Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Birutė Simonaitienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo S. Ž. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. balandžio 17 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės Ž. Ž. ieškinį ir patikslintą ieškinį atsakovams S. Ž., S. Ž. firmai „Infosta“, uždarajai akcinei bendrovei „Hokla“ dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, neturtinės žalos atlyginimo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo, sandorio pripažinimo apsimestiniu, santuokoje įgyto turto padalijimo, kompensacijos už bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimą priteisimo, kompensacijos priteisimo už asmeninių lėšų panaudojimą bendram turtui įsigyti, turto pripažinimo asmenine nuosavybe, institucija, teikianti byloje išvadą, Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

I. Ž. Ž. kreipėsi į teismą su ieškiniu, patikslintu ieškiniu, kuriuo prašė: 1) santuoką tarp ieškovės Ž. Ž. ir atsakovo S. Ž., nutraukti dėl atsakovo S. Ž. kaltės; 2) priteisti ieškovei iš atsakovo S. Ž. 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo; 3) nustatyti nepilnamečių vaikų D. Ž., L. Ž. ir J. L. Ž. gyvenamąją vietą su ieškove; 4) nustatyti atsakovo S. Ž. bendravimo su šalių nepilnamečiais vaikais D. Ž., L. Ž. ir J. L. Ž. tvarką, nustatant, kad atsakovas S. Ž. bendrauja su vaikais kas antrą savaitgalį nuo šeštadienio 10.00 val. iki sekmadienio 17.00 val.; 5) priteisti iš atsakovo S. Ž. išlaikymą šalių nepilnamečiams vaikams D. Ž., L. Ž. ir J. L. Ž. 300 Eur dydžio kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis kiekvienam vaikui nuo 2017 01 24 dienos iki vaikų pilnametystės; 6) nepilnamečių vaikų D. Ž., L. Ž. ir J. L. Ž. išlaikymo lėšų tvarkytoja uzufrukto teisėmis paskirti ieškovę; 7) pripažinti 2016 03 29 automobilio pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 2016/03/29-01, sudarytą tarp atsakovų UAB „Hokla“ ir S. Ž. firmos „Infosta“ apsimestiniu sandoriu, pripažįstant, kad pirkėju pagal šią sutartį yra ieškovė Ž. Ž.; 8) padalinti ieškovės Ž. Ž. ir atsakovo S. Ž. santuokos metu įgytą turtą nukrypstant nuo sutuoktinių turto lygių dalių principo ir ieškovės asmeninėn nuosavybėn perduoti: 0.1951 ha ploto žemės sklypą ((duomenys neskelbtini), nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke registruotą šalių vardu kaip bendroji jungtinė suotuoktinių nuosavybės – 28 500 Eur vertės), automobilį Škoda SuperbCombi (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) – 25 000 Eur vertės), priteisti iš atsakovo S. Ž. 68 333,33 Eur (66,67 proc.) S. Ž. firmos „Infosta: vertės padidėjimo, iš viso ieškovės asmeninėn nuosavybėn perduoti turto už 121 333,33 Eur.; atsakovo S. Ž. asmeninėn nuosavybėn perduoti: 0.1950 ha ploto žemės sklypą ((duomenys neskelbtini), nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke registruotą šalių vardu kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė – 28 500 Eur vertės), 33 333,33 Eur (33,33 proc.) S. Ž. firmos „Infosta“ vertės padidėjimą; 9) priteisti ieškovei iš atsakovo S. Ž. 65 070,63 Eur kompensacijos už bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimą; 10) priteisti ieškovei Ž. Ž. iš atsakovo S. Ž. 4 344,30 Eur dydžio kompensaciją už asmeninių lėšų panaudojimą bendram turtui įsigyti; 11) ieškovės Ž. Ž. tapybos ant drobės darbus 116 vnt. pripažinti asmenine ieškovės nuosavybe.

