Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. S. ir jo gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-02-07 nuosprendžio, kuriuo M. S. pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 229 str. ir nuteistas 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda.

Taip pat šiuo nuosprendžiu patenkinus pareikštą byloje nukentėjusiosios V. T. civilinį ieškinį, iš M. S. nukentėjusios naudai priteista 270000 litų padarytai turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustat ė:

M. S. buvo kaltinamas tuo, kad jis, būdamas valstybės tarnautojui prilyginamu asmeniu, kuris eina pareigas privačiame juridiniame asmenyje ir turi atitinkamus administracinius įgaliojimus bei teisę veikti šio juridinio asmens vardu, dėl neatsargumo netinkamai atliko savo pareigas, dėl ko fizinis asmuo patyrė didelės žalos, o būtent:

jis, nuo 2007-01-02 iki 2008-05-30 būdamas UAB „BSI kompanija“, į.k. (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini), direktoriumi, pagal LR Akcinių bendrovių įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2004-01-01 iki 2008-06-02) 37 str. 8 dalį ir UAB „BSI kompanija“ įstatų (2007-08-22 redakcija, galiojusi nuo 2007-08-28 iki 2008-07-10) 95 p. 3 papunktį veikdamas bendrovės vardu bei turėdamas teisę vienvaldiškai sudaryti sandorius, pagal minėto įstatymo 37 str. 10 dalies 1, 9 punktus ir pagal minėtų įstatų 97 p. 1, 7 papunkčius būdamas atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą, jos tikslų įgyvendinimą bei už LR Akcinių bendrovių įstatyme ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose, taip pat bendrovės įstatuose nustatytų pareigų vykdymą, kaip įmonės vadovas pagal LR Civilinio kodekso 6.4 straipsnį turėdamas pareigą elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai tiek prievolės atsiradimo ir egzistavimo, tiek ir jos vykdymo metu, pagal to paties kodekso 6.38 str. 1 dalį – prievoles vykdyti sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, pagal 6.200 str. 1 dalį – vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai, pažeisdamas LR civilinio kodekso 6.163 str. 4 d. nuostatą „šalys privalo atskleisti viena kitai joms žinomą informaciją, turinčią esminės reikšmės sutarčiai sudaryti“, to paties kodekso 6.401 str. 2 d. 5 punkto nuostatą, kad preliminariojoje buto pirkimo pardavimo sutartyje privalo būti nurodyti tiek esantys, tiek būsimi teisės į butą suvaržymai, kaip UAB „BSI kompanija“ vadovas šios įmonės patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), pasirašė 2008-03-31 preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį su V. T., dėl aplaidumo nepastebėjęs, kad joje nenurodyta viena iš esminių sandorio aplinkybių, jog 78,27 kv. m. bendro ploto butas, esantis (duomenys neskelbtini), kurį pagal šią sutartį UAB „BSI kompanija“ įsipareigojo parduoti V. T., yra įkeistas AB bankui „Hansabankas“ (šiuo metu – AB „Swedbank“), bei nesiėmė jokių veiksmų ir neužtikrino, kad minėta aplinkybė, o taip pat kitos minėtos sutarties sudarymui ir vykdymui esminės reikšmės turinčios aplinkybės apie tai, kad pagal UAB „BSI kompanija“ su AB banku „Hansabankas“ (šiuo metu – AB „Swedbank“) sudarytos 2005-01-13 kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), pakeistos 2006-05-30 susitarimu Nr. (duomenys neskelbtini), 2. 8. 6 punktą UAB „BSI kompanija“ kaip kredito gavėjas visas lėšas, gaunamas iš pirkėjų, kurie pirks patalpas AB bankui „Hansabankas“ (šiuo metu – AB „Swedbank“) įkeistame name, esančiame (duomenys neskelbtini), privalo kaupti specialiai tam tikslui AB banke „Hansabankas“ (šiuo metu – AB „Swedbank“) atidarytoje sąskaitoje, kad pagal tos pačios kredito sutarties, pakeistos 2008-03-12 susitarimu Nr. (duomenys neskelbtini), 2. 8. 4 punktą AB bankas „Hansabankas“ (šiuo metu – AB „Swedbank“) sutikimą parduoti jam įkeistas minėtame name atskiras patalpas duos ir kreipsis dėl hipotekos atsisakymo šių patalpų atžvilgiu su sąlyga, jei bankui bus grąžinta ne mažesnė kredito dalis kaip 4500 Lt suma už kiekvieną kvadratinį metrą parduodamų patalpų bendro ploto, būtų žinomos pirkėjai V. T. minėtos 2008-03-31 preliminariosios sutarties sudarymo ir vykdymo metu;

be to, M. S. kaip UAB „BSI kompanija“ vadovas pažeisdamas minėtos 2005-01-13 sudarytos kredito sutarties anksčiau nurodytą 2. 8. 6 punkto nuostatą, nepaisydamas šios kredito sutarties anksčiau nurodytos 2. 8. 4. punkto nuostatos bei AB banko „Hansabankas“ (šiuo metu – AB „Swedbank“) 2007-12-13 rašte Nr. SR-20651 bendrovei „BSI kompanija“ nurodytos sąlygos, jog AB bankas „Hansabankas“ (šiuo metu – AB „Swedbank“) sutinka, kad būtų parduotas hipotekos lakštu bankui įkeistas butas, esantis (duomenys neskelbtini), jei mokant pirkimo pardavimo kainą pinigų suma, ne mažesnė kaip parduodamų patalpų bendro ploto ir 4500 Lt sandauga, bus pervesta bankui, pasirašydamas minėtą 2008-03-31 preliminariąją buto pirkimo pardavimo sutartį tikslu padengti UAB „BSI kompanija“ turimo įsiskolinimo bendrovei „Atkirtos ranga“ dalį, o šios turimą įsiskolinimą – bendrovei „Languva“ Plastikas dėl neatsargumo patvirtino šioje sutartyje 2.3 punkte įrašytas nuostatas, kad V. T. už minėtą iš „BSI kompanija“ perkamą butą 110 000 Lt įmoką privalo ir 321 557 Lt įmoką gali sumokėti bendrovei „Languva“ Plastikas.

To pasėkoje V. T., nežinančiai apie tai, kad minėtas pagal 2008-03-31 preliminariąją sutartį perkamas butas yra įkeistas, kad visi pinigai perkant jį turi būti sumokami į minėtą AB banke „Hansabankas“ (šiuo metu – AB „Swedbank“) specialiai atidarytą sąskaitą lėšoms, gaunamoms iš pirkėjų, kurie pirks patalpas AB bankui „Hansabankas“ (šiuo metu – AB „Swedbank“) įkeistame name, esančiame (duomenys neskelbtini), kaupti, bei apie kitas anksčiau nurodytas aplinkybes, susijusias su jos perkamo buto pardavimu ir atlaisvinimu nuo hipotekos, 2008-03-31 ir 2008-04-07 (M. S. vadovavimo bendrovei „BSI kompanija“ laikotarpiu) sumokėjus už jį 270 000 Lt sumą bendrovei UAB „Languva” Plastikas, M. S. kaip UAB „BSI kompanija“ direktorius, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, dėl neatsargumo jokių UAB „BSI kompanija“ lėšų, reikalingų kredito dalies grąžinimui AB bankui „Hansabankas“ (šiuo metu – AB „Swedbank“), kad su V. T. būtų galima sudaryti notarinę minėto buto pirkimo pardavimo sutartį ir AB „Hansabankas“ (šiuo metu – AB „Swedbank“) atsisakytų hipotekos šio buto atžvilgiu, minėtoje specialiai šiam tikslui AB banke „Hansabankas“ (šiuo metu – AB „Swedbank“) atidarytoje sąskaitoje nekaupė ir iki 2008-05-30 (iki jo atleidimo iš UAB „BSI kompanija“ direktoriaus pareigų) atitinkamos V. T. už perkamą butą sumokėtai pinigų sumos, t. y. 270 000 Lt, nesukaupė.

