Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

2010-04-29 · Baudžiamoji byla Nr. 2K-273/2010

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-04-29
Bylos Nr.
2K-273/2010
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Rezultatas
Skundas atmestas.
Teisėjai
Josifas Tomaševičius (pirm.), Vytautas Masiokas (pran.), Jonas Prapiestis
Nuteistasis
E. B., R. M., I. N., N. K., O. D.
Baudžiamoji byla Nr. 2K-273/2010Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.23.3; 2.1.7.3; 2.4.2.1. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. balandžio 29 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Josifo Tomaševičiaus, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Vytauto Masioko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. B. ir R. M. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 5 d. nuosprendžio, kuriuo E. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu devyneriems metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės iš dalies pridėta neatliktos bausmės dalis, paskirta Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2005 m. liepos 5 d. nuosprendžiu, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vienuolikai metų.

R. M. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti I. N., N. K. ir O. D., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 17 d. nuosprendis, kuriuo, be kita ko, Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 5 d. nuosprendžio dalis dėl R. M. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už neteisėtą labai didelio kiekio – ne mažiau kaip 13,675 g – narkotinės medžiagos įgijimą tyrimo nenustatytomis aplinkybėmis turint tikslą ją parduoti ar kitaip platinti panaikinta, nekeičiant paskirtos bausmės.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Masioko pranešimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. B. nuteistas už tai, kad 2007 m. balandžio mėnesį, tyrimo nenustatytą dieną ir valandą, bute, esančiame Vilniuje, ,,duomenys neskelbtini“ neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti, iš R. M. įgijo nenustatytą kiekį narkotinės medžiagos – heroino, kurią tuoj pat Vilniuje, prie ,,duomenys neskelbtini“ namo, už nenustatytą sumą pardavė I. N. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2007 m. balandžio 24 d., 20.20 val., bute, esančiame Vilniuje, ,,duomenys neskelbtini“, neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti, iš R. M. įgijo didelį kiekį – 2,235 g narkotinės medžiagos – heroino, kurią tuoj pat prie ,,duomenys neskelbtini“ namo už 850 Lt pardavė I. N.

R. M. nuteistas už tai, kad bute, esančiame Vilniuje, ,,duomenys neskelbtini“, neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, laikė labai didelį kiekį – ne mažiau kaip 13,675 g narkotinės medžiagos heroino, kurios tyrimo metu nenustatytą dalį 2007 m. balandžio mėnesį, tiksliau nenustatytą dieną ir valandą, minėtame bute išplatino E. B., kitą dalį – didelį kiekį 2,235 g heroino – 2007 m. balandžio 24 d. 20.20 val. tame pačiame bute išplatino E. B., o likusią dalį – 11,287 g, t. y. labai didelį kiekį heroino – laikė minėtame bute iki 2007 m. balandžio 25 d., 00.15 val., kol kratos metu ją surado ir paėmė policijos pareigūnai.

Šalies argumentai

Kasaciniu skundu nuteistasis E. B. prašo teismų sprendimus panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, kad jo veika būtų perkvalifikuota pagal BK 238 straipsnį.

Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pažeidė BPK normas. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į jo skundo argumentus, apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, nepateikė motyvuotų išvadų dėl jo kaltės ir veikos kvalifikavimo, taigi į konkrečius skundo argumentus dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikties bylos aplinkybėms iš esmės neatsakė (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Tokius teismų sprendimus kasatorius laiko šališkais.

Žemesnės instancijos teismas

Ikiteisminio tyrimo pareigūnai kaltinimus sufabrikavo, rinkdami įrodymus pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, nes nesilaikė BPK nustatytos įrodymų gavimo tvarkos. I. N., N. K. ir R. M. teisme prisipažino, kad dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų davė apie kasatorių melagingus parodymus. Pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl atmetė įrodymus apie melagingų parodymų davimą, kuriais grindžiamas kaltinimas (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 332 straipsnio nuostatas, taip pat neišdėstė motyvuotų išvadų šiuo klausimu. Dėl to, kasatoriaus manymu, teismai buvo šališki, nes vadovavosi pareigūnų pateiktais suklastotais duomenimis, pažeisdami BPK 242 straipsnio nuostatas neatliko išsamaus įrodymų tyrimo.

