- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-09-30
- Bylos Nr.
- A-3206-624/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01162-2019-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas pakeistas.
- Teisėjai
- Veslava Ruskan (pirm.), Arūnas Dirvonas (pirm.), Milda Vainienė
- Pareiškėjas
- V. A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. A. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas V. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2016 m. vasario 13 d. iki 2019 m. vasario 13 d. buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, t. y. buvo pažeistas vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimas. Dėl baldų ir sanitarinių įrenginių užimamo ploto jam tekdavo labai nedaug laisvo ploto judėti. Buvo nuolat stebimas atliekant gamtinius reikalaus bei naudojantis dušu. Kamerose neveikė iškvietimo mygtukas ir negalėjo išsikviesti pagalbos. 2018 m. birželio mėnesį buvo laikomas kameroje Nr. 205, kurioje akivaizdžiai matėsi pelėsis, buvo drėgna, sklido nemalonus kvapas, net rūbai apipelėdavo ir įgaudavo nemalonų kvapą. Kameroje Nr. 218, kurioje jis buvo laikomas nuo 2018 m. lapkričio mėnesio iki 2019 m. sausio 30 d., buvo šalta, neremontuoti langai, teko miegoti su drabužiais. Be to, kameroje veisėsi pelėsis, buvo drėgna. Nebuvo užuolaidos atskirti sanitariniam mazgui. Dėl netinkamų laikymo sąlygų patyrė didelius dvasinius išgyvenimus.
Atsiliepimas
3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai (toliau – ir Vilniaus PN) (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.
4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjui tenkantis plotas gyvenamojoje patalpoje atitiko teisės aktų reikalavimus. Kameros remontuojamos pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus resursus. Kamerose laikomi asmenys kartais niokoja patalpas. Kameros įrengtos laikantis teisės aktų reikalavimų. Reikalavimo iš kameros ploto eliminuoti baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą teisės aktai nenustato. Gultus ir kitą inventorių remontuoja pagal poreikį nuteistieji palikti ūkio darbams atlikti. Sanitarinio mazgo įrengimas atitiko nustatytus reikalavimus. Tualetas atskirtas 1,5 m aukščio sienele. Asmenų privatumui užtikrinti kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos. Kai kuriuose kamerose sanitarinio mazgo patalpos yra įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Pareigūnai su laikomais asmenimis bendrauja griežtai laikantis bendrųjų mandagumo ir etikos reikalavimų. Kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Dieninis ir naktinis apšvietimas atitinka dirbtinio ir naktinio apšvietimo normas. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše. Dušuose nuolat tiekiamas karštas vanduo. Teisės aktai neįtvirtinta reikalavimo, kad į kameras būtų tiekiamas karštas vanduo. Dušų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Išvedimas į mankštos kambarį vykdomas nepažeidžiant Lukiškių TI-K dienotvarkės. Po treniruočių ar varžybų nuteistiesiems sudaromos galimybės papildomai nusiprausti duše. Pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais. Reikalavimas atlyginti neturtinę žalą – nesąžiningas noras pasipelnyti.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 31 d. sprendimu pareiškėjo V. A. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 3 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, likusią skundo dalį atmetė.
6. Teismas, akcentuodamas Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) išaiškinimus dėl minimalaus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) įtvirtinto 3 kv. m privalomo standarto vienam asmeniui daugiavietėse kamerose, vadovaudamasis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktu, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, pabrėždamas, kad į bendrą kameros plotą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie kamerų, kuriuose buvo laikomas pareiškėjas plotą ir laikomų asmenų skaičių, nustatė, kad 234 paras pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant minimalaus kameros ploto reikalavimus, t. y. jam teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Teismas, atėmęs sanitarinio mazgo užimamą plotą (0,56 kv. m), taip pat nustatė, kad pareiškėjui teko mažiau kaip 3 kv. m kameros ploto, todėl konstatavo, kad Lukiškių TI-K pažeidė tiek nacionalinės teisės aktų, tiek ir Konvencijos reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas 450 parų buvo laikomas vienas, todėl šiomis paromis minimalus kameros ploto reikalavimas nebuvo pažeistas.
