Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Vytauto Masioko ir pranešėjo Benedikto Stakausko,

išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gegužės 9 d. nuosprendžio, kuriuo:

G. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 2 dalį, 213 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams, išteisintas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 213 straipsnio 2 dalį, nenustačius, kad dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 9 d. nuosprendis, kuriuo panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gegužės 9 d. nuosprendžio dalis dėl G. K. išteisinimo pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 213 straipsnio 2 dalį, šioje dalyje priimtas naujas nuosprendis: G. K. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 213 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams.

Minėtu nuosprendžiu nuteisti ir V. P. bei R. P., tačiau dėl šios nuosprendžio dalies kasacinis skundas nėra paduotas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gegužės 9 d. nuosprendžiu G. K. buvo nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su V. P. ir R. P., pasikėsino realizuoti didelį kiekį didelės vertės netikrų kitos valstybės apyvartoje esančių pinigų, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių. Būtent, 2004 m. sausio 4 – 9 dienomis vykusių telefoninių pokalbių metu V. P. su asmeniu Nr. 5, kuriam taikomas anonimiškumas, veikusiam pagal nusikalstamos veikos imitavimo modelį (toliau – NVIEM), susitarus dėl susitikimo tam, kad aptarti netikrų eurų pardavimo sąlygas, laiką ir vietą, 2004 m. sausio 13 d., apie 22 val. 30 min., Vilniaus oro uoste susitiko su šiuo asmeniu bei asmeniu Nr. 12, kuriam taip pat taikomas anonimiškumas, veikusiam pagal NVIEM, ir supažindino juos su R. P., kurį V. P. iš anksto buvo suradęs netikrų eurų gavimui organizuoti. Vilniaus oro uosto kavinėje, dalyvaujant V. P. ir R. P., buvo susitarta su asmeniu Nr. 5, jog pastarasis pirks 50 000 netikrų eurų, sumokėdamas už juos 45 procentus tikros eurų vertės. 2004 m. sausio 17 d. įslaptintiems asmenims Nr. 5 ir 12 pagal išankstinį susitarimą su V. P. atvykus į Vilniaus oro uostą, R. P. Vilniaus mieste ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis iš nenustatytų asmenų gautą 100 netikrų eurų nominalo banknotą perdavė V. P., kad šis jį pateiktų kaip netikrų eurų pavyzdį asmeniui Nr. 5. Tą pačią dieną, apie 13 val. 25 min., Vilniaus oro uosto teritorijoje V. P. minėtą banknotą perdavė asmeniui Nr. 5, prieš tai iš pastarojo už netikrų eurų pavyzdžius gavęs 125 tikrus eurus, ir jiedu susitarė, jog 50 000 netikrų eurų pardavimas įvyks 2004 m. sausio 19 d. Minėtą dieną asmenims Nr. 5 ir 12 atvykus į Vilniaus oro uostą, R. P., gavęs iš V. P. informaciją apie šių asmenų atvykimą, susitiko su V. P. ir davė jam nurodymą Vilniaus oro uoste laukti žmogaus, kuris su taksi automobiliu į nurodytą vietą atveš ir jam perduos netikrus eurus. 2004 m. sausio 19 d., apie 16 val. 45 min., R. P., atvykęs į Vilniaus oro uostą G. D. vairuojamu automobiliu BMW 523, telefonu nurodė V. P. ateiti į šį automobilį paimti iš atvykusio su taksi automobiliu į oro uostą G. K. netikrus eurus. V. P. įsėdus į G. D. automobilį, jame buvęs G. K. tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis iš nenustatytų asmenų gautą didelį kiekį didelės vertės netikrų kitos valstybės apyvartoje esančių pinigų – 49 700 eurų – perdavė V. P., kuris automobiliu Audi A4, nuvežė į asmenų Nr. 5 ir 12 buvimo vietą Vilniaus oro uosto teritorijoje. Šiems asmenims įsėdus į automobilį Audi A4, V. P., gautus iš G. K. 49700 netikrus eurus perdavė asmeniui Nr. 5, o asmuo Nr. 12 perdavė V. P. už netikrus eurus 22 500 tikrų eurų. Abiem asmenims, kuriems taikomas anonimiškumas, išlipus iš automobilio, V. P., o taip pat R. P. ir G. K. buvo sulaikyti policijos darbuotojų.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 9 d. nuosprendžiu panaikinus Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gegužės 9 d. nuosprendžio dalį dėl G. K. išteisinimo pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 213 straipsnio 2 dalį, šioje dalyje priimtas naujas nuosprendis ir G. K. taip pat nuteistas už tai, kad kartu su V. P. ir R. P., veikdami kaip grupė iš anksto susitarusių asmenų, turėdami tikslą daryti sunkius nusikaltimus – įgyti, laikyti ir realizuoti didelį kiekį didelės vertės esančių kitų valstybių apyvartoje netikrų pinigų, pasiskirstę skirtingais vaidmenimis, 2004 m. sausio 15 d. nenustatytoje vietoje iš nenustatytos tapatybės asmenų įgijo ir iki 2004 m. sausio 19 d. pas G. K. laikė didelį kiekį didelės vertės – ne mažiau 498 vienetų 100 nominalo – netikrų eurų banknotų.

