Vilniaus apygardos teismo nutartis

2012-11-28 · Byla Nr. ATP-1334-648/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-11-28
Bylos Nr.
ATP-1334-648/2012
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Artūras Pažarskis
Kategorijos
  • 45.4.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Adm. byla Nr. ATP-1334-648/2012
Teisminio proceso Nr.: 4-01-3-02603-2012-4Procesinio sprendimo kategorija: 45.4.5. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2012 m. lapkričio 28 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Artūras Pažarskis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs D. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutarimo, kuriuo D. K. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. 3 500 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams ir 4 mėnesiams,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. K. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. už tai, kad jis 2012-02-26, apie 16.18 val., Žirmūnų g. 87, Vilniuje, įvykus eismo įvykiui, kurio metu jis, vairuodamas automobilį „BMW 318“, v/n (duomenys neskelbtini), nereguliuojamoje pėsčiųjų perėjoje partrenkė ir sužalojo nepilnametę pėsčiąją J. V., dėl ko pastarajai buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nepranešė apie eismo įvykį policijai, nesiėmė visų reikiamų priemonių, kad būtų suteikta pirmoji medicinos pagalba nukentėjusiajai, aktyviais veiksmais, t.y. eidamas, o po to ir bėgdamas nuo eismo įvykio vietos kryptingai nutolo nuo eismo įvykio vietos apie 100-200 metrų atstumą ir tik dėl liudytojų pastangų buvo sugrąžintas į eismo įvykio vietą, taip pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 231.1, 231.3 ir 231.5 p. reikalavimus.

Šalies argumentai

D. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-09-27 nutarimą ir nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą.

Nurodo, kad po eismo įvykio jam pasidarė bloga, silpna ir siekdamas surasti vietą, kur atsisėsti, pasitraukė į šalį. Tačiau iš karto prie jo priėjo du asmenys, kurie pradėjo tempti jį atgal prie transporto priemonės ir sakyti, kad jis niekur neitų. Pasak apelianto, jis išsiaiškino, kad į eismo įvykio vietą jau buvo iškviesti policijos pareigūnai, greitoji medicinos pagalba, todėl jis suvokė, kad šiuo momentu jis daugiau nieko neprivalo daryti, tik laukti policijos pareigūnų. Atvykus policijos pareigūnams, jis priėjo prie policijos pareigūnų, pripažino, kad jis padarė teisės pažeidimą ir ėmėsi visų priemonių, kad būtų išaiškintos ir nustatytos eismo įvykio aplinkybės.

Teigia, kad skundžiamas nutarimas remiasi tik subjektyviais liudytojų parodymais, jog D. K. būklė buvo įtartina, jo judesiai nekoordinuoti, kalba nerišli, kuriuos paneigia byloje esanti medžiaga. Policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose yra užfiksuota, kad jiems atvykus į eismo įvykio vietą, juos pasitiko asmuo, prisistatė eismo įvykį sukėlusiu asmeniu, jo judesiai buvo koordinuoti, kalba rišli, jis neketino pasišalinti iš eismo įvykio vietos. Medicininė išvada, surašyta atlikus jo medicininę apžiūrą, taip pat patvirtina faktą, kad jo būklė buvo normali, veido mimika normali. Ši byloje esanti medžiaga turi oficialaus rašytinio įrodymo statusą, todėl vertintina kaip didesnę įrodomąją galią turintis įrodymas, tačiau teismas, priimdamas nutarimą, nevertino šių procesinių dokumentų ir nepasisakė dėl jų turinio.

Iš skundžiamo nutarimo taip pat nėra aišku, kokias D. K. asmenines savybes vertino teismas. Pažymi, kad apeliantas 17 metų buvo policijos pareigūnas, šiai pareigybei reikalavimai yra aukšti ir iki eismo įvykio dienos jis atitiko šiuos reikalavimus bei laikėsi jų.

Tvirtina, kad teismas nepasisakė dėl D. K. tyčios pasišalinti iš eismo įvykio vietos buvimo. Priešingai, nebuvo vertinta, kad jo veiksmuose nebuvo tyčios padaryti Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. numatytą teisės pažeidimą.

Atsiliepimas

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jo netenkinti.