Nurodytų M. S. veiksmų pasėkoje bei vykdant minėtą M. S. kaip UAB „BSI kompanija“ vadovo pasirašytą 2008-03-31 preliminariąją pirkimo pardavimo sutartį laikotarpiu nuo 2008-08-07 iki 2009-03-18 (kuomet UAB „BSI kompanija“ direktorius buvo L. B., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas Nr. 10-2-558-09 jam mirus nutrauktas, vadovaujantis LR BPK 3 str. 1 d. 7 p.) V. T. ir I. P. sumokėjus už V. T. perkamą butą, esantį (duomenys neskelbtini), likusią kainos dalį – 204 750 Lt – taipogi bendrovei „Languva“ Plastikas, UAB „BSI kompanija“ negalėjo grąžinti ir negrąžino AB bankui „Hansabankas“ (šiuo metu – AB „Swedbank“) 2005-01-13 kredito sutarties, pakeistos 2008-03-12 susitarimu Nr. (duomenys neskelbtini), 2. 8. 4 punkte nurodytos kredito dalies, t. y. nemažiau kaip 352 215 Lt, reikiamos, kad galėtų su V. T. sudaryti notarinę minėtam bankui įkeisto buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pirkimo pardavimo sutartį ir AB bankas „Hansabankas“ (šiuo metu – AB „Swedbank“) atsisakytų hipotekos šio buto atžvilgiu, dėl ko tarp UAB „BSI kompanija“ ir V. T. nebuvo sudaryta pagrindinė notarinė minėto buto pirkimo pardavimo sutartis, ir šis butas nebuvo perleistas V. T. nuosavybėn.

Nurodytais veiksmais M. S. kaip UAB „BSI kompanija“ direktorius, dėl neatsargumo neužtikrinęs tinkamo ir sąžiningo minėtos 2008-03-31 preliminariosios pirkimo pardavimo sutarties sudarymo ir jos 1.1 bei 1.6 punktų, kuriais UAB „BSI kompanija“ įsipareigojo sudaryti su V. T. buto, esančio (duomenys neskelbtini), pagrindinę pirkimo pardavimo sutartį bei perduoti šį butą V. T. nuosavybės teise, vykdymo, netinkamai atliko savo kaip UAB „BSI kompanija“ vadovo pareigas, dėl ko, sumokėjus visą 2008-03-31 preliminariojoje sutartyje nurodytą minėto buto kainą, butas V. T. nuosavybėn perduotas nebuvo, ir tokiais savo veiksmais padarė V. T. didelę 270 000 Lt dydžio turtinę žalą

arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui, nes bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas (LR BPK 326 str. 1 d. 4 p.); arba priimti naują nuosprendį, kuriuo M. S., išteisinti, nesant jo veikoje nusikalstamos veikos sudėties, o nukentėjusiosios V. T. ieškinį atmesti.

Apeliaciniai skundai iš esmės grindžiami tais pačiais argumentais.

Teigiama, kad kaltinamajame akte išdėstytas kaltinimas nėra iki galo aiškus ir suprantamas, dėl ko ir negalima jį laikyti atitinkančiu baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimus. Kaltinime taip ir nėra galutinai atskleista, kuo gi jame tariami kaltinamojo darbo trūkumai padarė tariamą žalą nukentėjusiajai (kitaip sakant, galutinai neatskleista, kodėl nebuvo įvykdyta minėtoji preliminarioji sutartis, kas tai galutinai nulėmė; kuo čia dėtas kaltinamasis M. S.; ir pan.). Iš esmės neaišku ir tai, kodėl, kokiu pagrindu remiantis galima aplamai reikalauti iš M. S. (kaip buvusio išimtinai privataus kapitalo įmonės vadovo) tokio pobūdžio baudžiamosios atsakomybės.

Be to, apeliantų teigimu, bylą pirmojoje teisminėje instancijoje išnagrinėjo šališkas teismas. nepagrįstai ir neteisėtai šioje byloje kaltinamojo ir jo gynėjo pareikštus prašymus dėl šios bylos perdavimo prokurorui (kaltinamajam aktui neatitinkant LR BPK normoms). Teigia, jog pirmosios instancijos teismas šios bylos nagrinėjimo procese nepagrįstai atmetė gynėjo prašymą dėl ekspertizės paskyrimo, o suabejojus dėl teisėjo nešališkumo ir pareiškus jam nušalinimą, teisėjas nenusišalino. Be to, pirmosios instancijos teismas, nepaisydamas baudžiamojoje byloje neginčijamai nustatytų aplinkybių, kad nukentėjusioji siekė, ir iš esmės pasiekė, kad pirmojoje teisminėje instancijoje bendrosios kompetencijos teisme jos turtiniai interesai būtų patenkinti, pripažįstant jai nuosavybės teisę į jos nusipirktą butą, pirmosios instancijos teismas, baudžiamojoje byloje priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį ir iš nuteistojo priteisęs nukentėjusiajai tariamos žalos atlyginimą, t.y. visiškai patenkinęs nukentėjusiosios civilinį ieškinį, paduotą šioje baudžiamojoje byloje, sudarė akivaizdžias prielaidas nukentėjusiajai nepelnytai bei neteisėtai praturtėti.

Pastatas adresu (duomenys neskelbtini), pradėjus jam dirbti, buvo beveik baigtas statyti, nors dar nebuvo priduotas, tačiau dauguma butų jame jau buvo parduoti pagal preliminarias sutartis.

2008-03-31 preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį Nr. SV-31-03/08, pagal kurią UAB „BSI kompanija“ įsipareigojo V. T. už 474 750 Lt parduoti butą Nr. 24, esantį (duomenys neskelbtini), jis pasirašė, įmonės ofise, esančiame (duomenys neskelbtini). Šios sutarties projektą paruošė UAB „BSI kompanija“ juristė G. K., nes tik ji tokias sutartis ruošdavo. Kas atnešė pasirašyti, ikiteisminio tyrimo metu konkrečiai neprisiminė, todėl parodė, kad tai galėjo būti arba minėtoji juristė, arba vienas iš pardavimo vadybininkų. Viešame teismo posėdyje išklausęs eilę liudytojų parodymų, o taip pat susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga, mano, kad tą sutartį galėjo pateikti net ir pats UAB ‚BSI kompanija“ faktinis savininkas L. B. – tuometinis faktinis darbdavys, kurio visiems sprendimams (pagal savo galią prilygstantiems tos UAB visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimams) turėjo paklusti ir paklusdavo. Bet kuriuo atveju jis (tiesioginis darbdavys ir viršininkas L. B.) jam buvo konkrečiai sakęs, jog su ta sutartimi viskas tvarkoje, todėl jis privalo ją pasirašyti, teigė, jog pirkėja su visomis sutarties ir su pastarąja susijusiomis kitomis aktualiomis aplinkybėmis bei sąlygomis supažindinta, sutinkanti (sutartyje, atnešus ją pasirašyti, jau buvo pirkėjos parašas). Nei V. T., nei jos sesers E. V. niekada nebuvo matęs ir su jomis nebendravo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė ir nukentėjusioji V. T. prašo apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

M. S. ir jo gynėjo Daniaus Svirinavičiaus apeliaciniai skundai tenkintini.

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (kasacinė nutartis Nr. 2K-204/ 2008).

Teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Tačiau jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių šio Kodekso pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems (LR BPK 320 str.). Iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas tik nurodydamas, kad BK 229 str. numatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, tačiau neatskleisdamas jos turinio, neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, netinkamai įvertino įrodymus, remdamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, ir taip padarė esminį Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimą, sutrukdžiusį teismui priimti teisingą sprendimą, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-02-07 nuosprendis naikintinas dėl žemiau nurodytų aplinkybių ir priimtinas naujas išteinamasis nuosprendis M. S. atžvilgiu, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijų priimtose nutartyse (Nr. 2K-622/2004, 2K-596/2004, 2K-512/2004, 2K-563/2006, 2K-238/2007, 2K-715/ 2007, 2K-10/2008) pažymėta, kad nusikaltimo, numatyto BK 229 straipsnyje, sudėtis yra materialioji, todėl šios normos taikymas galimas nustačius, kad buvo padaryta priešinga valstybės tarnybai veika – valstybės tarnautojo savo pareigų neatlikimas arba jų atlikimas netinkamai; kad dėl to atsirado pasekmės – valstybė, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelę žalą, kad tarp veikos ir pasekmių yra priežastinis ryšys. Šie objektyvieji požymiai yra įtvirtinti BK 229 straipsnyje.

Taigi, pagal BK 229 str. baudžiamoji atsakomybė numatyta specialiam subjektui – valstybės tarnautojui arba jam prilyginamam asmeniui.

Pagal formuojamą teismų praktiką pagal BK 230 str. 3 dalį prilygintas valstybės tarnautojui asmuo privalo: 1) turėti administracinius įgaliojimus, arba 2) teisę veikti įmonės, įstaigos, organizacijos, kurioje dirba, vardu, arba 3) teikti viešąsias paslaugas.

Administraciniai įgaliojimai apima viešojo administravimo įgaliojimus ir kitus administracinius įgalioji­mus, pavyzdžiui, veiklą kuria užtikrinamas juridinio asmens savaran­kiškas funkcionavimas (struktūros tvarkymas, dokumentų, personalo, turimų materialinių ir finansinių išteklių valdymas), kad jis galėtų at­likti savo funkcijas. Administraciniais įgaliojimais pripažįstami ir valstybės suteikti įgaliojimai atlikti vykdomųjų dokumentų įgyvendinimo, faktinių aplin­kybių konstatavimo, dokumentų perdavimo funkcijas (kasacinė nu­tartis Nr. 2K-243/2007), kitaip tariant, viešojo administravimo įgalioji­mus. Pavyzdžiui antstolis nėra valstybės tarnautojas, tačiau pripažįstamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, nes turi minėtus įgaliojimus (kasacinės nutartys Nr. 2K-660/2007, Nr. 2K-243/2007). Lietuvos Aukščiausio­jo Teismo praktikoje pabrėžta, kad viešojo administravimo įgaliojimus turi gydytojai, notarai (kasacinė nu­tartis Nr. 2K-809/2003).

Asmens teisė veikti įmonės, įstaigos, orga­nizacijos, kurioje dirba, vardu – tai teisė įstatymo (pa­vyzdžiui, veikiant kaip juridinio asmens organui) ar atskiro įgaliojimo (pavyzdžiui, pavedimo) pagrindu sudaryti sandorius ar atlikti kitokius teisinę reikšmę turinčius veiksmus, sukuriančius, keičiančius ar naiki­nančius juridinio asmens teises ir pareigas.

Viešoji paslauga – valstybės ar savivaldybių kontroliuo­jamų juridinių asmenų veikla teikiant asmenims socialines, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ir kitas įstatymų numatytas paslaugas. Įsta­tymų nustatytais atvejais ir tvarka viešąsias paslaugas gali teikti ir kiti asmenys.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, pagal BK 230 straips­nio 3 dalį sprendžiant, ar asmens teikiama paslauga pripažintina viešąja paslauga, atsižvelgiama į šios paslaugos pobūdį, į tai, ar jos teikimas reglamentuojamas specialiu įstatymu. Remiantis šiais kriterijais, vie­šąja paslauga pripažinta turto sauga, nes tokios paslaugos teikimas re­glamentuojamas Asmens ir turto apsaugos įstatymu. Šią paslaugą teikę uždarojoje akcinėje bendrovėje dirbantys asmenys pripažinti valstybės tarnautojams prilygintais asmenimis (kasacinės nutartys Nr. 2K- 304/2008, Nr. 2K-286/2008).

Pagal BK 230 straipsnio 3 dalį asmeniu, teikiančiu viešąsias paslau­gas, taip pat pripažintas AB „Lietuvos draudimas“ Draudimo išmokų skyriaus juriskonsultas, pagal pareigas atsakingas už sprendimų pro­jektų dėl draudimo išmokų mokėjimo rengimą, jų pateikimą pasirašyti turintiems tokią teisę bendrovės darbuotojams ir perdavimą vykdyti (kasacinė nu­tartis Nr. 2K-326/2006). Viešąja paslauga taip pat pripa­žintas savivaldybei nuosavybės teise priklausančių patalpų (socialinio būsto, bendrabučių) administravimas ir priežiūra (kasacinė nu­tartis Nr. 2K-P-181/2008).

Iš pateiktų duomenų matyti, kad jokių viešųjų paslaugų bendrovė „BSI kompanija“ nevykdė. Pagal UAB „BSI kompanija“ 2007-08-04 sprendimu patvirtintų įstatų (toliau tekste – Įstatų) 11 punktą bendrovės tikslas – tenkinti privačius interesus ir gauti ekonominę naudą iš bendrovės veiklos.

Taigi, M. S. negali būti pripažintas specialiu subjektu pagal Lietuvos Respublikos BK 229 str.

Kadangi BK 229 straipsnyje numatyta nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, veika laikoma baigta tik kilus baudžiamajame įstatyme numatytiems padariniams – didelei turtinio ar kitokio pobūdžio žalai valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui (2K-238/2007) ir tik tuomet, kai tarp veikos ir pasekmių yra priežastinis ryšys.

Šiuo konkrečiu atveju konstatuoti, kad buvo padaryta didelė žala negalima, kadangi bendros kompetencijos teismuose dar nebaigtas spręsti civilinis ginčas dėl preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo pagrindine pirkimo-pardavimo sutartimi ir įkeitimo panaikinimo, šio ginčo šalys yra: ieškovė V. T.; atsakovai – BUAB „BSI Kompanija“ , BUAB „Elrenas“, AB „Swedbank; tretieji asmenys – BUAB „Atkirtos ranga“ ir UAB „Languva“ Plastikas. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismas 2012-10-04 sprendimu, visiškai patenkinęs ieškovės V. T. ieškinį, pripažino pagrindine V. T. ir BUAB „BSI kompanija“ 2008-03-31 sudarytą buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei negyvenamos patalpos - parkingo Nr.9/10, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini)), pirkimo-pardavimo sutartį, kurios bendra turto kaina - 474750 Lt, ir patvirtino šios sutarties sudarymą;

panaikino buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei negyvenamos patalpos - parkingo Nr.9/10, unikalus Nr., esančio (duomenys neskelbtini), hipoteką (hipotekos lakštas Nr. (duomenys neskelbtini) (su vėlesniais pakeitimai ir papildymais); pripažino BUAB „BSI kompanija“ ir BUAB „Elrenas“ 2008-12-23 sudarytą nekilnojamo daikto pirkimo-pardavimo sutartį dalyje dėl 1/39 dalies negyvenamos patalpos - parkingo Nr.9/10, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini)), negaliojančia ir. taikant restituciją, priteisti iš BUAB „BSI kompanija“ 20 000 Lt BUAB „Elrenas“ naudai; 1/39 dalį negyvenamos patalpos - parkingo Nr.9/10, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini)grąžinti ieškovės V. T. naudai.

