- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-01-28
- Bylos Nr.
- 2A-157-881/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-15115-2012-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Jadvyga Mardosevič, Henrichas Jaglinskis
- Ieškovas
- Ž. R.
- Atsakovas
- Danske Bank A
- Trečiasis asmuo
- E. R.
- Kategorijos
- 36.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Henricho Jaglinskio, Jadvygos Mardosevič ir Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Ž. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-5906-728/2013 pagal ieškovės Ž. R. ieškinį atsakovui Danske Bank A/S dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo, trečiasis asmuo E. R., išvadą byloje duodanti institucija Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė Ž. R. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama pakeisti kredito sutarties specialiosios dalies kreditavimo sąlygų 4 dalį, nustatant, kad netesybos per dieną yra 0,02 proc. Nurodė, kad 2007 m. kovo 2 d. trečiasis asmuo E. R., būdamas santuokoje su ieškove, sudarė su atsakovu kredito sutartį Nr. BP1126070138. Ieškovė laidavo už E. R. įsipareigojimų bankui vykdymą. Nutraukus santuoką 2011 metais, jie tapo banko bendraskoliai. Kredito sutartyje numatyta, kad netesybų dydis per dieną yra 0,08 proc., tačiau pagal LAT praktiką (c. b. Nr. 3K-3-503/2007), delspinigių dydis neturi būti didesnis kaip 0,02 procentai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nurodė, kad kredito sutartis yra vartojimo sutartis, kurių sąlygas kontroliuoja Vartotojų teisių apsaugos įstatymas. CK 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad terminą įvykdyti prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu sutartis ar įstatymai nenustato kitokio palūkanų dydžio. Pagal CK 6.73 straipsnio 2 dalį, jeigu šalių susitarimu nustatyti delspinigiai yra aiškiai per dideli, jie gali būti sumažinti, tačiau tik tiek, kad jie netaptų mažesni už nuostolius, atsiradusius dėl prievolės nevykdymo ar netinkamo vykdymo. Teisę sumažinti delspinigius turi tik teismas. Analizuojant sutarties turinį nustatyta kredito gavėjo civilinė atsakomybė už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą ar netinkamą vykdymą. Bankas turi didesnę ekonominę ir derybinę galią, todėl turi didesnę galimybę primesti savo valią. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pabrėžia, kad vartotojas yra silpnesnė šalis, priversta priimti jam primetamas stipraus kontrahento sutarties sąlygas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas apžvalgoje yra pažymėjęs, jog nustatant, ar netesybos, palyginus su nuostoliais, nėra per didelės, atsižvelgiama į įvairias aplinkybes, kurių sąrašas yra nebaigtinis. Mažinant netesybas atsižvelgiama į šalių sutartinių santykių pobūdį, sutarties tikslus, tikruosius šalių ketinimus, šalių statusą, CK įtvirtintus teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, šalių interesų pusiausvyrą, bankų mokamų palūkanų dydį, į skolininko turtinę padėtį. Tinkamu netesybų dydžiu gali būti pripažintas skirtingas netesybų dydis, todėl neįmanoma nustatyti visiems atvejams skirto netesybų tarifo. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad sutartis yra nutraukta 2010 metais, sprendė, kad negalima keisti sutarčių, kurios jau nutrauktos, sąlygų. Be to, atsižvelgdamas į išdėstytus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kriterijus, kurių teismas turi laikytis, spręsdamas netesybų dydžio klausimą, teismas konstatavo, kad ginčo kredito sutartyje numatytos netesybos, jų tarifas per dieną, jei sutartis nevykdoma ar netinkamai vykdoma, yra laikytinas proporcingu, neatitinkančiu sutarčių nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų vartotojų atžvilgiu. Tarifas, anot teismo, yra proporcingas, nepažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyros bei vartotojo teisių ir interesų, todėl nėra mažintinas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovė Ž. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti valstybės naudai bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas neatsižvelgė į savo ir Vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – VTAT) nustatytas aplinkybes. Teismas nustatė, kad bankas turi didesnę ekonominę ir derybinę galią, o VTAT 2011 m. sausio 5 d. nutarime pripažino, kad sutarties nuostata, jog netesybos yra 0,08 proc. per dieną, atitinka CK 6.188 straipsnio 2 dalies 5 punkto sutarčių nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų, t. y. nustato neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Teismas neatsižvelgė į tai, kad: už naudojimąsi banko pinigais sutartyje numatytos palūkanos, kurios padengia visus banko nuostolius; sutartyje numatyta, kad palūkanos mokamos pirmiau, t. y. uždarbį iš kredito suteikimo bankas gauna anksčiau laiko; skolininkai nustojo mokėti kredito įmokas dėl ekonominės krizės, dėl kurios skolininkų kaltės nėra; atsakovas neįrodė, kad apskritai patyrė kokius nors nuostolius. Priešingai nei sprendė teismas, teisė mažinti netesybas numatyta CK 6.73 ir 6.258 straipsniuose.
