Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Teisėja V. Balčiūnienė Teisminio proceso Nr. 1-30-2-00079-2012-7

2013 m. gegužės 23 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arvydo Daugėlo,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios N. M. ir jos gynėjos Natalijos Fočenkovos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 25 d. nuosprendžio, kuriuo N. M., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 302 str. 2 d., 214 str. 1 d., pagal LR BK 302 str. 2 d., vienerių metų laisvės atėmimo bausme, pagal LR BK 214 str. 1 d. – 10 MGL dydžio bauda. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – vieneri metai laisvės atėmimo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str. laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymą, sutikimo įpareigota neišvykti už gyvenamosios vietos ribų.

Nuosprendžiu iš nuteistosios N. M. priteista 9204 Lt turtinės ir 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam S. M..

Nuosprendžiu iš N. M. priteistos procesinės išlaidos, t. y. 1000 Lt advokato paslaugoms apmokėti nukentėjusiajam S. M..

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. M. nuteista už tai, kad pagrobė, neturėdama teisėto pagrindo, laikė ir gabeno fizinio asmens dokumentus, tuo padarydama jam didelę žalą, ir neteisėtai įgijo ir laikė svetimą elektroninę mokėjimo priemonę ir jos naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti. N. M. laikotarpiu nuo 2012-02-06 apie 03 val. iki 2012-03-27 09 val., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, iš buto (duomenys neskelbtini), pagrobė S. M. vardu išduotus dokumentus: prisijungimo prie AB DNB banko kortelių kodus, kuriuos laikė bute (duomenys neskelbtini), iki buvo surasti policijos pareigūnų 2012-03-27 9 val. kratos metu, bei pagrobė ir tokiu būdu neteisėtai įgijo ir laikė svetimas elektronines mokėjimo priemones – S. M. vardu išduotą AB DNB banko kortelę „Visa“ Nr. (duomenys neskelbtini), AB DNB „Visa Electron“ banko kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat pagrobė S. M. vardu išduotą asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), LR piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), Jūrininko knygelę Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą 2009-08-24, Jūrininko knygelę Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą 2003-02-24, medicininę Jūrininko knygelę, išduotą 2008-01-14, kvalifikuotą jūreivio pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą 2002-12-19, specialų liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą 2009-04-17, specialų liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą 2009-04-10, l klasės jūreivio sertifikatą, išduotą 2010-03-23, jūreivio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuos pagrobusi laikotarpiu nuo 2012-02-06 03.00 val. iki 2012-03-27 09.00 val., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, laikė bute (duomenys neskelbtini), ir tyrimo metu nenustatytu tiksliu laiku iš buto (duomenys neskelbtini), gabeno į butą (duomenys neskelbtini), ir minėtame bute laikė iki 2012-03-27 09.00 val., kol kratos metu minėtos banko kortelės ir dokumentai buvo surasti ir paimti policijos pareigūnų. Tokiu būdu N. M. neteisėtai įgijo ir laikė svetimą elektroninę mokėjimo priemonę ir jos naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti, pagrobė ir, neturėdama teisėto pagrindo, laikė ir gabeno S. M. priklausančius dokumentus, dėl to nukentėjusysis, neturėdamas minėtų dokumentų bei elektroninių mokėjimo priemonių, negalėjo disponuoti piniginėmis lėšomis, esančiomis banko sąskaitoje, tuo padarydama didelę žalą S. M..

Gynėjos ir nuteistosios teigimu, esant tokiems prieštaravimams, yra neginčijamas pagrindas suabejoti įrodymų, ikiteisminio tyrimo veiksmų ir teismo išvadų objektyvumu, nešališkumu ir teisingumu.

Gynėjos ir nuteistosios įsitikinimu, S. M. parodymai, įrašyti į 2012-03-30 apklausos protokolą ir į 2012-02-24 „patikslinimą“, prieštarauja specialisto išvadai. S. M. parodė, kad „<...> atmintinė buvo pas mane namuose iki 2012-02-18 patvirtina tai, kad joje likusių dokumentų suformuoti įrašai yra 2012-02-18 <...>. 2012-02-20 <...> pastebėjau, kad nėra mano fotoaparato „SONY“, auksinio žiedo ir nėra USB rakto 8 GB atmintinės <...>“. Akivaizdu, kad S. M. klaidino ikiteisminio tyrimo įstaigą ir teismą, tačiau teismas į tai neatkreipė dėmesio.

