- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-07-09
- Bylos Nr.
- I1-3057-422/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00391-2020-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Janina Vitunskienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- R. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų, Lietuvos valstybė
- Advokatai
- Antanas Danielius
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas R. M. su skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į administracinį teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN, ir atsakovės atstovas), priteisti 20 000 Eur neturtinei žalai, kilusiai dėl netinkamų kalinimo sąlygų per 2017 m. birželio 9 d. – 2020 m. vasario 6 d. laikotarpį (toliau – ginčo laikotarpis), atlyginti. Pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, kad jis buvo apgyvendintas 5 būrio 1 patalpoje, 18 būrio 1 patalpoje, 17 būrio 2 patalpoje, 1 būrio 4 patalpoje ir 2 būrio 3 patalpoje. Nurodytose gyvenamosiose patalpose, kuriose jis atliko bausmę, nebuvo užtikrinta vienam asmeniui tenkanti teisės aktais reglamentuota minimali gyvenamojo ploto norma. Be to, didelę ploto dalį užėmė baldai. Pareiškėjo teigimu, gyvenamosiose patalpose matėsi pelėsis, buvo buitinių parazitų.
Pareiškėjas skunde akcentavo, kad visi jo išvardinti pažeidimai užfiksuoti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė didelį diskomfortą, dvasinių išgyvenimų, fizinį skausmą, orumo pažeminimą, reputacijos pablogėjimą ir neigiamų pasekmių sveikatai.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN atsiliepimu į skundą (b. l. 8–13) prašė R. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pravieniškių PN pateikė duomenis apie pareiškėjo gyvenamąsias patalpas ir nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu bausmę atliko patalpose, kuriose nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma buvo užtikrinta. Pažymėjo, kad bendrabučio tipo patalpose nuteistieji gali laisvai judėti, sportuoti ir užsiimti kita prasminga veikla. Atsiliepime nurodė, kad karantino patalpose yra įrengta 13 miegamųjų vietų, o kiek su pareiškėju ginčo laikotarpiu kalėjo nuteistųjų, atsakovės atstovas neturi galimybės nurodyti, todėl, kad neturi pareigos kaupti ir saugoti tokią informaciją. Atsakovės atstovas nurodė, kad patalpas valo patys nuteistieji, jiems sudaromos sąlygos palaikyti švarą ir tvarką gyvenamosiose patalpose. Teigė, kad Nacionalinis visuomenės sveikatos centras Antrojo sektoriaus karantino, 5, 18, 17, 1 ir 2 būrių patalpų nuteistojo R. M. gyvenamuoju laikotarpiu netikrino. Atsakovės atstovas tvirtino, jog pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pataisos namų pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią R. M. kildina iš tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo 2017 m. birželio 9 d. - 2020 m. vasario 6 d. laikotarpiu.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis). Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog Pravieniškių PN administracija gyvenamosiose patalpose neužtikrino nustatyto minimalaus vienam nuteistajam tenkančio gyvenamojo ploto.
Terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (redakcija, galiojusi iki 2020 m. sausio 22 d.) (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymas Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2020 m. vasario 6 d.). Pažymėtina, kad nuo 2020 m. sausio 22 d. iki 2020 m. vasario 6 d. vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto teisės aktai nereglamentavo. Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Pagal Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 punktą, pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą atsižvelgiama tik tuo atveju, kai yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-756/2018, 2018 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-705-822/2018, 2018 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2210-1062/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-645-552/2018 ir kt.). Nurodytas teisinis reglamentavimas nenustato baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl, apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas patalpos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad karantino patalpos artimesnės kamerų tipo patalpoms, dėl to šiose patalpose vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-592-624/2017, 2015 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1003-858/2015, 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1907-525/2018, 2019 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-630-556/2019).
Pravieniškių PN atsiliepime, 2020 m. vasario 25 d. pažymoje Nr. 62-2056 ir 2020 m. kovo 2 d. pažymoje Nr. 42-3983 pateikė duomenis apie karantino 5, 18, 17, 1 ir 2 būrių gyvenamąsias patalpas, jose gyvenusių nuteistųjų skaičių, šių patalpų plotą (b. l. 9, 16, 17, 19). Pareiškėjas teismo posėdžio metu kėlė ginčą dėl 2-o būrio 3-ioje gyvenamojoje patalpoje faktiškai buvusių asmenų skaičiaus. Su atsakovės atstovo nurodytais duomenimis apie 5 būrio 1 patalpos, 18 būrio 1 patalpos, 17 būrio 2 patalpos ir 1 būrio 4 patalpos plotus ir jose gyvenusių asmenų skaičių pareiškėjas sutiko.
Pravieniškių PN 2020 m. kovo 2 d. pažymoje Nr. 42-3983 nurodė, jog karantine nurodytu laikotarpiu buvo įrengta 13 miegamųjų lovų, kiek tuo laikotarpiu buvo nuteistųjų, pateikti duomenų neturi galimybės, nes tokia informacija nekaupiama ir nesaugoma (b. l. 17). Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2017 m. birželio 7 d. iki 2017 m. birželio 8 d. ir nuo 2019 m. spalio 31d. iki 2019 m. lapkričio 4 d. bausmę atliko karantino patalpoje, kurios plotas 40,69 kv. m ir kurioje buvo 13 miegamųjų vietų, todėl padalijus karantino patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui teko 3,13 kv. m ploto.
Atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, pareiškėjas nuo 2017 m. birželio 9 d. iki 2018 m. sausio 19 d. bausmę atliko 5 būryje, 1 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 52,24 kv. m ir kurioje faktiškai bausmę atliko 16 nuteistųjų, todėl vienam nuteistajam teko 3,27 kv. m ploto. Nuo 2018 m. sausio 19 d. iki 2018 m. balandžio 9 d. pareiškėjas bausmę atliko 18 būryje, 1 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 86,29 kv. m ir kurioje faktiškai bausmę atliko 23 nuteistieji, todėl vienam nuteistajam teko 3,75 kv. m ploto. Pažymėtina, kad minimos patalpos plotą padalijus iš 27 įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus vienam asmeniui tenkanti ploto norma nebūtų pažeista (3,20 kv. m). Laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 9 d. iki 2018 m. gegužės 31 d. pareiškėjas bausmę atliko 17 būryje, 2 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 26,62 kv. m ir kurioje buvo įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,33 kv. m ploto. Nuo 2018 m. gegužės 31 d. iki 2019 m. spalio 31 d. pareiškėjas buvo perkeltas į trečiąjį sektorių (b. l. 16), tačiau dėl trečiojo sektoriaus gyvenamųjų patalpų pareiškėjas skunde ginčo nekelia. Laikotarpiu nuo 2019 m. lapkričio 5 d. iki 2019 m. lapkričio 21 d. pareiškėjas bausmę atliko 1 būryje, 4 patalpoje, kurios plotas 26,29 kv. m ir kurioje gyveno 8 asmenys, todėl vienam asmeniui teko 3,29 kv. m ploto. Laikotarpiu nuo 2019 m. lapkričio 21 d. iki 2020 m. vasario 6 d. pareiškėjas bausmę atliko 2 būryje, 3 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 66,68 kv. m ir kurioje gyveno 21 asmuo. Būtent dėl minimos patalpos pareiškėjas kėlė ginčą ir tvirtino, kad patalpoje gyveno 22 asmenys.
Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie pareiškėjo paskyrimą į konkrečias gyvenamąsias patalpas, šių patalpų plotą, jose ginčo laikotarpiu faktiškai gyvenusių asmenų skaičių, todėl darydamas išvadas jais vadovaujasi. Kaip minėta, pareiškėjas teismo posėdžio metu kėlė ginčą dėl 2 būrio 3 gyvenamosios patalpos, tvirtindamas, jog joje gyvena 22 asmenys. Teismas atmeta šiuos pareiškėjo teiginius, nes 2019 m. gruodžio 27 d. skunde Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie SAM Kauno departamento Kaišiadorių skyriui pats pareiškėjas nurodė, jog 3 patalpoje bausmę atlieka 21 nuteistasis (b. l. 66, 67). Pareiškėjo prašymu teismas iš Pravieniškių PN išreikalavo duomenis apie gyvenamųjų patalpų paskirtį ir kadastrinių matavimų planų kopijas. Pagal šiuos duomenis 18 būrio 1 gyvenamosios patalpos plotas yra 99,16 kv. m, tačiau atlikus remontą patalpos plotas sumažėjo iki 86,29 kv. m (b. l. 126–133). Tačiau atsižvelgiant į pirmiau nurodytus duomenis pareiškėjui šioje patalpoje minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto norma pažeista nebuvo.
Nors pareiškėjas skunde ir nekėlė ginčo dėl patalpų, kuriose jis atliko bausmę, paskirties (apie tai nurodė teismo posėdžio metu), tačiau Pravieniškių PN pateikė duomenis, kad patalpų, kuriose pareiškėjas atliko bausmę, paskirtis yra specialioji (b. l. 89, 126, 127). Pažymėtina, kad Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 (toliau – ir Statybos reglamentas) „Statinių klasifikavimas“ III skirsnio „Negyvenamieji pastatai“ 7 punktas numato, jog negyvenamieji pastatai pagal paskirtį skirstomi į pogrupius. Statybos reglamento 7 straipsnio 16 dalis apibrėžia, kad specialiosios paskirties pastatai – pastatai, skirti specialiesiems tikslams (kareivinių pastatai, kalėjimai, pataisos darbų kolonijos, tardymo izoliatoriai, policijos, priešgaisrinių ir gelbėjimo tarnybų pastatai, slėptuvės, pasienio kontrolės punktai ir kiti pastatai). Pareiškėjo argumentai, kad jis buvo apgyvendintas sandėlio tipo patalpose, yra nepagrįsti. Atsižvelgus į šiuos duomenis, sprendžiama, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui karantino patalpoje teko 3,13 kv. m ploto, o gyvenamosiose patalpose teko nuo 3,18 kv. m iki 4,73 kv. m ploto.
Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes ir atsižvelgęs į taikomą teisinį reglamentavimą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką teismas sprendžia, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamųjų patalpų plotą (3,6 kv. m) karantino patalpose iš viso 7 paras buvo pažeista (pareiškėjui teko 3,13 kv. m ploto).
Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog patalpose, kuriose ginčo laikotarpiu atliko bausmę, buvo pelėsio ir buitinių parazitų.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma Nr. HN134:2015) 20 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų; laisvės atėmimo vietoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka. Atsakovės atstovas į bylą pateikė 2016 m. lapkričio 23 d. sudarytą su UAB „Utenos deratizacija“ sutartį (b. l. 49–52) ir paslaugų atlikimo aktus (b. l. 21–24). Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie SAM 2020 m. sausio 21 d. patikrinimo akte Nr. (2-22 4.80)PA-143 (toliau – ir Patikrinimo aktas) nurodyta, kad Pravieniškių PN nustatyta Lietuvos higienos normos HN 134:2015 20 punkto pažeidimų (b. l. 69–73). Patikrinimo akte padaryta išvada, kad 3 sektoriaus 20 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje bendrojo naudojimo virtuvėje buvo pastebėta blakių ir tarakonų bei 2-ojo sektoriaus ilgalaikių pasimatymų kambaryje aptikta nariuotakojų liekanų. Pažymėtina, kad pareiškėjas patikrinimo metu bausmę atliko 2 sektoriuje, todėl konstatuojama, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu bausmę atliko kalinimo sąlygomis, neatitinkančiomis Lietuvos higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimų.
Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė naujas aplinkybes apie tai, kad patalpose luposi dažai, per lubas bėgo vanduo, lovos buvo metalinės, senos ir neremontuojamos, langai kiauri. Teismas pažymi, kad pareiškėjas turėjo teisę raštu tikslinti skundo pagrindą ir dalyką, tačiau patikslinto skundo neteikė. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas neteikė teismui patikslinto skundo, teismas bylą nagrinėja pagal 2020 m. vasario 19 d. nutartimi priimtą skundą ir pareiškėjo posėdžio metu nurodytų naujų aplinkybių nevertina. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2018 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1353-662/2018).
Taigi įvertinus byloje esančius įrodymus ir teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad Pravieniškių PN-AK tam tikrais ginčo laikotarpiais neužtikrino pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų, pažeidžiant Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 punktą ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimus.
Pareiškėjas prašė priteisti 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pareiškėjas nurodė, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė išgyvenimų. Tačiau, teismo vertinimu, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje esanti Pravieniškių PN-AK Antrojo sektoriaus Resocializacijos skyriaus 2020 m. vasario 24 d. pažyma patvirtina, kad pareiškėjas į psichologus dėl patirtų dvasinių išgyvenimų dėl netinkamų kalinimo sąlygų ginčo laikotarpiu nesikreipė (b. l. 18).
Tačiau teismui nekyla abejonių, kad pareiškėjas dėl konstatuotų pažeidimų galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Teismas vertina, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą laikant jį teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, t. y. 7 paras pareiškėjui trūko 0,47 kv. m gyvenamojo ploto ir nustatytas Lietuvos higienos normos HN 134:2015 20 punkto pažeidimas.
Įvertinus pažeidimų trukmę ir pobūdį, nesant įrodymų apie tai, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, nenustačius, kad jam būtų atsiradę kokių nors negrįžtamų sveikatos sutrikimų, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 30 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovės. Tokia išvada iš esmės atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-807-442/2019).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo R. M. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui R. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 30,00 Eur (trisdešimt eurų 00 ct) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.