Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Danutės Burbulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Birutės Simonaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovių B. P. ir I. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. sausio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovių B. P. ir I. P. ieškinį atsakovei Vilniaus rajono savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo sudaryti nuomos sutartį, atsakovės Vilniaus rajono savivaldybės administracijos priešieškinį ieškovėms B. P. ir I. P. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų bei įsiskolinimo už nuomą priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmetamas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Dėl teismo šališkumo

16. Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo šališkumu ir neobjektyvumu, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, gali teikti motyvuotą teisėjo nušalinimo pareiškimą (CPK 68 straipsnis). Asmuo, reikšdamas nušalinimą, turi pagrįsti, jog egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, kad byla bus išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai, t. y. nurodyti konkrečias aplinkybes ir pateikti jas pagrindžiančius įrodymus, kurie patvirtintų tokį pagrindą egzistuojant.

17. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovės būtų pasinaudojusios savo procesine teise reikšti nušalinimą bylą nagrinėjančiam teisėjui. Apeliančių argumentai dėl bylą išnagrinėjusio teismo (teisėjo) šališkumo iš esmės grindžiami apeliančių nesutikimu su teismo priimtu joms nepalankiu procesiniu sprendimu bei procesinių veiksmų atlikimu. Tačiau nepalankaus teismo sprendimo priėmimas (ieškinio atmetimas) bei atitinkamų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, savaime negali būti vertinamas kaip teisėjo šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas bei teisėjo nušalinimo pagrindas. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliančių teisė į tinkamą bylos nagrinėjimą ir nešališką teismą šiuo atveju nebuvo pažeista, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl teismo šališkumo atmetami kaip nepagrįsti ir neįrodyti.

Dėl ginčo esmės

18. Byloje kilo ginčas dėl asmenų teisės į būstą, kai nebuvo sudaryta rašytinė nuomos sutartis ir nebuvo mokamas nuomos mokestis, tačiau būste apsigyventa turtą valdančio asmens leidimu.

19. Ieškovės B. P. ir I. P. prašė įpareigoti atsakovę Vilniaus rajono savivaldybės administraciją sudaryti su jomis ilgalaikės nuomos sutartį dėl buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad faktiškai tarp ieškovių ir Vilniaus rajono savivaldybės administracijos yra susiklostę nuomos santykiai. Ieškovės, kaip nuomininkės, tinkamai vykdė savo įsipareigojimus, todėl turi pirmumo teisę atnaujinti nuomos sutartį, neskelbiant viešo konkurso. Atsakovė Vilniaus rajono savivaldybės administracija priešieškinyje prašė iškeldinti ieškoves B. P. ir I. P. su visu joms priklausančiu turtu iš Vilniaus rajono savivaldybės administracijai nuosavybės teise priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant joms kito gyvenamojo ploto ir priteisti solidariai iš ieškovių atsakovei 2 618,13 Eur už nuomą bei 5 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad šiuo metu Savivaldybei nuosavybės teise priklausančiame 3-ijų kambarių ginčo bute, kuris laikinai 2007 m. buvo suteiktas S. N. (mirė (duomenys neskelbtini)), iki šiol, nemokėdamos nuomos mokesčio, gyvena S. N. dukra B. P. su savo jau suaugusia dukra I. P.. Ieškovių įsiskolinimas už ginčo buto nuomą sudaro 2 618,13 Eur.

20. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu teismo sprendimu ieškinį atmetė, o priešieškinį patenkino iš dalies ir iškeldino ieškoves B. P. ir I. P. su visu joms priklausančiu turtu iš Vilniaus rajono savivaldybės administracijai nuosavybės teise priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant joms kito gyvenamojo ploto per 1 mėnesį po teismo sprendimo paskelbimo, šią sprendimo dalį vykdant skubiai. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, sprendė, kad faktiškai tarp ieškovių ir Vilniaus rajono savivaldybės administracijos nebuvo susiklostę nuomos santykiai, ieškovės atsakovei priklausantį turtą naudoja be teisėto pagrindo, kas daro žalą faktine prasme ne tik atsakovei, bet ir asmenims, kurie turi pirmumo teisę gauti naudotis ginčo patalpomis, todėl teismas sprendė iškeldinti ieškoves su visu joms priklausančiu turtu iš ginčo buto, nesuteikiant joms kito gyvenamojo ploto per 1 mėnesį po teismo sprendimo paskelbimo, šią sprendimo dalį vykdant skubiai, nes ieškovės turi ir turėjo pakankamai laiko susirasti joms tinkamą būstą.

21. Su teismo sprendimu nesutinka ieškovės, nurodydamos, kad nagrinėdamas bylą teismas galimai buvo šališkas, turintis išankstinę nuomonę dėl bylos baigties, o jų ieškinio reikalavimo patikslinimas dėl ilgalaikės nuomos pradžios nustatymo nuo konkrečios datos, t. y. nuo 2015 m. birželio 1 d., buvo savalaikis. Mano, kad atsakovė, kaip ginčo patalpų savininkė, yra atsakinga, jog nuo 2015 m. gegužės 11 d. iki 2019 m. rugpjūčio mėn. (ilgiau nei 4 metai) su ieškovėmis nebuvo sudaryta rašytinė nekilnojamojo daikto nuomos sutartis, nes ji nesiėmė absoliučiai jokių veiksmų dėl sutarties sudarymo arba nesudarymo. Ieškovės yra įsitikinusios, jog tarp jų ir atsakovės yra susiklostę ilgalaikės nuomos santykiai, todėl atsakovės reikalavimas iškeldinti ieškoves iš nuomojamo buto neturi pagrindo, nes nuomos sutartis nėra pasibaigusi ar nutraukta. Be to, ieškovės sutinka mokėti nuomos mokestį nuo faktinių gyvenamojo buto nuomos santykių pradžios, t. y. nuo 2015 m. birželio 1 d., tačiau neskaičiuojant palūkanų, kadangi atsakovė niekada, iki savo priešieškinio pateikimo, nėra reikalavusi mokėti nuomą bei niekada nebuvo įvardinusi nuomos dydžio.

Dėl bylai reikšmingų aplinkybių nustatymo ir bylos šalių teisinių santykių kvalifikavimo

22. Pagal CPK 135 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, teismui pareiškiamame ieškinyje turi būti nurodyta, inter alia (be kita ko), aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas). Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą. Tai leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises. Tačiau į teismą besikreipiantis asmuo neprivalo savo reikalavimo teisiškai kvalifikuoti, pakanka, kad nurodytų, ko ir kokia apimtimi jis prašo iš teismo, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014).

23. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė ieškinio ir priešieškinio teisiniu pagrindu nurodytoms teisės normoms reikšmingas faktines aplinkybes ir konstatavo, kad tarp ieškovių ir atsakovės nesusiklostė nuomos teisiniai santykiai. Tačiau bylą nagrinėjęs teismas netyrė kitų ieškinio/priešieškinio faktiniu pagrindu nurodytų aplinkybių, jų nesiaiškino ir teisiškai nekvalifikavo tarp šalių galimai susiklosčiusių kitų prievolinių teisinių santykių.

24. Byloje nustatyta, kad Vilniaus rajono savivaldybei 1997 m. spalio 16 d. Priėmimo-perdavimo akto Nr. 464-41 ir 2015 m. gegužės 11 d. Deklaracijos apie statybos užbaigimą/ paskirties pakeitimą Nr. 1 pagrindu nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

25. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorius 2007 m. vasario 13 d. įsakymu Nr. A27-249 „Dėl patalpų suteikimo S. N. laikinai apsigyventi“, remdamasis R. seniūnijos seniūno bei S. N. prašymais, įsakė: 1) leisti S. N., nukentėjusiai nuo gaisro ir kartu su ja gyvenusiai šeimai – dukrai B. P., dukros vaikams I. P. ir T. P. bei dukros sugyventiniui G. T. laikinai apsigyventi Vilniaus rajono savivaldybei nuosavybės teise priklausančiose ambulatorijos patalpose (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtose pastato plane 1-16 ... 1-27), adresu (duomenys neskelbtini); 2) įpareigoti L. seniūnijos seniūną parengti dokumentus dėl nurodytų patalpų paskirties pakeitimo į gyvenamąsias. S. N. mirė (duomenys neskelbtini). Ginčo bute iki šiol gyvena S. N. dukra ieškovė B. P. ir jos dukra ieškovė I. P..

26. Nagrinėjamu atveju byloje nėra pateikta rašytinės šalių sutarties dėl ginčo patalpų nuomos/panaudos ar kitokių sutartinių santykių buvimo.

27. Ieškovės B. P. ir I. P. 2019 m. rugpjūčio 28 d. kreipėsi į Vilniaus rajono savivaldybės administraciją prašydamos išduoti parengtus dokumentus dėl ginčo patalpų privatizavimo pirmumo teise už negyvenamųjų patalpų vidutinę rinkos kainą. Vilniaus rajono savivaldybės administracija 2019 m. rugsėjo 24 d. atsakyme Nr. A33(1)-6233-(423) nurodė, kad ieškovė B. P. turėjo pakankamai laiko apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis savarankiškai arba kreiptis į savivaldybės administraciją dėl informacijos apie valstybės paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti suteikimo. Pažymėjo, kad 2019 m. rugpjūčio 7 d. Savivaldybės administracijos Ekonomikos ir turto skyriaus vedėjos A. Č. prašymu, Savivaldybės administracijos L. seniūnijos seniūno pavaduotojas, l. e. seniūno pareigas M. P., atvyko į savivaldybę kartu su ieškove B. P., pokalbyje dalyvavo visi šie asmenys ir Ekonomikos ir turto skyriaus vyr. specialistė H. B.. Ieškovei B. P. buvo paaiškinta, jog ji privalo atlaisvinti savivaldybei priklausantį būstą. Šalių susitarimu buvo sutarta, kad B. P. atlaisvins butą ne vėliau kaip per tris mėnesius. B. P. su nurodytu terminu sutiko. Pabrėžė, jog klausimas dėl savivaldybei priklausančio būsto (duomenys neskelbtini), pardavimo B. P. neturi teisinio pagrindo.

28. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teisė į būstą ginama kaip konstitucinė vertybė, kaip viena pagrindinių žmogaus teisių. Skirtingi teisės į būstą atsiradimo pagrindai ir to būsto naudojimo sąlygos nulemia skirtingas šios teisės apsaugos priemones. Teisė į būstą kaip daiktinė teisė įgyvendinama įgyjant nuosavybės teise konkrečią gyvenamąją patalpą, namą ar jo dalį ir ginama daiktinės teisės nustatytomis taisyklėmis, o kai ši teisė atsiranda bet kurios rūšies nuomos ar panaudos pagrindu – atitinkamai prievolinės teisės normose nustatyta tvarka ir sąlygomis. Taigi iškeldinimas iš gyvenamųjų patalpų, priklausomai nuo šalis siejančių materialinių teisių santykių turinio, gali būti tiek pažeistų daiktinių teisių gynimo būdas, tiek prievolinis teisinis pažeistų teisių gyvenimo būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Intractus“ v. O. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-361/2013; 2008 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Š. ir kt. v. G. F. ir kt., bylos Nr. 3K-3-260/2008; kt.). Tuo atveju, kai šalių nesieja prievoliniai teisiniai santykiai, ginčo dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų nagrinėjimo turinį ir ribas lemia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ketvirtosios knygos normos dėl savininko teisių apsaugos; teismas turi nustatyti, ar ieškovas yra savininkas ir ar egzistuoja neteisėtas jo nuosavybės teisės apribojimas (pažeidimas). Jei iškeldinamojo teisė į būstą atsiranda prievolinių teisės normų pagrindu, reikalavimas iškeldinti turi būti sprendžiamas pagal specialiai šiuos materialinius teisinius santykius reglamentuojančias CK normas, įrodinėjimo dalykas tokiu atveju yra faktinės aplinkybės, su kuriomis įstatymas sieja teisės naudotis patalpa pabaigą.

29. Įvertinus byloje esančius įrodymus pripažintina, kad S. N. šeimai – dukrai B. P., dukros vaikams I. P. ir T. P. bei dukros sugyventiniui G. T., ginčo patalpa buvo suteikta, leista apsigyventi nuo 2007 m. vasario 13 d. S. N. mirė (duomenys neskelbtini). Ginčo bute iki šiol gyvena S. N. dukra ieškovė B. P. ir jos dukra ieškovė I. P.. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės leistinais įrodymais pagrindė faktinę aplinkybę – asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimą, leidimą naudotis patalpa pagal paskirtį, kuri laikytina teisiškai reikšminga sprendžiant dėl asmenų teisės į būstą (CPK 178 straipsnis). Ta aplinkybė, kad ieškovės nemokėjo jokio nuomos mokesčio už ginčo patalpas, pati savaime negali būti vertinama ieškovių nenaudai, nes šiuo atveju atsakovė, kaip patalpas gyventi suteikęs asmuo, turėjo pareigą tinkamai įforminti šalis siejančius teisinius santykius, atitinkamai turėjo pareigą, valdydama turtą nuosavybės teise, anksčiau spręsti klausimą dėl galimo užmokesčio už suteiktas patalpas, o ne praėjus daugiau nei 12 metų.

30. Apibendrindama nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad B. P. ir I. P. ilgą laiką valdė ir naudojo ginčo patalpas, kurios joms buvo suteiktos teisėtai. Atsakovė ieškovių teisės naudotis patalpomis kaip būstu neginčijo ir jokių pretenzijų joms nereiškė iki 2019 m. rugpjūčio 7 d. Todėl nesant rašytinės nuomos sutarties ir duomenų apie nuomos mokesčio mokėjimą, šiuo metu galiojančių teisės normų pagrindu tokios būsto valdymo ir naudojimo aplinkybės leidžia vertinti, kad tarp Vilniaus rajono savivaldybės ir ieškovių B. P. ir I. P., teisėtai naudojusių ginčo patalpą, buvo susiformavę faktiniai gyvenamosios patalpos panaudos teisiniai santykiai neterminuotos žodinės sutarties pagrindu (CK 1.64 straipsnio 1 dalis, 6.629 straipsnis, CK 1.8 straipsnio 1 dalis).

Dėl iškeldinimo

31. Šalių santykius kvalifikavus panauda, atsakovės, pareiškusios priešieškinį dėl ieškovių iškeldinimo iš ginčo patalpų, teisės gali būti ginamos pagal panaudos santykius reglamentuojančias taisykles. O tai reiškia, kad ieškovės B. P. ir I. P. iš naudojamų patalpų gali būti iškeldinamos tik nutraukus panaudos sutartį įstatymo nustatyta tvarka. CK 6.642 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad kiekviena daikto neatlygintino naudojimo sutarties šalis bet kada turi teisę nutraukti neterminuotą panaudos sutartį, įspėjusi apie tai kitą šalį prieš tris mėnesius, jeigu sutartis nenustato kitokio termino. Norėdama vienašališkai nutraukti panaudos sutartį šalis privalo išreikšti savo valią, apie sutarties numatomą nutraukimą pranešimu informuodama kitą sutarties šalį. Toks pranešimas yra būtina vienašališko sutarties nutraukimo sąlyga. Teismų praktikoje išaiškinta, kad neterminuotos panaudos sutarties vienašališko nutraukimo prieš terminą pagrindinė sąlyga yra panaudos davėjo duotas prieš tam tikrą laiką įspėjimas apie sutarties su panaudos gavėju nutraukimą; įspėjimo apie neterminuotos sutarties nutraukimą pakanka, kad panaudos sutartis būtų nutraukta pagal CK 6.642 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2004).

32. Įstatymas nenumato nei tokio įspėjimo formos, nei detalizuoja reikalavimus įspėjimo turiniui, svarbu, kad viena šalis būtų informuota apie kitos šalies valią nutraukti sutartį. Tokio įspėjimo esmė yra tame, kad kita šalis galėtų tinkamai pasiruošti ir grąžinti tai, ką yra gavusi pagal panaudos sutartį, daikto perdavimui, susirandant kitą lygiavertį daiktą. Taigi ir nagrinėjamos bylos atveju įspėjimo termino prasmė tame, kad ieškovės turėtų pakankamai laiko pasiruošti ir persikelti į kitas gyvenamąsias patalpas. Pats kreipimasis į teismą pareiškiant ieškinį taip pat laikytinas tinkamu informavimu (įspėjimu) apie šalies valią nutraukti panaudos sutartį.

33. Atsakovė savo valią nutraukti tarp šalių susiklosčiusius santykius, kurie šios nutarties 30 punkte kvalifikuoti kaip panaudos santykiai, išreiškė 2019 m. rugpjūčio 7 d. susitikime su viena iš ieškovių B. P., o ieškovei I. P., pareikšdama 2019 m. lapkričio 18 d. priešieškinio reikalavimą iškeldinti B. P. ir I. P. su visu joms priklausančiu turtu iš Vilniaus rajono savivaldybės administracijai nuosavybės teise priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant joms kito gyvenamojo ploto. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, panaudos sutartis abiejų ieškovių atžvilgiu yra pasibaigusi ir dėl to šalys nuo šio momento tapo nebesaistomos tarpusavio prievolinių teisinių santykių, t. y. ieškovės B. P. ir I. P. neteko teisių naudotis ginčo butu ir byloje nėra nustatyta jokio kito teisinio pagrindo, suteikiančio joms teisę juo toliau naudotis, o atsakovė įgijo teisę reikalauti, kad ieškovės būtų iškeldintos.

34. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnyje ginama žmogaus teisė į būsto neliečiamybę. Pagarbos šiai teisei principas taip pat įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje. Tačiau bendriausia prasme šis straipsnis neįtvirtina asmens teisės įgyti nuomos ar nuosavybės teisę į konkretų būstą (nesuteikia teisės būti aprūpintam būstu (namais) (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2001 m. sausio 18 d. sprendimo byloje C. prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 27238/95, par. 99; 2001 m. sausio 18 d. sprendimo byloje J. S. prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 25154/94, par. 106, ir kt.). Taigi teisė į būstą nepaneigia pareigos vykdyti prisiimtus įsipareigojimus kitiems asmenims arba varžyti nekilnojamojo daikto savininko teises.

35. Nagrinėjamoje byloje ieškovės nėra socialiai remtinos, abi yra dirbančios ir gaunančios stabilias nuolatines pajamas. Atsakovė nėra privatus juridinis asmuo, kurio pagrindinis interesas – nuomoti, siekiant pelno, nekilnojamąjį turtą. Atvirkščiai, ginčo patalpa yra įrašyta į Savivaldybės socialinio būsto fondo sąrašą, t. y. kuri gali būti nuomojama pagal Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymą.

36. Vadovaujantis EŽTT praktika, teisės į būsto neliečiamybę ribojimas gali būti laikomas teisėtu ir nepažeidžiančiu Konvencijos tuo atveju jei: 1) toks ribojimas turi teisinį pagrindą; 2) juo siekiama teisėtų interesų apsaugos; pavyzdžiui, siekis apsaugoti valstybės ar savivaldybės kaip turto savininkės interesus (žr., pvz., Ć. prieš Kroatiją, peticijos Nr. 28261/06, par. 19). Taigi ieškovės yra užėmusios butą, įrašytą į socialinio būsto fondo sąrašą. Ieškovių teisė gyventi ginčo patalpose yra pasibaigusi, ieškovės būdamos pajėgios persikelti į kitą būstą, laiko užėmusios patalpas, kurios galėtų būti suteiktos laukiantiems socialinio būsto eilėje, jų sąskaitą pasigerindamos savo gerbūvį. Tai atitinka kriterijų, sudarantį teisėtą pagrindą teisės į būsto neliečiamybę ribojimą.

Dėl įpareigojimo sudaryti nuomos sutartį

37. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju, nutarties 33 punkte konstatavus, kad tarp šalių susiklostę prievoliniai santykiai yra pasibaigę, ieškovėms nepateikus įrodymų, atitinkančių Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnio 4 punktą, dėl teisės nuomoti patalpas, taip pat įrodymų, kad jos atitinka kriterijus nuomotis ginčo patalpas pagal Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymą, ieškovių reikalavimas dėl įpareigojimo sudaryti ilgalaikės nuomos sutartį negali būti tenkinamas.

38. CK 6.629 straipsnio 1 dalis numato, kad neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutartimi viena šalis (panaudos davėjas) perduoda kitai šaliai (panaudos gavėjui) nesunaudojamąjį daiktą laikinai ir neatlygintinai valdyti ir juo naudotis, o panaudos gavėjas įsipareigoja grąžinti tą daiktą tokios būklės, kokios jis jam buvo perduotas atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą arba sutartyje numatytos būklė. Konstatavus, kad tarp šalių buvo susiklostę panaudos teisiniai santykiai (nutarties 30 punktas), priteisti nuompinigius iš ieškovių nėra teisinio pagrindo.

Dėl procesinės bylos baigties

39. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nors išvados, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas sprendė dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimo, yra nepagrįstos, tačiau pirmosios instancijos teismas tinkamai nusprendė dėl bylos išnagrinėjimo rezultato ir priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą dėl ieškovių iškeldinimo iš ginčo buto. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas buvo kompetentingas ištaisyti nustatytus pažeidimus, o teismo sprendimo panaikinimas draudžiamas vien formaliais pagrindais, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 328 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

40. Atmetus apeliacinį skundą, ieškovių prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas taip pat atmetamas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.