. Kaip matyti iš apygardos teisiamojo posėdžio protokolo, tiek K. D. , tiek jos gynėjui buvo suteikta teisė pareikšti nušalinimą teismui, tačiau jie tokia teise nepasinaudojo. Ta aplinkybė, kad K. D. nesutinka su pirmosios instancijos teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu, nereiškia, jog jį priėmęs teismas buvo šališkas apeliantės atžvilgiu.

Dėl nuteisimo pagal BK 293 straipsnio 1 dalį.

Kauno apygardos teismo nuosprendžiu K. D. ir A. J. pagal BK 293 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, apgaulės būdu, žadėdami legalų darbą, suorganizavo Lietuvos Respublikos pilietės B. B. kelionę į užsienį ten nelegaliai dirbti. Nuosprendį priėmęs teismas padarė išvadą, jog byloje surinktų duomenų visuma nustatyta, kad nuteistieji organizavo B. B. kelionę į Londoną neturėdami realios galimybės suteikti jai pagal sutartį legalų darbą, juo labiau, apgaulės būdu įtraukdami ją į prostituciją.

Pagal BK 293 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas organizavo Lietuvos Respublikos piliečius ar nuolatinius gyventojus keliauti į užsienį prašytis prieglobsčio ar ten nelegaliai dirbti, ar dėl kitų priežasčių nelegaliai pasilikti užsienyje arba apgaulingai žadėdamas legalų statusą užsienyje. Ši nusikalstama veika pasireiškia tuo, kad asmuo ar grupė asmenų kursto, skatina, siūlosi padėti, pažada padėti ar padeda keliauti į užsienį bet kuriuo legaliu pretekstu, o nukeliavus – prašytis prieglobsčio, gauti pabėgėlio statusą arba gauti nelegalų darbą, arba, žadant legalų statusą – gauti darbą, teisę mokytis ir pan. Šio nusikaltimo objektas yra valdymo tvarka. Valdymo tvarka, kaip įstatymu saugomas gėris, turi būti suprantamas kaip įstatymais ar kitais teisės aktais nustatytos taisyklės, užtikrinančios valstybės ir vietos savivaldos institucijų, kitų teisės aktais įgaliotų subjektų normalią veiklą, palaikant visuomeninę tvarką ir įstatymų laikymąsi, teikiant viešąsias paslaugas, garantuojant gyventojų teises bei tenkinant jų teisėtus lūkesčius. Šio nusikaltimo subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine tyčia, tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog organizuoja Lietuvos Respublikos pilietį ar nuolatinį gyventoją keliauti į užsienį prašytis prieglobsčio ar ten nelegaliai dirbti, ar dėl kitų priežasčių ten nelegaliai pasilikti arba apgaulingai žadėdamas legalų statusą užsienyje, ir nori taip veikti. Iš tikrųjų, matyti, jog objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, kuriuos pirmosios instancijos teismas apeliantams inkriminavo kaip BK 293 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, sutampa su prekybos žmonėmis, už kurią apeliantai pagrįstai nuteisti, požymiais. Todėl šiuo atveju ypač svarbu įvertinti motyvus ir tikslus, kuriais vadovaudamiesi apeliantai gabeno nukentėjusiąją į užsienį. Kaip matyti iš pirmiau aptartų duomenų, B. B. į Didžiąją Britaniją buvo gabenama tikslu ten ją parduoti ir priversti užsiimti prostitucija. Taigi, nors apeliantų veiksmai atitinka ir BK 293 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, tačiau akivaizdu, jog jų tyčia buvo nukreipta ne siekiant neteisėtomis priemonėmis leisti jai legalizuotis užsienio valstybėje ar palikti ją ten be pagalbos, taip pažeidžiant valstybės nustatytą tvarką, bet būtent parduoti B. B. į prostituciją. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog tokie apeliantų nusikalstami veiksmai nepagrįstai kvalifikuoti kaip Lietuvos Respublikos piliečių kelionių į užsienį nelegaliai ten jiems pasilikti arba palikti be pagalbos organizavimas. B. B. gabenimas į Didžiąją Britaniją yra vienas iš prekybos žmonėmis elementų, todėl atskirai tokie K. D. ir A. J. nusikalstami veiksmai pagal papildomą BK straipsnį kvalifikuoti neteisingai. Todėl šioje dalyje nuteistųjų apeliaciniai skundai tenkinami ir pagal BK 293 straipsnio 1 dalį K. D. ir A. J. išteisinami.

Dėl paskirtųjų bausmių.

