- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-25
- Bylos Nr.
- 1A-68-383-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-22-1-00677-2011-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdas Vitunskas (pirm.), Svetlana Jurgaitienė, Kęstutis Dargužis
- Nuteistasis
- P. M.
- Nukentėjusysis
- L. M., D. B.
- Advokatai
- Vaclovas Kaminskas
- Kategorijos
- 2.4.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėjas Valdas Vitunskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-68-383/2013
Teisėja Daiva Jankauskienė Teisminio proceso Nr. 1-22-1-00677-2011-0
2013 m. sausio 25 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Vitunsko, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės ir Kęstučio Dargužio, sekretoriaujant Viktorijai Akelienei, dalyvaujant prokurorei Rasai Kamantauskienei, nuteistajam P. M., nuteistojo gynėjui advokatui Vaclovui Kaminskui, nukentėjusiosioms L. M. ir D. B., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. M. apeliacinį skundą dėl 2012 m. spalio 1 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo P. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. 6 (šešiems) mėnesiams laisvės apribojimo, uždraudžiant P. M. bendrauti su L. M., R. B. ir D. B..
Iš P. M. priteista 2000 (du tūkstančiai) litų R. B. neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
P. M. nuteistas už tai, kad jis 2011 m. birželio 20 d. apie 15 – 15 val. 52 min. laikotarpiu (duomenys neskelbtini), demonstruodamas peilį ir išsakydamas grasinančio pobūdžio žodžius: ,,aš jums įrodysiu, paplepėkit dar, užmušiu jus visas, išskyrus A.“ ir tokiais veiksmais duodamas pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimai gali būti įvykdyti, grasino nužudyti L. M., R. B. ir D. B..
Šalies argumentai
Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodė, kad yra įsitikinęs, jog teismo nuosprendyje išdėstyti motyvai nepagrįsti jokiais įrodymais. Apeliantas teigia, jog per laikotarpį nuo 1994 m. iki 2010 m. turėjo daugiau kaip 200 000 (du šimtus tūkstančių) litų, kurių didesnę dalį investavo į (duomenys neskelbtini) namo dalį, priklausančią L. M. ir D. B.. Apeliantas pažymi, jog nevartoja alkoholio, nerūko, yra tvarkingas, sąžiningas, nevartoja necenzūrinių žodžių, yra paslaugus žmogus ir vienas geriausių kaimynų visoje gatvėje, ką patvirtino jo artimiausi kaimynai, apklausti teismo posėdyje. Apeliantas nurodo, jog sunkiu laikotarpiu išlaikė šeimą materialiai, padėjo morališkai ir atliko vyro – patėvio pareigas. 2000 m. pardavus sodybą už gautus pinigus apeliantas nurodo daręs namo rekonstrukciją, pastatęs priestatą, remonatvęs D. B. kambarį. Dėl daromo remonto niekas jam priekaištų nereiškė, priešingai – džiaugėsi, kad dirbo jų namuose, buvo ir yra paslaugus. Apelianto teigimu, 2004 m. tarp jo ir R. B. kilo konfliktas dėl trijų nupjautų medžio šakų, kurios trukdė į kiemą įkelti jachtą. Apie 2006 m. baiginėjosi jo pinigai, būtent tuo metu prasidėjo ir nesantaika tarp jo ir nukentėjusiųjų. Dėl nesutarimų šeimoje 2009 m. gruodį apeliantas nurodė išėjęs gyventi į savo brolio namą, tačiau, L. M. įkalbėtas, 2010 m. birželio mėn. grįžo gyventi į namą adresu (duomenys neskelbtini). Tačiau konfliktai tesėsi toliau, apelianto teigimu, jis buvo provokuojamas, jam buvo grasinama. Apeliantas nurodo, jog 2011-03-27 apie 11:30 val. jam virtuvėj verdant valgyti, nukentėjusiosios pradėjo nepagrįstai priekaištauti, kad jis daro betvarkę, pritaško ir pan. Apeliantas ėmė įrodinėti, kad tokių dalykų nėra. R. B. iškvietė policiją, tačiau atvykę pareigūnai tik paklausinėjo jo ir L. M..
Apeliantas nurodo, jog 2011-06-20 apie 16 val. jis virtuvėje gaminosi pietus, namie nieko nebuvo. Grįžusios namo į virtuvę atėjo L. M., R. ir D. B. ir pradėjo reikšti pretenzijas dėl kvapų, nešvarių grindų ir kad jis yra apsileidęs. Apelianto teigimu, jis bandė aiškintis, bet kilo eilinis ginčas, barimasis pakeltu tonu iš abiejų pusių. Apeliantas nurodo, jog panoro atsigerti vandens, įsipylė iš krano vandens į puodelį ir atsisukęs į kriauklę pradėjo gerti, o R. B. tuo tarpu pareiškė, kad jis neturi teisės naudotis vandeniu ar jį gerti. P. M. teigimu, R. B. priėjo iš nugaros ir pastūmė jį link kriauklės. Apelianto teigimu, jis staigiai atsisuko į R., sugniaužė kumščius, pakėlė rankas sulig pečiais, ji išsigando greito judesio, atšoko prie šalia esančio šaldytuvo ir atsirėmė į jį. Apeliantas supykęs dėl jos elgesio pasakė, jog gali ją sutraiškyti, paklupdyti ant kelių, kadangi ji be jokios priežasties jį skriaudžia. Tuo metu virtuvėje buvo ir L. bei D., jos viską matė. Apeliantas teigia, jog rankose nieko neturėjo, buvo gerokai supykęs, bet nė vienos iš jų nepuolė, peilio rankose neturėjo, niekas neišbėgo iš virtuvės, ginčas tęsėsi toliau. Atvykus nukentėjusiųjų iškviestam gydytojui, šis pamatavo spaudimą, uždavė kelis klausimus, surašė dokumentus. Tuo tarpu visos trys moterys išėjo į lauką, pasitiko atvykusius policijos pareigūnus ir su jais bendravo, kalbėjosi. Pareigūnai nebuvo užėję į virtuvę, su apeliantu, jo teigimu, nekalbėjo.
Apelianto teigimu, atliekant tyrimą tyrėja nesutiko parodyti jam byloje surinktų dokumentų, kompaktinio disko apžiūros protokolą surašė ne specialistas, o tyrėja, protokole nepažymėta įrašo pradžia ir pabaiga, kaltinamajame akte nurodyta neteisinga įvykio vieta. Apelianto teigimu, jam buvo trukdoma duoti parodymus teismo posėdyje, jo bylą nagrinėjant teisėja buvo paskyrusi kardomąją priemonę įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiųjų, kuri buvo panaikinta Kauno apygardos teismo nutartimi. Apeliantas taip pat nurodo, jog kilus konfliktui tarp jo ir R. B. bei D. B., pastaroji apipurškė jį dujomis, o R. B. trenkė jam po kaire akimi. Apeliantas pažymi, jog savo parodymų viso proceso metu nekeitė, o nukentėjusiosios L. M. ir jos dukros R. ir D. B. davė klaidingus parodymus. Apeliantas taip pat nurodo, jog teismo posėdžio metu buvo nepagrįstai atmestas jo ir gynėjo prašymas dėl fonoskopinės ekspertizės skyrimo, be to, nuosprendyje klaidingai nurodoma, kad nebuvo ginčytas įrašo tikrumas.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas apeliacinį skundą palaikė ir prašė tenkinti.
Prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
P. M. apeliacinis skundas yra atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (LR BPK 320 str. 3 d.). Esminių BPK pažeidimų nenustatyta.
Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str., išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, ištyrė įrodymus ir pagrįstai P. M. pripažino kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. ir paskyrė jam bausmę pagal Lietuvos Respublikos BK Specialiosios dalies straipsnio sankciją, laikydamasis Baudžiamojo kodekso Bendrosios dalies nuostatų.
Apeliantas skunde nurodo, kad apylinkės teismas nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiųjų parodymais, nes jie negali būti įrodymais, jį apkalba, nepagrįstai rėmėsi garso įrašu.
Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas (BPK 20 straipsnio 1, 2 dalys). Baudžiamojo proceso įstatymas suteikia kaltinamajam teisę duoti parodymus (BPK 22, 272 straipsniai), kurie, kaip ir kiti faktiniai bylos duomenys, patvirtinantys arba paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, turi būti ištirti ir įvertinti pagal teisėjo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas patikrina pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo teisingumą, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimą faktinėms aplinkybėms. (LAT Baudžiamoji byla Nr. 2K-203/2007)
Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, proceso metu patikrina ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, sprendžia klausimą dėl jų pripažinimo įrodymais ir juos įvertina. Įrodymų įvertinimas, jų patikimumas ir pakankamumas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai turi teisę pateikti teismui duomenis, kurie gali tapti įrodymais ir užimti procese tam tikrą poziciją tuo klausimu, tačiau tik teismas proceso metu gali spręsti kiek vieni ar kiti duomenys turi reikšmės sprendžiant bylą, taip pat kiek yra priimtina kiekvienos iš proceso šalių užimta pozicija. Tik nuosprendžiu nustatoma kokios reikšmingos bylai aplinkybės yra įrodytos ir nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Baudžiamojo proceso kodeksas nenustato ribų įrodymams rinkti. Įstatymas nustato, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Teismo išvados BPK 305 straipsnio išvardintais klausimais turi būti pagrįstas patikimais įrodymais, jų visuma.( Nr. 2K-189/2006)
Baudžiamojo proceso įstatyme nenustatyta, keliais įrodymais remdamasis teismas turi pagrįsti nustatytas faktines veikos padarymo aplinkybes bei kaltinamojo kaltę. Ar pakanka byloje įrodymų kaltinamojo kaltei pagrįsti kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. BPK 20 straipsnyje nustatyti reikalavimai įrodymams bei jų vertinimui. Įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, ir kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais. Teismas nuosprendyje turi konstatuoti, ar pakanka surinktų įrodymų, ar jais galima nustatyti visas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes. Teismo išvados nuosprendyje negali būti grindžiamos vien kaltinamojo prisipažinimu padarius nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą arba vien tik liudytojų ar nukentėjusiųjų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais, jeigu jų nepatvirtina kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.5. punktas).( 2K-333/2007) Teismas savo išvadas turi pagrįsti įrodymais, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse įrodymams keliamus leistinumo (jie buvo gauti teisėtais būdais, jų patikimumas patikrintas BPK numatytomis priemonėmis) ir liečiamumo (jais įrodinėjamos bent viena bylai reikšminga aplinkybė) reikalavimus.
Konstitucinė nuostata, įtvirtinta BPK 44 straipsnio 6 dalyje, garantuoja, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas šio Kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. „Kad teismo nuosprendis, kaip didžiausias teisinės galios procesinis dokumentas, galėtų įgyvendinti savo misiją, jis turi būti teisėtas, pagrįstas, teisingas ir įtikinantis. Teisėtas gali būti tik toks nuosprendis, kuriuo yra tiksliai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir kuris priimtas laikantis visų baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų. Pagrįstas bus tik toks nuosprendis, kuris priimtas remiantis visomis bylos aplinkybėmis, o jo išvados pagrįstos teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teisingas bus tik toks nuosprendis, kurį priėmęs teismas yra bešališkas, kuriuo yra nustatytas tikrasis kaltinamojo kaltimas ir kuriuo paskirta teisinga bausmė. Įtikinantis nuosprendis visuomenės yra suvokiamas kaip teisėtas, pagrįstas ir teisingas, tokio nuosprendžio teisinė išraiška yra motyvavimas – tai yra nuosprendyje yra aiškiai ir tiksliai parodyta, kokiais konkrečiais įrodymais pagrįstos visos teismo išvados ir sprendimai“.
BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmens kaltė gali būti įrodyta tik tokiais duomenimis, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Tai reiškia, jog asmens kaltė nusikaltimo padarymu negali būti grindžiama tikėtinais ar keliančiais abejonių duomenimis.( 2K-49/2006).
Apylinkės teismas pagrįstai vadovavosi nukentėjusiųjų parodymais. Nukentėjusiųjų parodymus patvirtina darytas nukentėjusios garso įrašas. Nuteistasis neginčija kad garso įraše yra jo balsas. Garso įrašo turinys (t.2, b.l. 106) patvirtina, kad P. M. grasina užmušti.
Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apylinkės teismas, nustatydamas ar buvo išsakyti grasinančio pobūdžio žodžiai, pagrįstai rėmėsi teismui pateiktų įrodymų visetu, o būtent tiek rašytiniais įrodymais, tiek garso įrašu, tiek nukentėjusiųjų parodymais, kurie yra vieni kitus papildantys. Taip pat apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, kad posėdžio metu apklausti liudytojai nei patvirtina, nei paneigia P. M. pareikštą kaltinimą ir šių asmenų parodymuose nėra jokių duomenų, kurie paneigtų nukentėjusiųjų parodymus ar sukeltų pagrįstų abejonių jais. Todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apylinkės teismas, įvertinęs pateiktų įrodymų visetą, padarė pagrįstą išvadą , jog P. M. išsakė grasinančio nužudyti nukentėjusiąsias pobūdžio žodžius.
Baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teisinę reikšmę turi tik realūs (ne tariami) grasinimai. BK 145 straipsnio 1 dalyje tiesiogiai suformuluota, kad baudžiamas tik toks grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Pažymėtina, kad grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino jį realizuoti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys Nr. 2K-403/2006, 2K-142/2007, 2K-26/2010). Taigi nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, panašūs į grasinimo, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan. (kasacinė nutartis 2K-341/2010).
Todėl apeliacinis nuteistojo skundas yra nepagrįstas ir atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutarė:
Nuteistojo P. M. apeliacinį skundą atmesti.