Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Albino Bielskio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. K. ir T. J. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 1 d. nuosprendžio, kuriuo:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 1 dalį dvejų metų laisvės atėmimo bausme;

– pagal BK 260 straipsnio 1 dalį dvejų metų laisvės atėmimo bausme;

– pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 3 dalį dešimties metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos tarpusavyje dalinio bausmių sudėjimo būdu ir A. K. paskirta galutinė subendrinta dešimties metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

A. K. pagal BK 22 straipsnio 2 dalį, 260 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi valstybės naudai iš A. K. konfiskuotos iš nusikalstamos veikos gautos pajamos – 1 100,00 Lt (318,58 Eur).

– pagal BK 260 straipsnio 1 dalį dvejų metų laisvės atėmimo bausme;

– pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 3 dalį dešimties metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos tarpusavyje dalinio bausmių sudėjimo būdu ir T. J. paskirta galutinė subendrinta dešimties metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

T. J. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi valstybės naudai iš T. J. konfiskuotos iš nusikalstamos veikos gautos pajamos – 1 050,00 Lt (304,10 Eur).

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, pasikėsino parduoti psichotropinę medžiagą, t. y. jis 2013 m. balandžio 18 d., apie 15.10 val., automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Lentvario g. 7, Vilniuje, neteisėtai už 100,00 Lt pardavė liudytojui Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, 5 margaspalvio perforuoto popieriaus skiautes, kurių sudėtyje yra psichotropinės medžiagos – 5-MeO-AMT (5-metoksi-metiltriptaminas).

T. J. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad neteisėtai pardavė psichotropinę medžiagą, o A. K. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad neteisėtai įgijo, laikė, gabeno ir pasikėsino parduoti psichotropinę medžiagą, t. y. 2013 m. balandžio 18 d., apie 19.00 val., automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Klevų al., Lentvaryje, Trakų rajone, A. K. iš T. J. neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, nusipirkdamas už 50,00 Lt įgijo 1,281 g miltelių, kurių sudėtyje buvo 0,313 g psichotropinės medžiagos AM-2201, kurią A. K. laikė ir gabeno su savimi ir 2013 m. balandžio 18d., apie 20.00 val., automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Konstitucijos pr. 26, Vilniuje, neteisėtai už 50,00 Lt pardavė liudytojui Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas.

Taip pat A. K. ir T. J. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 3 dalį nuteisti už tai, kad veikdami bendrai, pasikėsino parduoti labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos, t. y. 2013 m. balandžio 25 d., apie 19.30 val., Vytauto gatvėje, Lentvaryje, Trakų rajone, po dujinio šulinio dangčiu, esančiu šalikelėje, T. J. paslėpus 39,175 g miltelių, kurių sudėtyje buvo labai didelis kiekis – 2,762 g – psichotropinės medžiagos AM-2201, A. K. neteisėtai toje pačioje vietoje už 2 000,00 Lt pardavė 2,762 g anksčiau minėtos psichotropinės medžiagos AM-2201 liudytojui Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, tada už parduotą psichotropinę medžiagą gautus pinigus – po 1 000,00 Lt – iš karto po psichotropinės medžiagos pardavimo pasidalijo.

A. K. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad jis, turėdamas tikslą platinti, pasikėsino įgyti ir parduoti psichotropinę medžiagą, o būtent: jis 2013 m. gegužės 9 d., apie 14.30 val., Klevų alėjoje, Lentvaryje, Trakų rajone, neteisėtai, turėdamas tikslą įgyti ir parduoti psichotropinę medžiagą, iš T. J. nusipirkdamas už 3 000,00 Lt, tikėdamasis, kad perka psichotropinę medžiagą AM-2201, įgijo 59,831 g miltelių, kurių sudėtyje nėra nei narkotinių, nei psichotropinių medžiagų, paskui 2013 m. gegužės 9 d., apie 14.55 val. ir 15.25 val., automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Klevų alėjoje, Lentvaryje, nežinodamas, kad parduoda ne psichotropinę medžiagą, 40 g ir 20 g miltelių už 2 000,00 Lt ir 1 000,00 Lt pardavė liudytojui Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas.

