- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-06-22
- Bylos Nr.
- e2A-612-775/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-14360-2021-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Edita Šliumpienė, Rasa Urbanavičiūtė, Virginija Gudynienė
- Atsakovas
- R. L.
- Ieškovas
- akcinės bendrovės ,,Lietuvos draudimas“
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Gudynienės, Rasos Urbanavičiūtės ir Editos Šliumpienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1449-1088/2022 pagal ieškovės akcinės bendrovės ,,Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui R. L. dėl išmokėtos draudimo išmokos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė akcinė bendrovė (toliau – AB) ,,Lietuvos draudimas“ (toliau – ieškovė) prašė priteisti iš atsakovo R. L. (toliau – atsakovas) 3 312,59 Eur išmokėtą draudimo išmoką, 142,49 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad tarp šalių sudarytos Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties (toliau – sutartis) pagrindu laikotarpiu nuo 2020 m. birželio 6 d. iki 2020 m. liepos 6 d. buvo apdrausta transporto priemonės „Audi A7“ (toliau – transporto priemonė) valdytojų civilinė atsakomybė. Draudėjas – atsakovas, 2020 m. birželio 14 d. sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo padaryta žala stovinčiai transporto priemonei „Ford Fiesta“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) Kadangi dėl eismo įvykio atsakingu buvo pripažintas atsakovas, ieškovei draudimo sutarties pagrindu, atsirado pareiga išmokėti draudimo išmoką, kompensuojant nukentėjusiam asmeniui padarytą žalą. Ieškovė nukentėjusiam išmokėjo 3 312,59 Eur draudimo išmoką. Sutarties, kurios pagrindu ieškovė išmokėjo draudimo išmoką, sudarymo metu transporto priemonė neturėjo nuolatinių valstybinių numerių, todėl buvo nurodytas jos VIN kodas. Tačiau administracinio nusižengimo protokolas patvirtina, kad eismo įvykio metu transporto priemonė buvo su valstybiniais numeriais, išduotais ne Lietuvos Respublikoje. Atsakovas, būdamas transporto priemonės savininku, nepranešė ieškovei apie pasikeitusius transporto priemonės registracijos duomenis, todėl atsakovui, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 62.2 punktu, tenka pareiga atlyginti ieškovei 50 procentų nuo išmokėtos draudimo išmokos, t. y. 1 656,30 Eur, tuo pagrindu, kad ieškovei nebuvo pranešta apie padidėjusią riziką. Be to, atsakovas, padaręs turtinę žalą, nesant nukentėjusiojo asmens įvykio vietoje, nepranešė nukentėjusiajam ir policijai apie eismo įvykį, nepažymėjo jo vietos kelių eismo taisyklių numatyta tvarka ir iš eismo įvykio vietos pasišalino, todėl ieškovė, vadovaudamasi Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 1 dalies 4 punktu, prašo iš atsakovo priteisti 100 procentų išmokėtos draudimo išmokos, t. y. 3 312,59 Eur. Sprendimas administracinio nusižengimo byloje nebausti atsakovo už pasišalinimą iš įvykio vietos, ieškovės vertinimu, neturi prejudicinės galios, sprendžiant dėl civilinės atsakomybės atsakovo atžvilgiu taikymo. Ieškovė taip pat prašė iš atsakovo priteisti 142,49 Eur kompensacines palūkanas pagal jos pateiktą paskaičiavimą (3 312,59 Eur (skola) X 0,05 (palūkanų dydis)/365 (dienų skaičius metuose) X 314 (pradelstų dienų skaičius)), skaičiuojamas nuo pareikalavimo įvykdyti prievolę (2020 m. lapkričio 1 d.) iki ieškinio teismui pareiškimo dienos.
