Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Gintaro Godos,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį (dėl 2009 m. rugpjūčio 18 d. veikos) laisvės atėmimu ketveriems metams šešiems mėnesiams, pagal 260 straipsnio 1 dalį (dėl 2009 m. rugsėjo 2 d. veikos) – laisvės atėmimu ketveriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šias bausmes subendrinus iš dalies sudedant, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams.

Priteista iš A. V., E. S. ir J. R. po 17,73 Lt proceso išlaidų valstybei.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti E. S. ir J. R., tačiau ši nuosprendžio dalis neskundžiama.

Taip pat skundžiamas Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 21 d. nuosprendis, kuriuo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 23 d. nuosprendis, be kita ko, pakeistas: panaikinta nuosprendžio dalis dėl A. V. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už neteisėtą 0,91 g kanapių ir jų dalių įgijimą nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje, iš nenustatyto šaltinio ir neteisėtą gabenimą iki automobilių stovėjimo aikštelės Panevėžyje, Savitiškio g. 61, iki 2009 m. rugpjūčio 18 d., 19.10 val.

A. V. 2009 m. rugpjūčio 18 d. veika, kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, perkvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 1 dalį ir paskirta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, prie bausmės, paskirtos pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, pridėta dalis pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams dviem mėnesiams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. V. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2009 m. rugpjūčio 18 d., apie 19.10 val., 0,91 g narkotinės medžiagos kanapių ir jų dalių už 40 Lt pardavė asmeniui, veikusiam pagal nusikalstamos veikos imitavimo modelį (toliau – NVIM).

A. V. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2009 m. rugsėjo 2 d., apie 14.00 val., automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Panevėžyje, prie Staniūnų g. 1-ojo namo, turėdamas tikslą platinti, už 90 Lt iš nenustatyto asmens neteisėtai įgijo 1,677 g narkotinės medžiagos kanapių ir jų dalių, kurią, laikydamas prie savęs, gabeno iki pastato, esančio Panevėžyje, Parko g. 26 A, ir nuo 16.11 iki 16.30 val. dalį – 0,409 g – šios narkotinės medžiagos už 20 Lt pardavė E. S., o likusią dalį – 1,268 g – neteisėtai laikė prie savęs iki 2009 m. rugsėjo 2 d., 16.30 val., kol buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. V. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 21 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius nurodo, kad dėl Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, dėl kurių buvo pažeistos nuteistojo teisės (tarp jų ir į teisingą baudžiamąjį procesą), bei dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Kasaciniame skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas, neišsamiai ištirdamas byloje surinktus duomenis, vienais remdamasis, o kitus, A. V. teisinančius, atmesdamas kaip neobjektyvius, pažeidė BPK įtvirtintus duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo principus, dėl to padarė nepagrįstą išvadą, kad A. V. dalyvavo padarant jam inkriminuotus nusikaltimus.

Kasatoriaus teigimu, 2009 m. rugpjūčio 18 d. veika buvo išprovokuota policijos pareigūnų; operatyvinėmis priemonėmis buvo fiksuojamos tik policijos pareigūnams reikšmingos aplinkybės. Kasatoriui nesuprantama, kodėl Vyriausiojo policijos komisariato (toliau – VPK) policijos pareigūnai, turėdami informacijos apie jo vykdomą nusikalstamą veiką ir sėkmingai įgiję iš jo narkotinės medžiagos, iš karto jo nesulaikė ir leido išvykti. Ši aplinkybė tik patvirtina, kad NVIM buvo taikytas nepagrįstai ir neteisėtai. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių, 324 straipsnio 6, 7 dalių reikalavimus, nepašalino prieštaravimų tarp kasatoriaus ir liudytojo policijos pareigūno T. G. parodymų (pavyzdžiui, atlikdamas akistatą), nepatikrino šio liudytojo parodymų patikimumo BPK nustatyta tvarka, neatsižvelgė į tai, kad Panevėžio apskrities VPK pareigūnas T. G. yra nuolatinis imituojamų nusikalstamų veikų dalyvis, turintis patirties išprovokuoti asmenis padaryti nusikalstamas veikas. Taip pat apeliacinės instancijos teisme nepatikrintas NVIM taikymo pagrįstumo ir teisėtumo klausimas, nesiaiškinta šio operatyvinio veiksmo pradžios, taikymo ribų ir kitų aplinkybių, t. y. to, ar iki susitikimo su NVIM dalyviu 2009 m. rugpjūčio 18 d. kasatoriui nebuvo taikytos procesinės priemonės, siekiant įtraukti jį į nusikalstamą veiką (pavyzdžiui, kiek kartų prieš užfiksuotą įvykį NVIM dalyvis ar jo pavedimu kiti asmenys kreipėsi į kasatorių, prašydami pristatyti narkotinių medžiagų, ir pan.). Kasatoriaus manymu, abiejų instancijų teismai, dėl 2009 m. rugpjūčio 18 d. veikos neišsamiai ištirdami atskirus duomenis ir juos pripažindami kasatoriaus kaltę patvirtinančiais įrodymais, buvo šališki.

