Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2S-735-967/2024

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-03-28
Bylos Nr.: e2S-735-967/2024
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-09024-2023-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė
Atsakovas: I. U.
Ieškovas: T. U.

Kategorijos

3.2.3.6.1.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
3.3.1.18.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2S-735-967/2024Teisminio proceso Nr. 2-68-3-09024-2023-1Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.3.6.1.1.3; 3.3.1.18.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. kovo 28 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės I. U. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 26 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo T. U. ieškinį atsakovei I. U. dėl iškeldinimo iš patalpų.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Vilniaus miesto apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovo T. U. (toliau – ieškovas) ieškinį atsakovei I. U. (toliau – atsakovė) dėl iškeldinimo iš patalpų (gyvenamojo namo), esančių žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

2. Teisme buvo gautas atsakovės I. U. prašymas dėl bylos nagrinėjimo sustabdymo iki bus išnagrinėta Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-1378-465/2024 dėl santuokos apskaitos įrašo panaikinimo dėl kito sutuoktinio kaltės ir kitų susijusių reikalavimų. Prašyme atsakovė nurodė, kad byloje dėl santuokos apskaitos įrašo panaikinimo ji pareiškė priešieškinį, kuriame prašo pripažinti gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), ieškovo A. U. ir atsakovės I. U. bendra daline arba bendra jungtine sutuoktinių nuosavybe, įregistruojant nekilnojamojo turto registre ieškovo ir atsakovės nuosavybės dalis lygiomis dalimis – po ½ dalį. Atsakovė paaiškino, kad savo reikalavimą pripažinti jai nuosavybės teises į ½ dalį gyvenamojo namo grindžia tuo, jog atsakovė savo asmeninėmis lėšomis ir darbu prisidėjo prie nurodyto gyvenamojo namo išsaugojimo: atsakovės lėšomis šis gyvenamasis namas buvo suremontuotas ir atsakovės nepertraukiamai išlaikomas bei prižiūrimas iki šiol. Atsakovė namą remontavo, išlaikė, prižiūrėjo, juo disponavo kaip savo, nes tarp ieškovo ir atsakovės buvo susitarimas šį turtą turėti kaip jungtinės veiklos rezultatą – bendrąją dalinę nuosavybę. Tokiam šalių susitarimui pritarė ir žemės sklypo savininkas, T. U., kuris atsakovės naudai net buvo sudaręs testamentą, kuriuo visą jam priklausantį turtą norėjo palikti atsakovei. Aptariamas turtas nebuvo registruotas šalių vardu tik dėl to, kad ieškovas turėjo kreditorinių įsipareigojimų tretiesiems asmenims, jokio turto savo vardu jis turėti negalėjo. Atsakovės manymu, nagrinėjamos bylos yra susijusios taip, kad santuokos nutraukimo byloje nustatyti faktai turės reikšmės bylos dėl atsakovės iškeldinimo iš gyvenamojo namo baigčiai, nes, nustačius atsakovės nuosavybės teises į gyvenamąjį namą, nebus teisinio ar faktinio pagrindo atsakovę iškeldinti.

Atsiliepimas

3. Ieškovas T. U. pateikė atsiliepimą į atsakovės prašymą dėl bylos sustabdymo, prašydamas šį prašymą atmesti. Ieškovas nurodė, kad ieškinyje nėra nurodyta nei vienos faktinės aplinkybės apie nekilnojamojo daikto – gyvenamojo namo – bendromis sutuoktinių pastangomis sukūrimą. Pažymėjo, kad priešieškinyje pati atsakovė nurodė, jog 2015 m. gegužės mėn. šalys įsikėlė gyventi būtent į šį gyvenamąjį namą, kuris buvo apleistas. Atsakovė savo asmeninėmis lėšomis ir darbu prisidėjo prie gyvenamojo namo išsaugojimo, bet neužsimena apie jokį savo įdėtą indėlį sukūrus šį nekilnojamojo turto objektą. Ieškovas nurodė, kad ginčo klausimu yra priimta Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-753-275/2018, kurioje buvo nagrinėta santuokos, sudarytos tarp G. U. ir A. U., nutraukimas ir kurioje G. U. dėl to paties objekto teismui reiškė reikalavimą pripažinti gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), jungtine nuosavybe, bet toks reikalavimas teismo nebuvo tenkintas. Ieškovo nuomone, tarp bylos, kurią prašoma sustabdyti, ir civilinės bylos Nr. e2-1378-465/2024 nėra teisinio ryšio.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. sausio 26 d. nutartimi netenkino atsakovės prašymo dėl civilinės bylos sustabdymo.

5. Teismas nustatė, kad ieškovo nuosavybės teisė į gyvenamojo namo, esančio žemės sklype unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruota, taip pat nėra įregistruota ir ieškovo sūnaus – atsakovės sutuoktinio A. U. – nuosavybės teisė į minėtą objektą. Ieškovas nuosavybės teisę į minėtąjį gyvenamąjį namą grindžia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.40 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtintas žemės sklypo savininko teisių turinys, nustatantis, kad žemės sklypo savininkui nuosavybės teise priklauso viršutinis žemės sklypo sluoksnis, ant žemės sklypo esantys statiniai bei jų priklausiniai, kiti nekilnojamieji daiktai, jeigu įstatymo ar sutarties nenustatyta kitaip. Ieškovas T. U. žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise įgijo 2003 m. gruodžio 17 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu. Objekto statybos pradžios – pabaigos metai yra 2010 m. Teismas pažymėjo, kad iš Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 17 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2A-753-275/2018, kurioje buvo sprendžiamas tuometinių sutuoktinių A. U. ir G. U. santuokos nutraukimo klausimas, matyti, jog minėtoje byloje atsakovė G. U. siekė pripažinti jai nuosavybės teisę į ½ dalį pastato, esančio (duomenys neskelbtini), tačiau prašymas buvo atmestas, teismui konstatavus, kad tik atsakovei (G. U.) nuginčijus trečiojo asmens (T. U.) teisę į statinio nuosavybę, būtų pagrindas svarstyti, ar statinys pripažintinas bendrąja sutuoktinių nuosavybe.

6. Remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis, teismas taip pat nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme yra iškelta civilinė byla Nr. e2-1378-465/2024 pagal ieškovo A. U. ieškinį atsakovei I. U. dėl santuokos apskaitos įrašo panaikinimo dėl kito sutuoktinio kaltės ir kitų išvestinių reikalavimų. Mintoje byloje atsakovė I. U. 2024 m. sausio 19 d. pateikė priešieškinį (priešieškinis priimtas), kuriame, be kita ko, prašo pripažinti gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), ieškovo A. U. ir atsakovės I. U. bendra daline arba bendra jungtine sutuoktinių nuosavybe, įregistruojant nekilnojamojo turto registre ieškovo ir atsakovės nuosavybės dalis lygiomis dalimis – po ½ dalį. Alternatyviu reikalavimu atsakovė I. U. prašo teismo priteisti jos naudai iš ieškovo A. U. 80 000 Eur dydžio kompensaciją už jos atliktus gyvenamojo namo pagerinimo darbus. Teismas pažymėjo, kad minėtame priešieškinyje atsakovė aptariamam reikalavimui pagrįsti nurodo argumentus, susijusius su gyvenamojo namo pagerinimu, jo priežiūra, teigdama, jog ji savo asmeninėmis lėšomis ir darbu prisidėjo prie namo išsaugojimo, tačiau nėra nurodyta jokių argumentų, kad ji būtų prisidėjusi prie namo statybos. Remdamasis atsakovės paaiškinimais, kad ji į apleistą namą atsikraustė gyventi 2015 m. (bylos duomenimis namas pastatytas 2010 m.), taip pat aplinkybe, kad teises į ginčo gyvenamąjį namą reiškė ir ankstesnioji A. U. sutuoktinė, teismas vertino, kad prie namo statybos atsakovė I. U. neprisidėjo. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad prašyme dėl bylos sustabdymo pati atsakovė paaiškino, kad ieškovas T. U. atsakovės naudai buvo sudaręs testamentą, kuriuo visą jam priklausantį turtą norėjo palikti atsakovei, kas, teismo vertinimu, pagrindžia, jog pati atsakovė patvirtina ieškovo nuosavybės teisę į ginčo objektą.

7. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes bei tai, kad atsakovė I. U. ieškovui T. U. civilinėje byloje Nr. e2-1378-465/2024 jokių reikalavimų dėl nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), nereiškia, pastarasis asmuo minėtoje byloje nėra proceso šalis, taip pat tai, kad minėtoje byloje atsakovė neginčija ir su sutuoktiniu sudarytos ikivedybinės sutarties, kurioje šalys susitarė dėl iki santuokos įregistravimo ir vėliau įgyto asmenine nuosavybės teise turto statuso, teismas sprendė, kad civilinės bylos Nr. e2-1378-465/2024 baigtis neturės įtakos šioje byloje nagrinėjamam civiliniam ginčui, kadangi tarp šių bylų nėra jokio teisinio ryšio.

III. Atskirojo skundo argumentai

8. Apeliantė (atsakovė) I. U. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-919-1171/2024, ir klausimą išspręsti iš esmės: sustabdyti Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamą civilinę bylą Nr. e2-919-1171/2024 iki bus išnagrinėta Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-1378-465/2024 dėl santuokos apskaitos įrašo panaikinimo dėl kito sutuoktinio kaltės ir kitų išvestinių reikalavimų. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

8.1. Šioje byloje ieškovo T. U. interesus atstovauja jo sūnus A. U., veikiantis pagal Anykščių rajono 2-ojo notaro biuro 2023 m. gegužės 16 d. patvirtintą įgaliojimą. A. U. yra atsakovės sutuoktinis. Atsakovė bažnytinę santuoką su A. U. sudarė (duomenys neskelbtini). Atsakovė su A. U. susipažino 2013 m. rudenį, o nuo 2014 m. vasario pradėjo kartu gyventi. Tuo metu ieškovas buvo santuokoje su G. U., su kuria buvo inicijuotas santuokos nutraukimo procesas. Šalys laikinai gyveno nuomojame bute, vėliau 2015 m. gegužę persikraustė gyventi į gyvenamąjį namą, adresu (duomenys neskelbtini), kuriame atsakovė gyvena iki šiol. Faktiniai gyvenamojo namo savininkai yra atsakovė ir A. U.. Atsakovei persikrausčius gyventi į namą, jam buvo reikalingas remontas, kadangi namas buvo visiškai neprižiūrėtas. Atsakovė persikraustė į apleistą namą, jame rado tik didelį kiekį šiukšlių. Namas du žiemos sezonus buvo nešildomas, dėl ko name atsirado pelėsis. A. U. buvo paskendęs skolose, todėl būtent atsakovės investicijomis (darbu ir lėšomis) namas buvo prikeltas antram gyvenimui. Šalys susitarė, kad po A. U. santuokos nutraukimo, jam atidavus skolas, atsakovė taps šio turto bendrasavininkė lygiomis dalimis su A. U., todėl atsakovė pasitikėdama sutuoktiniu šį turtą valdė kaip savo, negailėdama nei pinigų, nei laiko. Ieškovas T. U. niekada neginčijo atsakovės nuosavybės teisių, tačiau vėliau A. U. susirado kitą moterį, išsikraustė iš šių namų, dabartiniais veiksmais siekia santuokos nutraukimo ir atsakovės iškraustymo, kas pažeidžia atsakovės interesus, nes faktiškai ji yra varoma iš savo namų.

