Kauno apylinkės teismo sprendimas

Žemės sklypas Nr. 253, kuriame yra A. V. priklausantis sodo namelis, yra valstybinės žemės dalis. Tai, kad žemės sklypas, kuriame stovi ginčo objektas, priklauso valstybei nepaneigia asmens galimybės įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą. Santykiai, susiję su galimu valstybinės žemės perdavimu asmeniui, įgijusiam nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą, esantį valstybinėje žemėje, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Ginčo pastatas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė, viešame registre nėra įregistruotas kitų asmenų vardu, o pareiškėjas į sodo statinį nėra įgijęs nuosavybės teisės kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu. Sodo pastatas jo savininko A. V. de facto buvo ir tebėra valdomas ir naudojamas kaip savas daugiau nei 10 metų (nuo 2002 m.). Visus 15 metų pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas – prižiūrėjo sodo statinį, jį remontavo, puoselėjo, gerino, vasaros sezono metu juo naudojosi nepertraukiamai, kreipėsi dėl nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos suformavimo ir sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai kaip savo sodo namelį valdė daugiau kaip dešimt metų. Duomenų, kurių pagrindu būtų ginčijamas valdymo sąžiningumas, teisėtumas, atvirumas, nepertraukiamumas, nėra. Taigi yra visos būtinos sąlygos įgyjamąja senatimi pareiškėjui A. V. įgyti sodo pastatą.

Duomenų, kad A. V. būtų savavališkai užėmęs jam perduotą naudotis sklypą Nr. 253 nėra. Priešingai, argumentus dėl tariamai nesankcionuoto, ar net savavališko žemės sklypo užėmimo paneigia pareiškėjo į bylą pateikti rašytiniai įrodymai: t.y. Kauno įgulos viršininko 1979 m. vasario 20 d. įsakymas Nr. 12 „Dėl sodų ir daržų bendrijos sukūrimo“, Kauno rajono karinio dalinio Butų-eksploatacijos dalies viršininko pulkininko 1984 m. vasario 1 d. suteiktas leidimas sodininkų bendrijos nariams jiems priskirtuose plotuose vykdyti sodininkystės darbus, statyti sodo namelius. Aplinkybė, kad pareiškėjas iki šiol ginčo sodo pastato nėra įregistravęs VĮ Nekilnojamojo turto registro duomenų banke taip pat nereiškia, nei kad pareiškėjas žemę (sklypą Nr. 253) užėmė savavališkai, nei kad jis sodo statinį pasistatė savavališkai. Juolab, kad nesudėtingos konstrukcijos statinys – sodo namelis, kurio statybos metai nurodyti 1989 m.) – pareiškėjui buvo perduotas valdyti ir naudotis 2002 m. jam tapus sodininkų bendrijos nariu.

Pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-48/2009 (teiktoje į bylą) buvo sprendžiami ne analogiški, ar tapatūs klausimai, o priešingai - nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl senai (iki 1991 m.) pastatyto statinio, o nurodytoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl visų s.b. „Baltasisi gandras“ naudojamų žemės sklypų skyrimo sodininkų bendrijai ir sodininkų bendrijų steigimo. Ir nors Kauno miesto savivaldybės mero 1994 m. gruodžio 21 d. potvarkis Nr. 918, kuriuo buvo įregistruota visuomeninė organizacija – daržininkų bendrija „Baltasis gandras“ lėmė, kad s.b. „Baltasis gandras“ neįgijo teisių naudotis žeme mėgėjiškai sodininkystei, tačiau šis faktas nekeičia ir nepaneigia fakto, kad ginčo statinio, kurį nepertraukiamai valdo A. V. nuo 2002 m., statyba (statinio statybos užbaigimo metai - 1989), kuri vyko iki 1994 m. gruodžio 21 d. potvarkio Nr. 918 priėmimo, vyko teisėtai.