Atsiliepimas
3. Atsakovas ieškinį prašė atmesti ir priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog ieškovė jam regresinį reikalavimą reiškia nepagrįstai, kadangi sudarant draudimo sutartį transporto priemonė turėjo Europos Sąjungos valstybėje – Prancūzijoje išduotą pastovų valstybinį numerį, tačiau jis, sudarant draudimo sutartį, nebuvo įrašytas ne dėl atsakovo kaltės, kadangi, pildydamas sutartį, draudikas pats sprendžia, kokie duomenys yra jam pakankami savininkui ir automobiliui, t. y. draudėjui, identifikuoti. Transporto priemonės duomenys, priešingai nei teigia ieškovė, nesikeitė, jie buvo tokie patys tiek draudimo sutarties sudarymo metu, tiek eismo įvykio metu. Ieškovės nurodoma aplinkybė, kad atsakovas iš eismo įvykio pasišalino, nėra pagrįsta byloje esančiais įrodymais. Į eismo įvykį nebuvo iškviesta policija, kadangi tai buvo techninė avarija, nukentėjusių asmenų nebuvo. Atsakovas neturėjo tikslo slėptis ir pasišalinti iš eismo įvykio vietos. Atsakovas dėjo pastangas rasti nukentėjusios transporto priemonės savininką, to nepavykus, ant priekinio automobilio lango paliko raštelį su savo telefono numeriu, tikėdamasis, kad netrukus su juo bus susiekta, be to, atsakovas pats nuvyko į policiją, apie eismo įvykį pranešė ieškovei. Atsakovas ieškovei 2020 m. spalio 30 d. pareiškė, kad nesutinka su jos regresiniu reikalavimu, tačiau ieškovė nepateisinamai ilgai delsė pareikšti ieškinį ir tokiu būdu veikė neapdairiai, neprotingai ir nerūpestingai, todėl jos reikalavimą dėl kompensacinių palūkanų, paskaičiuotų už 314 dienas, atsakovas prašė atmesti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Kauno apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 30 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Priteisė ieškovei iš atsakovo 3 312,59 Eur išmokėtą draudimo išmoką, 142,49 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (3 455,08 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2021 m. spalio 6 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 148,08 Eur bylinėjimosi išlaidas. Valstybei iš atsakovo priteisė 10,74 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.
5. Teismas nustatė, kad šalys 2020 m. birželio 6 d. sudarė Įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, kurios pagrindu laikotarpiu nuo 2020 m. birželio 6 d. iki 2020 m. liepos 6 d. buvo apdrausta transporto priemonės „Audi A7“, valstybinis Nr. --, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojo civilinė atsakomybė.
6. Bylos medžiaga patvirtina, kad 2020 m. birželio 14 d., apie 6.00 val., atsakovas, vairuodamas transporto priemonę „Audi A7“, valstybinis registracijos numeris (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), sukėlė eismo įvykį. Atsakovas nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, pasirinkdamas važiavimo greitį neatsižvelgė į vietovės reljefą, susidarius aplinkybėms, nesumažino važiavimo greičio ir nesustojo, atsitrenkė į stovinčią transporto priemonę „Ford Fiesta“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kuri nuo smūgio atsitrenkė į požeminių komunikacijų riboženklį. Eismo įvykio metu buvo sugadintos abi transporto priemonės ir požeminių komunikacijų riboženklis. Atsakovas ieškovei apie eismo įvykį pranešė 2020 m. birželio 22 d. internetu per savitarnos svetainę. Gavusi transporto priemonės „Ford Fiesta“ remonto kaštus patvirtinančius dokumentus bei Compensa Vienna Insurance Group pretenzijas dėl žalos atlyginimo, ieškovė išmokėjo 3 312,59 Eur draudimo išmoką ir 2020 m. rugsėjo 15 d. pateikė atsakovui pretenziją dėl išmokėtos išmokos išieškojimo.
Šalies argumentai
7. Ieškovė iš atsakovo prašė priteisti 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos tuo pagrindu, kad ieškovei nebuvo pranešta apie padidėjusią riziką, t. y. atsakovas, būdamas transporto priemonės savininku, nepranešė ieškovei apie pasikeitusius transporto priemonės registracijos duomenis (TPVCAPDĮ 8 straipsnio 4 dalis). Atsakovas teigė, kad transporto priemonės draudimo sutarties sudarymo metu draudimo agentei jis pateikė asmens dokumentą ir transporto priemonės registracijos liudijimą, kuriame buvo įrašyti Prancūzijoje išduotų valstybinių numerių duomenys. Teismo posėdyje draudimo sutarties sudarymo metu ieškovę atstovavusi draudimo agentė paaiškino, kad draudimo sutarties sudarymui visais atvejais buvo reikalaujama pateikti asmens dokumentą ir automobilio techninį pasą. Tuo atveju, jeigu buvo draudžiama transporto priemonė, kuriai išduoti ne Lietuvos Respublikos valstybiniai numeriai, jie į draudimo sutartį ir į sistemą nebuvo įrašomi, kadangi sistema kitoje valstybėje išduotų numerių nesupranta ir neidentifikuoja, todėl transporto priemonei identifikuoti visada įrašomas tik jos identifikavimo kodas.