Kasaciniu skundu nuteistasis G. K. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gegužės 9 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 9 d. nuosprendį, G. K. bylą nutraukti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka realių bylos aplinkybių. Teismui nepavyko paneigti kasatoriaus pateiktos gynybinės versijos. Gynėjų prašymai gauti tyrimo medžiagą iš Baltarusijos Respublikos buvo atmesti, nepateikiant įtikinamų motyvų. Nuosprendyje nepateikti motyvai, kodėl remtasi nuteistojo V. P., o nesiremta nuteistojo G. K., liudytojo S. L. parodymais. Jame liko nepaminėti liudytojos I. V. parodymai. Nuteistasis pabrėžia, kad teismui nepakanka nurodyti, jog grindžia kaltę įrodymų visuma – toks teiginys turi būt detalizuotas. Jis įsitikinęs, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina G. K. nekaltumą. Skunde taip pat teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas neišanalizavo visų G. K. apeliacinio skundo argumentų, tuo nusižengdamas procesinėms normoms, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2005 m. birželio 23 d. nutarime Nr. 53 pateiktiems išaiškinimams. Kaip ir pirmosios instancijos teismas kolegija nesirėmė jo gynybinę versiją patvirtinusių liudytojų parodymais. Kasatorius nurodo, kad pažeistas BPK 20 straipsnis, nustatantis, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys. Pagal Lietuvos Konstitucinio Teismo išaiškinimus pareigūnai imituoti nusikalstamą veiką gali tik tuomet, kai įstatymų nustatyta tvarka gauna duomenų apie asmens ruošiamą ar vykdomą nusikalstamą veiką. Jiems leidžiama tik prisidėti prie jau vykdomos nusikalstamos veikos, jos neskatinant ir neprovokuojant. Neteisėtas V. P. įtraukimas į netikrų eurų banknotų platinimą, virto žmogaus teisių ir pasirinkimo laisvių suvaržymu. Kasatorius pabrėžia, kad jo veiksmuose nebuvo nusikalstamos veikos požymių, o visos bylos nagrinėjimo metu kilusios abejonės turi būti aiškinamos jo naudai. Be to, skunde taip pat teigiama, kad netinkamai taikytos teisės normos, skiriant bausmę.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl G. K. kaltės nustatymo ir BK 213 straipsnio 2 dalies taikymo

BK 213 straipsnio 2 dalyje baudžiamoji atsakomybė numatyta už didelio kiekio netikrų lito bilietų ar kitos valstybės pinigų, esančių apyvartoje, pagaminimą, suklastojimą, įgijimą, laikymą arba realizavimą. Objektyvioji pusė pasireiškia bet kuriais straipsnio dispozicijoje nurodytais alternatyviais veiksmais. Nusikaltimo sudėtis formalioji, nes teisiniai padariniai yra už jo sudėties ribų. Nagrinėjamoje byloje teismų procesiniais sprendimais nustatyta, kad kasatorius G. K. įgijo didelį kiekį netikrų eurų ir juos pasikėsino realizuoti. Nusikalstamos veikos teisinė kvalifikacija teisinga.