Pasak gynėjos ir nuteistosios, atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, N. M. kaltė dėl dokumentų, USB atmintinės ir banko kortelių pagrobimo neįrodyta.

Gynėjos ir nuteistosios manymu, teismas neteisingai pritaikė įstatymą. BK 214 str. 1 d. numatytą atsakomybę užtraukia toks įgijimas ir laikymas (elektroninių mokėjimo priemonių ar jų naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenų), kurie yra pakankami finansinei operacijai inicijuoti. Teisme įrodyta, kad N. M. nežinojo nei PIN kodų, nei kur jie saugomi, kompiuteris buvo apsaugotas slaptažodžiu. Be to, N. M. iš anksto žinojo, kad S. M. dar 2012-02-06 užblokavo visas korteles ir sąskaitas, vadinasi, jokios finansinės operacijos naudojant korteles nebuvo įmanomos. Be to, įgijimas ir laikymas pagal BK 214 str. 1 d. turi būti daromas turint tikslą ateityje atlikti finansinę operaciją (pvz., imti pinigus) arba kitokiu būdu disponuoti elektronine mokėjimo priemone. Todėl, net jei tik būtų galima preziumuoti, kad N. M. pagrobė ir laikė banko korteles, tai darė turėdama visiškai kitokį tikslą. Teisme įrodyta, kad sąskaitas ištuštino būtent S. M.. N. M. net nebandė atlikti kokias nors finansines operacijas.

Gynėjos ir nuteistosios nuomone, teismas nepastebėjo prieštaringos ir nesąžiningos S. M. pozicijos. Nors analizuojant jo parodymus, duotus skirtingu laiku, nesunku pastebėti, kad S. M. keitė savo parodymus, atsižvelgdamas į paaiškėjusias situacijas. Pavyzdžiui, 2012-03-20 apklausos metu neminėjo jam padarytos žalos, bet nurodė dokumentus, kurie jam buvo svarbūs ir kurie buvo pavogti. Tarp jų nebuvo paminėtas vokas su banko kortelių PIN kodais ir slaptažodžiais. Iš to galima daryti išvadą, kad vokas nebuvo jam svarbus ir S. M. be minėtų kodų galėjo gyventi, veikti, disponuoti banko sąskaitomis ir voko dingimo jis net nepastebėjo. Tai reiškia, kad nejuto jokių nepatogumų. Tačiau apklaustas 2012-03-28, t. y. po kratos, kurios metu tarp rastų dokumentų buvo rastas ir vokas, S. M. davė jau kitus parodymus nei ankstesnėje apklausoje 2012-03-20. Jis rašo: „ <...> pirmoje apklausoje pamiršau nurodyti, kad tarp dokumentų buvo originalūs vokai su banko kortelių PIN kodais <...> pagrobtų dokumentų, kaip ir kitų daiktų aš materialiai nevertinu, todėl civilinio ieškinio byloje nereiškiu <...>“. Tačiau pabaigoje jau nurodo: „ <...> man dėl pasisavintų dokumentų padaryta didelė žala<...>“. Gegužės 18 d. S. M. apklausos metu parodė, kad „<...> neturint dokumentų, kurių man negrąžino žmona, buvo sutrikdyta mano veikla, aš negalėjau normaliai gyventi, negalėjau nusiimti pinigų banke, iš dokumentų, kurie rasti ir paimti kratos metu bei man gražinti, labai svarbus man buvo banko vokas su slaptažodžiais <...>“. Gynėja pažymi, kad teismo posėdžio metu tokia prieštaringa ir nesąžininga S. M. pozicija buvo pabrėžta, tačiau pirmosios instancijos teismas į tai neatkreipė dėmesio, niekaip skirtingų parodymų nevertino, o nuosprendyje akcentavo tik negalėjimą įsidarbinti ir naudotis piniginėmis lėšomis, esančiomis banko sąskaitose.

