Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų: kolegijos pirmininkės Žibutės Budžienės, pranešėjos Aušros Baubienės, teisėjo Egidijaus Tamašausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-434-375/2015 pagal ieškovės A. D. ieškinį atsakovui J. M. dėl pažeistų teisių ir žalos atlyginimo, tretieji asmenys A. M., G. D.,

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

Trečiasis asmuo G. D. su ieškiniu sutiko.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, dėl ko neteisingai sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovas jai trukdo patekti į namo palėpe bei ja naudotis, kad atsakovas, nukirtęs beržus bendraturčiams priklausančiame 3 ha ploto žemės sklype, padarė jai 8939,70 Eur žalą.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantės argumentais.

Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. G. K., bylos Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; 2011 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Rytų skirstomieji tinklai“ v. religinė bendruomenė Meditacijos centras „Ojas“, bylos Nr. 3K-3-415/2011; kt.). Įvertinusi byloje esančius įrodymus, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas šių taisyklių nepažeidė, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo 2015-04-30 sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti jį apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Tai, kad teismas tam tikrus įrodymus ir faktus vertino kritiškai, kad nurodė motyvus, kurie nepalankūs vienai iš šalių, ar kad priėmė vienai iš šalių nepalankų sprendimą, nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismas įrodymų nevertino ar vertino neteisingai, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisingas. Skundžiamojo teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje yra pateiktas argumentuotas įrodymų vertinimas, o apeliantė nepaneigė teismo išvadų teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl trukdymo naudotis pastoge

Apeliantės teigimu, teismas nepagrįstai akcentavo galimybę ieškovei išgriauti užmūrytas duris pirmajame aukšte, nes atsakovas neleido ieškovei patekti į bendro naudojimo patalpą, pažymėtą indeksu 1-1/9.21 pro lauko duris. Teisėjų kolegija šiuos apeliantės teiginius laiko nepagrįstais. Iš į bylą pateiktos 2008-08-28 pirkimo – pardavimo sutarties 7.3 punkto matyti, kad A. D. naudosis 0.10 ha žemės sklypo dalimi, plane pažymėta „B“ bei gyvenamojo namo patalpomis: 1-3/10.08 m²; 1-4/11.53 m². Patalpa 1-1/9.21 m² šalys naudosis bendrai (po ½ dalį.). Į patalpą 1-1/9.21 m² galima patekti einant per atsakovo žemės sklypą įeinant į gyvenamąjį namą per lauko duris arba išgriovus ieškovės užmūrytas duris iš patalpos 1-3/10.08 m². Kaip matyti, apeliantei įsigyjant patalpas pirkimo – pardavimo sutartyje buvo numatyta jomis naudojimosi tvarka. Apeliantei taip pat buvo žinoma, kad ji naudosis žemės sklypo dalimi pažymėta „B“. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantė savo iniciatyva užmūrydama duris iš jai priklausančios patalpos 1-3/10.08 m², per kurias buvo galima patekti į šalių bendrojo naudojimo patalpą 1-1/9.21 m², veikė savo rizika. Tai, kad apeliantės teigimu, durys buvo užmūrytos su atsakovo sutikimu ir jis penkerius metus neprieštaravo, kad ieškovė patektų į jai priklausančią palėpės dalį pereinant atsakovui priklausančia žemės sklypo dalimi, nepaneigia atsakovo teisės savo nuožiūra naudotis jam priklausančia sklypo dalimi bei ieškovės pareigos naudotis tomis patalpomis ir ta žemės sklypo dalimi, kurios nustatytos pirkimo – pardavimo sutartimi. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė neginčijo nustatytos naudojimosi patalpomis ir žemės sklypo dalimi tvarkos, todėl tai, kad teismo siūlomas durų išgriovimas nepriimtinas ieškovei ir jos šeimos nariams, kolegijos vertinimu nesuteikia ieškovei teisės naudotis atsakovui priklausančia sklypo dalimi patenkant į bendro naudojimo patalpas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmos instancijos teismo išvadomis, kad išgriaunant užmūrytas duris ir atstatant turto padėtį į pradinę, buvusią ieškovei įgyjant minėtą turtą, optimaliai užtikrintų ieškovės teisę netrukdomai naudotis jai priklausančiomis patalpomis ir tokiu būdu nepažeistų abiejų šalių interesų pusiausvyros. Nors apeliantė nurodo, kad pirmos instancijos teismas nepasisakė dėl ieškovės argumentų, kad ji negali patekti į jos naudojamą palėpės patalpą dėl užrakintų šios patalpos durų, tačiau ši aplinkybė nepakankama konstatuoti apeliantės teisių pažeidimą. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog ieškovės reikalavimas įpareigoti atsakovą netrukdyti ieškovei patekti į palėpę einant per atsakovo žemės sklypą, yra neatitinkantis bendraturčių teisėtų interesų pusiausvyros principo ir pažeidžiantis atsakovo teises ir teisėtus interesus (CK 4. 75 str.). Iš šalių paaiškinimų ir byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad šalių santykiai konfliktiški, ieškovė turi galimybę į bendrai naudojamą patalpą 1-1/9.21 m², kurioje yra laiptai į pastogę, patekti iš savo gyvenamosios patalpos 1-3/10.08 m², išgriaudama užmūrytas duris. Apeliantė neginčija aplinkybės ir iš pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo namo vietos apžiūros 2015 02 18 protokolo, 2014-09-02 antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, fotonuotraukų (I tomas b. l. 83 – 96), matyti, kad apeliantė į jai priklausančią namo dalį turi atskirą įėjimą, kad jos naudojimui priskirtą plane pažymėta „B“ žemės sklypo dalį yra užsitvėrusi tvora, kad pastogės patalpos neinventorizuotos, neįteisintos, o pirmos instancijos teismas nenustatė, kad durys į palėpę būtų rakinamos pakabinama spyna, todėl apeliantei nėra kliūčių patekti į pastogę kitu būdu, ką teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas (CPK 185 str.).

Dėl žalos atlyginimo

Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad ieškovei nepadaryta reali žala nukirtus be jos kaip bendraturtės leidimo beržus. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais.

Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos padarymo neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidus bendro pobūdžio pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.245 str. 4 d., 6.246 str.). Prievolė atlyginti turtinę žalą atsakovui kyla konstatavus, kad yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos, būtinos tokiai prievolei atsirasti, t. y.: 1) jis neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidė bendro pobūdžio pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai, 2) yra padaryta turtinė ir (ar) neturtinė žala; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir kilusių neigiamų padarinių – žalos; 4) žalą padaręs asmuo yra kaltas (išskyrus įstatymuose nustatytas išimtis).

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Įrodymai civilinėje byloje – tai bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 str. 1 d.). Bylai reikšmingų faktų buvimas ar nebuvimas ir teisinis jų vertinimas gali būti konstatuojami tik tada, kai tokioms išvadoms padaryti pakanka byloje surinktų įrodymų. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010).

Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad A. M., A. D. ir J. M. bendros dalinės nuosavybės teise priklauso po 1/3 dalį 3 ha sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kurio pagrindinė naudojimo paskirtis žemės ūkio (1 t. b. l. 21). Nustatyta, kad ginčo sklypu bendraturčiai naudojosi pagal tarpusavio žodinį susitarimą, tarp šalių buvo nusistovėjusi faktinė žemės sklypo naudojimosi tvarka, pagal kurią atsakovas naudojasi pusės žemės sklypo dalimi iki/prie gretimybės 4-5 ir 5-6, o kita puse žemės sklypo iki/prie gretimybės 7-8 ir 8-9 naudojasi ieškovė, trečiasis asmuo naudojasi visa žemės sklypo dalimi prie gretimybių 10-1, 1-2 ir 2-3.

Apeliantė (ieškovė) savo teisių pažeidimą grindžia aplinkybe, kad atsakovas be ieškovės sutikimo ginčo sklype išpjovė 275 vnt. beržų, tuo padarė ieškovei 8939, 70 Eur (tai atitinka 30 867 Lt) turtinę žalą.

Pirmosios instancijos teismas reikalavimą dėl žalos atlyginimo atmetė, ieškovei neįrodžius žalos fakto ir dydžio, priežastinio ryšio kaip būtinų deliktinės atsakomybės sąlygų.

Apeliantė neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad ieškovės faktiškai naudojamoje žemės sklypo dalyje iki/prie gretimybės 7-8 ir 8-9 esantys ir jai priklausantys beržai atsakovo nebuvo išpjauti. Iš 2014-09-02 antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, fotonuotraukų (I tomas b. l. 83 – 96), ginčo sklypo vietos apžiūros protokolo matyti, kad apeliantės faktiškai naudojamoje sklypo dalyje beržai tvarkingai susodinti eilėmis, o toje dalyje kur atsakovas iškirto beržus, - jie augo chaotiškai. Nors apeliantės procesiniuose dokumentuose teigiama, kad ir tuos iškirstus beržus ji sodino, tačiau teisėjų kolegijai išklausius pirmosios instancijos teismo posėdžių garso įrašus (2015 01 20, 2015 02 18, 2015 03 30), matyti, kad apeliantės pozicija nenuosekli, vienur ji teigė, kad ji sodino apie 40, vėliau - kad 60, kad 220 vnt. beržų, taip pat pripažino, kad atsakovo iškirstų beržų dalis savaime sudygę ir jiems apie 20 metų. Kad apeliantė galėjo pasodinti tik apie 40 beržų jos naudojamoje sklypo dalyje paliudijo ir teisme apklaustas trečiasis asmuo G. D., kuris nurodė, kad ieškovė pati susodino keturiomis eilėmis tik 40 berželių, kad būtų sklypo riba. Kad beržai susodinti eilėmis taip pat patvirtina antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas (I tomas b. l. 83 – 86). Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad apeliantės nurodytos aplinkybės, susijusios su beržų sodinimu jos nurodytu laiku -2009 m. bei kiekiais, kelia abejonių, prieštarauja atsakovo, trečiojo asmens A. M., G. D. paaiškinimams, kitiems byloje esantiems įrodymams, todėl teismas pagrįstai juos vertino kritiškai.

Bylos duomenys patvirtina, kad leidimas šiuo konkrečiu atveju medžių pašalinimo darbams atlikti nebuvo reikalingas, atsakovas iškirto 275 vnt. beržų, kurie savaime sudygo ir augo žemės ūkio paskirties žemės sklypo dalyje, kuria faktiškai naudojosi atsakovas. Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo 15 str. 2 d. numato, kad želdynų ir želdinių savininkai ir valdytojai turi teisę privačioje žemės valdoje esančius želdynus ir želdinius, kurie teisės aktais nėra priskirti saugotiniems, tvarkyti savo nuožiūra, nepažeidžiant kaimyninių žemės sklypų ir namų valdų savininkų, valdytojų ar naudotojų interesų. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šalių elgesį, pagrįstai atsižvelgė, kad ieškovė, jei ir sodino beržus, laikytinus želdiniais, juos sodindama abiejuose šalių sklypuose, tiek savo, tiek atsakovo, tam neturėdama atsakovo sutikimo, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo 15 str. 2 d., pagal kurią ji sodindama želdinius turėjo nepažeisti kitų bendraturčių interesų. Byloje nėra ir duomenų, kad minėtus medžius kaip želdinius ji būtų inventorizavusi, tvarkiusi jų apskaitą taip kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo 18 straipsnis. Tokiu būdu apeliantė veikė savo nuožiūra ir prisiėmė galimų neigiamų pasekmių riziką. Byloje nustatyta aplinkybė, kad atsakovas kaip bendraturtis, įgyvendindamas valdymo, naudojimo ir disponavimo teisę ginčo sklypu, nevykdė pareigos suderinti savo valią dėl beržų likimo su ieškove (CK 4. 75 str.). Tačiau kolegijos nuomone, šios pareigos nevykdymas savaime nelėmė žalos atsiradimo, nes ieškovės pateikti įrodymai nepakankami konstatuoti žalos padarymo faktą ir dydį ieškovei (CK 6. 249 str.) bei priežastinį ryšį tarp atsakovo veiksmų ir pasekmių (CK 6.247 str.).

Apeliantė prašo atlyginti žalą, o žalos piniginė išraiška yra nuostoliai (CK 6. 249 str. 1 d., 6.281 straipsnio 1 dalis). Nors žalos dydį įrodinėja jos prašymu LR aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Kauno rajono agentūros vyriausiojo specialisto atliktu želdinių atkuriamosios vertės apskaičiavimu (I tomas b. l. 35), tačiau šis rašytinis įrodymas nepakankamas konstatuoti tokio dydžio realios žalos padarymą ieškovei. Pažymėtina, kad toks metodas paprastai taikomas kai padaroma žala gamtai ir asmeniui kyla Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatyme nustatyta atsakomybė už aplinkai padarytą žalą siejamą su neteisėta veikla, dėl kurios atsiranda ar gali kilti žala aplinkai. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas ginčas tarp bendraturčių dėl žalos atlyginimo iškirtus medžius be ieškovės sutikimo žemės ūkio paskirties žemės sklype. Apeliantė neįrodinėjo faktiškai patirtų beržų sodinimo, priežiūros išlaidų, negautų pajamų, susijusių su jos nurodyta būsima veikla (beržų sulos gavyba), valdomo žemės ūkio paskirties sklypo vertės praradimu, neigiamu poveikiu jo paskirčiai ir pan. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovė reikalavimo dėl žalos atlyginimo, atsakovui iškirtus beržus be jos kaip bendraturtės leidimo, neįrodė (CPK 178, 185 str.).

Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl kolegija plačiau nepasisako.

Vadovaudamasi anksčiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Apeliacinio skundo netenkinus, ieškovei bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme iš atsakovo nepriteistinos (CPK 93 str. 1 d.).

Atsakovas J. M. prašo priteisti 470 Eur dydžio turėtas bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Minėtas išlaidas grindžia pinigų priėmimo kvitu ( II tomas b. l. 26-27). Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. redakcija) 8.11 punkte už atsiliepimą į apeliacinį skundą nustatytas 1.3 dydžio koeficientas. Maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą gali būti 928,07 Eur (Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) 2015K2 – 713,9). Atsakovo prašomos priteisti 470 Eur bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, todėl 470 Eur bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovės.

LR CPK 96 str. 6 d. nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, kurio pakeitimas įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d., nustatyta, kad minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 eurai. Atmetus ieškovės A. D. apeliacinį skundą, šios išlaidos iš apeliantės nepriteistinos, kadangi jos neviršija minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (2,82 Eur) (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi LR Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Apeliacinio skundo netenkinti.

Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui J. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės A. D. (a.k. (duomenys neskelbtini) 470 Eur (keturis šimtus septyniasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.