Kasatorius tvirtina, kad 2009 m. rugsėjo 2 d. veika nepagrįstai kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, nes 1,677 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių – jis įgijo ne parduoti, o savo reikmėms. Tačiau, nepaisant to, jo kaltė buvo grindžiama prielaidomis (nors visos abejonės turėjo būti vertinamos kaltinamojo naudai) bei išimtinai ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, teisminio nagrinėjimo metu nepatikrinus jų leistinumo ir patikimumo bei nesugretinus su kitais bylos įrodymais. Kasatorius pažymi, kad byloje nėra nė vieno tiesioginio kasatoriaus kaltę patvirtinančio įrodymo. Nuosprendyje remtasi tik policijos pareigūnų, nemačiusių narkotinės medžiagos pardavimo bei pinigų perdavimo už ją momento, parodymais bei kito nuteistojo J. R. pirminiais parodymais, nors šis teigė nematęs pinigų paėmimo iš automobilio ir atsiskaitymo už įgyjamus narkotikus fakto.

Kasatoriaus teigimu, priešingai nei nurodo apeliacinės instancijos teismas, 10 Lt nominalo kupiūrų suradimas pas jį, o ne pas E. S., jo kaltės nepatvirtina. Kratos metu kasatorius turėjo ne dvi, o aštuonias 10 Lt kupiūras, tuo tarpu J. R. kiekvieną kartą skirtingai nurodė, kokią kupiūrą – 10 ar 20 Lt – perdavė E. S., be to, nevienodai aiškino, kur E. S. padėjo pinigus (ar ant automobilio skydo, ar į daiktų dėtuvę). Apeliacinės instancijos teismas visiškai nesiaiškino, neaptarė ir neapibendrino itin prieštaringų ir nenuoseklių J. R. parodymų. Kasatoriaus įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismo nurodoma pažyma apie tai, kad jo organizme narkotinių medžiagų nėra, nepatvirtina aplinkybės, jog narkotinės medžiagos buvo pirktos ne sau, o turint tikslą parduoti. Iš tikrųjų kiekvieno žmogaus organizme psichiką veikiančių medžiagų išlieka skirtingai ir tai priklauso nuo organizmo būklės, svorio ir kitų dalykų. Tokios išvados, kurios nepagrįstos medicinos žiniomis, kasatoriaus manymu, rodo teismo šališkumą.

Kasatoriaus manymu, išankstinės nuostatos dėl jo kaltumo turėjimas, nesistengiant pašalinti esamų nuteistųjų ar liudytojų parodymų prieštaravimų, rodo akivaizdų apeliacinės instancijos teismo šališkumą. Padaryti BPK pažeidimai laikytini esminiais, nes dėl to buvo suvaržytos įstatymo garantuotos A. V. teisės ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Ona Rojutė prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti.

Prokurorė nurodo, kad A. V. pagrįstai pripažintas kaltu dėl 2009 m. rugpjūčio 18 d. narkotinės medžiagos kanapių ir jų dalių pardavimo asmeniui, veikusiam pagal NVIM. A. V. kaltė įrodyta teisme apklaustų liudytojų – policijos pareigūnų I. L., J. K., T. G. – parodymais, operatyvinių veiksmų atlikimo teisėtumą pagrindžiančiais dokumentais, telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu užfiksuotų telefoninių pokalbių išklotinėmis.