Be to, teismas patikslino 2011-09-01 Vilniaus apygardos teismo nutarties rezoliucinę dalį dėl įrašo viešame registre, ją išdėstant taip: „Padaryti viešame registre įrašą dėl draudimo perleisti nuosavybės teises į butą Nr. 24, kurio bendras plotas 78,27 m², esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr.: (duomenys neskelbtini), ir į 1/39 dalį Negyvenamosios patalpos-parkingo Nr. 9/10, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio 2 aukšte, adresu (duomenys neskelbtini)“.

Iš atsakovų BUAB „BSI kompanija“, BUAB „Elrenas“ ir Swedbank, AB priteisė 3630 Lt bylinėjimosi išlaidų, t.y. iš kiekvieno atsakovo po 1210 Lt, ieškovės V. T. naudai.

Priteisė iš Swedbank, AB 21,75 Lt pašto išlaidų valstybės naudai.

Taigi, teigti, jog V. T. buvo padaryta didelė žala, nėra pagrindo.

Taip pat pažymėtina, kad vienas iš subjektyviųjų nusikalstamos veikos požymių yra kaltė. Kaltė – tai asmens psichinis santykis su daroma pavojinga veika ir padariniais. Teisingas subjektyviųjų nusikalstamos veikos požymių (kaltės, motyvo, tikslo) nustatymas turi didelę reikšmę kvalifikuojant nusikalstamas veikas, atribojant vienas nusikalstamas veikas nuo kitų, taip pat parenkant jas padariusiems asmenims bausmės rūšį ir individualizuojant jos dydį.

Traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 229 straipsnį turi būti nustatyta kaltės forma – neatsargumas. Išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje Nr. 2K-512/2004 yra išaiškinta, kad „...veikos kvalifikavimui nepakanka vien objektyvaus padarytos žalos ir jos dydžio konstatavimo, – būtina nustatyti, kaip netinkamu pareigų atlikimu sukelti padariniai atsispindėjo kaltininko sąmonėje. Lietuvos Respublikos BK 10 straipsnis išskiria dvi neatsargumo rūšis – nusikalstamą pasitikėjimą ir nusikalstamą nerūpestingumą. Nusikalstamo pasitikėjimo atveju asmuo supranta, kad jo pasirinktas tarnybos pareigų vykdymo būdas yra neteisėtas ir gali sukelti pavojingų pasekmių, tačiau savo rizikingo elgesio nekeičia ir lengvabūdiškai tikisi, kad yra aplinkybių, kurios neleis kilti žalingoms pasekmėms. Tuo tarpu nusikalstamas nerūpestingumas yra tada, kai asmuo, konkrečiai nenumatydamas pavojingų pasekmių, ignoruoja visuomenės interesus, nepakankamai apdairiai vykdo tarnybines ir profesines pareigas, nesilaiko įstatymų ir kitų norminių aktų reikalavimų. Nusikalstamam nerūpestingumui būtinas intelektualusis kaltės elementas. Baudžiamajame įstatyme vartojama sąvoka ,,turėjo“ apibūdinama objektyviais kriterijais ir pateikia nominalų konkrečios situacijos vertinimą bei pareigą numatyti savo veikos pavojingus padarinius, o sąvoka ,,galėjo“ reiškia subjektyvias asmens savybes, kurių dėka asmuo turi realią galimybę numatyti pavojingus savo veiklos padarinius. Tačiau vien galėjimas ir turėjimas numatyti padarinius nesudaro pagrindo kvalifikuoti veiką pagal BK 229 straipsnį, nes kaltininkas, be to, dar turi suvokti ir sugebėti įvertinti savo veikos padarinių dydį“.

Kasacinėje nutartyje Nr. 2K-10/2008, aiškinant BK 229 straipsnio dispoziciją, nurodyta, kad „netinkamas savo pareigų atlikimas – pareigų vykdymas ne taip, kaip to reikalauja teisės aktai, arba nekokybiškai, atmestinai, tai irgi iš esmės teisės aktų reikalavimų nevykdymas savo darbinėje veikloje, t. y. neveikimas.<...> Nuosprendyje privalu nurodyti, kokių teisės aktų reikalavimų valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo nevykdė arba vykdė netinkamai, kokių pareigų neatliko ar atliko netinkamai“ (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-228/2008).

Pagal Lietuvos Respublikos CK 2.46 str. 1 d. 1. juridiniai asmenys veikia pagal savo steigimo dokumentus: įstatus, steigimo sandorį arba įstatymų numatytais atvejais – bendruosius nuostatus.

Taigi, bendrovės direktoriaus M. S. teisės ir pareigos nustatytos UAB „BSI kompanija“ 2007-08-04 sprendimu patvirtintų įstatų IX dalyje.

Pažymėtina, kad apylinkės teismas, nevertindamas UAB „BSI kompanija“ įstatų (2007-08-22 redakcija, galiojusi nuo 2007-08-28 iki 2008-07-10) kaip vientiso teisės akto, atsietai nuo konteksto vertino tik įstatų IX dalies 95 p. 3 papunktį, 97 p. 1, 7 papunkčius, pagal kuriuos UAB „BSI kompanija“ vadovas veikia bendrovės vardu bei turi teisę vienvaldiškai sudaryti sandorius, atsako už bendrovės veiklos organizavimą, jos tikslų įgyvendinimą bei už kitų LR Akcinių bendrovių įstatyme ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose, taip pat bendrovės įstatuose nustatytų pareigų vykdymą, tai yra būtent šių punktų pagrindu M. S. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, padarydamas visiškai nepagrįstą išvadą, jog M. S. teiginiai, kad jis klausė L. B., jo atsakomybės nešalina, kadangi jis, kaip direktorius, turėjo užtikrinti tinkamą sutarties sąlygų vykdymą.

Pirmosios instancijos teismas nevertino, kad Įstatų 60 punkte nustatyta, jog Bendrovės organai privalo veikti Bendrovės ir jų akcininkų naudai, neturi teisės priimti sprendimų ir atlikti kitų veiksmų, kurie pažeidžia Bendrovės įstatus, ar priešingi bendrovės įstatuose nurodytiems Bendrovės veiklos tikslams, akivaizdžiai viršija normalią ūkinę riziką, yra akivaizdžiai nuostolingi ar akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingi (t.4, b.l. 143).

Taip pat nevertino, kad Įstatų 97 p. nustatyta, jog bendrovės vadovas atsako už Bendrovės veiklos organizavimą ir jos tikslų įgyvendinimą. Įstatų 96 punkte nustatyta, kad sandorius dėl ilgalaikio turto, kurio balansinė vertė didesnė kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, perleidimo, nuomos, įkeitimo ir hipotekos, dėl kitų asmenų prievolių, kurių suma didesnė kaip 1/20 Bendrovės įstatinio kapitalo, įvykdymo, laidavimo ar garantavimo dėl įgijimo ilgalaikio turto už kainą, didesnę kaip 1/20 Bendrovės įstatinio kapitalo, Bendrovės vadovas gali sudaryti, kai yra Visuotino akcininkų susirinkimo (vieno akcininko sprendimas) (t.4, b.l. 147).

