Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vizirė“ atstovui advokatui advokatui Karoliui Gerbauskui, atstovams S. B. ir O. B.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vizirė“ ieškinį atsakovei R. B. dėl pinigų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdžio metu ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vizirė“ atstovas įmonės direktorius S. B. ieškinį palaikė, prašė ieškinį tenkinti ieškinyje nurodytais motyvais, papildomai paaiškino, kad jis įmonėje dirba direktoriumi, o O. B. yra vyr. buhalterė. R. B. į įmonę dirbti apskaitininke buvo priimta jos pačios prašymu. Ji turėjo suvedinėti pirminius dokumentus į programą, į jos pareigas įėjo personalo, kuro, kanceliarinių prekių apskaita, o vyr. buhalterė tvarkė įmonės balansą ir kt. Įmonėje yra naudojama apskaitos programa „Centas“. R. B. įmonėje išdirbo 9,25 mėnesio, liko išdirbti 14,75 mėnesio, nes darbo sutartyje buvo susitarta dėl 24 mėnesių darbo įmonėje. Per 24 mėnesius mokslams buvo skirta 1080,67 Eur, už neišdirbtus mėnesius paskaičiuota skola įmonei – 664,16 Eur (1080,67 Eur/24 mėn. x 14,75 mėn.).

Teismo posėdžio metu ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vizirė“ atstovė įmonės buhalterė O. B. ieškinį palaikė, prašė ieškinį tenkinti ieškinyje nurodytais motyvais, papildomai paaiškino, kad R. B. sulaužė darbo sutartyje numatytą susitarimą. Kai R. B. atlikinėjo praktiką įmonėje, praktikantė pasirodė gabi, atsakinga. Atsakovė praktikos metu darė suderinimo aktus. Jai darbo sutartis su R. B. buvo nenaudinga, nes ji turėjo skirti laiko apmokymams atsakovei ir atsakovė reikalui esant buvo išleidžiama į mokslus kolegijoje. Lapkričio-gruodžio mėnesiais buvo naujovės įstatymuose, dokumentų suvedinėjimas buvo sudėtingas darbas, be to, reikėjo teikti deklaracijas. Dėl kolegijoje prasidėjusios egzaminų sesijos atsakovė nebespėdavo atlikti savo darbų. Atsakovė neberodė jokios motyvacijos. Kadangi ji atsakovės neperkėlė į buhalterės pareigas, atsakovė pateikė pareiškimą dėl išėjimo iš darbo. Atsakovė kreipėsi į FNTT. Iš viso už atsakovės mokymus buvo paskaičiuota 1080,67 Eur suma.

Liudytoja E. P. teismo posėdžio metu paaiškino, kad dirbo ketverius metus Darbo ginčų komisijoje pirmininke, tačiau tuo metu, kai buvo priimtas sprendimas byloje tarp R. B. ir uždarosios akcinės bendrovės „Vizirė“, ji Darbo ginčų komisijoje jau nedalyvavo, todėl negali pakomentuoti, kodėl buvo priimtas būtent toks sprendimas. Patvirtino, kad darbo sutartyje gali būti numatyta sąlygą dėl darbdavio patirtų išlaidų darbuotojo mokymui atlyginimo, tačiau išlaidos turi būti pagrįstos.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad tarp ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vizirė“ ir atsakovės R. B. 2016 m. balandžio 9 d. buvo sudaryta darbo sutartis Nr. 21, pagal kurią atsakovė buvo priimta ieškovės apskaitininkės pareigoms atlikti. Darbo sutarties 7 punkte nurodoma, kad „Darbuotojas priimamas į darbą su sąlyga, kad 6 mėnesių laikotarpyje jis bus apmokomas dirbti buhalterio darbą su darbdavio naudojama buhalterinės apskaitos programa (programomis). Remiantis tuo, darbuotojas įsipareigoja dirbti pas darbdavį pagal šią darbo sutartį ne mažiau kaip 24 mėnesius. Jeigu ši sutartis nutraukiama anksčiau nurodyto termino darbuotojo iniciatyva, darbuotojas įsipareigoja pilnai atlyginti darbdaviui nuostolius, susijusius su jo apmokymu. Darbdavio išlaidos darbuotojo apmokymui skaičiuojamos remiantis atskiru direktoriaus įsakymu.” 2016 m. balandžio 9 d. ieškovės direktoriaus įsakymu Nr. 2014/04/09/P buvo nustatytos būtent atsakovės mokymo išlaidos: „R. B. išlaidų vertė nustatoma, remiantis darbo biržos paskaičiavimais dėl subsidijų už darbuotojų apmokymą mokėjimo tvarkos, t. y. įmonės išlaidomis pripažįstama 0,5 naujai įdarbintos darbuotojos faktiškai priskaityto darbo užmokesčio plius 0,5 Sodros iš darbdavio mokesčio sumos.“ Taip pat 2016 m. balandžio 9 d. buvo priimtas ieškovės direktoriaus įsakymas Nr. 2014/04/09/P, kuriuo R. B. priimta dirbti apskaitininke, nustatyta, kad „R. B. bus laikoma mokine, siekiant užtikrinti tinkamą jai pavedamų pareigų, susijusių su buhalterine apskaita, vykdymą“. Šiuo įsakymu skiriama vyr. buhalterė O. B. atsakinga už mokinės apmokymą ir jai pavesta ne mažiau kaip dvi valandas per dieną skirti R. B. mokymui: dirbti su buhalterinės apskaitos programa „Centas“, sąskaitų faktūrų, kasos dokumentų ir kitų pirminių dokumentų išrašymo ir pajamavimo, personalo apskaitos, kuro apskaitos, kanceliarinės prekybos vadybos ir marketingo, sandėlio apskaitos, sutarčių rengimo ir administravimo. 2017 m. sausio 10 d. R. B. darbdaviui pateikė prašymą atleisti ją iš apskaitininkės pareigų nuo 2017 m. sausio 14 d. pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 127 straipsnio 1 dalį. 2017 m. sausio 14 d. uždarosios akcinės bendrovės „Vizirė“ direktoriaus įsakymu Nr. 2017/01/14 R. B. atleista iš darbo ir paskaičiuotos apmokymų išlaidos – 664,16 Eur. 2017 m. sausio mėnesio darbo užmokesčio lapelyje nurodyta, kad R. B. priskaityta 203 Eur pagrindinio atlyginimo, 10,93 Eur kompensacijos už nepanaudotas atostogas, 664,16 Eur žalos atlyginimo. Darbo užmokesčio lapelyje raštu įtvirtintas R. B. ir uždarosios akcinės bendrovės „Vizirė“ susitarimas, kuriame nurodyta, kad R. B. sutinka uždirbtą atlyginimą iki 2017 m. sausio 14 d. palikti įmonei kaip kompensaciją už mokslus, o uždaroji akcinė bendrovė „Vizirė“ sutinka su pasiūlymu ir laiko R. B. atsiskaičiusią už mokslus. 2017 m. sausio 31 d. Darbo ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos skyriaus sprendimu Nr. DGKS-535 ieškovės R. B. prašymą dėl išmokų, susijusių su darbu išieškojimo iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vizirė“ tenkino, nusprendė išieškoti jos naudai iš atsakovės 213,93 Eur darbo išmokų atskaičius mokesčius. 2017 m. vasario 6 d. mokėjimo nurodymas Nr. 02061542 patvirtina, kad ieškovė išmokėjo atsakovei 190,39 Eur („už sausį+atostogų kompensacija-atskaičius mokesčius“). 2017 m. gegužės 9 d. Darbo ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos skyriaus sprendimu Nr. DGKS-2272 atmetė ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vizirė“ reikalavimą atsakovei R. B. dėl išlaidų darbuotojo mokymui išieškojimo. 2017 m. rugpjūčio 29 d. viešosios įstaigos „Socialinių mokslų kolegija“ raštas dėl R. B. studijų patvirtina, kad R. B. 2017 m. baigė apskaitos studijų krypties finansų apskaitos koleginių studijų programą, jai suteiktas bakalauro kvalifikacinis laipsnis, pagal studijų programos turinį 5-6 semestruose jai buvo dėstomas studijų dalykas „Finansinės informacijos apdorojimo technologijos“, kurio metu ji buvo supažindinta su kompiuterizuotos apskaitos programomis, jų galimybėmis, panaudojant finansinės apdorojimo technologijas, tvarkyti pirkimų, pardavimų, atsargų, ilgalaikio turto, gamybos proceso, darbo užmokesčio apskaitą, R. B. egzamino įvertinimas – dešimt balų.

Lietuvos Respublikos darbo kodekso 95 straipsnio 5 dalyje (2005 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. X-188 redakcija – galiojusi tuo metu, kai tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta darbo sutartis) nustatyta galimybė darbo sutarties šalims sulygti, kad tuo atveju, kai sutartis nutraukiama dėl darbuotojo kaltės arba darbuotojo pareiškimu be svarbios priežasties, tai darbuotojas įsipareigoja atlyginti darbdaviui jo turėtas išlaidas per paskutinius vienerius darbo metus darbuotojo mokymui, kvalifikacijos kėlimui, stažuotėms, nurodant, kad kolektyvinėje sutartyje gali būti nustatyta ir kita kompensavimo tvarka bei terminai. Taigi įstatymo leidėjas reglamentavo teisines situacijas, atsirandančias tarp darbdavio ir darbuotojo, sprendžiant klausimus dėl atlyginimo tų išlaidų, kurias darbdavys patiria mokydamas darbuotoją, keldamas jo kvalifikaciją. Pagrindinė tokio reglamentavimo nuostata yra ta, kad darbdavys, mokydamas darbuotoją, keldamas jo kvalifikaciją ir taip didindamas jo paklausą darbo rinkoje, turi pagrindą tikėtis, kad sąžiningas darbuotojas tęs darbo santykius ir taip kompensuos darbdavio patirtas išlaidas, o jei darbo sutartis bus nutraukta dėl darbuotojo kaltės arba jo pareiškimu be svarbios priežasties, iš dalies (atlygintinų išlaidų dydis apribotas vienerių metų terminu) atlygins tokias išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2009).

Nagrinėjamos bylos atveju darbuotoja R. B. ir darbdavė uždaroji akcinė bendrovė „Vizirė“ sudarė du susitarimus dėl mokymosi išlaidų atlyginimo. Pirmasis susitarimas buvo įtvirtintas 2016 m. balandžio 9 d. darbo sutarties 7 punkte – jame nustatyta, kad „Darbuotojas priimamas į darbą su sąlyga, kad 6 mėnesių laikotarpyje jis bus apmokomas dirbti buhalterio darbą su darbdavio naudojama buhalterinės apskaitos programa (programomis). Remiantis tuo, darbuotojas įsipareigoja dirbti pas darbdavį pagal šią darbo sutartį ne mažiau kaip 24 mėnesius. Jeigu ši sutartis nutraukiama anksčiau nurodyto termino darbuotojo iniciatyva, darbuotojas įsipareigoja pilnai atlyginti darbdaviui nuostolius, susijusius su jo apmokymu. Darbdavio išlaidos darbuotojo apmokymui skaičiuojamos remiantis atskiru direktoriaus įsakymu“. Antrasis susitarimas buvo įtvirtintas 2016 m. balandžio 9 d. direktoriaus įsakyme Nr. 2014/04/09P, kuriame nurodyta, kad „R. B. išlaidų vertė nustatoma, remiantis darbo biržos paskaičiavimais dėl subsidijų už darbuotojų apmokymą mokėjimo tvarkos, t. y. įmonės išlaidomis pripažįstama 0,5 naujai įdarbintos darbuotojos faktiškai priskaityto darbo užmokesčio plius 0,5 Sodros iš darbdavio mokesčio sumos.“ Teismas, vertindamas minėtoje darbo sutartyje įtvirtintą susitarimą ir prie darbo sutarties priimtą direktoriaus įsakymą dėl mokymo išlaidų apskaičiavimo, pažymi, kad jiems abiem taikomas tuo metu galiojęs Lietuvos Respublikos darbo kodekso 95 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas. Ši įstatymo redakcija galiojo minėtų susitarimų sudarymo metu, todėl taikytina ginčo teisiniams santykiams. Iš esmės abiejų susitarimų tikslas – kelti darbuotojos kvalifikaciją darbdavės lėšomis ir nustatyti darbuotojos pareigą atlyginti darbdavės turėtas išlaidas, jei darbo santykiai nutrūks.

Teismas pažymi, kad šalys, sulygdamos dėl tuo metu galiojusios Lietuvos Respublikos darbo kodekso 95 straipsnio 5 dalyje nustatytos darbo sutarties sąlygos, privalėjo laikytis įstatymo reikalavimų. Pirma, įstatymų leidėjas apribojo darbo sutartyje sulygtą darbdavio turėtų išlaidų atlyginimą konkrečiu vienerių metų terminu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 29 d. nutartis Nr. 3K-3-234/2009). Nagrinėjamoje byloje šalys darbo sutarties 7 punkte nurodė: „darbuotojas įsipareigoja dirbti pas darbdavį pagal šią darbo sutartį ne mažiau kaip 24 mėnesius. Jeigu ši sutartis nutraukiama anksčiau nurodyto termino darbuotojo iniciatyva, darbuotojas įsipareigoja pilnai atlyginti darbdaviui nuostolius, susijusius su jo apmokymu“, t. y. šis sutarties punktas prieštarauja tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos darbo kodekso 95 straipsnio 5 dalyje nurodytam terminui ta dalimi, kuri viršija įstatymo leidžiamą vienerių metų terminą. Pažymėtina, kad pagal darbo santykiu metu galiojusio Lietuvos Respublikos darbo kodekso 94 straipsnio 2 dalį, darbo sutarties šalys negali nustatyti tokių darbo sąlygų, kurios pablogina darbuotojo padėtį, palyginti su ta, kurią nustato Lietuvos Respublikos darbo kodeksas, įstatymai, kiti norminiai teisės aktai ir kolektyvinė sutartis. Jei darbo sutarties sąlygos prieštarauja Lietuvos Respublikos darbo kodeksui, įstatymui arba kolektyvinei sutarčiai, taikomos Lietuvos Respublikos darbo kodekso, įstatymų, norminių teisės aktų arba kolektyvinės sutarties nuostatos. Remiantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 139 straipsnio 3 dalimi, kai darbo sutarties dalys prieštarauja įstatymams, ginčą nagrinėjantis organas pripažįsta šią darbo sutarties dalį negaliojančia. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 6 straipsnio 7 punkte (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2603 redakcija) nurodyta, kad jeigu skundas, prašymas nagrinėti individualų darbo ginčą yra paduotas ar ieškinys dėl darbo teisių įgyvendinimo yra pareikštas iki darbo kodekso įsigaliojimo, skundas, prašymas yra sprendžiami pagal iki darbo kodekso įsigaliojimo galiojusias nuostatas. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad šalių sudaryti mokymosi išlaidų atlyginimo susitarimai pripažįstami negaliojančiais ta dalimi, kuri viršija ieškovės ir atsakovės darbo santykių buvimo metu galiojusį Lietuvos Respublikos darbo kodekso 95 straipsnio 5 dalyje nurodytą vienerių metų terminą, skaičiuojamą nuo darbo sutarties nutraukimo dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 30 d. nutartis Nr. 3K-3-733-421/2015).

Bet to darbo santykiu metu galiojusio Lietuvos Respublikos darbo kodekso 95 straipsnio 5 dalyje (2005 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. X-188 redakcija) apibrėžiamos išlaidos, kurias darbuotojas gali įsipareigoti atlyginti, – tai darbdavio turėtos išlaidos darbuotojo mokymui, kvalifikacijos kėlimui, stažuotėms. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad atlygintinos mokymosi išlaidos turi būti aiškios ir apibrėžtos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis Nr. 3K-3-633-421/2015), bet iš anksto darbo sutartyje šalys neprivalo detalizuoti, kokias konkrečiai ir kokio dydžio mokymo, kvalifikacijos kėlimo, stažuočių išlaidas darbuotojas turės atlyginti darbo sutarties nutraukimo jo pareiškimu be svarbios priežasties atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 29 d. nutartis Nr. 3K-3-234/2009). Tačiau Lietuvos Respublikos darbo kodeksas reikalauja, kad išlaidos būtų realiai patirtos („darbdavio turėtos“), todėl pareiga įrodyti realiai patirtų išlaidų dydį tenka darbdaviui. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, vadovaujantis ieškovės ir atsakovės darbo santykiu metu galiojusio Lietuvos Respublikos darbo kodekso 94 straipsnio 2 dalimi ir Lietuvos Respublikos darbo kodeksas 139 straipsnio 3 dalimi, teismas konstatuoja, kad šalių sudarytas mokymosi išlaidų atlyginimo susitarimas pripažįstamas negaliojančiu ta dalimi, kuria iš anksto nurodoma atlygintina išlaidų suma nesiejant jos su darbdavio realiai patirtomis išlaidomis, t. y. negaliojančiu pripažįstamas šalių susitarimas, kuriuo įmonės išlaidomis už atsakovės mokymą pripažįstama „0,5 naujai įdarbintos darbuotojos faktiškai priskaityto darbo užmokesčio plius 0,5 Sodros iš darbdavio mokesčio sumos“. Tokia sąlyga yra klaidinanti, nesąžininga, ir tuo bloginanti darbuotojos padėtį. Šiuo susitarimu numatytos išlaidos yra iš anksto apibrėžtos, nesiejant jų su konkrečiomis darbdavės patirtomis išlaidomis darbuotojos mokymui. Pažymėtina, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kokias realiai išlaidas darbdavė patyrė darbuotojos mokymams, be to, teismas turi pagrindo abejoti, ar išvis darbo sutartyje numatyti mokymai atsakovei buvo suteikti. Teismas, vertindamas byloje esančius duomenis, atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovė teismui pateikė sąskaitas-faktūras dėl mokymų ir seminarų atliktų viešosios įstaigos „Ekodimensija“, kuriuos vedė ieškovės vyr. buhalterė O. B., tačiau šios sąskaitos faktūros tik gali pagrįsti vyr. buhalterės kompetenciją ir galėjimą vesti mokymus, o ne ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vizirė“ patirtas išlaidas atsakovės mokymams. Be to, teismas sutinka su Darbo ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos skyriaus 2017 m. gegužės 9 d. sprendimu, kuriame nurodyta, kad „ieškovės teiginiai, kad atsakovės darbui stebėti ir ją apmokyti buvo pasitelkta ieškovės darbuotoja ir ji sugaišo laiko, skirdama atsakovės mokymui, nors pastarajai nebuvo papildomai apmokėta už atsakovės apmokymą ir pan. neįrodo, jog atsakovės kvalifikacija pakilo, kad atsakovė buvo išmokyta naujų įgūdžių, negu kad buvo išmokusi praktikos pas ieškovę bei buhalterinės apskaitos studijų metu ir kurie galėtų būti naudingais bendroje darbo rinkoje“. Teismo posėdžio metu atsakovė patvirtino, kad įdarbinta uždarojoje akcinėje bendrovėje „Vizirė“ ji atliko tokius pačius darbus, kaip ir savo praktikos metu toje įmonėje. Be to, su ieškovės naudojama buhalterinės apskaitos programa „Centas“ ji buvo išmokusi dirbti praktikos metu ir su analogiško pobūdžio programa ji mokinosi dirbti studijuodama kolegijoje. Ieškovė neįrodė, kad vyr. buhalterė O. B. kasdien darbuotojos R. B. mokymams būtų skyrusi po dvi valandas, kaip tai buvo numatyta 2016 m. balandžio 9 d. direktoriaus įsakyme. Byloje nepateikta jokių įrodymų, kad atsakovė darbdavės būtų siųsta į apmokamus kursus, seminarus ar mokymus, už kuriuos darbdavė būtų sumokėjusi, taip pat nepateikta jokių įrodymų, kad už tariamą O. B. mokymą jai būtų papildomai sumokėta ir tokiu būdu ieškovė būtų patyrusi papildomas išlaidas, o susitarimo sąlyga, kai darbuotoja turi atlyginti iš anksto numatomą pinigų sumą už išlaidas mokymuisi, neatsižvelgiant į tai, kokios išlaidos faktiškai patiriamos, pripažįstama bloginančia darbuotojos padėtį. Teismas sutinka ir su Darbo ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos skyriaus 2017 m. gegužės 9 d. sprendimo motyvais, pažymint, kad tuo atveju, kai darbdavys priima asmenį į darbovietę funkcijoms, kurios susijusios su specialių programų naudojimu, atlikti, jis prisiima ir pareigą suteikti darbuotojui specialias šių programų naudojimo žinias savo lėšomis. Mokymo išlaidomis suprantamos išlaidos, skiriamos nuolat dirbančiam darbuotojui. Jos nuo apmokymo išlaidų skiriasi tuo, kad nei darbuotojas, nei darbdavys neprivalo jų skirti, t. y. darbo sutarties šalys turi pasirinkimo laisvę. Šioje byloje ieškovės atsakovei teikti apmokymai, konsultacijos dėl darbo metu kilusių klausimų buvo tiesiogiai susiję su darbo funkcijų vykdymu, buvo atliekami darbdavės paliepimu ir jos interesams tenkinti, tai ir pareiga padengti tokias išlaidas turi tekti darbdavei.

Teismas, įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visumą, šalių paaiškinimus teismo posėdžio metu, daro išvadą, kad darbo sutartimi ir direktoriaus įsakymu atsakovės prisiimti įsipareigojimai dėl mokymo išlaidų atlyginimo yra prieštaraujantis įstatymo nuostatoms, todėl laikytini negaliojančiais ex officio ta dalimi, kuria nustatomas terminas viršija vienerių metų terminą ir ta dalimi, kurioje iš anksto nustatoma, kokią sumą darbuotoja turės atlyginti, neatsižvelgiant į realias darbdavės patirtas išlaidas darbuotojos mokymui, ir netaikytini. Be to, ieškovės nurodyti veiksniai negali būti įrodymais patvirtinančiais realias ieškovės patirtas 664,16 Eur išlaidas atsakovės R. B. mokymams, jos kvalifikacijos kėlimui, todėl ieškinys atmestinas.

Kadangi ieškovės ieškinys iš esmės atmestinas, jai nepriteistinos bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė pateikė rašytiniais įrodymais pagrįstas 300 Eur bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Atsakovei iš ieškovės priteistina 300 Eur bylinėjimosi išlaidų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 98 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 98, 259, 260, 268, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vizirė“ 300 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovės R. B. naudai.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.