Kasaciniame skunde ginčijamas baudžiamojo įstatymo taikymo tinkamumas, nurodant kitokias faktines aplinkybes nei nustatytos skundžiamais teismų sprendimais, t. y. ginčijamas netikrų pinigų įgijimo bei realizavimo faktas ir teigiama, kad kasatorius taksi automobiliu į oro uostą važiavo iš nuteistojo R. P. pasiskolinti pinigų. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjant bylą kasacine tvarka, teismas patikrina priimtus nuosprendžius, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas tikrina baudžiamojo įstatymo taikymo tinkamumą, remdamasis teismų sprendimais nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, o pats šių aplinkybių nenustatinėja. Kasacinis teismas taip pat iš naujo nevertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų įvertintų įrodymų, išskyrus tuos atvejus, kai nustatomi esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, padaryti tiriant bylą ir ją nagrinėjant teisme.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų apkaltinamieji nuosprendžiai pagrįsti įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, kaip to reikalauja BPK 301 straipsnio 1 dalis, ir nenustatyta, kad būtų pažeistas įrodymų leistinumo bei liečiamumo principas. Jų visetas leido teismams padaryti išvadas dėl G. K. kaltės įrodytumo. Nuosprendžiuose išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados bei motyvai, paneigiantys G. K. iškeltą gynybinę versiją. Teismų išvados apie nuteistojo kaltę, padarius inkriminuotą veiką, pagrįstos faktiniais duomenimis: nuteistojo V. P., liudytojų S. L., A. M., B. K., taip pat liudytojų Nr. 5 ir 12, kuriems taikytas anonimiškumas, parodymais, specialistų išvadomis, vietovės ir įvykio vietos apžiūros protokolais, techninių priemonių panaudojimo, atliekant operatyvinius veiksmus, protokolais su jų priedais, kitais įrodymais). Šie faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas (BPK 20 straipsnio 4 dalis). Nepagrįsti kasacinio skundo teiginiai, kad teismų išvados apie kasatoriaus G. K. kaltę grindžiamos nenuosekliais bei prieštaringais nuteistojo V. P. parodymais. Teismas V. P. parodymus analizavo ir vertino visos baudžiamosios bylos medžiagos kontekste, atsižvelgdamas į tai, kad šie parodymai sutapo su kitais įrodymais, tarp jų ir faktiniais duomenimis, užfiksuotais telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolais. Šie protokolai su priedais BPK 20, 95, 96 straipsnių prasme priskiriami prie įrodymų, nes čia baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka užfiksuota informacija (V. P. pokalbiai mobilaus ryšio telefonais su R. P. bei kitais asmenimis), reikšminga nusikalstamai veikai atskleisti. Nuteistieji V. P. ir R. P. pripažino byloje užfiksuotų telefoninių pokalbių dalyvių autentiškumą, pokalbių turinio tikrumą ir proceso dalyviams nekilo abejonių, kad komunikacijos telefonais įrašai gauti teisėtu būdu, todėl teismas teisingai įvertino jų įrodomąją reikšmę.

Dėl provokavimo padaryti nusikalstamą veiką

Kasaciniame skunde teigiama, kad nuteistasis G. K. buvo provokuojamas padaryti nusikaltimą. Analogiškas skundo argumentas nagrinėtas apeliacinės instancijos teisme ir motyvuotai paneigtas. Nustatyti, ar traukiamas baudžiamojon atsakomybėn asmuo nebuvo išprovokuotas padaryti nusikalstamą veiką, yra itin svarbu tiek materialinės, tiek proceso teisės požiūriu. Pagal Operatyvinės veikos įstatymo (2002 m. birželio 20 d. įstatymo Nr. IX-965 redakcija) 6 straipsnį provokacija – tai spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką, apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jei dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino padaryti. Konstatavus, kad veikos padarymą nulėmė provokacija, už tokią veiką negali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, nes bet kokia informacija, gauta kaip provokacijos rezultatas, neatitinka BPK 20 straipsnyje numatytų kriterijų ir negali būti pripažįstama įrodymu.