Žemesnės instancijos teismas
8. Teismas, vadovaudamasis liudytojos parodymais, nustatė, kad atsakovo transporto priemonės valstybiniai numeriai į draudimo sutartį nebuvo įrašyti ne todėl, kad atsakovas šių duomenų ieškovės atstovei nepateikė, o todėl, kad jų nepriima duomenis apdorojanti ieškovės sistema. Byloje duomenų, patvirtinančių, kad draudimo sutarties sudarymo metu atsakovo transporto priemonė neturėjo nuolatinių valstybinių numerių ir kad jie eismo įvykio metu buvo pasikeitę, nėra. Kadangi nustatytos aplinkybės pavirtina, kad šalims sudarant draudimo sutartį, ieškovei buvo pateikti duomenys apie transporto priemonės valstybinius numerius, išduotus Prancūzijoje, ir nepatvirtina ieškovės teigiamos aplinkybės, kad atsakovas jai nepranešė apie pasikeitusius transporto priemonės registracijos duomenis, teismas ieškinio reikalavimą priteisti 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos tuo pagrindu, kad ieškovei nebuvo pranešta apie padidėjusią riziką, atmetė kaip neįrodytą ir nepagrįstą.
Šalies argumentai
9. Ieškovė TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu prašė iš atsakovo priteisti 100 procentų išmokėtos draudimo išmokos, kadangi atsakovas, turėdamas pareigą nedelsiant apie eismo įvykį pranešti policijai, pasišalino iš įvykio vietos. Ieškovė teigė, jog aplinkybė, kad administracinėje byloje nebuvo pripažinta, jog atsakovas pasišalino iš įvykio vietos ir dėl to jam administracinė atsakomybė nebuvo taikyta, neatleidžia atsakovo nuo civilinės atsakomybės. Ieškovė rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-650-686/2015, kurioje pasakyta, kad TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nepasisakoma apie atsakingo už žalos padarymą asmens kaltę dėl pasišalinimo iš įvykio vietos ir jos formas, todėl sprendžiant asmens atsakomybės klausimą dėl pasišalinimo iš įvykio vietos, jo veiksmai turi būti vertinami pagal rūpestingo, atidaus žmogaus elgesio matą. Taigi, eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui išmokėjęs draudimo išmoką draudikas turi atgręžtinio reikalavimo teisę dėl išmokėtos draudimo išmokos tik tada, jei transporto priemonės valdytojas dėl savo kaltės neįvykdė ar netinkamai vykdė TPVCAPDĮ nustatytas pareigas. Taikant TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą, nėra būtina konstatuoti tyčinį vairuotojo pasišalinimo iš įvykio vietos faktą, kadangi kaltė dėl pasišalinimo iš įvykio vietos gali pasireikšti ir neatsargumu.
Žemesnės instancijos teismas
10. Teismas iš atsakovo atsikirtimų į ieškinį, jo paaiškinimų teismo posėdžio metu ir administracinėje byloje nustatė, kad atsakovas aiškiai suprato, jog jis sukėlė eismo įvykį, kurio metu, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, buvo žymiai apgadinta stovėjusi transporto priemonė. Atsakovas taip pat neginčijo aplinkybės, kad į įvykio vietą jis nekvietė policijos, tačiau nesutiko su ieškovės argumentais, jog jis pasišalino iš eismo įvykio vietos, kadangi eismo įvykis įvyko atsakovo namo kieme, įvykio metu nebuvo sužalota asmenų ir atsakovas tikėjosi rasti nukentėjusios transporto priemonės savininką. Atsakovas apklausė pro langus žiūrėjusius žmones, tačiau niekas nežinojo, kam priklauso transporto priemonė, todėl ant priekinio stiklo paliko raštelį su savo telefono numeriu, tikėdamasis, kad transporto priemonės savininkas su juo netrukus susisieks.
11. Iš patrulių tarnybinių pranešimų teismas nustatė, kad pareigūnams atvykus prie minėto automobilio už jo priekinio kairės pusės valytuvo buvo lapas ant kurio parašyta ,,tel. Nr. (duomenys neskelbtini) R. paskambinti dėl mašinos“. Pareigūnams paskambinus nurodytu telefonu, atsiliepė vyras, iš kurio tono buvo galima suprasti, kad asmuo yra neblaivus, kadangi vyro kalba buvo nerišli, jis aiškino, kad nepažįsta R. ir kad rado telefoną. Po kelių sekundžių asmuo savo paaiškinimą pakeitė ir pasakė, kad šiuo metu R. šalia nėra ir kad jam perduos, jog skambino iš policijos dėl eismo įvykio.