8.2. Ieškovas yra neįrodęs savo, kaip savininko, teisių į gyvenamąją namą, nes jo nuosavybės teisės nėra išviešintos. Be to, ieškovas neįrodęs negatorinio ieškinio sąlygos: neteisėto daikto valdymo. Atsakovė gyvenamajame name gyvena teisėtai, nes šis turtas, iki nebus padalintas tarp atsakovės ir A. U., yra laikytinas šeimos turtu. Net ieškovui įrodžius, jog jis yra tikrasis gyvenamojo namo savininkas, nėra pagrindo tenkinti ieškinį, nes tokiu atveju atsakovės gyvenamojo namo valdymą galima pripažinti teisėtu konstatavus tarp šalių buvus sudarytai panaudos sutarčiai, kadangi ieškovas leido atsakovei gyventi ginčo turte ir iki šiol jokių prieštaravimų pats asmeniškai atsakovei dėl gyvenimo name nėra išreiškęs.

8.3. Atsakovė 2023 m. gruodžio 14 d. teismo posėdžio metu išreiškė prašymą dėl bylos nagrinėjimo stabdymo, šį prašymą grįsdama dviem savarankiškais pagrindais: iki bus išnagrinėta santuokos nutraukimo byla, taip pat iki bus išviešinta ieškovo nuosavybės teisė į ginčo dalyku esantį gyvenamąjį namą. Teismas 2023 m. gruodžio 22 d. nutartimi atsakovės prašymą dėl bylos sustabdymo atmetė. Teismas nurodė, jog bylos stabdymui yra svarbus sąsajumo ryšys, t. y. bylos ar kiti dalykai, dėl kurių norima sustabdyti bylą, susijusios taip, kad kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią sustabdomai bylai. Teismas sprendė, jog šiuo atveju toks ryšys su Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civiline byla Nr. e2-13739-1171/2023 nėra nustatytas, kadangi byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl gyvenamojo namo, esančio žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), be to, atsakovė jokių įrodymų bylai, jog ji turėtų kokią nors teisę į minėtą turtą, nėra pateikusi. Teismas taip pat vertino, kad nepagrįstas ir antrasis atsakovės nurodytas bylos sustabdymo pagrindas – iki bus išviešinta ieškovo nuosavybės teisė į ginčo dalyku esantį gyvenamąjį namą, kadangi ieškovas neturi nustatytos pareigos įregistruoti viešajame registre nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą.

8.4. Atsakovė, iš esmės pasikeitus faktinėms aplinkybėms, 2024 m. sausio 22 d. pateikė naują prašymą dėl bylos sustabdymo, kuriuo prašė teismo stabdyti bylą dėl atsakovės iškeldinimo iki Vilniaus miesto apylinkės teisme bus išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-1378-465/2024 dėl santuokos apskaitos įrašo panaikinimo dėl kito sutuoktinio kaltės. Atsakovės prašymas buvo grindžiamas tuo, kad ji santuokos nutraukimo byloje 2024 m. sausio 18 d. pateikė priešieškinį, kuriuo teismo, be kita ko, prašo pripažinti gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), ieškovo A. U. ir atsakovės I. U. bendra daline arba bendra jungtine sutuoktinių nuosavybe, įregistruojant nekilnojamojo turto registre ieškovo ir atsakovės nuosavybės dalis lygiomis dalimis – po ½ dalį, arba priteisti atsakovės naudai iš ieškovo 80 000 Eur dydžio kompensaciją už jos atliktus gyvenamojo namo pagerinimo darbus. Atsakovės nuomone, bylos yra susijusios taip, kad santuokos nutraukimo byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę galią ar privalomąją galią bylai dėl atsakovės iškeldinimo iš gyvenamojo namo, nes nustačius atsakovės nuosavybės teises į gyvenamąjį namą, nebus teisinio ar faktinio pagrindo atsakovę iškeldinti.

8.5. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias bylos sustabdymą, taip pat netinkamai aiškino ir taikė materialines teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisių turinį. Galiausiai teismas išėjo iš ieškovo pareikšto ieškinio ribų, nes pasisakė (preziumavo) kitos bylos baigtį, išsakydamas skundžiamoje nutartyje savo nuomonę, kad atsakovės priešieškiniu santuokos nutraukimo byloje keliamas reikalavimas pripažinti ½ dalį gyvenamojo namo jos nuosavybe yra nepagrįstas. Be to, skundžiamoje nutartyje teismas pasisakė ir dėl šios bylos baigties, aiškiai nurodydamas, kad ieškovas yra gyvenamojo namo savininkas, nors atsakovė šias aplinkybes ginčija ir šioje byloje. Skundžiama nutartis nepagrįsta ir neteisėta, prieštaraujanti imperatyvioms įstatymo normoms, dėl ko turi būti aukštesnės instancijos teismo panaikinta.