Pagal įstatų 45 p. Bendrovės įstatinis kapitalas yra 24700 Lt (t.4, b.l. 143), todėl pagal įstatų 96 str. M. S., būdamas UAB „BSI kompanija“ vadovas ir veikdamas bendrovės vardu turėjo teisę vienvaldiškai sudaryti sandorius tik iki 1235 Lt ir negalėjo sudaryti jokių sandorių, viršijančių šią sumą, jeigu prieš tai nebuvo priimtas vienintelio akcijų turėtojo – L. B., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, sprendimas. Taigi, M. S. pagal UAB „BSI kompanija“ įstatuose apibrėžtą bendrovės vadovo kompetenciją negalėjo be L. B. tiesioginio nurodymo įsipareigoti V. T. parduoti 78,27 kv. m. ploto butą, esantį (duomenys neskelbtini), su 1 balkonu ir parkavimo aikštele Nr. 9/10, už kurį V. T. įsipareigojo avansu sumokėti visą buto kainą, t. y. 474 750 Lt, tokia tvarka: 110 000 Lt sumokėti bendrovei „Languva“ Plastikas, 160 557 Lt ir 161 000 Lt įmokas sumokėti bendrovei „Languva“ Plastikas arba pavedimu į UAB „BSI kompanija“ sąskaitą iki 2008-05-26, paskutiniąją 43 193 Lt įmoką – bendrovei „BSI kompanija“ iki 2008-06-29.

Pažymėtina, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje M. S. kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 229 str. neprisipažino, nurodė, kad sutartyje su V. T. jokių neteisėtų veiksmų nebuvo. Teigė, kad 78,27 kv. m. ploto buto, esančio (duomenys neskelbtini), su 1 balkonu ir parkavimo aikštele Nr. 9/10 pirkimo-pardavimo preliminariąją sutartį, pagal kurią V. T. įsipareigojo avansu sumokėti visą buto kainą, t. y. 474 750 Lt, tokia tvarka: 110 000 Lt sumokėti bendrovei „Languva“ Plastikas, 160 557 Lt ir 161 000 Lt įmokas sumokėti bendrovei „Languva“ Plastikas arba pavedimu į UAB „BSI kompanija“ sąskaitą iki 2008-05-26, paskutiniąją 43 193 Lt įmoką – bendrovei „BSI kompanija“ iki 2008-06-29, pasirašyti jam atnešė jo darbdavys ir tiesioginis vadovas, vienintelis UAB „BSI kompanija“ akcininkas L. B.. Preliminarioji sutartis V. T. jau buvo pasirašyta, atnešęs sutartį ir nurodęs ją pasirašyti L. B., kategoriškai paaiškino, kad su pirkėja viskas yra suderinta, preliminariąją sutartį ji pasirašė, todėl apie tai, kad gali būti kokių problemų dėl pirkėjos perkamo buto įkeitimo bankui, jis nežinojo ir negalėjo žinoti, nes jam apie tai niekas nieko nesakė, jis pats nieko neįtarė, kadangi netikėti savo darbdaviu nebuvo pagrindo, juo labiau, kad preliminarioji sutartis V. T. buvo pasirašyta.

Atsimena, jog buvo kelių tipų preliminariosios sutartys – vienose buvo nurodomas įkeitimas, kitose – ne, nes įkeitimas nebuvo jokia paslaptis – bet kuris asmuo bet kuriuo metu tai galėjo pasitikrinti viešajame registre. Su kuo V. T. tiesiogiai derino preliminariosios sutarties sąlygas, nežino, mano, kad su L. B.. Jis nesprendė skolos UAB „Atskiroji ranga“ ir UAB „Languva“ Plastikas padengimo iš V. T. lėšų. V. T., nei jos sesers E. V. niekada nėra matęs ir su jomis nebendravo, jos niekada jo neieškojo. Paruoštas sutartis gaudavo iš juristės G. K., kurias pasirašydavo ir grąžindavo.

Kad M. S. buvo tiesiogiai pavaldus L. B. patvirtina ir tai, kad iš VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2012-05-02 rašto Nr. IJ (12.5.1.24.)-12925 matyti, kad UAB „BSI kompanija“ vienintelio akcininko L. B. 2008-05-30 sprendimu Nr. 30-05/08 nuspręsta nuo 2008-05-30 atleisti iš darbo UAB „BSI kompanija“ direktorių M. S. ir nuo 2008-06-02 UAB „BSI kompanija“ direktoriumi priimti L. B..

M. S. parodymus taip pat patvirtina byloje esantys viešame teismo posėdyje ištirti įrodymai: apklaustų teisiamajame posėdyje liudytojų S. K., V. V., V. F., N. L., G. K., iš dalies pačios nukentėjusiosios V. T., liudytojų E. V., I. G. ir E. K. parodymai, kiti rašytiniai byloje esantys įrodymai.

Apklaustas teisiamajame posėdyje liudytojas S. K. parodė, kad iki UAB „BSI Kompanija“ restruktūrizacijos vienintelis bendrovės akcininkas buvo L. B., kurio nurodymai samdomam direktoriui buvo privalomi. Kadangi L. B. visi labai pasitikėjo, buvo vykdomi praktiškai visi jo nurodymai, neteisėtų niekas nevykdė, viskas buvo daroma pagal galiojančius įstatymus. Atvejų, kad kažkas būtų svarstoma ne pagal įstatymą, jis nepamena. UAB „BSI kompanija“ praktika buvo tokia, kad visi klientai buvo informuojami, kad parduodami butai yra įkeisti, todėl mano, kad V. T. apie tai taip pat buvo informuota. Kiek žino, UAB „BSI kompanija“ buvo skolinga bendrovei „Languva“ Plastikas už sumontuotus langus, todėl pastarajai bendrovei buvo pasiūlytas minėtas butas. Šiuo metu vyksta teisminiai ginčai su UAB „BSI kompanija“ kreditoriais, pasibaigus teismams, bus sprendžiama, kaip V. T. perduoti butą.

Apklausta teisiamajame posėdyje liudytoja I. G. patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, iš kurių matyti, kad ji nuo 1998 m. dirbo UAB „Atkirta“, kuri 2007 m. pakeitė pavadinimą į UAB „Atkirtos ranga“. UAB „Atkirtos ranga“ direktoriaus pareigas iki 2002 metų ėjo L. B., nuo 2002 m. iki 2008 m. – V. V., o nuo 2008 m. iki bankroto – V. P.. Įmonės akcininkai buvo L. B., V. V., S. K., E. M. ir A. K.. UAB „BSI kompanija“ ir UAB „Atkirtos ranga“ ofisai buvo viename pastate, adresu Žalgirio g. 92, Vilniuje. UAB „Atkirtos ranga“ tarpininkavo parduodant butus UAB „BSI kompanija“ ir UAB „Atkirtos būstas“ užsakymu statomuose objektuose. Preliminarias ir notarines sutartis su klientais turėjo teisę pasirašyti tik N. L. ir teisininkė G. K.. Praktiškai visos sutartys buvo surašomos pagal nustatytą šabloną. Sutartyje visada buvo nurodoma, kad namas yra įkeistas bankui. M. S. tik padėjo parašą ir išėjo iš darbo. Visos sutartys buvo šabloninės, visose buvo sakinys, kad butas įkeistas bankui. Prie sutarties buvo pridedama preliminari sutartis, buto planas, namo planas, išrašas iš nekilnojamojo turto registro pridedamas nebūdavo. Kai V. T. atėjo pasirašyti notarinės sutarties ir bankui buvo siunčiamas prašymas, kad nuimtų įkeitimą, M. S. jau nebedirbo.