Atsiliepimas
12. Atsakovas teigė, kad įvykio jis neslėpė ir buvo aktyvus bei sąžiningas jį tiriant, negavęs policijos jam siųsto šaukimo, pats nuvyko ir pranešė, kad sukėlė eismo įvykį. Teismas, vertindamas šiuos argumentus atsakovo sąžiningumo aspektu, pažymėjo, kad atsakovas, būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, policijos pareigūnams 2020 m. birželio 21 d. paaiškinime nurodė, kad, nesulaukęs skambučio iš nukentėjusios, paskambino draudimo bendrovei, kurioje buvo apdraudęs transporto priemonę, ir pranešė apie įvykį bei pateikė įvykio aprašymą, o netrukus iš policijos gavo kvietimą atvykti. Tačiau byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas policijoje paaiškinimus raštu teikęs 2020 m. birželio 21 d., ieškovei apie įvykį pranešė 2020 m. birželio 22 d. ir ne telefonu. Teismas pripažino, kad šie duomenys patvirtina, jog atsakovas ieškovę apie eismo įvykį informavo, pažeisdamas TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytą 3 darbo dienų terminą. Be to, nors atsakovas teigė, kad savo transporto priemonę jis turėjo patraukti dėl to, kad į darbus važiuojantiems kaimynams nesudarytų neįveikiamos kliūties išvažiuoti į gatvę ir vykti į darbą, tačiau eismo įvykis įvyko sekmadienio rytą.
Žemesnės instancijos teismas
13. Teismas vadovavosi eismo įvykio metu galiojusios redakcijos Kelių eismo taisyklių (Žin., 2003, Nr. 7-263; 2008, Nr. 88-3530) 222 punktu, pagal kurį, jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį nukentėjusiajam, o jeigu tai neįmanoma, – policijai. Atsakovo atstovė teismo posėdyje nurodė, kad nors atsakovas, palikdamas raštelį su savo telefonu numeriu, galėjo tikėtis, jog nukentėjęs asmuo jam paskambins, tačiau ši aplinkybė nevertintina, kad tokiu būdu atsakovas tinkamai įvykdė jam tenkančią pareigą nedelsiant pranešti apie eismo įvykį nukentėjusiajam asmeniui.
14. Nors atsakovas teigė, jog jis už pasišalinimą iš įvykio vietos nebuvo nubaustas administracine tvarka, tačiau tai neturi teisinės reikšmės pasišalinimo iš įvykio vietos fakto nustatymui civiline tvarka nagrinėjamoje byloje, kadangi tokiu atveju pakanka konstatuoti neatsargią kaltės formą, kuri šiuo atveju pasireiškė subjektyviu atsakovo manymu, kad nukentėjęs asmuo jam paskambins. Ištirtų įrodymų visuma, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo civiline tvarka nagrinėjamoje byloje daryti išvadą, kad atsakovas buvo pakankamai atidus ir rūpestingas vykdydamas teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Todėl teismas pripažino, jog ieškovė įrodė TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintas aplinkybes, leidžiančias draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, nukreipti regresinį reikalavimą į atsakingą žalos padarymu asmenį. Ieškovei pateikus prašomos priteisti draudimo išmokos dydį ir jos išmokėjimą patvirtinančius dokumentus, atsakovui žalos dydžio neginčijant, teismas šiuo pagrindu ieškovės reiškiamą reikalavimą nusprendė patenkinti.