8.6. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog CK 4.40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta žemės sklypo savininko nuosavybės teisių į tame sklype esančius statinius bei įrenginius prezumpcija gali būti nuginčyta. Jei įrodymai patvirtina vienos šalies teisėtai įgytas tam tikros apimties nuosavybės teises į statinį (kaip į nekilnojamąjį daiktą ar kaip į tokio statuso neturinčią konstrukciją), tai faktas, kad kita šalis yra žemės sklypo, kuriame yra statinys, savininkė, suteikia šiai šaliai teisę ginti nuosavybės teises į žemės sklypą, tačiau toks faktas savaime nepanaikina pirmosios šalies įgytų teisių į statinį ir nesuteikia antrajai šaliai teisės perimti jo valdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282- 686/2015). Būtent civilinėje byloje Nr. e2-1378-465/2024 atsakovė siekia paneigti CK 4.40 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą prezumpciją, įrodant, jog gyvenamasis namas faktiškai priklauso atsakovei ir A. U..

8.7. Nors pirmosios instancijos teismas nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 17 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2A-753-275/2018, kurioje buvo sprendžiamas tuometinių sutuoktinių A. U. ir G. U. santuokos nutraukimo klausimas, motyvai yra privalomi visiems ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, įsiteisėjusio teismo sprendimo rezoliucine dalimi nustatyti įpareigojimai yra privalomi nedalyvavusiems byloje asmenims ta prasme, kad jie turi elgtis taip, kaip to reikalauja įsiteisėjęs teismo sprendimas, o ne iš konteksto išimti teismo sprendimo motyvai.

8.8. Nors A. U. sutuoktinė G. U. kitoje byloje buvo reiškusi reikalavimą pripažinti gyvenamąjį namą bendru sutuoktinių turtu ir toks jos reikalavimas nebuvo patenkintas, tačiau atsakovė savo reikalavimą grindžia visai kitomis faktinėmis aplinkybėmis ir kitais teisiniais pagrindais, dėl ko ieškovo santuokos nutraukimo byla bei teismo prieitos išvados neturi jokio tiesioginio sąryšio su atsakovės ir A. U. santuokos nutraukimo byla. Iš atsakovės priešieškinio matyti, kad ji pagrindiniu reikalavimu prašo taikyti ne sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę reglamentuojančias teisės normas, o bendrąją jungtinę veiklą reglamentuojančias teisės normas, kurios numato, jog nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Kaip atsakovė yra nurodžiusi savo priešieškinyje, atsakovės lėšomis ginčo gyvenamasis namas buvo suremontuotas ir atsakovės nepertraukiamai išlaikomas bei prižiūrimas iki šiol. Priešingai nei nurodo pirmosios instancijos teismas, namas buvo baigtas statyti ne 2010 m., o 2003 m., taigi namui buvo reikalingas remontas. Atsakovė namą remontavo, išlaikė, prižiūrėjo, juo disponavo kaip savo, nes tarp ieškovo ir atsakovės buvo susitarimas šį turtą turėti kaip jungtinės veiklos rezultatą – bendrąją dalinę nuosavybę. Tokiam šalių susitarimui pritarė ir žemės sklypo savininkas, ieškovo tėvas T. U., kuris atsakovės naudai net buvo sudaręs testamentą, kuriuo visą jam priklausantį turtą norėjo palikti atsakovei. Teismo motyvai, kad pastaruoju teiginiu atsakovė pati patvirtino, jog gyvenamasis namas priklauso ieškovui, yra nesuprantami. Nors A. U. ir atsakovė vėliau sudarė ikivedybinę sutartį, ikivedybine sutartimi nebuvo apribotos teisės registruoti turtą bendrosios dalinės ar bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise.

8.9. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bylos sustabdymo, padarė aiškią teisės klaidą, kad turto savininkas nėra įpareigotas registruoti savo nuosavybės teisių į turtą nekilnojamojo turto registre. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – Statybos įstatymas) 28 straipsnio 5 ir 6 dalimis, atlikus statybos užbaigimo procedūras, statinį ir daiktines teises į jį privaloma įregistruoti Nekilnojamojo turto registre ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo deklaracijos apie statybos užbaigimą įregistravimo informacinėje sistemoje „Infostatyba“ dienos. Ginčo gyvenamojo namo statyba seniai baigta, tačiau ieškovas savo nuosavybės teisių neregistravęs, o tokių veiksmų jis neatlikęs, nes faktiniai gyvenamojo namo savininkai yra A. U. su atsakove, kurie negali registruoti savo nuosavybės teisių dėl A. U. turimų skolinių įsipareigojimų kreditoriams. Pagal G. U. skundą T. U. Statybų inspekcijos 2015 m. buvo baustas už tai, kad nebuvo laiku įregistravęs baigto statyti namo, o skirtą apie 78 Eur baudą sumokėjo A. U..

