Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jurgio Kiškio ir Rimo Švirino,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios G. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 2 d. nuosprendžio, kuriuo G. A. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį 24 MGL dydžio, tai yra 903,84 eurų bauda.

Baudą nustatyta sumokėti per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

G. A. nuteista už tai, kad ji nuo 2007 m. birželio 3 d. iki 2015 m. rugsėjo 29 d. eidama sodų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – SB „(duomenys neskelbtini)“), bendrijos kodas (duomenys neskelbtini), buveinė (duomenys neskelbtini), pirmininkės pareigas, užimamų pareigų ir 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 21 straipsnio „Atsakomybė už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą“ pagrindu būdama atsakinga už bendrijos buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, neorganizavo buhalterinės apskaitos tvarkymo ir pažeidė:Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. IK-372 patvirtintų „Pelno nesiekiančių ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų buhalterinės apskaitos ir finansinių ataskaitų sudarymo ir pateikimo ir politinių kampanijų dalyvių neatlygintinai gauto turto ir paslaugų įvertinimo taisyklių“ 42 punkto reikalavimus, kad „Neatlygintinai gauto ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo savikainą sudaro paramos, dovanojimo sutartyje ar kitame perdavimo dokumente nurodyta to turto vertė ir su šio turto gavimu bei paruošimu naudoti susijusios išlaidos. Kai turto vertė nenurodyta, gauto ilgalaikio materialiojo turto vertę, kuri ir bus laikoma įsigijimo savikaina, nustato ūkio subjektas, atsižvelgdamas į to turto tikrąją vertę jo gavimo metu ir su šio turto gavimu bei paruošimu naudoti susijusias išlaidas“, nes neinventorizavo ir nenustatė neatlygintinai gauto ilgalaikio materialiojo turto (administracinio pastato – kontoros, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir vandens siurblinės, esančios (duomenys neskelbtini), SB „(duomenys neskelbtini)“), vertės;Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. IK-372 patvirtintų „Pelno nesiekiančių ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų buhalterinės apskaitos ir finansinių ataskaitų sudarymo ir pateikimo ir politinių kampanijų dalyvių neatlygintinai gauto turto ir paslaugų įvertinimo taisyklių“ 50 punkto reikalavimus, kad „Kiekvieno ilgalaikio materialiojo turto vieneto naudojimo pradžia įforminama ūkio subjekto vadovo patvirtintu ilgalaikio materialiojo turto perdavimo naudoti aktu arba kitu apskaitos dokumentu“, Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kad „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“, nes neįformino bendrijos naudojamo ilgalaikio turto (administracinio pastato – kontoros ir vandens siurblinės) pradžios apskaitos dokumentu;Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų 2003 m. gruodžio 18 d. įstatymo Nr. IX-1934 7 straipsnio 4 dalies reikalavimus, nurodančius, kad „Bendrijos valdymo organas privalo sudaryti bendrojo naudojimo objektų aprašą ir prireikus jį papildyti arba pakeisti. Šiame apraše turi būti nurodyta bendrojo naudojimo objektų techninė būklė. Bendrijos valdymo organas bendrojo naudojimo objektų aprašą viešai paskelbia nariams ir pateikia jį kitiems žinomiems su bendrojo naudojimo objektų valdymu susijusiems suinteresuotiems asmenims. Kiekvienas bendrijos narys turi teisę ginčyti bendrojo naudojimo objektų aprašą ir reikalauti turto inventorizaciją atlikti iš naujo. Sprendimus dėl pakartotinės inventorizacijos priima bendrijos narių susirinkimas”, Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus, nurodančius, kad „Ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama; 2) pateikiama laiku; 3) išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams“, nes nepateikė bendro naudojimo objektų aprašo ir neatliko turto inventorizacijų.Dėl šių buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų iš dalies negalima nustatyti bendrijos turto už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2015 m. spalio 1 d.Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 2 d. apkaltinamajame nuosprendyje konstatuota, jog G. A. kaltė įrodyta byloje surinktais įrodymais ir liudytojų parodymais, nustačius, kad kaltinamoji nuo 2007 m. birželio 3 d. iki 2015 m. rugsėjo 29 d. būdama SB „(duomenys neskelbtini)“ valdybos pirmininke, neorganizavo ir neužtikrino buhalterinės apskaitos tvarkymo pagal teisės aktų reikalavimus ir dėl to kilo BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai – iš dalies negalima nustatyti bendrijos turto laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2015 m. spalio 1 d. Nuteistoji, nesutikdama su Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 2 d. nuosprendžiu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį.Skunde nurodoma, kad G. A. kaltė išteisinamajame nuosprendyje buvo grindžiama iš esmės tik 2016 m. rugpjūčio 1 d. specialisto išvada Nr. 5-2/108 dėl SB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės-finansinės veiklos tyrimo. Be to, apylinkės teismas, pritardamas specialistės A. D. argumentams, konstatavo, kad SB „(duomenys neskelbtini)“ neatlygintinai naudojosi ilgalaikiu materialiniu turtu, tai yra administraciniu pastatu – kontora ir siurbline, kadangi apklausti liudytojai patvirtino, jog abu pastatai funkcionavo ir veikė pagal paskirtį bei buvo remontuojami SB „(duomenys neskelbtini)“ lėšomis. Pareiškėjos teigimu, apylinkės teismas neįsigilino į minėtų pastatų teisinį statusą ir neatlygintiną gavimą nuosavybėn neteisingai prilygino neatlygintinam naudojimuisi nekilnojamuoju turtu. Dėl to buvo netinkamai taikytos Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. IK-372 patvirtintos Pelno nesiekiančių ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų buhalterinės apskaitos ir finansinių ataskaitų sudarymo ir pateikimo ir politinių kampanijų dalyvių neatlygintinai gauto turto ir paslaugų įvertinimo taisyklės, Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatymo nuostatos.Apeliantės teigimu, nustačius, kad SB „(duomenys neskelbtini)“ neatlygintinai naudojosi administraciniu pastatu ir siurbline, nesant perdavimo nuosavybėn faktą patvirtinančių duomenų, ji neturėjo pareigos nustatyti nekilnojamojo turto vertės bendrijos buhalterinėje apskaitoje. Pagal įstatymą, pareiga nustatyti vertę kyla tik neatlygintinai gavus turtą. Be to, nagrinėjamu atveju pareiga nustatyti naudojamo turto vertę prieštarautų Audito ir apskaitos tarnybos direktoriaus 2008 m. rugsėjo16 d. įsakymo Nr. VAS-9 Dėl 12-ojo verslo apskaitos standarto „Ilgalaikis materialusis turtas“ 12 punktui, kuris numato, kad ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo (pasigaminimo) savikainą sudaro įsigyjant šį turtą sumokėta ar mokėtina pinigų suma (ar kito sunaudoto turto vertė). Standarto 7 punktas taip pat numato, jog materialusis turtas turi būti priskiriamas ilgalaikiam turtui, jei jis atitinka visus šiuos požymius: įmonė ketina jį naudoti ilgiau nei vienerius metus; įmonė pagrįstai tikisi gauti iš turto ekonominės naudos būsimais laikotarpiais; įmonė gali patikimai nustatyti turto įsigijimo (pasigaminimo) savikainą; turto įsigijimo pasigaminimo savikaina yra ne mažesnė už minimalią ilgalaikio materialiojo turto vieneto savikainą, įmonės nusistatytą kiekvienai turto grupei; įmonei yra perduota su materialiuoju turtu susijusi rizika. Todėl SB „(duomenys neskelbtini)“ neperduoto turto, kurio teisinis statusas naudojimosi metu buvo bešeimininkis, negalėjo įskaitoje apskaityti kaip SB „(duomenys neskelbtini)“ ilgalaikio turto. Neatlygintinai gauto turto perdavimas turėjo atitikti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normas, reglamentuojančias, kokiu pagrindu nekilnojamasis turtas gali būti įgyjamas. SB „(duomenys neskelbtini)“ turto naudojimosi metu nebuvo gavusi šio turto nuosavybėn ir šis nekilnojamasis turtas nebuvo SB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybė, dėl ko bendrija neturėjo teisinio pagrindo, nesant sprendimo dėl bešeimininkio turto pripažinimo (CK 4.58 straipsnis) bendrijos nuosavybe, tokio turto įsitraukti į savo buhalterinę apskaitą ir apskaityti kaip bendrijos ilgalaikį turtą.Pasak apeliantės, pirmosios instancijos teismas nevertino byloje esančių liudytojų parodymų ir rašytinių įrodymų apie tai, kad dar 2014 m. gegužės 6 d. SB „(duomenys neskelbtini)“ narių visuotinio susirinkimo metu buvo nuspręsta rinkti sodininkų bendrijos narių parašus, kad ginčo administracinis pastatas ir siurblinė būtų įregistruoti VĮ Registrų centras sodininkų bendrijos narių bendra daline nuosavybe ir iki 2015 m. rugsėjo 29 d. savo valią išreiškė 328 bendrijos nariai, kas įrodo, jog sodininkų bendrijos nariai dar 2014 metais pareiškė turtines pretenzijas į bešeimininkį turtą – administracinį pastatą ir siurblinę (Sodininkų bendrijos įstatymo 7 straipsnis), kas patvirtina, kad tuo metu šis ginčo nekilnojamasis turtas nebuvo SB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybe ir nebuvo pareigos jo apskaityti kaip bendrijos ilgalaikio turto.Taip pat teigiama, jog apylinkės teismas nevertino byloje esančių įrodymų apie tai, kad SB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama apeliantės, tiek 2011 metais, tiek 2014 metais kreipėsi į VĮ Registrų centras dėl daiktinių teisių į administracinį pastatą ir siurblinę įregistravimo SB „(duomenys neskelbtini)“ vardu, tačiau tokie prašymai buvo atmesti, atsisakant įregistruoti daiktines teises, nes SB „(duomenys neskelbtini)“ nepateikė jokių nekilnojamojo turto įsigijimą patvirtinančių dokumentų. Nors byloje buvo gautas 2016 m. rugsėjo 20 d. atsakymas iš VĮ Registrų centras apie tai, kad SB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo pateikusi šiai įstaigai jokių prašymų dėl nuosavybės teisių įregistravimo į nekilnojamuosius daiktus ar paklausimų, tačiau šiuos VĮ Registrų centras teiginius paneigia byloje esantys VĮ Registrų centras sprendimai atsisakyti įregistruoti daiktines teises pagal SB „(duomenys neskelbtini)“ prašymus. Šių rašytinių įrodymų teismas nevertino.Be to, apeliantė, ginčydama jos nuteisimą dėl reikalavimo kiekvieno ilgalaikio materialiojo turto vieneto naudojimo pradžią įforminti ūkio subjekto vadovo patvirtintu ilgalaikio materialiojo turto perdavimo naudoti aktu arba kitu apskaitos dokumentu, pažeidimo, teigia, jog SB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo gavusi neatlygintinai nuosavybėn nei administracinio pastato, nei siurblinės, ką patvirtina ir Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. kovo 14 d. raštas Nr. SD-517 apie tai, kad administracinis pastatas – kontora, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), ir vandens siurblinė, esanti SB „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), nėra Kauno rajono savivaldybės nuosavybė, taip pat nėra duomenų apie šio turto perdavimą SB „(duomenys neskelbtini)“, todėl neturėjo pareigos svetimo (bešeimininkio) turto naudojimo pradžios įforminti taisyklėse nurodytu dokumentu ar atlikti svetimo turto inventorizacijos.Pažymima, kad kvalifikuojant veiką pagal BK 223 straipsnį, reikia patikrinti ir tai, ar būtent buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių norminių aktų nevykdymas ar netinkamas vykdymas buvo tiesioginė padarinių (negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įpareigojimų dydžio ar struktūros) kilimo sąlyga. Šio objektyviojo nusikalstamos veikos sudėties požymio įrodinėjimas yra teismo, o ne specialistų ar ekspertų kompetencija, ir rėmimasis vien tik specialiomis žiniomis, kaip nagrinėjamu atveju, gali lemti netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-237-489/2015).Pasak nuteistosios, kadangi specialisto išvada šioje byloje neatitinka byloje esančių įrodymų, o pirmosios instancijos teismas apsiribojo tik formaliu buhalteriniu vertinimu, kartu su apeliaciniu skundu ji pateikė „(duomenys neskelbtini)“ advokatų kontoros 2017 m. birželio 21 d. konsultacinę išvadą dėl SB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos, kurią parengė specialistė E. T.. Atkreipiamas dėmesys į tai, jog dar bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teismui buvo pateiktas prašymas leisti gynybai pateikti konsultacinę išvadą ir toks gynybos prašymas buvo patenkintas, tačiau dėl objektyvių priežasčių (specialistės ligos), vadovaujantis proceso greitumo principu, įrodymas byloje nebuvo pateiktas. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu G. A. ir jos gynėja nurodė, jog palaiko nuteistosios apeliacinį skundą, prašo jį tenkinti jame nurodytais motyvais. Prokurorė prašė nuteistosios apeliacinį skundą atmesti.Kolegija, įvertinusi apylinkės teisme ištirtus įrodymus, proceso dalyvių pasisakymus apeliacinės instancijos teisme, sprendžia, jog nuteistosios apeliacinis skundas tenkintinas, Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 2 d. nuosprendis panaikinamas ir priimamas naujas nuosprendis.BPK 369 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad esminiais pažeidimais laikomi tokie šio kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas padaro esminį pažeidimą, išskyrus pažeidimus, numatytus BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktuose, vadovaujantis BPK 329 straipsnio 4 punktu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas ir priimamas naujas nuosprendis.Pažymėtina, kad teisėtas nuosprendis yra tada, kai jis priimtas ir surašytas, laikantis baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų ir kitų teisės normų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju sutiktina su G. A. apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, jų nepagrindė išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei įvertinimu, todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl G. A. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje. Dėl to buvo padarytas esminis BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas, suvaržęs įstatymų garantuotas kaltinamosios teises bei sutrukdęs teismui priimti teisėtą ir teisingą nuosprendį.