Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aušra Baubienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo O. U. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2074-375/2013 pagal ieškovės L. Ž. ieškinį atsakovui O. U., institucijai teikiančiai išvadą byloje Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, dėl tėvystės nustatymo, išlaikymo priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai bei išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Vienas iš principų, kuriais grindžiamas šeimos teisinių santykių reglamentavimas, yra prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas (CK 3.3 str. 1 d.). Šis principas, be kita ko, reiškia, kad kai sprendžiami visi su vaikais susiję šeimos klausimai, tiek tėvai, tiek teismas, tiek kiti asmenys privalo pirmiausia atsižvelgti į vaiko interesus ir jais vadovautis. Dėl to, sprendžiant bet kurį su vaiku susijusį teisinį konfliktą, turi būti siekiama išsiaiškinti, koks ginčo sprendimo variantas labiausiai atitinka vaiko interesus bei poreikius. Taigi ir išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo klausimai sprendžiami vadovaujantis pirmiausia vaiko interesais (CK 3.142 str. 2 d., 3.146-3.148, 3.150 str.).

Nagrinėjamoje byloje sprendimo dalis dėl tėvystės nustatymo, kuria pirmosios instancijos teismas patenkino šį ieškovės reikalavimą ir nustatė, jog apeliantas (atsakovas) yra U. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), tėvu, apelianto nėra apskųsta, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šios dalies nepasisako.

Apeliantas pirmosios instancijos teismo sprendimą ginčija tuo aspektu, kad teismas neteisingai nustatė lėšų sumą, kuri reikalinga užtikrinti būtinus vaiko poreikius, o priteistas išlaikymas iš atsakovo yra neproporcingas jo turtinei padėčiai.

Išlaikymo dydis priklauso nuo vaiko poreikių ir tėvų galimybių šiuos poreikius patenkinti. CK 3.192 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Taigi pagal šią įstatymo normą, kurioje nustatyta ir tėvų galimybių pusiausvyra, išlaikymo dydis yra nukreiptas į būtinų sąlygų vaikui sudarymą; mažesnis nei reikalingas būtiniems vaiko poreikiams patenkinti išlaikymas gali būti teikiamas tik išimtiniais atvejais, kai tėvai, nepaisant jų sąžiningų pastangų, neturi materialinių galimybių jo teikti didesnio, tačiau tais atvejais, kai tėvų turtinė padėtis leidžia priteisti didesnį išlaikymą, toks didesnis išlaikymas ir turi būti priteisiamas.

Formuodamas teismų praktiką šios kategorijos bylose, kasacinis teismas laikosi nuostatos, kad tėvo bei motinos turtinė padėtis nėra viską nulemianti nustatant išlaikymo dydį, nes išlaikymas privalo užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas; todėl sprendžiant išlaikymo dydžio nustatymo klausimą turi būti atsižvelgiama į vieną pagrindinių šeimos santykių teisinio reglamentavimo principų, nurodytų CK 3.3 straipsnio 1 dalyje, – prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, reiškiantį, kad teismas, priimdamas sprendimą, visų pirma turi tai įvertinti vaiko teisių ir interesų atžvilgiu, t. y. prioritetiškai į juos atsižvelgti, užtikrinti jų apsaugą; visos abejonės dėl išlaikymo dydžio nustatymo turi būti vertinamos vaiko interesų naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. K. v. T. K., bylos Nr. 3K-3-286/2004; kt.). Nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. V. L., bylos Nr. 3K-3-303/2008; kt.).

Pirmosios instancijos teismas priteisė iš apelianto dukters U. išlaikymui 500 Lt periodinėmis išmokomis kas mėnesį atsižvelgiant į CK 3.192 str. 2d. reikalavimą, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas, teismas konstatavo, kad įvertinęs šalių turtinę padėtį, atsakovo išlaikytinių skaičių, iš atsakovo priteistinas 500 Lt dydžio išlaikymas periodinėmis išmokomis kas mėnesį nuo (duomenys neskelbtini) (vaiko gimimo) iki jo pilnametystės (CK 3.196 str.1 d.1 p.).

Priteistas išlaikymo dydis yra adekvatus faktinėms bylos aplinkybėms ir byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą jį mažinti. Priteisdamas išlaikymo dydį, pirmosios instancijos teismas nors ir nenurodė konkrečiai vaiko poreikių, tačiau konstatavo, kad minimaliems vaiko poreikiams tenkinti reikia minimalios algos dydžio. Iš ieškovės pateiktos vaiko poreikių lentelės bei išlaidas pagrindžiančių duomenų (pirkinių čekiai, mokėjimo už darželį, komunalines paslaugas kvitai ir kt. (1 t. b. 151, 2 t. b. l. 4-42 ) vaiko poreikiams kas mėnesį reikalinga 984 Lt. Apeliantas teigdamas, kad ieškovės nurodyta suma vaiko išlaikymui (1000 Lt/mėn. vaikui) yra nereali, nepateikė jokių objektyvių įrodymų (skaičiavimų ar pan.) šiam teiginiui pagrįsti, o tai, kad šalių vaikas (4 metų amžiaus) yra sveikas, neturi specialių poreikių, nepaneigia teismo išvados dėl vaiko poreikių bei to, kad vaikui augant jo poreikiai tik didėja.

