Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-190-1076/2021

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2021-05-06
Bylos Nr.: 1A-190-1076/2021
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-17383-2018-6
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Algimantas Valantinas, Justas Namavičius, Jolanta Čepukėnienė
Nuteistasis: D. K., A. R., R. P.
Nukentėjusysis: J. V.
Advokatai: Silva Balčiūnienė, Daiva Dereškevičienė

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-190-1076/2021Teisminio proceso Nr. 1-01-1-17383-2018-6Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.2; 1.2.3.1.1; 1.2.4.4.2.8; 1.2.5.4.1; 1.2.14.3.1; 1.2.22.3.2 (S)

LIETUVOS Apeliacinis teismasNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. gegužės 6 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Justo Namavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Algimanto Valantino,

sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei,dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,nuteistiesiems D. K., A. R.,gynėjoms advokatėms Silvai Balčiūnienei, Daivai Dereškevičienei,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka nuotoliniu būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės ir nuteistojo D. K. gynėjos advokatės Silvos Balčiūnienės apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2020 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams, pagal BK 254 straipsnio 2 dalį, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimi, paskirtas bausmes subendrinus dalinio bausmių sudėjimo būdu, D. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 3 (trims) mėnesiams.

A. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams, pagal BK 254 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams, pagal BK 145 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirtas bausmes subendrinus bausmių apėmimo būdu, A. R. paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams.

A. R. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Šiuo nuosprendžiu pagal BK 254 straipsnio 2 dalį taip pat nuteista R. P., tačiau ši nuosprendžio dalis apeliacine tvarka neapskųsta.

Iš nuteistųjų D. K., A. R. ir nuteistosios R. P. (iki pastaroji sulauks pilnametystės ar turės savo turtą ar uždarbį – subsidiariai iš I. S.) solidariai nukentėjusiojo J. V. naudai priteista 3 000 (trys tūkstančiai) eurų neturtinei žalai atlyginti ir iš kiekvieno jų po 200 eurų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Nukentėjusiojo J. V. civilinis ieškinys dėl 45 Eur turtinės žalos ir Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys atmesti.

Nukentėjusiojo J. V. civilinis ieškinys dėl 7 000 Eur neturtinės žalos paliktas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. D. K. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą nuteistas už tai, kad 2018 m. balandžio 14 d., apie 22.40 val., (duomenys neskelbtini) gatvėje, prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. viešoje vietoje, pašalinių asmenų akivaizdoje, veikdamas kartu su asmeniu, kuris nusikalstamos veikos padarymo metu dar nebuvo sulaukęs amžiaus, nuo kurio atsako pagal baudžiamuosius įstatymus, tyčia, dėl chuliganiškų paskatų minėtam asmeniui smogus kumščiu nukentėjusiajam J. B. į krūtinės sritį, nukentėjusysis J. B. pargriuvo, D. K. atsistojusiam J. B. keliu smogė į veido sritį, taip padarydamas nukentėjusiajam J. B. nosies kaulų lūžį ir poodinę kraujosruvą nosies nugarėlėje, pereinančią į abiejų akių apatinius vokus, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

2. D. K. nuteistas pagal BK 254 straipsnio 2 dalį, A. R. nuteistas pagal BK 254 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 1 dalį už tai, kad veikdami kartu su R. P., būdami apsvaigę nuo alkoholio, 2019 m. balandžio 20 d., apie 16.45 val., miške, esančiame (duomenys neskelbtini) kaime, bendrais veiksmais panaudodami fizinį smurtą, t. y. A. R. suduodant ranka smūgį nukentėjusiajam J. V. į veidą, pargriaudami nukentėjusįjį J. V. ant žemės bei laikydami jį prispaustą prie žemės, D. K. spiriant vieną kartą gulinčiam ant žemės nukentėjusiajam J. V. į kairę ausį, R. P. spiriant vieną kartą nukentėjusiajam J. V. į dešinį šoną, taip atimdami galimybę nukentėjusiajam priešintis ir padarydami nukentėjusiajam J. V. nežymų sveikatos sutrikdymą, bendrais veiksmais išplėšė iš nukentėjusiojo J. V. ant juosmens buvusios ginklo dėtuvės teisėtai laikomą šaunamąjį ginklą – revolverį Alfa model 620, Nr. (duomenys neskelbtini), 6 mm kalibro su 9 vienetais šovinių šaunamajame ginkle, kuris vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu priskiriamas prie C kategorijos šaunamųjų ginklų, taip bendrais veiksmais panaudojant fizinį smurtą pagrobė iš J. V. 150 Eur vertės šaunamąjį ginklą su 9 vienetais šaudmenų. Taip pat A. R. toje pačioje vietoje, tuo pačiu grumtynių su nukentėjusiuoju J. V. metu pasikėsino iš nukentėjusiojo J. V. pagrobti piniginę, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes piniginės nerado.

3. A. R. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2019 m. balandžio 20 d., apie 16.50 val., miške, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, siekdamas sukelti baimę, kad nebūtų sulaikytas ir netrukdomas pasišalintų iš įvykio vietos, ginklu grasino nužudyti ar sunkiai sutrikdyti A. J. sveikatą, du kartus šaudamas pagrobtu ginklu į nukentėjusiojo J. V. šauksmą atbėgusio A. J. pusę, taip sudarė jam realų ir pakankamą pagrindą manyti, kad bus nužudytas ar sunkiai sutrikdyta jo sveikata, jei jis artinsis ir mėgins A. R. sulaikyti.

4. A. R. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad 2019 m. balandžio 20 d., apie 16.45 val., miške, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, siekdamas sutrukdyti nukentėjusiajam J. V. iškviesti pagalbą ir netrukdomas pasišalinti iš įvykio vietos, nukreipė pagrobtą ginklą nukentėjusiajam J. V. į galvą ir du kartus šovė, tačiau, nukentėjusiajam užsidengus galvą ranka, pataikė į ranką, padarydamas nukentėjusiajam žaizdą kairėje plaštakoje – nežymų sveikatos sutrikdymą. A. R. nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes nukentėjusiajam nebuvo padaryti su gyvybe nesuderinami kūno sužalojimai ir, išsigandęs į nukentėjusiojo pagalbos šauksmą atbėgusių asmenų, pabėgo iš įvykio vietos, tai yra pasikėsino nužudyti J. V.

II. Apeliacinių skundų, atsiliepimo į nuteistojo D. K. gynėjos apeliacinį

skundą argumentai ir proceso dalyvių prašymai apeliacinės instancijos teisme

5. Apeliaciniame skunde Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2020 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio dalį dėl A. R. išteisinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį, ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį: A. R. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 1 dalyje, ir nuteisti laisvės atėmimu penkeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir dalinio sudėjimo būdu, pagal 254 straipsnio 2 dalį paskirtą bausmę subendrinant su bausme pagal 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 1 dalį apėmimo būdu, pagal 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę subendrinant apėmimo būdu su bausme pagal BK 145 straipsnio l dalį, ir paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą penkeriems metams šešiems mėnesiams. Nukentėjusiojo J. V. civilinį ieškinį tenkinti. Apeliacinį skundą prokurorė grindžia šiais argumentais:

5.1. Pirmosios instancijos teismas byloje surinktus duomenis įvertino netinkamai, pažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimus, nuosprendyje išdėstė išvadas, neatitinkančias baudžiamosios bylos aplinkybių, ir nepagrįstai A. R. išteisino pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį, taip netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (t. y. baudžiamojo įstatymo netaikė esant pagrindui jį taikyti).

5.2. Pirmos instancijos teismas konstatuodamas, kad A. R. veiksmuose nebuvo tyčios nužudyti nukentėjusįjį J. V., atsižvelgė ne į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes. Byloje surinkti įrodymai leidžia pagrįstai teigti, kad A. R. 2019 m. balandžio 20 d., apie 16.45 val., miške, esančiame (duomenys neskelbtini) kaime, pasikėsino nužudyti J. V., nes du kartus šovė į galvą nukentėjusiajam, kuris tuo metu galvą buvo užsidengęs ranka, pataikė į ranką taip padarydamas nukentėjusiajam žaizdą kairėje plaštakoje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

5.3. Įvertinus teisme ištirtų įrodymų visumą, galima teigti, kad A. R. įvykio metu per ištiestą ranką buvo nukreipęs ginklą į nukentėjusįjį J. V., taikėsi tiesiai jam į galvą, atstumas tarp jų buvo 1–1,5 metro. Nukentėjusysis J. V. parodė, kad jis maldavo A. R., jog šis nešautų, matė, kad A. R. buvo nusiteikęs šauti. A. R. neatsižvelgė į sumušto senyvo žmogaus maldavimą ir visgi šovė J. V. į galvą. J. V. spėjus prisidengti galvą ranka, kulka pataikė jam į ranką. Specialisto išvadoje Nr. G519/2019(04) nurodyta, kad J. V. buvo padaryta žaizda kairėje plaštakoje, poodinė kraujosruva kairės ausies kaušelyje. Sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku, tikėtina tiesioginių trauminių poveikių kietais bukais daiktais. Specialisto išvadoje Nr. pG 1447/2019(04) nurodyta, kad atsižvelgiant į J. V. žaizdos kairėje plaštakoje matmenis (0,5 cm x 0,5 cm), nurodytus medicininiuose dokumentuose, bei pateiktą Šiaulių apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų tarnybos specialisto išvadą, neatmetama tikimybė, kad žaizda galėjo būti padaryta šaunant iš šaunamojo ginklo, skirto šaudyti sportiniais 6 mm kalibro šoviniais. Šie įrodymai patvirtina J. V. parodymus, kad A. R. šovė į jį ir sužalojo ranką.

5.4. Proceso metu taip pat nustatyta, kad, išgirdęs šūvius ir nukentėjusiojo šauksmus, į įvykio vietą atbėgo liudytojas A. J., į kurį tada A. R. nukreipė ginklą ir šovė į jo pusę. Nukentėjusysis A. J. (2018 m. balandžio 30 d. apklausa) patvirtino, kad jis bėgo į įvykio vietą tada, kai dirbdamas laukuose išgirdo šūvius. Atbėgęs pamatė gulintį J. V., kurį spardė trys asmenys, o J. V. gulėjo ranka užsiėmęs galvą, buvo kruvinas, šaukė „gelbėkit“.

5.5. Nukentėjusysis J. V. jau pirmoje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad vaikinas su raudona striuke rankoje laikė jo ginklą ir taikydamas į jį pradėjo šaudyti, o liudytojas A. J. į įvykio vietą pradėjo bėgti tik išgirdęs šūvius ir ten atsirado tik po to, kad A. R. jau šovė, tačiau, nukentėjusiajam J. V. užsidengus ranka galvą, pataikė šiam į ranką. Tai, kad nuteistieji nenurodė, jog A. R. taikėsi nukentėjusiajam J. V. į galvą ir du kartus šovė taip, kaip nurodė nukentėjusysis, bei tai, kad liudytojai nematė, kaip buvo sužalota nukentėjusiojo J. V. ranka, negali būti pripažinta pagrindu konstatuoti, kad nukentėjusiojo J. V. parodymai kelia abejonių. Liudytojai nematė, kaip A. R. šovė į J. V., taikydamas šiam į galvą, nes į įvykio vietą atbėgo jau po to. Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis buvo apklaustas papildomai ir nurodė papildomus duomenis apie pirmoje apklausoje nurodytas aplinkybes, kad vaikinas su raudona striuke rankoje laikė jo ginklą ir taikydamas į jį pradėjo šaudyti, nėra pagrindas pripažinti, kad jo parodymai nenuoseklūs ir kelia abejonių.

5.6. Iš teisme ištirtų įrodymų matyti, kad A. R., siekdamas sutrukdyti nukentėjusiajam J. V. iškviesti pagalbą, o pats – netrukdomai pasišalinti iš įvykio vietos, nukreipė pagrobtą ginklą nukentėjusiajam į galvą ir du kartus iš ginklo šovė. Kadangi nukentėjusysis užsidengė galvą ranka, šūvis pataikė į ranką ir dėl to J. V. padaryta žaizdą kairėje plaštakoje, t. y. nežymus sveikatos sutrikdymas. Nusikaltimo A. R. nebaigė dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo jo valios, nes nukentėjusiajam nebuvo padaryti sužalojimai pavojingi jo gyvybei, nukentėjusysis pradėjo šauktis pagalbos, dėl ko išsigandęs A. R. pabėgo iš įvykio vietos. A. R. pabėgo, nes išsigando, kad į nukentėjusiojo pagalbos šauksmą atbėgo žmonės. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, į A. R. atlikus intensyvius veiksmus, į tai, kad jis neklausė senyvo amžiaus nukentėjusiojo maldavimo nešauti, šovė nukentėjusiajam į galvą, t. y. į žmogui gyvybiškai pavojingą vietą, todėl manytina, kad A. R. veika turėtų būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas nužudyti J. V. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį.