Prokurorė pažymi, kad iš bylos duomenų matyti, jog policijos pareigūnai turėjo operatyvinės informacijos apie A. V., tikėtina, daromą sunkų nusikaltimą – neteisėtą disponavimą narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis. Panevėžio apygardos vyriausiasis prokuroras, atsižvelgdamas į Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnybos biuro motyvuotą teikimą ir operatyvinio tyrimo byloje surinktą medžiagą, 2009 m. rugpjūčio 13 d. pagrįstai sankcionavo NVIM taikymą. Taikant NVIM, A. V. veiksmai rodo, kad jis jau prieš sandorį aiškiai suvokė, kokiu tikslu jam skambino nepažįstamas asmuo ir be įkalbinėjimo jam pardavė narkotinę medžiagą. Pokalbio turinys paneigia kasacinio skundo argumentą, kad jis buvo kurstomas ar provokuojamas nusikalsti. Provokacija – tai asmens lenkimas (kurstymas) padaryti nusikalstamą veiką. Provokaciniais veiksmais apribojama asmens veiksmų, pasirinkimo laisvė ir dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti veiką, kurios prieš tai neketino daryti. Provokacija, kaip veika, gali pasireikšti kito asmens lenkimu padaryti konkrečią nusikalstamą veiką jį įtikinėjant, grasinant, šantažuojant ar palaužiant asmens valią, taip nulemiant jo apsisprendimą elgtis nusikalstamai. Apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad, vykdydami NVIM, pareigūnai tik prisijungė prie daromos, besitęsiančios nusikalstamos veikos. Byloje nustatyta, kad ši nusikalstama veika tęsėsi be ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar šių įstaigų operatyvinės veiklos dalyvių pastangų. Operatyvinės veiklos įstatymo nustatyta tvarka gauti ir užfiksuoti duomenys, kurių pagrindu taikytas NVIM, ir kita operatyvinė informacija, kuri buvo panaudota baudžiamajame procese, buvo patikrinta ir įvertinta BPK numatytais proceso veiksmais, taip pat buvo patikrintas tokių veiksmų taikymo pagrindas. Vadovaujantis BPK 301 straipsnio 1 dalimi, medžiaga, kuria remiantis buvo sankcionuotas NVIM taikymas A. V., buvo pateikta ir išnagrinėta abiejų instancijų teismuose. A. V. kasacinio skundo teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino NVIM teisėtumo ir pagrįstumo, yra nepagrįstas ir byloje esantys įrodymai tai paneigia. Apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad NVIM buvo įgyvendintas teisėtai, todėl jo taikymo metu gauti duomenys pagrįstai pripažinti A. V. kaltę pagrindžiančiais įrodymais.

Prokurorė nurodo, kad A. V. kaltę padarius 2009 m. rugsėjo 2 d. nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, patvirtina viso proceso metu nuoseklūs kito nuteistojo J. R. parodymai, iš dalies – kito nuteistojo E. S. parodymai, A. V. telefoninių pokalbių išklotinės, nuteistųjų asmens kratų protokolų duomenys, nuoseklūs ir išsamūs liudytojų I. L., J. K., R. A., G. Š. parodymai. A. V. teiginys, kad narkotinės medžiagos E. S. nepardavęs, nes ją buvo įsigijęs sau, paneigtas medicinos pažyma apie tai, jog A. V. organizme narkotinių medžiagų nerasta.

Pasak prokurorės, kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, nepašalindamas prieštaravimų tarp nuteistųjų ir liudytojų parodymų, buvo šališkas. Apeliacinės instancijos teismas teisingai išnagrinėjo baudžiamąją bylą ir, laikydamasis BPK 20 straipsnio nuostatų, tinkamai patikrino ir įvertino byloje surinktus įrodymus.

Nuteistojo A. V. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl BPK 20 straipsnio reikalavimų laikymosi ir BK 260 straipsnio 1 dalies taikymo (2009 m. rugsėjo 2 d. veika)

Kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindas yra netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas ar esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (BPK 369 straipsnis). Kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių nenustato, įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis sprendžia teisės taikymo klausimus (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Todėl A. V. kasacinio skundo argumentai, kuriais jis siekia paneigti teismo nustatytą aplinkybę – narkotinės medžiagos E. S. pardavimą, paliekami nenagrinėti.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. V. 2009 m. rugsėjo 2 d. padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvados dėl A. V. kaltės padarius šią veiką yra pagrįstos teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų analize, bet ne prielaidomis. Teismas kruopščiai ištyrė visus byloje esančius A. V. kaltę patvirtinančius įrodymus (nuteistųjų J. R., E. S., A. V., liudytojų policijos pareigūnų I. L., J. K., R. A., A. M., T. G. parodymus, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolo, pokalbių bei SMS pranešimų stenogramos, nuteistųjų asmens kratų, daiktų apžiūros, akistatos protokolų, 2009 m. rugsėjo 18 d. cheminių tyrimų specialisto išvados Nr. 50-5-IS1-1041 bei Panevėžio apskrities priklausomybės ligų centro pažymos duomenis) ir, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, tinkamai juos įvertino, todėl teisėjų kolegijai nuosprendyje išdėstytos išvados nekelia abejonių. Nuosprendžio pagrįstumas, nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, nuodugniai patikrintas apeliacinės instancijos teismo, atsakant į nuteistojo iš esmės analogiškus apeliacinio skundo argumentus, kurie motyvuotai paneigti. Teisėjų kolegija laiko, kad šios teismų sprendimų dalys yra teisėtos ir pagrįstos, jų keisti nėra pagrindo.