Atsiliepimas
15. Atsakovas nesutiko su 142,49 Eur ieškovės paskaičiuotomis kompensacinėmis palūkanomis, kadangi pati ieškovė, uždelsdama 314 dienų pateikti teismui ieškinį, veikė neapdairiai nerūpestingai ir tuo jas išdidino. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.261 straipsniu, 6.37, 6.210 straipsniais ir CK 6.261 straipsnyje įtvirtinta bendrąją taisykle, pagal kurią kompensuojamosios palūkanos pradedamos skaičiuoti, kai skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą. Rėmėsi kasacinio teismo praktika, pagal kurią skolininko prievolė mokėti kreditoriui kompensacinę funkciją atliekančias palūkanas tampa vykdytina tik po pareikalavimo ją įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2013). Todėl nustatė, kad ieškovė kompensacines palūkanas paskaičiavo nuo tos dienos, kai atsirado jos teisė reikalauti išmokėtos sumos iš atsakingo už padarytą žalą asmens, t. y. nuo pranešime atsakovui nurodytos prašymo grąžinti išmokėtą draudimo išmoką dienos. Kadangi atsakovas atsisakė geranoriškai atlyginti žalą, būtent nuo šios dienos ieškovė, teismo vertinimu, ir patiria nuostolius dėl laiku neįvykdytos prievolės. Todėl teismas neturi pagrindo vertinti, kad ieškovė delsė pateikti ieškinį, ir jos reikalavimą dėl kompensacinių palūkanų priteisimo patenkino.
Žemesnės instancijos teismas
16. Kadangi pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį ir 6.210 straipsnio 1 dalį skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, teismas iš atsakovo ieškovei priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (3 455,08 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. spalio 6 d. ) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.
17. Nustatęs, kad teikdama ieškinį, ieškovė sumokėjo 78 Eur žyminį mokestį ir patyrė 70,08 Eur teisinės pagalbos išlaidas, rengiant ieškinį, iš viso 148,08 Eur, patenkinęs ieškinio reikalavimus, teismas nusprendė iš atsakovo ieškovei priteisti jos turėtas bylinėjimosi išlaidas. Valstybei iš atsakovo priteisė 10,74 Eur išlaidas, susijusias su teismo procesinių dokumentų įteikimu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
18. Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Atsiliepimas
1.1. Atsakovas nesutinka su teismo priimtu sprendimu, mano, kad priimtas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas.
1.2. Teismas nepasisakė ir nevertino atsakovo veiksmų pagal rūpestingo, atidaus žmogaus elgesio matą ir nekonstatavo, ar atsakovas tyčia ar neatsargiai pasišalino iš eismo įvykio vietos. Bylos nagrinėjimo metu neginčytinai nustatyta, jog atsakovas savo namų kieme kliudęs ir apgadinęs kitą automobilį, sustojo, kalbino namo gyventojus, žiūrėjusius pro langus, ir aiškinosi apgadinto automobilio savininką. Už apgadinto automobilio stiklo užkišo raštelį su savo telefono numeriu, kurį rado automobilio savininkės motinos iškviesti pareigūnai. Savo automobilį iš pravažiavimo atsakovas patraukė, nenorėdamas kliudyti kitiems automobiliams, tačiau jo neslėpė, pastatė savo gyvenamojo namo kieme. Atsakovas pats nuvyko į policijos komisariatą, geranoriškai parašė paaiškinimą policijai, apie eismo įvykį pranešė ieškovei. Nurodė, kad eismo įvykiui įvykus daugiabučio gyvenamojo namo kiemo teritorijoje, turėdamas pagrįstą pagrindą preziumuoti, jog apgadino kaimyno automobilį, policijos pareigūnų nekvietė, tačiau nurodyti veiksmai, atsakovo vertinimu, buvo nukreipti visokeriopai išsiviešinti įvykį ir atitinka rūpestingo, atidaus žmogaus elgesio matą. Teismui nebuvo pagrindo konstatuoti, jog atsakovas tyčia pasišalino iš eismo įvykio vietos, tačiau teismas nekonstatavoir kad atsakovas iš eismo įvykio vietos pasišalino dėl neatsargumo. Atsakovo vertinimu, pagrindo konstatuoti, jog jis neatsargiai pasišalino iš eismo įvykio vietos, nėra, kadangi jis suprato, jog apgadino savo automobilį ir dėjo maksimalias pastangas, kad automobilio savininkė susirastų atsakovą ir šalys galėtų užpildyti eismo įvykio deklaraciją. Tai, kad automobilio savininkė buvo išvykusi, o jos motina nesugebėjo rasti matomo atsakovo palikto raštelio, yra aplinkybės, kurios nuo atsakovo valios nepriklausė ir kurių jis numatyti negalėjo.