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su ikiteisminio tyrimo metu surinktais bei apylinkės teisme ištirtais įrodymais, taip pat atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, pripažįsta, kad nagrinėjamoje byloje nėra objektyvių ir neginčijamų duomenų, patvirtinančių, jog G. A. veiksmuose buvo jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos požymių. Kolegija, įvertinusi visumą ištirtų įrodymų, nustatė, jog G. A., nuo 2007 m. birželio 3 d. iki 2015 m. rugsėjo 29 d. eidama SB ,,(duomenys neskelbtini)“ pirmininkės pareigas, užimamų pareigų ir 2001 m. lapkričio 6 d. BAĮ 21 straipsnio „Atsakomybė už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą“ pagrindu būdama atsakinga už bendrijos buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, organizavo buhalterinės apskaitos tvarkymą tinkamai ir nepažeidė Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. IK-372 patvirtintų „Pelno nesiekiančių ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų buhalterinės apskaitos ir finansinių ataskaitų sudarymo ir pateikimo ir politinių kampanijų dalyvių neatlygintinai gauto turto ir paslaugų įvertinimo taisyklių“ 42 bei 50 punktų reikalavimų ir Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų 2003 m. gruodžio 18 d. įstatymo Nr. IX-1934 7 straipsnio 4 dalies reikalavimų, dėl kurių iš dalies būtų negalima nustatyti bendrijos turto už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2015 m. spalio 1 d. Kadangi kolegija pripažįsta, jog G. A. nepadarė veikos, numatytos BK 223 straipsnio 1 dalyje, apylinkės teismo nuosprendis naikintinas, vadovaujantis BPK 326 straipsnio 4 dalimi, BPK 329 straipsnio 1 punkto pagrindu, o G. A. išteisintina BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatytu pagrindu – jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.Bylos duomenimis nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu, po kurio buvo priimtas Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 28 d. baudžiamasis įsakymas, G. A. savo kaltę pripažino visiškai. Tačiau per įstatymo numatytą terminą pateikusi prašymą surengti bylos nagrinėjimą teisme, apklausiama pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu G. A. savo kaltės dėl nusikalstamos veikos nepripažino, parodė, kad 2007 m. birželio 3 d. ji tapo SB ,,(duomenys neskelbtini)“ pirmininke. Pradėjusi eiti šias pareigas, jokių buhalterinės apskaitos dokumentų iš anksčiau dirbusio pirmininko neperėmė, su buhaltere D. V. viską pradėjo nuo nulio. Kontora ir siurblinė buvo pastatytos dar 1970 metais, juos pastatė UAB ,,(duomenys neskelbtini)“. SB ,,(duomenys neskelbtini)“ jais naudojosi, bet niekas jų neįteisino bendrijos vardu, kadangi nebuvo pastatų dokumentų. Ankstesni pirmininkai tuo nesirūpino. Pirmą kartą į VĮ Registrų centrą ji kreipėsi 2007 m. sausio 15 d., kuomet buvo bendrijos pirmininko K. pavaduotoja, antrą kartą kreipėsi raštu 2010 m. rugsėjo 15 d. Buvo pasakyta, kad reikia surinkti visų 447 sodininkų parašus. Ji iškėlė šitą klausimą SB ,,(duomenys neskelbtini)“ valdybos posėdyje ir pradėjo rinkti parašus. Kai surinko 327 parašus, bendrijos pirmininku 2015 m. rugsėjo 29 d. tapo K. P., todėl ji neįvykdė to, ką planavo. Ji pati pildė pastato deklaraciją ir teikė ją VĮ Registrų centrui, iš VĮ Registrų centro pasiėmė matininko parengtą aprašymą apie pastatų būklę, pati kreipėsi į archyvą, tačiau ten pastatų dokumentų nebuvo. Nesant pastatų dokumentų, ji negalėjo jų įtraukti į buhalterinę apskaitą kaip ilgalaikio materialaus turto, negalėjo nustatyti jų vertės. Administracinis pastatas – kontora ir siurblinė yra SB ,,(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje, šie pastatai yra veikiantys, jie buvo remontuojami sodų bendrijos lėšomis. Siurbline naudojosi ne tik SB ,,(duomenys neskelbtini)“, bet ir kitos sodų bendrijos, kurioms SB ,,(duomenys neskelbtini)“ išrašydavo sąskaitas už suteiktas paslaugas.Be šių G. A. parodymų, jos kaltė dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 223 straipsnio 1 dalyje, buvo grindžiama šia baudžiamosios bylos medžiaga:Liudytoja D. V. pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu parodė, kad nuo 2010 m. balandžio 15 d. iki 2016 m. sausio 19 d. ji dirbo SB ,,(duomenys neskelbtini)” buhaltere. Bendrija visą laiką naudojosi administraciniu pastatu – kontora, vandens siurbline, tačiau į apskaitą šie pastatai nebuvo įtraukti, nenustatyta jų vertė, naudojimosi pradžia, jie neinventorizuoti, nes nebuvo įregistruoti VĮ Registrų centre kaip bendrijos turtas. G. A. jai pateikė kontoros ir siurblinės inventorizacijos bylutę, bet ji negalėjo jų įtraukti į buhalterinę apskaitą, nes nebuvo atlikta teisinė inventorizacija, pastatai nebuvo įregistruoti kaip SB ,,(duomenys neskelbtini)“ nuosavybė. Kartu su G. A. ji skambino į VĮ Registrų centrą, kur sužinojo, kad reikia surinkti visų bendrijos narių parašus. Žino, kad neatlygintinai naudojamo turto vertė turi būti nustatyta, bet nežino, kaip tai padaryti nesant pastatų dokumentų. Inventorizacijos nebuvo atliekamos, nes turi būti vadovo įsakymas. Siurbline naudojosi ir kitos sodų bendrijos, SB „(duomenys neskelbtini)“ apskaičiuodavo ir proporcingai išdalydavo mokesčius už suteiktas paslaugas, organizavo remonto darbus, nes pastatai buvo prastos būklės.Liudytojas N. R. pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jis SB „(duomenys neskelbtini)“ nariu yra nuo 1967 metų. Laikotarpiu, kai valdybos pirmininke buvo G. A., jis buvo bendrijos valdybos nariu. SB „(duomenys neskelbtini)“ naudojosi administraciniu pastatu – kontora ir vandens siurbline, kuria naudojosi ir kitos bendrijos. Pastatai yra veikiantys. Minėti pastatai nebuvo įtraukti į SB ,,(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, nes jie pastatyti dar iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo, jų dokumentų nebuvo, o ankstesni pirmininkai jų neįteisino. Kai valdybos pirmininke tapo G. A., per susirinkimą buvo kalbėta apie pastatų įteisinimą, buvo renkami sodininkų parašai, bet kažko pritrūko ir įteisinimas nebuvo pabaigtas. Liudytojas R. G. pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jis yra SB „(duomenys neskelbtini) revizijos komisijos ir bendrijos narys. SB ,,(duomenys neskelbtini)“ naudojosi kontora ir siurbline, kurios buvo statytos iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo. Siurbline realiai naudojosi 8 bendrijos. Ši siurblinė, kaip ir kontora, neįregistruota. Ankstesni pirmininkai nebandė įregistruoti šių pastatų, o G. A. pradėjo tai daryti: rinko parašus, suformavo kadastrinę bylą. Kai jis buvo revizijos komisijos pirmininku, klausė dėl šio turto inventorizacijos. Jam buvo pasakyta, kad neįregistravus turto VĮ Registrų centre, nieko negalima daryti. Visuotiniame sodų bendrijos narių susirinkime klausimas dėl pastatų įteisinimo nebuvo keliamas, apie tai buvo kalbama tik valdybos narių susirinkime.Liudytojas L. M. pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jis SB „(duomenys neskelbtini)“ nariu yra nuo 2010–2011 metų, valdybos nariu buvo