Nagrinėjamoje byloje galimos provokacijos problema kyla dėl nusikalstamos veikos imitacijos modelio taikymo. Nusikalstamos veikos imitacijos modelis yra BPK ir Operatyvinės veiklos įstatyme numatytas veiksmas. Taikant modelį gauti duomenys gali būti pripažįstami įrodymais baudžiamajame procese. Tam būtina sąlyga yra tikslus įstatymuose nustatytų modelio atlikimo pagrindų ir tvarkos laikymasis. Atliekant šį veiksmą negali būti provokuojama daryti nusikalstamą veiką. 2000 m. gegužės 8 d. Konstitucinio Teismo nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 2 straipsnio 12 dalies, 7 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 11 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 198¹ straipsnio 1 bei 2 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ yra išaiškinta, kad modeliu gali būti tik „prisijungiama“ prie tęstinių ar trunkamųjų nusikaltimų, taip pat kitų besitęsiančių, bet nepasibaigusių nusikaltimų. Ši nusikalstama veika tęsiasi be operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių pastangų. Jie tik imituoja rengiamo ar daromo nusikaltimo veiksmus. Modeliu negali būti kurstomas ar provokuojamas naujo nusikaltimo darymas, negali būti kurstoma padaryti nusikalstamą veiką, kurią asmuo tik rengė ir tokius veiksmus nutraukė. Nors Konstitucinio Teismo nutarime analizuotos Operatyvinės veiklos įstatymo ir BPK nuostatos šiuo metu yra pasikeitusios, tačiau šie išaiškinimai yra svarbūs nagrinėjamai bylai, įpareigoja pirmosios ir apeliacinės instancijos teismus tikrinti ar taikant modelį nebuvo provokuojama padaryti nusikalstamą veiką. Tikrinimas turi būti atliekamas laikantis proceso teisingumo (sąžiningumo), rungimosi, šalių lygybės principų, tinkamai užtikrinant kaltinamojo teisę į gynybą.

Iš nagrinėjamoje baudžiamoje byloje esančio apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo ir skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo apeliacinių skundų argumentus dėl nusikalstamos veikos provokavimo, atliko papildomą įrodymų tyrimą ir juos įvertino, laikydamasis BPK 20 straipsnio nuostatų. Paneigdamas provokacijos versiją teismas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas taikė, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo 1998 m. birželio 9 d. sprendimu byloje Teixeira de Castro prieš Portugaliją, akcentuodamas, kad nagrinėjamoje byloje situacija kitokia, operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių veiksmai buvo sankcionuoti įstatymo nustatyta tvarka. Be to, paneigiant G. K. gynybinę versiją svarbiu informacijos šaltiniu buvo nuteistųjų R. P., V. P., liudytojo A. M., o taip pat liudytojų Nr. 5, 12, kuriems taikytas anonimiškumas, parodymai, operatyvinės veiklos subjektų tarnybiniai pranešimai, Baltarusijos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Kovos su organizuotu nusikalstamumu ir korupcija komiteto raštas. Bylai reikšmingų faktinių duomenų visuma nustatyta, kad nusikalstamos veikos imitacijos elgesio modelis (toliau NVIEM) Operatyvinės veiklos įstatymo 12 straipsnyje nustatyta tvarka sankcionuotas, turint pirminę patikrintą informaciją apie V. P. nusikalstamą veiką, platinant netikrus pinigus. Tik tuomet operatyvinės veiklos subjektai prisijungė prie V. P. vykdomos nusikalstamos veikos, išsiaiškino jo bendrininką R. P. ir pastarojo pasiūlymu sutiko pirkti 50 000 eurų. Realizuojant susitarimą R. P. į susitikimą oro uoste atvyko be NVIEM veiksmus atliekančių asmenų pastangų, o pakviestas V. P., kuris turėjo visišką veiksmų laisvę. G. K. taip pat turėjo absoliučią veikimo laisvę, su operatyvinės veiklos slaptaisiais dalyviais iš vis nebendravo, todėl jo elgesiui teisėsaugos institucijų pareigūnai įtakos nedarė. Kasatorius į oro uostą su netikrų pinigų paketu atvyko nuteistojo R. P. pakviestas, todėl nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad pareigūnai savo veiksmais paskatino padaryti sunkų nusikaltimą.