Nuteistoji K. D. savo apeliaciniame skunde teigia, jog apygardos teismas už BK 147 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką jai paskyrė aiškiai per griežtą bausmę. Apeliantės teigimu, nuosprendį priėmęs teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į nuteistosios sveikatos būklę, jos vaidmenį bendrininkų grupės veikloje, į tai, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimas truko labai ilgą laiką. K. D. nuomone, atsižvelgiant į šias aplinkybes, jos atžvilgiu galėtų būti pritaikytos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos.

Nuteistasis A. J. savo apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su jam paskirta bausme. Jis, kaip ir K. D. , teigia, kad apygardos teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į pernelyg ilgai užsitęsusį baudžiamąjį procesą. Būtent dėl šios aplinkybės ir dėl antraeilio A. J. vaidmens bendrininkų grupės veikloje, jo atžvilgiu galėtų būti taikomos BK 62 straipsnio ar 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir paskirta su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, konstatuoja, jog nuosprendį priėmęs teismas, skirdamas bausmes K. D. ir A. J. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 147 straipsnyje, tinkamai įvertino visas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes – padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltininkų asmenybę apibūdinančius duomenis, atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir abiem apeliantams paskyrė teisingas, tinkamai ir išsamiai motyvuotas bausmes. Be visų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, apygardos teismas išsamiai motyvuojamoje nuosprendžio dalyje aprašė bei atsižvelgė ir į apeliaciniuose skunduose minimas aplinkybes – nuteistųjų vaidmenį bendrininkų grupės veikloje, K. D. sveikatos būklę bei kitas aplinkybes, todėl jomis remiantis švelninti paskirtųjų bausmių nėra jokio pagrindo.

Abu nuteistieji savo apeliaciniuose skunduose teigia, jog, atsižvelgiant į labai ilgą baudžiamosios bylos nagrinėjimą, jų atžvilgiu turėtų būti taikomos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos. Iš tiesų, apeliantai iš dalies teisūs teigdami, jog ši baudžiamoji byla buvo tiriama ir nagrinėjama ilgą laiką. Kaip matyti iš bylos duomenų, ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas 2004 m. lapkričio 4 d. (t.1 b.l.15), baigiamasis procesinis dokumentas ikiteisminiame tyrime buvo priimtas 2008 m. sausio 4 d., o baudžiamoji byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje 2008 m. vasario 8 d. (t.4 b.l.150, 161). Skundų autoriai taip pat pagrįstai nurodo, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas kai kuriuose savo sprendimuose pasisakė, jog ilgas bylos nagrinėjimas duoda pagrindą teismams svarstyti galimybę paskirti švelnesnę bausmę baudžiamojo įstatymo specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose. Tačiau, teismas, atsižvelgęs ir į visas kitas reikšmingas aplinkybes, turi galimybę, o ne pareigą tuo pagrindu sušvelninti kaltininkui bausmę. Šiuo atveju matyti, jog nei K. D. , nei A. J. šioje byloje nebuvo paskirta pati griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas, jų teisės užsitęsusio ikiteisminio tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo esmingai suvaržytos. Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 147 straipsnyje, gali būti paskirta tik laisvės atėmimo bausmė, kurios maksimali riba – aštuoneri metai. Apygardos teismas, tinkamai įvertinęs ir išsamiai aprašęs visas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, pagal BK 147 straipsnį K. D. paskyrė laisvės atėmimo bausmę ketveriems metams, o A. J. – laisvės atėmimo bausmę dvejiems metams. Apeliantams paskirtosios bausmės yra mažesnės, nei BK 147 straipsnyje numatytos bausmės vidurkis, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad jų sušvelninti atsižvelgiant į ilgą baudžiamosios bylos nagrinėjimą nėra jokio pagrindo. Tuo tarpu BK 54 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką, BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymas susijęs su išimtinių aplinkybių, darančių įtaką padaryto nusikaltimo ar asmens, padariusio nusikaltimą, pavojingumui, buvimu, dėl ko sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai pažeistų bausmės teisingumo principą. Šioje byloje tokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų K. D. ir A. J. atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalyje nuostatas, nenustatyta. Apeliaciniuose skunduose nurodyta aplinkybė dėl pernelyg ilgai užsitęsusio proceso, kaip jau buvo minėta, tam tikrais atvejais gali būti reikšminga skiriant bei individualizuojant bausmę, tačiau nėra išimtinė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų prasme.

Negali būti tenkinamas ir A. J. prašymas taikyti jo atžvilgiu BK 62 straipsnio nuostatas atsižvelgiant į tai, kad jo vaidmuo bendrininkų grupės veikloje buvo antraeilis. Taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas teismas gali tik tuo atveju, kai yra ne mažiau kaip dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir: 1) kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti, arba 2) kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba 3) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba 4) veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba 5) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba 6) veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas. Taigi, nors pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę A. J. ir nustatė, kad jo vaidmuo bendrininkų grupės veikloje buvo antraeilis, tačiau pagrįstai nenustatė jokių jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Todėl BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatos A. J. atžvilgiu negali būti taikomos.