laikotarpiu, kai pirmininkavo G. A.. SB „(duomenys neskelbtini)“ naudojasi kontora, vandens siurbline. Kiek žino, šie pastatai neįteisinti, nes nebuvo dokumentų, nebuvo įteisinta žemė, reikėjo rinkti parašus. Tuo užsiėmė G. A., bet nespėjo, nes pasikeitė pirmininkas. Siurbline naudojosi dar 8 sodų bendrijos. Abu pastatai buvo suremontuoti bendrijos narių lėšomis. Pastatai nebuvo inventorizuoti, tačiau visi manė, kad jie priklauso SB ,,(duomenys neskelbtini)“, nes jais naudojosi.Liudytoja V. J. pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu parodė, kad ji SB „(duomenys neskelbtini)“ nare yra nuo 1968 metų, valdybos nare buvo, kai pirmininkavo G. A.. SB „(duomenys neskelbtini)“ naudojosi kontora, vandens siurbline. Žinojo, kad jie neįregistruoti, nes nebuvo dokumentų. Buvusieji pirmininkai dokumentų netvarkė. VĮ Registrų centre sužinojo, kad norint pastatus įteisinti, reikia surinkti bendrijos narių parašus. Tai darė ji, G. A. ir E. G., bet parašų surinkti nespėjo, nes buvo išrinkta nauja valdyba ir pirmininkas. Administraciniu pastatu – kontora ir siurbline buvo naudojamasi. Siurbline naudojosi ne tik SB ,,(duomenys neskelbtini)“, o iš viso šešios bendrijos. Liudytojas E. G. pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu parodė, kad nuo 2008 metų iki 2014 metų jis buvo SB ,,(duomenys neskelbtini)“ brigadininku. Siurblinė priklauso 8 sodų bendrijoms, o kontora – tik SB „(duomenys neskelbtini)“. Šiuos pastatus pastatė UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ maždaug 1969 metais. Jie nebuvo įteisinti, nes tuo niekas neužsiėmė. Tik G. A. pradėjo tvarkyti dokumentus, rinkti parašus. To padaryti nespėjo, nes pasikeitė valdybos pirmininkas.Liudytoja O. M. pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu parodė, kad ji nuo 1967 metų yra SB ,,(duomenys neskelbtini)“ nare, o 2007–2010 metais dirbo bendrijos buhaltere. Tuo laikotarpiu valdybos pirmininke buvo G. A.. SB ,,(duomenys neskelbtini)“ naudojosi kontora ir siurbline, kurie buvo pastatyti UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ lėšomis, tačiau jokių dokumentų apie pastatų perdavimą SB ,,(duomenys neskelbtini)“ nėra, šie pastatai į SB ,,(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą įtraukti nebuvo. Siurbline naudojosi gal 5–6 sodų bendrijos, o SB ,,(duomenys neskelbtini)“ surinkdavo iš kitų bendrijų pinigus už elektrą ir kitas išlaidas. Kai ji pradėjo dirbti buhaltere, ankstesnis pirmininkas K. jokių šių pastatų dokumentų neperdavė. Ji visą laiką manė, kad šiuos pastatus reikia įteisinti, tačiau, kaip buhalterė, į tai nesigilino. Visuotiniame sodų bendrijos narių susirinkime šis klausimas nebuvo keliamas. G. A., kaip valdybos pirmininkė, jai nebuvo davusi nurodymo apskaityti šiuos pastatus.Liudytojas N. D. pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu parodė, kad SB „(duomenys neskelbtini)“ nariu yra nuo maždaug 1993 metų, valdybos nariu buvo laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 11 d. iki 2015 m. rugsėjo 29 d. SB „(duomenys neskelbtini)“ naudojosi kontora, vandens siurbline, kuria naudojosi dar 6 sodų bendrijos. Kai VĮ Registrų centras pradėjo numeruoti sodus (maždaug 2014 metais), sužinojo, kad šie pastatai neįregistruoti. Valdybos posėdžių metu pradėta spręsti, ką daryti. G. A. ėmėsi iniciatyvos, sužinojo, kad reikia rinkti parašus. 2015 m. vasarą pradėjo juos rinkti. Bendrijos narių yra apie 400, todėl buvo labai sunku surinkti tiek parašų, be to, 2015 m. rugsėjo 29 d. pasikeitė valdybos sudėtis.2016 m. rugpjūčio 1 d. SB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės-finansinės veiklos specialisto išvadoje Nr. 5-2/108 nurodyta, kad pagal tyrimui pateiktus SB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos dokumentus ir ikiteisminio tyrimo medžiagą nustatyta, jog SB „(duomenys neskelbtini)“ apskaita buvo tvarkoma pažeidžiant teisės aktus ir dėl to tiriamuoju laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2015 m. spalio 1 d. iš dalies negalima nustatyti SB „(duomenys neskelbtini)“ turto. Turto iš dalies negalima nustatyti, kadangi neinventorizuota ir nenustatyta neatlygintinai gauto ilgalaikio materialiojo turto vertė (administracinio pastato – kontoros ir siurblinės), dėl to pažeisti Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. IK-372 (su pakeitimais) patvirtintų „Pelno nesiekiančių ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų buhalterinės apskaitos ir finansinių ataskaitų sudarymo ir pateikimo ir politinių kampanijų dalyvių neatlygintinai gauto turto ir paslaugų įvertinimo taisyklių“ 42 punkto reikalavimai, kad „Neatlygintinai gauto ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo savikainą sudaro paramos, dovanojimo sutartyje ar kitame perdavimo dokumente nurodyta to turto vertė ir su šio turto gavimu bei paruošimu naudoti susijusios išlaidos. Kai turto vertė nenurodyta, gauto ilgalaikio materialiojo turto vertę, kuri ir bus laikoma įsigijimo savikaina, nustato ūkio subjektas, atsižvelgdamas į to turto tikrąją vertę jo gavimo metu ir su šio turto gavimu bei paruošimu naudoti susijusias išlaidas“. Apskaitos dokumentu neįforminta bendrijos naudojimosi ilgalaikiu turtu pradžia, dėl to pažeisti Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. IK-372 (su pakeitimais) patvirtintų „Pelno nesiekiančių ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų buhalterinės apskaitos ir finansinių ataskaitų sudarymo ir pateikimo ir politinių kampanijų dalyvių neatlygintinai gauto turto ir paslaugų įvertinimo taisyklių” 50 punkto reikalavimai, kad „Kiekvieno ilgalaikio materialiojo turto vieneto naudojimo pradžia įforminama ūkio subjekto vadovo patvirtintu ilgalaikio materialiojo turto perdavimo naudoti aktu arba kitu apskaitos dokumentu“; nepateiktas bendro naudojimo objektų aprašas ir neatlikta turto inventorizacija, dėl to pažeisti Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų 2003 m. gruodžio 18 d. įstatymo Nr. IX-1934 (su pakeitimais) 7 straipsnio 4 dalies reikalavimai, kad „Bendrijos valdymo organas privalo sudaryti bendrojo naudojimo objektų aprašą ir prireikus jį papildyti arba pakeisti. Šiame apraše turi būti nurodyta bendrojo naudojimo objektų techninė būklė. Bendrijos valdymo organas bendrojo naudojimo objektų aprašą viešai paskelbia nariams ir pateikia jį kitiems žinomiems su bendrojo naudojimo objektų valdymu susijusiems suinteresuotiems asmenims. Kiekvienas bendrijos narys turi teisę ginčyti bendrojo naudojimo objektų aprašą ir reikalauti turto inventorizaciją atlikti iš naujo. Sprendimus dėl pakartotinės inventorizacijos priima bendrijos narių susirinkimas“. Dėl išvardytų pažeidimų SB „(duomenys neskelbtini)“ apskaita nėra tinkama, objektyvi ir palyginama bei išsami ir naudinga vidaus ir išorės vartotojams, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. Nr. IX-574) 4 straipsnis, kuriame numatyta, kad „Ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama; 2) pateikiama laiku; 3) išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams“. Pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. Nr. lX-574) 21 straipsnį „Už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą atsako ūkio subjekto vadovas“. Pagal SB „(duomenys neskelbtini)“ įstatų, įregistruotų Juridinių asmenų registre 2013 m. birželio 6 d., 37 punktą „Bendrijos valdybos veiklai vadovauja valdybos pirmininkas“. Tiriamuoju laikotarpiu SB „(duomenys neskelbtini)“ valdybos pirmininke buvo G. A. (3 t., b. l. 74–200, 4 t., b. l. 1–109).Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus vyriausioji specialistė A. D. teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme patvirtino 2016 m. rugpjūčio 1 d. išvadą Nr. 5-2/108 ir paaiškino, kad SB „(duomenys neskelbtini)“ neatlygintinai naudojosi administraciniu pastatu – kontora ir siurbline. Naudojimosi faktą ji nustatė iš liudytojų parodymų, išrašo iš Nekilnojamojo turto registro, statinio plano, pagrindinio pastato eksplikacijos, kadastrinių matavimų duomenų, sąskaitų už elektrą, vandenį. Nors siurbline naudojosi ir kitos bendrijos, iš apskaitos dokumentų matyti, kad SB „(duomenys neskelbtini)“ išrašydavo joms sąskaitas ir surinkdavo pinigus. SB „(duomenys neskelbtini)“ prižiūrėjo, remontavo, išlaikė abu pastatus, o kitoms bendrijoms pateikdavo sąskaitas ir visas išlaidas įtraukdavo į bendrijos apskaitą. Kontorą remontavo tik SB „(duomenys neskelbtini)“ savo narių lėšomis. Jokių susitarimų dalintis turtą tarp bendrijų nebuvo, yra tik sąskaitos ir susitarimai dėl atsiskaitymų. Tai rodo, kad bendrija eksploatavo ir valdė šiuos pastatus. Kadangi nėra jokių dokumentų apie apmokėjimą už šiuos pastatus, padarė išvadą, kad bendrija jais naudojosi neatlygintinai. Tam, kad šį turtą įtraukti į apskaitą, nereikalingi bendrijos narių parašai ir teisinė registracija VĮ Registrų centre. Kauno rajono savivaldybės raštas (6 t., b. l. 120), jog minėti pastatai nėra Kauno rajono savivaldybės nuosavybė, ir nėra duomenų apie jų perdavimą SB ,,(duomenys neskelbtini)“, įtakos jos išvadai neturi. Bendrijos valdybos pirmininkas turėjo surašyti laisvos formos aktą apie šio turto naudojimą. Nesvarbu, kad turtas nebuvo perduotas bendrijai, pakako surašyti aktą, atlikti šio turto vertinimą, inventorizuoti šį turtą ir sudaryti aprašą. Jei būtų nustatyta, kad pastatais bendrija nesinaudojo, kiltų klausimas, kokiu pagrindu ji bendrijos narių lėšomis juos remontavo.Valstybės įmonės Registrų centro 2016 m. rugsėjo 20 d. rašte nurodyta, kad paslaugų apskaitos sistemos ir Valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialo gautų bei siunčiamų dokumentų registrų duomenimis, SB „(duomenys neskelbtini)“ prašymų dėl nuosavybės teisių įregistravimo į nekilnojamuosius daiktus ir paklausimų dėl minėtų nekilnojamųjų daiktų įregistravimo Valstybės įmonės Registrų centro Kauno filiale gauta nebuvo (4 t., b. l. 182–183).Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. kovo 14 d. raštas Nr. SD-517 patvirtina, kad administracinis pastatas – kontora, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), ir vandens siurblinė, esanti SB „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), nėra Kauno rajono savivaldybės nuosavybė, taip pat nėra duomenų apie šio turto perdavimą SB „(duomenys neskelbtini)“ (6 t., b. l. 120).Valstybės įmonės Registrų centro nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad administracinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės registracijos nėra (6 t., b. l. 135).

BK 223 straipsnio 1 dalyje baudžiamoji atsakomybė nustatyta už šių alternatyvių veikų padarymą: 1) buhalterinės apskaitos netvarkymą; 2) aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą; 3) buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį už apskaitos organizavimą atsako ūkio subjekto vadovas. Pagal SB „(duomenys neskelbtini)“ įstatų, įregistruotų Juridinių asmenų registre 2013 m. birželio 6 d., 37 punktą „Bendrijos valdybos veiklai vadovauja valdybos pirmininkas“. Tiriamuoju laikotarpiu SB „(duomenys neskelbtini)“ valdybos pirmininke buvo G. A., taigi ji yra tinkamas subjektas baudžiamajai atsakomybei pagal BK 223 straipsnio 1 dalį kilti. Nagrinėjamu atveju G. A. buvo kaltinama tuo, kad ji, eidama SB „(duomenys neskelbtini)“ pirmininkės pareigas, užimamų pareigų ir 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 21 straipsnio „Atsakomybė už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą“ pagrindu būdama atsakinga už bendrijos buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, neorganizavo buhalterinės apskaitos tvarkymo ir pažeidė:Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. IK-372 patvirtintų „Pelno nesiekiančių ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų buhalterinės apskaitos ir finansinių ataskaitų sudarymo ir pateikimo ir politinių kampanijų dalyvių neatlygintinai gauto turto ir paslaugų įvertinimo taisyklių“ (toliau – Taisyklės) 42 bei 50 punktų reikalavimus;Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų 2003 m. gruodžio 18 d. įstatymo Nr. IX-1934 (toliau – SBĮ) 7 straipsnio 4 dalies reikalavimus.Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (Žin., 2001, Nr. 99-3515) (toliau – BAĮ) 1 straipsnio 2 dalies ir Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo (Žin., 2001, Nr. 99-3516; 2008, Nr. 79-3098) (toliau – FAĮ) 2 straipsnio 5 dalies nuostatos numato, jog pelno nesiekiančių ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų buhalterinės apskaitos tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija tiek, kiek BAĮ nenustato kitaip, o finansinių ataskaitų sudarymo ir pateikimo tvarką nustato Vyriausybė, jeigu jų veiklą reglamentuojantys įstatymai nenustato kitaip. Remiantis šiais teisės aktais Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. IK-372 buvo patvirtintos „Pelno nesiekiančių ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų buhalterinės apskaitos ir finansinių ataskaitų sudarymo ir pateikimo ir politinių kampanijų dalyvių neatlygintinai gauto turto ir paslaugų įvertinimo taisyklės“. Taisyklių Bendrųjų nuostatų 4 punkte numatyta, kad ūkio subjektai, tvarkydami apskaitą ir rengdami finansines ataskaitas, vadovaujasi bendraisiais apskaitos principais, nustatytais Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatyme. Vadovaudamiesi bendraisiais apskaitos principais, teisės aktais, reglamentuojančiais jų veiklą, Pelno nesiekiančių ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų pavyzdiniu sąskaitų planu ir rekomenduojamais jo paaiškinimais bei kitais teisės aktais, susijusiais su buhalterinės apskaitos tvarkymu, ir šiomis Taisyklėmis, ūkio subjektai pasirenka apskaitos politiką, kurią tvirtina ūkio subjekto vadovas.Apskaitos politika – tai apskaitos principai, apskaitos metodai ir taisyklės, skirti ūkio subjekto apskaitai tvarkyti ir finansinėms ataskaitoms sudaryti. BAĮ 6 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad ūkio subjektai apskaitai tvarkyti taiko dvejybinio įrašo būdą, tai yra ūkines operacijas ir ūkinius įvykius registruoja tokiu būdu, kad kiekvienos ūkinės operacijos arba kiekvieno ūkinio įvykio vertė būtų įrašoma į