T. J. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad jis apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, o būtent: 2013 m. gegužės 9 d. A. K. paskambinus telefonu ir paprašius atitinkamai 40 g ir 20 g psichotropinės medžiagos AM-2201, jis, siekdamas apgaule iš A. K. įgyti svetimą turtą – pinigus, A. K. tą pačią dieną, apie 14.30 val. ir apie 15.00 val., Klevų alėjoje, Lentvaryje, Trakų rajone, vietoj psichotropinės medžiagos AM-2201 už 3 000,00 Lt pardavė 59,831 g miltelių, kurių sudėtyje nėra nei narkotinių, nei psichotropinių medžiagų, ir taip apgaule įgijo svetimą turtą – 3 000,00 Lt.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl A. K. apeliacinio skundo

Pažymėtina, jog tam, kad teismas pripažintų nusikalstamos veikos imitavimo veiksmais surinktus duomenis leistinais įrodymais byloje, nepakanka, kad nusikalstamos veikos imitavimo panaudojimas būtų sankcionuotas nepažeidžiant KŽĮ nuostatų. Pats jo realizavimas taip pat turi būti teisėtas – taikant nusikalstamos veikos imitavimo veiksmus negalima asmens provokuoti padaryti nusikalstamos veikos. Pagal KŽĮ 5 straipsnio 4 dalį provokacija – tai spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jeigu dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino padaryti. Išvada, kad valstybės pareigūnai skatina asmenis daryti nusikalstamas veikas, gali būti daroma ne tik tada, kai nustatoma, jog asmenys, prieš kuriuos atliekami neviešo pobūdžio veiksmai, buvo tiesiogiai įtikinėjami, raginami atlikti priešingus teisei veiksmus, bet ir tada, kai pareigūnų elgesys nebuvo vien pasyvus ir iš jo buvo galima spręsti, kad ilgesnį laiką trunkantys pareigūnų veiksmai turėjo esminę įtaką asmenų, prieš kuriuos buvo taikomos neviešo pobūdžio priemonės, veiksmams. Provokacija pripažįstama ir tada, kai asmuo nesirengė daryti nusikaltimo, o teisėsaugos pareigūnai sukurstė jį padaryti nusikaltimą, t. y. kai nusikaltimo be teisėsaugos pareigūnų žinios nebūtų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-262/2012, Nr. 2K-530/2012, Nr. 2K-434/2013).

Remiantis Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimu ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, ypač Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 2008 m. vasario 5 d. sprendimu Ramanauskas prieš Lietuvą (Ramanauskas v. Lithuania, no 74420/01, judgment of 5 February 2008), nustatant provokaciją turėtų būti ne tik atsižvelgiama į modelio dalyvių veikimo būdą modelio realizavimo metu (t. y. į tai, ar buvo asmens spaudimas, skatinimas, kurstymas, įtikinėjimas ir pan. padaryti konkrečią nusikalstamą veiką), bet ir į tai, ar buvo pakankamas pagrindas įtarti asmenį iki modelio taikymo darant nusikalstamą veiką ar rengiantis ją daryti. Kaip minėta, teisėsaugos pareigūnai prieš pradėdami kriminalinės žvalgybos tyrimą jau turėjo informacijos, kad A. K. daro labai sunkius nusikaltimus – disponuoja dideliais kiekiais psichotropinių medžiagų ir jas platina.

Pirmiau išdėstytų duomenų ir aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdai ir priemonės, atsižvelgiant į šią bylos dalį, buvo taikomi teisėtai ir pagrįstai, o nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai buvo atlikti laikantis Kriminalinės žvalgybos įstatymo reikalavimų, todėl duomenys, surinkti taikant šias priemones, yra gauti teisėtai ir atitinka BPK 20 straipsnio 1, 4 dalyse nurodytus įrodymams keliamus reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino šiuos duomenis įrodymais ir jais rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį.

Vadovaujantis KŽĮ 8 straipsnio 3 dalimi, jeigu atliekant ar pabaigus kriminalinės žvalgybos tyrimą paaiškėja nusikalstamos veikos požymiai, tuojau pat pradedamas ikiteisminis tyrimas. Bylos duomenimis, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos 1-ojo skyriaus vyr. tyrėjo 2013 m. balandžio 19 d. tarnybinio pranešimo pagrindu, nustačius A. K. veikoje nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, požymius, pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-1-00413-13 (t. 1, b. l. 1).

Šio ikiteisminio tyrimo metu, 2013 m. balandžio 23 d., Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorė kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėją dėl leidimo atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus ir slaptą sekimą (t. 1, b. l. 87–88). Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2013 m. balandžio 24 d. nutartimi (t. 1, b. l. 89–91) prokurorės prašymas patenkintas ir leista nuo 2013 m. balandžio 24 d. iki 2013 m. liepos 24 d. liudytojui Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, atlikti A. K. atžvilgiu nusikalstamas veikas, numatytas BK 259 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 260 straipsnio 3 dalyje, imituojančius veiksmus, kontaktuoti tiesiogiai ir netiesiogiai visomis įmanomomis ryšio priemonėmis, taip pat mobiliojo ar laidinio ryšio telefonais su A. K., vykti į susitikimus su juo, įgyti iš A. K. psichotropinių medžiagų kiekius, numatytus BK 259 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 260 straipsnio 3 dalyje, atsiskaityti už šias medžiagas pinigais, narkotines ir psichotropines medžiagas laikyti, gabenti, neturint tikslo šių narkotinių ir psichotropinių medžiagų parduoti ar kitaip platinti. Šių veiksmų atlikimo metu daryti vaizdo ir garso įrašus, fotografuoti, panaudojant visų rūšių vaizdo ir garso įrašymo technines priemones. Taip pat minėtu laikotarpiu leista policijos pareigūnams atlikti A. K. slaptą sekimą, o šių veiksmų atlikimo metu daryti vaizdo ir garso įrašus, fotografuoti, panaudojant visų rūšių vaizdo ir garso įrašymo technines priemones.