Rašytiniuose paaiškinimuose pareiškėjas papildomai nurodo, kad rašytiniai dokumentai, t.y. Kauno įgulos viršininko 1979 m vasario 20 d. įsakymas Nr. 12 „Dėl sodų ir daržų bendrijos sukūrimo“, Kauno rajono karinio dalinio Butų – eksploatacijos dalies viršininko pulkininko 1984 m. vasario 1 d. suteiktas leidimas sodininkų bendrijos nariams jiems priskirtuose plotuose vykdyti sodininkystės darbus, statyti sodo namelius (šis dokumentas nėra ginčijamas, panaikintas, ar pripažintas negaliojančiu), paneigia suinteresuotojo asmens Nacionalinės žemės tarnybos išvadą, kad pareiškėjas yra savavališkai užėmęs žemę.

Nepagrįsti yra suinteresuotų asmenų teiginiai, kad pareiškėjas neįrodė, jog ginčo daiktą – statinius – valdo teisėtai. Priešingai, – tai suinteresuoti asmenys nepateikė įrodymų, paneigiančių teisėto ir sąžiningo daikto valdymo prezumpciją (CK 4.23 straipsnio 2 dalis, 4.26 straipsnio 2 dalis). Todėl atsižvelgus ir į įrodinėjimo pareigų pasiskirstymo taisykles, esant preziumuojamam faktui dėl valdymo teisėtumo ir sąžiningumo (CK 4.4.23 straipsnio 2 dalis, 4.26 straipsnio 2 dalis) suinteresuoti asmenys negali šios įrodinėjimo naštos perkelti pareiškėjui.

Pareiškėjui žemės sklypas buvo skirtas su tuo metu jame buvusiu statiniu: pareiškėjas s.b. „Baltasis gandras“ narys nuo 2002 m., o sodo namelio 1S1Ž statybos metai – 1989 m. Ginčo statinio statybos teisėtumą pagrindžia 1984 m. vasario 1 d. suteiktas leidimas sodininkų bendrijos nariams jiems priskirtuose plotuose statyti sodo namelius.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48/2009, kuria yra grindžiama suinteresuotųjų asmenų pozicija, neturi prejudicinės galios nagrinėjamoje byloje, kadangi nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl senai (iki 1991 m.) pastatyto statinio, kuris pareiškėjui buvo perduotas naudotis 2002 m., tuo tarpu byloje, kuria suinteresuoti asmenys remiasi savo atsikirtimuose, buvo sprendžiamas klausimas dėl žemės sklypu skyrimo sodininku bendrijai ,,Baltasis gandras“ ir šios sodininku bendrijos steigimo.

Argumentai, kad dėl s.b „Baltasis gandras“ teritorijos yra priimti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymai dėl šios teritorijos formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo organizavimo ir formavimo ir pertvarkymo projekto patvirtinimo be sprendinių brėžinių neįrodo, kad pareiškėjo pastatui reikalinga eksploatuoti teritorija jau yra suformuota ir patvirtinta kaip sklypas nuosavybės teisių atkūrimui. Tiesioginių įrodymų, kad pareiškėjo ginčo sodo namelis patenka į teritoriją dėl kurios pagal geografinių sistemų informaciją (www.reqta.lt) galimai yra priimti sprendimai pradėti nuosavybės teisių atkūrimo ir įgyvendinimo procedūras, Kauno miesto savivaldybė nepateikė.

Teritorijoje, kurioje yra pareiškėjo naudojamas žemės sklypas ir valdomi nuosavybės teise statiniai, žemės sklypai nėra suformuoti ar įregistruoti, nėra atlikti kadastriniai matavimai, sklypams nesuteikti pašto adresai, kadastriniai bei unikalūs numeriai, todėl iš NŽT, ar Kauno miesto savivaldybės pateiktų rašytinių įrodymų „kratinio“ identifikuoti teritoriją, kad būtent joje ir yra pastatytas ginčo statinys - nėra teisinio pagrindo.