sąskaitos (sąskaitų) debetą, o jai lygi suma – į kitos sąskaitos (sąskaitų) kreditą. Tvarkant apskaitą šiuo būdu, vadovaujamasi fundamentinės apskaitos lygybės pagrindu, kuomet visas turtas, priklausantis įmonei, turi būti lygus bendrai finansinių interesų į jį sumai, tai yra buhalterinėje apskaitoje fiksuojamas turtas ir nuosavybė negali būti atsiejami, o kiekvienas turtas (tame tarpe ir ilgalaikis) visuomet turi turėti savininką. Ūkio subjekto buhalterinėje apskaitoje negali būti atvaizduojamas bešeimininkis turtas. BAĮ Bendrųjų nuostatų 17 punkte turtas apibrėžiamas kaip materialiosios, nematerialiosios ir finansinės vertybės, kurias valdo ir naudoja ir (arba) kuriomis disponuoja ūkio subjektas ir kurias naudojant tikimasi gauti ekonominės naudos. Nors sodų bendrija pagal savo teisinį statusą yra pelno nesiekianti organizacija, tačiau nagrinėjamu atveju, kuomet kaltinime nurodytas turtas buvo naudojamas sodų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ įstatuose numatytiems veiklos tikslams įgyvendinti, siekiant nustatyti, ar šis turtas turėjo būti atvaizduotas bendrovės apskaitoje, svarbu įvertinti šio turto priklausomybę. Taigi, atsižvelgiant į aptartą teisinį reglamentavimą, numatantį pelno nesiekiančio ribotos civilinės atsakomybės ūkio subjekto buhalterinės apskaitos vedimo taisykles, nagrinėjamu atveju taip pat svarbu nustatyti, ar kaltinime G. A. nurodytas nekilnojamasis turtas – administracinis pastatas (kontora) bei vandens siurblinė – gali būti vertinamas kaip ūkio subjekto – SB „(duomenys neskelbtini)“ ar kitų asmenų nuosavybė, kadangi priešingu atveju, kaip teisingai pažymima ir nuteistosios apeliaciniame skunde bei E. T. pateiktoje konsultacinėje išvadoje, toks nekilnojamasis turtas negalėtų būti apskaitomas buhalterinėje apskaitoje, vedamoje dvejybinio įrašo būdu.CK 4.37 straipsnio 1 dalyje pateikiamas nuosavybės teisės apibrėžimas, pagal kurį nuosavybės teise yra laikoma teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Nuosavybės teisė į daiktą pripažįstama tuomet, kai egzistuoja visos šios nurodytos sąlygos. Pagal CK 4.27 straipsnį, nekilnojamojo daikto valdymas, kaip savarankiškas institutas, atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame registre momento, kuomet šiame registre nėra įregistruota kito asmens nuosavybės teisė į šį daiktą. Ginčo dėl to, jog SB „(duomenys neskelbtini)“ naudojosi kaltinime nurodytu nekilnojamuoju turtu, nėra. Tačiau iš byloje esančio VĮ Registrų centro išrašo matyti, kad įrašų apie administracinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teises ar kitas daiktines teises bei juridinius faktus nėra. Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. kovo 14 d. rašte Nr. SD-517 patvirtinama, kad administracinis pastatas – kontora, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), ir vandens siurblinė, esanti SB „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), nėra Kauno rajono savivaldybės nuosavybė, taip pat nėra duomenų apie šio turto perdavimą SB „(duomenys neskelbtini)“. Todėl nėra pagrindo spręsti ir apie tai, jog SB „(duomenys neskelbtini)“ galėjo nevaržomai savo nuožiūra minėtais nekilnojamaisiais daiktais disponuoti. Taigi nenustačius teisiškai pagrįsto valdymo ir disponavimo faktų, negali būti vertinama, jog bendrija ar jos nariai turėjo nuosavybės teises į kaltinime G. A. nurodytus nekilnojamuosius daiktus.Pažymėtina ir tai, kad CK 4.47 straipsnyje numatyti nuosavybės teisės įgijimo pagrindai. Nors šis sąrašas nėra baigtinis, tačiau, be kita ko, jame numatoma, kad nuosavybės teisė gali būti įgyjama pagal sandorius, pagaminant naują daiktą, pasisavinant bešeimininkį daiktą ar įgyjamąja senatimi. Nagrinėjamu atveju nenustačius nekilnojamojo daikto valdymo fakto, kaip tai numatyta CK 4.27 straipsnyje, įgyjamosios senaties institutas negali būti taikomas. Be to, bešeimininkio daikto įgijimas SB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybėn šiuo atveju taip pat negalimas, kadangi toks daiktas nuosavybėn gali būti perduotas tik valstybei arba savivaldybėms teismo sprendimu (CK 4.58 straipsnis). Naujo daikto pagaminimo atveju sprendžiamas klausimas dėl daikto, kurį pagamino asmuo iš savos ir (ar) svetimos medžiagos, priklausomai nuo panaudotų medžiagų vertės (CK 4.56–4.57), priklausomybės, taigi šiuo atveju taip pat neatitinka byloje nustatytų aplinkybių.Taisyklių 42 punkte numatytas reikalavimas nustatyti ir buhalterinėje apskaitoje apskaityti neatlygintinai gauto ilgalaikio materialiojo turto vertę, o 29 punktas apibrėžia, kad ilgalaikiam materialiajam turtui priskiriamas toks turtas, kuris teikia ūkio subjektui ekonominės naudos ilgiau nei vienus metus ir kurio įsigijimo (pasigaminimo) savikaina yra ne mažesnė už ūkio subjekto nustatytą minimalią ilgalaikio materialiojo turto vertę. Gramatiškai aiškinant 42 punkto nuostatas, suponuojama išvada, jog neatlygintinai turtas gali būti gaunamas (įgyjamas) pagal sandorius (CK 4.47 straipsnio 1 punktas) ir turi būti gautas iš trečiųjų asmenų, kadangi jame nurodoma, kad tokio daikto savikainą sudaro paramos, dovanojimo sutartyje ar kitame perdavimo dokumente nurodyta to turto vertė. Aukštesniojo teismo vertinimu, priešingai nei teigia valstybinį kaltinimą byloje palaikanti prokurorė, tik tuo atveju, kai turtas yra gaunamas iš trečiojo asmens neatlygintinai, ir jo perdavimo dokumente daikto vertė nėra nustatyta, ūkio subjekto, tokį daiktą įgijusio ir siekiančio įtraukti į buhalterinę apskaitą, vadovui (šiuo atveju bendrijos valdybos pirmininkei) kyla pareiga pačiam nustatyti turto vertę. Dėl aptartų priežasčių nesutiktina ir su specialistės, parengusios 2016 m. rugpjūčio 1 d. SB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės-finansinės veiklos specialisto išvadą Nr. 5-2/108, argumentais, jog turtas į apskaitą gali būti įtraukiamas ir vertinamas kaip neatlygintinai gautas, ūkio subjekto vadovui ar kitam atsakingam asmeniui (šiuo atveju bendrijos valdybos pirmininkei), surašant ir į buhalterinę apskaitą įtraukiant vienašališkai parengtą aktą, patvirtinantį naudojimąsi nekilnojamuoju daiktu. Pažymėtina, kad nuosavybė ją perleidžiant sandoriu naujajam savininkui paprastai pereina nuo daikto perdavimo momento (realinis sandoris), o ne užregistravimo VĮ Registrų centro registre. Tačiau, aukštesnysis teismas neturi teisinio pagrindo spręsti, kad nesant jokių objektyvių nekilnojamojo daikto perdavimo (įgijimo) įrodymų, ūkio subjekto vadovo (bendrijos valdybos pirmininkės) individualiame vienašaliame dokumente fiksuotas naudojimasis nekilnojamuoju daiktu, nurodant šio daikto vertę, kaip teisiamojo posėdžio metu teigė liudytoja A. D., rengusi specialisto išvadą byloje, būtų pakankamas pagrindas įtraukti ūkinę operaciją į bendrijos buhalterinę apskaitą, pagal kurią nekilnojamasis daiktas būtų fiksuojamas kaip bendrijos ilgalaikis materialinis turtas. Pažymėtina ir tai, kad SBĮ 7 straipsnio 1 dalyje ir Taisyklių 42 bei 50 punktuose, kuriuos pažeidusi buvo kaltinama G. A., nustatytas iš esmės nevienareikšmis nuosavybės teisių įgijimo būdas. SBĮ 