A. K. apeliaciniame skunde teigiama, jog jam inkriminuotą 2013 m. balandžio 25 d. nusikalstamą veiką jis padarė liudytojui Nr. 1 pažeidus Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2013 m. balandžio 24 d. nutartimi nustatytas savo veiksmų leistinumo ribas, t. y. aktyviai ir pasyviai provokuojant apeliantą padaryti nusikaltimą. Šis apeliacinio skundo argumentas laikytinas nepagrįstu.

Pagal teismų praktiką nustatant, ar atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus asmuo nebuvo išprovokuotas padaryti nusikalstamą veiką, turi būti įvertinta, ar buvo pakankamas faktinis pagrindas leisti atlikti prieš šį asmenį nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus; ar laikytasi procesinės tvarkos suteikiant šį leidimą; ar atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus nebuvo daromas provokuojamas poveikis, kurio nesant nusikalstama veika nebūtų padaryta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-P-6/2008, Nr. 2K-418/2010; Nr. 2K-192/2010; Nr. 2K-523/2008 ir kt.; Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas Bannikova prieš Rusiją (Bannikova v. Russia, no. 18757/06, 4 November 2010)).

Atsižvelgiant į Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2013 m. balandžio 24 d. nutarties dėl nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo priėmimo metu baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, t. y. taikant kriminalinės žvalgybos priemones surinktą informaciją; taip pat į informaciją, gautą 2013 m. balandžio 23 d. apklausus liudytoją Nr. 1; 2013 m. balandžio 22 d. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto Aido Žebrausko pateiktą preliminarią išvadą, jog šviesios spalvos milteliuose, kuriuos liudytojas Nr. 1 2013 m. balandžio 18 d. įsigijo iš A. K., yra psichotropinių medžiagų „KB 48“, „JVH 022“, „AM 2201“ ir „NAM 2201“, leidimas atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus liudytojui Nr. 1 suteiktas pagrįstai. BPK 159 numatytos sąlygos suteikiant šį leidimą nepažeistos.