8.10. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje išdėstė savo nuomonę dėl atsakovės priešieškinio reikalavimo pripažinti ½ dalį nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą, tačiau ne šiam teismui spręsti, ar aptariamas atsakovės priešieškinio reikalavimas yra pagrįstas. Šio atsakovės priešieškinio reikalavimo pagrįstumą vertins civilinę bylą Nr. e2-1378-465/2024 nagrinėjantis teismas, kuris atsakovės priešieškinį priėmė pilna apimtimi. Be to, atsakovė nuo teismo nieko neslėpė, priešieškinyje buvo nurodžiusi, kad A. U. sutuoktinė G. U. buvo santuokos nutraukimo byloje reiškusi reikalavimą pripažinti gyvenamąjį namą bendru sutuoktinių turtu ir toks jos reikalavimas teismo buvo atmestas, tačiau teismas nelaikė šių aplinkybių svarbiomis nepriimti atsakovės priešieškinio reikalavimo dėl jos nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą pripažinimo. Atsakovė nebuvo nurodžiusi ieškovo trečiuoju asmeniu santuokos nutraukimo byloje, nes manė, kad ieškovą savo iniciatyva įtrauks teismas, tačiau teismui to nepadarius, atsakovė pateikė teismui prašymą dėl T. U. įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu civilinėje byloje Nr. e2-1378-465/2024, ir šis prašymas tenkintas.

Atsiliepimas

9. Ieškovas T. U. pateikė atsiliepimą, kuriuo prašo atsakovės atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

9.1. Atsakovė jau ne pirmą kartą prašo bylą nagrinėjančio teismo sustabdyti civilinę bylą, tačiau negali pateikti teisinių argumentų, kurie patvirtintų, kad kita civilinė byla yra reikšminga tiek, kad būtų pagrindų šią bylą sustabdyti, kaip numatyta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 163-164 straipsniuose.

9.2. Atsakovė tik po to, kai 2024 m. sausio 26 d. teismas atmetė prašymą sustabdyti bylą, ieškovą T. U. santuokos nutraukimo byloje 2024 m. sausio 29 d. prašė įtraukti trečiuoju asmeniui. Tai akivaizdus piktnaudžiavimas procesu, nes pasinaudojant procesinėmis teisėmis siekiama dirbtinai sukurti vieną iš motyvų sustabdyti bylą.

9.3. Aplinkybė, kad atsakovė pateikė reikalavimą pripažinti T. U. priklausantį nekilnojamąjį turtą bendra jungtine ar daline I. U. ir A. U. nuosavybe yra melaginga, kadangi priešieškinyje nėra nei vienos faktinės aplinkybės apie nekilnojamojo daikto – gyvenamojo namo – bendromis sutuoktinių pastangomis sukūrimą. Atvirkščiai, iš šioje byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovė tyčia iškraipo įsiteisėjusio teismo nutartį apie tą patį objektą.

9.4. Priešieškinio reikalavimas nesutampa su ieškinio pagrindu, ir tai nurodo pati atsakovė priešieškinyje. Atsakovė net neneigia, kad ji, turėdama santykius su A. U., atsikraustė gyventi į namą, bet neužsimena apie jokį savo įdėtą indėlį sukūrus šį nekilnojamojo turto objektą, t. y. nenurodoma jokia aplinkybė, kuri leistų teigti, kad atsakovė įdėjo minimalių pastangų pastatyti namą savo darbu ar piniginėmis lėšom. Tai, kad atsakovė I. U. atsikraustė gyventi į jau pastatytą gyvenamąjį namą, patvirtina ne subjektyvūs, o objektyvūs įrodymai – 2018 m. gegužės 17 d. Vilniaus apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-753-275/2018, kurioje buvo nagrinėtas santuokos, sudarytos tarp G. U. ir A. U., nutraukimo klausimas. Nutartyje konstatuota, kad G. U. ir A. U. į gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), įsikraustė 2002-2003 m., taigi I. U. jokia forma negalėjo prisidėti prie gyvenamojo namo sukūrimo.

9.5. Atsakovė priešieškiniu įrodinėja ne nuosavybės į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), sukūrimą ar nuosavybės teisės atsiradimą, o neva jos lėšomis atliktus remonto darbus, aplinkos tvarkymą, mokamus komunalinius mokesčius. Tai visiškai skirtingi teisiniai santykiai, jokio teisinio ryšio tai neturi su ieškovu T. U.. Dviejų žmonių gyvenimas kaupiant kilnojamuosius apyvokos daiktus ir galimos šių daiktų dalybos neturi nieko bendro su nekilnojamuoju turtu ir neteisėtu gyvenimu jame. Atsakovė bando sukurti unikalų turto įgijimo pagrindą – remontas ir aplinkos tvarkymas.

9.6. Prejudicinis ir privalomasis teismo sprendimo galios faktas jau yra, o būtent: nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), patvirtintas 2018 m. gegužės 17 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-753-275/2018 (teisminio proceso Nr. 2-68- 3-14648-2014-9). Teismo nutartyje konstatuotos aplinkybės dėl namo statybos proceso ir laikotarpio turi privalomąją galią. Priešingas teigimas reikštų, kad atsakovė I. U. prisidėjo prie nuosavybės atsiradimo dar 2002 – 2003 m., kas yra absurdas.

9.7. Šioje byloje atsakovė nuslėpė nuo teismo 2020 m. gegužės 20 d. I. Š. ir A. U. sudarytą ikivedybinę sutartį, patvirtintą Vilniaus miesto 42-ojo notaro biuro. Ikivedybine sutartimi buvo nustatytas visiškas sutuoktinių turto atskirumo rėžimas, todėl turtas, įgytas tiek iki santuokos, tiek gyvenant susituokus, yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, kurio vardu turtas yra įgytas ir registruotas. Ikivedybinės sutarties sudarymo faktas reiškia, kad I. U. žino savo turto rėžimą santuokoje. Tai nieko bendro neturi su šia byla ir ieškovu T. U., kurio interesais ir yra pateiktas ieškinys.

