Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Gudynienės, kolegijos teisėjų Aušros Baubienės ir Arvydo Žibo, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo R. T. atskirąjį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-2243-292/2011 pagal R. T. ieškinį atsakovui Lenkijos įmonei ATD Global Trade Sp. z.o. o. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Konstatavęs, kad civilinė byla pagal ieškinį dėl piniginės prievolės pagal pirkimo–pardavimo sutartį įvykdymo nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, Alytaus rajono apylinkės teismas 2011 m. gegužės 17 d. nutartimi R. T. ieškinį atsisakė priimti ir grąžino jį padavusiam asmeniui. Nurodė, kad sprendžiant civilinių bylų teismingumo klausimus taikytinas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 „Dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo“. Nustatęs, kad tarp šalių nebuvo sudaryta rašytinė pirkimo–pardavimo sutartis, prekės yra Lenkijoje, pripažino, jog šios aplinkybės atitinka Reglamento (EB) Nr. 44/2001 5 straipsnyje nustatytos specialios jurisdikcijos bylų dėl sutartinių ginčų nagrinėjimo prievolės vykdymo vietos teismuose sąlygas. Nenustatė kitų specialios ar išimtinės Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos pagrindų. Pažymėjo, kad Reglamento (EB) Nr. 44/2001 2 straipsnio nuostata dėl teismingumo pagal atsakovo juridinio asmens buvimo vietą reiškia, kad ir civilinės bylos dėl piniginių prievolių vykdymo nagrinėjamos Europos Sąjungos valstybėje narėje, kurioje yra atsakovo juridinio asmens buvimo vieta.

Reglamento (EB) Nr. 44/2001 privalomumas nėra absoliutus. Reglamentas nedaro jokio poveikio jurisdikcijai, nustatytai kitomis konvencijomis, kuriose šalys dalyvauja (71 straipsnio 1 dalis). Lietuvos ir Lenkijos Respublikos yra ratifikavusios 1980 m. JT Vienos konvenciją, todėl ieškinyje pagrįstai prašoma taikyti šia konvencija nustatytą jurisdikciją bei ieškinys teikiamas ieškovo gyvenamosios vietos teismui. Nors pasekmės, dėl kurių teiktas ieškinys, kilusios iš prekių pirkimo pardavimo sandorio, tačiau, tarp šalių sutarus, buvo sudarytas naujas sandoris dėl piniginės prievolės, kuri iki šiol neįvykdyta. Taikant JT Vienos konvenciją dėl tarptautinio prekių pirkimo–pardavimo sutarčių, ieškinys dėl piniginės prievolės paduodamas piniginės prievolės įvykdymo vietoje esančiam teismui. Piniginės prievolės įvykdymo vieta, jei nenustatyta kitaip, laikoma kreditoriaus gyvenamoji vieta.

Nesiekta nustatyti konkrečios prekių pristatymo vietos pagal šalių susitarimą. Tik formaliai atsižvelgus į tai, jog prekės šiuo metu yra Lenkijos Respublikoje, konstatuota, kad Lenkijos Respublika ir buvo vieta, į kurią pagal šalių susitarimą turėjo būti pristatytos prekės. Šalių sutarimu prekės turėjo būti pristatytos į (duomenys neskelbtini), esantį Lietuvos Respublikoje. Šiame kaime ieškovas prekes perdavė, o atsakovas jas priėmė. Šį faktą liudija netiesioginiai įrodymai – atsakovo 2010 m. liepos mėnesio 25 d. lietuvių kalba surašytas skolos raštas, ieškovo padėtis, amžius, objektyvios galimybės prekes atsakovui pristatyti į jo buveinę. Kaip liudininkai gali būti kviečiami ir prekių perdavimą matę asmenys.

Nevertinta, kad Reglamento (EB) Nr. 44/2001 24 straipsnyje numatyta, kad be jurisdikcijos, kylančios iš kitų šio reglamento nuostatų, jurisdikciją turi valstybės narės teismas, į kurį atvyksta atsakovas. Tai reiškia, kad bet kuri ieškinį teikianti šalis turi teisę tikėtis, kad jų ieškinys bus priimtas ir nagrinėjamas jų šalies teisme. Reglamento preambulės 12 punkte nustatyta, kad jurisdikcija turėtų būti nustatoma ne tik pagal atsakovo gyvenamąją vietą, bet ir pagal kitą alternatyvų jurisdikcijos pagrindą, atsižvelgiant į glaudų ryšį tarp teismo ir bylos arba siekiant padėti tinkamai vykdyti teisingumą. Vertinant ieškovo socialinę ir finansinę padėtį (ieškovas yra pensinio amžiaus asmuo), akivaizdu, kad jis nėra pajėgus kreiptis bei ginti savo teises kitoje šalyje. Nelaukiant atsakovo pozicijos išreiškimo, atsisakius priimti nagrinėti ieškinį, buvo pažeistos ne tik ieškovo, kaip silpnesniosios šalies, teisės, bet ir reglamento principais siektini tikslai – efektyviomis priemonėmis nustatyti teisingumą.