7 straipsnyje numatyta specialioji tvarka, kuomet sodininkai, bendromis lėšomis ar bendromis sutelktomis jėgomis pastatę, įrengę ar kitaip įsigiję bendrojo naudojimo objektus, jų valdymą, naudojimą bei disponavimą įgyvendina bendrosios jungtinės nuosavybės teise, o sodininkų bendrija tokiu atveju mėgėjų sodo teritorijoje esančius bendrojo naudojimo objektus valdo CK, SBĮ ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Tuo tarpu, kaip jau minėta, Taisyklių 42 punkte numatytas neatlygintinas ilgalaikio materialiojo turto gavimas. Kaip matyti iš G. A. inkriminuotos veikos aprašymo, ji buvo kaltinama pažeidusi tiek Taisyklių 42 ir 50 punktus, tiek SBĮ 7 straipsnio 4 dalį, todėl nėra aišku, ar preziumuojama, jog turtas buvo neatlygintinai įgytas SB „(duomenys neskelbtini)“, ar priklausė sodininkams bendrąja jungtine nuosavybe. Nagrinėjamoje byloje kaip liudytojai apklausti asmenys – sodų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ nariai nurodė, jog administracinis pastatas – kontora bei siurblinė buvo įrengti dar iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo (galimai 1968–1975 m. laikotarpiu), kuomet, kuriantis kolektyviniams sodams, UAB „(duomenys neskelbtini)“ padėjo savo darbuotojams pagerinti sodų mėgėjų gerbūvį. Iš esmės panašios ginčo nekilnojamųjų daiktų aplinkybės nurodomos ir 2016 m. liepos 25 d. sodo bendrijos narių paaiškinime, kuriame taip pat tvirtinama, jog kaltinime nurodyti pastatai niekada nebuvo teisiškai įregistruoti. Iš šių liudytojų paaiškinimų negalima vienareikšmiškai spręsti, ar turtas buvo įrengtas minėtos bendrovės, ar kartu su kitomis įmonėmis, kurių sodai buvo netoli SB „(duomenys neskelbtini)“ teritorijos, ar pačių sodų mėgėjų lėšomis ir pastangomis. Juolab, nesant tai patvirtinančių įrodymų, nėra pagrindo vertinti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, galimai savo lėšomis įrengęs administracinį pastatą bei siurblinę, juos bendrąja jungtine nuosavybe ar kitokiomis daiktinėmis teisėmis perdavė sodų mėgėjams arba nuosavybės teise (ar kitomis daiktinėmis teisėmis) – sodų bendrijai. Juolab, kad liudytojai nurodo, jog pastatai buvo pastatyti dar 1968–1975 metais, o, VĮ Registrų centro duomenimis, SB „(duomenys neskelbtini)“ buvo įkurta tik 1992 metais. Vien tai, kad perdavimo dokumentas galėjo būti neišlikęs, o SB „(duomenys neskelbtini)“ nariai naudojosi bendrijos teritorijoje esančiais minėtais nekilnojamaisiais daiktais jau daugelį metų, nepatvirtina neatlygintino šių daiktų gavimo (tai yra nuosavybės teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimo) fakto, ir ši aplinkybė vertintina kaip prielaida.Įvertinus aptartus duomenis, kad ginčo nekilnojamųjų daiktų priklausomybė nuosavybės teise SB „(duomenys neskelbtini)“ ar sodų mėgėjų bendrąja jungtine nuosavybe neįrodyta, šie nekilnojamieji daiktai sodų bendrijos naudojami daugelį metų (nuo 1968–1975 m.), nėra pagrindo spręsti, kad būtent SB „(duomenys neskelbtini)“ valdybos pirmininkei G. A. pradėjus eiti pirmininkės pareigas nuo 2007 m. birželio 3 d. kilo pareiga nustatyti neatlygintinai gauto turto vertę ar įforminti ilgalaikio materialiojo turto vieneto naudojimo pradžią patvirtintu ilgalaikio materialiojo turto perdavimo naudoti aktu arba kitu apskaitos dokumentu, taip pat sudaryti sodininkams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančių bendrojo naudojimo objektų aprašą. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad G. A. kaltinime nurodytu laikotarpiu, kuriuo negalima iš dalies nustatyti SB „(duomenys neskelbtini)“ turto – nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2015 m. spalio 1 d. – dėjo maksimalias pastangas, siekdama įteisinti sodininkų nuosavybės teises į bendrai naudojamus nekilnojamuosius daiktus – administracinį pastatą (kontorą) bei siurblinę. Nors byloje buvo gautas 2016 m. rugsėjo 20 d. atsakymas iš VĮ Registrų centro apie tai, kad SB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo pateikusi šiai įstaigai jokių prašymų dėl nuosavybės teisių įregistravimo į nekilnojamuosius daiktus ar paklausimų, tačiau šiuos VĮ Registrų centras teiginius paneigia byloje esantys VĮ Registrų centro sprendimai atsisakyti įregistruoti daiktines teises pagal SB „(duomenys neskelbtini)“ prašymus. 2011 m. gruodžio 13 d. VĮ Registrų centro raštas sodininkų bendrijai „(duomenys neskelbtini)“ Nr. 2-3874 patvirtina, kad prašymas įregistruoti SB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą – administracinį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), atmestas, kadangi, vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi, kartu su prašymu įregistruoti nuosavybės teises, turi būti pateikti nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai. Su prašymu pateikti dokumentai apie statybos užbaigimą patvirtina, kad pastatas yra tinkamas naudoti, bet negalima patvirtinti teisių atsiradimo fakto ir SB „(duomenys neskelbtini)“ negali tapti prašomų įregistruoti statinių savininku (3 t., b. l. 177). Tiek G. A., tiek bendrijos buhalterė D. V. parodė, jog kreipėsi į VĮ Registrų centrą dėl minėtų daiktų įregistravimo bendrijos nuosavybe. Be to, nuteistoji inicijavo kadastro dokumentų rengimą, rinko sodų bendrijos narių parašus, siekdama teisiškai įregistruoti nekilnojamuosius daiktus kaip turtą. Ji, organizuodama buhalterinę apskaitą, nusamdė bendrijos buhalterę, o buhalterinė apskaita, kaip nurodoma ir byloje esančioje specialisto išvadoje, buvo vedama tinkamai, išskyrus specialistės nustatytus pažeidimus dėl nekilnojamųjų daiktų – kontoros bei siurblinės – fiksavimo buhalterinėje apskaitoje. Minėta, kad šie pastatai sodų bendrijoje buvo pastatyti dar iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo, anksčiau sodų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ pirmininkų pareigas ėję asmenys dėl jų įteisinimo bei registracijos bendrijos apskaitoje aktyvių veiksmų nesiėmė.Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjant tokios kategorijos bylas, negalima apsiriboti vien formaliu buhalteriniu vertinimu sprendžiant dėl BK 223 straipsnyje numatytų padarinių atsiradimo. Nagrinėjamu atveju kaltinime nurodytas buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimas kvalifikuotas kaip nusikaltimas, neanalizuojant, ar buvo pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, ar byloje pakako duomenų išvadai, kad dėl padaryto pažeidimo kilo BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai, nesprendžiant baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo klausimo. BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių nustatymas ar nenustatymas yra svarbiausias baudžiamosios ir administracinės atsakomybės už buhalterinės apskaitos taisyklių pažeidimus atribojimo kriterijus, nes už įvairius apskaitos taisyklių pažeidimus numatyta ir administracinė atsakomybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai) pažymėta, jog „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“. Ši nuostata aktuali ir aiškinant bei nustatant aplaidaus apskaitos tvarkymo (BK 223 straipsnis) požymius.