Kasatoriaus manymu, bylos duomenys patvirtina, kad nusikaltimo, už kurį yra nuteistas, jis nepadarė. DNR tyrimai parodė, kad jis nelietė narkotikų. Taip pat jų nevartoja. Jo veika galėtų atitikti nebent BK 238 straipsnio požymius, jeigu jis žinojo apie šių asmenų nusikalstamą veiką ir apie ją nepranešė. Teismai, priimdami apkaltinamąjį nuosprendį, šiuo atveju pažeidė ir BPK 255 straipsnio 2 dalį.

Kartu kasatorius nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas tik šių metų sausio mėnesį svarstė jo galimybę susipažinti su byla ir protokolais. Iki šiol jis tokios galimybės neturėjo; taip pažeista jo teisė susipažinti su bylos medžiaga.

Šalies argumentai

Kasaciniu skundu nuteistasis R. M. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir nešališkai nepatikrino nuosprendžio teisėtumo bei pagrįstumo, nepateikė motyvuotų išvadų dėl visų esminių skundo argumentų, kai kurių esminių argumentų apskritai nenagrinėjo, taigi nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, teismas neištyrė visų bylos aplinkybių, būtinų sprendžiant veikos kvalifikavimo klausimą. Be to, inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybes neteisėtai pakeitė iš esmės skirtingomis, taip išeidamas už pareikšto kaltinimo bei bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų (BPK 320 straipsnis). Visus šiuos pažeidimus kasatorius laiko esminiais, nes jie sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą.

Kasatorius nurodo, kad jo skundas buvo grindžiamas esminiu argumentu, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė jo veiksmuose tiesioginės tyčios laikyti labai didelį kiekį heroino. BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyta nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkui bent bendrais bruožais suvokiant, kad medžiagos, su kuriomis yra susiję jo veiksmai, yra psichotropinės ar narkotinės, taip pat suvokiant, koks yra jų kiekis ir kt. Skunde jis tvirtino, kad jo tyčia nebuvo ir negalėjo būti nukreipta į labai didelio kiekio narkotinių medžiagų laikymą, nes jis nežinojo, kokią kitam asmeniui priklausančią narkotinę medžiagą laikė, taip pat nežinojo šios medžiagos kiekio. Apeliacinės instancijos teismas apsiribojo paviršutiniškais ir jokiais objektyviais duomenimis nepagrįstais teiginiais, visiškai netyrė ir neanalizavo, ar jis suvokė ir objektyviai galėjo suvokti, kad jo bute laikomas kitam asmeniui priklausančios medžiagos kiekis yra labai didelis.

Žemesnės instancijos teismas

Be to, teismų praktikoje esminiu BPK pažeidimu pripažįstami ir tokie atvejai, kai apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėja bent vieno esminio skundo argumento, nors toks argumentas ir nebuvo tiesiogiai suformuluotas skunde (2007 m. gegužės 29 d. kasacinė nutartis Nr. 2K-7-232/2007, skelbta Teismų praktikoje Nr. 27). Teismas, iš dalies sutikęs su skundo argumentais, iš kaltinimo pašalino narkotinių medžiagų įgijimą, tačiau nepasisakė dėl kito neatskiriamo nuo šio skundo argumento, t. y. kad jo bute buvo laikomos kitam asmeniui priklausančios narkotinės medžiagos. Nesant jokių duomenų, kad rastą heroiną jis būtų įsigijęs sau, akivaizdu, jog nėra ir jokio pagrindo išvadai, kad heroiną jis būtų laikęs turėdamas tikslą platinti ar būtų platinęs, nes niekas laisvai negali disponuoti tuo, kas jam nepriklauso. Teismas nenurodė, kokiais veiksmais buvo realizuoti šios veikos objektyvieji požymiai, t. y. kokiais veiksmais pasireiškė heroino išplatinimas kitiems nuteistiesiems (pardavimas, dovanojimas, skolos apmokėjimas ar kt.) ir kokie teisme ištirti įrodymai tai patvirtina. Teismų praktikoje suformuluotas reikalavimas bylą nagrinėjančiam teismui nustatyti kiekvienos konkrečios veikos padarymo faktą ir tai pagrįsti įstatymo nustatyta tvarka gautais ir teismo posėdyje išnagrinėtais įrodymais (2009 m. spalio 20 d. kasacinė nutartis Nr. 2K-P-218/2009). Šių argumentų neišnagrinėjimas suponavo iš esmės neteisingas išvadas, kad jis tiksliai žinojo, kokią narkotinę medžiagą ir kokį jos kiekį laikė, kad ją laikė turėdamas tikslą platinti ir išplatino.