Nurodo, kad administracinio teisės pažeidimo byloje buvo tinkamai įvertinti visi įrodymai ir pagrįstai konstatuota, jog D. K. padarė jam inkriminuotą teisės pažeidimą. Teigia, kad D. K. ikiteisminio tyrimo metu nenurodė, jog po eismo įvykio jam pasidarė bloga, silpna ir jis ėjo ieškoti vietos atsisėsti, o teigė, jog jis niekur nėjo iš eismo įvykio vietos ir niekas netempė jo atgal prie automobilio.

D. K. apeliacinis skundas netenkinamas.

Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Nagrinėjamu atveju buvo tinkamai įvertinti visi administracinio teisės pažeidimo byloje surinkti įrodymai ir pagrįstai konstatuota, jog D. K. padarė jam inkriminuotą teisės pažeidimą.

Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. numatyta administracinė atsakomybė už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant KET. Teismų praktikoje išaiškinta, kad pagal šio pažeidimo esmę, kaltė dėl jo padarymo gali pasireikšti tik sąmoningu veiksmu – tyčia. Baudžiant asmenį pagal šią normą būtina nustatyti, kad iš eismo įvykio vietos pasitraukta tyčia, t. y. asmuo, sukėlęs eismo įvykį, tai suprato ir tikslingai, siekdamas už savo veiksmus išvengti atsakomybės, pasišalino iš įvykio vietos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys N62-6187/2010, N63-1102/2010, Vilniaus apygardos teismo nutartys Nr. ATP-62-195/2011, ATP-511-195/2011). Kai yra sprendžiamas klausimas, ar asmuo suvokė sukėlęs eismo įvykį, ypač svarbus yra eismo įvykyje dalyvavusio automobilio apgadinimo mastas bei pobūdis, eismo įvykį sukėlusio automobilio vairuotojo veiksmai po eismo įvykio, kitos aplinkybės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N63-938/2010, N444-1500/2010, N444-1942/2010).

Teismo posėdyje liudytoju apklaustas T. B. parodė, kad po eismo įvykio D. K. apėjo aplink automobilį, po to nuėjo į kelkraštį, atsitraukinėjo. Brolis A. B. šaukė jam, kad žiūrėtų vairuotoją. Jis su broliu išlipo iš automobilio ir ėjo paskui kaltininką. Apeliantas paspartino žingsnius, todėl broliui teko pabėgėti, kad jį pasivytų. A. B. pagavo eismo įvykio kaltininką, šis muistėsi. Nuo eismo įvykio vietos D. K. buvo nutolęs apie 100 metrų. Apelianto veiksmai buvo nekoordinuoti. Negali pasakyti, ar D. K. buvo blaivus (b.l. 12-13).

Teismo posėdyje liudytoju apklaustas A. B. parodė, kad po eismo įvykio D. K. išlipo, apėjo automobilį, priėjo prie merginos, sustojo, paskui dar vieną ratą apėjo aplink automobilį. Apeliantas bandė pasišalinti iš eismo įvykio vietos, t. y. antrą kartą eidamas aplink automobilį, praeidinėjo per galą, per tarpą. Kai prisirinko daugiau žmonių, D. K. tuo metu lėtai šalinosi. Išlipęs iš automobilio sparčiu žingsniu A. B. ėjo paskui apeliantą. Šis, matyt, išgirdo tai, todėl pradėjo spartinti žingsnį. Tuomet A. B. pačiam jau teko bėgti. D. K. nuo gatvės pasuko pastatų link. Apelianto būklė buvo įtartina, judesiai nekoordinuoti, kalba nelabai rišli. Mano, kad D. K. bandė pasišalinti, nes jei nebūtų norėjęs pasišalinti, būtų elgęsis kitaip. Kai sulaikė apeliantą, jis vedamas bandė išsilaisvinti (b.l. 13-14).

Liudytojai T. ir A. B. ikiteisminio tyrimo metu davė iš esmės tokius pačius parodymus (policijos medžiagos l. 23-28). Jų teismo posėdžio metu duotus parodymus patvirtina ir ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklaustas J. R. (policijos medžiagos l. 29-30).

Apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių pagrindų, dėl kurių liudytojai T. ir A. B. būtų suinteresuoti duoti melagingus parodymus ar nepagrįstai apkalbėti D. K., jų parodymai yra nuoseklūs, tarpusavyje neprieštarauja, vieni kitus papildo, todėl laikytini patikimais. Apeliantas pateikia tik savo subjektyvią nuomonę, kad minėtų liudytojų parodymai nėra objektyvūs, kuri nepagrįsta jokiais byloje esančiais įrodymais.

Pasak apelianto, liudytojų T. ir A. B. parodymai, kad jo judesiai buvo nekoordinuoti, kalba nerišli, prieštarauja tarnybiniuose pranešimuose ir Medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti akte Nr. 274 užfiksuotoms aplinkybėms. Pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. įtvirtinta dispozicija nesieja pasitraukimo iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos su kokia nors asmens būkle, pavyzdžiui, jo apsvaigimu. Todėl šiuo atveju vertinant liudytojų T. ir A. B. parodymus dėl D. K. pasitraukimo iš eismo įvykio vietos fakto neturi reikšmės apelianto būklė, t. y. ar jo judesiai buvo koordinuoti/nekoordinuoti, kalba rišli/nerišli. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas akcentuoja tik jam naudingas aplinkybes, susijęs su jo būsena. Tuose pačiuose tarnybiniuose pranešimuose užfiksuota, kad apelianto judesiai yra koordinuoti, kita vertus, nuo jo sklido alkoholio kvapas (policijos medžiagos l. 17-18). Medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti aktas Nr. 274 yra neinformatyvus, kadangi apeliantas atsisakė būti apžiūrimas (policijos medžiagos l. 39). Tokie rašytiniai įrodymai niekaip nepaneigia liudytojų T. ir A. B. parodymų objektyvumo.

Pagal Lietuvos Respublikos ATPK 256 str. 1 d. numatyta, kad įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. To paties straipsnio 2 d. įtvirtinta, kad šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusio ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais. Taigi, įstatymas nenumato, kad vienos rūšies įrodymai (pavyzdžiui, rašytiniai dokumentai) turi didesnę įrodomąją reikšmę nei kitos rūšies įrodymai (pavyzdžiui, liudytojų parodymai).

Anksčiau aptartais įrodymais nustatyta, kad D. K. buvo sulaikytas apie 100 metrų atstumu nuo eismo įvykio vietos. Tai akivaizdžiai rodo, kad apeliantas buvo pasitraukęs iš eismo įvykio, su kuriuo jis buvo susijęs, vietos. D. K. teiginys, kad po eismo įvykio jam pasidarė bloga, silpna ir siekdamas surasti vietą, kur atsisėsti, pasitraukė į šalį, vertintinas kritiškai, nes tai prieštarauja liudytojų T. ir A. B. parodymams, kurie yra objektyvūs. Asmens elgesys, kai yra pasitraukiama nuo eismo įvykio vietos apie 100 metrų atstumu siekiant surasti vietą, kur atsisėsti, yra nelogiškas. Ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančios nuotraukos patvirtina, kad apeliantas galėjo atsisėsti ir visiškai šalia eismo įvykio vietos (policijos medžiagos l. 12-14). Be to, atkreiptinas dėmesys, kad D. K., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, nenurodė, jog po eismo įvykio jam buvo bloga, silpna, dėl ko jis ieškojo vietos, kur atsisėsti (policijos medžiagos l. 46-48). Nagrinėjamu atveju nekyla jokių abejonių, kad apeliantas, suvokdamas, jog sukėlė eismo įvykį, pasitraukė iš eismo įvykio vietos tikslingai, siekdamas už savo veiksmus išvengti atsakomybės. Tai, kad D. K., jau būdamas atvestas atgal į eismo įvykio vietą, vėliau priėjo pats prie atvykusių policijos pareigūnų, pripažino padaręs eismo įvykį, neturi jokios reikšmės vertinant jo veiksmus pagal Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. D. K. minimi policijos pareigūnui keliami aukšti reikalavimai, kurių apeliantas laikėsi iki eismo įvykio, nepaneigia nustatyto fakto, kad jis padarė Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. numatytą teisės pažeidimą. Pabrėžtina, kad nubaustojo nesutikimas su teismo padarytomis išvadomis dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo savaime neleidžia teigti, kad jis nepagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn.

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, naikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-09-27 nutarimą D. K. apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 302¹² str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

Palikti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutarimą nepakeistą ir D. K. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjas Artūras Pažarskis