Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Benedikto Stakausko,

išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios V. K. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gegužės 5 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu vienuolikai metų, pagal BK 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 ir 5 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, galutinę bausmę nustatant laisvės atėmimas vienuolikai metų.

R. V. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu septyniems mėnesiams septyniolikai dienų.

Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 30 d. nutartis, kuria nukentėjusiosios V. K. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, nuteistojo E. S. ir jo gynėjo, prašiusių skundą atmesti, nukentėjusiosios, prašiusios skundą patenkinti, paaiškinimus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. V. nuteistas už tai, kad 2005 m. rugsėjo 1 d., apie 22 val., netoli E. V. sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), ant tako, einančio į sodininkų bendriją, apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto su J. K. metu, tyčia rankomis smogdamas nukentėjusiajam ne mažiau kaip septynis smūgius į galvą, padarydamas poodines kraujosruvas veide, galvos minkštuosiuose audiniuose, poodines kraujosruvas abiejose lūpose, nežymiai sutrikdė J. K. sveikatą ir sukėlė fizinį skausmą.

E. S. nuteistas už kito žmogaus nužudymą dėl savanaudiškų paskatų, o būtent už tai, kad 2005 m. rugsėjo l d., apie 22 val., netoli E. V. sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), ant tako, vedančio į sodininkų bendriją, apsvaigęs nuo alkoholio, išgertuvių metu, turėdamas tikslą užvaldyti kartu girtavusio J. K. turtą, užpuolė nukentėjusįjį, jį pargriovė ant žemės, tyčia sudavė J. K. ranka 4 smūgius į veidą ir 5 smūgius į krūtinę, spyrė batu apauta koja l kartą į nugarą ir 8 kartus į krūtinės ląstos kairįjį šoną. Dėl šonkaulių lūžimo krūtinės ląstos kairėje pusėje ir blužnies plyšimo išsiliejo kraujas į krūtinės, pilvaplėvės ertmes. Dėl ūmaus nukraujavimo, tą pačią dieną, tarp 23 – 24 val., J. K. mirė.

Be to, E. S. nuteistas už tai, kad 2005 m. rugsėjo l d., apie 22 val., toje pačioje vietoje, apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia pavartodamas fizinį smurtą – suduodamas J. K. ranka 4 smūgius į veidą ir 5 smūgius į krūtinę, spirdamas batu apauta koja l kartą į nugarą ir 8 kartus į krūtinės ląstos kairįjį šoną, prispausdamas gulintį nukentėjusįjį prie žemės, iš nukentėjusiojo kišenėje buvusios piniginės pagrobė 50 Lt, o iš E. V. sodybos kiemo pagrobė ten stovėjusį J. K. 500 litų vertės motorinį dviratį „Karpatai“, padarydamas 550 litų turtinę žalą.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius ir nutartis tik teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas, spręsdamas teisės klausimus, remiasi žemesnės instancijos teismo nuosprendyje ar nutartyje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, pats faktų nenustato, įrodymų netiria, todėl dėl tų kasatorės V. K. argumentų, kurie nėra susiję su teisės taikymo klausimais, kolegija nepasisako.

Dėl BK 129 straipsnio

Pagal BK 129 straipsnį baudžiamoji atsakomybė už kito žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir padarinių (nukentėjusiojo mirties) yra priežastinis ryšys, t. y. nukentėjusiojo mirtis – dėsningas, neatsitiktinis kaltininko veikos rezultatas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 8 punkte yra išaiškinta, kad tokiu atveju, kai nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli padaryti sužalojimai ir nustatyta, kad ne visi asmenys smurtą naudojo turėdami tyčią nužudyti, tai už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių kad E. S. ir R. V. buvo iš anksto susitarę nužudyti nukentėjusįjį. Nustatyta, kad įvykus tarpusavio konfliktui tarp R. V. ir J. K., fizinis smurtas prieš nukentėjusįjį imtas naudoti spontaniškai. Kadangi kiekvienas iš nuteistųjų elgėsi savarankiškai, todėl atsako už savo konkrečius veiksmus. Pagal BK 26 straipsnio 1 dalį bendrininkai atsako tik už tas vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia, todėl, jei smurtas panaudotas ne siekiant nužudyti, o kitu tikslu, tačiau nukentėjusysis dėl panaudoto smurto mirė, spręstina, ar visi smurtą naudoję asmenys atsako už nužudymą. Tai priklauso nuo to, ar buvo bendrininkų aptartos smurto naudojimo ribos ir kokioms aplinkybėms esant buvo panaudotas mirties padarinius sukėlęs smurtas. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, teismas nustatė, kuris iš dviejų prieš nukentėjusįjį smurtą vartojusių asmenų sudavė smūgius, sukėlusius J. K. mirtį. E. S. viso proceso metu pripažino spardęs nukentėjusįjį, taip pat nurodė, kad apie aštuonis kartus koja pataikė į kairį šoną. Šiuos jo parodymus patvirtino R. V., nors konkrečiai ir nenurodė, kur ir kiek kartų nukentėjusiajam įspyrė E. S. Nepagrįstu laikytinas kasatorės argumentas, kad nukentėjusiojo mirtį sukėlė trylikos traumuojančių kontaktų poveikis. Priešingai, iš teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad nukraujavimas, atsiradęs dėl kairėje kūno pusėje lūžusių šonkaulių ir trūkusios blužnies, kilo nuo ne mažiau kaip vieno traumuojančio kontakto. Kiti sužalojimai, padaryti J. K., įtakos mirčiai neturėjo. Įrodymų, kad nuteistasis R. V. būtų spyręs nukentėjusiajam į kairį šoną, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai nesurinko. Jis nukentėjusiajam padarė kitokio pobūdžio sužalojimus, kurie nenulėmė sunkių pasekmių. R. V. veika pagal sukeltas pasekmes pagrįstai kvalifikuota ne kaip nužudymas, bet kaip fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas. Teismas, R. V. veiką kvalifikuodamas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, atsižvelgė į tai, kad jis nuo pat ikiteisminio bylos tyrimo pradžios nuosekliai teigė, sudavęs nukentėjusiajam smūgius į galvą, taip pat įvertino aplinkybę, kad E. S. parodymai apie neva R. V. kojomis nukentėjusiajam padarytus smūgius, buvo duoti ikiteisminio bylos tyrimo pradžioje (T. 2, b. l. 6), o vėliau E. S. šią savo versiją paneigė, aiškindamas tik apie R. V. į galvą suduotus smūgius. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, teismas, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punktu, atliko jo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų ir teisiamojo posėdžio metu gautų duomenų lyginamąją analizę ir išsiaiškino parodymų pakeitimo priežastis.

Kolegija konstatuoja, kad nors smurtą prieš J. K. naudojo du asmenys, tačiau jis mirė ne nuo padarytų sužalojimų visumos – nukentėjusiojo mirtį sukėlė E. S. padaryti sužalojimai, todėl pagal BK 129 straipsnį atsako ne abu nuteistieji, o tik tas, kurio padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis.

Dėl įrodymų vertinimo taisyklių

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas (BPK 20 straipsnio 1, 2 dalys). Kolegija nepagrįstu laiko kasatorės teiginį, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas kaltinamųjų parodymais. Kaip pažymėjo pati nukentėjusioji, baudžiamojo proceso įstatymas suteikia kaltinamajam teisę duoti parodymus (BPK 22, 272 straipsniai), kurie, kaip ir kiti faktiniai bylos duomenys, patvirtinantys arba paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, turi būti ištirti ir įvertinti pagal teisėjo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Pažymėtina, kad teismas rėmėsi tais nuteistųjų parodymais, kuriuos patvirtino kiti byloje surinkti faktiniai duomenys: liudytojų V. Š., V. B. parodymai, įvykio vietos apžiūros, asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolai, specialisto išvada, eksperto R. Petrausko parodymai, duoti teismo posėdyje. Apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo teisingumą, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimą faktinėms aplinkybėms. Apeliantės V. K. skundas (kai kurie jo argumentai pakartoti kasaciniame skunde) buvo išnagrinėtas, laikantis baudžiamojo proceso kodekso normų, reguliuojančių bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka (BPK 320, 324 straipsniai). Dėl esminių apeliacinio skundo motyvų apeliacinės instancijos teismas pasisakė priimtoje nutartyje, kurios turinys atitinka BPK 332 straipsnio reikalavimus.

Nenustačius pirmosios instancijos nuosprendžio bei apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų (BPK 369 straipsnis), kasacinis skundas netenkintinas, o teismų procesiniai sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo nagrinėjimo ribų, pripažintini teisėtais (BPK 384 straipsnio 5 dalis).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nukentėjusiosios V. K. kasacinį skundą atmesti.