Apeliacinės instancijos teismas nuosprendį grindė išvadomis, kurių nepatvirtina išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylos duomenys, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas: netirtas kasatoriaus bute ir pas I. N. asmens kratos metu rasto heroino tapatumas – nepaskirta šių objektų ekspertizė (nesant objektyvių įrodymų apie narkotinių medžiagų tapatumą, teismas negalėjo daryti išvados, kad pas I. N. jo sulaikymo dieną atliktos asmens kratos metu surastas heroinas buvo įgytas būtent pas kasatorių); netirta, kur į mažesnius maišelius buvo pilstomas heroinas, todėl niekuo nepagrįsta išvada, kad būtent kasatoriaus bute; nesiaiškinta, kam priklauso kasatoriaus bute rastos elektroninės svarstyklės bei kokiu būdu ant jų atsirado narkotinių medžiagų pėdsakų; netirti garso įrašai, nesiaiškinta, ar jie atitinka garso įrašų protokoluose užfiksuotą informaciją, todėl teismai neturėjo teisinio pagrindo šiais duomenimis grįsti jo kaltės. Taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimą bei teismų praktikoje suformuluotą taisyklę, kad įrodymais pripažįstami tik duomenys, ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271-292 straipsniuose nustatyta tvarka. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl jo kaltės platinus ir laikius narkotines medžiagas turint tikslą jas platinti pagrįstos ne išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o prielaidomis. Be to, kasatoriaus bute rasto labai didelio kiekio narkotinių medžiagų laikymą nuosprendyje teismas įvertino iš esmės priešingai, t. y. vienu atveju padarė išvadą, kad narkotinę medžiagą jis laikė turėdamas tikslą platinti, kitu atveju (nustatomojoje dalyje), kad tik laikė. Taigi skundžiamame nuosprendyje padarytos prieštaringos išvados. Tokie atvejai, kai teismų išvados dėl esminių bylos aplinkybių, reikšmingų teisingam veikos kvalifikavimui, yra prieštaringos, teismų praktikoje pripažįstami BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimu, leidžiančiu konstatuoti teismo nuosprendžio neteisėtumą ir nepagrįstumą.

Taip pat kasatorius nurodo, kad jam pareikštame kaltinime buvo nurodytas veikos padarymo laikas, tačiau apeliacinės instancijos teismas be jokio teisinio pagrindo konstatavo, kad galima teigti, jog nuteistųjų nusikalstama veika neteisėtai disponuojant narkotinėmis medžiagomis buvo intensyvi ir truko ilgesnį laikotarpį nei nurodoma kaltinimuose. Taip, kasatoriaus manymu, teismas išėjo už pareikšto kaltinimo bei bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų. Bet kokios teismo nuorodos į kitas nusikalstamas veikas, dėl kurių jis nebuvo teisiamas, yra iš esmės neteisingos ir pažeidžia BPK 320 straipsnio nuostatas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į nuteistųjų kasacinius skundus Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Giedrius Tarasevičius prašo skundus atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, išanalizavo ir įvertino iškilusius prieštaravimus, nurodė, kuriais įrodymais ir kodėl vadovaujasi. Apeliacinės instancijos teismas atliko dalinį įrodymų tyrimą, ištaisė kai kuriuos nuosprendžio trūkumus, išdėstė motyvuotas išvadas dėl esminių skundų argumentų, tarp jų ir dėl tyčios buvimo R. M. veikoje. Taigi teismai atliko išsamų įrodymų tyrimą ir nepadarė skunduose nurodomų BPK pažeidimų. Nuteistajam E. B. teisė susipažinti su bylos duomenimis buvo suteikta ir pabaigus ikiteisminį tyrimą, ir bylą nagrinėjant teismuose. Nuteistojo R. M. argumentas, kad teismas išėjo už kaltinimo ir bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų, nepagrįstas, nes nebuvo keičiamas nei inkriminuojamos veikos laikotarpis, nei narkotinių medžiagų kiekiai, nei kitos kaltinimo aplinkybės, taip pat nebuvo griežtinama bausmė.