9.8. Vilniaus apygardos teismo nutartis ir ikivedybinė sutartis patvirtina, kad santuokos nutraukimo byloje nėra ir nebus išspręsta jokie reikšmingi ginčai, kurių baigtis kaip nors gali nulemti šią konkrečią bylą. Atsakovė negalėjo nežinoti apie aukščiau minimas aplinkybes, tačiau pasirinko tokią poziciją, kuri parodo, kad atsakovė siekia klaidinti teismą išgalvotais argumentais apie tai, kad turtas, iš kurio siekiama ją iškeldinti, kažkokiu būdu gali būti pripažintas ir jos daline ar bendra nuosavybe ne su ieškovu T. U., o su A. U., kuris net nėra proceso dalyvis šioje byloje. Bylą nagrinėjantis teismas jau buvo išsprendęs nutartimi atmesti pirminį prašymą stabdyti bylą, ir ši teismo nutartis nebuvo apskųsta, o tai reiškia, kad atsakovė I. U. suprato ir pritarė tokiam teismo sprendimui.

9.9. Ieškovo T. U. teisės ir teisėti interesai yra aiškiai pažeidžiami be jokios atsakomybės, siekiama vilkinti šią bylą, pateikiant klaidinančią informaciją, arba atvirkščiai, nuslepiant reikšmingus faktus ir jais manipuliuojant. Teismas šiuo atveju turi apginti silpnesnės šalies T. U. interesą į greitą procesą, tačiau dėl nuolatinių atsakovės procesinių veiksmų procesas yra vilkinamas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų.

11. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

12. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 26 d. nutarties, kuria netenkintas atsakovės prašymas dėl civilinės bylos sustabdymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

13. Iš bylos medžiagos ir Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-919-1171/2024 pagal ieškovo T. U. ieškinį atsakovei I. U. dėl iškeldinimo iš gyvenamojo namo, esančio ieškovui priklausančiame žemės sklype, kurio adresas (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

14. Vilniaus miesto apylinkės teisme taip pat yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-1378-465/2024 pagal ieškovo A. U. ieškinį atsakovei I. U. dėl santuokos apskaitos įrašo panaikinimo dėl kito sutuoktinio kaltės ir su tuo susijusių reikalavimų bei atsakovės I. U. priešieškinį, kuriame, be kita ko, pareikštas reikalavimas pripažinti gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), ieškovo A. U. ir atsakovės I. U. bendrąja daline arba bendrąja jungtine nuosavybe, įregistruojant nekilnojamojo turto registre ieškovo ir atsakovės nuosavybės teises dalis lygiomis dalimis (po ½ dalį). Alternatyviu reikalavimu atsakovė prašo priteisti jos naudai iš ieškovo A. U. 80 000 Eur dydžio kompensaciją už jos atliktus nurodyto gyvenamojo namo pagerinimo darbus. Atsižvelgiant į tai, kad gyvenamasis namas, dėl kurio tarp šalių yra kilęs ginčas, pastatytas ant ieškovo A. U. tėvui T. U. priklausančio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini), T. U. šioje byloje yra įtrauktas trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų.

15. Atsakovė civilinėje byloje Nr. e2-919-1171/2024 pagal ieškovo T. U. ieškinį dėl iškeldinimo iš paminėto gyvenamojo namo pateikė prašymą sustabdyti šią civilinę bylą, kol bus išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-1378-465/2024 dėl santuokos apskaitos įrašo panaikinimo, iš esmės motyvuodama tuo, kad priešieškinyje atsakovė yra pareiškusi reikalavimą dėl paminėto gyvenamojo namo pripažinimo jos ir A. U. bendrąja daline arba bendrąja jungtine nuosavybe. Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiama 2024 m. sausio 26 d. nutartimi atsakovės prašymo dėl civilinės bylos sustabdymo netenkino. Atsakovė, nesutikdama su šia nutartimi, pateikė atskirąjį skundą.

Dėl atskirojo skundo argumentų

16. Apeliantė (atsakovė) atskirajame skunde teigia, kad ginčo gyvenamajame name ji gyvena teisėtai, kadangi šis turtas, iki nebus padalintas tarp atsakovės ir A. U., yra laikytinas šeimos turtu, o pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi netenkindamas jos prašymo dėl civilinės bylos sustabdymo, neteisėtai ir nepagrįstai pasisakė tiek dėl šioje civilinėje byloje nustatinėtinų aplinkybių, tiek dėl jos kitoje byloje pateikto priešieškinio pagrįstumo.