Kolegija, įvertinusi aptartus duomenis, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nepritartina praktikai, kai civiliniai santykiai, formalūs buhalterinių teisės aktų pažeidimai ir iš jų kylantys ginčai dirbtinai kriminalizuoti, neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas. Tokia praktika neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties, kadangi ne bet kokie teisei galimai prieštaraujantys veiksmai turi būti vertinami kaip nusikalstama veika. Baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti. Kolegijos įsitikinimu, šioje baudžiamojoje byloje nėra pagrindo spręsti, kad būtent dėl G. A. veiksmų iš dalies negalima nustatyti SB „(duomenys neskelbtini)“ turto. Neįrodžius administracinio pastato bei siurblinės SB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teisių arba sodų mėgėjų jungtinės nuosavybės teisių į minėtus objektus, nustatant SB „(duomenys neskelbtini)“ jų valdymo teisę, kaip tai numatyta CK, priešingai nei nurodyta 2016 m. rugpjūčio 1 d. SB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės-finansinės veiklos specialisto išvadoje Nr. 5-2/108 ir skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, nėra pagrindo spręsti apie Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. IK-372 patvirtintų „Pelno nesiekiančių ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų buhalterinės apskaitos ir finansinių ataskaitų sudarymo ir pateikimo ir politinių kampanijų dalyvių neatlygintinai gauto turto ir paslaugų įvertinimo taisyklių“ 42 bei 50 punktų reikalavimų bei Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų 2003 m. gruodžio 18 d. įstatymo Nr. IX-1934 7 straipsnio 4 dalies reikalavimų pažeidimus.Pažymėtina, kad specialisto išvadoje ar ekspertizės akte esantys duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus, turi būti vertinami, vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir kiti įrodymai. BPK įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas reiškia, kad jokie teismui pateikti duomenys neturi iš anksto nustatytos galios ir nė viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitą. Visi teisiamajame posėdyje išnagrinėti duomenys vertinami pagal tas pačias taisykles – teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Vertinant ekspertizės aktą ar specialisto išvadą turi būti patikrintas ir įvertintas ne tik jų sąsajumas (liečiamumas) ir leistinumas, bet ir kai kurios kitos aplinkybės, tokios kaip pateiktos ekspertui ar specialistui medžiagos išsamumas, pakankamumas ir kokybiškumas, pateiktų pradinių duomenų teisingumas, medžiagos ištyrimo visapusiškumas, požymių, kuriais remdamasis ekspertas ar specialistas duoda išvadą, nustatymo teisingumas ir kt., ir tik tada sprendžiama dėl jos įrodomosios vertės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-2/2005). Nuosprendį grindžiant specialisto išvada ar ekspertizės aktu, šie procesiniai dokumentai neturi kelti jokių abejonių dėl savo pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-245/2012). Teisėjų kolegija, susipažinusi su nagrinėjamoje byloje esančia 2016 m. rugpjūčio 1 d. SB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės-finansinės veiklos specialisto išvada Nr. 5-2/108, pripažįsta, kad šiame dokumente pateiktos išvados, įvertinus aptartus duomenis, kelia abejonių dėl jų pagrįstumo. Tačiau pirmosios instancijos teismas, vertindamas šioje specialisto išvadoje esančius duomenis, nepatikrino su tirtomis aplinkybėmis susijusios specialistui pateiktos medžiagos išsamumo ir patikimumo, rėmėsi ir tomis šios išvados dalimis, kurios pagrįstos specialistės daromomis prielaidomis apie sodų bendrijos ar sodininkų nuosavybės teises į nekilnojamuosius daiktus, nepašalino prieštaravimų tarp šios išvados duomenų bei kitų byloje esančių įrodymų. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsitesėjusiu nuosprendžiu. Ši nekaltumo prezumpcijos sąvoka atitinka Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 11 straipsnio 1 dalies nuostatomis bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalį. Tokių pačių nuostatų laikosi ir Europos žmogaus teisių teismas, byloje „Barberas Messegue ir Jabardo prieš Ispaniją“, nurodęs, kad būtent kaltinančioji pusė privalo pateikti asmens, traukiamo baudžiamojon atsakomybėn, kaltumo įrodymus, o visos abejonės turi būti traktuojamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Nekaltumo prezumpcijos principas įgyvendinamas ir BK 2 straipsnio (kuriame suformuluotos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos) 3 dalyje, kurioje įsakmiai nurodoma, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio, bei BPK 41 straipsnio 6 dalyje, kurioje numatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo yra laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas BK numatyta tvarka. Tai reiškia, kad nekalto asmens patraukimas baudžiamojon atsakomybėn nesiderina su bendraisiais baudžiamosios teisės principais, o teismas, nagrinėjantis bylą, gali priimti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, jeigu išsamiai ir objektyviai ištyrus byloje esančius įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės dėl traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens kaltės.Apkaltinamasis teismo nuosprendis pagal BK 223 straipsnio 1 dalį gali būti priimtas tik tada, kai yra visiškai ir besąlygiškai įrodyta apskaitą galimai netinkamai organizavusio asmens kaltė ir priežastinis ryšys tarp jo veikimo (ar neveikimo) bei kilusių BK 223 straipsnyje numatytų padarinių. Teisėjų kolegija, įvertinusi visus aptartus faktinius duomenis, sprendžia, jog apylinkės teismas, nepagrįstai pripažinęs, kad SB „(duomenys neskelbtini)“ valdybos pirmininkė G. A. pažeidė Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. IK-372 patvirtintų „Pelno nesiekiančių ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų buhalterinės apskaitos ir finansinių ataskaitų sudarymo ir pateikimo ir politinių kampanijų dalyvių neatlygintinai gauto turto ir paslaugų įvertinimo taisyklių“ 42 bei 50 punktų ir Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų 2003 m. gruodžio 18 d. įstatymo Nr. IX-1934 (toliau – SBĮ) 7 straipsnio 4 dalies reikalavimus, padarė nemotyvuotą ir nepagrįstą išvadą, kad kilo BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai, jog iš dalies negalima nustatyti SB „(duomenys neskelbtini)“ turto laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2015 m. spalio 1 d., ir jog šie padariniai kilo būtent dėl G. A. teisės aktus pažeidžiančio buhalterinės apskaitos organizavimo. Kadangi G. A. veiksmai neatitinka BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos požymių, ji dėl šio kaltinimo išteisintina, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Dėl kitų procesinių klausimų

Panaikinus pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl esminių BPK pažeidimų ir priimant naują nuosprendį, iš naujo išspręstini ir kiti procesiniai klausimai:G. A. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – panaikintina. Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – SB (duomenys neskelbtini)” buhalterinės apskaitos dokumentai, Dokumentų perdavimo-priėmimo aktu perduoti SB „(duomenys neskelbtini)“ valdybos pirmininkui K. P., nuosprendžiui įsiteisėjus, paliktini SB „(duomenys neskelbtini)“. Civilinis ieškinys byloje nepareikštas. Laikinas nuosavybės teisių apribojimas netaikytas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 ir 4 punktais, 331 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija,

nusprendžia:

Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 2 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

G. A. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 223 straipsnio 1 dalį išteisinti, jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – SB (duomenys neskelbtini)” buhalterinės apskaitos dokumentus, Dokumentų perdavimo-priėmimo aktu perduotus SB „(duomenys neskelbtini)“ valdybos pirmininkui K. P., nuosprendžiui įsiteisėjus, palikti SB „(duomenys neskelbtini)“.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.