Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Jurgitos Kolyčienės, Vitalijos Norkūnaitės (kolegijos pirmininkės) ir Stasio Punio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. A. ir jo įstatyminės atstovės E. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-05-09 nuosprendžio, kuriuo D. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 ir 9 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su 2015-04-23 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės dalimi, ir paskirta galutinė subendrinta 1 (vienerių) metų ir 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Pritaikius BK 92 straipsnį bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, paskiriant auklėjamojo poveikio priemones: įspėjimą bei elgesio apribojimą, įpareigojant nuosprendžiui įsiteisėjus dvylika mėnesių nuo 22 val. iki 6 val. neišeiti iš namų, tęsti mokymąsi arba pradėti dirbti.

Šiuo nuosprendžiu civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinys patenkintas visiškai ir jai iš nuteistųjų D. A. ir D. M. solidariai priteista 32,43 Eur turtinei žalai atlyginti. Nukentėjusiojo J. V. R. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir jam iš nuteistųjų D. A. ir D. M. solidariai priteista 11,58 Eur turtinei ir 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, bei 1 000 Eur atstovavimo išlaidų.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir D. M., tačiau dėl jo apeliaciniai skundai nepaduoti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. A. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis panaudodamas fizinį smurtą pagrobė svetimą turtą, o būtent, kad jis, 2014-08-17, apie 17.30 val., būdamas vaikų žaidimo aikštelėje, esančioje šalia Kalvarijų g. 170C namo, Vilniuje, veikdamas kartu su D. M., po to, kai D. M. pareikalavo nukentėjusiojo J. V. R. atiduoti turėtus su savimi pinigus, jis sudavė nukentėjusiajam J. V. R. vieną smūgį keliu į nosį, nuo kurio pastarasis nukrito ant žemės. Po to, jis kartu su D. M. spardė gulintį J. V. R. į įvairias kūno vietas, tuomet D. M. vėl pareikalavo nukentėjusiojo J. V. R. atiduoti turėtus su savimi pinigus, o nukentėjusiajam išsigandus ir numetus ant žemės savo turėtus 40 Lt (atitinkamai 11,58 Eur) grynųjų pinigų, D. M. pakėlė minėtą pinigų sumą nuo žemės ir jis kartu su D. M. iš įvykio vietos pasišalino. Tokiu būdu pagrobė J. V. R. pinigus - 40 Lt (atitinkamai 11,58 Eur), tuo padarydamas nukentėjusiajam J. V. R. 40 Lt (atitinkamai 11,58 Eur) turtinę žalą bei padarydamas J. V. R. nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį nosies kaulų lūžimu.

Nesutinka su teismo išvada, kad D. A. turėjo galimybę pasiekti įvykio vietą iš Vilniaus gimdymo namų, esančių Antakalnyje. Nurodo, kad šiai išvadai prieštarauja keli baudžiamojoje byloje esantys faktiniai duomenys: liudytojo D. R. parodymai apie tai, kad iš Antakalnio ligoninės D. su šeima važiavo į parduotuvę ir namo (t. 3, b. l. 11-14) bei teismui pateikta fotonuotrauka (t. 3, b. l. 149), kurioje matyti, kad D. A. 2014-08-17, 15.22 val. buvo apsirengęs juodais marškinėliais trumpomis rankovėmis ir mėlynais džinsais, t. y. kitaip nei nurodė nukentėjusysis, kad neva D. užpuolimo metu buvo su mėlyna sportine viršutine ir apatine apranga, o D. su balta sportine viršutine ir apatine apranga (t. 3, b. l. 92-112). Pažymi, kad nukentėjusiojo parodymai dėl D. aprangos prieštarauja ir liudytojo E. E. parodymams, kuris teisme parodė, jog D. ir D. sportinių kostiumų spalvos nelabai skyrėsi (t. 3, b. l. 92-112).

Nurodo, kad teismas nepagrįstai atmetė kaltinamųjų paaiškinimus, jog jie žino kas naudojasi tel. (duomenys neskelbtini) bei, kad būtent šis vaikinas (D. M. jį įvardijo Ž.) (t. 3, b. l. 147) jų žiniomis sumušė nukentėjusįjį, kad nukentėjusysis bijo Ž., todėl nenurodo, kad būtent šis jį sumušė. Nurodo, kad kaltinamasis D. A. atsisakė įvardinti nukentėjusįjį sumušusį asmenį dėl pagrįstos baimės, kad šis asmuo įvykdys grasinimus D., jei šis apskųs jį teisme. Nurodo, kad D. A. teisme nurodė, kad jam grasino asmuo, kuris naudojasi tel.: (duomenys neskelbtini)ir, kuris sumušė nukentėjusįjį. Nurodo, kad kaltinamasis D. M. bei jo motina B. L. šias aplinkybes taip pat patvirtino, tai patvirtina ir vaizdo medžiaga (t. 3, b. l. 135-147). Nurodo, kad 2015-12-01 teismo posėdžio protokolas (t. 3, b. l. 135-147) netikslus, jame neįtraukti visi liudytojos parodymai, todėl prašo vadovautis garso įrašu. Nurodo, kad teismas nepagrįstai, nepatikrinęs galimų aplinkybių, atmetė kaltinamųjų parodymus apie tai, kad nukentėjusįjį sumušė kitas asmuo, vardu Ž..

Nurodo, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į liudytojos E. K. parodymus teisme, kad jos sūnus D. A. jai pasakojo, jog iš draugų sužinojo apie tai, kad nukentėjusiajam nosį sulaužė šio sesers vaikinas, su kuriuo nukentėjusysis draudė bendrauti seseriai, nes pastarasis buvo blogos reputacijos. Bei, kad būtent minėtas asmuo sulaužė nosį ir D. M., kai šis su D. nusprendė papasakoti teisme apie tai, kas būtent užpuolė nukentėjusįjį (t. 3, b. l. 135-147, garso įrašas).

Teigia, kad teismas nepagrįstai atmetė kaltinamųjų parodymus apie tai, kad nukentėjusysis juos apkalbėjo, nes turėjo priežastį pykti dėl D. komentaro Facebooke apie nukentėjusįjį, kad šis „vagis“, kad su draugais apvogė D. ir, kad daugiau niekas jam dažų nesiūlytų, nes už juos nesumoka.

Kelia versiją, kad nukentėjusysis dėl kažkokių priežasčių norėdamas nuslėpti jį sužalojusį asmenį, pasinaudojo aplinkybe, kad buvo konfliktas su kaltinamaisiais anksčiau, kuriame dalyvavo du liudytojai E. E. ir P. D. ir, kurių paprašė patvirtinti buvusio įvykio aplinkybes. Atkreipia dėmesį, kad minėtų liudytojų ir paties nukentėjusiojo parodymai skiriasi, todėl mano, kad liudytojų nurodytas konfliktas tarp jų, nukentėjusiojo ir kaltinamųjų buvo anksčiau nei nagrinėjamas įvykis.

Teigia, kad D. A. nedalyvavo inkriminuotame įvykyje ir tai patvirtina kelios aplinkybės: telefono išklotinių duomenys, liudytojų D. R. parodymai ir E. K. parodymai, foto nuotrauka bei liudytojais apklaustų įvykio liudininkų A. P. D. ir E. E. parodymai. Teismo išvadą, kad D. A. naudojosi tel. Nr. (duomenys neskelbtini)ir tai patvirtina aplinkybę, kad jis buvo nusikaltimo metu plėšimo vietoje, ginčija šiais duomenimis: liudytojų D. R. (t. 3, b. l. 11-14) ir E. K. (t. 3, b. l. 135-147) parodymais; fotonuotrauka, kurioje užfiksuota data „2014-08-17“ ir laikas „15.21“ (t. 3, b. l. 148); pateikta pažyma apie E. K. gimdymą 2014-08-16 (t. 3, b. l. 149) bei paties kaltinamojo D. A. (t. 3, b. l. 92-112) parodymais, kuris patvirtino, jog jis tuo metu buvo kitame mikrorajone - Antakalnyje, ligoninėje, o po 16 val. vyko namo į (duomenys neskelbtini) mikrorajoną. Nurodo, kad visa tai patvirtina, kad D. A. būdamas ligoninėje 2014-08-17, 15.21 val. niekaip negalėjo naudotis telefonu Nr. (duomenys neskelbtini), kuris tuo metu buvo fiksuojamas Kalvarijų gatvėje.

Apeliaciniame skunde kelia klausimą dėl tarnybinio pranešimo (t. 1, b. l. 80-81) pripažinimo tinkamu įrodymu. Tarnybiniame pranešime teigiama, kad gauta informacija, jog D. A. naudojosi mobiliojo ryšio telefono numeriu (duomenys neskelbtini), tačiau nei jame, nei byloje nėra duomenų, kokiu būdu gauta tokia informacija, jame esantys duomenys nepagrįsti jokiais objektyviais bylos duomenimis, šių duomenų nepatvirtino nei nukentėjusysis, nei liudytojai, nei kaltinamieji. Pats kaltinamasis D. A. apklausose neigė, kad tai jo telefono numeris.

Nurodo, kad teismo išvada, kad kaltinamasis D. M. naudojosi tel. Nr. (duomenys neskelbtini) taipogi nepagrįsta jokiais objektyviais bylos duomenimis. Šias aplinkybes neigia ir pats kaltinamasis D. M.. Byloje tėra tarnybinis pranešimas (t. 1, b. 1. 41), kad šis numeris priklauso D. M.. Šis tarnybinis pranešimas taipogi negali būti laikomas įrodymu BPK 20 straipsnio prasme.

Teigia, kad teismas nepagrįstai atmetė liudytojo D. R. parodymus, kad D. A. kartu su juo 2014-08-17 buvo namuose visą vakarą po to, kai kartu grįžo iš ligoninės. Lietuvos Aukščiausiojo teismo ne kartą yra pasisakyta, kad vien ta aplinkybė, kad parodymus duoda giminaitis, negali būti vertintina kaip pagrindas atmesti tokius parodymus kaip melagingus ar suinteresuotus. Pažymi, kad svarbūs šio liudytojo parodymai neįtraukti nei į teismo posėdžio protokolą (t. 3, b. l. 11-13), kuris yra netikslus, liudytojo atsakymai iškraipyti, nei į teismo nuosprendį, tačiau yra įrašyti teismo posėdžio 2015-09-03 garso įraše.

Teigia, kad teismas nuosprendyje neteisingai išanalizavo bylos medžiagą, dėl ko padarė klaidingą išvadą dėl D. A. galimybės 17.30 val. pasiekti įvykio vietą per 22 minutes iš savo namų (duomenys neskelbtini), Vilniuje (skaičiuojant laiką, kai D. A. tel. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo užfiksuotas 16.56 (duomenys neskelbtini) mikrorajone). Prokuroro teismo posėdžio metu pateiktais www.google.lt/maps duomenimis (t. 3, b. l. 189-190) atstumas nuo (duomenys neskelbtini) namo pėsčiomis iki autobusų sustojimo yra 22 minutės, 1,8 km. Nurodo, kad teismas neatsižvelgė, kad žemiau, tame pačiame lape (t. 3, b. l. 189-190), yra nurodyta, kad autobusu nuo sustojimo (duomenys neskelbtini) stotelės iki Tauragnų stotelės (arčiausia nuo Kalvarijų g. 170A namo) yra 25 minutės (15 stotelių) kelio. Taigi, sudėjus ėjimą nuo namų iki stotelės (22 minutės) su autobuso važiavimo atstumu (nuo artimiausios stotelės prie namų iki artimiausios stotelės nuo įvykio vietos) 25 minutės, susidaro ne mažiau, kaip 45 minutės kelio, o ne 22 minutės, kaip teismas klaidingai nurodė nuosprendyje. Taip pat nurodo, kad reikia atsižvelgti į aplinkybę, kad autobuso reikia kažkiek palaukti (važinėja kas pusė valandos), bei, kad nuo stotelės iki įvykio vietos taipogi užima laiko nueiti. Atkreipia dėmesį, kad prokurorės teismui pateikti autobusų grafikai galiojo 2016 m. kovo mėnesio, t. y. galiojo teismo posėdžio metu, o ne įvykio dieną - 2014-08-17; vasaros metu autobusai važinėja rečiau. Teigia, kad D. A. išėjus iš namų tuoj po to, kai jo telefonas buvo užfiksuotas 16:56 val., (duomenys neskelbtini) (prie pat namų) ir tuoj pat įsėdus į autobusą, per minimaliausią laiką (t. 3, b. l. 192-193), jis vis tiek nebūtų galėjęs nukakti į įvykio vietą 17.30 val., kaip nuosprendyje klaidingai paskaičiavo ir nurodė teismas. Prieštaravimai tarp liudytojų ir nukentėjusiojo parodymų nebuvo pašalinti.

Atkreipia dėmesį, kad liudytojai neigia, jog nukentėjusysis buvo spardomas (t. 3, b. l. 92-112), ikiteisminio tyrimo metu jie taip pat nepatvirtino šių aplinkybių. Specialisto išvadoje taip pat nenustatyta, kad nukentėjusiajam buvo suduotas daugiau nei vienas smūgis, nenustatyti jokie kiti sužalojimai, išskyrus nosies (t. 1, b. l. 27). Atkreipia dėmesį, kad tiek liudytojas P. D., tiek E. E. teisme parodė, kad nukentėjusiajam sudavė ne D. A., o D. M.. Šie liudytojai nepatvirtino, kad girdėjo iš D. A. reikalavimą atiduoti pinigus. Teismo posėdžio metu šių liudytojų net nebuvo prašoma parodyti, kuris iš teisiamųjų yra D. ir kuris yra D.. Atkreipia dėmesį, kad teisiamojo posėdžio protokole (t. 3, b. l. 92-112) klaidingai nurodyti kai kurie liudytojų P. D. ir E. E. atsakymai į užduodamus klausimus. Protokole klaidingai įrašyti A. P. D. parodymai apie tai, kad jis palaiko anksčiau duotus parodymus (teismui pagarsinus tyrimo metu surašytus parodymus); apie tai, kad teisingi tie parodymai, po kuriais jis yra pasirašęs (pagarsinus asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolą). Į teismo 2015-11-20 posėdžio protokolą neįtrauktas liudytojo E. E. atsakymas į prokurorės klausimą, po to kai buvo pagarsintas atpažinimo protokolas, t. y., kad „po suduoto smūgio pasakė atiduoti pinigus“. Neįtrauktas liudytojo E. E. atsakymas į prokurorės klausimus: „kurie parodymai teisingi?“, kad liudytojas atsakė „šitie“; „ar pripažįstate, kad ikiteisminio tyrimo metu davėte melagingus parodymus?“, kad liudytojas atsakė „taip“. Į protokolą neįtrauktas liudytojo E. E. atsakymas į nukentėjusiojo atstovo advokato klausimą, kad dabar geriau prisimena įvykį. Nurodo, kad abu minėti liudytojai teigė, kad D. A. nebuvo priėjęs prie nukentėjusiojo, kai įvyko incidentas.

Nurodo, kad teismas nuosprendyje kaip kaltinimą pagrindžiantį įrodymą nurodė liudytojų P. D., tiek E. E. asmens atpažinimo protokolus, tačiau teismas nuosprendyje neatsižvelgė į liudytojų P. D. ir E. E. parodymus teisme apie šiuose protokoluose esančių įrašų neatitikimą jų pačių (liudytojų) paaiškinimams ir įvykio aplinkybėms bei tai, kad puslapyje su nuotraukomis ir po jomis esančiu tekstu apie atpažįstamą asmenį liudytojų parašų nėra, kad abu liudytojai teisme neigė, kad jie atpažinimo metu nurodė po nuotrauka surašytus duomenis. Nurodo, kad tai patvirtina aplinkybę, kad šiems liudytojams nebuvo pateikta pasirašyti po tekstu, esančiu po nuotraukomis, apie tai, kad D. A. reikalavo pinigų ir smurtavo bei aplinkybę, kad teismas negalėjo šiais duomenimis remtis kaip įrodymais.

Nurodo, kad teismas nekreipė dėmesio į tai, kad nukentėjusysis keitė parodymus kiekvienos apklausos metu, o teismo išvada apie nukentėjusiojo parodymų nuoseklumą, prieštarauja baudžiamosios bylos duomenims, iš kurių matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti parodymai skiriasi (t. 1, b. l. 17, 19; t. 1, b. l. 24; t. 92-112).

Apeliaciniame skunde neteisingai teismo paskirta bausmė argumentuojama tuo, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad visi apelianto padaryti administraciniai teisės pažeidimai buvo įvykdyti 2014 m.; kad už 2014 m. padarytą analogišką nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalį, už kurį D. A. nuteistas 2015-04-23 nuosprendžiu, buvo paskirta per pusę mažesnė bausmė; kad teismas vadovavosi pasenusiais kaltinamąjį charakterizuojančiais duomenimis; kad D. A. nuo 2014 m. daugiau nusižengimų nepadarė; kad teismui pateiktoje charakteristikoje D. A. mokymo įstaigos charakterizuojamas žymiai geriau nei ikiteisminio tyrimo pradžioje. Nurodo, kad visos šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad D. A. pasitaisė ir nedarys daugiau teisės pažeidimų, todėl yra pagrindas skirti jam žymiai mažesnę bausmę, artimą minimaliam bausmės dydžiui (BK 50 straipsnio 2 dalis, 91 straipsnio 3 dalis) bei neskirti auklėjamojo poveikio priemonės - elgesio apribojimo, numatyto BK 87 straipsnio 2 dalies 1 punktu, nes nusikaltimas padarytas ne nakties metu, todėl nesietinas su asmens elgesio pataisymu. Taip pat nurodo, kad kaltinamasis ketina praktikuotis/dirbti statybose – pagal mokymo programą ir savarankiškai įvairiuose miestuose.

Teismo posėdyje nuteistojo D. A. gynėjas prašė skundą tenkinti. Prokurorė ir nukentėjusiojo atstovas prašė skundą atmesti.

Skundas netenkinamas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad teisėjo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Pagal BK 180 straipsnio 1 dalį yra baudžiamas tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą.

Abu nuteistieji neigė plėšimo būdu užvaldę nukentėjusiojo J. V. R. turtą. Abu neigė įvykio metu buvę įvykio vietoje.

Kaip neišsamų bylos aplinkybių išnagrinėjimą apeliantai nurodo tai, kad nuosprendis pagrįstas vien tik prieštaringais nukentėjusiojo ir galimai suinteresuotų liudytojų parodymais; nepagrįstai atmesti kaltinamų asmenų bei apeliantą teisinantys parodymai: mobiliojo ryšio abonento Nr. (duomenys neskelbtini) išklotinės 2014-08-17 duomenys, liudytojų D. R. parodymai ir E. K. parodymai, foto nuotrauka bei liudytojais apklaustų įvykio liudininkų A. P. D. ir E. E. parodymai. Šie argumentai nepagrįsti.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs nukentėjusiojo ir nuteistųjų pateiktas įvykio versijas, liudytojų parodymus, kitus bylos duomenis, konstatavo, kad nukentėjusiojo parodymai nuoseklūs, juos patvirtina liudytojų A. P. D., E. E. parodymai, kiek jie neprieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, nukentėjusiojo akistatos su kaltinamais asmenimis, parodymo atpažinti asmenų pagal jo nuotrauką protokolai, mobiliojo ryšio abonentų įeinančių ir išeinančių skambučių duomenys bei kita bylos medžiaga. Apeliacinis teismas sutinka su šia teismo išvada, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Taip pat pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ir nuteistųjų parodymus bei jų pateiktas versijas kaip keliančius abejonių, nes jie prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams, kuriuos teismas vertino kaip patikimus.

Apeliacinės instancijos teismas pritaria teismo išvadai, kad visų pirma apelianto pateiktą įvykio versiją paneigia nuo pat pradžių nuoseklūs nukentėjusiojo parodymai bei įvykio liudytojų A. P. D., E. E. parodymai. Pažymėtina, kad visi trys asmenys nuo pat pradžių atpažino abu kaltinamus asmenius. Nukentėjusysis ir A. P. D. nurodė, kad su apeliantu buvo susitikę dėl to paties tikslo (dažų pirkimo) ne pirmą kartą. Apklausiami ikiteisminio tyrimo metu A. P. D. (praėjus 9 dienoms po įvykio) ir nukentėjusysis J. V. R. (praėjus 3 dienoms po įvykio) nurodė ne tik, kad nukentėjusįjį sumušė ir atėmė pinigus du pažįstami iš anksčiau asmenys, bet ir nurodė jų vardus; nukentėjusysis nurodė ir apelianto pavardę. Tai, kad buvo sumuštas pažįstamų asmenų, nukentėjusysis nurodė įvykio dieną ir Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje. Bendrojo pagalbos centro 2015-08-18 įvykių suvestinėje nurodyta, kad 07.42 val. registruotas pranešimas, gautas iš RVUL, kad 2015-08-17, 18.51 val., GMP brigada pristatė J. V. R., kuriam ligoninėje nustatytas nosies kaulų lūžimas. Ligoninės medicininiam personalui J. V. R. paaiškino, kad jį 2014-08-17, apie 17.30 val., Vilniuje, Kalvarijų g. 61, sumušė pažįstami asmenys. Kontaktinis telefonas (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 16). Nors D. A. teigia, kad nukentėjusysis siekia jį apkalbėti iš keršto, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Kaip matyti iš D. A., abiejų nuteistųjų įstatyminių atstovų, nukentėjusiojo ir su juo buvusių draugų A. P. D., E. E. parodymų, nukentėjusysis, įvykyje dalyvavę liudytojai ir nuteistieji piešė grafičius ant sienų. Nukentėjusysis ir su juo buvę A. P. D., E. E. paliudijo, kad susitiko su nuteistaisiais, nes nuteistasis D. M. SMS žinute nukentėjusiajam pasiūlė nupirkti iš jo dažų. Visi nurodė tą pačią susitikimo ir apiplėšimo vietą bei iš esmės sutampančią įvykių seką, asmenų dalyvavusių įvykio metu išsidėstymą. Pažymėtina ir tai, kad pats apeliantas teisme negalėjo nurodyti jokių aplinkybių, kodėl norėtų jį apkalbėti liudytojai A. P. D. ir E. E.. Nuteistojo keliama versija dėl nukentėjusiojo suinteresuotumo jį apkaltinti (nukentėjusiojo Facebook paskyroje patalpinta neigiamo turinio žinutė), nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis, ją paneigė ir nukentėjusysis, kuris nurodė, kad Facebooke tinklalapyje paskyros neturi.

Aplinkybes, kad abu nuteistieji buvo įvykio vietoje taip pat patvirtina duomenys apie nukentėjusiojo ir kaltinamų asmenų D. M., D. A. naudotus telefonų numerius, įeinančių ir išeinančių skambučių įvykio dieną duomenys. 2015-04-09 tarnybiniame pranešime atlikta abonentinių numerių analizė ir nurodyta, kad J. V. R. 2014-08-17 SMS žinutes į savo mobiliojo ryšio telefono numerį (duomenys neskelbtini) gavo iš D.mobiliojo ryšio telefono numerio (duomenys neskelbtini); D. A. 2014 metų rugpjūčio mėnesį naudojosi mobiliojo ryšio telefono numeriu (duomenys neskelbtini)ir numeriu (duomenys neskelbtini). Mobiliojo ryšio telefono numeriai (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), priklauso išankstinio apmokėjimo sistemai. Iš mobilaus ryšio telefono numerių (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)įeinančių ir išeinančių skambučių išklotinių su bokštų koordinatėmis laikotarpiu, matyti, kad laikotarpiu nuo 2014-08-17, 15.47 val., iki 2014-08-17, 17.38 val., mobiliojo ryšio telefono numerio (duomenys neskelbtini) abonentas, priklausantis išankstinio apmokėjimo sistemai (šiuo telefono numeriu naudojosi D. M.), telekomunikacijų tinklais bendravo su mobiliojo ryšio telefono numerio (duomenys neskelbtini) abonentu, priklausančiu J. R., kuriuo naudojosi nukentėjusysis J. V. R., bei nustatyta, kad laikotarpyje nuo 2014-08-17, 14.01 val., iki 2014-08-17, 16.11 val., mobiliojo ryšio telefono numerio (duomenys neskelbtini) abonentas, priklausantis išankstinio apmokėjimo sistemai (šiuo telefono numeriu naudojosi D. M.), telekomunikacijų tinklais bendravo su mobiliojo ryšio telefono numerio (duomenys neskelbtini) abonentu, priklausančiu išankstinio apmokėjimo sistemai (šiuo telefono numeriu naudojosi D. A.). Taip pat nustatyta, kad 2014-08-17, laikotarpyje nuo 17.30 val. iki 18.00 val., sutampa visų minėtų abonentų ? (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) buvimo vieta, esanti Kalvarijų g. 125, Vilniuje (bokštas 022E) (t. 1, b. l. 80-81).

Kolegija nepagrįstu laiko apeliacinio skundo argumentą, kad teismas negalėjo pripažinti įrodymais: 2014-08-20 tarnybinio pranešimo, kuriame nurodyta, kad asmuo vardu D. naudojasi mobiliojo ryšio telefonu numeriu (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 41); 2015-04-09 tarnybinio pranešimo, kuriame nurodyta, kad D. A. 2014 metų rugpjūčio mėnesį naudojosi mobiliojo ryšio telefono numeriu (duomenys neskelbtini)ir numeriu (duomenys neskelbtini)(t. 1, b. l. 80-81).

BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie paneigia arba patvirtina bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylą išspręsti teisingai. Įrodymais yra tokie duomenys, pagal kuriuos teismas nustato faktines tiriamo įvykio bei kitas svarbias aplinkybes. Tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Pažymėtina, kad ginčijami įrodymai buvo įvertinti kitų surinktų bylos duomenų kontekste.

Tai, kad įvykio dieną D. M. naudojosi mobiliojo ryšio numeriu (duomenys neskelbtini) patvirtina liudytojo A. P. D., E. E. ir nukentėjusiojo parodymai apie tai, kad D. M. rašė SMS žinutes nukentėjusiajam, kuriose siūlė nukentėjusiajam pirkti dažus grafičiams piešti. Nukentėjusysis nurodė, kad D. M., susisiekęs su juo mobiliojo ryšio telefono numerio (duomenys neskelbtini), jam pasiūlė pirkti dažus. Šias aplinkybes patvirtina ir nukentėjusiojo naudoto telefono numerio (duomenys neskelbtini) išklotinės duomenys, iš kurių matyti, kad laikotarpyje nuo 2014-08-17, 15.47 val., iki 2014-08-17, 17.38 val., mobiliojo ryšio telefono numerio abonentas, priklausantis išankstinio apmokėjimo sistemai, telekomunikacijų tinklais bendravo su mobiliojo ryšio telefono numerio (duomenys neskelbtini) abonentu, priklausančiu J. R., kuriuo naudojosi nukentėjusysis J. V. R.. D. M. įstatyminis atstovas M. M. parodė, kad sūnus dažnai keisdavo tiek telefonus, tiek jų numerius. Pažymėtina ir tai, kad apklausiamas teisme D. M. neneigė, o nurodė, kad neatsimena, ar įvykio dieną naudojosi telefono numeriu (duomenys neskelbtini).

Tai, kad įvykio dieną D. A. naudojosi telefono numeriu (duomenys neskelbtini), patvirtina liudytojo D. R. parodymai, kiek jie neprieštarauja teismo nustatytoms aplinkybėms. Ikiteisminio tyrimo metu, 2015-01-20 apklausiamas D. R. parodė, kad D. A. naudojamas telefono numeris yra (duomenys neskelbtini). Šiuos duomenis pateikė iš savo mobiliojo telefono adresų knygos. Apklausiamas teisme nurodė manantis, kad D. A. naudojosi tuo metu kitu telefono numeriu. Teigė, kad D. A. 2014-08-08 jį pasveikino su gimtadieniu ir tuo metu jis į telefoną įsivedė jo numerį. Šį numerį nurodė ir tyrėjai, tačiau grįžęs po apklausos pamatė, kad jam sesuo (D. A. motina E. K.) ant lapelio („instrukcijos dėl vaikų priežiūros“), kurį paliko išvažiuodama gimdyti, buvo užrašiusi kitą D. numerį. Kolegija šias teisme liudytojo nurodytas aplinkybes vertina kritiškai kaip siekį padėti D. A. išvengti atsakomybės. Iš UAB Tele-2 duomenų matyti, kad telefono numeris (duomenys neskelbtini) priklauso išankstinio apmokėjimo sistemai, juo buvo naudojamasi nuo 2014-07-31, telefono IMEI (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 63), nagrinėjamas įvykis įvyko 2014-08-17, tuo tarpu liudytojo apklausa atlikta 2015-01-20, praėjus 5 mėnesiams po įvykio ir sesers gimdymo, kai ji, pasak liudytojo, jam buvo palikusi „instrukciją dėl vaikų priežiūros“. Taip pat iš liudytojo parodymų matyti, kad po apklausos ikiteisminio tyrimo metu jis paskambino apelianto motinai, papasakojo apie duotus parodymus ir tada juos nusprendė pakeisti. Nors apelianto įstatyminė atstovė E. K. ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 56, 57) ir teisme teigė, kad D. A. įvykio metu naudojo kitą išankstinio apmokėjimo sistemai priklausantį telefono numerį (duomenys neskelbtini), tačiau šias aplinkybes paneigia aukščiau paminėti įrodymai (nukentėjusiojo ir su juo buvusių liudytojų apklausa, asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolai, mobiliojo ryšio abonentinių numerių (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)įeinančių ir išeinančių skambučių duomenys), patvirtinantys, kad D. A. buvo įvykio vietoje. Be to, E. K. nurodė, kad sūnaus įvykio metu naudojamą telefono numerį nustatė peržiūrėjusi savo telefono 2014 m. rugpjūčio mėnesio išklotinę, tačiau byloje nėra nei šios išklotinės, nei kitų objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti įstatyminės atstovės versiją.

Kolegija netiki nuteistųjų versija, kad nukentėjusįjį sumušė asmuo, vardu Ž., kuris ir naudojosi mobiliojo ryšio telefono numeriu (duomenys neskelbtini)ir, kurio nuteistieji bijo, nes pastarasis grasino su jais susidoroti. Nuteistųjų baimė atskleisti jų teigimu nukentėjusįjį sumušusio asmens tapatybę yra nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis. Be to, ją paneigia įeinančių ir išeinančių skambučių išklotinės, iš kurių matyti, kad abonentai Nr. (duomenys neskelbtini) (D. M.) ir (duomenys neskelbtini) 2014-08-17 nuolat tarpusavyje bendravo (t. 1, b. l. 70-75).

Motyvuojamoji dalis

Kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas pagrįstai kritiškai vertino liudytojo D. R. parodymus apie tai, kad D. A. visą įvykio dieną buvo su juo, nes ji prieštarauja aukščiau paminėtiems įrodymams: nukentėjusiojo ir liudytojų A. P. D., E. E. parodymams, telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos duomenims, patvirtinančiais, kad abonentų (duomenys neskelbtini) (nukentėjusiojo), (duomenys neskelbtini) (D. M.), (duomenys neskelbtini) (D. A.) bokštų koordinatės 2014-08-17, laikotarpiu nuo 17.30 val. iki 18.00 val., sutampa, t. y. sutampa visų minėtų abonentų buvimo vieta, esanti Kalvarijų g. 125, Vilniuje (bokštas 022E) (t. 1, b. l. 80-81).

Tai, kad D. A. buvo įvykio vietoje, paliudija ir tai, kad tiek nukentėjusysis, tiek liudytojai A. P. D., E. E. jį, kaip asmenį panaudojusį prieš nukentėjusįjį smurtą, atpažino asmens pagal nuotrauką atpažinimo metu.

Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl BPK 191 straipsnio taikymo ir asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokoluose užfiksuotų duomenų pripažinimo tinkamu įrodymu. Skunde akcentuota, kad puslapyje su nuotraukomis ir po jomis esančiu tekstu apie atpažįstamą asmenį liudytojų A. P. D., E. E. parašų nėra, kad abu liudytojai teisme neigė, kad jie atpažinimo metu nurodė po nuotrauka surašytus duomenis. Šie argumentai nepagrįsti.

Vienas esminių reikalavimų, keliamų apkaltinamajam nuosprendžiui, yra tai, kad jis turi būti pagrįstas teismo posėdyje ištirtais ir teismo pagal vidinį įsitikinimą įvertintais įrodymais, atitinkančiais įstatymų reikalavimus, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką ir palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. BPK atskirai reglamentuoja tam tikrų rūšių įrodymų gavimo tvarką, todėl, tirdamas ir vertindamas įrodymus, teismas turi patikrinti ir nustatyti, ar nebuvo pažeistos tokios normos.

Asmens parodymo atpažinti tvarką reglamentuoja BPK 191, 192 straipsniai. Parodymo atpažinti veiksmu siekiama nustatyti, ar asmuo davė parodymus apie parodomus atpažinti asmenis ar daiktus. Veiksmas prasmingas tik tuomet, kai parodymai duodami apie apklausiamajam nepažįstamą asmenį. Asmens parodymo atpažinti taisyklės yra numatytos BPK 192 straipsnyje.

Asmens parodymo atpažinti metu gauti rezultatai teismų paprastai yra vertinami kaip ir visi kiti byloje surinkti įrodymai. Vien tai, kad atpažinimo metu buvo nesilaikyta BPK nustatytos atpažinimo atlikimo tvarkos, savaime nereiškia, kad tokie duomenys negalės būti įrodymais. Kuomet nustatoma, jog renkant duomenis buvo nesilaikoma nustatytos tokių duomenų rinkimo tvarkos, teismas turi įvertinti: 1) ar nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir 2) ar dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo ar nuteistojo teisės.

Visų pirma, pažymėtina, kad liudytojai A. P. D. ir E. E. (tiek protokolo, tiek posėdžio garso įrašo duomenimis), priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, abu pripažino, kad asmens parodymo atpažinti protokole užfiksuoti duomenys buvo būtent tokie, kokius jie nurodė ikiteisminio tyrimo metu, o būtent, kad jie atpažino D. A. kaip asmenį dalyvavusį nukentėjusiojo apiplėšime ir, kad būtent D. A. keliu sudavė smūgį nukentėjusiajam į nosį. Abu liudytojai pasirašė atpažinimo protokolą. Liudytojas A. P. D. parodyme atpažinti asmenį pagal nuotrauką dalyvavo 2014-08-26, t. y. praėjus 9 dienoms po įvykio; liudytojas E. E., dalyvaujant įstatyminiui atstovui (tėvui) – 2014-10-21, t. y. praėjus 2 mėnesiams ir 4 dienoms po įvykio. Abu nurodė tik bendrus bruožus, pagal kuriuos atpažino D. A.. Prieš asmens atpažinimą pagal nuotrauką liudytojai buvo apklausti apie įvykio aplinkybes, kuriomis jie matė atpažįstamą asmenį (t. 1, b. l. 42, 45). Apklausos metu liudytojas A. P. D. nurodė, kad D. A. buvo matę ne pirmą kartą, žinojo jo vardą. Visos pateiktos atpažinti asmenų nuotraukos ir visi asmens parodymo atpažinimo veiksmai užfiksuoti asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotraukas protokoluose. Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl BPK 191, 192 straipsnių taikymo, konstatuoja, kad asmens parodymo atpažinti procedūra atlikta nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo, todėl atpažinimo metu gauti duomenys yra pakankamai patikimi įrodymai, kuriais galima grįsti D. A. kaltę. Parodymo atpažinti iš nuotraukų procedūra buvo atlikta laikantis visų įstatyme nustatytų reikalavimų (atpažįstantys asmenys prieš tai buvo apklausti, nuteistųjų nuotraukos parodytos su ne mažiau kaip trimis kitų asmenų nuotraukomis, atliktų procesinių veiksmų rezultatai buvo tinkamai užfiksuoti). Pažymėtina ir tai, kad duomenys, gauti iš asmens atpažinti iš jo nuotraukos protokoluose užfiksuotų duomenų, nebuvo vieninteliai nuteistųjų kaltės įrodymai.

Liudytojai A. P. D. ir E. E. teisme iš dalies pakeitė parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir asmens pagal nuotrauką atpažinimo metu, ir nurodė, kad smūgį sudavė ne D. A., o D. M.. Apylinkės teismas aiškinosi aplinkybes, kodėl liudytojai keičia parodymus ir, kodėl ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad smūgį sudavė D. A.. P. D. teisme nurodė manąs, kad smūgį keliu sudavė D. M., nes D. A. stovėjo šiek tiek dešiniau nuo nukentėjusiojo, o D. M. tiesiai priešais jį. Klausiamas, kada geriau prisiminė įvykio aplinkybes, nurodė, kad jas geriau atsiminė ikiteisminio tyrimo metu. Apklausos pabaigoje teigė, kad smūgį matė, tačiau negali tiksliai nurodyti, kuris iš nuteistųjų jį sudavė. E. E. teisme nurodė, kad tiksliai matė, kaip sudavė D. M.. Nurodė, kad asmens atpažinimo metu manė, kad klausiama, tik kas dalyvavo įvykio metu. Nurodė, kad teisme duoda teisingus parodymus, o apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu davė kitus parodymus, nes ne taip suprato. Tuo pačiu metu aiškino, kad įvykio aplinkybes „turbūt“ geriau prisiminė ikiteisminio tyrimo metu. Tačiau kolegija pakeistais liudytojų parodymais netiki ir mano, kad liudytojai gali būti įtakoti pakeisti parodymus D. A. naudai. Pažymėtina tai, kad abu liudytojai patvirtino aplinkybę, kad A. P. D. po suduoto smūgio nukentėjusiajam susigrūmė su D. A., tai atitinka ikiteisminio tyrimo metu ir teisme A. P. D. duotus parodymus apie tai, kad nukentėjusiajam pargriuvus jis iš karto pastūmė būtent D., o ne D.. Nukentėjusysis taip pat teisme parodė, kad po pirmo D. A. suduoto smūgio A. P. D. bandė nustumti D. ir jie tada susigrūmė. Pažymėtina ir tai, kad apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas E. E. ne tik nurodė, kas keliu smūgiavo nukentėjusiajam į nosį, bet ir jį apibūdino, nurodydamas ūgį ir sudėjimą, kuris skiriasi nuo D. M.. Aplinkybes, kad keliu smūgiavo D. A. patvirtino ir asmens atpažinimo pagal nuotrauką metu. Atsižvelgiant į tai, apylinkės teismas, nustatydamas nukentėjusiojo sužalojimo mechanizmą, pagrįstai vadovavosi nuosekliais ir išsamiais nukentėjusiojo parodymais ir padarė teisingą išvadą, kad nukentėjusiajam į nosį smūgiavo būtent D. A..

Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad liudytojai A. P. D. ir E. E. nurodė, kad D. A. nebuvo priėjęs prie nukentėjusiojo incidento metu. Pažymėtina, kad nukentėjusysis ir abu liudytojai davė sutampančius parodymus apie nuteistųjų ir jų išsidėstymą panaudoto smurto prieš nukentėjusįjį metu. A. P. D. nurodė, kad sunku buvo atsiminti, kokie veiksmai buvo D.ir D.. Jie buvo šalia, vienas iš jų trenkė nukentėjusiajam. Jis atsisuko, tada D. ėjo link nukentėjusiojo ir jis pastūmė Da., kad jis neitų. D. buvo arčiau nukentėjusiojo. D. A. stovėjo šiek tiek dešiniau nuo nukentėjusiojo. Suduodamą smūgį matė, bet negali pasakyti, kas jį sudavė. Pinigų pareikalavo abu. E. E. parodė, kad nuo autobusų stotelės ėjo priekyje D. ir D., už jų – nukentėjusysis ir A. P. D., jis ėjo paskutinis. Nukentėjusysis teisme parodė, kad nuo stotelės link namo priekyje kairėje jo ėjo D. M., iš dešinės D. A.. Iš paskos jų ėjo jis ir šalia, iš dešinės, ėjo A. P. D.. Už jų ėjo E. E.. Atėjus į įvykio vietą D. su D. tiesiog atsisuko. Prieš jį stovėjo D., o D. iš kairės D.. D. jam buvo priešais iš dešinės. Iš išdėstyto matyti, kad D. ir D. suduodant smūgį nukentėjusiajam buvo greta vienas kito ir priešais nukentėjusįjį bei A. P. D.. D. M. buvo tiesiai priešais nukentėjusįjį, o D. A. šiek tiek dešiniau.

Taip pat kolegija pritaria ir teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms, kad nukritus nukentėjusiajam, jis buvo spardomas. Šias aplinkybes nurodė ne tik nukentėjusysis, bet ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu E. E.. Šių aplinkybių nepaneigia ir specialisto išvada dėl nukentėjusiojo sužalojimo fakto, nes ji daryta ne apžiūrint nukentėjusįjį, o atliekant VšĮ Respublikinės Vilniaus Universitetinės ligoninės pateiktos J. R. ambulatorinės kortelės ir vieno kompaktinio disko su tyrimų vaizdų apžiūra.

Apeliaciniame skunde D. A. negalėjimas dalyvauti jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme grindžiamas teismui pateikta jo nuotrauka iš gimdymo namų, esančių Antakalnio g. 57, Vilniuje (b. l. 131-132), ant kurios užrašyta „2014-08-17 15.21.20“.

Įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 4 dalis).

Visų pirma, kolegija visiškai pritaria apylinkės teismo išvadai, kad ši nuotrauka nepaneigia kaltinamojo D. A. galimybės 2014-08-17, 17.30 val., t. y. daugiau nei po 2 valandų laiko, būti adresu Kalvarijų g. 170C, Vilniuje. Antra, kolegija nelaiko šios fotonuotraukos patikimu įrodymu, nes: ikiteisminio tyrimo metu apie fotonuotrauką nebuvo kalbėta, ji pateikta tik teisminio nagrinėjimo metu; ant fotonuotraukos užrašą galima padaryti ją redaguojant kompiuterine programa, be to, laikas ir data fotoaparatuose, mobiliuosiuose telefonuose taip pat yra lengvai koreguojamas. Pastarosios aplinkybės rodo, kad nuotraukos patikimumo negalima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, todėl jos negalima laikyti patikimu įrodymu.

Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad teisiamojo posėdžio protokole yra nurodyti ne visi reikšmingi bei neteisingi duomenys. Šią išvadą kolegija daro susipažinusi su teisiamojo posėdžio protokolu ir garso įrašu.

BPK 261 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teisiamojo posėdžio protokole turi būti nurodyta: <...> kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų turinys. Asmenų parodymai, paaiškinimai arba pareiškimai ištisai arba atskiros jų dalys posėdžio pirmininko patvarkymu į teisiamojo posėdžio protokolą įrašomi pažodžiui tik esant nagrinėjimo teisme dalyvių prašymu. Iš išdėstyto matyti, kad įstatymas reikalauja parodymus pažodžiui rašyti tik esant nagrinėjimo teisme dalyvių prašymui ir posėdžio pirmininko patvarkymui. Nagrinėjamu atveju tokio prašymo išreikšta nebuvo, todėl nebuvo pagrindo surašyti skunde nurodytų asmenų parodymus pažodžiui.

Pažymėtina, kad nagrinėjimo teisme dalyviai, susipažinę su protokolu, gali dėl jo pareikšti pastabas. BPK 261 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad per tris, o didelės apimties bylose per septynias dienas po teisiamojo posėdžio protokolo ar jo dalies, kurioje fiksuojami iki teisiamojo posėdžio pertraukos arba bylos nagrinėjimo atidėjimo atlikti veiksmai, pasirašymo nagrinėjimo teisme dalyviai gali susipažinti su visu teisiamojo posėdžio protokolu ar jo dalimi, kurioje fiksuojami iki teisiamojo posėdžio pertraukos arba bylos nagrinėjimo atidėjimo atlikti veiksmai, ir pateikti savo pastabas, taip pat nurodyti protokolo (jo dalies) neteisingumą ar neišsamumą. Pateiktas pastabas išnagrinėja teisiamojo posėdžio pirmininkas ir, jeigu su jomis sutinka, patvirtina jų teisingumą bei prideda prie teisiamojo posėdžio protokolo (jo dalies). Nagrinėjamu atveju, nagrinėjimo teisme dalyviai pastabų dėl teisiamojo posėdžio protokolo nėra pareiškę. Be to, išklausius garso įrašus nustatyta, kad teisiamojo posėdžio protokole užfiksuoti asmenų parodymai savo turiniu iš esmės atitinka garso įrašą. Visa tai rodo, kad apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl teisiamojo posėdžio protokolų trūkumų yra ne kas kita, o tik savo naudai vertinami liudytojų, nukentėjusiojo parodymai ir yra apeliantų pasirinkta gynybos taktika.

Pažymėtina ir tai, kad nusikaltimas padarytas bendrais abiejų nuteistųjų veiksmais, veikiant tiesiogine tyčia.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismas pagrįstai D. A. pripažino kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje.

Dėl bausmės

Pagal BK 180 straipsnio 1 dalį asmuo baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki šešerių metų.