17. Civilinės bylos sustabdymas – tai laikinas procesinių veiksmų, kuriais siekiama bylą išspręsti iš esmės, atlikimo sustabdymas. CPK pagal bylos sustabdymo pagrindus skiria dvi civilinės bylos sustabdymo rūšis: privalomąjį (CPK 163 straipsnis) ir fakultatyvųjį (CPK 164 straipsnis). Esant bent vienam iš CPK ar kituose įstatymuose numatytų privalomojo bylos sustabdymo pagrindų, teismas bylą sustabdyti privalo ex officio (pagal pareigas), nepriklausomai nuo to, ar dalyvaujantys byloje asmenys išsakė nuomonę šiuo klausimu ir nepriklausomai nuo pareikštos nuomonės turinio, nes teismą tai padaryti įpareigoja įstatymas. Tačiau privalomojo bylos sustabdymo pagrindai ne visada yra akivaizdūs. Be to, teismas neturi bylos sustabdymo pagrindus taikyti formaliai. Pažymėtina, kad net formaliai esant įstatyme nustatytam bylos sustabdymo pagrindui, teismas privalo bylos sustabdymo klausimą spręsti atsižvelgdamas į konkrečias kiekvienos bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-268/2005).

18. Vienas iš privalomų bylos sustabdymo pagrindų yra numatytas CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte, pagal kurį teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad nurodytu pagrindu galima sustabdyti civilinę bylą tik tada, kai nagrinėjamos bylos yra susijusios taip, kad kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią sustabdomai bylai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2012); teismui, siekiančiam išspręsti byloje pareikštą reikalavimą, reikalingi tam tikri faktai, kuriuos būtina nustatyti kitoje byloje, ir bylą nagrinėjantis teismas pats negali jų nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2010); kai tarp nagrinėjamos civilinės bylos ir teisinio rezultato kitoje neišnagrinėtoje byloje yra prejudicinis ar kitas tiesioginis teisinis ryšys, t. y. kai kitoje civilinėje byloje nustatyti faktai turės teisinę reikšmę priimant teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2006). Jeigu teismas visus teisiškai reikšmingus faktus gali nustatyti nagrinėjamoje byloje, kai tarp bylų nėra prejudicinio ar kito tiesioginio teisinio ryšio, teismas neturi teisės sustabdyti bylos ir savo kompetencijos perkelti kitam teismui ar kitai institucijai. Tai, galima ar ne išnagrinėti civilinę bylą, kol neišspręsti su ja susiję klausimai kitoje nagrinėjamoje byloje, kiekvienu atveju nustato teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-185/2011). Taigi paminėtos normos formuluotė kasacinio teismo praktikos kontekste iš esmės reiškia, kad kitoje byloje nustatytų faktų įrodomoji, prejudicinė ar privalomoji galia sustabdomoje byloje turi būti tokia reikšminga, jog sustabdoma byla, šių faktų nenustačius, negali būti išnagrinėta.

19. Pažymėtina ir tai, kad civilinės bylos sustabdymas neabejotinai reiškia ilgesnį teismo procesą, todėl šio procesinio instituto taikymui įstatymas nustato griežtas sąlygas (CPK 163 – 167 straipsniai). Teismų praktikoje pripažįstama, kad civilinės bylos sustabdymo paskirtis – pašalinti tam tikras objektyviai esančias įstatyme nurodytas kliūtis, nepriklausančias nei nuo dalyvaujančių byloje asmenų, nei nuo teismo valios, dėl kurių teismas negali išnagrinėti civilinės bylos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-404/2009; 2009 m. rugsėjo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-309/2009; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2008). Visuotinai pripažįstama, kad pagrįstas ir teisėtas bylos sustabdymas yra vienas iš procesinių teisinių garantų, užtikrinančių tinkamą asmenų teisių bei teisėtų interesų gynybą, kuo greitesnį teisinės taikos tarp ginčo šalių atkūrimą bei proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

20. Nagrinėjamu atveju atsakovės pateikti argumentai formaliai atskleidžia tam tikrą ryšį tarp bylos, kurią atsakovė prašo sustabdyti, ir civilinės bylos Nr. e2-1378-465/2024, tačiau, vertinant konkrečias abiejų bylų aplinkybes, šiuo atveju negalima daryti išvados, kad ryšys tarp šių bylų yra toks reikšmingas, jog nesustabdžius šios bylos ji negali būti išnagrinėta.