Pagal susiformavusią Lietuvos teismų praktiką kiekvieno vaiko poreikiai sudaro pagrindą mokėtinai sumai apskaičiuoti, įvertinant papildomas išlaidas, nes minimali mėnesinė alga atitinka minimalius kiekvieno vaiko poreikius ir yra pagrindas mokėtinai sumai apskaičiuoti ir papildomi įrodymai dėl išlaikymo dydžio nereikalingi. Teismų praktikoje minima minimali mėnesinė alga yra žemutinė išlaikymo riba, kurią privalo užtikrinti tėvai, gaunantys minimalias pajamas. Laikoma, kad tokia suma užtikrina vaiko minimalius kasdienius poreikius maistui, aprangai, sveikatai, mokslui, laisvalaikiui ir kt. Tačiau būtina užtikrinti ir vaikų teisę į būstą. Byloje nustatyta turinti reikšmės šiam klausimui aplinkybė, kad ieškovė su dukra gyvena ieškovei priklausančiame būste, už kurį ieškovė moka paskolą, paimtą butui įsigyti.

Ta aplinkybė, kad atsakovas turi išlaikyti dar du nepilnamečius vaikus, nepaneigia, kad teismo nustatytas išlaikymo dydis šalių dukrai po 500 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis yra pakankamas tik būtiniausiems vaiko poreikiams tenkinti, įvertinus atsakovo prievolę teikti vaikams išlaikymą. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino šalių turtinę padėtį, pagrįstai suabejojo atsakovo pateiktais duomenimis apie jo tikrąją turtinę padėtį. Bylos duomenimis atsakovas yra O. U. individualios įmonės savininkas bei vienintelis UAB (duomenys neskelbtini) akcininkas, abi įmonės veikiančios ir gauna pajamas, todėl atsakovo teigimu, kad jo visos pajamos per mėnesį tesudaro 500 Lt kelia pagrįstų abejonių. Šias abejones iš dalies patvirtina ir ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą pateikti argumentai dėl apelianto tikrosios turtinės padėties neatskleidimo bei išrašai iš internetinės duomenų bazės (2 t. b. l. 94-97). Iš atsakovo paieškos byloje teikto jo paaiškinimo 2012 11 26 Kauno apskrities VPK VTV (1 t. b. l. 57) matyti, kad jis dažnai vyksta į užsienio valstybes, kuriose gyvena, yra sveikas ir darbingas, todėl akivaizdu, jog turi pakankamai lėšų sau pragyventi, kelionėms į užsienio valstybes. Visos šios aplinkybės sudaro pagrindą abejoti atsakovo tikrosios turtinės padėties atskleidimu, todėl atsakovo argumentai dėl jo gaunamų mažų pajamų dydžio nesudaro teisinio pagrindo mažinti priteistą išlaikymo dydį nuo 500 Lt iki 300 Lt per mėnesį, o jo turtinę padėtį pripažinti sunkia.