Apklaustas teisiamajame posėdyje liudytojas V. V. patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, iš kurių matyti, kad BSI įmonei UAB „Atkirtos ranga“ buvo skolinga apie 15 000 000 Lt, ši skola ilgą laiką tęsėsi – statybininkams visada trūksta apyvartinių lėšų. Atsiskaitymo klausimus derino L. B.. Visada visas turtas būdavo įkeistas bankui. Pasirašant bet kokią preliminarią sutartį, buvo informuojam, kad butas yra įkeistas bankui. Kad V. T. turi mokėti UAB „Languva“, M. S. spręsti nebuvo įpareigotas, tokius veiksmus jis derindavo su L. B.. Pasirašant sutartį, klausimas, kaip sutartis bus įvykdyta, nebuvo aptariamas. Ryšys tarp UAB „Atkirtos ranga“ ir BSI buvo, nes kurį laiką BSI vienintelis akcininkas buvo L. B., o kažkuriuo metu jis, t. y. V. V., S. K., A. K., ir E. M. tapo BSI akcininkais. UAB „Atkirtos ranga“ akcijas turėjo tie patys akcininkai kaip ir BSI. Pagrindinis akcininkas visada buvo L. B., kuris turėjo sprendžiamą balsą. M. S. negalėjo prieštarauti L. B. sprendimams, pagrindinius sprendimus priiminėjo L. B. vienas. Buvo priimta, kad niekas neprieštarauja L. B., tai buvo beprasmiška. Atvejų, kad M. S. priimtų neteisėtą sprendimą, jis nežino.

Apklaustas teisiamajame posėdyje liudytojas V. F. parodė, kad BSI pagrindinis akcininkas buvo L. B., su juo daugiausia ir teko bendrauti. Apie buto įkeitimą jis, t. y. V. F., nežinojo. Ar V. T. klausė apie įkeitimą jis nepamena, tačiau įkeitimas yra viešas registras ir tą nebuvo sunku sužinoti. Apie notarinės sutarties pasirašymą jis, t. y. V. F., nieko nežinojo, tik vėliau jam paskambino E. V. ir pranešė, kad BSI delsė vykdyti sutartį. Tai, kad pinigai turi būti mokami į UAB „Languva“ sąskaitą, buvo numatytą preliminarioje sutartyje. Mokėjimus atliko ne tik V. T., buvo ir I. P. mokėjimų. Taip pat buvo abipusis susitarimas, kad įsiskolinimas UAB „Languva“ bus padengtas iš V. T. gautų pinigų. Tai buvo valdybos sprendimas, tokius klausimus, kiek jam žinoma, spręsdavo L. B.. Jam, t. y. V. F., niekas neaiškino ir nesakė, kad turi pranešti V. T. apie buto įkeitimą arba apie tai, kad pinigai turi būti pervedami į specialią sąskaitą. Jis minėjo V. T., kad tarp įmonių yra įsiskolinimai ir kad jie bus dengiami tokiu būdu. Kad kažkas negerai jis pajuto tada, kai sužinojo, kad BSI delsia pasirašyti notarinę sutartį. Šios sutarties klausimai konkrečiai buvo sprendžiami su L. B..

Apklausta teisiamajame posėdyje liudytoja A. K. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, iš kurių matyti, kad ji nuo 1998 m. iki 2009-11-06 ėjo UAB „BSI kompanija“ vyr. finansininkės pareigas. M. S. buvo garbingas ir sąžiningas žmogus, neturėjo jokių nuobaudų, dirbo labai gerai, jam vadovaujant įmonės padėtis buvo tikrai gera. L. B. kaip direktorius dirbo tik BSI, tačiau akcijų turėjo ir UAB „Atkirtos ranga“. M. S. direktoriavimo laikotarpiu įmonė visada buvo skolinga UAB „Atkirtos rangai“ už darbus. Įmonėje buvo tokia praktika, kad su kai kurias pirkėjais buvo atsiskaitoma butais. UAB „Plastikas“ tame name statė langus, buvo skola už darbus, darbus atlikdavo UAB „Atkirtos ranga“. BSI buvo skolinga UAB „Atkirtos ranga“, o pastaroji skolinga UAB „Languva“. Pinigai už įsiskolinimus būdavo sumokami įvairiais būdais, su UAB „Languva“, tikrai pamena, buvo atsiskaityta butu.

Apklaustas teisiamajame posėdyje liudytojas N. L. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir parodė, kad L. B. buvo M. S. darbdavys, kuris kuravo tai, kas susiję su nekilnojamu turtu, viską reikėjo su juo derinti. M. S. buvo labai atsakingas. M. S. darydavo tai, ką jam liepdavo darbdavys. Teisininkai ruošdavo preliminarias sutartis, o sąlygas įrašydavo jis, t. y. N. L., arba M. S., arba derindavo su vadovu. Pagrindinėse sutartyse su notaru visada buvo nurodoma apie buto įkeitimą, kaip buvo dėl nagrinėjamo buto, nepamena. Klientams apie įkeitimą meluojama nebuvo, tokių nurodymų iš vadovybės gauta nebuvo, duomenys apie įkeitimą buvo vieši. Buvo tokia praktika, kad pradžioje buvo įkeičiamas visas namas arba sklypas, paimama paskola, tada pastatomas pastatas, po to kiekvieną turtinį vienetą iš naujo vertindavo vertintojai.