1.3. Teismas atsakovo parodymus vertino sąžiningumo aspektu, kadangi teikdamas paaiškinimą policijai ir paaiškinimus teisme, atsakovas supainiojo savo veiksmų eiliškumą. Tačiau teismas bylos nagrinėjimo metu iš atsakovo ir nereikalavo įvardinti savo veiksmų eiliškumo. Nuo eismo įvykio iki bylos nagrinėjimo iš esmės praėjo daugiau kaip metai, todėl suprantama, jog įvykių eiliškumą, pranešimų pateikimo būdą, atsakovas galėjo ir supainioti, bet tai, pasak atsakovo, nekeičia jo faktiškai atliktų veiksmų, kuriuos jis atliko, kliudęs automobilį. Tai, kad atsakovas informavo ieškovę apie eismo įvykį, pažeisdamas TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytą 3 darbo dienų terminą, neturi įtakos jo veiksmams tuoj po įvykio, kuomet jis dėjo maksimalias pastangas, kad apgadinto automobilio savininkas apie jį sužinotų, todėl šis formalus pažeidimas negali būti vertinamas kaip atsakovo nesąžiningumas. Tai, kad atsakovas patraukė automobilį dėl to, kad kaimynai galėtų išvažiuoti į darbus, bylos nagrinėjimo metu nurodė atsakovo advokatė, o ne jis pats, kaip savo sprendime nurodė teismas. Atsakovo vertinimu, advokatė, teikdama už jį paaiškinimus teismui, atsakovą neteisingai suprato. Kita vertus, žmonės į darbus važiuoja ir sekmadienį. Be to, teismas netikslino automobilio patraukimo priežasčių, atsakovui teikiant paaiškinimu teismui, preziumuodamas jo nesąžiningumą. Teismas atsakovo paaiškinimus, kurios ji teismui davė praėjus ilgam laiko tarpui nuo įvykio, laikė nesąžiningais ir praktiškai preziumavo atsakovo nesąžiningumą, tačiau nevertino atsakovo veiksmų tuoj po eismo įvykio pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotas taisykles. Atsakovo netikslūs paaiškinimai nesąlygojo galimybės jam išvengti atsakomybės ar pasislėpti.
Žemesnės instancijos teismas
1.4. Teismas konstatavo, kad pagal Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 222 straipsnį atsakovas apie įvykį turėjo nedelsiant pranešti nukentėjusiam, o jeigu tai neįmanoma, tuomet policijai. Taigi, pats teismas konstatavo, kad jeigu neįmanoma pranešti nukentėjusiajam, apie įvykį reikia pranešti policijai. KET nenumato, kokiu būdu turi būti pranešama apie įvykį nukentėjusiam, todėl, atsakovo vertinimu, raštelio palikimas yra tinkamas būdas nedelsiant nukentėjusiam pranešti apie eismo įvykį. Atsakovo žiniomis, policija į techninius autoįvykius nevažiuoja, todėl atsižvelgiant į eismo įvykio vietą ir laiką, jis ant nukentėjosiojo automobilio paliko raštelį ir tai buvo tinkama informavimo apie eismo įvykį priemonė. Atsakovas nemanė turintis pareigą apie įvykį pranešti ir policijai, kadangi manė, jog nukentėjęs asmuo jam paskambins. Tačiau jau aptarti atsakovo veiksmai (žr. 18.2. punktą) patvirtina, kad atsakovas elgėsi atvirai ir iniciatyviai.
1.5. Teismas taip pat konstatavo, jog 2020 m. rugsėjo 15 d. ieškovė atsakovui pateikė pretenziją, į kurią atsakovas atsakymą pateikė 2020 m. spalio 30 d. Tačiau nuo atsakymo į pretenziją gavimo dienos iki kreipimosi į teismą ieškovė uždelsė 314 dienas, žinodama, jog atsakovas su jos reikalavimu nesutinka. Jau ikiteisminėje stadijoje tarp šalių buvo kilęs ginčas dėl atsakovo kaltės ir prievolės atsakyti dėl delikto. Teismas, supainiojęs deliktinę atsakomybę su nustatyta pareiga įvykdyti prievolę, laikydamas, jog atsakovas praleido terminą prievolei įvykdyti, nenurodęs, kokia materialinės teisės norma jo prievolę nustato, priteisė 142,49 Eur kompensacines palūkanas, kildindamas jas iš pareigos nustatytu laiku įvykdyti prievolę. Atsakovo vertinimu, esant deliktui, ieškovė privalėjo įrodyti visus deliktinės atsakomybės pagrindus, juo labiau, kai atsakovas savo kaltę ginčijo. Todėl teismas be pagrindo iš atsakovo ieškovei priteisė kompensacines palūkanas, jas klaidingai kildindamas iš prievolės, neįvertinęs, kad pati ieškovė ypatingai ilgai delsė pareikšti ieškinį ir taip savo valia atsakovui didino materialinę naštą, t.y. naudojosi stipresniojo pozicija ir elgėsi nesąžiningai, neapdairiai ir neekonomiškai.
19. Atsiliepimas į atsakovo apeliacinį skundą nepateiktas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
20. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
21. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo dėl pasišalinimo iš įvykio vietos iš atsakovo priteistas žalos atlyginimas regreso tvarka, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
22. Apeliantas nesutinka su teismo sprendimu, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė kasacinio teismo praktikos ir nevertino: atsakovo veiksmų pagal rūpestingo ir atidaus žmogaus elgesio matą; ar atsakovas neįvykdė ar netinkamai įvykdė TPVCAPDĮ nustatytas pareigas dėl savo kaltės; ar atsakovas iš eismo įvykio vietos pasišalino tyčia ar dėl neatsargumo. Teismas nepagrįstai atsakovo nesąžiningumą nustatė, vertindamas tik bylos nagrinėjimo metu atsakovo teiktus netikslius paaiškinimus, o ne jo elgesį tuoj pat po įvykio, kuris buvo atviras, iniciatyvus ir atitinkantis rūpestingo žmogaus elgesio matą.
23. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. gruodžio 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-650-686/2015, išaiškino, kad sprendžiant asmens atsakomybės klausimą dėl pasišalinimo iš įvykio vietos, jo veiksmai turi būti vertinami pagal rūpestingo, atidaus žmogaus elgesio matą. Administracinio teisės pažeidimo byloje padarius išvadą, jog nėra pagrindo konstatuoti tyčinio pasišalinimo iš įvykio vietos fakto, sprendžiant dėl asmens administracinės atsakomybės, nėra pagrindo daryti išvadą nagrinėjamoje civilinėje byloje, kad asmuo buvo pakankamai atidus ir rūpestingas, vykdydamas teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Taikant TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą, nėra būtina konstatuoti tyčinio vairuotojo pasišalinimo iš įvykio vietos faktą – pakanka nustatyti, kad vairuotojas suvokė, jog įvyko eismo įvykis, t. y. kaltė dėl pasišalinimo iš įvykio vietos gali pasireikšti ir neatsargumu. Civilinėje teisėje pripažįstama, kad asmuo yra kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK. 6.248 straipsnio 3 dalis).
24. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apelianto veiksmai po įvykusio eismo įvykio buvo nukreipti visokeriopai išsiviešinti ir atitinkantys rūpestingo bei atidaus žmogaus elgesio standartą. Atsakovas po eismo įvykio sustojo, kalbino pro langus žiūrėjusius kaimynus ir aiškinosi, kieno automobilį apgadino, už automobilio stiklo paliko raštelį su savo telefono numeriu, savo automobilį patraukė, nes jis būtų kliudęs pravažiuoti kitiems automobiliams ir neslėpdamas pastatė jį savo namo kieme. Pats nuvyko į policijos komisariatą, nes suprato, kad jo dėl eismo įvykio niekas neieško. Geranoriškai parašė paaiškinimą policijai, apie eismo įvykį pranešė draudimo kompanijai.
25. Teisėjų kolegija, susipažinusi su byloje surinktais įrodymais, pritaria pirmosios instancijos teismui ir sprendžia, jog nėra pagrindo daryti vienareikšmę išvadą, kad atsakovas po eismo įvykio elgėsi visiškai sąžiningai ir dėjo maksimalias pastangas, kad automobilio savininkas jį susirastų ir galėtų užpildyti eismo įvykio deklaraciją.
26. Kelių eismo taisyklių 220 punkte nustatyta, jeigu eismo įvykio metu nežuvo ir nebuvo sužeistas žmogus, o su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai sutaria dėl eismo įvykio aplinkybių ir nekviečia policijos į eismo įvykio vietą, su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai privalo eismo įvykio deklaracijoje nubraižyti eismo įvykio schemą, aprašyti eismo įvykio aplinkybes ir duoti visiems su eismo įvykiu susijusiems eismo dalyviams pasirašyti. Kelių eismo taisyklėse taip pat nurodoma, jog jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį nukentėjusiajam, o jeigu tai neįmanoma, – policijai (KET 222 punktas). Imperatyvių KET taisyklių reikalavimų apeliantas nesilaikė. Vien tai, jog apeliantas paliko savo telefono numerį ir tikėjosi, kad automobilio savininkas jį susiras pats, neatleidžia apelianto nuo pareigos vadovautis imperatyviomis normomis ir kreiptis policiją, tuo atveju jei eismo įvykio metu nėra galimybės surasti nuketėjusįjį ir užpildyti eismo įvykio deklaracijos.