Kasatorius nuosprendį laiko ydingu taip pat ir dėl to, kad bausmė paskirta netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą. Pagal BPK 369 straipsnio 2 dalį baudžiamasis įstatymas laikomas netinkamai pritaikytu tada, kai netinkamai pritaikytos BK Bendrosios dalies normos arba nusikalstamos veikos kvalifikuotos ne pagal tuos BK straipsnius, dalis ir punktus, pagal kuriuos reikėjo kvalifikuoti veiką. Tokių teisės pažeidimų nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė. Teismas, skirdamas bausmę nuteistajam G. K., vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, nustatytais BK 54 straipsnyje ir atsižvelgė į tai, kad padaryta veika priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). Bausmės motyvai aiškūs, konkretūs, atsižvelgta į nusikaltimo padarymo aplinkybes. Teismas tinkamai įvertino kasatoriaus padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltės formą, kaltininko asmenybę ir padarė pakankamai motyvuotą išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti, paskyrus žemesnę negu straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę. Tai atitinka BK 41 straipsnio nuostatomis reglamentuojamą bausmės paskirtį ir tikslus.

Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio pažeidimų

Pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo teisėtumą, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimą bylos faktinėms aplinkybėms išsamiai patikrino bei apsvarstė apeliacinės instancijos teismas, kasaciniame skunde nurodytų pažeidimų nepadarydamas. Apeliacinis skundas išnagrinėtas laikantis BPK normų, reguliuojančių bylų nagrinėjimą apeliaciniame teisme tvarką (BPK 320, 324 straipsniai). Skunde minimos aplinkybės apeliacinio teismo detaliai išanalizuotos, pasisakant dėl esminių apeliacinio skundo motyvų. Teismas, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, įvertino liudytojų, S. L., I. V. parodymus, kurių teiginiais kasatorius siekė pagrįsti savo gynybinę versiją. Šiuos parodymus įvertinęs bendrame bylos faktinių duomenų kontekste teismas pagrįstai konstatavo, kad liudytojo S. L. parodymai atitinka kaltinamojo V. P. teiginius, o liudytojos I. V. parodymai nėra informatyvūs ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentų dėl G. K. važiavimo į Vilniaus oro uostą susitikimui su R. P. tikslų. Apeliaciniame nuosprendyje išvados padarytos, atlikus papildomą įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6 dalis), patikrinus ir įvertinus byloje esančius faktinius duomenis, taip pat ir kaltinamojo G. K. gintą įvykio versiją, t. y. apsisprendus dėl kiekvieno iš įrodymų reikšmės. Nuosprendžio turinys atitinka BPK 331 straipsnio reikalavimus.

Dėl BPK 270 straipsnio pažeidimo

Kasatorius nurodo, kad neturėjo galimybės įgyvendinti savo teisės į gynybą nuo pareikšto kaltinimo, nes teismas nemotyvuotai atmetė gynybos prašymus išreikalauti iš Baltarusijos Respublikos operatyvinę tyrimo medžiagą bei ją įvertinti. Šie argumentai prieštarauja byloje esančių procesinių dokumentų turiniui. Pagal BPK 270 straipsnį teismas privalo apsvarstyti proceso dalyvių prašymus ir išsiaiškinti, ar pateikti prašymai turi reikšmės išsamiam bylos aplinkybių ištyrimui, priimti dėl jų motyvuotą nutartį. Kolegija pažymi, kad, spręsdamas prašymų pagrįstumą, teismas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė – prašymai atmesti motyvuota nutartimi. Nutartis pagrįsta Baltarusijos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Kovos su organizuotu nusikalstamumu ir korupcijos komiteto pateikta informacija apie S. B. sulaikymo aplinkybes. Iš šios rašytine forma pateiktos informacijos (t. 2, b. l. 205-209) matyti, kad medžiagos apie nuteistuosius, tarp jų ir G. K., Baltarusijos teisėsaugos institucijų pareigūnai neturi. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje taip pat motyvuotai paaiškinta, kodėl atmetus prašymą išreikalauti papildomą medžiagą nėra pažeistos procesinės normos. Darytina išvada, kad G. K. teisė į gynybą tuo aspektu, koks keliamas kasaciniame skunde, nebuvo pažeista.

Nesant BPK 369 straipsnyje numatytų pagrindų skundžiamiems nuosprendžiams pakeisti ar panaikinti, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu, o nuosprendžiai skundo ribose pripažintini teisėtais (BPK 384 straipsnio 5 dalis).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo G. K. kasacinį skundą atmesti.