2013 m. gruodžio 31 d. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės ir įrašų darymo atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus protokole surašytose A. K. ir liudytojo Nr. 1 telefoninių pokalbių stenogramose nurodyta, jog 2013 m. balandžio 25 d. 13:27:17 val. liudytojas Nr. 1 telefonu bandė susisiekti su A. K., tačiau šis į skambutį neatsakė (t. 1, b. l. 62). Kiek mažiau nei po vienos minutės, t. y. 13:28:07 val., A. K. perskambino liudytojui Nr. 1. Pokalbio metu susitarta susitikti prie Gariūnų „Statoil“ degalinės (t. 1, b. l. 63). Iš 2013 m. balandžio 30 d. protokolo dėl tyrimo veiksmų atlikimo ir rezultatų fiksavimo (t. 1, b. l. 104–111) matyti, jog 2013 m. balandžio 25 d., apie 14.37 val., susitikimo metu A. K. klausė liudytojo Nr. 1, ar kas nors susidomėjo jo siūloma preke, liudytojui Nr. 1 atsakius, kad A. K. siūlo neblogą dalyką, šis nurodė, kad noro dirbti turi. Liudytojas Nr. 1 tada paklausė, ar galima gauti keturiasdešimt, penkiasdešimt gramų psichotropinės medžiagos, o A. K. nurodė, kad „gerai, įmanoma suderinti“, „tektų atvažiuoti iki Lentvario“. Liudytojui Nr. 1 paklausus, ar A. K. gali perduoti psichotropines medžiagas kur nors arčiau, jis priminė įvykį, kai iš jo buvo pagrobtos psichotropinės medžiagos, nurodė, kad po šio įvykio niekas nenori iš Lentvario judėti, tada išreiškė ketinimą toliau dirbti su liudytoju Nr. 1 ir tiekti jam psichotropines medžiagas, sakydamas „nors porą kartų normaliai sudirbsim, tada galima bus čia kažką, žinai, galvot“. A. K. taip pat papasakojo liudytojui Nr. 1, kaip jam bus perduotos psichotropinės medžiagos, dar kartą išreiškė ketinimą toliau bendradarbiauti („aš noriu dirbt normaliai /keiksmažodis/, susidirbam ir toliau dirbam“), užtikrino, kad jo parduotos psichotropinės medžiagos nesiskirs nuo liudytojo Nr. 1 jau išbandyto mėginio. Pokalbio metu susitarta dėl 40 gramų psichotropinių medžiagų pardavimo. A. K. paaiškino liudytojui Nr. 1, kaip nuvykti į Lentvarį, susitarta kelintą valandą susitikti. Toliau pokalbis vyko apie tai, jog A. K. tebelaukia jam skirtos kvaišalų siuntos, tada galės pasiimti visus gautus pinigus. A. K. pokalbio metu vėl papasakojo apie iš jo pagrobtas psichotropines medžiagas, patvirtino, jog žino, kaip atrodo jį užpuolę asmenys. Į šį pasakojimą liudytojas Nr. 1 reagavo pasyviai, toliau šios temos netęsė, nežadėjo kaip nors išspręsti A. K. problemos. A. K., tęsdamas pokalbį, nurodė, kad jo draugas „turi pusę kilo“ ir jei liudytoją Nr. 1 domina, tai šios medžiagos „bus ir bus“. Liudytojui Nr. 1 paklausus „kaip markutės“, A. K. nurodė, jog jų turi, jeigu reikia. Liudytojas Nr. 1 atsisakė įsigyti „markučių“, o A. K. reaguodamas į tai paaiškino, kad turi jų dar šimtą, taip pat pasiūlė „Kristinos“, paaiškino, kad šios medžiagos turi daugiau kaip tris šimtus gramų, galėtų duoti mėginį pabandyti, jeigu liudytoją Nr. 1 domina. Prieš atsisveikindamas A. K. dar pakartojo būsimo susitikimo planą „taip tada ir darom – aš viską sužinau, tau keturiasdešimt reikia, jis pasiruošia keturiasdešimt, aš tau duodu skambutį, mes privažiuosim, atsisėsiu pas tave į mašiną ir viskas“. Liudytojas Nr. 1 nurodė, kad toks planas jam tinka.

Nors A. K. apeliaciniame skunde nurodoma, kad visuomet pirmas dėl psichotropinių medžiagų įsigijimo su juo telefonu susisiekdavo ir taip provokuodavo liudytojas Nr. 1, tačiau šie telefoniniai skambučiai laikytini logiška įvykių ir tarp A. K. bei liudytojo Nr. 1 susiklosčiusių santykių padariniu. Jau pirmųjų susitikimų 2013 m. balandžio 18 d. metu A. K. nurodė, kad turi didelį kiekį psichotropinių medžiagų, skirtų parduoti, liudytojui Nr. 1 buvo duotas mėginys pabandyti, vėliau dėl galimo psichotropinių medžiagų įsigijimo susitarta telefonu susisiekti ateityje (liudytojas Nr. 1 nurodė A. K.: „Kitą savaitę aš tau pasiskambinsiu“; t. 1, b. l. 45). 2013 m. balandžio 25 d. pats A. K. skubiai perskambino liudytojui Nr. 1, susitarė su juo susitikti. Iš tos dienos A. K. pokalbio su liudytoju Nr. 1 matyti, jog prekyba psichotropinėmis medžiagomis A. K. yra verslas, jis juo verčiasi jau seniai, legalus darbas jį domina tik kaip priedanga šiam verslui nuslėpti. Pokalbio metu A. K. siūlė liudytojui Nr. 1 kitų rūšių psichotropinių medžiagų, rodė suinteresuotumą tolesniu bendradarbiavimu su liudytoju Nr. 1 prekiaujant psichotropinėmis medžiagomis, pakartojo, kad laukia siuntinio su psichotropinėmis medžiagomis, kurias pardavinės pats.

