Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Administracinėje byloje Nr. I-4947-402/2019 buvo pateikta pažyma Nr. 14/07-3163, kuri neatitinka tikrovės, pagal šią pažymą slaugos administratorius teigia, kad pareiškėjas nesikreipė dėl prastų kalinimo sąlygų, nors jam buvo skirtas medikamentinis gydymas ne vieną kartą, tiesiog slaugos administratorius vengia atlikti savo pareigą ir pateikti teismui išsamią, nešališką informaciją. Dėl šių veiksmų pareiškėjui atimama galimybė į tinkamą administracinės bylos nagrinėjimą, nustatant neturtinę žalą, nes teismui pateikiami netikri duomenys, administratorius tiesiog vengia atlikti savo pareigą. Iš pareiškėjo buvo atimta teisė į teisingą teismą, nes pateikiant pažymą teismas buvo klaidinamas. Dėl šių veiksmų pareiškėjas yra diskriminuojamas kaip pacientas, nes nuo teismo slepiama reali situacija.

Teigė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė kančias, pažeminimą, galimybių sumažėjimą, diskriminaciją, dvasinius išgyvenimus, susilpnėjo sveikata, sumažėjo savivertė, atsirado nuolatiniai įvairūs kūno skausmai, sutriko miegas, padidėjo nervingumas, jaučia depresiją, baimę.

Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo Marijampolės PN sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas P. prieš Graikiją pareiškimo Nr. 28524/95).

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad nuo 2019 m. rugpjūčio 4 d. iki skundo padavimo dienos (2019 m. rugsėjo 3 d.) (b. l. 6) jam nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos religinėms apeigoms atlikti.

Religijos laisvės kontekste teisę į ją įtvirtina tiek Konvencija, tiek Konstitucija, o nuteistųjų atveju – ir BVK. Pagal Konvencijos 9 straipsnio 1 dalį kiekvienas turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę; tai teisė laisvai keisti savo religiją ar tikėjimą, taip pat tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, laisvai skelbti savo religiją ar tikėjimą, laikant pamaldas, atliekant apeigas, praktikuojant tikėjimą ir mokant jo. Laisvė skelbti savo religiją ar tikėjimą gali būti tik tiek apribojama, kiek yra nustatęs įstatymas ir kiek būtinai reikia demokratinėje visuomenėje visuomenės saugumui, viešajai tvarkai, sveikatai ir moralei ar kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti (Konvencijos 9 straipsnio 2 dalis). Konstitucijos 26 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą ir vienas ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo. Žmogaus laisvė išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą negali būti apribota kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę, taip pat kitas asmens pagrindines teises ir laisves (Konstitucijos 26 straipsnio 4 dalis).

BVK 106 straipsnio 1 dalyje laisvės atėmimo bausmę atliekantys tikintys nuteistieji turi teisę dienotvarkėje numatyto laisvalaikio metu pataisos įstaigose vieni arba kartu su kitais nuteistaisiais atlikti religines apeigas. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog tikinčių nuteistųjų grupiniu pageidavimu, suderinus su pataisos įstaigos administracija, religinėms apeigoms atlikti gali būti pakviestas dvasininkas. BVK 106 straipsnio 4 dalis nustato, jog religinių apeigų atlikimo pataisos įstaigoje tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Ginčo laikotarpiu galiojusių Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Taisyklės) (neteko galios 2020 m. sausio 22 d.), 184 punkte buvo numatyta, jog atsižvelgiant į kiekvieno nuteistojo religinius, dvasinius ir moralinius poreikius, turi būti leidžiama dalyvauti pamaldose arba susirinkimuose, vykstančiuose pataisos įstaigoje, ir turėti tam reikalingas knygas ir literatūrą. Taisyklių 185 punktas numatė, kad religinėms apeigoms atlikti pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į dvasininkų rekomendacijas, įrengia atitinkamas patalpas. Pagal Taisyklių 186 punktą, pataisos įstaigose turi teisę lankytis visų konfesijų dvasininkai. Dvasininkai nuteistuosius gali lankyti suderintu su pataisos įstaigos administracija laiku.