Apklausta teisiamajame posėdyje liudytoja G. K. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir parodė, kad ji nuo 2004 m. iki 2009-10-05 dirbo UAB „BSI kompanija“, pradžioje - teisininkės padėjėjos, o vėliau – teisininkės pareigose. BSI vienintelis akcininkas buvo L. B., o ji su M. S. – samdomi darbuotojai. 2008-03-31 preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį Nr. SV-31-03/08, pagal kurią UAB „BSI kompanija“ įsipareigojo V. T. parduoti butą Nr. 24, esantį (duomenys neskelbtini), paruošė ji L. B. prašymu. Jo nurodymu įrašė, kad pinigus už butą V. T. gali sumokėti bendrovei „Languva“ Plastikas. Tipinėse preliminariose sutartyse buvo nurodoma, kad avansas turi būti pervestas į UAB „BSI kompanija“ sąskaitą. L. B. taip pat pasakė, kad sutartyje su V. T. ji nerašytų, jog butas yra įkeistas, kodėl – nepasakė, to jis niekaip nemotyvavo. Sudarant tipines preliminarias pirkimo-pardavimo sutartis, jose būdavo nurodoma, kad butas yra įkeistas. V. T. kaip pirkėjos duomenis įrašymui į sutartį jai pateikė L. B.. V. T. ji nepažįsta, kaip ši pasirašė minėtą sutartį, ji nematė. Mano, kad sutarties sąlygas galėjo suderinti L. B.. Jai buvo žinoma, kad namas, esantis Savanorių pr. 11A, Vilniuje, buvo įkeistas bankui ir be banko leidimo įmonė parduoti jame esančių patalpų negalėjo. Praktika būdavo tokia, kad pirmiausia įkeitimu būdavo atsisakoma ir butai nuosavybėn perleidžiami tiems pirkėjams, kurie butus pirkdavo su paskola ir tie butai būdavo įkeičiami antriniu įkeitimu. Iš tų surinktų pinigų, kurių dalis atitekdavo ir bendrovei „BSI kompanija“, būdavo padengiamos ir kredito dalys už butus, parduodamus žmonėms, kurie pagal preliminarias sutartis sumokėdavo visą buto kainą be paskolų. V. T. atveju ji įsivaizdavo, kad bendrovė, galimai, planuoja iki notarinės sutarties sudarymo suspėti padengti kredito dalį, kad būtų nuimtas įkeitimas nuo V. T. perkamo buto, gal todėl sutartyje nereikėjo nurodyti apie įkeitimą. Šios sutarties ji pati nepateikė pasirašyti M. S., kas ją jam pateikė, ji nežino. Paprastai parengtas sutartis ji atiduodavo pardavimų skyriaus darbuotojams N. L., I. G. ir P. N., kurie pateikdavo jas pasirašyti pirkėjams ir direktoriui M. S.. V. T. atveju, jai atrodo, kad tą sutartį ji atidavė L. B. atspausdintą ant popieriaus arba elektroniniu paštu. Tokio fakto, kad šią sutartį ji būtų siuntusi elektroniniu paštu kažkam iš UAB „Languva“ Plastikas darbuotojų, neprisimena. Direktorius M. S. dėl preliminarios sutarties su V. T. sąlygų jos nieko neklausė, dėl tos sutarties nieko su ja nesiaiškino ir nesidomėjo nei pasirašydamas ją, nei vėliau, kada jis ją pasirašė, ji nežino. Dėl šios sutarties įvykdymo ar negalėjimo jos vykdyti su ja taip pat niekas nesitarė, nediskutavo nei jos pasirašymo metu, nei vėliau. Ji nežino, ar L. B. ar kas nors kitas V. T. žodžiu sakė, kad butas yra įkeistas. Ar V. T. prieš minėtos preliminarios sutarties pasirašymą kreipėsi į UAB „BSI kompanija“ ir į ką konkrečiai, ji nežino.

Apklaustas teisiamajame posėdyje liudytojas E. K. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, iš kurių matyti, kad jis dirbo AB „Swedbank“ probleminių paskolų administravimo vadovu, 2005-01-13 buvo sudaryta kredito sutartis Nr. 05-001719-IN tarp AB banko ,,Hansabankas“ (dabartinis pavadinimas ,,Swedbank“) ir kredito gavėjo B. statybos įmonės (dabar – UAB ,,BSI kompanija“), kurią tuo metu atstovavo L. B.. Užtikrinant prievolių pagal šią sutartį tinkamą įvykdymą, hipotekos lakštu buvo įkeistas nebaigtas statyti gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini) Vėliau šis namas buvo padalintas į atskiras patalpas ir butus bei dalimis atsisakoma hipotekos. Taip pat buvo įkeistas ir kitas UAB „BSI kompanija“ turtas, esantis ne (duomenys neskelbtini). Įkeistas turtas galėjo būti perleidžiamas arba įkeitimo atsisakoma tik banko raštišku sutikimu.

Įpareigojimo informuoti banką apie sudaromas preliminarias sutartis UAB ,,BSI kompanija“ neturėjo. Preliminarių sutarčių su pirkėjais dėl butų pardavimo bankas nereikalavo ir paskolinėje byloje nesaugojo. Pagrindinėms pirkimo pardavimo sutartims sudaryti įmonė privalėjo turėti banko sutikimą. Turėdami bendrą 2007-12-13 banko leidimą UAB „BSI kompanija“ atstovai galėjo sudaryti jame nurodytų butų notarines pirkimo-pardavimo sutartis. Sudarius notarinę pirkimo-pardavimo sutartį ir pinigus pervedus į minėtą specialią sąskaitą, hipoteka būtų panaikinta.

Apklausta teisiamajame posėdyje nukentėjusioji V. T. parodė, kad ji ir sesuo gavo palikimą – namą Lentvaryje, kurį nusprendė parduoti ir įsigyti nekilnojamąjį turtą mieste. Kai jau namas buvo parduotas, pradėjo ieškoti naujo nekilnojamojo turto ir sesuo pasakė, kad pažįstamas V. F. pasiūlė labai gerą variantą, labai geroje vietoje, netoli centro, Savanorių pr., kad jis gali tą butą parodyti internetiniame puslapyje. Sesuo matė tą butą internete, joms tiko išplanavimas, vieta, ir jos nusprendė tą butą įsigyti. Visi pinigai, gauti už tėvų namą (425 000 Lt), buvo jos, t. y. V. T., sąskaitoje, jos su seserimi susitarė, kad tie pinigai, kurie bus mokami už naują butą, bus pervedami iš jos, t. y. V. T., sąskaitos. Kai atėjo laikas pasirašyti sutartį ji su seserimi nuvažiavo pas V. F. ir sutartis buvo pasirašyta, dalyvavo ji, t. y. V. T., jos sesuo ir V. F.. Pasirašius sutartį jos iš karto į rankas negavo, V. F. sakė, kad reikia sutartį nuvežti į BSI kompaniją, ten ją dar turi pasirašyti. Kai sutartis buvo pasirašyta buvo pradėtos mokėti įmokos. Sutartį ji, t. y. V. T., skaitė, sutarties sąlygos buvo tokios, kad sumokėjus visą sumą už butą bus pasirašyta notarinė sutartis ir tada jos gaus butą. Pinigus turėjo mokėti UAB „Languva“, buvo pateiktas sąskaitos numeris į kurį reikėjo daryti pavedimus. V. F. paaiškino, kad butas yra perleistas už skolas, jis yra kaip tarpininkas. Po to buvo suorganizuotas susitikimas su L. B., kuriame dalyvavo ji, jos sesuo, jų tuometinis advokatas, V. F. ir L. B., buvo sutarta žodžiu, kad greitai viskas išsispręs. Niekas nesikeitė, todėl jos galiausiai kreipėsi į prokuratūrą. Sudarinėjant sutartį niekas neužsiminė apie buto įkeitimą. Sudarant sutartį ji, klausė V. F., ar yra kokių kliūčių įsigyti butą, jis sakė, kad ne. Pas M. S. ji asmeniškai niekada nebuvo ir su juo nebendravo.

Apklausta teisiamajame posėdyje liudytoja E. V. parodė, kad M. S. nepažįsta, su juo jokių santykių nepalaiko. Nekentėjusioji V. T. yra jos sesuo.

2008 metų kovo pabaigoje su seserimi atvyko į V. F. ofisą, kur jis pristatė joms preliminarią pirkimo sutartį, kurioje buvo parašyta, kad jos turi atsiskaityti su UAB „Languva“, skatino kuo greičiau pasirašyti sutartį, bandė sakyti, kad yra ir kiti pirkėjai. Sutartyje buvo įrašyta kad jos turi atsiskaityti dalimis, t. y. po keturias dalis. Tada V. T. pasirašė sutartį, V. F. grąžino BSI kompanijos sutartį ir kitą dieną jos gavo jau M. S. pasirašytą sutartį. Jos, kaip buvo numatyta sutartyje, pradėjo įnešti pinigus, pavedimus darė į UAB „Languva“, kur dirbo V. F..