5.7. Nuteistasis A. R. veikė tyčia – kėsindamasis į J. V. gyvybę jis panaudojo šaunamąjį ginklą, nusitaikė į gyvybiškai pavojingiausią vietą – galvą, šovė iš nedidelio, apie 1,5 metro, atstumo, ginklą laikė nutaikęs nukentėjusiajam į galvą. Nukentėjusysis tuo metu ranka dengėsi galvą, todėl A. R. šaudamas pataikė ir sužalojo J. V. kairę plaštaką. Atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusysis prieš tai jau buvo sumuštas nuteistųjų, jam buvo spirta į galvą, įvykis vyko miške, tuo metu dar nebuvo atskubėjusi pagalba, t. y. liudytojai, kurie išgirdo J. V. pagalbos šauksmus ir kurie girdėjo šūvius. Kaltės turinys (forma, rūšis) nustatomas įvertinus visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų pobūdį ir intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį prieš nusikalstamus veiksmus, šių veiksmų metu, jiems pasibaigus (ar juos nutraukus). Kaip matyti iš pateiktų įrodymų, A. R. veikė tiesiogine tyčia – iš nedidelio atstumo, ginklu nusitaikęs nukentėjusiajam J. V. į galvą, šovė ir tokiais savo veiksmais siekė nužudyti nukentėjusįjį. Pažymėtina, kad A. R. elgesio motyvai buvo siekis sutrukdyti J. V. iškviesti pagalbą, netrukdomai pasišalinti iš įvykio vietos, pyktis, kad J. V. telefonu kvietė pagalbą. Nukentėjusysis sunkių sužalojimų išvengė, nes šūvio metu nebuvo pažeisti gyvybiškai svarbūs organai.

5.8. Atkreiptinas dėmesys, kad teismas, išteisinęs A. R. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį, nesprendė A. R. baudžiamosios atsakomybės klausimo dėl nukentėjusiajam J. V. padaryto sužalojimo (žaizda kairėje plaštakoje).

6. Apeliaciniame skunde nuteistojo D. K. gynėja prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2020 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio dalį, kuria D. K. nuteistas pagal BK 254 straipsnio 2 dalį ir šioje dalyje baudžiamąją bylą D. K. nutraukti jam nepadarius veikos, numatytos BK 254 straipsnio 2 dalyje (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas) arba šią nuosprendžio dalį pakeisti, teisingai įvertinti bei kvalifikuoti byloje nustatytus nuteistojo D. K. atliktus teisei priešingus veiksmus ir paskirti jam teisingą subendrintą bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu; panaikinti nuosprendžio dalį, kuria D. K. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir šioje dalyje palikti galioti 2018 m. birželio 22 d. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo. Apeliacinį skundą nuteistojo gynėja grindžia šiais argumentais:

6.1. Skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria D. K. nuteistas pagal BK 254 straipsnio 2 dalį, yra neteisėta ir nepagrįsta, neatitinkanti BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų reikalavimų. D. K. veikoje nėra nustatyti BK 254 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties objektyvieji ir subjektyvieji požymiai. Teismas šioje dalyje netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados dėl D. K. kaltės nepagrįstos visų byloje esančių įrodymų analize ir jų visumos įvertinimu, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Nebuvo paneigtos D. K. nekaltumą patvirtinančios aplinkybės, o visos abejonės aiškintos jo nenaudai, taip pažeidžiant nekaltumo prezumpcijos principą. Skundžiamo nuosprendžio dalis dėl D. K. nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą turėtų likti nepakeista tik tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas netenkintų apeliacinio skundo dalies dėl D. K. išteisinimo pagal BK 254 straipsnio 2 dalį, nes dėl BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytos veikos D. K. jau buvo susitaikęs su nukentėjusiuoju J. B., ir, vadovaujantis BK 38 straipsniu ir BPK 212 straipsnio 1 dalies 5 punktu, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės.

6.2. Šioje baudžiamojoje byloje D. K. inkriminuota nusikalstama veika, numatyta BK 254 straipsnio 2 dalyje, nėra išsamiai atskleista, byloje surinkti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis šios veikos nepadarė. Pirmosios instancijos teismas, netinkamai vertindamas byloje surinktus įrodymus, padarė aiškiai neteisingą išvadą, kad D. K. iš dalies realizavo objektyviuosius BK 254 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos požymius (naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį), nes jis veikė bendrai su nuteistaisiais A. R. ir R. P. Teismo nustatyti D. K. smurto prieš nukentėjusįjį J. V. veiksmai (spyrė vieną kartą gulinčiam J. V. į kairę ausį) negali būti vertinami kaip neginčijamas minėtos nusikalstamos veikos objektyviosios pusės įrodymas.

6.3. Visų pirma, teismas, konstatavęs, kad D. K. atliko minėtą smurtinio pobūdžio veiksmą nukentėjusiojo atžvilgiu, nedetalizavo šio smurtinio veiksmo aplinkybių, nenustatė, ar D. K. spyrė iki ginklo paėmimo ar tuoj po jo, ar jis suvokė, kad spirdamas nukentėjusiajam, padeda nusikaltimo bendrininkams pagrobti ginklą, ar savo smurtiniais veiksmais siekė įbauginti nukentėjusįjį, sumažinti jo galimybės priešintis kitam nuteistajam atimant ginklą, o gal spyrė iš chuliganiškų paskatų ar gindamasis ir pan. Pažymėtina, kad byloje surinkti duomenys nepatvirtina, kad D. K. būtų smurtavęs nukentėjusiojo atžvilgiu būtent šaunamojo ginklo užvaldymo tikslu.

6.4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad šaunamojo ginklo pagrobimo ir užvaldymo procese prievartos priemonės, taip pat ir fizinis smurtas, turi būti panaudotos prieš atimant turtą, turto užvaldymo metu arba siekiant jį išlaikyti tuoj po atėmimo momento. Šiuo atveju byloje nėra nustatyti ir apkaltinamajame nuosprendyje nėra nurodyti objektyvūs duomenys, pagrindžiantys teismo išvadą dėl D. K. inkriminuojamos nusikalstamos veikos objektyviosios pusės. Pirmosios instancijos teismas neatskleidė D. K. galimai padarytos nusikalstamos veikos turinio, todėl neteisingai kvalifikavo veiką. Remiantis teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis būtų galima spręsti dėl nuteistojo galimai padarytos veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnyje, požymių.

6.5. Nuteistojo D. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, bei juos patvirtinantys įvykį mačiusios liudytojos S. R. parodymai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad D. K. konflikto pradžios nematė, nubudęs dėl girtumo negalėjo adekvačiai reaguoti į susidariusią situaciją, į konfliktą, kilusį tarp nukentėjusiojo J. V. bei nuteistųjų A. R. ir R. P., įsitraukė tik jo pabaigoje, kai tarp minėtų asmenų jau vyko dėl jam nežinomos priežasties kilusios grumtynės. Todėl suvokti, kad jos vyksta būtent dėl ginklo paėmimo, ir dėl to savo smurtinio pobūdžio veiksmais realizuoti inkriminuojamos veikos objektyviąją pusę D. K. neturėjo galimybės ne tik dėl girtumo, bet ir dėl objektyvių priežasčių: nubudo grumtynių metu, konflikto pradžios nematė, negirdėjo kitų dviejų nuteistųjų kalbų. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl D. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyviosios pusės įrodytumo prieštarauja liudytojų A. P., S. R., pareigūno S. P., nuteistojo A. R. parodymams, kurie šioje dalyje sutampa su D. K. parodymais.

6.6. Pirmosios instancijos teismas, gretindamas liudytojos S. R. ir nukentėjusiojo J. V. parodymus, turėjo pagrindą netikėti nukentėjusiojo parodymais apie tai, kad šaunamasis ginklas visą laiką, iki nuteistiesiems jį ištraukiant, buvo dėkle. Teismo aptartų įrodymų pagrindu galima priešinga išvada, t. y. kad nukentėjusysis J. V., atėjęs į mišką, dar iki grumtynių išsitraukė revolverį ir šaudė. Ši aplinkybė svarbi, sprendžiant dėl nukentėjusiojo parodymų tendencingumo bei jų patikimumo. Būtent prieštaringais bylos baigtimi suinteresuoto J. V. parodymais (tai nustatyta skundžiamu teismo nuosprendžiu, nuosprendžio 15 lapas), teismas atkūrė bei nustatė įvykio faktines aplinkybes ir šiomis aplinkybėmis pagrindė D. K. kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo, nors nukentėjusiojo J. V. parodymais jo kaltė negalėjo būti grindžiama, o kitų objektyvių duomenų, neginčijamai patvirtinančių D. K. kaltę, byloje nėra. Vertinti kaip patikimus nukentėjusiojo J. V. parodymus nebuvo pagrindo dar ir dėl to, kad pastarasis, kaip šaunamojo ginklo savininkas, žinojo, kad Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo Nr. XIII-2273 32 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad ginklų, šaudmenų savininkai ir naudotojai privalo užtikrinti, kad ginklai ir šaudmenys būtų saugomi. Pagal minėto Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 7 punktą leidimai laikyti ir leidimai nešiotis B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis panaikinami, kai fizinis asmuo dėl ginklų ir šaudmenų apyvartos taisyklių pažeidimo praranda savo ginklą. Šie teisės aktų reikalavimai yra imperatyvūs, tai reiškia, kad kitokie elgesio variantai yra neleidžiami, šių reikalavimų negalima aiškinti plečiamai ar jų įgyvendinimą sieti su kokiomis nors sąlygomis ar išimtimis. Teisės aktų nuostatos, numatančios griežtus reikalavimus ginklų apyvartai, visų pirma, yra skirtos prevencijai, nes šaunamieji ginklai yra ypatingi ribotos civilinės apyvartos objektai, jų savininkams ir naudotojams keliami specialūs reikalavimai, kurių tikslas užtikrinti visuomenės saugumą, išvengti šaunamojo ginklo patekimo pas asmenis, kurie neturi teisės jais naudotis bei tuo pačiu išvengti paties netinkamo šaunamojo ginklo panaudojimo. Taigi susiklosčiusioje situacijoje nukentėjusysis J. V. galėjo būti išsigandęs dėl savo paties veiksmų – neteisėto šaunamojo ginklo panaudojimo – ir tai galėjo turėti įtakos jo parodymų teisingumui. Teismui objektyviai vertinant byloje surinktus įrodymus, galėjo būti nustatyti nukentėjusiojo J. V. veiksmai, kuriais jis įvykio metu (duomenys neskelbtini) miške panaudodamas šaunamąjį ginklą, pažeidė Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo reikalavimus. Duodamas parodymus apie šaunamojo ginklo pagrobimo aplinkybes, nukentėjusysis nebuvo, o ir negalėjo būti nuoširdus, nes šie parodymai jam pačiam galėjo sukelti pasekmes – leidimo turėti ginklą panaikinimą. Faktinę aplinkybę, kad nuteistieji jėga ištraukė šaunamąjį ginklą iš ant nukentėjusiojo J. V. liemens buvusio dėklo, nurodė tik pastarasis, jokie kiti byloje surinkti įrodymai šios faktinės aplinkybės nepatvirtino. Byloje surinktų įrodymų pagrindu spręstina, kad pirmosios instancijos teismas, prioritetą taikęs suinteresuotumą bylos baigtimi turinčio nukentėjusiojo J. V. parodymams, neteisingai vertino įrodymus, todėl padarė klaidingas išvadas dėl įvykio aplinkybių bei dėl nusikalstamos veikos įrodytumo ir jos kvalifikavimo.

6.7. Nepagrįsta ir pirmosios instancijos teismo išvada dėl BK 254 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos subjektyviosios pusės (tiesioginės tyčios) požymių bei dėl įrodymų, patvirtinančių D. K. kaltę, padarius šį nusikaltimą, pakankamumo. Teismas apkaltinamuoju nuosprendžiu objektyviais bylos duomenimis nepagrindė išvados dėl D. K. inkriminuojamos nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės požymių. Apkaltinamojo nuosprendžio 15-ame lape rašoma, kad teismui nekilo abejonių, jog A. R., R. P. ir D. K. nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis (aplinkybės nustatytos remiantis prieštaringais nukentėjusiojo J. V. parodymais) bendrais veiksmais, panaudodami fizinį smurtą, pagrobė J. V. šaunamąjį ginklą su šaudmenimis. Teismas, grįsdamas šią savo išvadą, rėmėsi prielaidomis ir prieštaringais nuteistųjų bei nukentėjusiųjų parodymais, taip pat samprotavimais, kad nuteistųjų susitarimas pagrobti šaunamąjį ginklą kilo spontaniškai, tačiau pasireiškė tarpusavyje suderintais bendrais veiksmais, smurto panaudojimu, turint tikslą užvaldyti ginklą (nuosprendžio 15–16 lapai).

6.8. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje nepasitvirtinus D. K. tiesioginei tyčiai, nėra pagrindo spręsti dėl jo bendrininkavimo darant inkriminuotą nusikalstamą veiką. Be to, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad nuteistieji iš anksto buvo suplanavę pagrobti būtent šaunamąjį ginklą ir kad tokį tikslą jie turėjo prieš atvykdami į mišką ar prasidėjus grumtynėms su nukentėjusiuoju J. V. Išnagrinėti įrodymai nepatvirtina, kad sumanymas pagrobti ginklą visiems nuteistiesiems atsirado spontaniškai, grumiantis. Nukentėjusysis J. V. pirmoje apklausoje tvirtino, kad A. R. grumtynių metu šaukė „ieškokite piniginės“ ir jį mušę asmenys ieškojo būtent piniginės. Tik vėlesnėse apklausose jis papildė, kad A. R. reikalavo ieškoti ginklo. Tačiau, pasak liudytojos S. R. bei nuteistųjų A. R. ir R. P., ginklo ieškoti nereikėjo, nes jis buvo J. V. rankose. Pažymėtina, kad visų apklausų metu J. V. skirtingai aiškino ginklo pagrobimo bei pagrobto ginklo panaudojimo aplinkybes, kiekvieną kartą bandydamas dar labiau sutirštinti spalvas ir nurodyti detalių, reikšmingų veikos kvalifikavimui būtent pagal BK 254 straipsnio 2 dalį. Taigi teismo išvados dėl spontaniškai kilusio nuteistųjų susitarimo, iš esmės nepagrindžia nenuoseklūs, prieštaringi nukentėjusiojo J. V. parodymai, o kitų objektyvių duomenų byloje nėra.