Motyvuojamoji dalis

Kasaciniai skundai atmestini.

Dėl nuteistojo E. B. skundo argumentų, susijusių su BPK 20 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymu

Įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas teisės taikymo aspektu pasisako tik dėl to, ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai.

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylą išspręsti teisingai. Remdamasi šia nuostata, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

Kasatoriaus argumentai dėl neišsamiai atlikto įrodymų tyrimo ir teismo šališkumo iš esmės susiję su tuo, kad teismai vadovavosi melagingais I. N., N. K. ir R. M. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnui, ir nevertino šių asmenų teisme duotų parodymų, jog melagingus parodymus apie kasatorių ikiteisminio tyrimo metu davė dėl pareigūnų prieš juos naudotų neteisėtų veiksmų. Taigi šie įrodymai, anot kasatoriaus, gauti pažeidžiant BPK nustatytą įrodymų gavimo tvarką, tokie įrodymai neleistini (BPK 20 straipsnio 4 dalis), todėl jais negalėjo būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis.

Iš esmės analogiškus argumentus dėl nuteistųjų I. N., N. K. ir R. M. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, vertinimo nuteistasis E. B. nurodė apeliaciniame skunde. Šie nuteistojo E. B. skundo argumentai labai išsamiai aptarti apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje.

Apeliacinės instancijos teismas atliko dalinį įrodymų tyrimą: papildomai apklausė liudytojus V. Vilkauską ir R. Jakšto. Nuteistojo E. B. prašymą iš naujo apklausti nuteistuosius I. N., N. K., R. M. ir O. D. atmetė, nes jie išsamiai apklausti pirmosios instancijos teisme, atsakė į jiems užduotus klausimus, paaiškino apie jų parodymų pakeitimo priežastis. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad įtariamųjų I. N., N. K. ir R. M. parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo gauti neteisėtu būdu (BPK 20 straipsnio 4 dalis), tik konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė BPK 20, 276, 301 straipsnių pažeidimų pripažindamas kai kuriuos duomenis įrodymais. Šios instancijos teismas ištaisė padarytus pažeidimus ir teisingai konstatavo, kad įrodymais, pagrindžiančiais nuteistojo E. B. kaltę, šioje byloje teismas pagrįstai pripažino tik įtariamojo I. N. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, kurie buvo ištirti – perskaityti pirmosios instancijos teisme, nes iš esmės skyrėsi nuo jo parodymų duotų teisme (BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punktas), o įtariamųjų R. M. ir N. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, galėjo būti perskaityti tik kitiems byloje esantiems įrodymams patikrinti (BPK 276 straipsnio 4 dalis), t. y. I. N. parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo teisėjui, kitiems byloje esantiems rašytiniams įrodymams (telefoninių pokalbių ir SMS žinučių išklotinėmis ir kt.) patikrinti. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio išplaukia, kad nuteistojo E. B. kaltė pagrįsta byloje surinktų įrodymų visuma, t. y. įtariamojo I. N. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais, pas I. N. sulaikymo metu rastu heroino faktu, liudytojų V. Vilkausko ir R. Jakšto parodymais (jais nustatytos aplinkybės, kad 2007 m. balandžio 24 d. vakare I. N. kartu su E. B. važiavo automobiliu iki namo, kuriame gyvena R. M. ir E. B. buvo trumpam užėjęs pas R. M., o I. N. grįžus prie namų jis tuoj pat buvo sulaikytas ir pas jį rasta heroino), telefoninių pokalbių ir SMS žinučių išklotinių bei telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės ir įrašų darymo atliekant operatyvinio tyrimo veiksmus protokolų turinio analize, taip pat dalimi paties E. B. ir nuteistojo R. M. teisme duotų parodymų, kurie atitinka nustatytas bylos aplinkybes. Įtariamųjų N. K. ir R. M. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai, kurie perskaityti kitiems byloje esantiems įrodymams patikrinti, apeliacinės instancijos teismo vertinti tik tiek, kiek jie atitinka kitus bylos duomenis. Šių parodymų turinys buvo vienas iš teismo vidinį įsitikinimą formuojančių veiksnių, tačiau jie nebuvo lemiami. Apeliacinės instancijos teismas nurodė išsamius motyvus, kodėl nesivadovauja I. N., N. K. ir R. M. teisme duotais parodymais, taip pat išdėstė įrodymus, jų analizę bei vertinimo motyvus, kodėl atmetami E. B. parodymai, kad jis narkotikų iš R. M. neįgijo ir I. N. ar kam kitam neplatino.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimą ir ištaisęs padarytus BPK 20, 276, 301 straipsnių nuostatų pažeidimus, konstatavo, kad dėl E. B. kaltės, padarius BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, padarytos pagrįstos bei teisingos išvados. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstytoms išvadoms. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies nuostatų laikytasi. Į esminį E. B. skundo argumentą, kad jo kaltė pagrįsta melagingais ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais kitų įtariamųjų parodymais, taip pat dėl jo kaltės ir veikos kvalifikavimo, išsamiai ir motyvuotai atsakyta.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos aplinkybės buvo išsamiai ir nešališkai ištirtos, teismų sprendimai pagrįsti tinkamai įvertintais įrodymais, taigi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos nepažeistos. Vadinasi, E. B. kaltė pagrįsta ne prielaidomis, o teismų sprendimuose išdėstytų ir išanalizuotų įrodymų visuma, teismų išvados išsamiai motyvuotos.