Be to, teisėjų kolegija, atsakydami į apeliantų keliamą klausimą dėl teismų precedentų švelninant bausmes dėl užsitęsusio baudžiamojo proceso, pažymi, jog baudžiamosios bylos savo faktinėmis aplinkybėmis, nusikalstamų veikų pavojingumo laipsniu, nusikaltimų subjektais bei kitomis teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis nėra viena kitai identiškos. Todėl baudžiamajame įstatyme numatyti bausmės tikslai gali būti įgyvendinami tik individualizuojant bausmę kiekvienam nusikaltusiam asmeniui. Pagal BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktą, vienas iš bausmės tikslų yra teisingumo principo įgyvendinimas. Iš šios bylos duomenų matyti, kad A. J. ir K. D. nusikalstamais veiksmais B. B. buvo padaryta didelė žala, už apeliantams inkriminuoto nusikaltimo padarymą numatyta ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė. Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau paminėtas aplinkybes bei bendruosius BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytus bausmių skyrimo pagrindus, sprendžia, jog K. D. ir A. J. paskirtosios bausmės nešvelnintinos.

Nuteistasis A. J. savo apeliaciniame skunde teigia, jog ši baudžiamoji byla ikiteisminio tyrimo metu buvo išskirta iš kitos baudžiamosios bylos Nr. 1-215-493-2005, kurioje jam buvo taikyta kardomoji priemonė – suėmimas nuo 2005 m. balandžio 15 d. iki 2005 m. lapkričio 14 d. Todėl, nuteistojo teigimu, šis kardomajame kalinime išbūtas laikas nepagrįstai nebuvo įskaitytas į šiuo skundžiamu nuosprendžiu paskirtosios bausmės laiką. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, Kauno apygardos prokuratūros 2005 m. rugpjūčio 10 d. nutarimu iš baudžiamosios bylos Nr. 65-1-01812-04 buvo išskirta baudžiamoji byla Nr. 65-1-01812-04. Teisėjų kolegija, siekdama patikrinti šią apeliaciniame skunde nurodytą aplinkybę, iš Kauno apygardos teismo išsireikalavo baudžiamąją bylą Nr. 1-215-493/2005, kurioje A. J. nuteistas pagal BK 307 straipsnio 2 dalį, 308 straipsnio 1 dalį ir 307 straipsnio 2 dalį. Iš tiesų, kaip matyti iš šios baudžiamosios bylos, A. J. kardomajame kalinime išbuvo nuo 2005 m. balandžio 13 d. iki 2005 m. lapkričio 14 d., kuomet buvo priimtas Kauno apygardos teismo nuosprendis. Šiuo Kauno apygardos teismo nuosprendžiu A. J. buvo paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė, tačiau, pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas, jos vykdymas buvo atidėtas, todėl kardomajame kalinime išbūtas laikas į paskirtąją bausmę nebuvo įskaitytas. Apeliantas pagrįstai nurodo, kad šioje byloje nuosprendį priėmęs apygardos teismas turėjo subendrinti paskirtąsias bausmes ir įskaityti į galutinę subendrintą bausmę suėmime išbūtą laiką. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šios apygardos teismo klaidos ištaisyti neturi galimybių. Kaip matyti iš bylos duomenų, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. sausio 28 d. nutartimi A. J. buvo atleistas nuo bausmės, paskirtos Kauno apygardos teismo 2005 m. lapkričio 14 d. nuosprendžiu. Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas turėtų konstatuoti, kad ši Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartis dėl atleidimo nuo bausmės turi būti panaikinta ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio nuostatomis, bausmės, paskirtos Kauno apygardos teismo 2005 m. lapkričio 14 d. nuosprendžiu ir Kauno apygardos teismo 2009 m. birželio 15 d. nuosprendžiu, subendrintos dalinio arba visiško bausmių sudėjimo būdu. Tokiu atveju A. J. padėtis šioje byloje gali būti pasunkinta. Tai reiškia, kad galutinai subendrinta bausmė, dalinai ar visiškai jas sudėjus A. J. , net ir įskaičius kardomajame kalinime išbūtą laiką, gali būti paskirta griežtesnė, nei buvo paskirta skundžiamu nuosprendžiu. Tačiau BPK 320 straipsnio 4 dalyje imperatyviai nurodyta, jog pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 3 dalimi, 328 straipsnio 1 punktu,

n usprendė:

Kauno apygardos teismo 2009 m. birželio 15 d. nuosprendžio dalį, kuria K. D. ir A. J. nuteisti pagal BK 293 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį.

K. D. ir A. J. pagal BK 293 straipsnio 1 dalį išteisinti nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.