6.9. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad visi nuteistieji dėl jiems pareikšto kaltinimo pagal BK 254 straipsnio 2 dalį davė nenuoseklius, prieštaringus parodymus, nusprendė jais remtis tiek, kiek jie neprieštarauja nukentėjusiųjų J. V. bei A. J. parodymams. Tačiau ir minėtų nukentėjusiųjų parodymus dėl įvykio aplinkybių teismas apibūdino kaip prieštaringus ir nesutampančius. Taigi nesutampančiais, prieštaringais abiejų nukentėjusiųjų parodymais teismas pagrįsti apkaltinamojo nuosprendžio D. K. atžvilgiu negalėjo. Byloje nėra objektyvių, patikimų duomenų, neginčijamai patvirtinančių jo kaltę padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką. Pats D. K. niekada neprisipažino norėjęs pagrobti ginklą, jį užvaldyti. Jis parodė, kad į Drąsučių mišką atvyko su draugais, vartojo alkoholį, dėl girtumo miške užmigo. Nubudęs pamatė tris nepažįstamus vyrus, vyko grumtynės. Tvirtino, kad pats buvo užpultas. Įvykio aplinkybių dėl girtumo gerai negalėjo atkurti ir nupasakoti. Neneigė spyręs kažkam, su kuo grūmėsi, tačiau visada kategoriškai neigė norėjęs pasisavinti ginklą ar padėti tai padaryti kitiems nuteistiesiems. Tokius nuteistojo D. K. parodymus iš dalies patvirtino kiti nuteistieji bei liudytoja S. R. (minėjo, kad D. K. buvo labai girtas, miegojo prie kelmo, nubudo tik kilus grumtynėms). Be to, D. K. ne tik neketino užvaldyti, bet ir nebuvo užvaldęs šaunamojo ginklo, neturėjo galimybės juo disponuoti. Bylos duomenimis nustatyta, kad šaunamąjį ginklą nukentėjusiajam A. R. grąžino iki atvykstant policijos pareigūnams, tokiais savo veiksmais savanoriškai atsisakydamas užbaigti nusikalstamą veiką (BK 23 straipsnio 1 dalis), tačiau šiuo aspektu nei nuteistojo A. R., nei kitų nuteistųjų veiksmai nebuvo tiriami ir vertinami. Pažymėtina, kad pats nukentėjusysis J. V., 2019 m. balandžio 20 d. protokolu-pareiškimu tuoj pat po įvykio kreipdamasis į policiją, nenurodė, kad yra pagrobtas jo šaunamasis ginklas, jis paminėjo tik apie bandymą ginklą pagrobti (t. 1, b. l. 149). Taigi apkaltinamuoju nuosprendžiu nepagrįstai nustatytas BK 254 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos baigtumas.

6.10. Šiuo atveju praeityje neteistas, teigiamai charakterizuojamas, auginantis nepilnametę dukrą D. K., remiantis prieštaringais, abejones keliančiais įrodymais nepagrįstai pripažintas kaltu dėl sunkaus nusikaltimo padarymo, jam visiškai nepagrįstai paskirta reali laisvės atėmimo bausmė. Teismų praktikoje ne kartų pabrėžta, jog labai svarbus yra baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas, kad ne bet kokia neteisėta veika turi būti vertinama kaip nusikalstama, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomą teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti. BK 37 straipsnis nustato, kad net ir padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Šioje byloje D. K. už tai, kad pabudęs miške nuo kitų asmenų sukeltų grumtynių triukšmo, būdamas neblaivus ir dėl to negalėdamas adekvačiai reaguoti į susidariusią situaciją, įsivėlė į jau prasidėjusias grumtynes ir atliko teismo vertinimu smurtinius veiksmus, t. y. įspyrė nukentėjusiajam vieną kartą į kairę ausį, D. K. pripažįstamas kaltu, padaręs sunkų nusikaltimą, numatytą BK 254 straipsnio 2 dalyje, ir nuteisiamas realia trijų metų ir trijų mėnesių laisvės atėmimo bausme. Šiuo atveju skundžiamu nuosprendžiu buvo pažeistas baudžiamajame procese įtvirtintas proporcingumo principas, t. y. reikalavimas taikyti konkrečioje situacijoje adekvačias priemones ir nevaržyti asmens teisių daugiau, nei tai būtina numatytiems tikslams pasiekti.

6.11. Atkreiptinas dėmesys, kad skundžiamo nuosprendžio 18-ame lape pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl bausmės D. K. parinkimo už jo padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje, nors šios veikos padarymu nuteistasis nebuvo kaltinamas.

Atsiliepimas

7. Atsiliepime į nuteistojo D. K. gynėjos apeliacinį skundą nukentėjusiojo J. V. atstovas advokatas R. D. prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą atstovas grindžia šiais argumentais:

7.1. Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, prieštaraujančios tiek ikiteisminio tyrimo duomenims, tiek teisme duotiems nuteistojo bei nukentėjusio parodymams. Gynėjos dėstomos aplinkybės, jog teismas nenustatė, kad D. K. būtu smurtavęs nukentėjusiojo atžvilgiu būtent šaunamojo ginklo užvaldymo tikslu, prieštarauja paties nuteistojo D. K. parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu, kurių apeliantė net neaptarė, teikdama skundą, nes būtent šie nuteistojo parodymai ir pagrindžia nusikaltimo objektyviąją pusę.

7.2. Skunde bandoma paneigti nusikaltimo objektyviąją pusę ir tuo, kad teismas nedetalizavo D. K. smurtinio veiksmo atlikimo aplinkybių, nenustatė, ar D. K. spyrė nukentėjusiajam iki ginklo paėmimo ar tuoj po jo, ar jis suvokė, kad spirdamas nukentėjusiajam padeda nusikaltimo bendrininkams pagrobti ginklą. Tačiau apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusysis J. V. parodė, kad jaunuolis raudona striuke puolė ant jo ir kumščiu trenkė į veido kairę pusę, jis nuo smūgio krito ant žemės ir tuomet išgirdo, kaip tas vyras su raudona striuke šūktelėjo „paimkit ginklą, ieškokit piniginės“. Tuomet prie jo pribėgo merginos, kurių vienos laikė jį prispaudusios prie žemės, o kitos landžiojo po kišenes, traukė jo ranką nuo ginklo dėtuvės. Jis ranka stipriai laikė ginklą, kad jo neatimtų. Vyras su raudona striuke užgulė ant jo ir bandė ištraukti iš dėtuvės ginklą. Prie to vyro priėjo antrasis vyras, kuris buvo aukštesnis už tą su raudona striuke, ir spyrė jam gulinčiam į kairę ausį. Smūgis buvo stiprus, jis trumpam prarado sąmonę (t. 2, b. l. 103–104). Nukentėjusysis šias aplinkybes patvirtino ir pirmos instancijos teisme. Bylą nagrinėjant teisme A. R. iš dalies patvirtino tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisme duotus nukentėjusio parodymus, nurodydamas, kad jis ginklą iš nukentėjusio atėmė šiam gulint ant žemės, ginklą atėmė sunkiai, naudojant fizinį smurtą. Nors A. R., apklausiamas teisme, nenurodė D. K. veiksmų tuo metu, tačiau teismas, konstatuodamas, jog nuteistieji padarė inkriminuojamą veiką, nurodė, jog pastarieji dėl kaltinime nurodytų aplinkybių davė nenuoseklius, prieštaringus parodymus, todėl teismas, priimdamas sprendimą šioje baudžiamojoje byloje, jais vadovaujasi tiek, kiek jie neprieštarauja nukentėjusiųjų parodymams, rašytiniams įrodymams.

7.3. Iš duomenų matyti, kad nuteistasis A. R., pamatęs ginklą pas nukentėjusįjį, smūgiavo šiam į veidą, pervertė jį ant žemės, prispaudė, fizine jėga bandė atimti iš nukentėjusio šaunamąjį ginklą, šaukdamas kitus prisijungti prašė jų pagalbos, ko pasėkoje D. K. smūgis koja J. V. į galvą, po kurio pastarasis prarado sąmonę, patvirtina, kad ginklas buvo užvaldytas tik D. K. sudavus smūgį ir atėmus galimybę nukentėjusiajam priešintis. Nukentėjusysis prarado sąmonę, o ją atgavęs nebeturėjo su savimi ginklo, kurį buvo užvaldęs A. R. Aptartos aplinkybės ir patvirtina tiek D. K. suvokimą dėl ginklo grobimo, tiek objektyviąją nusikaltimo pusę.

7.4. Teismas nuosprendyje nurodė, kad nukentėjusiųjų J. V., A. J., liudytojo A. P. parodymai patvirtina, kad ginklas iš J. V. buvo paimtas prieš jo valią, prieš tai panaudojus fizinį smurtą; iš esmės ir patys kaltinamieji neneigė naudoję smurtą prieš nukentėjusįjį, taip pat neneigė norėję atimti iš pastarojo ginklą; kaltinamųjų nurodytas ginklo atėmimo motyvas – kad nukentėjusysis nešaudytų, paneigtas šioje dalyje nuosekliais nukentėjusiojo J. V. parodymais. Taigi apeliacinio skundo motyvai prieštarauja teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms, kad nuteistieji turėjo tikslą atimti ginklą, o jų nurodytas motyvas teismui išnagrinėjus bylą nepasitvirtino.

7.5. Be to, kaip teisingai pastebėjo pirmos instancijos teismas, byloje buvo nustatyta, kad sulaikymo metu D. K. su R. P. derino savo parodymus dėl padarytos nusikalstamos veikos, kas akivaizdžiai paneigia ir skunde keliamą abejonę, kad D. K. nesuvokė savo veiksmų ir jų pobūdžio smurtaudamas prieš nukentėjusįjį. Nuteistojo pasirinkta gynybinė atmestina ir vertinama kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Šalies argumentai

8. Teismo posėdžio metu prokuroras prašė Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo D. K. gynėjos advokatės S. Balčiūnienės apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis A. R. ir jo gynėja prašė Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis D. K. ir jo gynėja prašė nuteistojo D. K. gynėjos advokatės S. Balčiūnienės apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

9. Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės ir nuteistojo D. K. gynėjos advokatės S. Balčiūnienės apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Dėl A. R. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį

10. Prokurorė apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė nepagrįstas išvadas, prašo A. R. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 1 dalyje.

11. A. R. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad 2019 m. balandžio 20 d., apie 16.45 val., miške, esančiame (duomenys neskelbtini) kaime, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, siekdamas sutrukdyti nukentėjusiajam J. V. iškviesti pagalbą ir netrukdomas pasišalinti iš įvykio vietos, nukreipė pagrobtą ginklą nukentėjusiajam J. V. į galvą ir du kartus šovė, tačiau, nukentėjusiajam užsidengus galvą ranka, pataikė į ranką, padarydamas nukentėjusiajam žaizdą kairėje plaštakoje – nežymų sveikatos sutrikdymą. A. R. nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes nukentėjusiajam nebuvo padaryti su gyvybe nesuderinami kūno sužalojimai ir, išsigandęs į nukentėjusiojo pagalbos šauksmą atbėgusių asmenų, pabėgo iš įvykio vietos, tai yra pasikėsino nužudyti J. V.

Žemesnės instancijos teismas

12. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas išteisino A. R. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį, nurodęs, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apygardos teismas konstatavo, kad nukentėjusiojo J. V. viso proceso metu duoti nenuoseklūs ir prieštaringi parodymai apie taikymąsi jam į galvą nesutampa su liudytojo A. J. parodymais dėl J. V. rankos sužalojimo momento, be to, nei vienas iš kaltinamųjų neparodė, kad A. R. taikėsi nukentėjusiajam J. V. į galvą ir du kartus šovė. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje esantys parodymai kelia abejonių dėl A. R. pareikšto kaltinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį, kurių nepašalina ir rašytiniai įrodymai.

13. Ši pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta bei prieštarauja byloje surinktiems ir ištirtiems įrodymams. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes bei byloje esančius įrodymus. Todėl vadovaujantis BPK 329 straipsnio 2 punktu apygardos teismo nuosprendis šioje dalyje naikintinas, A. R. atžvilgiu priimant naują apkaltinamąjį nuosprendį.

14. Pagal BK 22 straipsnio 1 dalį pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Teismų praktikoje konstatuota, kad pasikėsinimas, kaip tyčinio nusikaltimo stadija, pasireiškia tuo, kad kaltininkas jau yra pradėjęs realizuoti ketinimą padaryti nusikaltimą, tačiau jo nebaigia dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-443/2011, 2K-239-139/2015). Taigi nustatant nusikaltimo, kuris nutrūko pasikėsinimo stadijoje, požymius, atskleidžiant kaltininko tyčią, būtina nustatyti valinį jos turinį, siekimą apibrėžtų padarinių, kurie neatsiranda dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios. Dėl to, kvalifikuojant nebaigtas veikas, turi būti tiksliai nustatyta, kokio konkrečiai rezultato kaltininkas siekė.