Atsiliepimas
Atsiliepimų į ieškovės apeliacinį skundą byloje negauta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai ieškovės ieškinį atmetė (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Teisėjų kolegija taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl vartojimo kredito sutartyje numatytų netesybų (delspinigių) dydžio.
Netesybos (bauda, delspinigiai) – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (CK 6.71 str. 1 d.). Netesybos yra prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas, skatinantis skolininką įvykdyti prievolę (CK 6.70, 6.71 str.), taip pat sutartinės civilinės atsakomybės forma (CK 6.256 str. 2 d., 6.258 str. 1 d.). Šalių sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurių jam nereikia įrodinėti, kai skolininkas neįvykdo ar netinkamai įvykdo sutartinę prievolę (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis c. b. UAB „Schmitz Cargobull Baltic“ v. UAB „Vilniaus universaliųjų metalo konstrukcijų gamykla“, bylos Nr. 3K-3-503/2007; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Kaduva“ v. UAB „Okadeta“, bylos Nr. 3K-3-401/2008). Taigi šalių sutartyje sulygtos netesybos yra jų suderinta valia nustatyta sutarties sąlyga, kuri saisto šalis tuo atveju, jeigu sutartis neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma. Jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės. Tokiais atvejais teismas turi teisę mažinti netesybas (CK 6.73 str. 2 d., 6.258 str. 3 d.). Taip teismas kontroliuoja netesybų dydį, kad nebūtų sudaryta pagrindo šaliai piktnaudžiauti teise ir nepagrįstai praturtėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Miaras“ v. A. D. individuali įmonė, bylos Nr. 3K-7-409/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje UAB „SEB lizingas“ v. UAB „BST Baltic“, bylos Nr. 3K-3-460/2010).
Nagrinėjamu atveju ginčo kredito sutartyje buvo nustatyti 0,08 proc. delspinigiai nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, teismų praktikoje nėra nustatyto visiems atvejams skirto netesybų tarifo; teismas, nustatydamas, ar yra pagal CK 6.73 ir 6.258 straipsnių nuostatas pagrindas pripažinti netesybas neprotingai (aiškiai) didelėmis ir dėl to jas mažinti, ir spręsdamas, iki kokio dydžio jas mažinti, kiekvienu atveju turi vertinti konkrečios bylos aplinkybes (šalių sutartinių santykių pobūdį, ar nebuvo susitarimo taikyti išimtines arba alternatyvias netesybas, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt.), vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais ir siekti nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kaduva“ v. UAB „Okadeta“, bylos Nr. 3K-3-401/2008; išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. Daujoto IĮ „Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-409/2010; kt.).
Apeliantė nesutikimą su sutartyje nustatytu delspinigių dydžiu motyvuoja trimis argumentais: vartotojo teisiniu statusu, Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2011 m. sausio 5 d. nutarimu ir sutartyje numatytomis palūkanomis. Dėl kiekvieno iš šių argumentų teisėjų kolegija pasisako atskirai.
Pirma, skolininko vartotojo teisinis statusas pats savaime, t. y. neatsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, taip pat nesant duomenų, kad sutartyje nustatytas delspinigių dydis neatitinka įprastos/sąžiningos verslo (santykiuose su vartotojais) praktikos, nėra pagrindas pripažinti, kad delspinigiai (vien dėl skolininko mažesnės derybinės galios) yra neprotingai dideli.
Antra, kaip matyti iš bylos medžiagos, išvadą byloje pateikusi Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba pakeitė savo ankstesnę, 2011 m. sausio 5 d. nutarime išdėstytą nuomonę ir 2013 m. vasario 20 d. davė išvadą, kad sutartyje numatyti delspinigiai yra proporcingi ir nepažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyros bei vartotojo teisių ir interesų, t. y. neatitinka sutarčių nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų (b. l. 97-100).
Trečia, apeliantės nurodomos palūkanos, priešingai nei delspinigiai, atlieka ne minimalių nuostolių kompensavimo, bet mokėjimo funkciją, todėl sprendžiant dėl delspinigių dydžio jos nėra teisiškai reikšmingos.
Be to, kaip jau minėta, sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurių skolininko prievolės neįvykdymo/ netinkamo įvykdymo atveju jam nereikia įrodinėti.
Taigi, apeliantei nenurodžius jokių kitų aplinkybių, kurioms esant netesybos galėtų būti pripažintos aiškiai per didelės, teismui taip pat tokių nenustačius savo iniciatyva, teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad sutartyje numatytos netesybos yra neprotingai didelės ir dėl to mažintinos.
Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį ieškovės apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.