Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Mačionytės, Vitalijos Norkūnaitės, Nidos Vigelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. gegužės 27 d. nuosprendžio, kuriuo R. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta bausmė – laisvės apribojimas 6 mėnesiams, įpareigojant jį per šį laikotarpį tęsti darbą arba būti užsiregistravusiam Užimtumo tarnyboje. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 9 punktu, 72² straipsniu, R. G. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, kurią įpareigota įvykdyti bausmės atlikimo laikotarpiu. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyriui iš R. G. priteista 246,55 Eur gydymo išlaidų. Nukentėjusiosios J. G. atsisakymas nuo civilinio ieškinio priimtas ir procesas šioje dalyje nutrauktas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

5. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šia nuostata ne tik apibrėžiamos bylos apeliacinio nagrinėjimo ribos, bet ir nustatoma teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde yra prašoma panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, yra keliamas klausimas dėl nuteistojo kaltės. Taigi šioje byloje apeliacinės instancijos teismui yra suteikiamos pakankamai plačios teisės patikrinti skundžiamą nuosprendį, atitinkamai apeliaciniame skunde keliamais aspektais jis ir yra tikrinamas.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje

8. Nagrinėjamu atveju apeliantas neginčija atsiradusių padarinių – nežymaus sveikatos sutrikdymo ir fizinio skausmo, tačiau ginčija savo kaltę ir aktyvius veiksmus, o būtent knygos išplėšimą iš nukentėjusiosios rankų, trenkimą knyga sutuoktinei per veidą, nukentėjusiosios pargriovimą ant priekinės keleivio sėdynės ir jos kairės rankos pirštų lenkimą, taip pat trenkimą dešinės rankos kumščiu sutuoktinei į galvos sritį (kairę pusę).

9. Pirmiausia, vertinant apeliacinio skundo teiginius dėl knygos išplėšimo iš rankų, pažymėtina, jog faktinė aplinkybė, ar knyga iš rankų buvo išplėšta, ar buvo paimta, esminės įtakos neturi. Visgi įvertinus duomenų visumą, darytina išvada, kad knyga buvo išplėšta. Pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole nurodyta, kad R. G. paėmė knygą ir su ja trenkė sutuoktinei per veidą, toliau patikslinama, kad vyras išplėšė knygą iš rankų ir sudavė į veidą (1 t., b. l. 1-2). Iš kitų objektų apžiūros protokolo matyti, kad moteris paaiškino, jog vyras knygą paėmė ir jai trenkė į kairį skruostą (1 t., b. l. 16). Papildomos apklausos ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji parodė, kad R. G. jėga išplėšė jos skaitomą knygą iš jos rankų ir visa jėga trenkė tą knygą jai į veidą, po ko knyga nukrito. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji taip pat teigė, kad knyga jai buvo išplėšta, kad paimti jos nebuvo galima, kadangi ji skaitydama knygą laikė ją abejomis rankomis. Be kita ko, pats R. G. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jis paėmė knygą iš sutuoktinės rankų ir ją traukė, tačiau sutuoktinė jos nepaleido, traukė knygą į savo pusę. Apklausiamas teisme jis parodė, kad bandė paimti knygą, rankos buvo drėgnos, nukentėjusioji nenorėjo atiduoti. Taigi išdėstytų įrodymų visuma patvirtina, kad knyga iš nukentėjusiosios rankų buvo išplėšta, kadangi ji nenorėjo atiduoti knygos. Tuo tarpu jokios įtakos tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo neturi įvykio metu buvęs atstumas. Teismo vertinimu, knygą galima mesti iš bet kokio atstumo. Juo labiau, kuo mažesnis atstumas, tuo didesnė tikimybė į asmenį pataikyti ir jį sužaloti, kas šiuo atveju ir buvo padaryta.

10. Analizuojant byloje surinktų duomenų visumą ir vertinant, ar buvo trenkta su knyga, ar ji išsprūdo, darytina išvada, kad visgi ja buvo trenkta nukentėjusiajai. Tai matyti iš BIRT ataskaitų žiūryklės (1 t., b. l. 10), pranešimo apie pradėtą ikiteisminį tyrimą (1 t., b. l. 12), specialisto išvados (1 t., b. l. 26-27), ambulatorinio apsilankymo aprašo (1 t., b. l. 29), pranešimo apie smurtą artimoje aplinkoje (1 t., b. l. 39), pranešimo apie vaiką, susijusį su smurtu artimoje aplinkoje (1 t., b. l. 40), ir iš nukentėjusiosios duotų parodymų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme. Nors R. G. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad, jam betraukiant knygą į savo pusę, ji išsprūdo jam iš rankų, ir iš inercijos atsitrenkė į nukentėjusiosios kairį skruostą, be to, jis panašiai teigė ir teisiamojo posėdžio metu, visgi tai paneigia išdėstytų įrodymų visuma. Iš paties R. G. parodymų matyti, kad jis pyko ant sutuoktinės, kad ji visą dieną skaitė knygą ir kad neatliko ruošos darbų. Be to, dieną prieš įvykį tarp sutuoktinių susiklostė konfliktinė situacija, ką abu vienodai tvirtino. Tuo tarpu įvykio dieną sutuoktiniai vėl konfliktavo, kai R. G. papriekaištavo sutuoktinei, ji paėmė automobilio raktus, o po to atsisakė jam juos atiduoti. Aplinkybę, kad R. G. su knyga trenkė į veidą, nukentėjusioji nurodė iš karto pranešdama apie įvykį (t. 1., b. l. 10), kitų objektų apžiūros protokole (t. 1, b. l.16-17), apžiūrint specialistui (1 t., b. l. 26-27), gydytojui (t. 1, b. l. 29), todėl abejoti nukentėjusiosios parodymais šioje dalyje teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo. Aptarti duomenys leidžia daryti išvadą, kad susiklosčius konfliktinei situacijai R. G. tyčia išplėšė sutuoktinei iš rankų knygą, po ko ja sutuoktinei trenkė. Duomenų, kad tokiais veiksmais jis būtų siekęs konkrečių padarinių, o būtent sukelti fizinį skausmą ar sužaloti veidą, nėra, atitinkamai nėra pagrindo teigti jį veikus tiesiogine tyčia, tačiau tai nepaneigia fakto, kad jis veikė netiesiogine tyčia. Įvertinus duomenų visumą, matyti, kad R. G. tokiais veiksmais siekė išreikšti savo nepasitenkinimą dėl sutuoktinės užsiėmimo, visgi jis sąmoningai leido atsirasti pavojingiems padariniams, turėdamas numatyti, kad storos knygos kietais viršeliais metimas į veidą iš nedidelio atstumo gali sukelti ne tik fizinį skausmą, bet ir sunkesnius padarinius. Tuo tarpu tai, kad papildomos apklausos metu parodė, jog iš karto po įvykio jis atsiprašė J. G., sakė, kad nenorėjo, kad taip atsitiktų, kad tai įvyko netyčia, nereiškia, kad jis knygą metė netyčia. Teismo vertinimu, pamatęs sukeltus padarinius, nuteistasis, būdamas neapsvaigęs nuo alkoholio ir suprasdamas savo veiksmų reikšmę ir esmę, suvokė, kad peržengė teisėto elgesio ribas. Minėtą išvadą patvirtina ir tai, kad jis atėmė iš sutuoktinės telefonus, taip pat surinko vaikų telefonus, kad sutuoktinė negalėtų iškviesti policijos. Tai patvirtina tiek pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole užfiksuoti duomenys, tiek BIRT ataskaitų žiūryklė, tiek nukentėjusiosios parodymai ją papildomai apklausiant, tiek teisme, tiek kitų objektų apžiūros protokole, kuriame fiksuotas skambutis Bendrajam pagalbos centrui, tiek paties nuteistojo parodymai jį apklausiant ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme.

11. Vertinant nukentėjusiosios parodymus apie R. G. veiksmus, atliktus jos atžvilgiu automobilyje, teisėjų kolegija sprendžia, kad jie buvo iš esmės nuoseklūs, papildė vieni kitus, ir iš dalies sutapo su R. G. parodymais. Chronologine tvarka vertinant iš jos žodžių surašytus duomenis matyti, kad pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole nurodyta, kad nukentėjusioji atsisėdo į automobilį ir norėjo važiuoti, tačiau atbėgęs sutuoktinis kumščiu trenkė jai į pakaušio šoną (1 t., b. l. 1-2), kad kumščiu jai buvo suduota į galvą, fiksuota ir specialisto išvadoje (1 t., b. l. 26-27), kad vyras automobilyje jai smogė į galvą, kad ją jėga parvertė ant automobilio sėdynės ir jėga atėmė automobilio raktelius, fiksuota ambulatorinio apsilankymo apraše (1 t., b. l. 29), papildomai apklausiama ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji parodė, kad vyras ją parvertė ant automobilio sėdynės, bandydamas atimti raktus, o po to trenkė į galvos kairę pusę, raktai nukrito (1 t., b. l. 41-42). Teisiamojo posėdžio metu ji parodė, kad atėjo vyras, pradėjo reikalauti, kad atiduotų raktus, ji raktus laikė suspaudusi kumštyje, kairėje rankoje, jis pargriovė ją ant sėdynės keleivio pusėje, bandė atskleisti pirštus ir atimti raktus, tada sudavė į pakaušį, į kairę pusę, nuo to smūgio raktus paleido, jie iškrito ir buvo po keleivio sėdyne. Nukentėjusioji negalėjo tiksliai pasakyti, ar pirma buvo smūgis, ar ją paguldė, paaiškino, kad gulint jos kairė ranka buvo tarp priekinių ir užpakalinių sėdynių. Ji taip pat paaiškino, kad rakteliai nukrito po suduoto smūgio į galvos sritį. Taigi, nukentėjusioji patvirtino esmines aplinkybes – tai, kad R. G. mėgindamas atimti raktus, jai būnant mašinoje, ją pargriovė, jėga atlenkė pirštus, sudavė į galvą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nukentėjusiosios parodymus reikia vertinti itin atsargiai, kadangi ikiteisminio tyrimo metu papildomai apklausiama nukentėjusioji nurodė papildomus įsipareigojimus, susijusias su nekilnojamojo turto pardavimu bei įsigijimu, su kuriais jos sutuoktinis turėtų sutikti, norėdamas susitaikyti. Be kita ko, tiek dieną prieš įvykį, tiek įvykio dieną sutuoktiniai konfliktavo, ką abu nuosekliai tvirtino tiek teisiamojo posėdžio metu, tiek ikiteisminio tyrimo metu. Tačiau teisėjų kolegija kaip patikimus ir nuoseklius parodymus laiko nukentėjusiosios iš karto po įvykio duotus parodymus, o būtent, kad iš jos buvo atimta (išplėšta) knyga, kuria jai buvo suduota į kairį skruostą, bei, kad jai atsisėdus į automobilį, buvo suduotas smūgis į pakaušio šoną. Būtent pagal jos tokius parodymus buvo suformuluotas pradinis pranešimas apie įtarimą. Teisėjų kolegija esminių prieštaravimų nukentėjusiosios parodymuose neįžvelgia. Nors atliktų jos atžvilgiu R. G. veiksmų eiliškumas jos parodymuose buvo pildomas, visgi aukštesnysis teismas neturi pagrindo jais netikėti, nes jie iš dalies sutampa ir su paties apelianto parodymais.

12. R. G. parodė, kad jis atsisėdo į vairuotojo sėdynę, šalia nukentėjusiosios. Tai reiškia, kad nukentėjusioji buvo pastumta, dėl ko neabejotinai buvo pasvirusi, atsigulė skersai. Nukentėjusioji parodė, kad po suduoto smūgio ji išmetė raktus. Be to, ir nuteistasis parodė, kad nukentėjusioji gulėjo skersai – nuo vairuotojo ant keleivio sėdynės. Jie abu parodė, kad nukentėjusioji užkišo kairę ranką už sėdynės, siekdama neatiduoti raktų. Taigi darytina išvada, kad, prieš užkišant nukentėjusiajai ranką už sėdynės, nuteistasis bandė juos atimti iš sugniaužto kumščio, taip jai buvo sužalotas pirštas. Po to, jai buvo suduotas smūgis į galvos sritį ir nukentėjusioji išmetė raktus. Be to, pats apeliantas parodė, kad paskui raktai nukrito. Tai, kad apeliantas nurodo, kur yra pakaušis, ir kad jis negalėjo suduoti smūgio į pakaušį, nepaneigia fakto, kad smūgis buvo suduotas. Nukentėjusioji nuosekliai teigė, kad jai buvo suduotas smūgis į pakaušio šoną, į kairę pusę. Nėra duomenų, kad nukentėjusioji turėtų specialių žmogaus anatomijos žinių, atitinkamai ji sąmoningai gali klysti įvardindama galvos vietą, kadangi asmuo nurodo, kaip suvokia, kur jam buvo suduota, be to, R. G. yra nuteistas būtent už smūgio sudavimą į galvos sritį (kairę pusę), nekonkretizuojant, į kurią tiksliai vietą buvo suduota.

13. Be kita ko, svarbu ir tai, kad liudytojas, iš kurio telefono nukentėjusioji paskambino Bendrajam pagalbos centrui, parodė, kad nukentėjusioji atrodė išsigandusi, susijaudinusi. Taigi pirmas asmuo, pamatęs nukentėjusiąją po įvykio, ją įvertino kaip išsigandusią ir susijaudinusią. Tai, kad jis neužfiksavo kažkokių žymių ant veido, nereiškia, kad jų nebuvo. Pats R. G. parodė, kad dar automobilyje rankove nuvalė kraują sutuoktinei nuo veido. Atkreiptinas apelianto dėmesys ir į tai, kad tai, jog nukentėjusioji turi teisinį išsilavinimą, nereiškia, kad ji tikslingai, turėdama teisinių žinių, siekė jį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Nukentėjusiosios turimas išsilavinimas yra aplinkybė, kuri pati savaime nereiškia, kad nukentėjusioji siektų, kad nepagrįstai jos sutuoktinis būtų nuteistas. Be kita ko, asmens turimas teisinis išsilavinimas negali būti kliūtis jam inicijuoti baudžiamąjį persekiojimą (parašyti pareiškimą), juo labiau tai negali būti aplinkybė, kuriai esant nukentėjusio asmens parodymai turėtų būti vertinami kritiškai jo turimo išsilavinimo kontekste.

14. Tuo pačiu pažymėtina, kad apeliantas nepagrįstai nurodo in dubio pro reo principo taikymą nagrinėjamos bylos kontekste. Kaltinamojo naudai aiškinamos ne bet kokios abejonės ir ne bet kada, o tik tokios, kurių neįmanoma pašalinti, ir tik tada, kai, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti. Nagrinėjamu atveju nekyla jokių abejonių, kurias reikėtų bandyti pašalinti arba kurių negalima pašalinti, dėl ko jas reikėtų taikyti R. G. naudai. Atsižvelgiant į išdėstytą konstatuojama, kad pagrįstai R. G. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

15. Apeliantas nurodo, kad nors teismo posėdžio metu nukentėjusioji nepasakė, kad nori skirtis, tačiau vakare, po posėdžio, 2020 m. vasario 10 d. išgirdo pokalbį su jos seserimi J. R., kuriai, pasak jo, pasakė, kad nori skirtis. Teisėjų kolegija kritiškai vertina tokį argumentą, kadangi baudžiamoji byla buvo išnagrinėta ne per vieną, o per du teisiamuosius posėdžius, antrasis įvyko 2020 m. gegužės 13 d., tačiau jo metu apeliantas nenurodė apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės. Be kita ko, ji niekaip negalėtų turėti įtakos R. G. neteisėtų veiksmų kvalifikavimui.

16. Tuo pačiu pažymėtina, kad proceso dalyviui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-7-130-699/2015, 2K-173-976/2016 ir kt.). Šiuo gi atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės yra nepagrįstos bei nepatvirtintos ištirtų įrodymų visuma. Tai, jog teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad teisėjas buvo šališkas ir palaikė nukentėjusiąją. Nenustatyta, kad pirmosios instancijos teismas padarė procesinių pažeidimų. Be kita ko, apeliantas nenurodė jokių objektyvių duomenų, kurie pagrįstų teisėjo šališkumą, jų nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jame nustatytos aplinkybės yra patvirtintos teisiamuosiuose posėdžiuose ištirtais ir patikrintais įrodymais, vertinant jų visetą.

17. Visiškai nepagrįstai apeliantas nurodo, kad teismas privalėjo nurodyti bylos lapus, kuriuose esančiais įrodymais grindžia savo sprendimą. BPK 305 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma, be kita ko, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (2 punktas). Tačiau nėra įpareigojimo nurodyti bylos lapus, kuriuose yra įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados.

Dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte

18. Apeliantas nurodo, kad J. G. tyčia 2019 m. kovo 23 d. vakare be priežasties sukėlė barnį ir rėkė ant R. G., tyčia provokavo konfliktą, o 2019 m. kovo 24 d. toliau tęsė savo provokavimą, todėl nieko namuose nedirbo, net vaikų per visą dieną nemaitino. Teisėjų kolegija sprendžia, ar toks elgesys laikytinas provokuojančiu BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme.

19. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta, kad atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-115-648/2016). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-412/2014, Nr. 2K-115-648/2016).

20. Teismo vertinimu, J. G. elgesys negali būti laikomas provokuojančiu. Dieną prieš įvykį būtent apeliantas taurę vyno išpylė nukentėjusiajai į veidą, dėl ko įvykio dieną asmenys nebendravo. Juo labiau tai, kad nukentėjusioji skaitė knygą ir, pradėjus apeliantui priekaištauti, po ko jis pasakė, kad ji turės važiuoti viešuoju transportu į darbą, paėmė automobilio raktelius, negali būti laikoma provokuojančiu elgesiu. Tai, kad sutuoktiniai konfliktavo, nereiškia, jog nukentėjusiosios elgesys buvo toks, kuris turėtų būti laikomas provokuojančiu. Taigi jokių objektyvių aplinkybių, kad nukentėjusioji būtų elgusi provokuojančiai, nuteistasis nenurodė. Nuteistojo apeliacinio skundo teiginių apie provokuojantį nukentėjusios veiksmų pobūdį nepatvirtina ir kiti byloje esantys duomenys. Atitinkamai apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

nuteistojo R. G. (R. G.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.