15. Pagal BK 129 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nužudė kitą žmogų. Nužudymo sudėties subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Pažymėtina, kad veika kaip pasikėsinimas nužudyti kvalifikuojama tik esant apibrėžtai tiesioginei tyčiai atimti kito žmogaus gyvybę, t. y. kai kaltininkas sąmoningai veikia ar neveikia, suvokdamas, kad jis savo veika atims kito žmogaus gyvybę, ir to siekia. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius kaip nužudymas ar tyčinis sveikatos sutrikdymas tik tuo atveju, kai ji padaroma netiesiogine ar tiesiogine neapibrėžta tyčia. Tyčinis sveikatos sutrikdymas, padarytas esant tiesioginei apibrėžtai tyčiai atimti gyvybę, kvalifikuojamas kaip pasikėsinimas nužudyti.

16. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: nusikaltimo padarymo įrankius, atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, būdą, sužalojimų pobūdį, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kitas aplinkybes, turėjusias įtakos kaltininko valiai veikti siekiant apibrėžto tikslo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-40/2011, Nr. 2K-97-693/2015, Nr. 2K-483-976/2015, Nr. 2K-P-498-746/2015, Nr. 2K-79-489/2017). Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika ir jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį.

17. Nuteistasis A. R. teisiamajame posėdyje parodė, kad atėjęs nukentėjusysis J. V. liepė užgesinti laužą, A. R. atsisakė tai padaryti ir paspyrė laužą, tada nukentėjusysis J. V. parodė ginklą, išimtą iš dėtuvės, kurį turėjo rankoje prie savęs. A. R. vienas pats užpuolė ir sumušė (trenkė į nosį, spyrė iš kojos) nukentėjusįjį J. V. bei atėmė iš jo ginklą ir, nuėjęs toliau, du kartus šovė į orą (viršų), o atbėgus A. J., šovė vieną kartą į šoną, kad pagąsdintų A. J., jog pastarasis nepultų nuteistojo A. R. su pagaliu. Nuteistasis A. R. teigia šovęs iš viso tris kartus. Nuteistasis A. R. neigė peršovęs nukentėjusiajam J. V. ranką, teigia, kad J. V. nebuvo parklupęs ant kelių ir užsidengęs galvą, nuteistasis nebuvo į jį nukreipęs ginklo, nesitaikė į nukentėjusįjį J. V. ir jo galvą; J. V. šaukėsi pagalbos, kai ginklą rankose jau turėjo A. R. A. R. nurodė, kad gal sužalojo nukentėjusiajam J. V. delną, kai atiminėjo iš jo ginklą. Nuteistasis taip pat neigė buvęs nusitaikęs į A. J., tvirtina, jog taikėsi į šoną, o ne į A. J. Nuteistasis A. R. patvirtino, kad nukentėjusysis J. V. nešaudė. Anot A. R., J. V. skambino, kai jau buvo atėjęs A. J., iki tol jis neskambino. Kai A. R. grįžo atgal į įvykio vietą, ginklo jau neturėjo, jis buvo pas A. J., nes prieš pabėgdamas A. R. jį numetė į šoną (t. 6, b. l. 85-86). Pažymėtina, kad šie nuteistojo A. R. parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs. Pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis A. R. parodė, kad nukentėjusysis J. V. išsitraukė iš už diržo turėtą ginklą, šovė vieną kartą į viršų ir šaukdamas liepė gesinti laužą ir išeiti iš jo miško. A. R. kartu su R. P. užpuolė vyrą, nuvertė jį ant žemės, tačiau A. R. smūgių nukentėjusiajam nesudavė, tik R. P. kelis kartus smogė vyrui į veidą, o A. R. ištraukė iš nukentėjusiojo rankų ginklą, nes jis šaudė ir grasino, nukentėjusysis nešaukė pagalbos. A. R. neigė šaudęs iš ginklo, atbėgęs į pagalbą vyras liepė ginklą grąžinti, todėl A. R. ginklą numetė ir pabėgo (t. 4, b. l. 6-7). Kitų apklausų metu A. R. taip pat neigė sudavęs nukentėjusiajam J. V. smūgius, nukreipęs ginklą ar nusitaikęs į nukentėjusįjį J. V., neigė iš viso šaudęs iš ginklo, nurodė, kad, kai atbėgo kiti vyrai, ginklą numetė toliau, ginklo rankose jau neturėjo, todėl nenukreipė ginklo (nesitaikė) į atbėgusius vyrus ir į juos nešovė, negrasino nužudyti A. J. A. R. nurodė, kad nežino, kaip J. V. susižalojo sau rankos plaštaką, gal griūdamas (t. 4, b. l. 16-19, 74-75, 80-81). Analogiškus parodymus nuteistasis A. R. davė ir akistatos su nukentėjusiuoju J. V. metu (t. 4, b. l. 22-23). Paskutinės apklausos ikiteisminio tyrimo metu (2020 m. sausio 14 d.) metu A. R. teigė, kad J. V. grasino ginklu, bet nei karto neiššovė (t. 4, b. l. 80-81).

18. Nuteistasis D. K. teisiamajame posėdyje parodė, kad dėl stipraus girtumo neprisimena visų įvykio aplinkybių ir kitų asmenų veiksmų, bet buvo grumtynės ir jis galėjo suduoti smūgį nukentėjusiajam J. V., bet to neprisimena, atsibudo miške nuo triukšmo, šūvio ar šauksmo, tiksliai neprisimena, taip pat neprisimena ar į jį buvo nukreiptas ginklas. Nuteistasis D. K. nematė ginklo, nežino, kas šaudė (t. 6, b. l. 54-85). Tačiau šie nuteistojo D. K. parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs. Pirmos apklausos metu pas ikiteisminio tyrimo pareigūną nuteistasis D. K. parodė, kad atsibudo miške, nes jį kažkas judino, pamatė tris vyrus, iš kurių vienas turėjo šaunamąjį ginklą. Vyras iššovė 2-3 kartus ir nukreipė ginklą į jį (D. K.), sakė jam, kad išeitų iš miško. D. K. bandė atimti ginklą, kilo grumtynės, bet jį pargriovė, visi trys vyrai puolė mušti D. K. Nuteistasis D. K. neprisiminė, kad įvykio vietoje būtų asmuo vardu Aivaras (A. R.) (t. 3, b. l. 134-135). Kitos apklausos pas ikiteisminio tyrimo pareigūną metu nuteistasis D. K. parodė, kad pabudo miške nuo triukšmo, miške buvo A. R., S. R., R. P., tačiau nuteistasis negali pasakyti, kokius veiksmus jie atliko, taip pat buvo trys nuteistajam nepažįstami vyrai, iš kurių vienas turėjo ginklą ir iššovė 2-3 kartus į viršų. D. K. bandė atimti ginklą, kažkam sudavė smūgį, tačiau nuteistąjį D. K. užpuolė, pargriovė ir sumušė, ginklo nuteistajam nepavyko atimti, nematė ar buvo atimtas ginklas iš vyro. A. R. pabėgo (t. 3, b. l. 174-175).

19. Nuteistoji R. P. teisiamajame posėdyje parodė, kad atėjęs vyras liepė gesinti laužą ir parodė rankoje laikomą šaunamąjį ginklą. Nuteistoji R. P. nurodė, kad buvo šaudoma įvykio metu, tačiau nepamena kas turėjo ginklą ir šaudė. Nukentėjusysis šaukėsi pagalbos. Nuteistoji R. P. paaiškino, kad nepamena įvykio aplinkybių, nes tuo metu buvo girta (t. 6, b. l. 86-87). Tačiau šie nuteistosios R. P. parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs. Pirmos apklausos metu pas ikiteisminio tyrimo pareigūną nuteistoji R. P. parodė, kad atėjęs vyras (J. V.) pasakė gesinti laužą ir parodė už kelnių užkištą ginklą bei, ištraukęs ginklą, be jokios priežasties tris kartus iššovė į viršų. J. V. niekam neskambino. R. P. pastūmė J. V., jis nukrito ant žemės, užšoko ant J. V., norėjo atimti iš jo ginklą, kartu su S. R. pagalba ištraukė iš J. V. rankų ginklą ir jį numetė, ką darė A. R. ir D. K., nežino. J. V., gulėdamas ant žemės, šaukėsi pagalbos. R. P. teigė, kad A. R. nebuvo paėmęs ginklo į rankas. Atbėgęs į pagalbą kitas vyras pakėlė ginklą ir šaudė į nubėgantį A. R., daugiau A. R. nebuvo sugrįžęs į įvykio vietą (t. 3, b. l. 84-85). Kitos apklausos pas ikiteisminio tyrimo pareigūną metu nuteistoji R. P. parodė, kad J. V. skambino telefonu, jog visi užpuolė J. V., t. y. ji, A. R., D. K. ir S. R., kai J. V. iššovė į viršų 2-3 kartus, visi užgulė ant vyro atimti iš jo ginklą, R. P. jį stūmė ir vieną kartą spyrė jam į šoną, J. V. priešinosi, ji ištraukė iš jo rankų ginklą ir numetė. R. P. nematė kas pakėlė ginklą, negali pasakyti, ar A. R. šaudė, nes to neprisimena dėl girtumo (t. 5, b. l. 38-39). Akistatos metu su S. R. nuteistoji R. P. jau parodė, kad nematė, jog S. R. būtų puolusi vyrą ar dar ką nors dariusi, ji tik labai rėkė (t. 5, b. l. 52-53). Paskutinės apklausos pas ikiteisminio tyrimo pareigūną metu R. P. parodė, kad jie trise (ji, A. R., D. K.) atėmė iš nukentėjusiojo ginklą, S. R. jokių veiksmų neatliko, ji tik išsigandusi rėkė (t. 5, b. l. 57).

20. Liudytoja S. R., nuteistojo A. R. sesuo, teisiamajame posėdyje parodė, kad atėjęs nukentėjusysis pasakė užgesinti laužą, A. R. paspyrė laužą, nukentėjusysis supyko, pakėlė striukę ir parodė, kad turi šautuvą. Iš pradžių A. R. parodė, kad vyras atidengė striukę ir parodė šautuvą, paskui ‑ kad išsitraukė šautuvą ir laikė atstatęs jį į žmones, o dar vėliau parodė, kad laikė prie šono. A. R. ir R. P. užpuolė nukentėjusįjį, jį užgulė ant žemės, norėdami atimti ginklą ir jį atėmė. Liudytoja tik stebėjo grumtynes. Anot liudytojos S. R., ginklą atėmė R. P. ir jį išmėtė, bet tiksliai neprisimena. Iš nukentėjusiojo buvo atimtas ginklas, bet paskui nukentėjusysis vėl pasiėmė ginklą nuo žemės, kai nukentėjusysis atsistojo, šaudė į viršų. Grumtynių metu ir po grumtynių buvo šūviai, tačiau liudytoja nežino kas šaudė. Liudytoja iš viso girdėjo 3 šūvius. Pasak liudytojos, nukentėjusysis šaudė į viršų, tačiau ji neprisimena kada. Paskui liudytoja nurodė, kad nukentėjusysis šaudė atsistojęs po grumtynių. Nukentėjusysis skambino telefonu tada, kai jį buvo užgulę grumtynių metu, bet neatsimena kaip skambino, taip pat nukentėjusysis šaukėsi pagalbos, nes iš jo atiminėjo šautuvą, todėl atbėgo į pagalbą kiti žmonės. D. K. veiksmų nematė. A. R. pabėgo (t. 6, b. l. 83-84). Liudytojos S. R. parodymai teisiamajame posėdyje buvo nenuoseklūs ir prieštaringi, jie taip pat nesutampa su jos parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Liudytoja S. R. ikiteisminio tyrimo pareigūnui parodė, kad atėjęs pagyvenęs vyras pasakė užgesinti laužą, jie (S. R., A. R. ir R. P.) pasakė, kad užgesins, D. K. tuo metu miegojo, paskui vyras išsitraukė revolverį ir jį parodė, liepė išeiti iš miško, šovė 3 kartus į viršų sakydamas, kad juos nušaus. R. P. užpuolė vyrą, jį pastūmė, paskui atėjo A. R., kuris taip pat jį pastūmė, vyras nugriuvo ant šono, visi puolė atimti iš vyro ginklą. Liudytoja S. R. pasilenkusi traukė iš vyro rankų revolverį, A. R. kartus su R. P. buvo užgulę vyrą ir jį laikė, R. P. atėmė iš vyro ginklą ir jį numetė, A. R. atsitraukė nuo vyro. Liudytoja nematė, ar D. K. sudavė vyrui smūgius. Vyras, gulėdamas ant žemės, šaukėsi pagalbos, bet niekam neskambino. Vienas iš vyrų, pasiėmęs revolverį, vijosi A. R. (t. 3, b. l. 46-47). Kitos apklausos metu pas ikiteisminio tyrimo pareigūną liudytoja S. R. parodė, kad nukentėjusysis kalbėjo telefonu ir jam telefonas iškrito iš rankų. S. R. nurodė, kad ji nukentėjusiojo nepuolė, fizinio smurto jo atžvilgiu nenaudojo. R. P. ir A. R. puolė prie vyro vienu metu, norėdami atimti iš jo ginklą. Iš nukentėjusiojo ginklą atėmė ir jį numetė A. R., tačiau liudytoja nematė, kad A. R. būtų taikęsis ginklu į nukentėjusįjį. A. R. iš ginklo nešovė, iš ginklo 2-3 kartus šaudė nukentėjusysis. A. R. pabėgo vienas, liudytoja nematė, kad jis turėtų ką nors rankose (t. 3, b. l. 64-65). Kitos apklausos metu pas ikiteisminio tyrimo pareigūną liudytoja S. R. parodė, kad anksčiau sakė netiesą, jog traukė iš vyro ginklą, iš tikrųjų ji stovėjo netoliese ir stebėjo įvykį, šaukė, nes buvo labai išsigandusi. Atėjęs vyras paprašė užgesinti laužą, A. R. paspyrė koja laužą, vyras pakėlė striukę ir parodė ginklą, išsitraukė ginklą iš dėtuvės, kažkam skambino, kai išsitraukė ginklą, šovė apie 3 kartus. R. P. ir A. R. puolė prie vyro atimti iš jo ginklą, vyrą užgulė ant žemės, vyras priešinosi, šaukė. Liudytoja nematė kas sudavė nukentėjusiajam smūgius ir atėmė iš jo ginklą, bet atėmus ginklą, iš karto jį numetė. D. K. miegojo (t. 5, b. l. 50-51).