Gynėja ir nuteistoji pažymi, kad S. M. vasario mėnesį negalėjo išvykti į darbą pagal kontraktą su Norvegijos kompanija, tačiau ne dėl to, kad neturėjo dokumentų, o dėl to, kad jam baudžiamojoje byloje Nr. 1-44-659/2013 buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. O tas faktas, kad net atgavęs dokumentus 2012-03-28 nuo to laiko iki pat šio momento S. M. niekur neįsidarbino ir neieškojo darbo, liudija, kad S. M. nenorėjo ir nenori išvykti į užsienį dirbti, nes vyksta santuokos nutraukimo ir turto padalijimo procesas, kuriame jis aktyviai dalyvauja ir bando prisiteisti sau kuo daugiau turto. Be to, banko kortelių praradimas niekaip nesutrukdė S. M. 2012-02-17 pervesti iš bendros sutuoktinių sąskaitos (duomenys neskelbtini) į asmeninę sąskaitą (duomenys neskelbtini) 40641,33 Norvegijos kronų, o 2012-03-15 pervesti 20024 kronų, bei vėliau iš sąskaitos (duomenys neskelbtini) paimti visus pinigus ir juos naudoti savo reikmėms. Šį faktą S. M. pripažino duodamas parodymus civilinėje byloje. Nepatogumų patyrė būtent N. M., kuri buvo palikta be lėšų pragyvenimui, o ne S. M..

Pasak gynėjos ir nuteistosios, teikdamas civilinį ieškinį dėl 9000 litų, t. y. vieno mėnesio darbo užmokesčio priteisimo, ir nurodydamas savo praradimus S. M. turėjo įrodyti, kad tie praradimai atsirado dėl N. M. kaltės. Bet nagrinėjant bylą teisme net prokurorė nepalaikė S. M. civilinio ieškinio dėl šios sumos priteisimo ir pabrėžė, kad jam buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti dėl jo paties padaryto nusikaltimo. Todėl ši ieškinio dalis nesąžininga ir atmestina. Taip pat nuosprendžiu S. M. iš N. M. buvo priteista 3000 litų neturtinės žalos atlyginimo. Civilinėje atsakomybėje galioja principas, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė yra vertybė, tuo stipriau ji ginama. Pavyzdžiui, asmens sveikata yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų, ne visada atkuriamų ar neįmanomų atkurti vertybių, todėl turi būti itin saugoma.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad vienu metu Klaipėdos miesto apylinkės teismo žinioje buvo dvi baudžiamosios bylos: byla Nr. 1-44-659/2013, kurioje S. M. kaltinamas pagal BK 140 str. 1 d., 145 str. 1 d., bei ši byla Nr. 1-34-659/2013, kurioje N. M. kaltinama pagal 302 str. 2 d. ir 214 str. 1 d. Abiejose bylose nukentėjusieji pateikė civilinius ieškinius. N. M. priteista 2000 litų neturtinės žalos atlyginimas dėl sveikatos sutrikdymo ir grasinimo nužudyti bei faktiškai dėl nusikalstamų veikų. S. M. nubaustas tik 15 MGL dydžio, t. y 1950 Lt, pinigine bauda. S. M. dėl dokumentų pagrobimo iš N. M. priteistas 3000 litų neturtinės žalos atlyginimas bei N. M. nuteista vieneriems metams laisvės atėmimo, nors ir pritaikant BK 75 str., tačiau akivaizdu, kad anksčiau minėtas principas pažeistas.

Nuteistosios N. M. nuomone, teisingumas nebuvo įvykdytas, o visos neištirtos bei netinkamai ištirtos ir netinkamai įvertintos aplinkybės, nepašalintos abejonės ir prieštaravimai padarė įtaką šio skundžiamo nuosprendžio teisėtumui.