2013 m. balandžio 25 d. susitikęs su liudytoju Nr. 1, A. K. iškart sutiko parūpinti jo prašomą kiekį psichotropinės medžiagos. Apie A. K. nusistatymą daryti nusikalstamas veikas neteisėtai disponuojant psichotropinėmis medžiagomis liudija ir tas faktas, jog dar prieš pradedant jo atžvilgiu kriminalinės žvalgybos tyrimą ir ikiteisminį tyrimą iš jo buvo pagrobtos psichotropinės medžiagos, kurias jis norėjo parduoti (šio fakto bylos tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu neneigė ir pats A. K.), taip pat duomenys (nešiojamojo kompiuterio „Samsung“ apžiūros protokole užfiksuoti programos „Skype“ vartotojų „A. K.“ ir kitų pokalbiai, pirmosios instancijos teisme apklausto liudytojo A. G., A. Ž. parodymai), jog A. K. yra susijęs su prekyba narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis; A. K. pokalbių su liudytoju Nr. 1 turinys, iš kurio matyti, jog jis kalba apie galimybę toliau kartu dirbti prekiaujant psichotropinėmis medžiagomis, gali gauti didelius kiekius šių medžiagų. A. K. siekį tęsti nusikalstamas veikas ir toliau prekiauti psichotropinėmis medžiagomis pagrindžia aplinkybė, jog jis toliau prekiavo psichotropinėmis medžiagomis net ir po 2013 m. balandžio 25 d., 11.54 val., vykusio telefoninio pokalbio su nenustatytu asmeniu, kurio metu A. K. paskambinęs asmuo pasakojo, kad nuo jo duotų narkotikų jam pasidarė bloga ir jis buvo gydomas ligoninėje (t. 1, b. l. 62). Byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apelianto A. K. tyčia daryti nusikalstamas veikas buvo susiformavusi dar prieš jo susitikimus su įslaptintu liudytoju Nr. 1. Teisėjų kolegijos nuomone, jei policijos pareigūnai, veikdami įstatymų nustatytose ribose, ir nebūtų prisidėję prie A. K. nusikalstamų veikų, jis vis vien būtų ieškojęs asmenų, galinčių jose dalyvauti. Byloje esantys duomenys paneigia apeliacinio skundo teiginį, kad šioje byloje nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus pagal BPK 159 straipsnį atlikęs liudytojas Nr. 1 provokavo A. K. elgtis nusikalstamai, todėl atliekant minėtus veiksmus surinkti bylos duomenys laikomi atitinkančiais BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatytus teisėtumo reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė šiuos duomenis įrodymais ir jais vadovavosi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį.

Apeliaciniame skunde A. K. taip pat nurodė, kad 2013 m. balandžio 25 d. atlikti liudytojo Nr. 1 veiksmai neproporcingai apsunkino jo teisinę padėtį. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai (toliau – ir NVIV) negali būti naudojami tam, kad vien tik pasunkintų kaltininko atsakomybę (pvz., tęsti veiksmus tol, kol kaltininkas padarys kuo daugiau nusikaltimų). Toks valstybės institucijų elgesys neatitiktų jų veiklos tikslų ir prieštarautų Europos žmogaus teisių konvencijos nuostatoms. Valstybės institucijos šioje byloje galėjo tęsti NVIV su A. K. tik Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 24 d. nutartyje apibrėžtiems NVIV keliamiems tikslams pasiekti, bet ne siekti dirbtinai sunkinti asmenų atsakomybės. 2013 m. balandžio 25 d. imituotas nusikaltimas prisidėjo prie NVIV tikslų pasiekimo, nes buvo išaiškintas A. K. narkotines medžiagas tiekiantis asmuo – T. J., taip pat surinkta duomenų, kad A. K. iš tiesų prekiauja labai dideliais kiekiais psichotropinių medžiagų.

Dėl T. J. apeliacinio skundo

Kitas apeliantas – T. J. – savo apeliaciniame skunde ginčija jo 2013 m. balandžio 25 d. bendrai su A. K. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimą pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 3 dalį, teigdamas, jog bylos medžiagoje nėra duomenų, jog jis numanė, kokią psichotropinę medžiagą paslėpė 2013 m. balandžio 25 d., apie 19.30 val., Vytauto g., Lentvaryje, Trakų r., po dujinio šulinio dangčiu ir koks buvo jos kiekis. Apelianto teigimu, jo susitarimas veikti bendrai su A. K. parduodant labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos bylos medžiagoje taip pat neužfiksuotas. Šie apelianto teiginiai vertintini kaip nepagrįsti.

Nusikalstamos veikos kvalifikavimą pagal BK 260 straipsnio 3 dalį lemia veikos dalykas – labai didelis narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekis. BK 269 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekis skirstomas į nedidelį, didelį ir labai didelį. Jis nustatomas ir priskiriamas atitinkamai kategorijai remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintomis Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijomis. Už šiame straipsnyje nurodytų veiksmų padarymą asmuo atsako, jeigu jis bent bendrais bruožais suvokė, kad medžiagos, su kuriomis susiję jo veiksmai, yra psichotropinės ar narkotinės, taip pat suvokė, koks yra jų kiekis (kasacinės nutartys Nr. 2K-13/2011, Nr. 2K-507/2010, Nr. 2K-273/2010, Nr. 2K-532/2009, Nr. 2K-72/2007, Nr. 2K-597/2005). Įrodymais, patvirtinančiais tokį suvokimą, gali būti laikomos šių medžiagų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, duomenys, kad kaltininkas žinojo, kokios tai narkotinės medžiagos, jis tokias medžiagas vartoja, jam buvo žinoma turimų narkotinių medžiagų kaina narkotinių medžiagų prekyboje, paruoštų vartoti dozių skaičius, jų pakuotė (jos dydis, svoris) ir pan.