21. Kaip matyti iš bylos medžiagos visų nuteistųjų A. R., D. K., R. P. bei liudytojos S. R. parodymai viso proceso metu buvo nenuoseklūs, prieštaringi, nei vieno nuteistojo parodymai iš esmės nesutampa su kito nuteistojo ir liudytojos S. R. parodymais, jie yra skirtingi dėl ginklo užvaldymo ir jo panaudojimo, kaip ir dėl nukentėjusiojo J. V. skambučio į BPC. Byloje taip pat yra duomenų, kad nuteistieji R. P. ir D. K. jau įvykio vietoje (policijos pareigūnų automobilyje) mėgino derinti pozicijas, D. K. prašė R. P. duoti parodymus, kad D. K. smogė į galvą ir su šautuvu šaudė, R. P. sakė, jog taip paliudys (t. 2, b. l. 75-77). Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistieji A. R., D. K., R. P. bei liudytoja S. R. yra draugai, pastaroji taip pat yra nuteistojo A. R. sesuo, todėl jie dėl savo draugystės ir giminystės ryšių, taip pat dėl savo procesinės padėties yra tiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi, duoti vienas kito atžvilgiu palankius parodymus, siekdami išvengti baudžiamosios atsakomybės arba ją palengvinti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi jų parodymais tik tiek, kiek jie neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams – nukentėjusiųjų ir kitų liudytojų parodymams bei rašytiniams įrodymams.

22. Nukentėjusysis J. V. teisiamajame posėdyje parodė, kad atėjęs į mišką paprašė jaunuolių grupės užgesinti laužą, tada A. R. spyrė į laužą, o nukentėjusysis, nieko nesakęs, paėjo toliau ir paskambino Bendrosios pagalbos centro tel. 112. Jaunuoliai galėjo pastebėti, kad J. V. turi šaunamąjį ginklą. Nukentėjusiajam J. V. kalbant telefonu, atbėgo A. R., kuris kumščiu trenkė jam į kairę veido pusę ir į nosį bei, pakišdamas koją, pargriovė jį ant žemės, o paskui nukentėjusįjį užpuolė ir kiti asmenys, nukentėjusįjį laikė prispaudę prie žemės, norėdami atimti ginklą. Po D. K. suduoto smūgio į galvą, nukentėjusysis trumpam prarado sąmonę, o atsipeikėjęs ir bandydamas stotis pamatė, kad A. R. turi jo ginklą ir taikosi į nukentėjusįjį J. V. Grumtynių metu iš nukentėjusiojo J. V. šaunamąjį ginklą atėmė A. R. ir nusitaikė ginklu per ištiestą ranką iš mažo atstumo (apie 1 metrą) į J. V. galvą, kuris maldavo nešauti, tačiau A. R. buvo vienodai, nukentėjusysis J. V. užsidengė ranka galvą, o A. R. iššovė, pataikė nukentėjusiajam į ranką, kuri pradėjo kraujuoti. Po pirmo šūvio J. V. pradėjo šaukti pagalbos, tada A. R. iš apie 5 metrų atstumo dar kartą šovė. A. R. taip pat grasino atbėgusiam į pagalbą A. J., kad jį nušaus. Nukentėjusysis J. V. teisiamajame posėdyje parodė, kad A. J. atbėgo jo gelbėti po antro šūvio, J. V. ranka buvo peršauta anksčiau nei atbėgo A. J. (t. 6, b. l. 49-50). Analogiškas aplinkybes nukentėjusysis J. V. nurodė ir ikiteisminio tyrimo teisėjui, papildomai nurodydamas, kad laikė savo ranką delnu į priekį apie 30 cm nuo savęs ir kulka jam pataikė į ranką, kuri pradėjo kraujuoti, nukentėjusysis J. V. maldavo A. R. nešauti, bet A. R. su pasimėgavimu nusitaikė į J. V. Kai A. R. atkišo ginklą jam į galvą, tai nukentėjusysis pagalvojo, jog A. R. nori jį nušauti (t. 2, b. l. 135-137). Nukentėjusysis J. V. savo parodymus patvirtino asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole, iš kurio matyti, kad J. V. atpažino A. R. kaip asmenį, kuris pirmas sudavė smūgį jam į veidą, nuvertė ant žemės, atėmė ginklą, nukentėjusiajam J. V. keliantis nuo žemės, taikėsi ir iššovė į jį. Taip pat A. R. šovė į vyrą, kuris atbėgo nukentėjusiajam J. V. į pagalbą (t. 2, b. l. 109-110). Nukentėjusysis J. V. ikiteisminio tyrimo metu įvykio dieną (2019 m. balandžio 30 d.) taip pat parodė, kad vaikinas su raudona striuke (A. R.) rankoje laikė nukentėjusiojo ginklą ir, taikydamasis į jį, šaudė (t. 2, b. l. 80-81). Antros apklausos metu (2019 m. gegužės 9 d.) nukentėjusysis parodė, kad A. R. taikėsi nukentėjusiajam J. V. tiesiai į galvą, atstumas tarp jo galvos ir rankos galėjo būti apie 1,5 metro. Nukentėjusysis maldavo A. R. į jį nešauti, nes A. R. buvo nusiteikęs šauti, jo akys buvo paklaikusios. A. R. šovė tiesiai į nukentėjusiojo J. V. galvą, tuo metu nukentėjusysis impulsyviai prisidengė galvą kaire ranka, atsukta delnu į vyrą. Nukentėjusysis po pirmo šūvio pradėjo šaukti pagalbos, o A. R. atšoko toliau ir dar porą kartų šovė į jo pusę, paskui A. R. šovė į atbėgusio į pagalbą vyro pusę (t. 2, b. l. 103-104). Analogiškas aplinkybes nukentėjusysis J. V. nurodė ir akistatos metu su A. R. (t. 4, b. l. 22-23).

23. Nukentėjusiojo J. V. parodymai viso proceso metu nekito, buvo nuoseklūs, išsamūs, aplinkybė, kad J. V. parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo tikslinami, jų nuoseklumo šioje byloje nepaneigia. Nukentėjusysis tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu vienodai ir detaliai paaiškino visas esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, kiekvieno nuteistojo atliktus veiksmus. Teismas nenustatė pagrindo, kodėl nukentėjusiajam J. V. būtų buvę naudinga apkalbėti nuteistuosius ir liudytoją S. R., duoti prieš juos melagingus parodymus. Priešingai, byloje yra duomenų, kad nukentėjusysis J. V. nuteistųjų A. R., D. K. ir R. P. bei liudytojos S. R. nepažinojo, miške juos pamatė pirmą kartą (t. 2, b. l. 135-136). Nukentėjusysis J. V. ikiteisminio tyrimo pareigūnui parodė, kad įvykio vietoje jaunuolių kompanijai ginklo jis nedemonstravo, jo nebuvo ištraukęs, juo negrasino ir iš jo nešaudė, ginklas buvo dėkle, saugiai prisegtame prie kelnių diržo (t. 2, b. l. 80-81, 103-104), jaunuoliai galėjo pastebėti, kad jis turi ginklą, nes striukė, dengianti ginklą, nebuvo užsegta (t. 2, b. l. 103-104). Nukentėjusiojo skambutis į Bendrąjį pagalbos centrą taip pat parodo, kad J. V. susidarant kritinei situacijai stengėsi veikti apgalvotai, pats nesiėmė agresyvių veiksmų, tačiau bandė prisišaukti pagalbos. Nuteistasis A. R. teisiamajame posėdyje taip pat patvirtino, kad nukentėjusysis J. V. nešaudė (t. 6, b. l. 85-86). Iš bylos medžiagos matyti, kad J. V. turi neterminuotą leidimą įsigyti ir laikyti (nešioti) ginklus (t. 2, b. l. 56). Todėl nuteistojo D. K. gynėjos apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad nukentėjusysis J. V. galėjo būti išsigandęs dėl savo paties veiksmų – neteisėto šaunamojo ginklo panaudojimo – ir tai galėjo turėti įtakos jo parodymų teisingumui, nukentėjusysis nebuvo nuoširdus, nes šie parodymai jam pačiam galėjo sukelti pasekmes – leidimo turėti ginklą panaikinimą, atmestini kaip nepagrįsti. Tai, kad nei vienas iš nuteistųjų neparodė, kad A. R. taikėsi nukentėjusiajam J. V. į galvą ir du kartus šovė, nesudaro pagrindo abejoti viso proceso metu nuosekliais J. V. parodymais, be to, kaip jau minėta anksčiau, nuteistųjų parodymai viso proceso metu buvo nenuoseklūs ir prieštaringi, nuteistieji yra draugai ir suinteresuoti dėl savo teisinės padėties duoti vienas kito atžvilgiu palankius parodymus. Teismas neturi pagrindo abejoti nukentėjusiojo J. V. parodymų teisingumu ir patikimumu, be to, juos patvirtina kiti byloje esantys ir teisme ištirti įrodymai.

24. Nukentėjusysis J. V. viso proceso metu nuosekliai nurodė, kad A. R. šaunamuoju ginklu taikėsi tiesiai į nukentėjusįjį J. V. (jo galvą) ir iššovė du kartus. Nors nukentėjusysis J. V. ikiteisminio tyrimo pareigūnui abejose pirmose apklausose (viena iš jų vyko įvykio dieną) parodė, kad ginklu sužalojimai jam nebuvo padaryti, kulkos į jį nepataikė (t. 2, b. l. 80-81, 103-104), tačiau nukentėjusysis (įvykio metu būdamas apie 73 metų) betarpiškai po jo užpuolimo jaunuolių grupės ir jo atžvilgiu panaudoto kelių asmenų fizinio smurto, po kurio jis buvo sumuštas ir trumpam neteko sąmonės, patirto streso, išgąsčio, galėjo ir nepajusti, kad kulka kliudė jo ranką ir ją sužalojo. Tai patvirtina ir nukentėjusiojo J. V. parodymai, kad po šūvio ranka kraujavo, bet skausmo jis nejautė (t. 2, b. l. 135-136), jis įvykio metu nesuprato, kad jo ranka buvo peršauta, iš karto po įvykio ligoninėje medikai sutvarstė jo kairę ranką, tačiau vėliau ranka pradėjo tinti ir chirurgas nustatė, kad rankoje jam padaryta šautinė žaizda (t. 2, b. l. 103-104). Tai patvirtina ir specialisto išvada Nr. pG 1447/2019(04), iš kurios matyti, kad J. V. konstatuota žaizda kairėje plaštakoje (0,5 cm x 0,5 cm) galėjo būti padaryta šaunant iš šaunamojo ginklo, skirto šaudyti sportiniais 6 mm kalibro šoviniais (t. 1, b. l. 188-189). Liudytojas S. P., policijos pareigūnas, teisiamajame posėdyje parodė, kad nukentėjusysis buvo sužalotas, išsigandęs, šoko būsenoje (t. 6, b. l. 68). Liudytojas S. P. ikiteisminio tyrimo pareigūnui parodė, kad įvykio vietoje nukentėjusysis J. V. pasakojo, kad jį pargriovė, mušė, iš jo atėmė šaunamąjį ginklą ir pradėjo šaudyti, nukentėjusysis smulkiau nepasakojo, kas įvyko, nes buvo šoko būsenoje, J. V. išvežė greitosios medicinos pagalba (t. 3, b. l. 7-8). Nukentėjusysis A. J. teisiamajame posėdyje parodė, kad jau atbėgęs į įvykio vietą, pamatė, kad J. V. ausis sužalota, veidas ir abi rankos kruvinos (t. 6, b. l. 48-49, 50-51). Specialisto išvadoje Nr. G 519/2019(04) nurodyta, jog J. V. padaryta žaizda kairėje plaštakoje ir poodinė kraujosruva kairės ausies kaušelyje. Sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku (2019 m. balandžio 20 d. 16.30 val.). Tikėtina, kad sužalojimai padaryti dėl ne mažiau kaip dviejų tiesioginių trauminių poveikių kietais bukais daiktais. J. V. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Specialisto išvados tiriamojoje dalyje nurodyta, kad J. V. skundėsi dėl rankos plaštakos žaizdos, skausmo, nurodydamas, kad vakar jam šovė į ranką šratiniu šautuvu (t. 1, b. l. 179-180).

25. Nukentėjusysis J. V. viso proceso metu nuosekliai parodė, kad iš pradžių buvo užpultas ir sumuštas, grumtynių metu A. R. iš jo atėmė šaunamąjį ginklą ir po to A. R. į J. V. taikėsi ir šovė du kartus. Šiuos nukentėjusiojo J. V. parodymus taip pat patvirtina garso įrašo iš Bendrosios pagalbos centro apžiūros protokolas, iš kurio matyti, kad nukentėjusysis J. V. apie 16.43 val. paskambino pranešti apie girtų asmenų kompaniją, kuri jo miške užkūrė laužą, norėdamas juos išvaikyti, tačiau skambučio metu buvo užpultas, girdėjosi pašaliniai balsai apie ginklo, piniginės paėmimą, taip pat grumtynių garsai, merginų šauksmai (t. 1, b. l. 193-195). Nukentėjusysis J. V. neigė įvykio metu šaudęs iš ginklo, teigė, kad iš ginklo šaudė A. R. po to, kai atėmė jį grumtynių metu iš nukentėjusiojo J. V. Tai teisiamajame posėdyje patvirtino ir pats nuteistasis A. R., parodęs, kad nukentėjusysis J. V. nešaudė, jis (A. R.) užpuolė ir sumušė nukentėjusįjį J. V. bei atėmė iš jo ginklą ir, nuėjęs toliau, du kartus šovė į orą (viršų), o atbėgus A. J., šovė vieną kartą į šoną, kad pagąsdintų A. J., jog pastarasis nepultų nuteistojo A. R. su pagaliu (t. 6, b. l. 85-86). Nukentėjusysis J. V. teisiamajame posėdyje parodė, kad A. J. atbėgo po antro šūvio, J. V. ranka buvo peršauta anksčiau nei atbėgo A. J. (t. 6, b. l. 49-50). Nukentėjusysis A. J. ir liudytojas A. P. ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir teisiamajame posėdyje parodė, kad atbėgo į įvykio vietą po to, kai dirbdami laukuose išgirdo du šūvius ir nukentėjusiojo J. V. pagalbos šauksmą (t. 2, b. l. 144-145, 174-175; t. 6, b. l. 48-49, 94-95). Atitinkamai darytina išvada, kad nukentėjusysis A. J. ir liudytojas A. P. negalėjo matyti aplinkybių kaip nukentėjusysis J. V. buvo užpultas ir mušamas nuteistųjų, siekiant atimti iš jo ginklą, kaip A. R. atėmė ginklą ir šovė du kartus į J. V. bei jį sužalojo, nes jų dar nebuvo įvykio vietoje. Tačiau nukentėjusysis A. J. teisiamajame posėdyje parodė, kad jau atbėgęs į įvykio vietą, pamatė, kad J. V. ausis sužalota, veidas ir abi rankos kruvinos (t. 6, b. l. 48-49, 50-51).

26. Be to, nukentėjusysis A. J. negalėjo tiksliai nurodyti, ar A. R., šaudamas į A. J., pataikė į J. V. ranką ir ją peršovė. A. J. tik matė, kad tuo metu J. V. ranką atmetė, tačiau nematė ar jam peršovė ranką, nes J. V. į jį stovėjo nugara, J. V. pasislėpė už medžio, kad išvengtų šūvio (t. 6, b. l. 48, 50). Todėl darytina išvada, kad nukentėjusysis A. J., nematęs visų įvykio aplinkybių nuo pat pradžių, tik pagalvojo, kad J. V. ranka buvo peršauta tuo metu, kai nuteistasis A. R. šaudė į A. J.

27. Įvertinus byloje esantį įrodymų visetą, darytina išvada, kad A. J. atėjus į įvykio vietą J. V. jau buvo sužalotas, taip pat ir jo rankos plaštaka, iki A. J. ateinant į įvykio vietą, jis jau girdėjo du šūvius, kurių metu ir buvo sužalota (peršauta) J. V. ranka. Iš nukentėjusiųjų J. V., A. J. ir liudytojo A. P. parodymų matyti, kad būtent A. R. atėmė iš nukentėjusiojo J. V. ginklą, jį laikė savo rankose ir iš jo šaudė. Tai iš esmės teisiamajame posėdyje pripažino ir pats nuteistasis A. R. Nors nuteistasis A. R. neigia taikęsis į J. V., o paskui ir į A. J., teigia šaudęs į orą (viršų) ir į šalį, tik norėdamas pagąsdinti (t. 6, b. l. 85-86), tačiau tokius jo parodymus paneigia nukentėjusiųjų J. V., A. J. parodymai, kad A. R. taikėsi ginklu į juos ir šovė tiesiai į juos (J. V. ir A. J.).

28. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti nukentėjusiojo J. V. viso proceso metu nuosekliais parodymais, kad konflikto metu nuteistasis A. R. nutaikė šaunamąjį ginklą tiesiai į nukentėjusįjį J. V. ir šovė du kartus ne bet kuria kryptimi, bet iš pakankamai mažo atstumo į nukentėjusio J. V. galvą, t. y. į gyvybiškai svarbią kūno vietą. Šaunamasis ginklas pagal savo savybes skirtas atimti žmogui gyvybę ir tokia šaunamojo ginklo savybė yra žinoma normalios psichikos žmogui, todėl, šaudamas iš nedidelio atstumo į žmogų, kaltininkas kitų padarinių kaip tik jį nužudyti ir negali tikėtis. Nors nagrinėjamu atveju ginklas buvo sportinis, mažo kalibro, tai nepaneigia jo pavojingumo gyvybei, juo labiau, kad A. R. nebuvo žinoma, kokiais šaudmenimis ginklas buvo užtaisytas ir jis neturėjo pagrindo manymui, kad ginklas nebus užtaisytas koviniais šoviniais. Be to, pasikėsinimo atveju veikos kvalifikacijai lemiamą vaidmenį turi kaltininko tyčia, todėl ir objektyviai netinkamos priemonės panaudojimas pasikėsinimo nepaneigia. Nukentėjusysis J. V. parodė, kad jis maldavo A. R., jog šis nešautų, matė, kad A. R. buvo nusiteikęs šauti. Tačiau nuteistasis A. R. neatsižvelgė į sumušto senyvo žmogaus maldavimą ir šovė J. V. į galvą. Nuteistasis A. R. šovė ne vieną kartą iš arti tiksliai taikydamas į galvą; nukentėjusiajam buvo sužalota kairės rankos plaštaka, kuria jis dengė galvą. Šios nusikalstamos veiksmo intensyvumą ir kryptingumą rodančios aplinkybės ‑ šaunamojo ginklo panaudojimas iš artimo atstumo, du kartus šaunant į galvą, neabejotinai pagrindžia, jog A. R. siekė ne kokių nors neapibrėžtų padarinių, tačiau pagal savo tyčią aiškiai suvokė savo veiksmų pavojingumą ir taip elgėsi norėdamas konkretaus rezultato – nužudyti nukentėjusįjį J. V., t. y. veikė tiesiogine apibrėžta tyčia ‑ jis suvokė daromos veikos pavojingumą asmens gyvybei, numatė gyvybės atėmimo galimybę ir norėjo bei siekė atimti gyvybę. Nuteistojo A. R. siektos pasekmės neatsirado dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių – nukentėjusiajam J. V. prisidengus galvą ranka nebuvo padaryti su gyvybe nesuderinami kūno sužalojimai, o A. R. išsigandęs į nukentėjusiojo pagalbos šauksmą atbėgusių asmenų, pabėgo iš įvykio vietos. Atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visumą, daroma išvada, kad nuteistasis A. R. pasikėsino nužudyti nukentėjusįjį J. V., ir ši veika kvalifikuotina pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį. Skundžiamas išteisinamasis nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 dalis).

29. Įvertinus pirmosios instancijos teisme surinktų ir ištirtų įrodymų visetą, teisėjų kolegija konstatuoja:

2019 m. balandžio 20 d., apie 16.45 val., miške, esančiame (duomenys neskelbtini) kaime, A. R., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, siekdamas sutrukdyti nukentėjusiajam J. V. iškviesti pagalbą ir netrukdomas pasišalinti iš įvykio vietos, nukreipė pagrobtą ginklą nukentėjusiajam J. V. į galvą ir du kartus šovė, tačiau, nukentėjusiajam užsidengus galvą ranka, pataikė į ranką, padarydamas nukentėjusiajam žaizdą kairėje plaštakoje – nežymų sveikatos sutrikdymą. A. R. nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes nukentėjusiajam nebuvo padaryti su gyvybe nesuderinami kūno sužalojimai ir, išsigandęs į nukentėjusiojo pagalbos šauksmą atbėgusių asmenų, pabėgo iš įvykio vietos, tai yra pasikėsino nužudyti J. V.

Dėl D. K. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 254 straipsnio 2 dalį

30. Nuteistojo D. K. gynėja apeliaciniame skunde prašo išteisinti D. K. pagal BK 254 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

31. Skundžiamu nuosprendžiu D. K. nuteistas pagal BK 254 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis, veikdamas kartu su A. R. ir R. P., būdami apsvaigę nuo alkoholio, 2019 m. balandžio 20 d., apie 16.45 val., miške, esančiame (duomenys neskelbtini) kaime, bendrais veiksmais panaudodami fizinį smurtą, t. y. A. R. suduodant ranka smūgį nukentėjusiajam J. V. į veidą, pargriaudami nukentėjusįjį J. V. ant žemės bei laikydami jį prispaustą prie žemės, D. K. spiriant vieną kartą gulinčiam ant žemės nukentėjusiajam J. V. į kairę ausį, R. P. spiriant vieną kartą nukentėjusiajam J. V. į dešinį šoną, taip atimdami galimybę nukentėjusiajam priešintis ir padarydami nukentėjusiajam J. V. nežymų sveikatos sutrikdymą, bendrais veiksmais išplėšė iš nukentėjusiojo J. V. ant juosmens buvusios ginklo dėtuvės teisėtai laikomą šaunamąjį ginklą – revolverį Alfa model 620, Nr. (duomenys neskelbtini), 6 mm kalibro su 9 vienetais šovinių šaunamajame ginkle, kuris vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu priskiriamas prie C kategorijos šaunamųjų ginklų, taip bendrais veiksmais panaudojant fizinį smurtą pagrobė iš J. V. 150 Eur vertės šaunamąjį ginklą su 9 vienetais šaudmenų.

32. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad iš nukentėjusiojo J. V. ginklas buvo paimtas prieš nukentėjusiojo valią, prieš tai panaudojus fizinį smurtą. Patys kaltinamieji parodė, jog jie smurtą vartojo prieš nukentėjusįjį J. V., taip pat neneigė norėję atimti iš nukentėjusiojo ginklą. Visų kaltinamųjų spontaniškai kilęs susitarimas naudojant fizinį smurtą pagrobti ginklą pasireiškė tarpusavyje suderintais bendrais veiksmais ir apėmė bet kokio smurto panaudojimą prieš nukentėjusįjį, siekiant palaužti jo pasipriešinimą. Visų kaltinamųjų pasirinktos nusikaltimui padaryti aplinkybės ir jų elgesys sustiprino kiekvieno iš jų pasiryžimą veikti nusikalstamai. Kaltinamieji veikė bendrai: D. K., R. P. iš dalies realizavo objektyviuosius nurodytos veikos požymius (naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį asmenį), o pagal paties kaltinamojo A. R., nukentėjusiojo J. V. parodymus šis kaltinamasis visiškai realizavo BK 254 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos objektyviuosius požymius (naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį ir pagrobė jo ginklą). A. R., pagrobęs ginklą, ne tik jį panaudojo prieš nukentėjusiuosius, bet buvo ir trumpam pasišalinęs iš įvykio vietos, t. y. A. R. ginklu disponavo. Esant tokioms aplinkybėms, pripažįstama, jog nusikaltimas, numatytas BK 254 straipsnio 2 dalyje, buvo baigtas, nes A. R. turėjo galimybę netrukdomai ginklą paslėpti, išmesti, tačiau, grįžęs į įvykio vietą, jis ginklą grąžino nukentėjusiajam J. V.

33. Ši pirmosios instancijos teismo išvada D. K. atžvilgiu yra nepagrįsta bei prieštarauja byloje surinktiems ir ištirtiems įrodymams. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes bei byloje esančius įrodymus.

34. BK 254 straipsnyje įtvirtinta norma, kuri užtraukia baudžiamąją atsakomybę už šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų pagrobimą, priklauso Baudžiamojo kodekso XXXVI skyriui, kuriame numatyti nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai, susiję su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba karine įranga. Pagrindinis šiame straipsnyje numatyto nusikaltimo objektas yra visuomenės saugumas. Kitas šio nusikaltimo objektas yra ir nuosavybė. Pagal BK 254 straipsnio 2 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas panaudojęs fizinį ar psichinį smurtą pagrobė šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas arba bet kokiu būdu pagrobė daugiau kaip du šaunamuosius ginklus, didelės sprogstamosios galios arba didelį kiekį šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų. BK 254 straipsnis yra speciali norma BK 178 ir 180 straipsnių atžvilgiu. Būtinieji objektyvieji požymiai yra šaunamųjų ginklų, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų pagrobimas ir prievartos (tiek fizinės, tiek psichinės) panaudojimas. Pažymėtina, jog šaunamojo ginklo ir šaudmenų pagrobimas suprantamas kaip jų užvaldymas bet kokiu neteisėtu būdu, turint tikslą juos pasisavinti ar perduoti kitiems asmenims, ar kitokiu būdu užvaldytais daiktais savarankiškai disponuoti. Pagrobimas gali būti padarytas įvairiais būdais: vagiant, plėšiant, sukčiaujant, pasisavinant ir pan. Pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto fizinis užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu. BK 254 straipsnyje numatytas nusikaltimas laikomas baigtas, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo valią. Šio nusikaltimo subjektyviajai pusei būdinga tiesioginė tyčia, t. y. būtina nustatyti, kad kaltininkas turėjo sumanymą, siekė pagrobti svetimą turtą. Nagrinėjamu atveju nėra įrodyta, kad D. K. savo veiksmais tyčia įgyvendino BK 254 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

35. Įvykį, dėl kurio pareikšti kaltinimai nuteistiesiems, lėmė konfliktinė situacija tarp nuteistųjų ir nukentėjusiojo J. V., kuris paprašė miške buvusių asmenų užgesinti laužą ir išeiti iš jam priklausančio miško. Nuteistajam A. R. tai nepatiko, todėl jis spyrė koja į laužą, nukentėjusysis J. V. paskambino Bendrosios pagalbos centro tel. 112 ir miške buvę asmenys pastebėjo, kad J. V. turi šaunamąjį ginklą, po ko jis buvo užpultas, kilo grumtynės.