7. Teismas, vadovaudamasis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Taisyklės), 14.5 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais dėl privatumo užtikrinimo laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims, įvertinęs Lukiškių TI-K pateiktus duomenis apie sanitarinio mazgo įrengimą, nustatė, kad pareiškėjo privatumas naudotis sanitariniais mazgais nebuvo tinkamai užtikrintas visą jo laikymo laikotarpį, t. y. iš viso 969 paras, tačiau, priteisiant neturtinės žalos dydį, pažeidimo intensyvumą mažinančią aplinkybę teismas pripažino tai, jog pareiškėjas 450 parų buvo laikomas vienas.
8. Teismas, vertindamas skundo argumentų, kad kamerose nėra užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus šilumos kiekis, kamerose drėgna ir veisėsi pelėsis, pagrįstumą, vadovaudamasis Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir higienos norma HN 134:2015), reikalavimais, įvertinęs Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešimo ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – NVSC) 2018 m. rugpjūčio 16 d. patikrinimo akto turinį, nustatė kad pareiškėjas nuo 2018 m. rugpjūčio 8 d. iki 2018 m. rugpjūčio 16 d. buvo laikomas kameroje Nr. 205, kurioje nesilaikyta higienos normos HN 134:2015 39 punkto reikalavimo (ant sienų veisėsi pelėsis).
9. Teismas, aktualaus teisinio reglamentavimo kontekste įvertinęs bylos medžiagą, atmetė skundo argumentus dėl nepakankamo naudojimosi dušu ir privatumo juo naudojantis neužtikrinimo, karšto vandens netiekimo kamerose, dėl netinkamų sąlygų išsiplauti drabužius, aliarminių mygtukų nebuvimo, nariuotakojų ir graužikų veisimosi kamerose, nesutektos galimybės dalyvauti varžybose bei medicininių paslaugų neteikimo.
10. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo teisės į neturtinės žalos atlyginimo priteisimą, pažymėjo, kad Lukiškių TI-K nustatyti pažeidimai yra šalinami ir įstaigos administracija stengiasi sudaryti tinkamas laikymo sąlygas visiems asmenims. Pareiškėjas buvo laikomas tomis pačiomis sąlygomis kaip ir visi kiti laikomi asmenys, nėra pateiktų jo skundų dėl nurodytų netinkamų laikymo sąlygų.
11. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K 234 paras buvo laikomas pažeidžiant minimalaus kameros ploto reikalavimus, ir visą laikymo laikotarpį, t. y. 969 paras neužtikrinant privatumo naudojantis Lukiškių TI-K kamerose esančiais sanitariniais mazgais bei nuo 2018 m. rugpjūčio 8 d. iki 2018 m. rugpjūčio 16 d. kameroje Nr. 205 pažeidžiant higienos normos HN 134:2015 39 punkto reikalavimą.
12. Teismas vertino, kad dėl nustatyto privatumo pažeidimo pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, diskomfortą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir kurių pareiškėjas nebūtų patyręs, jei jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygos atitiktų teisės aktų reikalavimus, todėl atsakovui kilo pareiga kompensuoti pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus, sumokant jam kompensaciją.
13. Teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į pažeidimo pobūdį bei jo trukmę, į tai, kad pareiškėjas 450 parų buvo laikomas vienas kameroje, kameroje Nr. 205 pelėsis buvo pašalintas, pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, jog nustatyti pažeidimai sąlygojo ilgalaikių, nepataisomų padarinių atsiradimą, pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Teismas sprendė, kad pareiškėjo prašoma priteisti suma nėra adekvati nustatytų pažeidimų mastui.
14. Teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, įvertinęs reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, konstatavo, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą yra 3 500 Eur suma.
III.
15. Pareiškėjas V. A. apeliaciniame skunde prašo priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas apeliacinio skundo papildyme prašo vertinti su apeliacinio skundo papildymu teikiamus dokumentus.
16. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjas 234 paras buvo laikomas neužtikrinant minimalios 3,6 kv. m ploto normos, taip pažeidžiant pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjas teigia, kad dėl nustatyto pirmosios instancijos teismo pažeidimo neabejotinai patyrė neturtinę žalą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalies prasme, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą pinigais.
17. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas pažeidimas, t. y. privatumo naudotis sanitariniais mazgais neužtikrinimas 969 paras, kuris pagal EŽTT praktiką prilyginamas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, taip pat neabejotinai jam sukėlė neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies kontekste. Pareiškėjas akcentuoja, kad net ir esant kameroje vienam, jo privatumas naudojantis kameroje esančiu sanitariniu mazgu nebuvo apsaugotas ir nuo Lukiškių TI-K pareigūnų, todėl laikosi pozicijos, kad nustatant neturtinės žalos atlyginimą, 450 parų privatumo pažeidimo laikotarpis turi būti taip pat vertinamas.
18. Pareiškėjas paaiškina, kad higienos normos HN 134:2015 39 punkto reikalavimą pažeidžiančiomis sąlygomis kameroje Nr. 205 buvo laikomas ilgesnį, nei pirmosios instancijos teismo nustatytas laikotarpis, t. y. nuo 2018 m. birželio 7 d. iki 2018 m. spalio 8 d. Pareiškėjas akcentuoja, kad kameros Nr. 205 pelėsio šalinimo darbai buvo atlikti pareiškėjo neperkeliant. O apie esamus kitus higienos normos pažeidimus kameroje Nr. 205 NVSC aktuose nutylėta.
19. Pareiškėjas pažymi, kad nuo 2018 m. lapkričio mėnesio iki 2019 m. sausio 30 d. buvo laikomas kameroje Nr. 218, kurioje buvo nesandarus langai, šalta, teko miegoti su drabužiais. NVSC konstatavo, kad ši kamera neatitinka higienos normos HN 134:2015 39 punkto reikalavimo. Bet teismas apie kameros Nr. 218 atitikimą higienos normos reikalavimams nepasisakė.
Atsiliepimas
20. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.
21. Atsakovo atstovas akcentuoja, kad atsižvelgiant į tai, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą.
Šalies argumentai
22. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
Atsiliepimas
23. Atsakovo atstovas nurodo, kad teismas konstatavo, jog egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, tačiau nemotyvavo, kodėl pareiškėjo pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Pareiškėjas turėjo pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių bei reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą, o pirmosios instancijos teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta objektyviais kriterijais. Pirmosios instancijos teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui.
24. Atsakovo atstovo teigimu, vadovaujantis formuojama teismų praktika, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, pažeidimų mastą, trukmę ir intensyvumą, nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo draudžiamam elgesiui Konvencijos 3 straipsnio prasme. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą. Tai atitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
25. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas V. A. kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, nuo 2016 m. vasario 13 d. iki 2019 m. vasario 13 d. neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.
Žemesnės instancijos teismas
26. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K 234 paras buvo laikomas pažeidžiant minimalaus kameros ploto reikalavimus, 969 paras – neužtikrinant privatumo naudojantis Lukiškių TI-K kamerose esančiais sanitariniais mazgais, nuo 2018 m. rugpjūčio 8 d. iki 2018 m. rugpjūčio 16 d. kameroje Nr. 205 – pažeidžiant higienos normos HN 134:2015 39 punkto reikalavimą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 3 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
27. Šalys, nesutikdamos su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinius skundus.
28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad higienos normos HN 134:2015 39 punkto reikalavimą pažeidžiančiomis sąlygomis kameroje Nr. 205 buvo laikomas ilgesnį, nei pirmosios instancijos teismo nustatytas, laikotarpį. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė apie kameros Nr. 218, kurioje jis buvo laikomas nuo 2018 m. lapkričio mėnesio iki 2019 m. sausio 30 d. atitikimą higienos normos reikalavimams, nors NVSC yra pripažinęs, kad ši kamera neatitiko higienos normos HN 134:2015 39 punkto reikalavimo. Pareiškėjo teigimu, jis dėl kalinimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis patyrė tokio masto neturtinę žalą, kuri įvertintina jo prašoma priteisti 15 000 Eur suma.
29. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde teigia, kad pareiškėjas neįrodė jam padarytos neturtinės žalos. Be to, pakankama satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei dėl nustatytų pažeidimų apginti yra jo teisių pažeidimo pripažinimas.
30. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
31. Pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), atlyginimo gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).
32. Dėl pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui pateiktų dokumentų, pažymėtina, kad jeigu teismas pripažino, kad būtina, gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (ABTĮ 143 str. 2 d.). Ginčo atveju, pareiškėjas, teikdamas apeliacinės instancijos teismui papildomus dokumentus, nei nurodė priežastis, dėl ko jie (ar jų dalis) nebuvo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei kokias bylai reikšmingas aplinkybes jie patvirtina, todėl šie dokumentai bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nevertinami.
33. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad kameroje Nr. 205, kuri neatitiko higienos normos HN 134:2015 39 punkto reikalavimo (ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių), jis buvo laikomas ilgesnį, nei pirmosios instancijos teismas nustatė, pažymi, kad bylos duomenimis pareiškėjas kameroje Nr. 205 buvo laikomas nuo 2018 m. birželio 7 d. iki 2018 m. spalio 9 d. Taip pat nustatyta, kad šios kameros atitikimas higienos normos reikalavimams buvo tikrintas 2018 m. rugpjūčio 8 d. ir NVSC 2018 m. rugpjūčio 16 d. patikrinimo akte konstatuotas šios kameros neatitikimas higienos normos HN 134:2015 39 punkto reikalavimui – ant sienų buvo vizualiai matomi pelėsio požymiai. Šis nustatytas pažeidimas kameroje Nr. 205 buvo pašalintas iki 2018 m. rugsėjo 4 d., ką patvirtina Lukiškių TI-K 2018 m. rugsėjo 4 d. raštas ir NVSC 2018 m. rugsėjo 12 d. grįžtamosios kontrolės patikrinimo aktas.
34. Nustatant, kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas higienos normos HN 134:2015 39 punkto reikalavimo pažeidimo kameroje Nr. 205 sąlygomis, akcentuotina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią, vertinant, ar buvo padaryti higienos reikalavimų (pvz., apšvietimo, drėgmės, pelėsio, temperatūros, tinko byrėjimo nuo sienų ir lubų, čiužinių, antklodžių, pagalvių, rankšluosčių būklės) pažeidimai, atsižvelgiama į bendrąsias įrodinėjimo tokio pobūdžio bylose taisykles, todėl pareiškėjui pakankamai detalizavus savo nusiskundimus dėl konkrečių higienos normų pažeidimų, o atsakovui jų nepaneigus, konstatuojamas pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-520/2018, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017 ir kt.).
35. Byloje nesant duomenų, nuo kada kamera Nr. 205, kurioje pareiškėjas buvo laikomas ir iki NVSC 2018 m. rugpjūčio 8 d. atlikto patikrinimo, nebeatitiko higienos normos HN 134:2015 39 punkto reikalavimo, įvertinus, kad byloje nėra duomenų, kad vizualiai matomi pelėsiai galėjo atsirasti staiga ir kad pažeidimas pašalintas 2018 m. rugsėjo 4 d., taip pat pareiškėjui pakankamai detalizavus savo nusiskundimus šiuo aspektu, spręstina, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl tokio pažeidimo laikotarpio nėra pagrįsta ir pripažintina, kad pareiškėjas kameroje Nr. 205, pažeidžiant higienos normos HN 134:2015 39 punkto reikalavimą, buvo laikomas nuo 2018 m. birželio 7 d. iki 2018 m. rugsėjo 4 d.
36. Pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, kad jis nuo 2018 m. lapkričio mėnesio iki 2019 m. sausio 30 d. buvo laikomas kameroje Nr. 218, kuri neatitiko higienos normos HN 134:2015 39 punkto reikalavimo, nors NVSC šį pažeidimą yra konstatavęs. Teisėjų kolegija su šiuo pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu sutinka: pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, kad kameroje Nr. 218, kurioje jis buvo laikomas nuo 2018 m. lapkričio mėnesio iki 2019 m. sausio 30 d., buvo šalta, neremontuoti langai, teko miegoti su drabužiais, be to, kameroje veisėsi pelėsis, buvo drėgna. Bylos duomenimis, pareiškėjas kameroje Nr. 218 buvo laikomas nuo 2018 m. lapkričio 16 d. iki 2019 m. sausio 29 d. NVSC, pagal pareiškėjo 2019 m. sausio 7 d. skundą atlikęs Lukiškių TI-K kameros Nr. 218 patikrinimą, 2019 m. sausio 24 d. raštu informavo pareiškėją, kad kamera neatitinka higienos normos HN 134:2015 39 punkto reikalavimo. Kitų higienos normos pažeidimų patikrinimo metu nebuvo nustatyta. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl higienos sąlygų įrodinėjimo ypatumų, į tai, kad byloje nėra duomenų apie nustatyto pažeidimo pašalinimą, galima teigti esant nustatyta, kad pareiškėjas higienos normos HN 134:2015 39 punkto reikalavimo neatitinkančiomis sąlygomis kameroje Nr. 218 buvo laikomas nuo 2018 m. lapkričio 16 d. iki 2019 m. sausio 29 d.
37. Teisėjų kolegija pažymi, jog, atsižvelgiant į šalių apeliacinių skundų argumentus, ginčo dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, susijusių su kitų pareiškėjo teisių į tinkamas kalinimo sąlygas, pažeidimų, t. y. laikymo 234 paras kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko nustatytų reikalavimų, 969 paras kamerose, kuriose nebuvo užtikrintas tinkamas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, pagrįstumo nėra, todėl teisėjų kolegija plačiau šiuo aspektu nepasisako.
38. Pasisakant dėl pirmosios instancijos teismo parinkto neturinės žalos atlyginimo būdo ir nustatyto jos dydžio, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02). Tokia pozicija grindžiama neturtinės žalos pobūdžio specifika, pagal kurią ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008). Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2017 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017 ir kt.).
39. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentais, kad nustatyti pažeidimai negali būti traktuojami kaip draudžiami veiksmai Konvencijos kontekste. Akcentuotina, kad EŽTT praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad sanitarinio mazgo įrengimas gyvenamojoje kameroje, kai juo besinaudojantis asmuo gali būti matomas kitų asmenų, neužtikrina asmens privatumo ir gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Konvencijos pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07). Be to, 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją EŽTT pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, kas yra nustatyta nagrinėjamu atveju, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.
40. Taigi, nagrinėjamu atveju, nustačius, kad pareiškėjas 234 paras buvo laikomas pažeidžiant minimalaus kameros ploto reikalavimą ir 969 paras – neužtikrinant tinkamo privatumo naudojantis kamerose esančiais sanitariniais mazgais, t. y. draudžiamus veiksmus Konvencijos prasme, pripažintina, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginta pinigais. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad dėl šių pažeidimų, įskaitant ir pareiškėjo laikymą nuo 2018 m. rugpjūčio 8 d. iki 2018 m. rugpjūčio 16 d. kameroje Nr. 205 pažeidžiant higienos normos HN 134:2015 39 punkto reikalavimą, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuria įvertino 3 500 Eur suma.
41. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).
42. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Lietuvos Respublikos Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017).
43. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes, sudarančias pagrindą konstatuoti ilgesnį pažeidimo, susijusio su higienos normos HN 134:2015 39 punkto reikalavimo neužtikrinimu, laikotarpį, į nustatytų pažeidimų kumuliatyvų poveikį ir kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, į pareiškėjo nurodytus nepatogumus, patirtus dėl ploto trūkumo ir privatumo neužtikrinimo, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistas 3 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas nėra pakankamas dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti, todėl sprendžia, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydis turi būti didinamas iki 4 000 Eur.
44. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas ir skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 31 d. sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.
Pareiškėjo V. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 31 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui V. A.iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 4 000 Eur (keturis tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 31 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.