Pirmosios instancijos teisme T. J. savo kaltę pripažino visiškai ir paaiškino, kad su A. K. buvo seniai pažįstami. Vieną kartą A. K. jam pasiūlė įsigyti kažkokių narkotinių medžiagų. T. J. sutiko ir taip sužinojo apie sintetinį kanabinoidą. Jis pradėjo juo domėtis ir šios medžiagos įsigijo iš kitų tiekėjų. T. J. taip pat parodė, kad negali pasakyti, iš ko įsigijo sintetinio kanabinoido, nes bijo dėl savo saugumo. Jis įsigijo iki 100 gramų medžiagos, maždaug po 40 litų už 1 gramą. Vėliau jau A. K. paprašė jo 40 gramų medžiagos. Jie susitiko Vytauto g., Lentvaryje. T. J. atidavė A. K. jo prašomą kiekį psichotropinių medžiagų po 50 litų už 1 gramą. Jis pats nematė, kam A. K. pardavė medžiagą. T. J. negali paaiškinti kanabinoido poveikio, nes pats jo nėra bandęs. Jis norėjo užsidirbti pinigų (t. 3, b. l. 156). Pirmosios instancijos teisme T. J. taip pat patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Iš šių parodymų matyti, kad T. J. balandžio mėn. pradžioje už 5 000 litų Vilniuje įsigijo 100 gramų medžiagos, kurioje mirkomas tabakas, t. y. sintetinio kanabinoido. Vienas gramas medžiagos kainavo 50 litų. A. K. kurį laiką svarstė, ar įsigyti iš jo šios medžiagos. Paskui, balandžio mėn. viduryje vykusio susitikimo su A. K. metu, pastarasis pasakė, kad jam reikia 1 gramo medžiagos pavyzdžio. 1 gramą tos medžiagos T. J. A. K. pardavė 2013 m. balandžio 14 d. automobilių stovėjimo aikštelėje, Klevų alėjoje, Lentvaryje. Medžiagą turėjo su savimi, nes prie 100 gramų jam buvo duoti ir du pavyzdžiai po 1 gramą. Iš A. K. gavo 50 litų. Kam A. K. pardavė medžiagą, jis nežino. 2013 m. balandžio 25 d. A. K. jo paprašė 40 gramų kanabinoido. Jis kartu su A. K. maždaug apie 19.30 val. 40 gramų medžiagos juodos spalvos maišelyje padėjo Vytauto g. po dujinio šulinio dangčiu. Bet jis „trynėsi“ apie tą vietą, nes laukė, kada jam A. K. atveš pinigų. Jis matė, kaip A. K. įtarime nurodytu laiku, apie 20 val., privažiavo savo juodos spalvos automobiliu „Mercedes Benz“ prie dujinio šulinio, ir jis, nenorėdamas gąsdinti pirkėjo, paėjo į sodo keliuką (t. 3, b. l. 7–8). Kitas nuteistasis – A. K. – pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad gramą psichotropinių medžiagų, kurias kaip pavyzdį pardavė liudytojui Nr. 1, jis gavo iš T. J.. Gal po savaitės, kai A. K. perdavė pavyzdį liudytojui Nr. 1, pastarasis jam vėl paskambino ir pasiūlė susitikti. Jie susitiko. Liudytojas Nr. 1 pasakė, kad medžiagos reikia jo draugams, ir paklausė, ar jis gali gauti 40 gramų. Paskui jis nuvažiavo į Lentvarį, susitiko su T. ir pasiėmė sintetinį kanabinoidą. Jis pasakė T., kad buvo žmogus, kuris ėmė pavyzdį, ir kad reikia dar medžiagos. T. medžiagą jam davė be pinigų, kad jis greičiau atiduotų jam skolą. Susitikimo Lentvaryje metu T. jam padavė medžiagą, kuri buvo vienoje pakuotėje, jis jos nesvėrė. T. J. jam pasakė, kad vienas gramas kainuoja 50 litų. Po dangčiu medžiagą jie padėjo abu su T. (t. 3, b. l. 153–154).

