Šiaulių apygardos teismo nutarimas

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Zigmas Kavaliauskas

teismo posėdyje rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto N. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutarimo, kuriuo:

N. M. už administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 straipsnio 3 dalyje, padarymą skirta administracinė nuobauda – 1250 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams 10 mėnesių;

už administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, padarymą skirta administracinė nuobauda – 950 Eur dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams 10 mėnesių.

Vadovaujantis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi, nuobaudos subendrintos ir nustatyta galutinė administracinė nuobauda – 1250 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams 10 mėnesių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. M. buvo nubaustas už tai, kad 2014 m. vasario 22 d., 23.51 val. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, nustatytas lengvas girtumo laipsnis (0,89 promilės), vairavo automobilį „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, sukėlė pavojų kitų asmenų turto saugumui, pasirinkdamas važiavimo greitį, neatsižvelgė į visas važiavimo sąlygas, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, ir dėl to (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje nesuvaldė vairuojamo automobilio, nuvažiavo nuo kelio, kliudė šalikelėje stovėjusius medžius bei elektros stulpą taip juos apgadindamas. Šio eismo įvykio metu apgadintas ir automobilis „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Vairuotojas, apie padarytą eismo įvykį nepranešęs policijai, iš eismo įvykio vietos pasišalino. Tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 14, 127, 219.1, 219.2 punktų reikalavimus.

Apeliantas, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Europos žmogaus teisių teismo praktika, mano, kad pirmosios instancijos teismas apylinkės teismas, visiškai neanalizavo byloje esančių duomenų ir juos tik deklaratyviai išvardijo, jų visiškai nevertino, neišdėstė net minimalių motyvų, pagrindžiančių nutarimo rezoliucinėje dalyje padarytas išvadas, neatliko administracinėn atsakomybėn patraukto asmens, liudytojų parodymų ir rašytinių byloje esančių duomenų analizės ir taip atsainiai nagrinėdamas bylą ir visiškai nevertindamas byloje esančių duomenų, pažeidė ne tik ATPK 248, 257, 284, 272 straipsnių nuostatas, bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimus, ir suvaržė įstatymų garantuotas jo teises ir padarė esminius proceso teisės pažeidimus, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Be to, kad teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, priešingai deklaratyviai ir visiškai nemotyvuotai apylinkės teismo išvadai, kad byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių jo kaltę, t. y., kad jis vairavo savo automobilį neblaivus ir sukėlė eismo įvykį, kurio metu apgadino savo ir kitiems asmenims priklausantį turtą, po ko suprasdamas eismo įvykio faktą tyčia pasišalino iš jo vengdamas atsakomybės, nagrinėjamos bylos medžiagoje esantys duomenys tokių išvadų daryti neleidžia.

Pasak apelianto, nagrinėjamoje byloje esančiais ir skundžiamajame teismo sprendime išdėstytais duomenimis yra nustatyta, ginčo dėl to ir nėra, kad automobilis „Audi A4 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje nuvažiavo nuo kelio ir kliudė šalikelėje stovėjusius medžius bei elektros stulpą taip juos apgadindamas. Taip pat nustatyta ir tai, kad šio automobilio vairuotojas, kuris sukėlė šį eismo įvykį, iš įvykio vietos pasitraukė. Vis dėl to, išskyrus tai, kad automobilis „Audi A4 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris nuosavybės teise priklauso jam, N. M., ir kad jis buvo rastas įvykio vietoje, jokių duomenų apie tai, kad būtent jis, N. M., sukėlė minėtą eismo įvykį ir pasitraukė iš įvykio vietos, nėra. Pažymi, kad jis viso proceso metu, tiek duodamas pirminius, tiek vėlesnius paaiškinimus policijos pareigūnams, tiek ir apylinkės teismo posėdžių metu, aiškiai ir nuosekliai teigė, kad jis jam nuosavybės teise priklausančio automobilio įvykio metu nevairavo. Jis nurodė, kad savo automobilį jis davė vairuoti kitam asmeniui, kurį žino ir pažįsta, todėl, kad pats buvo neblaivus. Pirmieji į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai – liudytojai T. B. ir Ž. S. apylinkės teismo posėdžio metu parodė, kad gavę pranešimą nuvyko į įvykio vietą, kur rado sudaužytą automobilį, prie automobilio nieko nebuvo, o atstumas nuo N. M. iki sudaužyto automobilio buvo apie 1 km. Paaiškino, kad N. M. jiems parodė, jog jis gėrė ir kad kažkas jį pavežė, ir kas vairavo automobilį, jis nenurodė. Liudytojas G. B. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu taip pat parodė, kad prie sudaužyto automobilio žmonių daugiau nebuvo. Liudytojas A. J. parodė, važiuojant pagal iškvietimą, pastebėjo įtartiną pilietį, kuris, juos pamatęs, bandė slėptis. Jie tą pilietį surado, jis draudžiamų daiktų neturėjo, buvo apsirengęs ryškiai oranžiniais darbiniais rūbais, turėjo asmens dokumentą, patikrino ar nėra ieškomas. Pastarasis sunkiai sugebėjo paaiškinti, iš kur keliauja ir kur keliauja, labai mėtėsi aiškindamas aplinkybes, todėl jie užsirašė jo duomenis ir paleido. Toliau vyko į iškvietimą ir pastebėjo stovintį apgadintą automobilį „Audi“. Nuo tos vietos, kur buvo sulaikę N. M., automobilis buvo nuvažiavęs apie 200 metrų. Liudytojas D. S. parodė, kad įvykio dieną buvo susitikęs su N. M. ir kartu šventė. Kaip įvyko įvykis nežino, nes buvo pavartojęs alkoholio. Kas vairavo, nežino. Žino, kad automobilis „Audi“ priklauso N. M.. Vėliau vakare jie gėrė kartu (duomenys neskelbtini), šalia automobilio. Gėrė alaus, du butelius brendžio. Prie jų priėjo nepažįstami asmenys, siūlė nuvažiuoti pas panas, tačiau tuo metu jis išėjo namo, nes nenorėjo niekur važiuoti ir konfliktuoti. Iš 2015 m. vasario 23 d. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro vyriausiojo patrulio T. B. tarnybinio pranešimo matyti, kad 2015 m. vasario 22 d. jis dirbo kartu su vyriausiuoju patruliu Ž. S.. Apie 23.51 val. iš Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus gavo pranešimą, kad (duomenys neskelbtini) gatvėje stovi apdaužytas automobilis „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris galėjo būti apgadintas eismo įvykio metu. Vykstant į įvykio vietą iš „(duomenys neskelbtini)“ pareigūnų gavo informaciją, kad automobilio savininkas gali eiti keliu link (duomenys neskelbtini), jis vilki šviesą atspindinčiu kombinezonu. Vykstant į įvykio vietą, už (duomenys neskelbtini) kaimo pamatė einantį vyriškį su šviesą atspindinčiu kombinezonu. Vyriškio pasiteiravus, kur jo automobilis, šis paaiškino, kad nežino, kur jo automobilis, nes davė vairuoti iš matymo pažįstamam asmeniui, kuris su automobiliu atsitrenkė į stulpą. Kas vyko toliau N. M., kuriam nustatytas 0,89 promilių girtumas, neprisimena. Vykstant prie minėto automobilio, (duomenys neskelbtini) miestelyje, (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje pastebėjo šiukšles ant kelio ir kairiame kelkraštyje du apgadintus medžius ir elektros stulpą (17 b. l). To, kad jis, N. M., įvykio metu būtų vairavęs automobilį ir sukėlęs eismo įvykį iš kurio dar būtų pasišalinęs, nepagrindžia, ir priešingai, netgi paneigia D. S. 2015 m. vasario 26 d. paaiškinimas (13, 14 b. 1), 2015 m. vasario 22 d. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės vyriausiojo patrulio A. J. tarnybinis pranešimas (18 b. l.), 2015 m. vasario 23 d. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro vyriausiojo patrulio T. B. tarnybinis pranešimas (17 b. l), 2015 m. vasario 26 d. G. B. paaiškinimas (15-16 b. 1.). Apelianto nuomone, įvertinus visus šiuos paminėtus ir byloje esančius duomenis, matyti, kad nė vienas asmuo nenurodė, jog jis būtų vairavęs automobilį ir sukėlęs eismo įvykį, iš kurio dar būtų pasišalinęs. Pažymi, kad jis viso proceso metu nuosekliai teigė, kad savo automobilio įvykio metu jis nevairavo. Jis pripažino, kad automobilį vairavo jo draugas, kurio asmenybę, siekdamas jį apsaugoti, jis nurodyti atsisako. Taip pat nė vienas liudytojas nenurodė ir to, kad jis būtų buvęs rastas automobilyje, vairuotojo vietoje, ar šalia automobilio. Priešingai, nors ir skirtingai, tačiau visi liudytojai - policijos pareigūnai, teigė, kad jį aptiko nuo 200 m iki 1 km atstumu nuo eismo įvykio vietos. Liudytojas E. S., nors ir nenuosekliai, tačiau apie esminę aplinkybę, kad N. M. nevairavo automobilio, viso proceso metu taip pat buvo nuoseklus. O tai, kad tam tikros liudytojo D. S. nurodytos aplinkybės ir skiriasi, paaiškinama tuo, kad jis įvykio dieną buvo neblaivus. Todėl vien tai, kad neesminėmis detalėmis šio liudytojo parodymai skiriasi vieni nuo kitų, nedaro jo parodymų nei nepagrįstais, nei nepatikimais. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai net nesistengė nustatyto eismo įvykio laiko, net nepatikrino, ar automobilio variklis buvo šiltas, ar šaltas (kas būtų padėję nustatyti, ar seniai su juo buvo važiuota ar ne), taigi net nėra nustatyta, kada iš tiesų įvyko jam inkriminuojamas eismo įvykis, dėl ko jam net nėra aišku kaip tinkamai gintis nuo nepagrįstų institucijos atstovų jam mestų kaltinimų. Visa tai, pasak apelianto, sudaro pagrįstas prielaidas teigti, kad jis buvo pripažintas kaltu ir nubaustas tik todėl, kad eismo įvykio vietoje buvo rastas jam priklausantis automobilis, ir todėl, kad jis atsisako nurodyti, kas jį vairavo, o ne todėl, kad byloje būtų jo kaltę patvirtinančių kažkokių tai duomenų. Pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse, priimtose atnaujintose administracinio teisės pažeidimo bylose, yra pasisakęs, jog sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, būtina vadovautis ir konstituciniu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo kylančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-1/2013, 2AT-7-3/2013, 2AT-43/2014).