Žemės sklypas gali būti laikomas užstatytu, jeigu jame yra statinio sąvoką atitinkantis nekilnojamasis daiktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. liepos 11 d. civilinė byla Nr. 3K-3-431/2006). Suinteresuoti asmenys neginčija, kad sodo namelis atitinka statinio apibrėžimą. Svarbu ir tai, kad per visą naudojimąsi ginčo statiniu laikotarpį (nuo 2002 m.) dėl šio statinio statybos, ar jo statuso (nelegali statyba) nei viena valstybės institucija nėra priėmusi kokių nors imperatyvių nurodymų, ar sprendimų. Nagrinėjamu atveju aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2012, kurioje teismas tokias aplinkybes, kaip dokumentų, įrodančių statybos teisėtumą, trūkumą, kitus neaiškumus vertino pareiškėjo naudai, ir pripažino, kad aplinkybė, jog statiniai nėra pripažinti savavališka statyba, leidžia daryti išvadą, kad šių statinių statyba yra teisėta ir jų atžvilgiu gali būti taikomas įgyjamosios senaties institutas.

Pažymi tai, jog pareiškėjas yra silpnesnioji šalis santykiuose su valstybe, ar jos institucijomis, todėl statinio jam perdavimo momentu net negalėjo žinoti, kad sprendimai, kurių pagrindu jam buvo perduota teisė valdyti ir naudotis žemės sklypu Nr. 253 bei jame esančiu statiniu, buvo neteisėti ir, kad praėjus eilei metų ginčo statiniu jis nebegalės naudotis, ar įgyti nuosavybėn, tuo pagrindu, kad dėl daugiau nei prieš tris dešimtmečius priimti sprendimai valstybės įgaliotiems asmenims leis daryti prielaidą neva tai jam priklausantis ginčo sodo namelis buvo pastatytas neteisėtai, savavališkai, ar užgrobiant valstybinę, t.y. negavus Lietuvos Respublikos (valstybės) patikėtinio (šiuo metu NŽT) sutikimo ar kito statybą leidžiančio dokumento. Tai, kad žemės sklypas, kuriame stovi ginčo objektas, priklauso valstybei nepaneigia asmens galimybės įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą. Reikalavimas registruoti sklypus atsirado tik 2001 m. liepos 1 d., įsigaliojus CK. Dėl susiklosčiusios situacijos ydingumo, kai paskelbus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę 1991 m. kovo 11 d. tik 1993 m. rugsėjo 20 d. karinio dalinio valdoma ir TSRS Gynybos ministerijos jurisdikcijoje buvusi teritorija buvo perduota Lietuvai, kilo visa eilė teisinių kliūčių dėl daiktinių teisių tiek pačiam pareiškėjui, tiek ir sodininkų bendrijai įgyvendinimo. Juolab, kad pareiškėjo ginčo sodo namelis iki šiol yra vis dar nesuformuotoje valstybinėje žemėje, žemės sklypai šioje teritorijoje nėra registruoti, jiems nėra suteikti kadastriniai ir unikalūs numeriai. Valstybės įgaliotos institucijos iki šiol, t.y. daugiau nei 26 metus po Nepriklausomybės atkūrimo ir daugiau nei 16 metų nuo CK 1.109 straipsnio įsigaliojimo nesirūpino, kad valstybės turtas/žemė būtų identifikuotas ir įregistruotas kaip savarankiškas turtinis vienetas.

Suinteresuotų asmenų - KMS, NŽT - veiksmais bei procesiniuose dokumentuose išdėstyta pozicija yra nepagrįstai ir nenurodant aiškių argumentų ribojama pareiškėjo teisė dėl nuosavybės įgijimo daugiau nei yra būtina taikyti apsaugą tik dėl to, kad neatsižvelgus į faktinę situaciją ir pačių atsakovų padarytas klaidas yra siekiama formaliai, bet kokiomis priemonėmis (net ir neleistinomis) įgyvendinti įstatymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo tikslus. Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju iš esmės prašoma nesilaikyti proporcingumo principo, reiškiančio interesų pusiausvyros, pareiškėjui perkeliant valstybės institucijų padarytų klaidų naštą, nepagrįstai perkeliant ir įrodinėjimo naštą.