36. Nukentėjusysis J. V. teisiamajame posėdyje parodė, kad jau grumtynių metu, būdamas kitų asmenų prispaustas prie žemės, kurie bandė iš jo atimti ginklą, atėjo labai girtas („atkreivojo“) D. K. ir stipriai spyrė jam į galvą (kairę ausį), po to J. V. trumpam prarado sąmonę, o atsipeikėjęs pamatė, jog jo ginklą laiko A. R. (t. 2, b. l. 80-81, 103-104; t. 6, b. l. 49-50). Nuteistasis D. K. teisiamajame posėdyje neneigė, kad jis galėjo suduoti nukentėjusiajam J. V. smūgį, nes grumtynės tikrai buvo, atsibudęs nuo triukšmo, pamatė grumtynes, bet ginklo nematė, dėl buvusio girtumo neprisimena ginklo atėmimo, kitų asmenų veiksmų (t. 6, b. l. 84-85).

37. Iš nukentėjusiojo J. V. parodymų matyti, kad po pirmo A. R. smūgio jam į veidą, miške buvęs jaunimas pastebėjo, kad jis turi šaunamąjį ginklą, todėl tuo metu jie pradėjo šaukti, kad J. V. turi ginklą (t. 6, b. l. 49-50). Nukentėjusysis J. V. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad jį visi užpuolė, išskyrus D. K., ir užgulė jį ant žemės, tik vėliau priėjo D. K. ir spyrė koja jam į galvą. Kai atsipeikėjo, pamatė, kad A. R. turi ginklą (t. 2, b. l. 135-136; t. 6, b. l. 49). Taip pat nukentėjusysis J. V. parodė, kad A. K. buvo labai girtas, buvo „keturiomis“ prie kelmo, nuvirto ir gulėjo, kol policija neatvažiavo, J. V. negirdėjo A. K. balso, nurodymus duodavo A. R., kuris ir atėmė ginklą (t. 2, b. l. 135-136; t. 6, b. l. 49-50). Nukentėjusysis A. J. pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje parodė, kad atbėgęs pamatė D. K., kaip jis kartu su kitais asmenimis spardė gulintį J. V. (t. 6, b. l. 48). Analogiškus parodymus, kad D. K. spyrė nukentėjusiajam į galvą, ikiteisminio tyrimo metu davė liudytojas A. P. (t. 2, b. l. 174-175), ir juos patvirtino teisiamajame posėdyje. Liudytoja S. R. parodė, kad D. K. buvo labai girtas, vos ant kojų pastovėjo ir miške prie laužo miegojo, nukentėjusįjį J. V. pradžioje užpuolė A. R. ir R. P., kad atimtų ginklą, D. K. atsibudo ir priėjo prie nukentėjusiojo tada, kai pastarasis gulėjo ant žemės (t. 3, b. l. 64-65; t. 6, b. l. 83-84). Pats nuteistasis D. K. parodė, kad jis buvo labai girtas, gėrė nuo anksto ryto degtinę (t. 6, b. l. 84-85). Nuteistasis A. R. teisiamajame posėdyje parodė, kad D. K. miegojo prie kelmo (t. 6, b. l. 85-86). Nuteistoji R. P. parodė, kad D. K. buvo neblaivus ir miegojo miške prie laužo, kilus konfliktui su nukentėjusiuoju J. V. jie prižadino D. K., ji pastūmė nukentėjusįjį. Tuo tarpu kiti R. P. parodymai dėl detalios užpuolimo eigos, dėl S. R. dalyvavimo jame bei paties ginklo paėmimo aplinkybių nuolat kito, todėl teismas jais nesivadovauja (t. 3, b. l. 84-85; t. 5, b. l. 38-39, 50-51; 57; t. 6, b. l. 86). Iš alkotesterio pažymos matyti, kad D. K. įvykio dieną – 2019 m. balandžio 20 d. 18.09 val. buvo nustatytas 2,96 promilių girtumas (t. 3, b. l. 112), t. y. sunkus neblaivumo laipsnis. Pastebėtina, kad nuteistasis D. K. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jį nubudusį užpuolė trys vyrai, vienas jų turėjo ginklą, iššovė du-tris šūvius, tuomet nukreipė ginklą į patį D. K. Jis bandė atimti ginklą, kilo grumtynės, D. K. pargriovė, jis buvo sumuštas (t. 3, b. l. 134-135). Papildomos apklausos metu nuteistasis parodė, kad galėjo griebti už ginklo (t. 3, b. l. 174-175). Tačiau šie nuteistojo D. K. parodymai prieštarauja tiek nukentėjusiųjų J. V. ir A. J., tiek liudytojo A. P. ir kitų nuteistųjų parodymams, kurie nepatvirtino, kad D. K. pats aktyviai bandė atimti ginklą iš J. V. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad D. K. ikiteisminio tyrimo metu savo parodymuose dėl ginklo paėmimo tik pateikė savo gynybinę versiją, tačiau pagal nustatytus bylos duomenis konflikto pradžios nematė, nubudęs dėl stipraus girtumo negalėjo adekvačiai reaguoti į susidariusią situaciją, į konfliktą, kilusį tarp nukentėjusiojo J. V. bei nuteistųjų A. R. ir R. P., įsitraukė tik vėliau, po spyrio nukentėjusiajam į galvą pats ginklo neužvaldė. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra patikimų duomenų, kad D. K., būdamas labai girtas, vos paeidamas, iš viso suprato dėl ko įvyko konfliktas ir kad spyrė nukentėjusiajam J. V. į galvą būtent norėdamas pats atimti ar padėti kitiems nuteistiesiems atimti iš J. V. šaunamąjį ginklą. Todėl byloje liko neįrodyta nuteistojo D. K. tyčia užvaldyti šaunamąjį ginklą su šaudmenimis, kad jis, spirdamas nukentėjusiajam į galvą, turėjo tikslą užvaldyti šaunamąjį ginklą su šaudmenimis, siekė juos pagrobti pats ar bendrininkaudamas siekė juos pagrobti kartu su kitais nuteistaisiais. Nagrinėjamu atveju nuteistojo D. K. veikoje nėra visų BK 254 straipsnio 2 dalyje nurodytų sudėties požymių, o būtent, kad jis turėjo tiesioginę tyčią pagrobti šaunamąjį ginklą ir šovinius bei savo veiksmais to siekė.

38. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, nuteistiesiems bei jų gynėjams, taip pat kitiems proceso dalyviams buvo iš anksto pranešta apie galimą nusikalstamų veikų perkvalifikavimą į švelnesnę nusikalstamą veiką, t. y. pagal BK 140 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas užtikrino teisę žinoti kaltinimą bei suteikė nuteistiesiems ir jų gynėjams galimybę apsiginti nuo naujo kaltinimo.

39. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika, objektyviai pasireiškianti mušimu ar kitokiu smurtavimu, t. y. poveikiu į žmogaus kūną, sukeliant žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojant ar trumpam susargdinant, yra tyčinis nusikaltimas. Nusikaltimas laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas) arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-407-788/2016).

40. Nors nagrinėjamu atveju D. K. veikoje nėra BK 254 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių, tačiau D. K., spirdamas vieną kartą gulinčiam nukentėjusiajam J. V. į kairę ausį, padarė jam poodinę kraujosruvą kairės ausies kaušelyje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (tai konstatuota specialisto išvadoje Nr. G 519/2019(04) (t. 1, b. l. 179-180)) bei atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymius. Nukentėjusysis J. V. parodė, kad D. K. spyris koja į galvą buvo pakankamai stiprus, nuo jo jis trumpam prarado sąmonę (t. 2, b. l. 103-104; t. 6, b. l. 49-50). Nuteistasis D. K. suprato, kad spirdamas koja gulinčiam ant žemės nukentėjusiajam J. V. į gyvybiškai svarbią kūno vietą ‑ galvos sritį gali padaryti jam sveikatos sutrikdymą ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Nuteistojo D. K. padaryta nusikalstoma veika perkvalifikuotina iš BK 254 straipsnio 2 dalies į BK 140 straipsnio 1 dalį.

41. Įvertinus pirmosios instancijos teisme surinktų ir ištirtų įrodymų visetą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad

D. K. 2019 m. balandžio 20 d., apie 16.45 val., miške, esančiame (duomenys neskelbtini) kaime, panaudodamas fizinį smurtą, t. y. spirdamas vieną kartą gulinčiam ant žemės nukentėjusiajam J. V. į kairę ausį, padarė nukentėjusiajam J. V. poodinę kraujosruvą kairės ausies kaušelyje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

42. Nuteistojo D. K. gynėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti nuosprendžio dalį, kuria D. K. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir šioje dalyje palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų ikiteisminio tyrimo teisėjo 2018 m. birželio 22 d. sprendimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo.

43. BPK 217 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad jeigu įtariamasis, dėl kurio padarytos veikos ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas BPK 212 straipsnio 5 punkte numatytu atveju (kai įtariamasis ir nukentėjusysis susitaiko BK 38 straipsnyje numatytais atvejais), per vienerius metus nuo ikiteisminio tyrimo nutraukimo padaro naują nusikalstamą veiką, prokuroras BK 38 straipsnio 3 dalyje nurodytomis sąlygomis gali, o to paties straipsnio 4 dalyje nurodytomis sąlygomis privalo priimti nutarimą atnaujinti nutrauktą ikiteisminį tyrimą. Šiaulių apygardos prokuratūros 2018 m. birželio 22 d. nutarimu, patvirtintu Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. birželio 26 d., D. K. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, padarymo jam susitaikius su nukentėjusiuoju J. B. ir ikiteisminis tyrimas nutrauktas. Šiaulių apygardos prokuratūra, vadovaudamasi BPK 217 straipsnio 4 dalimi, BK 38 straipsnio 4 dalimi, 2020 m. sausio 22 d. nutarimu, patvirtintu Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. sausio 23 d. nutartimi, atnaujino D. K. nutrauktą ikiteisminį tyrimą pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą (t. 1, b. l. 138-139, 141-142). Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis D. K. nebuvo išteisintas, jo padaryta nusikalstama veika perkvalifikuota į švelnesnę nusikalstamą veiką, t. y. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, todėl nėra teisinio pagrindo panaikinti nuosprendžio dalies dėl D. K. nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

Dėl nuteistiesiems skirtinų bausmių

44. Pripažinus A. R. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 1 dalyje, būtina išspręsti bausmės skyrimo ir bendrinimo klausimus.

45. Nusikalstama veika, numatyta BK 129 straipsnio 1 dalyje, priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai, šio straipsnio sankcijoje numatyta tik laisvės atėmimo bausmė nuo septynerių iki penkiolikos metų. A. R. nusikalstamą veiką padarė būdamas nepilnametis, todėl jam taikoma BK 91 straipsnio 3 dalis, kuri numato, kad kai skiriama laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui, jos minimumą sudaro pusė minimalios bausmės, numatytos šio kodekso straipsnio, pagal kurį teisiamas nepilnametis, sankcijoje. Panaikinus išteisinamąjį nuosprendį ir priėmus naują apkaltinamąjį nuosprendį apeliacinės instancijos teisme, bausmė nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui skiriama apeliacinio skundo ribose. Ši baudžiamoji byla taip pat nagrinėjama pagal prokurorės apeliacinį skundą, kuriame prašoma skirti A. R. laisvės atėmimo bausmę penkeriems metams, todėl laisvės atėmimo bausmės dydis parenkamas neišeinant už apeliacinio skundo ribų.

46. Byloje pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį A. R. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Įvertinus A. R. asmenybę (jauno amžiaus, nedirba, nevedęs, nusikalto ne pirmą kartą (t. 4, b. l. 104-106, 171-174), o būtent: neturėdamas amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, jis su kitais asmenimis vykdė nusikaltimus (t. 4, b. l. 148-165); vėliau, sulaukęs amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 93 straipsnį, tačiau švelnios auklėjamojo poveikio priemonės teigiamo poveikio A. R. elgesiui nepadarė, jis jų nevykdė, todėl buvo keičiamos į griežčiausią auklėjamojo poveikio priemonę – atidavimą į specialią auklėjimo įstaigą (t. 4, b. l. 167-169); A. R. po šioje byloje nagrinėjamo įvykio padarė dar kelias nusikalstamas veikas, už kurias buvo nuteistas keturiais nuosprendžiais; sistemingai vykdė administracinius nusižengimus, už kuriuos buvo baudžiama jo motina A. R. (t. 4, b. l. 123-143), o vėliau ir pats A. R. (t. 4, b. l. 109-112), tai neigiamai charakterizuoja A. R. asmenybę bei rodo, jog jis yra linkęs nusikalsti bei nesilaikyti įstatymų reikalavimų. A. R. yra įrašytas psichikos sveikatos ir priklausomybės ligų centre, diagnozė – kiti mišrūs elgesio ir emocijų sutrikimai, mišrus mokymosi sugebėjimų sutrikimas (t. 4, b. l. 122)), padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 1 dalyje, pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos padarymo motyvus ir tikslus (padarė labai sunkų, tyčinį, nebaigtą smurtinį nusikaltimą, susijusį su pasikėsinimu į kito žmogaus gyvybę, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, A. R. skirtina mažesnė negu sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmė (BK 91 straipsnio 3 dalis). A. R. šiuo nuosprendžiu ir Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės iš naujo bendrinamos dalinio sudėjimo ir apėmimo būdu (BK 63 straipsnio 6 dalis). Bausmes dalinai sudedant, prie griežčiausios bausmės, paskirtos už veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalies, 129 straipsnio 1 dalies, padarymą, pridedama dalis – šeši mėnesiai – bausmės už veikos numatytos BK 254 straipsnio 2 dalyje padarymą. Bausmės, paskirtos pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 1 dalį bei BK 145 straipsnio 1 dalį, apimamos, galutinę subendrintą bausmę A. R. paskiriant 5 metus laisvės atėmimo (BK 63 straipsnio 2 ir 4 dalys bei 5 dalies 2 punktas).

47. D. K. padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikavus iš BK 254 straipsnio 2 dalies į BK 140 straipsnio 1 dalį būtina išspręsti bausmės skyrimo ir bendrinimo klausimus. Nuteistojo D. K. gynėja apeliaciniame skunde prašo paskirti D. K. bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

48. Byloje pagal BK 140 straipsnio 1 dalį D. K. atsakomybę lengvina tai, kad jis savo noru atlygino padarytą žalą ligonių kasai (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas), o atsakomybę sunkina tai, jog jis nusikalstamą veiką padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Įvertinus D. K. asmenybę (jauno amžiaus, anksčiau neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, dirba, darbdavių charakterizuojamas teigiamai, nevedęs, augina du mažamečius vaikus), padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos padarymo motyvus ir tikslus (padarė nesunkų, tyčinį smurtinį nusikaltimą prieš senyvo amžiaus žmogų, kuris pasireiškė tuo, kad D. K. vieną kartą spyrė koja į gulinčio nukentėjusiojo J. V. galvą (kairę ausį), tokiu būdu padarydamas jam poodinę kraujosruvą kairės ausies kaušelyje – nežymų sveikatos sutrikdymą), kad yra viena atsakomybę lengvinanti ir viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė, D. K. skirtina artima minimaliai straipsnio sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė. A. K. šiuo nuosprendžiu ir Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės iš naujo bendrinamos iš dalies jas sudedant (BK 63 straipsnio 1, 4 dalys).

49. BK 75 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų.

50. Nuteistasis D. K. iš esmės charakterizuojamas teigiamai, nors jo padarytų dvejų smurtinių veikų pavojingumas yra neginčytinas, tačiau jos nėra tokio pobūdžio ir laipsnio, kad pateisintų realią laisvės atėmimo bausmę. D. K. su nukentėjusiuoju J. B. susitaikė, o veikoje dėl J. V. nežymaus sveikatos sutrikdymo ‑ savo noru atlygino padarytą žalą (D. K. ligonių kasai atlygino 150,90 Eur (t. 3, b. l. 15, t. 6, b. l. 7)). D. K. anksčiau neteistas, augina du mažamečius vaikus, kuriems teikia išlaikymą. Įvertinus šias aplinkybes, taip pat tai, kad nėra duomenų, jog po nusikalstamų veikų, už kurių padarymą D. K. pripažintas kaltu, būtų padaręs naujas nusikalstamas veikas, kad nuo nusikalstamų veikų padarymo praėjo gana ilgas laiko tarpas, darytina išvada, kad jam šioje byloje inkriminuojami nusikaltimai nėra tokio sunkumo, kad bausmės tikslai būtų pasiekti skiriant jam tik realią laisvės atėmimo bausmę. Todėl yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog šiuo nuosprendžiu D. K. paskirtos subendrintos laisvės atėmimo bausmės tikslai bus pasiekti atidedant jos vykdymą. D. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtinas dvejiems metams, paskiriant nuteistajam D. K. įpareigojimą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

51. Sutiktina su nuteistojo D. K. gynėjos apeliacinio skundo argumentu, kad skundžiamo nuosprendžio 18-ame lape pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl bausmės D. K. parinkimo už jo padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje, nors šios veikos padarymu nuteistasis nebuvo kaltinamas. Tačiau tai vertina kaip rašymo apsirikimas, kuris neturi esminės reikšmės, D. K. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje už šios nuskalstamos veikos padarymą nenuteistas. Šis rašymo apsirikimas šalintinas iš nuosprendžio motyvuojamosios dalies.

Dėl civilinio ieškinio

52. Prokurorė apeliaciniame skunde prašo nukentėjusiojo J. V. civilinį ieškinį tenkinti.

53. Apygardos teismas, išteisinęs A. R. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį, nukentėjusiojo J. V. civilinį ieškinį dėl 7 000 Eur neturtinės žalos paliko nenagrinėtą. Apeliacinės instancijos teisme pripažinus A. R. kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį spręstinas klausimas dėl J. V. civilinio ieškinio dėl 7 000 Eur neturtinės žalos.

54. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Baudžiamojoje byloje civilinis ieškinys pareiškiamas dėl kaltininko nusikalstama veika padarytos turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo (BPK 109 straipsnis). Tai reiškia, kad gali būti atlyginama ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė ir tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, ir atsiradusios žalos turi būti priežastinis ryšys. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys.

55. Tarp A. R. padarytos tyčinės veikos ir padarinių (šautinės žaizdos kairėje plaštakoje, kuri vertinama kaip nežymus sveikatos sutrikdymas) yra tiesioginis priežastinis ryšys.

56. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju, kitaip nei turtinės (CK 6.249 straipsnis, 6.263 straipsnio 2 dalis), visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine išraiška. Teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2005; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227/2011, 2K-410/2013 ir kt.). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. CK 6.282 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia. Priklausomai nuo pažeistų vertybių, jų svarbos nukentėjusiajam – o tai yra esminės aplinkybės nustatant žalos dydį – kompensacija, išreikšta pinigais, yra diferencijuojama. Nors nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį turi būti atsižvelgiama taip pat ir į kaltininko interesus, kaip, pvz., turtinė padėtis, tačiau, visų pirma būtina įvertinti nusikaltimo pasekmes, nepažeisti nukentėjusio asmens teisių bei interesų. Taigi tarp nukentėjusiojo teisės į neturtinės žalos atlyginimo įgyvendinimą ir žalą padariusio asmens interesų turi būti protinga pusiausvyra.

57. Byloje nustatyta, kad nuteistasis A. R., atėmęs grumtynių metu iš nukentėjusiojo šaunamąjį ginklą, iš mažo atstumo nusitaikė į senyvo amžiaus (apie 73 metų) nukentėjusiojo J. V. gyvybiškai svarbią kūno vietą ‑ galvą ir su pasimėgavimu, nekreipdamas dėmesio į nukentėjusiojo maldavimus to nedaryti, iššovė du kartus, tačiau nukentėjusiajam J. V. spontaniškai prisidengus galvą ranka, kulka pataikė į nukentėjusiojo kairės rankos plaštaką ir tokiu būdu padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Nukentėjusysis J. V. dėl jo atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos patyrė ne tik fizinį skausmą, bet ir neigiamus dvasinius išgyvenimus – išgąsti, šoką, nepatogumus. Po patirto sužalojimo nukentėjusysis J. V. buvo išvežtas į ligoninę, jam buvo sutvarstyta ranka, kuri skaudėjo ir ištino, dėl ko nukentėjusysis turėjo ne kartą kreiptis pas gydytojus. Po šio įvykio nukentėjusysis J. V. blogai miega (t. 6, b. l. 49-50). Įvertinus padaryto nusikaltimo sunkumą ir jo padarinius, darytina išvada, kad prašoma priteisti iš nuteistojo A. R. 7 000 eurų suma neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiojo J. V. naudai atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus, tad nelaikytina nepagrįstai didele. Atsižvelgiant į tai, kad ši neturtinė žala priteistina iš jauno, darbingo nuteistojo, nėra pagrindo ją laikyti pernelyg dideliu, neproporcingu žalos nukentėjusiajam už patirtus išgyvenimus atlyginimu. Nagrinėjamu atveju taip pat nėra pagrindo daryti išvados, kad priteistos neturtinės žalos dydis neatitinka protingos pusiausvyros tarp nukentėjusiojo teisės į neturtinės žalos atlyginimo įgyvendinimą ir žalą padariusio asmens interesų.

58. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu solidariai iš D. K., A. R. ir R. P. nukentėjusiojo naudai priteisė 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti dėl įvykdyto ginklo plėšimo. Ši nuosprendžio dalis buvo apskųsta D. K. gynėjos. Nors nuteistojo D. K. nusikalstama veika buvo perkvalifikuojamos iš BK 254 straipsnio 2 dalies į BK 140 straipsnio 1 dalį, teisėjų kolegija nemato pagrindo keisti nuosprendžio dalies dėl priteistos neturtinės žalos iš D. K. ir civilinio ieškinio dydį palieka nepakeistu: pirmosios instancijos teisingai aptarti ir įvertinti neigiami nukentėjusiojo išgyvenimai prieš jį smurtavus jaunuoliams išlieka tie patys.

Dėl proceso išlaidų

59. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba informavo, kad nuteistąjį A. R. ginti parinkta advokatė Daiva Dereškevičienė, kuri Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. vasario 4 d. nutartimi buvo paskirta nuteistojo A. R. gynėja ir dalyvavo 2021 m. kovo 23 d. vykusiame teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme. Lietuvos apeliaciniame teisme gautas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl patirtų išlaidų, kuria prašoma išspręsti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo klausimą, nurodant, jog iš nuteistojo A. R. priteistina suma už jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą sudaro 81,00 euras.

60. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-174/2014, Nr. 2K-165-648/2015, Nr. 2K-304-942/2015, Nr. 2K-226-942/2016 ir kt.).

61. Baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės ir nuteistojo D. K. gynėjos advokatės S. Balčiūnienės apeliacinius skundus, kurie patenkinti iš dalies. Įvertinus tai, jog apeliacinį procesą iniciavo taip pat ir prokuratūra bei į apeliacinio skundo išnagrinėjimo rezultatą – A. R. atžvilgiu buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį, nuteistojo turtinę padėtį, priteistus iš nuteistojo A. R. neturtinės žalos dydžius, taip pat į tai, kad apeliacinės instancijos teisme buvo surengtas vienas teismo posėdis, kuriame dalyvavo nuteistojo A. R. gynėja advokatė D. Dereškevičienė, advokatės darbo sąnaudas, bylos apimtį ir sudėtingumą (keturios nusikalstamos veikos, bylą sudaro šeši tomai), į tai, kad nuteistąjį apeliacinės instancijos teisme atstovavo kita advokatė nei pirmosios instancijos teisme, todėl su bylos esme nebuvo susipažinusi, darytina išvada, kad patirtos išlaidos yra protingos, realios ir pagrįstos rašytiniais duomenimis, todėl yra pagrindas visiškai tenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl patirtų išlaidų už suteiktą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 326 straipsnio 4 dalimi, 328 straipsnio 1 punktu, 4 punktu, 329 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2020 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio dalį, kuria A. R. išteisintas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį: A. R. pripažinti kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam 4 (ketverių) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 6 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su Panevėžio apygardos teismo 2020 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiu paskirta bausme pagal BK 254 straipsnio 2 dalį bei apėmimo būdu ‑ su bausmėmis paskirtomis pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 1 dalį ir BK 145 straipsnio 1 dalį, galutinę subendrintą bausmę A. R. paskiriant laisvės atėmimą 5 (penkeriems) metams.

Pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2020 m. gruodžio 18 d. nuosprendį:

D. K. veiką perkvalifikuoti iš BK 254 straipsnio 2 dalies į BK 140 straipsnio 1 dalį, ir paskirti jam bausmę – laisvės atėmimą 3 (trims) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinti dalinio sudėjimo būdu su Panevėžio apygardos teismo 2020 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiu paskirta bausme pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnę, ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 8 (aštuoniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 75 straipsnio 5 dalies 8 punktu, D. K. šiuo nuosprendžiu paskirtos 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams. Įpareigoti D. K. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2020 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio dalį dėl nukentėjusiojo J. V. 7 000 Eur neturtinės žalos civilinio ieškinio palikimo nenagrinėtu ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

Priteisti iš A. R. 7 000 eurų neturtinės žalos nukentėjusiojo J. V. naudai.

Pašalinti iš Panevėžio apygardos teismo 2020 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio motyvuojamosios dalies aplinkybes dėl bausmės D. K. paskyrimo už nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Išieškoti iš nuteistojo A. R. valstybės naudai 81,00 eurą už nuteistajam A. R. suteiktą Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Jolanta ČepukėnienėJustas NamavičiusAlgimantas Valantinas