27. Byloje esantis kelių policijos patrulių tarnybinis pranešimas patvirtina aplinkybę, kad eismo įvykio dieną policijos patruliams paskambinus atsakovo eismo įvykio vietoje paliktu telefono numeriu ir prisistačius, atsiliepė vyras, iš kurio galima buvo suprasti, kad asmuo yra neblaivus, kadangi vyro kalba buvo nerišli, jis aiškino, kad nepažįsta R. bei, kad rado telefoną. Po kelių sekundžių pakeitė savo paaiškinimą ir pasakė, kad šiuo metu R. šalia nėra, bei, kad informaciją jam perduos, kad skambino iš policijos dėl eismo įvykio. Šios aplinkybės patvirtina, jog nors atsakovas eismo įvykio vietoje ir paliko savo telefono numerį, tačiau su atsakovu šiuo numeriu susisiekti nebuvo galimybės. Pažymėtina, jog eismo įvykis įvyko visai šalia atsakovo namų, policija atvyko į įvykio vietą tą pačią dieną, skambino atsakovui jo paliktu telefono numeriu, todėl atsakovas turėjo visas galimybes jau įvykio dieną, neatsiliepus nukentėjusiajai, kreiptis į policiją. Vis tik atsakovas policijai pranešimą pateikė tik 2020 m. birželio 21 d., t. y. nuo įvykio praėjus 7 dienoms, o draudimo bendrovei – 2020 m. birželio 22 d. Pranešimas policijai apie įvykį, praėjus septynioms dienoms, negali būti laikomas protingu ir atitinkančiu rūpestingo žmogaus elgesio standartą.
28. Teisėjų kolegija sprendžia, jog nors apeliantas paliko nukentėjusiajam savo kontaktinius duomenis, tačiau tolimesnės aplinkybės, kai su atsakovu nebuvo galimybės susisiekti šiuo telefono numeriu ir aukščiau nurodytas atsakovo elgesys, leidžia konstatuoti, kad apelianto atlikti sąmoningi veiksmai suvokus, jog padarytas eismo įvykis, tai yra pasišalinimas iš eismo įvykio vietos, apsunkino visų eismo įvykio aplinkybių nustatymą. Pavyzdžiui, viena iš tokių aplinkybių, kurias būtina nustatyti įvykus eismo įvykiui, eismo įvykio dalyvių blaivumas eismo įvykio metu. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog apelianto veiksmai atitinka atidaus ir rūpestingo žmogaus elgesio modelį įvykus eismo įvykiui. Todėl pirmosios instancijos teismas, nors sprendime labiau koncentravosi į bylos nagrinėjimo metu atsakovo teiktų paaiškinimų tikslumą ir nuoseklumą, tačiau vertindamas bylos įrodymų visumą, pagrįstai sprendė, kad surinkti įrodymai nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad atsakovas šiuo atveju buvo pakankamai atidus ir rūpestingas.
29. Apeliantas nesutinka su priteistomis kompensacinėmis palūkanomis, nurodo, kad teismas supainiojo deliktinę atsakomybę su nustatyta pareiga įvykdyti prievolę, nenurodė, kokia materialinės teisės norma nustato atsakovo prievolę, taip pat neįvertino to, kad ieškovas ypatingai delsė pareikšti ieškinį ir tokiu būdu nepagrįstai didino atsakovui materialinę naštą.
30. Su apelianto teiginiais nėra pagrindo sutikti. CK 6.210 straipsnis numato, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Prievolė – tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą. Prievolių atsiradimo pagrindais gali būti tiek sutartis, tiek deliktas. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad kompensuojamosios palūkanos gali būti mokamos ir esant deliktinei civilinei atsakomybei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2012), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino įstatymo nustatytais terminais pareikštą reikalavimą ir priteisė iš atsakovo kompensacines palūkanas.
31. Remiantis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas palieka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas)
32. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Apeliacinio skundo netenkinus, atsakovui bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nepriteistinos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).
33. Ieškovė nepateikė įrodymų apie jos patirtas išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl klausimas dėl jų priteisimo nespręstinas.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.