Šiais iš esmės sutampančiais abiejų kaltinamųjų parodymais nustatyta, jog T. J. domėjosi psichotropinėmis medžiagomis, žinojo, kiek kainuoja vienas gramas tokių medžiagų. Į T. J. A. K. kreipėsi prašydamas jam gauti konkretų kiekį psichotropinių medžiagų – 40 gramų. Kartu su A. K. slėpdamas maišelį su psichotropinėmis medžiagomis po šulinio dangčiu, T. J. suprato, kad maišelyje yra psichotropinės medžiagos. Jis žinojo, jog po šulinio dangčiu paslėptos psichotropinės medžiagos yra didelės vertės, nes už šias medžiagas A. K. iš liudytojo Nr. 1 paėmė didelę pinigų sumą – 2 000 litų, kuriuos su T. J. pasidalijo. Visos šios aplinkybės rodo, jog T. J. kartu su A. K. pasikėsindamas parduoti psichotropinę medžiagą suprato, jog kėsinamasi parduoti labai didelį jos kiekį ir norėjo taip veikti, todėl veikė tiesiogine tyčia.

Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto 2013 m. gegužės 3 d. išvadoje Nr. 140-(2154)-IS1-2275 nurodyta, kad baltos spalvos miltelių iš plastikinio maišelio, 2013 m. balandžio 25 d. įgyto iš A. K., sudėtyje yra psichotropinė medžiaga AM-2201, kurios masė 2,762 g, bei, tikėtina, narkotinėms ir psichotropinėms medžiagoms nepriklausantis sintetinis kanabinoidas AKB-48 (t. 1, b. l. 120–121). Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5 patvirtintą Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašą, psichotropinė medžiaga AM-2201 priklauso sintetinių kanabinoidų darinių grupei ir yra draudžiama vartoti medicinos tikslais. Parduotos psichotropinės medžiagos – sintetinio kanabinoido AM-2201 – masė yra 2,762 g. Iš Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintų Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų lentelės matyti, kad A. K. ir T. J. parduotos psichotropinės medžiagos – sintetinio kanabinoido – kiekis viršija labai didelio kiekio ribą (labai didelis kiekis yra daugiau kaip 2,5 g medžiagos).

Nors apeliaciniame skunde T. J. abejoja dėl galimo paklaidos, nustatant psichotropinės medžiagos kiekį, buvimo, apeliacinės instancijos teisme apklausta Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro Cheminių tyrimų skyriaus vyr. specialistė Renata Sakalauskaitė paneigė šių abejonių pagrįstumą ir paaiškino, kad visi specialistų prietaisai yra patikrinti, žmogiškosios klaidos faktorius eliminuotas, todėl tokia didelė paklaida yra neįmanoma ir netikslinga pakartotinai atlikti specialisto tyrimą šioje baudžiamojoje byloje (t. 4, b. l. 76).

Nepagrįstas ir T. J. apeliacinio skundo argumentas, jog jo susitarimas veikti bendrai parduodant labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos byloje neužfiksuotas. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Objektyvieji bendrininkavimo požymiai – kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas. Būtini bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikaltimą. Susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Atkreiptinas dėmesys, kad bendrininkų susitarimas nebūtinai turi būti išankstinis. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką susitarimas gali būti tiek suplanuotas iš anksto, tiek kilęs staiga spontaniškai, todėl nebūtina nustatyti, kad bendravykdytojai buvo iš anksto detaliai suplanavę ir aptarę nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Veikti bendrai gali būti susitariama iki baigtos nusikalstamos veikos stadijos, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-103/2008, Nr. 2K-5/2009, Nr. 2K-214/2011). Šioje byloje neginčytinai įrodyta, jog dėl psichotropinių medžiagų į T. J. kreipėsi A. K., kuris 2013 m. balandžio 18 d. jo paprašė 1 gramo pavyzdžio. Po savaitės, t. y. 2013 m. balandžio 25 d., A. K. vėl susisiekė su T. J. ir pasakė jam, kad buvo žmogus, kuris paėmė pavyzdį, ir jam reikia dar 40 gramų medžiagos. Taigi iš šio A. K. prašymo T. J. suvokė, kad psichotropinės medžiagos reikalingos ne A. K., o jo minėtam kitam asmeniui. T. J. kartu su A. K. dalyvavo slepiant maišelį su psichotropinėmis medžiagomis, laukė netoliese, kol liudytojas Nr. 1 pasiims šį maišelį ir sumokės pinigus A. K. (šią aplinkybę patvirtina liudytojo Nr. 1 parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme), vėliau su A. K. už psichotropines medžiagas gautus pinigus pasidalijo. Iš šių aplinkybių matyti, kad nuteistieji koordinavo savo veiksmus siekdami bendro nusikalstamo rezultato, todėl jų veiką pirmosios instancijos teismas pagrįstai kvalifikavo kaip padarytą bendrininkų veiksmais.

Įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, taip pat nuteistųjų A. K. ir T. J. parodymus bei įvertinusi juos BPK 20 straipsnio nustatyta tvarka, teisėjų kolegija daro išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. K. ir T. J. bendrai atliktus veiksmus kvalifikavo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 3 dalį.

Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo

Abu nuteistieji prašo jiems taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir sušvelninti jiems paskirtas bausmes. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-300/2012, Nr. 2K-544/2014, Nr. 2K-P-89/2014, Nr. 2K-432/2014 ir kt.). BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos skirtos byloms, susijusioms su daug mažesniu nuteistojo asmenybės ir veikos pavojingumo vertinimu, kai, vadovaujantis įstatyme įtvirtintomis bendrosiomis bausmės skyrimo taisyklėmis, skirtina kad ir minimali sankcijoje numatyta bausmė vis tiek prieštarauja teisingumo principui, todėl parinktina švelnesnė bausmė ar kita jos rūšis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-194-895/2015).

Išimtinių aplinkybių, kuriomis būtų įmanoma pagrįsti išvadą, kad laisvės atėmimo bausmės skyrimas T. J. šioje byloje aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teisėjų kolegija nenustatė. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme T. J. savo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų pripažino visiškai, tačiau apeliaciniame skunde ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme savo poziciją pakeitė ir ėmė teigti, kad veikos padarymo metu nežinojo nei parduodamos medžiagos cheminės sudėties, nei jos pavadinimo, nei tikslaus kiekio. Todėl, apelianto teigimu, nenustačius tyčios parduoti labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos, jo veika turėtų būti perkvalifikuota pagal kitą, švelnesnę atsakomybę numatantį BK straipsnį. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog, negalima vertinti T. J. prisipažinimo kaip visiško ir laikyti jį apelianto atsakomybę lengvinančia aplinkybe. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė konstatuotina tik nustačius dvi aplinkybes: 1) kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką, ir vieną iš alternatyvių aplinkybių: 2) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai kaltininkas pripažįsta visas esmines kvalifikacijai reikšmingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir tai daro neverčiamas surinktų byloje įrodymų. Nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, bet kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius. Pirmosios instancijos teismas, priešingai, negu skunde nurodo T. J., atsižvelgė į aplinkybes, apibūdinančias apeliantą teigiamai (pirmosios instancijos teisme savo kaltę pripažino visiškai; dirba; padarytos nusikalstamos veikos buvo kontroliuojamos policijos pareigūnų, todėl reali žala įstatymo saugomiems interesams nepadaryta), tačiau pagrįstai jų nevertino kaip išimtinių aplinkybių, kurios būtų pagrindas skirti švelnesnę bausmę, negu numatyta įstatyme. Apeliaciniame skunde nurodytos kitos T. J. teigiamai apibūdinančios aplinkybės, kaip antai tvirti socialiniai ryšiai, atlikta ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausmė, pakeistas požiūris į gyvenimą ir elgesį, taip pat nėra išimtinės ir nesudaro pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad paminėtos aplinkybės yra daugiau tipinės nei išimtinės ir nėra pakankamos, kuriomis remiantis būtų galima švelninti ar keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę, be to, net ir esant apeliantą neigiamai apibūdinančioms aplinkybėms (anksčiau teistas už tos pačios rūšies nusikalstamos veikos padarymą, baustas administracine tvarka, nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe) pirmosios instancijos teismas vis tiek jam paskyrė BK 260 straipsnio 1 ir 3 dalyse numatytas minimalias bausmes.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, taip pat nemato tokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų pagrįstai manyti, jog A. K. straipsnių sankcijose numatytų bausmių paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Už pasikėsinimą padaryti vieną sunkų nusikaltimą ir vieną labai sunkų nusikaltimą, taip pat už padarytą vieną sunkų nusikaltimą A. K. skirtos minimalios laisvės atėmimo bausmės tik patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas pakankamai įvertino jo indėlį nusikalstamoms veikoms išaiškinti – tai, jog jis iš esmės pripažino faktines bylos aplinkybes, nors ir neigdamas tyčios buvimą savo padarytose nusikalstamose veikose. A. K. apeliaciniame skunde nurodytos jo asmenybę teigiamai apibūdinančios aplinkybės (neteistas, augina mažametį vaiką, dirba) yra daugiau tipinės nei išimtinės ir nėra pakankamos, kuriomis remiantis būtų galima švelninti ar keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymų reikalavimais, tiesiogiai ištyrė ir įvertino teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka byloje surinktus įrodymus, juos išsamiai išanalizavo bei teisingai nustatęs faktines bylos aplinkybes nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl A. K. ir T. J. kaltės ir jų padarytų nusikalstamų veikų teisinio vertinimo. Priešingai, negu teigiama apeliaciniuose skunduose, įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka BPK 301 straipsnio nuostatų reikalavimus, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, todėl, neperžengiant apeliacinių skundų ribų, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 1 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. K. ir nuteistojo T. J. apeliacinius skundus atmesti.