Prašo nutartį panaikinti bei įpareigoti pirmosios instancijos teismą priimti ieškinį ir spręsti klausimą iš esmės.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas netenkintinas.

Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, nuo 2004 m. gegužės 1 d. jurisdikcijos klausimams spręsti tapo aktualus 2000 m. gruodžio 22 d. Europos Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 Dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo. Šis Reglamentas yra tiesioginio taikymo aktas, kuriuo remtis nacionaliniai teismai valstybėse – Europos Sąjungos narėse – privalo ex officio, t. y. nepriklausomai nuo to, ar šalys byloje remiasi šio teisės akto nuostatomis, pagrįsdamos savo reikalavimus ir atsikirtimus. Tam, kad ginčo sprendimo vietą būtų galima nustatyti laikantis Reglamento Nr. 44/2001 nuostatų, turi būti tenkinamos šios sąlygos: ratione loci (bent viena iš ginčo šalių reziduoja Europos Sąjungos valstybėse narėse), ratione tempori (teismo procesas turi kilti galiojant Reglamentui) ir ratione materia (ginčas kyla iš civilinių ir komercinių santykių) (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-494/2010).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškinys pareikštas Lenkijos Respublikoje registruotai įmonei, ginčas yra kilęs iš komercinių santykių, t.y. dėl sutartinių prievolių, kylančių iš 2010 m. žodžiu sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties, vykdymo. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą, konkrečios Europos Sąjungos valstybės narės teismų kompetencija nustatytina pagal 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos Reglamente (EB) Nr. 44/2001 įtvirtintas taisykles. Atskirojo skundo argumentą, kad nagrinėjamu atveju bylos teismingumui nustatyti turėtų būti taikoma 1980 m. JT Vienos konvencija dėl tarptautinio prekių pirkimo–pardavimo sutarčių, paneigia minėtos konvencijos 90 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad ši konvencija neturi pirmenybės prieš bet kurią tarptautinę sutartį, kuri jau sudaryta arba gali būti sudaryta ir kurioje yra nuostatos, susijusios su šios Konvencijos reguliuojamais dalykais, su sąlyga, kad šalys turi savo verslo vietas valstybėse – tokios sutarties dalyvėse.

Reglamento (EB) Nr. 44/2001 2 straipsnyje suformuluota bendrosios jurisdikcijos taisyklė, pagal kurią valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims, nepaisant jų pilietybės, bylos turi būti keliamos nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismuose. Be bendrosios jurisdikcijos taisyklės, Reglamente siūlomos alternatyvios specialiosios jurisdikcijos taisyklės, pagal kurias ieškovas gali rinktis, kur kelti bylą – atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos teismuose ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismuose, turinčiuose specialų jurisdikcijos pagrindą. Viena specialiosios jurisdikcijos taisyklių nustatyta Reglamento 5 straipsnio 1 dalyje, kuri apima bylas, susijusias su sutartimis; tokiose bylose, kai prievolės vykdymo vieta yra kitoje valstybėje narėje, nei atsakovo gyvenamosios vietos (buveinės) valstybė narė, jurisdikciją pagal ieškinio pagrindą turi ir atitinkamos prievolės vykdymo vietos teismai (Reglamento 5 straipsnio 1 punkto a papunktis). Nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs atsakovui neatsiskaičius už jam perduotas prekes. Vadovaujantis Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirmos įtraukos nuostata, apibrėžiančia prievolės vykdymo vietą, jeigu šalys nesutaria kitaip, atitinkamos prievolės vykdymo vieta parduodant prekes yra valstybėje narėje, į kurią prekės buvo arba turėtų būti pristatytos pagal sutartį.

Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirmoje įtraukoje daromos nuorodos į vietą, į kurią prekės buvo arba turėtų būti pristatytos pagal sutartį, aiškinimas yra išplėtotas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje. Teisingumo Teismas 2010 m. vasario 25 d. sprendimu byloje C 381/08 Car Trim GmbH v. KeySafety Systems Srl, spręsdamas dėl Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirmos įtraukos taikymo, pripažino, kad specialios jurisdikcijos sutartinių prievolių srityje taisyklėje numatytas pristatymo vietos kriterijus turi būti taikomas visiems reikalavimams, kylantiems iš pačios prekių pardavimo sutarties, o ne tik tiems, kurie kyla dėl pačios pristatymo prievolės (50). Teismas išaiškino, kad nuotolinės prekybos atveju teismas turi pirmiausia išnagrinėti, ar pristatymo vietą galima nustatyti iš sutarties nuostatų (54). Jeigu pristatymo vietą galima nustatyti tokiu būdu, nesiremiant sutarčiai taikytina materialiąja teise, ši vieta laikoma ta, į kurią prekės buvo arba turėtų būti pristatytos pagal sutartį reglamento 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirmos įtraukos prasmę (55). Kai sutartyje nėra jokios nuostatos, kuri leistų, nesiremiant taikytina materialiąja teise, nustatyti šalių valią dėl prekių pristatymo vietos, tokiose situacijose šią vietą reikia nustatyti pagal kitą kriterijų, kuriuo būtų atsižvelgiama reglamento rengimo istoriją, tikslus ir sistemą (57). Teisingumo Teismas konstatavo, kad tokiu atveju vieta, kurioje prekės buvo arba turėjo būti fiziškai perduotos pirkėjui galutiniame jų paskirties taške, labiausiai atitinka reglamento rengimo istoriją, tikslus ir sistemą kaip „pristatymo vieta“ reglamento 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirmos įtraukos prasme (60). Šis kriterijus yra pakankamai nuspėjamas. Jis taip pat atitinka artumo kriterijų, nes užtikrina sutarties ir bylą nagrinėjančio teismo glaudų ryšį. Teismas, darydamas šias išvadas, atsižvelgė į tai, kad prekės, kurios sudaro materialų sutarties objektą, po jos įvykdymo iš principo turi būti šioje vietoje. Be to, esminis prekių pardavimo sutarties tikslas yra jų perdavimas iš pardavėjo pirkėjui – sandoris, kuris visiškai įvykdomas, tik kai šios prekės atvyksta į galutinį paskirties tašką (61).

Šalims sudarius žodinę pirkimo–pardavimo sutartį, prekių pristatymo vietos negalima nustatyti iš sutarties nuostatų. Apeliantas teigia, jog prekių pristatymo vieta buvo (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikoje. Ši vietovė yra R. T. gyvenamoji vieta, todėl akivaizdu, jog (duomenys neskelbtini) nebuvo galutinis prekių paskirties taškas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aplinkybę, jog prekės šiuo metu yra Lenkijoje, pagrįstai laikė, jog šalys sutarė dėl prekių priėmimo–perdavimo faktinės vietos Lenkijoje. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija kaip nepagrįstą atmeta atskirojo skundo argumentą dėl netinkamo prekių pristatymo vietos nustatymo.

Specialios jurisdikcijos pagal prievolių vykdymo vietą taisyklė, prekių pirkimo–pardavimo atveju nustatoma pagal prekių pristatymo vietos kriterijų, taikytina visiems reikalavimams, kylantiems iš prekių pirkimo–pardavimo teisinių santykių, taip pat ir reikalavimams dėl skolos, susidariusios atsakovui neatsiskaičius su ieškovu už jam faktiškai perduotas prekes, priteisimo. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pagal specialios jurisdikcijos taisyklę R. T. ieškinys nėra teismingas Lietuvos Respublikos teismams, o pagal bendrąją teritorinio teismingumo taisyklę ieškinys atsakovui turėtų būti pareiškiamas pagal jo buveinės vietą – Lenkijos Respublikos teismams.

Teisėjų kolegija nepagrįstais laiko atskirojo skundo argumentus, jog atsisakius priimti ieškinį, buvo pažeistos R. T. teisės. Aplinkybė, jog R. T. yra pensinio amžiaus asmuo, niekaip neįtakoja jo gebėjimų ginti savo teises kitos valstybės teismuose. Kreipdamasis į Alytaus rajono apylinkės teismą su ieškiniu dėl skolos priteisimo, R. T. naudojosi profesionalių teisininkų paslaugomis. Šią galimybę jis turi ir pareikšdamas ieškinį Lenkijos Respublikos teismuose.

Vadovaujantis išdėstytais motyvais, apeliacine tvarka peržiūrima nutartis nekeistina.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti nepakeistą Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 17 d. nutartį.