Atkreipia dėmesį į tai, kad teismas, jo parodymus, kad jis jokio eismo įvykio nesukėlė ir iš eismo įvykio vietos nepasišalino, nes savo automobilio įvykio metu nevairavo, teismas vertindamas tai, kaip jo siekį išvengti administracinės atsakomybės, ne tik atsisakė pagrįsti tokį savo teiginį teisiškai reikšmingais argumentais, tačiau vieną ir ta patį savo teiginį laikė ir argumentu (nors niekuo ir teisiškai nepagrįstu), ir jo pagrindimo, ir išvada (kurios vėlgi niekas nepatvirtina). Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pažeidė dar ir nekaltumo prezumpcijos principą, kuriame yra aiškiai nustatyta, jog pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka persekiojimą vykdančioms institucijoms, o ne tam, kas ginasi nuo jam reiškiamų kaltinimų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, kad administracinis teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą.

Apelianto vertinimu, dėl pirmiau išdėstytų aplinkybių Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutarimas, kuriuo jis pripažintas kaltu padaręs administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 127 straipsnio 3 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje, turi būti panaikintas ir administracinio teisės pažeidimo byla, nesant jo veiksmuose administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties, nutraukta.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Vadovaujantis ATPK 248, 257, 284 straipsnių nuostatomis, byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tada, kai visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės. ATPK 286 straipsnio 2 dalies nuostatos reikalauja, kad administracinio teisės pažeidimo byloje priimtame nutarime būtų išdėstytos ir motyvuotai įvertintos bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės. Pagal ATPK 284 straipsnio 1 dalį organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išsiaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teismas, priimdamas nutarimą, privalo konstatuoti, kurios aplinkybės yra nustatytos, kurios nenustatytos ir kokiais įrodymais tai grindžiama. Pagal ATPK 256 straipsnio nuostatas įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone (ATPK 257 straipsnis). Iš paminėtų teisės normų išplaukia, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio nuostatų taip pat matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus ir remdamasis tuo daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ir nevisapusiškai ištyrė byloje surinktus įrodymus, surinktų įrodymų neįvertino atskirai ir siedamas į visumą, todėl padarė byloje nustatytoms aplinkybėms prieštaraujančias išvadas. Teismas ypatingai atkreipia dėmesį į tai, kad nebuvo paneigta administracinėn atsakomybėn traukiamo N. M. pateikta versija, jog jam priklausantį automobilį vairavo kitas asmuo, ir tokios jo versijos nepaneigia byloje surinkti įrodymai. Pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai, policijos pareigūnai, T. B., Ž. S., G. B., A. J. nurodė, kad jie N. M. pamatė nuo 50 m iki 1 km atstumu nuo eismo įvykio vietos, kad liudytojams T. B., Ž. S. parodė, jog važiavo pas merginas, kad jį kažkas pavežė, kas vairavo automobilį nenurodė, tvirtino, kad to žmogaus nepažįsta. Teismas pažymi, kad vertinant byloje surinktus įrodymus būtina patikrinti jų patikimumą, iš vienų šaltinių nustatytas aplinkybes patikrinti iš kitų šaltinių nustatytų aplinkybių kontekste. Pirmosios instancijos teismas atmesdamas administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens versiją, jog automobilį vairavo kitas asmuo, o ne jis pats, N. M., nurodė, kad tokia versija netiki ir laiko siekiu išvengti administracinės atsakomybės už padarytus pažeidimus. Pažymėtina, kad versijos gali būti atmetamos, kai nėra jokių tokią versiją patvirtinančių duomenų, arba pateikta versija prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Tačiau šiuo atveju pirmosios instancijos teismas atmesdamas administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens pateiktą įvykių versiją, nenurodė kas suformavo tokį teismo netikėjimą, kuo remdamasis teismas daro tokią išvadą. Šios aplinkybės rodo, kad teismas nagrinėdamas šią administracinių pažeidimų bylą neatliko išsamios ir visapusiškos byloje surinktų įrodymų analizės.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, daro išvadą, kad administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens N. M. versija, jog jis nevairavo jam priklausančio automobilio nagrinėjamo įvykio metu, neprieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams, kadangi nei kaip liudytojai apklausti policijos pareigūnai, T. B., Ž. S., G. B., A. J., nei liudytojas D. S., nenurodė, kad būtų matę kaip N. M. 2014 m. vasario 22 d., apie 23.51 val. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, vairavo automobilį „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sukėlė eismo įvykį ir iš jo pasišalino apie tai nepranešęs policijos pareigūnams. Administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens versiją, kad nagrinėjamo įvykio metu jam priklausantį automobilį vairavo ne jis, o kitas asmuo, kurį jis atsisako įvardinti, patvirtina iš esmės nuoseklūs paties N. M. 2015 m. vasario 23 d. ir 2015 m. vasario 26 d. paaiškinimai ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duoti parodymai, o šią versiją ir N. M. nurodytas aplinkybes iš dalies patvirtina liudytojo D. S. nurodytos aplinkybės, kad jis su N. M. vartojo alkoholinius gėrimus, prie jų prisijungė keli kiti asmenys, su kurie siūlė važiuoti pas merginas, kas atsisėdo prie N. M. automobilio vairo nematė, liudytojo T. B. nurodytos aplinkybės, kad N. M. parodė, jog jis gėrė ir jį kažkas pavežė, tvirtino, kad to, kas vairavo automobilį nepažįsta, liudytojo Ž. S. duoti parodymai, kad N. M. paaiškino, kad jis šventė, važiavo pas merginas, po to atsibudo krūmuose. Taigi šių įrodymų visuma, leidžia teigti, kad byloje surinkti įrodymai nesudaro pagrindo daryti neabejotinos išvados, kad N. M. 2014 m. vasario 22 d., 23.51 val. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, kai nustatytas lengvas girtumo laipsnis (0,89 promilės), vairavo automobilį „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kliudė šalikelėje stovėjusius medžius bei elektros stulpą, t. y. sukėlė eismo įvykį ir šį eismo įvykį nepranešęs policijai iš eismo įvykio vietos pasišalino.

Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra surinkta pakankamai neabejotinai N. M. kaltę patvirtinančių įrodymų, daroma išvada, kad N. M. veiksmuose nėra administracinių teisės pažeidimų, numatytų ATPK 127 straipsnio 3 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje, sudėties, todėl administracinių teisės pažeidimo byla nutrauktina (ATPK 250 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 250 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 302¹² straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutarimą panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti, nesant N. M. veiksmuose pažeidimų, numatytų Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 127 straipsnio 3 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje, sudėties.

Nutarimas įsiteisėja jo paskelbimo dieną ir yra neskundžiamas.