Taigi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų dėl E. B. nepadaryta.

Byloje surinktus įrodymus patikrina bei įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, o kasacinės instancijos teismas patikrina skundžiamų teismų sprendimų teisėtumą teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl, nenustatęs esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų renkant ir vertinant įrodymus, kitu aspektu vertinti surinktų įrodymų kasacinės instancijos teismas neturi teisės, o baudžiamojo įstatymo pritaikymą patikrina remdamasis žemesnės instancijos teismų sprendimais nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis. Kadangi pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme, nuteistojo E. B. skundo argumentas dėl BK 238 straipsnio taikymo nenagrinėtinas, nes nebuvo nagrinėtas apeliacinės instancijos teisme.

Pagal nustatytas bylos aplinkybes E. B. neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti, iš R. M. vieną kartą įgijo nenustatytą kiekį, o tęsdamas savo veiką kitą kartą – didelį kiekį – 2,235 g narkotinės medžiagos – heroino, kurią abu kartus pardavė I. N., todėl baudžiamasis įstatymas – BK 260 straipsnio 2 dalis – jo nusikalstamai veikai pritaikytas tinkamai.

Dėl nuteistojo E. B. teisės susipažinti su byla

Kasatorius nepagrįstai teigia, kad teisme pažeista jo teisė susipažinti su byla. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis E. B. pirmosios instancijos teisme su byla susipažino du kartus: 2008 m. kovo 28 d. ir 2008 m. balandžio 3 d. Apeliacinės instancijos teisme jis taip pat pageidavo susipažinti su byla, tačiau 2009 m. vasario 12 d. teismo posėdyje atsisakė. Taigi BPK 22 straipsnio 3 dalyje nustatytos kaltinamojo teisės nepažeistos.

Dėl teismo šališkumo

Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo daryti išvadą, kad žemesnės instancijos teismai buvo šališki. Teismų šališkumas kasaciniame skunde siejamas su tuo, kad teismai neteisingai vertino įrodymus bei padarė nepalankias kasatoriui išvadas. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokie argumentai nėra pakankamas pagrindas konstatuoti teismo šališkumą.

Dėl nuteistojo R. M. skundo argumentų

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio nuostatų taikymo

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Nuteistasis R. M. nurodo, kad išsamiai ir nešališkai neištirtos šios bylos aplinkybės: netirtas jo bute rasto ir iš I. N. paimto heroino tapatumas (nepaskirta ekspertizė), nesiaiškinta, kur į mažesnius maišelius buvo pilstomas heroinas, kam priklauso jo bute rastos elektroninės svarstyklės bei kokiu būdu ant jų atsirado narkotinių medžiagų pėdsakų, netirti telefoninių pokalbių garso įrašai. Šie skundo argumentai nepagrįsti.