Į administracinę bylą pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2019 m. sausio 13 d. pateikė skundą Marijampolės PN direktoriui, prašydamas paaiškinti, kodėl būrio dienotvarkėje nėra numatytos jokios dienos bei valandos lankytis koplytėlėje (b. l. 51). Marijampolės PN direktorius į pareiškėjo skundą atsakė 2019 m. sausio 24 d. raštu Nr. 20/07-85, kuriame nurodė, kad norėdamas matytis su dvasininku, pareiškėjas turi raštiškai kreiptis į Socialinės reabilitacijos skyriaus specialistą atsakingą už būrį, kuris pareiškėjo prašymą perduos norimam dvasininkui ir kuris gali atvykti į pataisos namus. Perdavus raštišką prašymą, dvasininkas pats informuos, kada pas pareiškėją atvyks. Kol kas tokio prašymo pareiškėjas nė karto nebuvo pateikęs (b. l. 52). 2019 m. vasario 11 d. pareiškėjas pateikė prašymą Marijampolės PN direktoriui, kuriame nurodė, jog prašo sudaryti galimybę nors kartą per savaitę lankytis pataisos namų koplytėlėje (b. l. 53). Marijampolės PN į pareiškėjo 2019 m. vasario 11 d. prašymą atsakė 2019 m. vasario 25 d. raštu Nr. 20/07-212, kuriame nurodė, kad koplytėlėje dvasininkai atlieka religines apeigas, o pareiškėjas jas gali atlikti ir savo gyvenamojoje vietoje. Nurodė, kad pareiškėjas pokalbio metu teigė, jog yra pravoslavų tikėjimo, o pravoslavų dvasininkas atvyksta kartą per tris mėnesius, kuriam bus perduotas pareiškėjo prašymas (b. l. 54). 2019 m. rugpjūčio 5 d. pareiškėjas vėl pateikė prašymą Marijampolės PN direktoriui, kuriuo prašė paaiškinti, kokiu pagrindu nėra sudarytos sąlygos atlikti religines apeigas bei prašė sudaryti nuolatinį grafiką lankytis koplytėlėje (b. l. 55–56). Į minėtą pareiškėjo prašymą buvo atsakyta 2019 m. rugsėjo 26 d. raštu Nr. 20/07-1436, kuriame nurodyta, jog pareiškėjui buvo sudaryta galimybė susitikti su kapelionu, tačiau pareiškėjas teigia, kad yra pravoslavų tikėjimo, o pravoslavų dvasininkas atvyksta kartą per tris mėnesius, apie kurio atvykimo datą bus informuota skelbimais (b. l. 57).

Iš Pataisos namų Veiklos organizavimo skyriaus 2019 m. lapkričio 22 d. pažymos Nr. 52/08-1228 duomenų matyti, jog nuteistųjų koplytėlės kapelionui, nuteistųjų koplytėlės vargonininkei, bažnyčios „Gyvenimo šviesa“ pastorei, misijos „Aušra“ narei, misijos „Aušra“ pirmininkui, Šventosios Šeimos seserų kongregacijos seseriai yra išduoti nuolatiniai leidimai įeiti į pataisos namų uždarą teritoriją (b. l. 32). Aplinkybę, jog Marijampolės PN nuteistųjų koplytėlėje dvasininkai atlieka religines apeigas patvirtina ir Marijampolės PN 2019 m. vasario 25 d. raštas Nr. 20/07-212 (b. l. 54). Pareiškėjo 2019 m. rugpjūčio 5 d. prašyme yra žyma, jog kunigas buvo atėjęs, taip pat atsakovo atstovas nurodė, jog pareiškėjas teigia esąs pravoslavų tikėjimo, o pravoslavų dvasininkas atvyksta kartą per tris mėnesius.

Nagrinėjamu atveju Marijampolės PN direktoriui 2019 m. vasario 11 d. ir 2019 m. rugpjūčio 5 d. pareiškėjas teikė aiškius prašymus leisti lankytis Marijampolės PN koplytėlėje. Įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, akivaizdu, kad pareiškėjui Marijampolės PN nuteistųjų koplyčioje dalyvauti atliekamose religinėse apeigose nebuvo sudaryta. Ta aplinkybė, jog pareiškėjas buvo laikomas rakinamose patalpose, pati savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad ginčo laikotarpiu egzistavo teisėtas pagrindas apriboti jo teisę dalyvauti Marijampolės PN nuteistųjų koplytėlėje atliekamose religinėse apeigose. Todėl konstatuotina, jog egzistavo pareiškėjo skunde nurodyti atsakovo neteisėti veiksmai (neveikimas), kaip viena iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, nes teisė dalyvauti religinėse apeigose ginčo laikotarpiu (nuo 2019 m. rugpjūčio 4 d. iki 2019 m. rugsėjo 3 d.) pareiškėjui nebuvo suteikta (ABTĮ 56 str.).

Pareiškėjas taip pat teigia, kad nuo atvykimo į Marijampolės PN (2018 m. rugsėjo 4 d., b. l. 50) iki skundo padavimo teismui dienos (2019 m. rugsėjo 3 d.) nors buvo priskirtas paprastajai grupei, buvo laikomas kamerų tipo rakinamose patalpose, todėl neteko teisės dalyvauti socialinėse programose, pasivaikščiojimui buvo skiriamos tik 3 valandos, toks rėžimas sukėlė psichologinius išgyvenimus, kadangi pareiškėjas visą dieną yra uždarinėjamas ir atidarinėjamas, sunku susikaupti, nes nuolat taikoma perteklinė priežiūra ir judėjimo ribojimas.

Paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų laikymo sąlygas reglamentuoja BVK 73 straipsnis, kuriame nurodoma, kad paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę: 1) apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje; 2) per du mėnesius gauti vieną ilgalaikį ir vieną trumpalaikį pasimatymą; 3) gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat gauti smulkiųjų paketų; 4) du kartus per savaitę paskambinti telefonu; 5) kasdien pasivaikščioti tris valandas. Pareiškėjas nurodo, kad jis turėjo teisę tris valandas pasivaikščioti už kameros ribų. Todėl BVK 73 straipsnio 5 punkto reikalavimas dėl teisės tris valandas pasivaikščioti pažeistas nebuvo. Pareiškėjo argumentus dėl to, jog buvo apribota jo teisė dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, paneigia atsakovo atstovo į bylą pateikta 2019 m. liepos 27 d. pažyma Nr. 85/04-1159, kuri patvirtina, jog nuo 2019 m. liepos 27 d. iki 2019 m. liepos 27 d. pareiškėjas dalyvavo adaptuotoje dvylikos užsiėmimų dailės terapijos programoje „R.A.K.T.A.S“ (b. l. 47). Pareiškėjas nenurodė, kokiose konkrečiai socialinės reabilitacijos programose jis pageidavo dalyvauti ir tokia galimybė jam nebuvo suteikta. Iš atsakovo atstovo pateiktos dienotvarkės (b. l. 46) matyti, kad nuteistiesiems, kurie yra laikomi rakinami kamerų tipo patalpose, dienotvarkėje yra numatytas laikas programų ir pozityvaus užimtumo priemonių vykdymui.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad jam būnant Marijampolės PN nebuvo išduodamos higienos priemonės - tualetinis popierius, skutimosi peiliukai, skutimosi putos, skystas muilas, skalbimo milteliai, dezodorantas, šampūnas, dantų pasta, dantų šepetėliai.

Pareiškėjas taip pat nurodo, jog jam nebuvo mokama piniginė išmoka.

BVK 173 straipsnio 7 dalis nustato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems kartą per mėnesį iš areštinės arba pataisos įstaigos lėšų gali būti išmokama iki 0,3 bazinės socialinės išmokos dydžio išmoka. Kriterijus, pagal kuriuos gali būti skiriamos išmokos, išmokų skyrimo ir mokėjimo taisykles nustato Kalėjimų departamento direktorius. Pagal Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 4/07-260 patvirtintų Piniginių išmokų arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems skyrimo ir mokėjimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 2.1. punktą arešto bausmę atliekantiems ir lengvajai bei paprastajai grupei priskirtiems laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems, kuriems per mėnesį, už kurį skiriamos piniginės išmokos, nebuvo skirtos drausminės nuobaudos, gali būti skiriama iki 0,3 bazinės socialinės išmokos (toliau – BSI) dydžio pinigų suma. Pagal Taisyklių 4 punktą išmokos neskiriamos: 4.1. jeigu įkalinimo įstaigos administracija nuteistajam pasiūlė mokamą darbą, kurį pagal sveikatos būklę nuteistasis gali dirbti, ir nuteistasis atsisakė dirbti; 4.2. jeigu nuteistajam per mėnesį, už kurį skiriama piniginė išmoka, buvo skirta bent viena iš šių drausminių nuobaudų: 4.2.1. anksčiau paskirtos paskatinimo priemonės – perkėlimo iš paprastosios grupės į lengvąją grupę, panaikinimas; 4.2.2. perkėlimas į drausmės grupę; 4.2.3. perkėlimas į kamerų tipo patalpas; 4.3. jeigu nedirbantis nuteistasis per mėnesį, už kurį skiriama piniginė išmoka, iš asmeninės sąskaitos išleido daugiau kaip 0,5 BSI dydžio pinigų sumą, o dirbantis nuteistasis – daugiau kaip 0,6 BSI dydžio pinigų sumą (išskyrus išlaidas civiliniams ieškiniams ir alimentams pagal teismų sprendimus mokėti); 4.4. jeigu einamojo mėnesio pradžioje asmeninėje sąskaitoje nedirbantis nuteistasis turėjo 0,3 BSI dydžio pinigų sumą, o dirbantis – 0,5 BSI dydžio ar didesnę pinigų sumą.

Nuteistiesiems bei suimtiesiems taip pat gali būti mokama pašalpa iš Socialinės paramos nuteistiesiems fondo, kurios suteikimo ir mokėjimo tvarka įtvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. 475 patvirtintame Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų sudarymo ir jų lėšų naudojimo tvarkos apraše (toliau – Aprašas). Aprašo 7 punktas numato pašalpų, kurias Laisvės atėmimo vietos direktorius gali skirti iš Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų lėšų, tipus ir skyrimo sąlygas. Aprašo 7.1 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietos direktorius iš Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų lėšų gali skirti vienkartines mėnesines iki 0,4 bazinės socialinės išmokos dydžio pašalpas būtiniausiems reikmenims įsigyti suimtiesiems ir nuteistiesiems, kurie einamąjį mėnesį asmeninėje sąskaitoje neturi pinigų arba turi joje mažiau kaip 0,3 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad žalą patyrė dėl to, jog Marijampolės PN neaprūpino jo pašto reikmenimis.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad dėl negalėjimo atlikti religinių apeigų patyrė didelius vidinius išgyvenimus, neteisėtus suvaržymus, draudimą pasirinktam tikėjimui ir sąžinės laisvei, moralės pažeminimą ir dvasinį skausmą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.