Dėl BPK 7 straipsnio 2 dalies , 44 straipsnio 5 dalies, 20 straipsnio 4, 5 dalių, 324 straipsnio 6 dalies pažeidimų tiriant aplinkybes, susijusias su NVIM taikymu (2009 m. rugpjūčio 18 d. veika)

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse formuojamą teismų praktiką teismas, nagrinėjantis bylą, kurioje kaltinimas grindžiamas duomenimis, gautais taikant NVIM, turi pareigą nustatyti NVIM taikymo aplinkybes ir padaryti išvadą, kad taikant NVIM kaltinamasis nebuvo išprovokuotas padaryti nusikalstamą veiką. Nutartyse dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo Nr. 2A-P-6/2008, 2A-P-2/2009, 2A-P-1/2011, priimtose po Europos Žmogaus Teisių Teismo nustatytų 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimų bylose R. prieš Lietuvą (R. v. Lithuania, no 74420/01, judgment of 5 February 2008) M. prieš Lietuvą (M. v. Lithuania, no. 10071/04, judgment of 1 July 2008) L. prieš Lietuvą (L. v. Lithuania, no. 13109/04, judgment of 1 March 2011), yra suformuluotos taisyklės, kurių privalo laikytis teismai, tikrindami, ar taikant NVIM asmuo nebuvo provokuojamas daryti nusikalstamą veiką. Nurodytose nutartyse dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo bei kasacinėse nutartyse Nr. 2K-1040/2001, 2K-619/2003, 2K-549/2006, 2K-332/2006, 2K-343/2006, 2K-676/2006, 2K-32/2007, 2K-P-412/2007, 2K-313/2010, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija bylose prieš Lietuvą bei kitas valstybes, yra išaiškinta, kad:

tokie veiksmai kaip nusikalstamos veikos imitacijos modelis gali būti atliekami tik prieš asmenį, apie kurio, tikėtina, nusikalstamą veiką jau turima duomenų (vien tik gandų ar panašios nepatikrinamos informacijos tam nepakanka), nes tik tokiu atveju gali būti daroma išvada apie „prisijungimą“ prie daromos nusikalstamos veikos, o ne naujos veikos išprovokavimą;

nagrinėjant bylą teisme valstybės institucijoms tenka našta paneigti gynybos argumentus dėl provokavimo (nebent tie argumentai būtų visiškai neįtikinami); tai gali būti padaryta tik vadovaujantis rungimosi principu ištyrus įrodymus apie kaltinamojo elgesį prieš specialių veiksmų prieš jį sankcionavimą;

tikrinant, ar kaltinamasis nebuvo išprovokuotas padaryti nusikalstamą veiką, būtina nustatyti: a) priežastis, dėl kurių buvo nuspręsta vykdyti operaciją; b) pareigūnų dalyvavimo darant nusikalstamą veiką laipsnį ir c) kaltinamajam taikyto provokavimo ar spaudimo pobūdį;

turi būti patikrinta, ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti; ar tyrimo veiksmai atlikti nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatyme nustatytos tvarkos; ar duomenis, gautus atliekant operatyvinį tyrimą, patvirtina duomenys, gauti BPK numatytais veiksmais.

Pažymėtina, kad iš esmės tokie išaiškinimai yra pateikti ir konstitucinėje jurisprudencijoje – 2000 m. gegužės 8 d. nutarime dėl Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 2 straipsnio 12 dalies, 7 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 11 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 198¹ straipsnio 1 bei 2 dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra suformulavęs tokias taisykles:

1) „...modeliu gali būti tik „prisijungiama“ prie tęstinių ar trunkamųjų nusikaltimų, taip pat kitų besitęsiančių, bet nepasibaigusių nusikaltimų. Ši nusikalstama veika tęsiasi be operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių pastangų. Jie tik imituoja rengiamo ar daromo nusikaltimo veiksmus. Modeliu negali būti kurstomas ar provokuojamas naujo nusikaltimo darymas, negali būti kurstoma padaryti nusikalstamą veiką, kurią asmuo tik rengė ir tokius veiksmus nutraukė“;

2) „Įstatyme nustatytų modelio taikymo ribų nepaisymas, nusikaltimo provokavimas ar kitoks piktnaudžiavimas modeliu daro jį neteisėtą. Šių aplinkybių tyrimas ir vertinimas – teisminio nagrinėjimo dalykas“;

3) „Ar nebuvo daroma spaudimo asmeniui, kuriam taikomas modelis, ar nebuvo toks asmuo kurstomas, provokuojamas padaryti nusikaltimą, – baudžiamojoje byloje sprendžia šią bylą nagrinėjantis teismas“.