Teismo posėdyje nuteistosios gynėja prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad apylinkės teismas nenustatė nė vieno objektyviai egzistuojančio fakto, kad dokumentų pagrobimą įvykdė būtent N. M., neįrodyta nuteistosios kaltė dėl dokumentų ir kitų daiktų pagrobimo. Teisėjų kolegija, išsamiai įvertinusi byloje surinktus duomenis, neabejoja pirmosios instancijos padarytomis išvadomis, kad būtent nuteistoji nustatytomis aplinkybėmis padarė du tyčinius apysunkius nusikaltimus. Iš kratos protokolų matyti, kad S. M. priklausantys dokumentai ir daiktai buvo rasti pas N. M. bute (duomenys neskelbtini), ir pas nuteistosios mamą G. P. bute (duomenys neskelbtini) (b. l. 73–79, t. 1). Dokumentų buvimą pas N. M. patvirtina garso įrašo apžiūros protokolas, kuriame apeliantė patvirtina S. M., kad visi dokumentai yra pas ją ir juos grąžins, kai jis sutiks su jos sąlygomis (b. l. 28–33, t. 1). Pateikta specialisto išvada patvirtina faktą, kad 2012-02-06 S. M. negalėjo nunešti USB laikmenos nuteistosios mamai, nes 2012-02-10 į kompiuterį iš USB laikmenos buvo perkelti dokumentai (b. l. 39–48, t. 1). USB laikmenos S. M. pasigedo 2012-02-20 ir 2012-02-24 pranešė apie vagystę (b. l. 101, t. 1). N. M. pakvitavime patvirtina, kad 2012-02-19 buvo S. M. bute (b. l. 106, t. 1), šias aplinkybes ji patvirtino ir teismo posėdžio metu. Apeliaciniam teismui nelogiškas nuteistosios paaiškinimas, kad melavo S. M., jog dokumentai yra pas ją tam, kad jis pasirašytų dokumentus pas notarę, nors jų neturėjo. Nelogiškas paaiškinimas, kad S. M. visus dokumentus ir daiktus nunešė pas G. P., nes jie gerai sutarė, buvo šilti santykiai, G. P. mylėjo S. M. labiau nei savo dukrą, o dėl esamų dokumentų G. P. pamiršusi pasakyti, juolab, kad S. M. prašė niekam nesakyti. S. M. banko korteles užblokavo, pranešė, kad prarado asmens tapatybės dokumentus, kurie buvo paskelbti negaliojančiais, pranešė į darbovietę, kad negali pateikti jūreiviškų dokumentų, todėl prarado darbą. Toks elgesys būtų neprotingas ir nelogiškas. Ištyrus byloje esančių įrodymų visumą apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad nusikalstamas veikas atliko N. M..

Apeliantės ir jos gynėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas visiškai neištyrė aplinkybių, susijusių su USB atmintinėje esančių dokumentų sukūrimo data, ir nuosprendyje apie tai nepasisakė. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi specialisto išvada, kuri buvo pateikta ikiteisminio tyrimo metu. Specialistams buvo užduoti klausimai: ar pateiktame S. M. nešiojamame kompiuteryje ar išoriniame kietajame diske yra identiškų failų, esančių USB atmintinėje, ir jei yra, nurodyti sukūrimo laiko atributus pagal šiuos failus. Specialistai į šiuos klausimus atsakė, kad nešiojamojo kompiuterio standžiajame diske ir nešiojamame standžiajame diske yra failų, kurie sutampa su failais, esančiais USB laikmenoje bei nešiojamojo kompiuterio standžiajame diske esančių failų, kurių kontrolinės sumos sutampa su USB atmintinėje esančių failų kontrolinėmis sumomis, sąrašas, sudarytas iš failų pavadinimų, failų kontrolinių sumų ir sukūrimo laiko atributų (b. l. 39–48) ir šiais įrodymais pirmosios instancijos teismas vadovavosi dėl USB laikmenos dingimo. Abejoti specialistų išvadomis teismas neturi jokio pagrindo. Jokių kitokių klausimų specialistams nebuvo užduota, niekas nepateikė skundų dėl USB laikmenos suklastojimo. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai dėl USB laikmenos yra nepagrįsti.

Pasak nuteistosios, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje klaidingai išdėstė jos parodymus, iškreipdamas jų esmę, ir toks išdėstymas prieštarauja teisme duotiems parodymams ir įrodymams, esantiems byloje. Taip pat teigia, kad iš dalies iškreipti jos ir liudytojos G. J. parodymai, duoti teismo posėdžio metu, tai turėjo įtakos teismo apsisprendimui dėl apeliantės kaltės ir apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje esančią medžiagą, esminių nesutapimų tarp parodymų, užfiksuotų teismo posėdžio metu, ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nerado. Apeliantė apeliaciniame skunde išdėstė savo samprotavimus apie parodymų, įrodymų vertinimą, kurie, teisėjų kolegijos nuomone, nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados kaltės klausimu.