Skundžiamu nuosprendžiu D. A. teismas paskyrė 1 metų laisvės atėmimo bausmę, kurios vykdymą BK 92 straipsnio pagrindu atidėjo 2 metams ir paskyrė auklėjamojo poveikio priemones: įspėjimą bei elgesio apribojimą, įpareigojant nuosprendžiui įsiteisėjus dvylika mėnesių nuo 22 val. iki 6 val. neišeiti iš namų, tęsti mokymąsi arba pradėti dirbti. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1,4 ir 9 dalimis prie šios bausmės iš dalies pridėjo 2015-04-23 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės (6 mėnesių laisvės atėmimo) dalį, ir paskyrė galutinę subendrintą 1 (vienerių) metų ir 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Pritaikius BK 92 straipsnį bausmės vykdymą atidėjo 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams ir paskyrė auklėjamojo poveikio priemonę – įspėjimą bei elgesio apribojimą, įpareigojant nuosprendžiui įsiteisėjus dvylika mėnesių nuo 22 val. iki 6 val. neišeiti iš namų, tęsti mokymąsi arba pradėti dirbti.

Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas vadovavosi pasenusiais kaltinamąjį charakterizuojančiais duomenimis, neatsižvelgė į tai, kad nuo 2014 m. naujų teisės pažeidimų D. A. nepadarė. Pažymėtina, kad bausmės skyrimui yra reikšmingos visos asmenį charakterizuojančios aplinkybės, susijusios su D. A. elgesiu iki nusikalstamos veikos padarymo ir po jos padarymo. Bylos ir Liteko duomenimis nustatyta, kad D. A. nesilaikė visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių, pažeidinėjo įstatymus tiek iki nusikalstamos veikos padarymo, tiek po jos: 2014 m. jis administracine tvarka baustas 3 kartus, du pažeidimus įvykdė jau po nusikalstamos veikos padarymo, visų pažeidimų metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, vieno iš jų metu įžeidinėjo policijos pareigūnus ir nevykdė jų teisėtų reikalavimų. Iki nuosprendžio priėmimo šioje byloje jis buvo nuteistas už plėšimą kitoje baudžiamojoje byloje (2015-04-23 nuosprendis įsiteisėjo 2015-10-09), tačiau apeliantas ir toliau pažeidinėjo įstatymus: 2016-02-05 buvo nubaustas pagal ATPK 187 straipsnio 2 dalį ir 174 straipsnį už viešosios tvarkos pažeidimą bei policijos pareigūnų įžeidimą, pažeidimas pasireiškė D. A. įžūliu elgesiu, grasinimais aplinkiniams susidorojimu, muštynių provokavimu ir kt. (Vilniaus miesto apylinkės teismo administracinio teisės pažeidimo byla Nr. AN2.11.-415-818/2016). Pažymėtina ir tai, kad po skundžiamo nuosprendžio priėmimo D. A. nubaustas pagal ATPK 128 straipsnio 1 dalį, 123 straipsnio 5 dalį už tai, kad pažeisdamas Kelių eismo taisykles vairavo automobilį neturėdamas tam teisės, jo vairuojamas automobilis nebuvo apdraustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu. Pažeidimas buvo padarytas 2016-04-29, t. y. iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo (Vilniaus miesto apylinkės teismo administracinio teisės pažeidimo byla Nr. A2.6.-7826-1011/2016). Visa tai paneigia apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kad po 2014 metų D. A. pasitaisė ir nebepažeidinėjo įstatymų. Apylinkės teismas parinkdamas bausmės rūšį taip pat atsižvelgė į tai, kad D. A. mokosi VšĮ Vilniaus statybininkų rengimo centre, charakterizuojamas neigiamai (2 t., b. l. 35), nuo 2012-07-18 įrašytas į policiją dominančių vaikų apskaitą (2 t., b. l. 38), Vilniaus Priklausomybės ligų centre į narkologinę įskaitą neįrašytas, 2014-08-12 ir 2014-10-28 buvo pristatytas į apsvaigimo nustatymo med. apžiūros kabinetą, išvada: mišrus apsvaigimas narkotine medžiaga ir alkoholiu (2 t., b. l. 41), VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje gydytas nuo 2012-04-28 iki 2012-05-02, diagnozė: mišrus elgesio ir emocijų sutrikimas (2 t., b. l. 40). Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus 2015-04-15 specialisto išvadoje Nr. 104MS-112/2015 nuodyta, kad D. A. netikslinga skirti teismo psichiatrijos ekspertizę (2 t., b. l. 44). Jis padarė tyčinį apysunkį (BK 11 straipsnio 4 dalis) nusikaltimą nuosavybei iš savanaudiškų paskatų. Teismas nenustatė D. A. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Apylinkės teismas taip pat atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į kaltinamąjį teigiamai charakterizuojančius duomenis, t. y. į tai, kad teismui pateiktoje charakteristikoje D. A. mokymo įstaigos charakterizuojamas žymiai geriau nei ikiteisminio tyrimo pradžioje, tačiau teismui nauja D. A. mokymo įstaigos charakteristika nepateikta.

Pabrėžtina tai, kad teismas, nesant nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios terminas yra žymiai mažesnis nei sankcijos vidurkis.

Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nepagrįstai D. A. atidėdamas bausmės vykdymo atidėjimą paskyrė auklėjamojo poveikio priemonės - elgesio apribojimą, įpareigojant nuosprendžiui įsiteisėjus dvylika mėnesių nuo 22 val. iki 6 val. neišeiti iš namų, tęsti mokymąsi arba pradėti dirbti. Visų pirma, pažymėtina, kad įpareigojimas nuo 22 val. iki 7 val. neišeiti iš namų, tęsti mokslus buvo skirtas ir 2015-04-23 nuosprendžiu, kuriuo paskirta bausmė subendrinta su skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausme. Antra, skirdamas auklėjamojo poveikio priemones nepilnamečiui nuteistajam, teismas turi atsižvelgti į būsimą jų poveikį nuteistajam, tikslingumą, nuteistojo galimybę juos įvykdyti, į visuomenės interesus. Nagrinėjamu atveju nors nusikalstama veika ir nepadaryta nakties metu, tačiau ji yra smurtinio pobūdžio, susijusi su svetimo turto užvaldymu, be to iš D. A. charakterizuojančių aplinkybių matyti, kad jam būdingas deviantinis elgesys, susijęs su alkoholio, smurto vartojimu. Pabrėžtina ir tai, kad nuteistajam skirtas įpareigojimas nakties metu būti namie, visiškai nevaržo jo teisės į mokslą, darbą ar pan.

Paminėtos aplinkybės kolegijai leidžia daryti išvadą, kad apylinkės teismas parinkdamas D. A. bausmės rūšį, terminą, auklėjamojo poveikio priemones, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai. Skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo paskirtą bausmę švelninti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. A. ir jo įstatyminės atstovės E. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos. Nutartis gali būti skundžiama Lietuvos Aukščiausiajam Teismui kasacine tvarka per tris mėnesius nuo jos paskelbimo dienos.