A. S. Ž. atsiliepime nurodė, kad su ieškiniu ir patikslintu ieškiniu nesutinka, prašė: ieškovės patikslintą ieškinį tenkinti iš dalies: 1) santuoką tarp S. Ž. ir Ž. Ž. nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės; 2) nustatyti nepilnamečių vaikų D. Ž., L. Ž., J. L. Ž. gyvenamąją vietą su ieškove Ž. Ž. arba su atsakovu S. Ž.; 3) iš S. Ž. priteisti išlaikymą D. Ž., L. Ž., J. L. Ž. periodinėmis išmokomis po 150 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis kiekvienam vaikui iki vaikų pilnametystės jei vaikų gyvenamoji vieta bus nustatyta su ieškove. Nustačius vaikų gyvenamąją vietą su atsakovu, iš Ž. Ž. priteisti išlaikymą D. Ž., L. Ž., J. L. Ž., periodinėmis išmokomis po 150 EUR kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis kiekvienam vaikui iki vaikų pilnametystės; 4) po santuokos nutraukimo palikti pavardes: Ž. ir Ž.; 5) santuokos metu įgytą turtą tarp S. Ž. ir Ž. Ž. padalyti tokiu būdu: S. Ž. asmeninės nuosavybės teise priteisti 0.1950 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 26000 Eur); Ž. Ž. asmeninės nuosavybės teise priteisti 0.1950 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 26000 Eur); 6) priteisti iš ieškovės visas bylinėjimosi išlaidas.

2018 m. balandžio 6 d. teisme buvo priimtas atsakovo S. Ž. prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti laikiną atsakovo S. Ž. bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką iki kol bus išnagrinėta byla – tėvas S. Ž. leidžia laiką su nepilnamečiais vaikais D. Ž., L. Ž. ir J. Ž. kas antros savaitės savaitgalį, nuo penktadienio 18:00 val. iki sekmadienio 20:00 val., tėvui S. Ž. paimant nepilnamečius vaikus penktadienį 18:00 val. iš motinos Ž. Ž. gyvenamosios vietos ir grąžinant juos ten pat iki sekmadienio 20:00 val., tėvui S. Ž. turint teisę pradėti bendrauti su nepilnamečiais vaikais pirmąjį po nutarties priėmimo einantį savaitgalį.

Prašyme atsakovas nurodė, kad iki ieškovės ir atsakovo santykių pablogėjimo nepilnamečiai vaikai gyveno kartu su abiem tėvais, abu tėvai vienodai bendravo, rūpinosi ir įgyvendino tėvų valdžią savo vaikams. Prasidėjus civilinės bylos nagrinėjimui, atsakovui nieko nepranešusi ieškovė su nepilnamečiais vaikais išsikėlė iš bendrų namų, apsigyveno atskirai. Tokiu būdu atsakovo galimybės bendrauti, rūpintis ir įgyvendinti tėvų valdžią savo vaikams buvo apribotos. Nuo 2017 m. lapkričio mėn. atsakovas nebeturi galimybės įgyvendinti savo teisės tiesiogiai bendrauti su savo nepilnamečiais vaikais, nes ieškovė nėra geranoriška. Atsakovas bandė išspręsti situaciją ir mėgino kontaktuoti su ieškove telefonu, el. paštu, tačiau ieškovė visiškai ignoruoja atsakovą ir kliudo matytis su vaikais.

Atsakovas pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų, sudarančių teisinį pagrindą riboti atsakovui bendravimą su savo nepilnamečiais vaikais, atsakovo siūloma ir nurodyta laikina bendravimo tvarka užtikrintų tiek jo, tiek nepilnamečių vaikų teises ir teisėtus interesus.

Ieškovė, atsiliepdama į prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nurodė, kad sutinka, jog būtų nustatoma laikinoji atsakovo bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarka, tačiau mano, kad atsakovo siūlomai jo bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkai yra būtinas pereinamasis laikotarpis dėl šių priežasčių: 1) 2017 11 25 paskutinio atsakovo bendravimo su vaikais metu atsakovas, naudodamas fizinę jėgą, prieš vaikų valią, paėmė seilių mėginius DNR tyrimui. Dėl šio įvykio skaudžiai išgyveno šalių dukra D. Ž.; 2) atsakovas tiek šalims gyvenant kartu, tiek jiems pradėjus gyventi skyriumi, elgėsi netinkamai, jo veiksmuose buvo nusikalstamų veikų požymių, atsakovo atžvilgiu buvo pradėti 4 ikiteisminiai tyrimai; 3) dėl įtemptų atsakovo ir nepilnametės dukros D. Ž. santykių, ji ne kartą buvo konsultuota psichologo (duomenys neskelbtini) progimnazijoje ir Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriuje.

Ieškovė pažymėjo, kad yra būtina nustatyti ne trumpesnį nei 4 mėnesių pereinamąjį laikotarpį, kurio metu atsakovas galėtų bendrauti su vaikais Šiaulių miesto Socialinių paslaugų centre, dalyvaujant psichologui. Ir tik pasibaigus šiam pereinamajam laikotarpiui, būtų galima spręsti dėl atsakovo siūlomo bendravimo su vaikais atsakovo gyvenamojoje vietoje – Klaipėdoje. Ieškovė akcentavo, jog tuo atveju, jei teismas spręs, kad atsakovas bendrauti su vaikais gali jo gyvenamojoje vietoje – Klaipėdoje, atsakovas turėtų užtikrinti mokymosi tąsą (namų darbų ruošimas, žinių įsisavinimas), o ieškovės, šalių vaikų bei senelių (E. ir S. S.) gimimo dienomis, Motinos dieną, vaikai turėtų praleisti su ieškove.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Pirmosios instancijos teismas atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjo teismo posėdyje žodinio proceso tvarka ir 2018 m. balandžio 17 d. nutartimi nutarė atsakovo prašymą atmesti.

Teismas nurodė, kad žodinio bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, jog ieškovė leidžia atsakovui bendrauti su vaikais, tačiau, teismo manymu, ieškovės reikalavimas dėl pereinamojo laikotarpio yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas pažymėjo, kad teismo posėdžio metu atsakovas teikė didesnę reikšmę savo interesams, nuolat vartojo ieškovę žeminančius išsireiškimus; kad esant byloje duomenų apie buvusius pradėtus ikiteisminius tyrimus dėl atsakovo veiksmų, yra pagrindo manyti, kad vaikų interesai gali būti pažeisti, nes emocinis ryšys tarp atsakovo ir jo vaikų yra susilpnėjęs; kad šalių vyresniajai dukrai, ieškovės teigimu, tebėra teikiama psichologo pagalba, ji labai išgyvena dėl tėvo veiksmų, pati nenori su juo bendrauti.

Teismas akcentavo, jog atsakovas tvirtino, jog jo darbo grafikas laisvas ir jis gali atvykti į Šiaulius susitikti su vaikais ne tik po darbo ar savaitgaliais, bet ir kitu metu, tačiau šia teise atsakovas per metus nė karto nepasinaudojo; deklaruodamas savo meilę ir rūpestį vaikais, atsakovas iš tikro veikė priešingai jų interesams, t. y. ėmė vaikams skirtas išmokas, tačiau vaikų išlaikymo tvarkytojai jų neperdavė; iškėlus šią civilinę bylą, turėjo teisę reikalauti, kad būtų nustatyta bendravimo su vaikais tvarka, tačiau į teismą kreipėsi tik praėjus daugiau nei metams po bylos iškėlimo teisme. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad staigus atsakovo bendravimo su vaikais atsiradimas be atitinkamo pereinamojo laikotarpio bei psichologo pagalbos nebuvimas gali neigiamai įtakoti mažamečių atsakovo vaikų psichologinę būklę, vaikų teisėms ir teisėtiems interesams gali iškilti reali grėsmė.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Skųsdamas pirmosios instancijos teismo 2018 m. balandžio 17 d. nutartį, atsakovas (apeliantas) S. Ž. prašo nutartį panaikinti ir laikinųjų apsaugos priemonių klausimą išspręsti iš esmės – priimti naują sprendimą tenkinti atsakovo S. Ž. 2018 m. balandžio 5 d. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nustatant laikiną bendravimo tvarką su nepilnamečiais vaikais.

12.1. Teismas, remdamasis išimtinai tik ieškovės akivaizdžiai neteisingais ir byloje esančiais įrodymais, žodiniais paaiškinimais, ignoruodamas ir nevertindamas byloje esančių kitų įrodymų, dėl jų nepasisakydamas, padarė neteisingas ir netgi prieštaringas išvadas. Teismas atsakovo pateiktus įrodymus ignoravo, jų nevertino, tokiu būdu pažeisdamas procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimo taisykles, todėl buvo priimta neteisėta ir nepagrįsta nutartis. Tokie akivaizdūs ir grubūs pažeidimai atsakovui kelia pagrįstas abejones teismo nešališkumu.

12.2. Teismas, remdamasis išimtinai ieškovės pateiktais argumentais, nevertindamas byloje esančių įrodymų, turėdamas pareigą būti aktyviu tokio pobūdžio bylose, neanalizuodamas ir nesiaiškindamas realios situacijos, padarė nepagrįstą išvadą, jog duomenys apie buvusius ikiteisminius tyrimus dėl atsakovo veiksmų leidžia manyti, kad bendraujant su atsakovu, gali būti pažeisti vaikų interesai. Atsakovo elgesys niekada nebuvo nusikalstamas, visi ieškovės inicijuoti ikiteisminiai tyrimai buvo nutraukti. Ikiteisminio tyrimo nutraukimas yra prejudicinis faktas, įrodantis, kad atsakovas neatliko jokių neteisėtų nusikalstamų veiksmų. O vien aplinkybė, kad atsakovo atžvilgiu ikiteisminiai tyrimai buvo pradėti ir nutraukti, nesudaro jokio pagrindo teigti, jog gali būti pažeidžiami vaikų interesai. Prasidėjus civilinės bylos nagrinėjimui, atsakovas yra nepagrįstai skundžiamas įvairiausioms institucijoms, inicijuojami ikiteisminiai tyrimai, mokestiniai, darbo inspekcijos patikrinimai. Tokiais daugkartiniais ir nepagrįstais skundais yra bandoma daryti spaudimą ir pateikti neigiamo atspalvio atsakovo charakteristiką.

12.3. Atsakovas ilgą laiką bando pasimatyti su vaikais, tačiau to padaryti negali dėl ieškovės sudaromų kliūčių, todėl atsakovas šia teise negali pasinaudoti ne dėl to, jog nenori ar nesiekia rūpintis vaikais, bet dėl to, kad jam tokia teise pasinaudoti neleidžiama. Atsakovas pateikė įrodymus, kad bandė geranoriškai tartis su ieškove, tačiau teismas apie šiuos įrodymus visiškai nepasisakė, juos ignoravo ir jų nevertino. Taip pat pasisakytina ir apie tai, jog nors atsakovas neturi tiksliai nustatytų darbo valandų, tačiau tai nereiškia, kad gali bet kada atvykti ir bendrauti su vaikais. Atsakovas dirba net per tris skirtingus darbus, todėl savo laiką nuolat yra priverstas planuoti, o kelionė iš Klaipėdos į Šiaulius į vieną pusę trunka apytiksliai 2-2,5 val., kas reiškia, jog norint bent trumpam pabendrauti, atsakovas vien kelionei turi skirti apytiksliai 5 val.

12.4. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas veikė priešingai savo nepilnamečių vaikų interesams, nes gavo vaikams skirtas išmokas. Atsakovas, kaip vienas iš tėvų, turėjo teisę kreiptis dėl išmokų gavimo, gautos išmokos buvo panaudotos nepilnamečių vaikų būtinųjų poreikių tenkinimui. Pirmosios instancijos teismo argumentai dėl priteisto laikino išlaikymo dydžio sumažinimo patvirtina galimą teismo šališkumą bei nepaaiškinamai nuolatinį neigiamą požiūrį atsakovo atžvilgiu.

12.5. Vien aplinkybė, kad atsakovas anksčiau nesinaudojo teise kreiptis į teismą dėl bendravimo tvarkos nustatymo, jokiu būdu nereiškia, jog šia teise negali pasinaudoti dabar. Vykstant bylos nagrinėjimui, nebuvo nustatyta laikina bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarka, kadangi ieškovė buvo nustojusi sudarinėti kliūtis atsakovui bendrauti su savo vaikais, todėl objektyviai nebuvo pagrindo kreiptis ir reikalauti, kad tokia tvarka būtų numatyta.

12.6. Teismas neteisėtai ir nepagrįstai perkelia įrodinėjimo pareigą atsakovui, konstatuodamas, kad šalys nėra pateikusios teismui galimo pereinamojo laikotarpio bendravimo su vaikais tvarkos, psichologų išvados. Teismas konstatuodamas, kad šalys (taip pat ir atsakovas) turėtų pateikti atitinkamus tvarkos pasiūlymus ir psichologų išvadas, nepagrįstai perkelia atsakovui įrodinėjimo pareigą, kurios jis neturi ir negali turėti. Atsakovas jokio reikalavimo, susijusio su pereinamuoju laikotarpiu, nereiškia, todėl ir neturi jokios pareigos teikti tokios tvarkos ar kažkokių psichologų išvadų. Atsakovas stipriai abejoja tokio pereinamojo laikotarpio skyrimo tikslingumu.

Atsiliepdama į atskirąjį skundą, ieškovė prašė pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodė, kad pats atsakovas nesinaudoja galimybėmis bendrauti su vaikais, šių galimybių atsisako: retai atvyksta į susitikimus, o ir susitikimų su vaikais metu daro priešingus teisei ar moralei veiksmus. Mokymo ir ikimokyklinio ugdymo įstaigose paskutinį kartą lankėsi 2017 m. rugsėjo – spalio mėnesiais, inicijavo mobiliojo ryšio paslaugų teikimo nutraukimą dukrai D. bei pareikalavo grąžinti jam dukros naudojamą mobiliojo ryšio telefoną. Atsakovas realaus bendravimo su vaikais nesiekė, dėl tokio jo elgesio yra susilpnėjęs jo ir vaikų dvasinis ir emocinis ryšys, kurio jis nesiekė atkurti pakankamai ilgą laiką. Pažymėjo, kad baudžiamoji atsakomybė yra kraštutinė atsakomybė, todėl, nors atsakovui ji ir nebuvo taikyta, tai dar nereiškia, kad nežeidžia ir nežemina vaikų priverstinis seilių mėginių paėmimas DNR tyrimui, reiškiami priekaištai dukrai D., vaikams skirtų išmokų pasisavinimas (atsakovui pateikus prašymą socialinės paramos skyriui jam išmokėti šias išmokas, nors vaikai su juo negyvena, neperduodant šių išmokų vaikų išlaikymo lėšų tvarkytojai – ieškovei). Akivaizdu, kad šie veiksmai, nors ir neužtraukė atsakovui baudžiamosios atsakomybės, tačiau prieštarauja gerai moralei. Ieškovė akcentavo, kad Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius ne kartą rekomendavo atsakovui konsultuotis su psichologais dėl bendravimo su vaikais bei dvasinio ir emocinio ryšio atkūrimo, tačiau atsakovas nėra pateikęs duomenų, kad jis tomis rekomendacijomis pasinaudojo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovui labiau rūpi savo paties interesai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 314 straipsnyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje teisingumui įvykdyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013). Teismas, atsižvelgdamas į prieš tai minėtą teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo išaiškinimus, sprendžia, kad nėra kliūčių atsakovo (apelianto) įrodymams priimti ir įvertinti.

Atsakovo (apelianto) atskirasis skundas atmestinas.

Nagrinėjant atskirąjį skundą, analizuojamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti laikiną bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką, yra pagrįsta ir teisėta.

CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kol bus priimtas sprendimas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnio 1 dalis).

Tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant (CK 3.170 straipsnio 1 dalis). Vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena (CK 3.170 straipsnio 2 dalis). Kai tėvai nesusitaria dėl skyrium gyvenančio tėvo ar motinos dalyvavimo auklėjant vaiką ir bendravimo su juo, bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką nustato teismas (CK 3.170 straipsnio 3 dalis).

Nagrinėjamoje byloje atsakovo (apelianto) buvo prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti laikiną atsakovo S. Ž. bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką iki kol bus išnagrinėta byla. Pirmosios instancijos teismas atsakovo (apelianto) prašymą atmetė. Įvertinęs civilinės bylos aplinkybei bei šalių pateiktus įrodymus, sprendė, jog staigus atsakovo bendravimo su vaikais atsiradimas be atitinkamo pereinamojo laikotarpio, psichologo pagalbos nebuvimas gali neigiamai įtakoti mažamečių atsakovo vaikų psichologinę būklę, vaikų teisėms ir teisėtiems interesams gali iškilti reali grėsmė.

Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose, be kitų tikslų, siekiama užtikrinti, kad nebūtų pažeidžiami nepilnamečio vaiko asmeniniai neturtiniai bei turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo. Šių laikinųjų apsaugos priemonių tikslas yra maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus, kol bus išspręstas bylos šalių ginčas iš esmės, garantuoti, kad būtinos nepilnamečio vaiko vystymuisi sąlygos ir bent minimalūs jo poreikiai būtų užtikrinti ir patenkinti viso bylos nagrinėjimo teisme laikotarpiu, kad nebūtų pažeisti nepilnamečio vaiko interesai.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tėvų pareiga bendrauti su vaiku reiškia tinkamą vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimą. Tinkamas vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimas reiškia, kad bendraujama bus tokiais būdais, forma ir laiku, kuris labiausiai atitiks vaiko poreikius, atsižvelgiant į jo amžių, gyvenimo būdą, įpročius, norus. Vaiko noras bendrauti (nebendrauti) su vienu iš tėvų paprastai formuojasi priklausomai nuo tėvų tarpusavio santykių, kiekvieno iš jų elgesio, vaiko patirties, išgyvenimų ir pan. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016).

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, vertino klausimo sprendimui būtinas aplinkybes – žodinio bylos nagrinėjimo metu išklausė šalių poziciją bei pateiktus argumentus; įvertino abiejų šalių pateiktus įrodymus; byloje nustatytas aplinkybes; išvadą teikiančios institucijos nuomonę ir pagrįstai sprendė, kad šiuo atveju reikalavimas dėl pereinamojo laikotarpio yra teisėtas ir pagrįstas.

Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas taikyti atsakovo (apelianto) prašomas laikinąsias apsaugos priemones, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgė būtent į nepilnamečių vaikų interesus. Teismas nenurodė, kad nustačius atsakovui (apeliantui) laikiną bendravimo tvarką su vaikais, būtų pažeisti nepilnamečių vaikų teisės ir teisėti interesai, o konstatavo pereinamojo laikotarpio svarbą, akcentuodamas, jog teismo posėdžio metu atsakovas (apeliantas) teikė didesnę reikšmę savo interesams; nuolat vartojo ieškovę žeminančius išsireiškimus; jo atžvilgiu buvo pradėtas ne vienas ikiteisminis tyrimas; vienam iš vaikų yra teikiama psichologo pagalba, kadangi vaikas išgyvena dėl tėvo veiksmų, pats nenori su juo bendrauti; atsakovo (apelianto) veiksmus vaikų materialinio aprūpinimo klausimais. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atskirajame skunde nurodytus argumentus bei išdėstytą atsakovo (apelianto) poziciją, sprendžia, kad nagrinėjamoje situacijoje svarbiausia yra mažamečių vaikų psichologinė būklė, teisės bei teisėti interesai, todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad šiuo atveju gali nepagrįstai nukentėti pirmiausia vaikų interesai. Apeliacinio teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad byloje svarbiausia yra vaikų psichinė, fizinė sveikata bei gerovė, todėl atitinkamo pereinamojo laikotarpio, psichologo pagalbos nebuvimas gali neigiamai paveikti mažamečių vaikų psichologinę būklę, gali iškilti reali grėsmė vaikų teisėms ir teisėtiems interesams.

Dėl įrodymų vertinimo

Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės, aiškinant CPK 176 straipsnį, 185 straipsnį, kasacinėje praktikoje yra suformuluotos – teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016).

Civiliniame procese vadovaujamasi įrodymų pakankamumo taisykle, kuri grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, todėl teismas išvadą dėl faktų buvimo gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2014). Teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo taisyklių nepažeidė. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas nei tikėjosi atsakovas (apeliantas), savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 185 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas būtų priimtas neįvertinus byloje surinktų įrodymų visumos.

Dėl kitų atskirojo skundo argumentų

Apeliacinės instancijos teismas dėl atsakovo (apelianto) argumentų, jog byla buvo išnagrinėta šališko teismo nepasisako ir jų nevertina; teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo visų teisėjų nušalinimo klausimas buvo išspręstas Šiaulių apygardos teismo 2017 m. lapkričio 28 d. nutartimi.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra priimta nepažeidžiant proceso ir materialiosios teisės normų, neprieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, be to, apsaugo prioritetinius nepilnamečių vaikų interesus, todėl atskirojo skundo argumentais keisti skundžiamą teismo nutartį nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu, teismas

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. balandžio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.