Kratos R. M. bute metu šaldytuve padėtoje dėžutėje buvo rasti (R. M. pats juos pateikė) du polietileniniai maišeliai su milteliais (heroinu), koridoriaus spintoje esančioje dėžutėje rasta 17 vnt. tuščių polietileninių maišelių ir elektroninės svarstyklės, ant kurių paviršių buvo rasti ne tik heroino, bet ir kitų narkotinių medžiagų pėdsakai. Specialistas nustatė, kad tiek R. M. bute rasta, tiek iš I. N. paimta narkotinė medžiaga yra heroinas. Taigi rūšinis narkotinės medžiagos tapatumas buvo nustatytas. Aplinkybės – kur į mažesnius maišelius buvo pilstomas heroinas, kam priklauso R. M. bute rastos elektroninės svarstyklės – neturi reikšmės surinktų įrodymų vertinimui, o esant nustatytiems faktams (rasta 11,287 g heroino masės milteliuose ir 17 tuščių maišelių) darytina išvada, kad rastomis elektroninėmis svarstyklėmis buvo sveriamos narkotinės medžiagos, todėl ant jų liko šių medžiagų pėdsakų. Taigi R. M. kaltė laikius labai didelį kiekį heroino bei jį platinus pagrįsta byloje surinktų ir teisme patikrintų įrodymų visuma: minėtais kratos metu nustatytais faktais, nuteistojo I. N. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais, liudytojų V. Vilkausko ir R. Jakšto parodymais, specialistų išvadomis, telefoninių pokalbių ir SMS žinučių išklotinėmis bei telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės ir įrašų darymo atliekant operatyvinio tyrimo veiksmus protokolų turinio analize, taip pat dalimi paties R. M. ir nuteistojo E. B. teisme duotų parodymų, kurie atitinka nustatytas bylos aplinkybes. Be to, byloje esantiems rašytiniams įrodymams (telefoninių pokalbių ir SMS žinučių išklotinėmis ir kt.) patikrinti buvo perskaityti įtariamojo R. M. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai. Šių parodymų turinys buvo vienas iš teismo vidinį įsitikinimą formuojančių veiksnių, tačiau jie nebuvo lemiami pagrindžiant R. M. kaltę.

Telefoninių pokalbių įrašai teisiamajame posėdyje neperklausyti, nes to nepageidavo teisminio nagrinėjimo dalyviai. Nuosprendyje R. M. kaltė grindžiama ir ištirtais telefoninių pokalbių, ir SMS pranešimų išklotinių protokolų duomenimis. Kadangi pirmosios instancijos teismas neišdėstė išsamesnės telefoninių pokalbių analizės, kuri leistų padaryti išvadas apie svarbias bylos aplinkybes, todėl tai labai išsamiai padarė apeliacinės instancijos teismas, lygindamas ir analizuodamas garso įrašų protokoluose užfiksuotą informaciją su nustatytomis bylos aplinkybėmis, nuteistųjų parodymais ir kitais įrodymais. Išanalizavęs šiuos duomenis, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad jie paneigia nuteistųjų versijas bei leidžia daryti išvadą, jog pokalbiai vyko apie narkotines medžiagas. Taip pat šis teismas nurodė, kad šie duomenys leidžia daryti išvadą, jog nuteistųjų nusikalstama veika neteisėtai disponuojant narkotinėmis medžiagomis buvo intensyvi ir truko ilgesnį laikotarpį, nei nurodoma kaltinimuose. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad, padarydamas šią išvadą, apeliacinės instancijos teismas neišėjo už bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų, nuteistojo R. M. ar kitų nuteistųjų teisinės padėties nepablogino. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimą, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-218/2009), konstatavo, kad R. M. nepagrįstai nuteistas už labai didelio narkotinių medžiagų kiekio įgijimą, nes ši veika neįrodyta teismo posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Taigi apeliacinės instancijos teismas sumažino nuteistajam R. M. inkriminuotų nusikalstamų veiksmų apimtį, nei jis buvo kaltinamas ir nuteistas pirmosios instancijos teismo. Nesutikti su tokiomis šio teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies nuostatų laikytasi. Į esminius nuteistojo R. M. skundo argumentus, kad jo kaltė padarius BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą neįrodyta, kad jo veikoje nėra tiesioginės tyčios laikyti labai didelį kiekį narkotinės medžiagos, nes jis nesuvokė, kokią kitam asmeniui priklausančią narkotinę medžiagą ir kokį jos kiekį laikė, išsamiai ir motyvuotai atsakyta.

Nepagrįstai kasatorius teigia, kad apeliaciniame nuosprendyje padarytos prieštaringos išvados – jo nustatomojoje dalyje nurodyta, kad R. M. tik laikė labai didelį kiekį narkotinės medžiagos, o toliau nurodoma, kad laikė jas turėdamas tikslą platinti. Apeliacinio nuosprendžio turinys šiuos kasatoriaus teiginius paneigia.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos aplinkybės buvo išsamiai ir nešališkai ištirtos, apeliacinės instancijos teismas ištaisė pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo klaidas, taigi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos nepažeistos.

Taigi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta.

Dėl BK 260 straipsnio 3 dalies taikymo

BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytas nusikaltimas padaromas esant kaltininko tiesioginei tyčiai, t. y. jį darydamas asmuo suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir nori taip veikti. Už BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytų alternatyvių veiksmų (gaminimą, perdirbimą, įgijimą, laikymą, gabenimą, siuntimą, pardavimą ar kitokį platinimą labai didelio kiekio narkotinių ar psichotropinių medžiagų) padarymą asmuo atsako, jeigu jis bent bendrais bruožais suvokė, kad medžiagos, su kuriomis susiję jo veiksmai, yra psichotropinės ar narkotinės, taip pat suvokė, koks yra jų kiekis, ir kt. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyti išsamūs argumentai, kad R. M. inkriminuotą nusikaltimą padarė tiesiogine tyčia ir ši išvada pagrįsta teisme išnagrinėtų ir įvertintų įrodymų visuma. Teismo posėdyje R. M. parodė, kad laikytą bute maišelį apžiūrinėjo, jame esančius miltelius perpilinėjo, laikė juos skirtingose buto vietose. Taip pat savo apeliaciniame skunde nuteistasis pripažįsta, kad jis įtarė, jog laiko narkotines medžiagas, ir apytikriai žinojo jų svorį, taip pat nurodė, kad jo tyčia buvo nukreipta tik į saugojimą. Kratos metu R. M. bute rastos elektroninės svarstyklės, ant kurių paviršiaus rasta heroino, 17 vnt. tuščių polietileninių maišelių, šaldytuve – du maišeliai miltelių, kuriuose nustatyta 11,287 g heroino, beje, pradėjus daryti kratą R. M. pats juos (maišelius su milteliais) pateikė, todėl apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad R. M. bute laikomas heroinas buvo perpilamas į mažesnius maišelius. Be to, bylos duomenimis nustatyta, kad dalį heroino per du kartus R. M. išplatino E. B. Atsižvelgiant į tą faktą, kad R. M. bute rasta 11,287 g heroino, o tai yra jo laikymas, be to, dar 2,235 g heroino tą pačią dieną išplatino E. B., o tai pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintas narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio (heroino atitinkami kiekiai yra 0,02 g, 2 g, 10 g) nustatymo rekomendacijas yra labai didelis kiekis. Kaip jau minėta, R. M. ne tik bendrais bruožais suvokė, tačiau tikrai žinojo, kad laiko ir platina narkotinę medžiagą – heroiną, taigi suvokė pavojingą savo veiksmų pobūdį ir norėjo taip veikti – veikė tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). R. M. žinojo, kad narkotinės medžiagos su priemaišomis turi apie 20 g svorio, taigi nors ir nežinojo, kad pagal nustatytą heroino kiekį – 11, 287 g – tai sudaro labai didelį kiekį narkotinių medžiagų, o tai lemia jo veiksmų kvalifikavimą pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, tačiau įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Kam ši medžiaga priklausė – kasatoriui ar kitam asmeniui – neturi jokios teisinės reikšmės kasatoriaus veiksmų kvalifikavimui.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudžiamasis įstatymas – BK 260 straipsnio 3 dalis – R. M. nusikalstamiems veiksmams pritaikytas tinkamai.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo ar apeliacinės instancijos teismo nuosprendžių keitimo ar naikinimo pagrindų, kasaciniai skundai atmestini, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinių skundų ribų, pripažintini teisėtais.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Nuteistųjų E. B. ir R. M. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Josifas TomaševičiusJonas PrapiestisVytautas Masiokas