21. Kaip minėta, atsakovė prašymą sustabdyti bylą iš esmės grindžia aplinkybe, kad kitoje byloje ji yra pateikusi priešieškinį, kuriame suformuluotas reikalavimas pripažinti ginčo gyvenamąjį namą ieškovo civilinėje byloje Nr. e2-1378-465/2024 ir atsakovės bendrąja daline arba bendrąja jungtine nuosavybe. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, šio gyvenamojo namo nuosavybės teisė šiuo metu nėra įregistruota viešajame registre, tačiau pagal byloje pateiktą Nekilnojamojo turto registro išrašą žemės sklypas, kuriame yra ginčo statinys, asmeninės nuosavybės teise priklauso ne sutuoktiniams A. U. ir I. U., o ieškovui šioje byloje T. U.. Kaip matyti iš LITEKO duomenų, Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gegužės 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-753-275/2018, sprendė tuometinių sutuoktinių A. U. ir G. U. santuokos nutraukimo ir kitus susijusius klausimus, tarp jų – ir G. U. reikalavimą pripažinti jai nuosavybės teisę į ½ dalį pastato, esančio (duomenys neskelbtini), tačiau šis prašymas buvo atmestas, teismui konstatavus, jog tik atsakovei (G. U.) nuginčijus trečiojo asmens (T. U.) teisę į statinio nuosavybę, būtų pagrindas svarstyti, ar statinys pripažintinas bendrąja sutuoktinių nuosavybe. Teismas šioje byloje vertino aplinkybes, kad statyba buvo vykdoma trečiajam asmeniui T. U. priklausančiame žemės sklype, leidimas statybai nebuvo išduotas nei vienam iš tuometinių sutuoktinių, todėl sprendė, kad nėra pagrindų, numatytų CK 4.47 straipsnyje, nuosavybei įgyti, tačiau yra nustatytas faktas, kad statyba buvo vykdoma trečiajam asmeniui T. U. priklausančiame sklype, todėl, vadovaujantis CK 4.40 straipsnio 1 dalimi, preziumuotina, kad T. U. priklausančio žemės sklypo esantys statiniai priklauso žemės sklypo savininkui, o asmenys, savo lėšomis vykdę statybą, reikalavimą susigrąžinti šias lėšas turi reikšti asmeniui, kuriam preziumuotina, kad priklauso statinys. Taigi įsiteisėjusia teismo nutartimi iš esmės nustatyta asmenų, kurie siekia pripažinti jų nuosavybės teisę į ginčijamą statinį, pareiga nuginčyti T. U. nuosavybės teisę į statinį. Kaip matyti iš atsakovės priešieškinio, pateikto civilinėje byloje Nr. e2-1378-465/2024, ji šiuo priešieškiniu reikšdama reikalavimus savo sutuoktiniui A. U. pateikia argumentus dėl ginčo statinio išsaugojimo ir pagerinimo jos lėšomis, tačiau T. U. nuosavybės teisės į statinį iš esmės neginčija ir jokių savarankiškų reikalavimų jam nėra pareiškusi, taip pat nenurodo, kad būtų kaip nors prisidėjusi prie ginčo statinio pastatymo (atsakovė teigia, kad į ginčo statinį įsikėlė 2015 m., kai statinys jau buvo pastatytas). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės leidžia pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovė, nors formaliai kitoje byloje ir pareiškė reikalavimą pripažinti ginčo statinį jos ir jos sutuoktinio nuosavybe, visgi neįrodė, jog tarp bylos, kurią ji prašo sustabdyti, ir Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamos civilinės bylos Nr. e2-1378-465/2024 yra tiesioginis teisinis ryšys (CPK 178 straipsnis).

22. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, ši pirmosios instancijos teismo išvada nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl nagrinėjamos bylos baigties, taip pat atsakovės kitoje byloje pareikšto priešieškinio pagrįstumo ar nepagrįstumo įvertinimo. Nurodyta išvada šiuo atveju buvo padaryta įvertinus konkrečius atsakovės pareikštus reikalavimus ir jos pačios pateiktus argumentus jos prašymo sustabyti civilinę bylą kontekste, o konkrečių bylos aplinkybių įvertinimas sprendžiant civilinės bylos sustabdymo klausimą CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu, kaip minėta, yra teismo pareiga.

23. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad civilinėje byloje Nr. e2-919-1171/2024, kurią atsakovė prašo sustabdyti, ieškovas T. U. yra pareiškęs negatorinį ieškinį, kuriuo jis siekia iškeldinti atsakovę I. U. iš gyvenamojo namo, esančio žemės sklype unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), su visais priklausančiais daiktais. CK 4.98 straipsnyje nustatyta, kad savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu. Kaip pagrįstai skundžiamoje nutartyje pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, kasacinio teismo praktikoje, susijusioje su CK 4.98 straipsnio taikymo sąlygomis, išaiškinta, jog pareiškęs negatorinį ieškinį, ieškovas turi įrodyti du dalykus: 1) kad jis yra turto savininkas; 2) kad jo teisės yra pažeistos. Savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Priešingai, esant įrodytiems pirmiau nurodytiems faktams, atsakovas turi įrodyti, jog jo elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-949/2001; 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2008; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2010; 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-189/2011). Faktinės bylos aplinkybės pripažįstamos nustatytomis, kai yra pasiekiamas įstatyme įtvirtintas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros su ginčo dalyku susijusios aplinkybės egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnis). Atsižvelgiant į civilinėje byloje Nr. e2-919-1171/2024 pareikšto ieškinio reikalavimo pobūdį, taip pat į jau minėtas atsakovės priešieškinyje civilinėje byloje Nr. e2-1378-465/2024 nurodytas aplinkybes, susijusias su atsakovės ir A. U. tarpusavio susitarimais, negalima daryti išvados, kad ginčo šalys nagrinėjamoje byloje – ieškovas T. U. ir atsakovė I. U. – dėl atsakovės kitoje byloje pareikšto priešieškinio kitam asmeniui (A. U.) turi objektyvių, nuo ginčo šalių nepriklausančių kliūčių įrodinėti bylai, kurią prašoma sustabdyti, reikšmingas aplinkybes, susijusias su ginčo statinio nuosavybės teise ir šios teisės pažeidimu bei priešingos šalies elgesio atitikimu įstatyme nustatytiems reikalavimams. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju teismas visus teisiškai reikšmingus faktus, susijusius su CK 4.98 straipsnyje nurodytomis sąlygomis, gali nustatyti nagrinėjamoje byloje, iš esmės nepriklausomai nuo civilinės bylos Nr. e2-1378-465/2024 išnagrinėjimo rezultato.

Dėl bylos procesinės baigties

24. Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.

25. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias civilinės bylos sustabdymą, todėl nėra pagrindo tenkinti apeliantės atskirojo skundo ir panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 26 d. nutarties (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 338 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

apeliantės (atsakovės) I. U. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 26 d. nutarties atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė