- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-10-08
- Bylos Nr.
- e2A-1473-638/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-08975-2020-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Diana Labokaitė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „L. B.“
- Atsakovas
- D. B.
- Kategorijos
- 2.6.1.3.6Piniginės prievolės
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Diana Labokaitė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „L. B.“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 10 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „L. B.“ ieškinį atsakovei D. B. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „L. B.“ ieškinyje teismo prašė priteisti iš atsakovės 200 Eur negrąžintą kreditą, 55 Eur bendrą vartojimo kredito kainą, 345,12 Eur mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų, 18 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 136 bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad tarp UAB „Halex“ (ankstesnis pavadinimas UAB „Ferratum“) ir atsakovės D. B. 2015 m. rugsėjo 21 d. buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. 178879, pagal kurią atsakovei iki 2016 m. vasario 18 d. buvo suteiktas 200 Eur vartojimo kreditas, o atsakovė įsipareigojo laiku ir visiškai grąžinti jai pagal Vartojimo kredito sutartį suteiktą kreditą, mokėti palūkanas, bendrą kredito kainą sudarančius mokesčius ir kitus Vartojimo kredito sutartyje ir tinklapyje nurodytus su kredito suteikimu, administravimu, pakeitimu, nutraukimu ir grąžinimu susijusius mokesčius (Vartojimo kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 2.2 ir 7.1 papunkčiai). Atsakovė savo įsipareigojimų neįvykdė. UAB „Halex“ (ankstesnis pavadinimas UAB „Ferratum“) ir UAB „F. F.“ 2016 m. liepos 22 d. sudarė sutartį dėl paskolos sutarčių perkėlimo, kurios pagrindu UAB „F. F.“ perėmė visą UAB „Halex“ (ankstesnis pavadinimas UAB „Ferratum“) paskolų sutarčių portfelį ir įgijo reikalavimo teisę į atsakovės skolą. Tarp UAB „F. F.“ ir UAB „C. D.“ 2019 m. gegužės 9 d. buvo sudaryta subrogacijos sutartis, kurios pagrindu reikalavimo teisė į skolininkus, tuo pačiu ir į atsakovės skolą, buvo perleista UAB „C. D.“. Tarp UAB „C. D.“ ir ieškovės UAB „L. B.“ 2019 m. gegužės 10 d. buvo sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis Nr. RP2019-05/01, pagal kurią UAB „C. D.“ perleido ieškovei reikalavimo teises į atsakovės skolą. Atsakovei 2019 m. birželio 18 d. el. p. išsiųstas pranešimas apie kreditoriaus pasikeitimą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Kauno apylinkės teismas 2020 m. liepos 8 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies. Teismas priteisė iš atsakovės D. B. ieškovei UAB „L. B.“ 200 Eur negrąžintą kreditą, 55 Eur bendrą kredito kainą, 18 Eur delspinigius, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už bendrą priteistą sumą (273 Eur), skaičiuojant nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. kovo 27 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 60,07 Eur bylinėjimosi išlaidas. Teismas likusią ieškinio dalį atmetė.
4. Teismas nurodė, kad byloje nėra įrodymų, jog atsakovė vartojimo kreditą ar/ir bendrą vartojimo kredito kainą (palūkanas) būtų grąžinusi pradinei kreditorei ar ieškovei Vartojimo kredito sutartyje nustatyta tvarka (CPK 176 ir 185 straipsniai). Atsakovei nevykdant sutartinės prievolės pradinei kreditorei, atsakovės civilinė (sutartinė) atsakomybė kyla prieš naująją kreditorę. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, jog atsakovė su ieškove ar pradine kreditore yra pilnai atsiskaičiusi (CPK 178 ir 185 straipsniai).
5. Teismas nustatė, kad pagal Vartojimo kredito sutarties Specialiųjų sąlygų 5.1 ir 5.2 papunkčius, šalys susitarė, jog mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos skaičiuojamos nuo vartojimo kredito išmokėjimo atsakovei dienos (imtinai) iki dienos, kuomet visas vartojimo kreditas yra faktiškai grąžinamas. P. V. kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 1.16 papunktį, atsakovas įsipareigojo pradinei kreditorei mokėti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas, išreikštas metine kredito palūkanų norma, fiksuotu procentiniu dydžiu. Vartojimo kredito sutarties Specialiosiose sąlygose nurodoma, kad bendra vartojimo kredito kainos metinė norma sudaro 175,91 proc., o metinė palūkanų norma – 105,68 proc. Teismas nurodė, kad ieškovės reikalavimas dėl 345,12 Eur mokėjimo palūkanų, paskaičiuotų po sutarties pasibaigimo (nuo 2016 m. vasario 19 d. iki 2017 m. spalio 7 d.) priteisimo neatitinka kasacinio teismo formuojamos praktikos ir prieštarauja sutarčių pasibaigimo principams, todėl negali būti tenkinamas. Atsakovė praleido terminą piniginei prievolei įvykdyti, o ieškovės prašomi priteisti delspinigiai paskaičiuoti atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatytą maksimalų 0,05 proc. dydį ir 180 dienų laikotarpį (nuo 2019 m. lapkričio 3 d. iki 2020 m. gegužės 1 d.), todėl ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 18 Eur delspinigių laikytinas pagrįstu ir tenkintinas (CK 6.71 straipsnio 1 dalis ir 6.258 straipsnio 1 dalis). Teismas pažymėjo, kad atsakovė pažeidė savo sutartinius įsipareigojimus – laiku grąžinti gautą paskolą, ieškovei iš atsakovės priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. kovo 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis ir 6.210 straipsnio 1 dalis).
III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai
6. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „L. B.“ prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2020 m. liepos 8 d. sprendimo už akių dalį dėl mokėjimo (pelno) funkciją atliekančių palūkanų po sutarties įvykdymo pasibaigimo dienos ir priteisti ieškovei UAB „L. B.“ iš atsakovės D. B. 345,12 Eur kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų po sutarties įvykdymo termino pasibaigimo dienos, pakeisti sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų ir priteisti ieškovei UAB L. B. iš atsakovės D. B. 136 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme, kitą sprendimo už akių dalį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Teismas sprendimą grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020, sukurtu precedentu, neatsižvelgdamas į šio precedento sukūrimo laiką, ieškinio pateikimo laiką, vartojimo kredito sutarties sudarymo laiką, precedento argumentaciją bei iki šio precedento galiojusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką. Iki 2020 m. gegužės 25 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimo galiojo priešinga mokėjimo (pelno) palūkanų skaičiavimo praktika. Būtent tai akcentavo ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje. Tai reiškia, kad vos kelios dienos iki ieškinio pateikimo teismui apeliantės ieškinys dalyje dėl mokėjimo (pelno) palūkanų, kurios buvo paskaičiuotos po sutarties įvykdymo termino pasibaigimo, buvo pagrįstas ir tenkintinas.
1.2. Teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad tiek vartojimo kredito sutarties sudarymo dieną, tiek reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo dieną, ir net kelios dienos iki ieškinio pateikimo teismui vis dar galiojo priešingas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotas precedentas, leidžiantis mokėjimo (pelno) palūkanas skaičiuoti iki visiško prievolės įvykdymo dienos. Apeliantas tapo dviejų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotų precedentų įkaitu, kurių vienas leido mokėjimo (pelno) palūkanas skaičiuoti iki visiško prievolės įvykdymo, nes naudojimasis paskolintais pinigais nesibaigia nutraukus sutartį, ar pasibaigus jos įvykdymo terminui, o kitas nurodo, jog mokėjimo (pelno) palūkanos gali būti skaičiuojamos tik iki sutarties nutraukimo, nes jų skaičiavimas už ilgesnį terminą viršytų kreditoriaus lūkesčių interesą. Ieškinys buvo pateiktas galiojant vienam precedentui, o sprendimas priimtas jau galiojant kitam.
1.3. Apeliantas turi teisę reikalauti sutartyje nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų iki visiško paskolos sumos grąžinimo (Sutarties 10.1 punktas), reikalavimą priteisti palūkanas, apskaičiuotas už laikotarpį po sutarties pasibaigimo pirmosios instancijos teismas, remdamasis naujuoju Lietuvos Aukščiausiojo Teismo precedentu ir nenustatydamas apeliantui termino ieškinio trūkumams pašalinti, turėjo vertinti kaip reikalavimą taikyti atsakovei sutartinę civilinę atsakomybę ir ex officio apeliantui vietoje mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų priteisti kompensuojamąją funkciją atliekančias palūkanas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios šiuo atveju nenustatytos. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).
8. Apeliacinėje byloje kilo ginčas dėl mokėjimo palūkanų atribojimo nuo kompensacinių palūkanų, ir kompensacinių palūkanų priteisimo esant Vartojimo kredito sutarčiai (CK 6.37 str., 6.210 str., Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis).
9. Byloje nustatyta, kad kreditorius (ieškovė yra perėmusi pradinio kreditoriaus teises) suteikė atsakovei 200 Eur vartojimo kreditą 2015 m. spalio 21 d., kurį atsakovė turėjo grąžinti 2016 m. vasario 18 d. Be to, atsakovė turėjo sumokėti 55 Eur palūkanų už naudojimąsi ieškovės pinigais per sutarties laikotarpį (mokėjimo palūkanų norma - 105,86 proc. per metus). Tačiau atsakovė kredito negrąžino, jokių palūkanų nemokėjo. Šalių kredito sutartyje numatytos dvi sąlygos: 1)atsakovė mokės palūkanas už kreditą iki sutartyje nustatytos kredito grąžinimo dienos; 2) atsakovė mokės tokio paties dydžio palūkanas nuo kredito sutartyje nustatytos kredito grąžinimo dienos iki kredito faktinio grąžinimo. Ieškovė prašė priteisti: 1) ir mokėjimo palūkanas už laikotarpį iki sutartyje numatytos kredito grąžinimo dienos ( 55 Eur), ir 2) palūkanas už laikotarpį nuo sutarties įvykdymo dienos iki 2017 m. spalio 7 d. (tai yra už 596 dienas pagal 105,86 proc. per metus, kas sudarė 345,12 Eur). Ieškovė nurodė, kad tokį dienų skaičių pasirenka geranoriškai sumažindama savo reikalavimą, nors galėtų skaičiuoti ir iki ieškinio pateikimo, ir iki teismo sprendimo visiško įvykdymo).
10. Pirmosios instancijos teismas netenkino reikalavimo dėl 345,12 Eur palūkanų priteisimo argumentuodamas, kad pasibaigus sutarties galiojimui mokėjimo palūkanos negali būti priteisiamos. Teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. e3K-7-75-823/2020 išdėstytais išaiškinimais.
11. Apeliacinės instancijos teismas pirmiausia pažymi, kad pagal kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismas ex officio turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje (iki 2014 m. birželio 13 d. galiojusio CK 6.188 straipsnio 2 dalyje) išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2017 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017, 32 punktas; 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 38 punktas). Taigi, teismo pareiga ex officio vertinti sąžiningumą yra ir vartojimo kredito teisinių santykių atveju. Šiuo atveju šalių 2015 m. spalio 21 d. sudaryta sutartis vertintina kaip vartojimo kredito sutartis.
12. Sutarčių laisvės principas leidžia šalims susitarti dėl palūkanų dydžio: tiek mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų (CK 6.37 str. 1 dalis), tiek ir kompensacinę funkciją atliekančių palūkanų ( CK 6.210 str. 1 dalis). Šio principo apribojimus vartotojų naudai nustato Vartojimo kredito įstatymas. Pagal šio įstatymo 21 straipsnio redakciją, galiojusią nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. vasario 1 d., kai buvo sudaryta ginčo sutartis, bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros; preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 procentų.