2009 metų kovo mėn. įvyko pilnas atsiskaitymas ir tada jau buvo kalbėta su V. F. apie tai, kada bus pasirašyta notarinė sutartis, jis sakė, kad po savaitės nes reikia laiko susitarti su BSI atstovais, suderinti laiką. Praėjus savaitei jis sakė, kad yra kažkokių nesusipratimų, nesklandumų, bankas neužleidžia buto ir dviejų savaičių bėgyje BSI parengs visus reikalingus dokumentus, su banku susitvarkys ir tada bus pasirašyta sutartis. Ji, t. y. E. V., pareikalavo susitikti su tuometiniu direktoriumi L. B., bet administratorė visą laiką sakė, kad jis labai užsiėmęs arba kad jis yra išvykęs. Galų gale ji pradėjo skambinti V. F. ir jie surengė susitikimą. Ji, t. y. E. V., pasisamdė advokatą, susitikime dalyvavo L. B., V. F. su kolega, bei advokatas A.Kunčius. jai buvo aiškinama, jog tai yra ne tik vieno buto problema, kad yra keturių butų blokas ir kol bankui nebus už juos atsiskaityta, vienam butui įkeitimas nebus panaikintas. Pokalbyje bandė pasiteisinti, kad jie neplanavo uždelsti, planuoja atiduoti butą, tikino, kad viskas susitvarkys – jie Žirmūnų rajone turi naujas statybas ir laukia kol gyventojai investuos, jie atsiskaitys su banku tais pinigais ir tuomet bankas panaikins įkeitimą tiems keturiems butams. Susitikimo metu jokio raštiško susitarimo pasirašyta nebuvo, įsipareigojimas buvo tik žodžiu. 2009 metais, po susirinkimo, ji, t. y. E. V., registrų centre sužinojo, kad butas yra įkeistas vos ne tris kartus, ko, pasirašant preliminarią sutartį, ji nežinojo. Apie tai, kad gaus butą tik tada, kai BSI sumokės skolas jai nebuvo žinoma. Sudarant sutartį, ji klausė S. F., ar butas turi kokių teisinių apribojimų, pastarasis atsakė, kad jis turi teisę šį butą parduoti, nuosavybę patvirtinančių dokumentų nepateikė, tačiau sakė, kad pateiks. Preliminarioje sutartyje tai, kad pardavėjas yra BSI kompanija, o ne UAB „Plastikas“ ji, t. y. E. V., suprato, tačiau V. F. sakė, kad butas priklauso jam. 2009 metų vasaros pabaigoje ji suprato, kad nieko nevyksta, tada ir kreipėsi į prokuratūrą.

Nagrinėjamos skundo kontekste pažymėtina, kad V. F. atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį M. S. atžvilgiu, akivaizdžiai ignoravo šiuos viešame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, patvirtinančius faktinę aplinkybę, kad pagal UAB „BSI Kompanija“ įstatus, M. S., vykdydamas savo tiesioginio vadovo nurodymus, objektyviai neturėjo, o L. B. pateikus jam V. T. pasirašytą preliminarią nutartį ir negalėjo numatyti, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK 229 str. numatyti padariniai, kadangi preliminarioje sutartyje jau buvo V. T. parašas, patvirtinantis, kad ji sutinka su sutartyje nurodytomis sąlygomis. Kaip matyti iš viešame teismo posėdyje ištirtų įrodymų, M. S. nukentėjusiosios V. T. nepažinojo, su ja susitikęs niekada nebuvo.

Vertinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog šiuo konkrečiu atveju nėra dar vieno būtinojo nusikalstamos veikos požymio – M. S. kaltės, o nesant nurodytų būtinųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių, kvalifikavimas pagal Lietuvos Respublikos BK 229 str. yra negalimas.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino, kad tarp ginčo šalių šioje byloje yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, todėl šiuo konkrečiu atveju, baudžiamąją atsakomybę laikydamas prioritetine civilinės atsakomybės atžvilgiu, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos.

Nagrinėjamo skundo kontekste atkreiptinas dėmesys, jog pagal formuojamą teismų praktiką labai svarbus yra baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“. (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pasisakyta, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011).

Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas nustato, kad įgyvendindami teises ir pareigas asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai (CK 1.137 straipsnis). Jeigu bet kurioje civilinio proceso stadijoje paaiškėja, kad byloje dalyvaujančio asmens arba kito asmens veiksmai ar neveikimas turi nusikalstamos veikos požymių, teismas apie tai praneša prokurorui (CPK 300 str. 1 d.).

Taigi, baudžiamoji teisė kaip paskutinė priemonė (ultima ratio), taikytina tik tuomet, jeigu teisiniai santykiai nėra reguliuojami kitomis teisinėmis priemonėmis arba asmens veikloje yra aiškūs nusikalstamos veikos požymiai. Baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p.).

Kad šioje byloje tarp ginčo šalių yra susiklostę išimtinai civiliniai teisiniai santykiai, patvirtina ir ta aplinkybė, jog ginčas tarp šalių sprendžiamas bendros kompetencijos teismuose civilinio proceso nustatyta tvarka. Kaip jau buvo minėta kad Vilniaus apygardos teismas 2012-10-04 sprendimu, visiškai patenkino ieškovės V. T. ieškinį: pripažino pagrindine V. T. ir BUAB „BSI kompanija“ 2008-03-31 sudarytą buto, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei negyvenamos patalpos - parkingo Nr.9/10, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), 2 aukšte), pirkimo-pardavimo sutartį, kurios bendra turto kaina - 474750 Lt, ir patvirtino šios sutarties sudarymą; panaikino buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bei negyvenamos patalpos - parkingo Nr.9/10, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 2 aukšte), hipoteką (hipotekos lakštas Nr. (duomenys neskelbtini) (su vėlesniais pakeitimai ir papildymais); pripažino BUAB „BSI kompanija“ ir BUAB „Elrenas“ 2008-12-23 sudarytą nekilnojamo daikto pirkimo-pardavimo sutartį dalyje dėl 1/39 dalies negyvenamos patalpos - parkingo Nr.9/10, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), 2 aukšte), negaliojančia ir. taikant restituciją, priteisti iš BUAB „BSI kompanija“ 20 000 Lt BUAB „Elrenas“ naudai; 1/39 dalį negyvenamos patalpos - parkingo Nr.9/10, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), 2 aukšte grąžinti ieškovės V. T. naudai.

Be to, teismas patikslino 2011-09-01 Vilniaus apygardos teismo nutarties rezoliucinę dalį dėl įrašo viešame registre, ją išdėstant taip: „Padaryti viešame registre įrašą dėl draudimo perleisti nuosavybės teises į butą Nr. 24, kurio bendras plotas 78,27 m², esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr.: (duomenys neskelbtini), ir į 1/39 dalį negyvenamosios patalpos-parkingo Nr. 9/10, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio 2 aukšte, (duomenys neskelbtini)“.

Iš atsakovų BUAB „BSI kompanija“, BUAB „Elrenas“ ir Swedbank, AB priteisė 3630 Lt bylinėjimosi išlaidų, t.y. iš kiekvieno atsakovo po 1210 Lt, ieškovės V. T. naudai.

Priteisė iš Swedbank, AB 21,75 Lt pašto išlaidų valstybės naudai.

Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 329 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p., kolegija

Rezoliucinė dalis

nuspre n d ė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-02-07 nuosprendį panaikinti.

Priimti naują nuosprendį, kuriuo M. S. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos BK 229 str. kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Baudžiamojoje byloje pareikštą V. T. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.