Tik padarius išvadą, kad taikant NVIM asmuo, kuriam jis taikytas, nebuvo provokuojamas, kad asmuo nusikalstamą veiką būtų daręs ir be modelio dalyvių įsikišimo, galimas tokio asmens patraukimas baudžiamojon atsakomybėn. Ir priešingai, konstatavus, kad veikos padarymą nulėmė provokacija, baudžiamosios atsakomybės taikymas yra negalimas, nes valstybė negali „sukurti“ nusikaltimų, o po to už juos bausti. Tik tinkamai ištyrus modelio taikymo aplinkybes, taikant modelį gauti duomenys gali būti pripažinti įrodymais, kuriais gali būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis. NVIM taikymo aplinkybės turi būti tiriamos vadovaujantis nustatytomis įrodymų tyrimo teisiamajame posėdyje taisyklėmis.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje NVIM taikymo aplinkybės tinkamai nenustatytos, provokacijos versija, laikantis teismų praktikoje suformuluotų taisyklių, argumentuotai nepaneigta. Vien tik policijos pareigūnų patikinimo, kad jiems buvo žinoma apie asmens nusikalstamą veiką, nepakanka išvadai, jog NVIM buvo taikytas teisėtai, pagrįsti. Teismo posėdyje turi būti ištirta konkreti informacija, leidžianti spręsti, kad modeliu buvo prisijungta prie daromos nusikalstamos veikos. Iš bylos duomenų matyti, kad dėl 2009 m. rugpjūčio 18 d. veikos A. V. neprisipažino nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme; teigė, kad jam dėl narkotinių medžiagų įsigijimo niekas neskambino ir prie prekybos centro „Babilonas“ su niekuo jis nebuvo susitikęs. Teisiamojo posėdžio protokole užfiksuota, kad A. V. gynėjas pateikė klausimus liudytojams policijos pareigūnams I. L. ir T. G. dėl operatyvinės veiklos priemonių taikymo pagrįstumo, į kuriuos šie atsakė, jog dėl A. V. buvo gauta operatyvinė informacija, jo telefono numeris. Teismas, siekdamas patikrinti NVIM taikymo teisėtumą ir pagrįstumą, įpareigojo valstybinį kaltinimą byloje palaikantį prokurorą pateikti tai patvirtinančius dokumentus ir, gavęs Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro sankcionuotą 2009 m. rugpjūčio 13 d. teikimo dėl nusikalstamos veikos imitacijos modelio panaudojimo išrašą, nepaskelbęs jo turinio ir nepateikęs jo susipažinti kaltinamajam ir jo gynėjui, prijungė prie bylos. Taip nebuvo užtikrintos kaltinimo ir gynybos šalių lygios teisės procese (BPK 7 straipsnio 2 dalis, 44 straipsnio 5 dalis) ir tinkamai neištirtos visos su NVIM taikymu susijusios aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas A. V. apeliacinį skundą (kuriame, beje, buvo keliami NVIM taikymo teisėtumo, pagrįstumo bei veikos provokavimo klausimai), privalėjo ištaisyti šį esminį BPK pažeidimą apeliacinės instancijos teismo posėdyje (BPK 324 straipsnio 6 dalis), t. y. atlikti įrodymų tyrimą, nepažeidžiant rungimosi ir šalių lygybės sąlygų, ir nuodugniai ištirti su NVIM taikymu susijusias aplinkybės, tačiau to nepadarė. Teisėjų kolegija pažymi, kad duomenys, gauti Operatyvinės veiklos įstatymo nustatyta tvarka, kaip ir bet kokie kiti byloje esantys duomenys, turi būti ne tik gauti teisėtais būdais, bet ir patikrinti BPK nustatyta tvarka (BPK 20 straipsnio 4 dalis). Dėl nurodytų trūkumų apeliacinio skundo dalis dėl 2009 m. rugpjūčio 18 d. veikos turi būti nagrinėjama iš naujo apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 21 d. nuosprendžio dalį, kurioje buvo priimti sprendimai subendrinti A. V. paskirtas bausmes ir pakeisti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 23 d. nuosprendį A. V. dėl 2009 m. rugpjūčio 18 d. veikos, ir šią bylos dalį grąžinti nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka pagal nuteistojo A. V. apeliacinį skundą.

Kitas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 21 d. nuosprendžio dalis palikti nepakeistas.