13. Vartojimo kredito įstatymo redakcijos, galiojusios šalių sutarties sudarymo metu ( 2015 m. spalio 21 d.), 11 straipsnio 8 dalis nustatė, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Vartojimo kredito įstatymas nuo 2016 m. vasario 1 d. buvo pakeistas, konkrečiai šio įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostatos dėl netesybų dydžio apribojimo buvo paliktos nepakeistos, tik papildyta, kad netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį.
14. Ieškovė šioje byloje prašė priteisti kompensacines palūkanas (345,12 Eur) už laikotarpį nuo sutarties įvykdymo dienos ( 2016 m. vasario 18 d.) iki 2017 m. spalio 7 d. (tai yra už 596 dienas pagal 105,86 proc. normą per metus). Šių netesybų dydis viršija bendrą vartojimo kredito kainos metinę normą (sudaro 135,34 proc.). Klausimas, ar šioms palūkanoms taikoma Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis, kuri apriboja netesybų dydį iki 0,05 proc. ir nustato skaičiavimo laikotarpį, buvo sprendžiamas ir kasacinio teismo byloje 2020 m. vasario 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad ši norma yra imperatyvi, todėl sutarties sąlyga, pažeidžianti šią įstatymo normą, yra niekinė ir negalioja (CK 1.80 straipsnis).
15. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad palūkanos, kurios mokamos tik esant sutarties pažeidimui, savo esme yra ne palūkanos, bet sutartinės netesybos (CK 6.71 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2012). Kita vertus, kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad CK 6.210 straipsnyje įtvirtintos palūkanos, kurios mokamos už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, ir praleistą prievolės vykdymo terminą, savo prigimtimi yra kompensacinės palūkanos. Kompensacinės palūkanos neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos – jomis tik kompensuojami dėl prievolės neįvykdymo patirti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016, 12 punktas). Taigi, tiek netesybų, tiek palūkanų, mokamų už prievolės vykdymo termino pažeidimą, prigimtis yra ta pati kompensacinė, ir jos teismų praktikoje pripažįstamos kreditoriaus minimaliais nuostoliais, kurių nereikia įrodinėti.
16. Kadangi kompensacinių palūkanų paskirtis ir prigimtis iš esmės yra analogiška kaip ir netesybų, o Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis riboja visų galimų netesybų ir mokesčių už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą taikymą vartojimo kredito gavėjui, todėl Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje minimos netesybos aiškintinos kaip apimančios ir kompensacines palūkanas, mokamas dėl vartojimo kredito gavėjo prievolių vykdymo terminų pažeidimo. Aiškinant priešingai, būtų sudaroma vartojimo kredito davėjams galimybė apeiti Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą ribojimą. Tokiu atveju nebūtų pasiekti tiek Vartojimo kredito įstatymo, tiek Direktyvos 2008/48/EB, kuri buvo įgyvendinta minėtu įstatymu, tikslai vartotojų teisių apsaugos prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020).
17. Kaip minėta, ginčo sutartyje palūkanų norma buvo nustatyta 105,68 proc. (Vartojimo kredito sutarties specialiosios dalies lentelė). Tos pačios sutarties bendrosios dalies 10.1 punkte nustatyta, kad tokio paties dydžio palūkanos mokėtinos ir tuo atveju, jeigu kreditas nėra grąžintas laiku. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad šalys buvo susitarę dėl dviejų rūšių palūkanų- mokėjimo funkciją atliekančių (iki sutarties įvykdymo dienos) ir dėl kompensuojamųjų (nuo sutarties pabaigos dienos ir paskolintų pinigų grąžinimo). Šių abiejų palūkanų dydis buvo vienodas. Kompensuojamosios palūkanos savo esme, kaip minėta, yra laikomos netesybų rūšimi.
18. Išplėstinė teisėjų kolegija nutartyje Nr. e3K-7-75-823/2020 nurodė, kad minimalių nuostolių, atsiradusių dėl kreditoriaus negalėjimo naudotis negrąžintais pinigais, atlyginimo funkciją atlieka kompensuojamosios palūkanos, kurios gali būti skaičiuojamos ir po paskolos sutarties nutraukimo. Aptartas išaiškinimas neužkerta sutarties šalims kelio susitarti, jog po sutarties nutraukimo iki visiško paskolos sumos grąžinimo paskolos davėjui bus mokamos kompensuojamosios palūkanos, kurių dydis atitinka sutartyje nustatytą mokėjimo (pelno) palūkanų dydį.
19. Kasacinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija suformulavo teisės aiškinimo taisyklę, kad nutraukus paskolos (kredito) sutartį prieš terminą, pasibaigia pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra, todėl mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal šią sutartį nebegali būti skaičiuojamos; paskolos (kredito) sutartį nutraukus prieš terminą kreditorius įgyja teisę reikalauti taikyti skolininkui civilinę atsakomybę: reikalauti sutartyje ar įstatyme nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų iki visiško paskolos sumos grąžinimo, taip pat reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo; pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles, reikalaujant kompensuojamųjų palūkanų (netesybų) ir negautų pajamų (nuostolių) kreditoriui gali būti priteisiama didesnė iš reikalaujamų sumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020).
20. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šalys sutartyje ( specialiosios dalies 5.2 punktas ir bendrosios dalies 10.1 punktas) buvo susitarusios dėl kompensacinę funkciją atliekančių palūkanų mokėjimo tuo atveju, jeigu kreditas nebus grąžintas sutartu laiku. Todėl aplinkybė, kad ieškovė ieškinyje savo reikalavimą dėl 345,12 Eur priteisimo suformulavo kaip prašymą priteisti mokėjimo palūkanas, o ne kaip prašymą priteisti kompensuojamąsias palūkanas, nekeičia nei šalių susitarimo turinio, nei riboja teismą pritaikyti tą teisės normą, kuri pagal faktines bylos aplinkybes yra taikytina. Pagal nuosekliai formuojamą kasacinio teismo praktiką teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl ieškinyje ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas ir faktinių aplinkybių teisinis vertinimas teismui nėra privalomas ir šio nesaisto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Okseta“, bylos Nr. 3K-3-166/2008; 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Dujų ūkio prekės“ v. Kauno miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-338/2008; kt.).
21. Tačiau padarius išvadą, kad ieškovė prašė priteisti kompensacinę funkciją atliekančias palūkanas vartojimo kredito sutarties atveju, turi būti taikomos Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostatos, kas reiškia, kad gali būti priteisiamos tik kompensacinės palūkanos po 0,05 proc. nuo negrąžintos sumos (200 Eur) už 180 dienų. Pirmosios instancijos teismas priteisė 18 Eur delspinigių, kurie ir yra paskaičiuoti nuo 200 Eur sumos už 180 dienų, todėl ši suma laikytina kompensacinėmis palūkanomis, pritaikytomis pagal Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies apribojimus (įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2016 m. vasario 1 d.).
22. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir kitais motyvais, tačiau iš esmės tinkamai išsprendė ieškinį, nenukrypo nuo Vartojimo kredito įstatymo (11 straipsnio 8 dalies) nuostatų, kasacinio teismo praktikos, tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą (CPK 185 str.), todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti nėra teisinio pagrindo.
23. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas pirmosios instancijos teisme nekeičiamas (CPK 93 str.). Ieškovės išlaidas apeliacinės instancijos teisme sudarė 15 Eur žyminis mokestis, kuris apeliacinio skundo netenkinus, nepriteistinas.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2020 m. liepos 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.