Taip pat gynėja ir nuteistoji apeliaciniame skunde teigia, kad G. J., duodama parodymus, melavo, siekdama pakenkti apeliantei už tai, kad ji pasirašiusi kolektyvinę sutartį, jog G. J. girtauja, neprižiūri vaikų. Net ir tikint apeliantės versija, kad liudytoja turi motyvų apkalbėti N. M., tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad liudytojos G. J. parodymai atitinka kitus byloje esančius įrodymus, todėl manyti, jog jie melagingi, nėra pagrindo. Byloje yra vertinama įrodymų visuma ir vieni įrodymai neturi viršenybės prieš kitus.

Gynėja ir nuteistoji pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir netyrė V. P. parodymų ir nuosprendyje apie juos nepasisakė, nors G. P. prašė vadovautis ikiteisminiame tyrime duotais parodymais. Lietuvos Respublikos BPK 301 str. 1 d. numato, kad teismo nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. G. P. atsisakė duoti parodymus šioje baudžiamojoje byloje prieš artimus giminaičius (b. l. 127, t. 2). G. P. parodymai prieštarauja S. M. parodymams. S. M. akistatoje nesutiko su G. P. parodymais (b. l. 22–23, t. 2). Neatvykus G. P. į teismo posėdį, teismas prarado galimybę realiai patikrinti jos parodymus. Todėl galima teigti, kad G. P. parodymai neatitinka Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 4 d. reikalavimų – ikiteisminio tyrimo metu šie parodymai nebuvo tikrinami ir nėra patvirtinti jokiais kitais konkrečiais faktiniais duomenimis, o nagrinėjant bylą teisme objektyviai buvo neįmanoma patikrinti G. P. parodymų. Tokie parodymai yra nepatikimi bei nepakankami Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. prasme.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo N. M. nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK 302 str. 2 d., 214 str. 1 d., yra pagrįstas ir teisėtas, nuteistosios kaltė įrodyta ikiteisminio tyrimo metu surinktais, teisme ištirtais ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teisėjų kolegija, patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir N. M. kaltės klausimo išsprendimu. Visiškai nepagrįstai apeliantė teigia, kad apylinkės teismas buvo šališkas ir didesnę įrodomąją galią suteikė S. M. ir liudytojos G. J. parodymams. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino įstatymo nustatyta tvarka gautus duomenis, tinkamai įgyvendino BPK 20 str. įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ir vertino jų visetą. Teismas išanalizavo tiek nukentėjusiojo S. M., tiek nuteistosios N. M. parodymus, gretino juos tarpusavyje bei su kitais bylos įrodymais, tai yra garso įrašo apžiūros protokoluose, kratos, apžiūros protokoluose užfiksuota informacija, specialistų išvadomis, atskleidė jų tarpusavio ryšį, tinkamai juos įvertino, motyvuotai nurodė, kuriais iš jų rėmėsi.

Lietuvos Respublikos BK 302 straipsnyje numatyta, kad „Antspaudo, spaudo, dokumento ar griežtos atskaitomybės blanko pagrobimas yra tada, kai kaltininkas minėtus dokumentus neteisėtai paima arba gauna iš teisėto šių dalykų turėtojo fizinio ar juridinio asmens prieš jų valią, sau ar tretiesiems asmenims. Antspaudo, spaudo, dokumento ar griežtos atskaitomybės blanko įgijimas, laikymas, gabenimas ar realizavimas neturint teisėto pagrindo yra tada, kai kaltininkas neteisėtai jam teisėtu pagrindu nepriklausančius dalykus sandoriu ar kitu pagrindu užvaldo ar įgyja kitokiu būdu, arba keičia šių dalykų buvimo vietą erdvėje, arba perleidžia tretiesiems asmenims“. Lietuvos Respublikos BK 214 straipsnyje numatytas nusikaltimo pagrindinis ir tiesioginis objektas – teisės aktais įtvirtinta elektroninių mokėjimo priemonių naudojimo ir disponavimo tvarka. Teismų praktikoje pripažįstama, kad elektroninės mokėjimo priemonės įgijimas – tai veiksmai, kuriuos atlikę asmenys gauna netikrą, suklastotą ar svetimą mokėjimo instrumentą. Laikymas – buvimas kaltininko žinioje, nepriklausomai nuo jų turėjimo laiko trukmės ar buvimo vietos. Tais atvejais, kai kaltininkas, siekdamas užvaldyti svetimą turtą, netikru, suklastotu ar svetimu mokėjimu instrumentu inicijuoja finansinę operaciją, bet šio turto neužvaldo, tokia veika kvalifikuojama pagal LR BK 214 str. 1 d.

Vadovaudamasis teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visuma, jų sisteminiu vertinimu, teismas padarė teisingą išvadą dėl N. M. kaltės, padarius BK 302 str. 2 d. ir BK 214 str. 1 d. numatytus nusikaltimus, todėl apeliacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti įvykio aplinkybių ir daryti priešingų išvadų. Pagrindo išteisinti nuteistąją N. M. nėra.

Paskirdamas bausmę N. M., pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį bei pobūdį, kaltės formą, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kad nusikaltimus įvykdė tiesiogine tyčia ir iš savanaudiškų paskatų, į nusikalstamos veikos stadiją, kad nusikaltimai baigti, tinkamai įvertino kaltininkės asmenybę. Apylinkės teismas pagrįstai nenustatė jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir pagrįstai nustatė jos atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog ji nusikalstamas veikas padarė iš savanaudiškų paskatų (Lietuvos Respublikos BK 60 str. 1 d. 3 p.). N. M. nuteista už du tyčinius apysunkius nusikaltimus. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajai N. M. bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnyje.

Lietuvos Respublikos BK 302 str. 2 d. sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas iki šešerių metų. Lietuvos Respublikos BK 214 str. 1 d. sankcijoje numatyta bausmė – bauda, areštas arba laisvės atėmimas iki šešerių metų. Apylinkės teismas bausmes subendrino apėmimo būdu ir paskyrė galutinę bausmę – vienerius metus laisvės atėmimo. Lietuvos Respublikos BK 63 str. 2 d. numato, kad kai bausmės apimamos, griežtesnė bausmė apima švelnesnę ir galutinė subendrinta bausmė prilygsta griežčiausiai iš paskirtų už atskiras nusikalstamas veikas bausmei. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas apeliantei pagal Lietuvos Respublikos BK 302 str. 2 d. skyrė bausmę, kurios dydis žymiai mažesnis, nei straipsnio sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis, be to, apylinkės teismas negalėjo priimti kitokio sprendimo skirdamas bausmę, nes Lietuvos Respublikos BK 302 str. 2 d. sankcijoje numatyta tik vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas, tai ir turėjo esminę įtaką galutinei bausmei. Todėl teisėjų kolegija yra tos nuomonės, kad apylinkės teismo paskirta bausmė yra tinkamo dydžio.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis S. M. pareiškė civilinį ieškinį dėl turtinės žalos – 9204 Lt – ir neturtinės žalos – 5000 Lt – atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas civilinį ieškinį tenkino iš dalies. S. M. priteisė 9204 Lt turtinės žalos ir 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimo iš nuteistosios N. M..

Nuteistoji N. M. ginčija civilinio ieškinio priteisimo pagrįstumą ir apeliaciniu skundu prašo S. M. civilinį ieškinį atmesti.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nurodyta, kad asmeniui padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (30 str. 2 d.). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 str. 10 d.). Taigi asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 str.). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (LR BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, tarp jų ir dokumentais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudžiamojoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų faktą, jog nukentėjusiojo S. M. 9000 Lt turtinė žala atsirado būtent dėl nuteistosios padarytos veikos. Ikiteisminio tyrimo metu S. M. buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti dėl jo paties padaryto nusikaltimo. Lietuvos Respublikos BPK 136 straipsnyje numatyta, kad „Rašytinis pasižadėjimas neišvykti yra rašytinis įtariamojo įsipareigojimas neišvykti iš Lietuvos Respublikos, nepasišalinti iš savo gyvenamosios ar laikino buvimo vietos be ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar teismo leidimo“. S. M. į bylą nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų faktą, kad jis kreipėsi į ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą ar teismą dėl leidimo išvykti ar bandė įsidarbinti. Pateikta pažyma iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ patvirtina faktą, kad S. M. dirbo Norvegų kompanijoje, darbo sutartis nutraukta, nes nepateikti jūreiviški dokumentai, tačiau tai neįrodo, kad būtent dėl N. M. padarytos veikos S. M. neteko galimybės dirbti ar įsidarbinti.

Atsižvelgus į tai, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, kad nukentėjusiojo turtinė žala – 9000 Lt – atsirado būtent dėl nuteistosios veikos, be kita ko, su tuo apygardos teismo posėdyje sutiko ir prokurorė, S. M. civilinis ieškinys turtinei žalai atlyginti mažinamas iki 204 Lt, kuriuos sudaro naujo paso pagaminimas – 150 Lt – ir bankinio slaptažodžio ir generatoriaus atkūrimas – 54 Lt.

Pagal Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Žala padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, tačiau civilinė teisė jas gina turtiniais būdais. Neturtinė žala įvertinama ir atlyginama pinigais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau CK) 6.250 str. l d.). Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Atlygintinos neturtinės žalos ribų (minimumo ar maksimumo) įstatymas (CK 6.250 str.) nenustato, įvertinti neturtinę žalą palikta teismui, nes tai yra fakto klausimas. Spręsdamas šį klausimą, teismas turi vadovautis CK 6.250 str. 2 d. įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais, tai yra nustatydamas neturtinės žalos dydį turi atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Įvertindamas neturtinę žalą pinigais, teismas turi vadovautis ne tik CK 6.250 str., bet ir 6.251 str. 2 d. bei 6.282 str. nurodytais kriterijais. Neturtinės žalos dydžio nustatymui ir teisingam atlyginimui yra svarbu, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos. Civilinėje atsakomybėje galioja principas, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė yra vertybė, tuo stipriau ji ginama.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu N. M. pripažino kalta, nuteisė pagal LR BK 302 str. 2 d., 214 str. 1 d. ir nustatė, kad nusikalstami nuteistosios veiksmai padarė S. M. moralinės žalos, pasireiškusios patirtu stresu dėl prarastų dokumentų, tai sukėlė neigiamų emocijų, jis negalėjo naudotis piniginėmis lėšomis. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad nukentėjusysis S. M. patyrė moralinę žalą, tačiau teismas, nustatydamas konkretų neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti ne tik į CK 6.250 str. 2 d. nurodytus kriterijus, bet ir į kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, kurios mažina ar didina žalos atlyginimą, ir argumentuotai pagrįsti tokių kriterijų taikymą nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, vertinti šių kriterijų visumą.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl neturtinės žalos dydžio, tinkamai atsižvelgė į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje pateiktą neturtinės žalos apibrėžimą, išvardijo šio straipsnio antroje dalyje nustatytus kriterijus, tačiau, neįvertindamas jų visumos ir kiekvieno atskirai, neanalizavo jų konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste. Minėto CK straipsnio antroje dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia ir į žalą padariusio asmens kaltę bei jo turtinę padėtį. Kriterijai nuosprendyje nors ir nurodyti, tačiau nustatant priteistiną neturtinės žalos dydį tinkamai neišanalizuoti ir neįvertinti.

Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas šių reikalavimų iš dalies nesilaikė. Pagal pateiktus duomenis nuteistosios darbo stažas nedidelis, suteiktas bedarbio statusas (b. l. 20, 21). Teismas nuteistosios N. M. turtinės padėties nustatant neturtinės žalos dydį nesvarstė. Taip pat apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nenustatytas priežastinis ryšys tarp N. M. padarytos nusikalstamos veikos ir S. M. negautų pajamų, todėl turtinę žalą sumažina, tai daro įtaką neturtinės žalos dydžiui. Be to, S. M. asmens dokumentas padarytas, bankinis slaptažodis ir generatorius atkurtas, todėl nukentėjusysis gali realizuoti save darbo rinkoje bei naudotis elektroninės bankininkystės paslaugomis. Nukentėjusiojo patirtos emocijos ir išgyvenimai nesusiję su fiziniu smurtu, skausmu, grasinimu, kurie būtų sukėlę rimtesnių neigiamų pasekmių gyvybei, sveikatai. Į bylą S. M. nepateikė įrodymų, kad dėl patirtų išgyvenimų jis lankėsi pas specialistus dėl pablogėjusios sveikatos, gydėsi, vartojo vaistus. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, į nuteistosios turtinę padėtį civilinis ieškinys neturtinei žalai atlyginti mažinamas iki 1500 Lt.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

nuteistosios N. M. ir jos gynėjos Natalijos Fočenkovos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-02-25 nuosprendį pakeisti.

Civiliniu ieškiniu priteistą turtinę ir neturtinę žalą sumažinti ir priteisti iš nuteistosios N. M. 204 Lt turtinės ir 1500 Lt neturtinės žalos atlyginimo nuteistajam S. M..

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.