Atsakovas nepateikęs jokių įrodymų apie jo pastangas gauti geriau apmokamą darbą bei didesnes pajamas, siekia teikti vaikui išlaikymą po 300 Lt per mėnesį, neatitinka minimalių vaiko poreikių, protingumo, teisingumo, sąžiningumo ir ekonomiškumo principų, nes visuotinai žinoma aplinkybė, kad tėvai turi teikti vaikams išlaikymą dėl būtiniausių poreikių tenkinimo (CPK 182 str. 1 p.). Bylos duomenys patvirtina, kad apeliantas turi kitus du išlaikytinius: sūnų J. U., gim. (duomenys neskelbtini), kurį išlaiko kartu gyvenantys abu tėvai, ir O. U., gim. (duomenys neskelbtini), kuriam 2012 09 10 Kauno miesto apylinkės teismo sprendimu civ. byloje Nr.2-12646-451/2012 atsakovas įsipareigojo teikti 300 Lt dydžio kas mėnesį periodinėmis išmokomis išlaikymą. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino tai, kad atsakovas turi 3 nepilnamečius vaikus, kuriuos turi išlaikyti, vienam sūnui jau yra priteistas išlaikymas po 300 Lt kas mėnesį, todėl išlaikymo suma visiems vaikams turi būti panaudota lygiomis dalimis (CK 3.198 str. 2 d.). Tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą priteisti išlaikymą, įvertino atsakovo pareigą išlaikyti ir kitus du nepilnamečius vaikus, pagrįstai sprendė, kad šiuo atveju gintina vaiko teisė gauti jo poreikius užtikrinantį išlaikymą. Nagrinėjamu atveju nustatytas išlaikymo dydis negalėtų būti mažinamas remiantis prioritetiniu vaikų teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principu, kuriuo visais atvejais privalo vadovautis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. R. S., bylos Nr. 3K-3–469/2006; 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. V. J. v. V. J., bylos Nr. 3K-3–243/2010), nes skundžiamu teismo sprendimu priteistas išlaikymas (500 Lt), atsižvelgiant ir į motinos galimybes teikti išlaikymą, gali užtikrinti tik būtinus vaiko poreikius. CK 3.198 straipsnio 1 dalyje taip pat numatyta, kad teismas, priteisdamas išlaikymą dviem ar daugiau vaikų, turi nustatyti tokį išlaikymo dydį, kuris būtų pakankamas tenkinti bent minimalius visų vaikų poreikius. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, priteisiant vienam iš vaikų išlaikymą, kai teisę jį gauti iš to paties asmens turi du ir daugiau vaikų, turi būti vadovaujamasi lygybės principu, tačiau šis nereiškia absoliučios vaikų lygybės, neatsižvelgiant į individualius kiekvieno iš vaiko poreikius. Vaikų lygybės principas nereiškia, kad visiems vaikams visais atvejais turi būti priteisiamas vienodas išlaikymas. Išlaikymo dydis kiekvienam vaikui priklauso nuo individualių jo poreikių ir kito vaiko tėvo galimybių teikti išlaikymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. G. C., bylos Nr. 3k-3-419/2010; 2008 m. gegužės 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. V. L., bylos Nr. 3K-3–303/2008). Išlaikymo dydis (300 Lt) sūnui O. priteistas 2012 m., be to, jo dydis buvo nustatytas šalių susitarimu, todėl tai nereiškia, kad ir dukrai U. turėtų būti priteistas tokio paties dydžio išlaikymas, kadangi nagrinėjamoje byloje vertintos kitos aplinkybės, t. y. atsakovo turtinė padėtis prieš iškeliant bylą ir bylos nagrinėjimo metu, dukros poreikiai, jos motinos – ieškovės galimybės užtikrinti dukros poreikių patenkinimą.

CK 3.200 straipsnyje nustatyta, kad išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad apeliantas nuo vaiko gimimo (t.y. nuo (duomenys neskelbtini)) iki ieškinio padavimo (t. y. 2012 08 08) būtų teikęs išlaikymą vaikui, to neginčija, šis išlaikymo įsiskolinimo laikotarpis neviršija 3 metų. Tai, kad sprendimo rezoliucinėje dalyje už šį laikotarpį nenurodyta tvirta išlaikymo įsiskolinimo suma, o priteistas išlaikymas nuo vaiko gimimo, sprendimo esmės nekeičia.

Apeliantas teigia, kad teismas tenkindamas ieškinį iš dalies nepagrindė kokia apimtimi yra patenkinamos ieškovės bylinėjimosi išlaidos, netinkamai taikė išlaidų paskirstymą reglamentuojančias proceso normas ir nepagrįstai priteisė iš atsakovo ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas: 142 Lt žyminio mokesčio, 44 Lt kelionės išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas su šiais teiginiais nesutinka, kadangi bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė paduodama ieškinį už neturtinio pobūdžio reikalavimą (dėl tėvystės nustatymo, kuris yra pagrindinis reikalavimas, o reikalavimas dėl pavardės suteikimo kaip išvestinis nebuvo apmokestintas) sumokėjo 142 Lt žyminį mokestį (CPK 80 straipsnio 2 dalies 5 punktas), 44 Lt kelionės išlaidas ieškovė patyrė dėl važiavimo į Vilnių DNR ekspertizei atlikti, yra pagrįstos ir yra kitos būtinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Todėl patenkinus ieškinio reikalavimą dėl tėvystės nustatymo, šios išlaidos pagrįstai priteistos iš atsakovo ieškovei (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 2 punktą ieškovai bylose dėl išlaikymo priteisimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo ir kitų bylinėjimosi išlaidų atleisti, todėl patenkinus ieškinio reikalavimą dėl išlaikymo priteisimo, bylinėjimosi išlaidos iš atsakovo pagrįstai priteistos valstybei.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Remdamasis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės yra teisingas, naikinti jį apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinį skundą atmetus, iš atsakovo ieškovei priteistinos jos turėtos atstovavimo išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis). Ieškovė turėjo 500 Lt atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme ( 2 t. b. l. 93), kurios ir priteistinos.

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo O. U. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) ieškovei L. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) 500 Lt atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme.