Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Dalės Burdulienės, Mindaugo Šimonio,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Augava“ ieškinį atsakovei A. Š. dėl preliminarios pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

12. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Dėl civilinės atsakomybės taikymo sąlygų

14. Į bylą surinkti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovė buvo įsteigta 2016 m. liepos 13 d., atsakovė 2016 m. liepos 18 d. įsigijo 50 proc. ieškovės akcijų ir tapo bendrovės direktore (e. b. l. 32, 70–72). 2016 m. rugpjūčio 1 d. ieškovė už 16 000 Eur įsigijo automobilį, už kurį buvo sumokėta grynaisiais pinigais, mokėjimo faktą užfiksuojant kasos kvitu (e. b. l. 6–7, 40). 2017 m. sausio 31 d. automobilio pirkimo–pardavimo sutartimi (e. b. l. 9) automobilį už tą pačią kainą iš ieškovės nusipirko atsakovė. Šios faktinės aplinkybės atskleidžia, kad atsakovė ginčo santykiuose veikė tiek kaip automobilį įsigijęs fizinis asmuo, tiek ir kaip bendrovės, kuri įsigijo automobilį bei vėliau jį pardavė, vadovė (vienasmenis valdymo organas).

15. Kaip matyti tiek iš ieškinio, tiek ir iš skundžiamo sprendimo turinio, reikalavimą dėl žalos atlyginimo priteisimo ieškovė, po to, kai įmonei Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 12 d. nutartimi buvo iškelta bankroto byla (e. b. l. 3–5), pareiškė ne atsakovei, kaip automobilio pirkėjai, bet atsakovei, kaip buvusiai ieškovės vadovei.

16. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad juridinio asmens valdymo organų civilinė atsakomybė yra deliktinė (CK 6.263 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2011, 2018 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018). Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015; 2018 m. gegužės 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-177-248/2018, 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018).

Dėl neteisėtų veiksmų, kaip civilinės atsakomybės taikymo sąlygos

17. Vadovaujantis CPK 12–13, 42 straipsniais, 135 straipsnio 1 dalies 2 punktu kuriamu teisiniu reglamentavimu, pareiga tiksliai įvardinti ieškinio faktinį pagrindą tenka ieškovui. Nagrinėjamu atveju ieškovė aiškiai nurodė, kad reikalavimas priteisti iš atsakovės žalos atlyginimą yra grindžiamas konkrečios įstatyme įtvirtintos pareigos pažeidimu – netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu. Būtent šio veiksmo (neveikimo) teisėtumo vertinimas ir sudaro nagrinėjamos bylos ribas.

18. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnyje įtvirtinta juridinio asmens vadovo atsakomybė už apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą ir jų duomenų teikimą. Nagrinėjamu atveju atsakovė šių pareigų tinkamai nevykdė. Įmonėje nebuvo paskirto už buhalterinę apskaitą atsakingo asmens, nebuvo sudaryta sutartis dėl buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugų teikimo. Vien atsakovės nurodomas žodinis susitarimas su I. T. dėl atskirų dokumentų registrams pateikimo ir šiuo tikslu jai išduotas įgaliojimas (e. b. l. 69) negali būti vertinami kaip pagrindas spręsti, kad atsakovė pasirūpino tinkamu buhalterinės apskaitos organizavimu. I. T. apklausiama liudytoja paaiškino padėjusi atsakovei įsigyti įmonę, pateikusi keletą deklaracijų Sodrai, tačiau, atsakovei vengiant įforminti buhalterinės apskaitos paslaugų teikimą ir atsiskaityti, jokių kitų su įmonės apskaitos tvarkymu susijusių veiksmų neatlikusi (2018 m. gegužės 8 dienos teismo posėdžio garso įrašas: nuo 1 val. 3 min. 40 sek. iki 1 val. 26 min. 10 sek.). Šios aplinkybės leidžia spręsti, kad ieškovė neįrodė susitarimo dėl buhalterinės apskaitos tvarkymo fakto. Kita vertus, net jei toks susitarimas ir egzistavo, faktas, kad I. T. netvarkė įmonės buhalterinės apskaitos, negali būti vertinamas kaip paneigiantis atsakovės atsakomybę už tinkamą bendrovės veiklos organizavimą.

19. Kad dokumentai nebuvo tinkamai tvarkomi ir dėl to nebuvo perduoti bankroto administratoriui, jog nebuvo teisės aktuose nustatyta tvarka registro tvarkytojui pateikti finansinės atskaitomybės dokumentai, konstatuota ir Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 12 d. nutartyje dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo. Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad, pažeidžiant Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio, 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus, ieškovės buhalterinėje apskaitoje nebuvo apskaitytos finansinės operacijos, susijusios su ginčo automobilio įsigijimu ir jo perleidimu, t. y. nebuvo užfiksuota, kokiomis lėšomis atliktas mokėjimas už automobilį, ar dėl šio mokėjimo atsirado kokių nors prievolių ieškovei, neapskaitytos ir pajamos už parduotą transporto priemonę. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 1 punktu, įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės valdymo organai privalo perduoti įmonės dokumentus paskirtajam bankroto administratoriui. Bankroto byloje priimta 2017 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi (e. b. l. 33–35) už šios pareigos nevykdymą atsakovei skirta bauda.

20. Nurodytų aplinkybių visuma leido pirmosios instancijos teismui pagrįstai konstatuoti neteisėtus atsakovės veiksmus – aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, dėl ko nėra parengtų ir/ar išsaugotų finansines operacijas patvirtinančių dokumentų.

Dėl žalos ir priežastinio ryšio, kaip civilinės atsakomybės taikymo sąlygų

21. Vadovaujantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Be to, CK 6.247 straipsnyje nurodyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Šios civilinės atsakomybės taikymo sąlygos aiškinamos kaip reiškiančios, kad vien neteisėtų veiksmų fakto nepakanka. Ieškinys dėl žalos atlyginimo priteisimo gali būti tenkinamas tik nustačius, kad ieškovui buvo padaryta žala, taip pat jog žala atsirado būtent dėl neteisėtų atsakovo veiksmų.

22. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas sprendė, kad dėl netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo atsakovė ieškovei padarė 16 000 Eur žalos. Atsakovė su tokia teismo išvada nesutinka nurodydama, kad nei žalos faktas, nei priežastinio ryšio sąlyga nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyti. Įvertinusi bylos medžiagą ir skundžiamo sprendimo turinį apeliacinio skundo motyvų kontekste, teisėjų kolegija pažymi keletą reikšmingų aplinkybių.

23. Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad ieškovei priklausė 16 000 Eur vertės transporto priemonė, kuri buvo perleista 2017 m. sausio 31 d. sutartimi (e. b. l. 9). Nei sutarties sudarymo metu, nei po transporto priemonės pardavimo sutarties kaina nebuvo sumokėta. Kitaip tariant, ieškovė neteko turto, negaudama už tai finansinės naudos.

24. Kadangi 2017 m. sausio 31 d. sutartis buvo atlygintinė, sudariusi sutartį ieškovė įgijo teisę reikalauti iš atsakovės, kaip transporto priemonės pirkėjos, sutarties kainos. Kaip matyti iš bylos medžiagos, šią teisę ieškovė siekė įgyvendindami pateikdama teismui pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo (e. b. l. 1–2), kuriuo prašė priteisti iš atsakovės skolą (transporto priemonės kainą). Kartu su prieštaravimais dėl teismo įsakymo atsakovė pateikė 2016 m. rugpjūčio 1 d. preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį (e. b. l. 21–22), kurią ji pasirašė tiek kaip fizinis asmuo, ketinantis įsigyti transporto priemonę, tiek ir kaip ieškovės vadovė. Pasirašydama preliminariąją sutartį ieškovės vardu ir patvirtindama, kad yra įvykdžiusi savo, kaip transporto priemonės pirkėjos, pareigas, atsakovė apribojo ieškovės galimybes reikalauti automobilio kainos sumokėjimo. Tokiu būdu atsakovė patvirtino, kad įmonė yra gavusi iš jos 16 000 Eur sumą, kuri vėliau bus įskaityta į 2017 m. sausio 31 d. sutarties kainą. Ši aplinkybė lėmė pasikeitusią ieškovės procesinę poziciją – teikdama ieškinį po prieštaravimų priėmimo ieškovė pareiškė reikalavimą ne sumokėti sutarties kainą, bet priteisti iš atsakovės žalos atlyginimą. Be to, keičiant faktinį reikalavimo pagrindą buvo pakeistas ir reikalavimo subjektas – reikalavimas reiškiamas ne atsakovei, kaip automobilio pirkėjai, bet atsakovei, kaip ieškovės direktorei.

25. Nesutikdama su atsakovės argumentu, kad nebuvo nustatytas priežastinis ryšys tarp netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo ir pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytos automobilio kainos, teisėjų kolegija pažymi, jog skundžiamu sprendimu buvo konstatuota, kad dėl netinkamo apskaitos tvarkymo nėra galimybės nustatyti, ar atsakovė tikrai sumokėjo 2017 m. sausio 31 d. sutartyje nurodytą kainą, kaip tvirtinama preliminariojoje sutartyje. Šiuo aspektu reikšmingomis pripažįstamos kelios aplinkybės:

25.1. Kaip minėta nutarties 19 punkte, skundžiamu sprendimu buvo nustatyta, kad ieškovės buhalterinėje apskaitoje nėra duomenų, jog automobilis buvo įsigytas atsakovės lėšomis. Nors atsakovė nurodo, kad piniginių lėšų perdavimas įmonei neprivalėjo būti užfiksuotas paskolos sutartimi ir kasos dokumentais, patvirtinančiais lėšų įnešimą į įmonės kasą prieš jų išmokėjimą automobilio pardavėjai, teisėjų kolegija pažymi, kad nebuvo pildomos ir pačios atsakovės skunde nurodomos avanso apyskaitos, kuriose būtų užfiksuotos atsakovės ir ieškovės tarpusavio finansinės prievolės. Be to, atsakovė neparengė ieškovės finansinės atskaitomybės dokumentų 2017 m. gruodžio 31 d. duomenimis, kurie būtų leidę įvertinti, kokiu turtu disponuoja ieškovė, taip pat kokios yra bendrovės prievolės kreditoriams. Netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas nulėmė, kad nėra objektyvių duomenų, kurie patvirtintų ieškovės finansinės prievolės atsakovei, kylančios iš atsiskaitymo už ieškovės įsigytą transporto priemonę, egzistavimą, ir leistų spręsti, kad tokia prievolė vėliau buvo įskaityta į parduodamos transporto priemonės kainą.

25.2. Buhalterinių dokumentų nebuvimas lemia, kad atsakovės nurodomos aplinkybės, jog bendrovė neturėjo lėšų sumokėti automobilio kainą, taip pat kad bendrovės vardu įsigyta transporto priemonė buvo naudojama išimtinai asmeninėms atsakovės ir jos šeimos reikmėms, yra grindžiamos tik atsakovės paaiškinimais (2018 m. gegužės 8 d. teismo posėdžio garso įrašas: nuo 35 min. 30 sek. iki 1 val. 2 min. 50 sek.), kurių patikimumas kelia pagrįstų abejonių. Pati atsakovė pripažino, kad įmonė iš veiklos gavo pajamų, tačiau, kaip matyti iš į bylą pateiktų sąskaitų registrų sąrašo (e. b. l. 41), įmonės pajamos nebuvo apskaitytos. Nesant duomenų, ar ieškovės pajamos buvo tinkamai apskaitomos, nėra pagrindo spręsti, kad į bylą pateiktose deklaracijose (e. b. l. 106–119) yra užfiksuoti tikslūs duomenys. Dėl netinkamai tvarkytos buhalterijos nėra tikslių duomenų, kiek pajamų ieškovė galėjo gauti, ar tos pajamos buvo pakankamos, kad būtų apmokėta už įsigytą automobilį. Net jeigu įmonė ir neturėjo lėšų sumokėti už įsigyjamą automobilį, nesant užfiksuotų finansinių operacijų nėra pagrindo spręsti, kad asmeniui, kurio lėšomis buvo įsigytas automobilis, šios išlaidos nebuvo kompensuotos laikotarpiu iki 2017 m. sausio 31 d. Kadangi finansinės operacijos nebuvo fiksuojamos, nėra pagrindo spręsti, kad tinkamai neapskaitytos bendrovės lėšos negalėjo būti naudojamos kurui ar kitoms su automobilio eksploatavimu susijusioms prekėms ir/ar paslaugoms įsigyti.

25.3. Apmokėjimo už ieškovės vardu įsigytą transporto priemonę asmeninėmis lėšomis faktą atsakovė įrodinėjo 2016 m. rugpjūčio 1 d. preliminariąja pirkimo–pardavimo sutartimi bei joje užfiksuotomis aplinkybėmis, susijusiomis su ieškovės ir atsakovės tarpusavio prievolėmis. Kadangi šia sutartimi atsakovė rėmėsi ne kaip savarankiškas teisines pasekmes sukūrusiu sandoriu, bet kaip rašytiniu įrodymu, dokumentu, kuriame užfiksuotos bylai reikšmingos aplinkybės, pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieškinio reikalavimą dėl preliminariosios sutarties pripažinimo negaliojančia, pasisakė dėl šio dokumento, kaip į bylą pateikto rašytinio įrodymo, patikimumo. Kaip teisingai nurodyta skundžiamame sprendime, faktas, kad sutartį už abi šalis pasirašė atsakovė, jog sutartis nebuvo perduota bankroto administratoriui po bankroto bylos atsakovei iškėlimo ir jos egzistavimo faktas pirmą kartą užfiksuotas bylos nagrinėjimo metu atsakovei pateikus prieštaravimus, kelia pagrįstų abejonių dėl šio dokumento autentiškumo ir jo sudarymo aplinkybių, kurių objektyviai patikrinti dėl atsakovės veiksmų nėra galimybės. Tinkamai netvarkydama buhalterinės apskaitos atsakovė sukūrė situaciją, kai aplinkybės, kurių egzistavimu ji yra tiesiogiai suinteresuota, yra įrodinėjamos subjektyviais, išimtinai nuo jos valios priklausančiais įrodymais – pačios atsakovės paaiškinimais ir vien tik jos pasirašytu, niekur neregistruotu dokumentu, kurio egzistavimo faktas iki bylos iškėlimo nebuvo niekur užfiksuotas. Dėl nurodytų aplinkybių vertinti šiuos įrodymus kaip patikimus nėra pagrindo (CPK 185 straipsnis).

25.4. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad išvados, jog už ieškovės vardu įsigytą automobilį buvo atsiskaityta atsakovės lėšomis, nepatvirtina ir kiti atsakovės į bylą pateikti įrodymai. Atsakovės į bylą pateikta 2016 m. liepos 22 d. paskolos sutartis (e. b. l. 96–98) negali būti vertinama kaip patvirtinanti nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes, kadangi atsakovė nebuvo šios sutarties šalimi, į bylą nepateikta jokių įrodymų, kurie leistų objektyviai spręsti, kad šia sutartimi kitos ieškovės akcininkės R. S. pasiskolintos lėšos buvo naudojamos automobiliui įsigyti. Atsakovė, aiškindama, kodėl nesutampa paskolos sutartyje nurodyta paskolos suma (17 000 Eur) ir automobilio kaina (16 000 Eur), pripažino, kad lėšas R. S. skolinosi kitais tikslais (2018 m. gegužės 8 d. teismo posėdžio garso įrašas: nuo 35 min. 30 sek. iki 1 val. 2 min. 50 sek.). Be to, atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų jos nurodytą aplinkybę, kad R. S. jai paskolino 16 000 Eur. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokiam sandoriui, atliekamam grynaisiais pinigais, įstatymas nustatė privalomą notarinę formą (CK 6.871 straipsnio 4 dalis), kurios nesilaikymas daro sandorį negaliojančiu (CK 1.93 straipsnio 3 dalis). Atsakovė ne tik nepateikė įstatyme nustatytos formos paskolos sandorio, bet ir neįvardino jokių paskolos santykius patvirtinančių rašytinių įrodymų, o liudytojų parodymais aptariamos aplinkybės nebuvo ir, vadovaujantis CPK 197 straipsnio 2 dalimi, negalėjo būti įrodinėjamos.

25.5. Atsakovės į bylą pateikta 2016 m. spalio 20 d. pirkimo–pardavimo sutartis (e. b. l. 88–95), kuria atsakovė pardavė jai priklausiusį žemės sklypą už 12 000 Eur, viena vertus, leidžia spręsti, kad pagal šią sutartį gautos lėšos negalėjo būti panaudojamos automobiliui įsigyti, kadangi automobilio pirkimo–pardavimo sutartis ieškovės vardu sudaryta ir pinigai sumokėti anksčiau (2016 m. rugpjūčio 1 d.). Kita vertus, už sklypą gauta lėšų suma yra mažesnė už automobilio kainą. Be to, atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų objektyviai įvertinti, kaip šios lėšos buvo panaudotos. Tinkamai netvarkiusi įmonės buhalterinės apskaitos atsakovė iš esmės siekia, kad bylai reikšmingos aplinkybės būtų nustatytos vadovaujantis jos pačios paaiškinimais. Į bylą pateiktų rašytinių dokumentų ryšį su byla (CPK 177 straipsnio 1 dalis, 180 straipsnis) atsakovė grindžia ne šių dokumentų turiniu, bet savo pateikiamomis interpretacijomis dėl šių dokumentų reikšmės ir sudarymo aplinkybių.

25.6. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad atsakovės paaiškinimų patikimumu leidžia abejoti ne tik jos suinteresuotumas bylos baigtimi, bet ir pačios atsakovės pripažinta aplinkybė, jog atsakovė, siekdama savanaudiškų tikslų, sudarinėjo sandorius, kurių turinys neatitiko tikrųjų sandorių šalių tikslų. Teikdama paaiškinimus teismo posėdžio metu atsakovė nurodė siekusi nuslėpti turtą, kad jo įsigijimo sandoris neturėtų neigiamos įtakos jos teisėms į asmens, kuris vienas augina vaikus, socialines garantijas. Pašalpas atsakovė nurodė gaunanti dėl to, kad viena augina tris vaikus, nors, kaip pati nurodė, gyveno kartu su vaikų tėvu ir sandorius, susijusius su automobilio įsigijimu, sudarė jo iniciatyva (2018 m. gegužės 8 d. teismo posėdžio garso įrašas: nuo 35 min. 30 sek. iki 1 val. 2 min. 50 sek.). Kitaip tariant atsakovė nurodė, kad ji elgėsi neteisėtai, siekdama turtinės naudos. Nagrinėjamoje byloje paaiškinimus atsakovė teikia siekdama išvengti turtinės prievolės. Dėl nurodytų priežasčių subjektyvią atsakovės poziciją vertinti kaip patikimus įrodymus ir jais grįsti teismo sprendimą nėra pagrindo.

25.7. Tvirtindama, kad automobilis buvo įsigytas jos asmeninėms reikmėms, tik įregistruotas įmonės vardu, siekiant nuslėpti turto įsigijimo savo vardu faktą, bet iš karto sudarant preliminariąją sutartį, pagal kurią turtas po tam tikro laiko nuosavybės teise atiteks atsakovei, atsakovė iš esmės aiškino sudariusi apsimestinius sandorius (CK 1.87 straipsnis). Tačiau reikalavimo pripažinti šiuos sandorius (2016 m. rugpjūčio 1 d. ir 2017 m. sausio 31 d. automobilio pirkimo–pardavimo sutartis) negaliojančiais ir taikyti atsakovės nurodomo tikrojo sandorio – automobilio įsigijimo tiesiogiai atsakovės vardu – pasekmes atsakovė nepareiškė. Be to, vadovaujantis CK 1.87 straipsnio 3 dalimi, apsimestinio sandorio šalys apsimestinio sandorio sudarymo fakto negali panaudoti prieš trečiuosius asmenis, kurie sąžiningai įgijo teises apsimestinio sandorio pagrindu. Net jeigu atsakovė ir turėjo tikslą sudaryti apsimestinį sandorį įregistruodama transporto priemonę ieškovės vardu, tiek ieškovė, kuriai iškelta bankroto byla, tiek ir ieškovės kreditoriai, kurių interesai ginami pareikštu ieškiniu, įgijo suinteresuotumą, kad įregistruotos nuosavybės teisės būtų tinkamai įgyvendinamos, turtas naudojamas įmonės veikloje ir realizuojamas už rinkos kainą, gautomis lėšomis tenkinant oficialiai įformintais sandoriais prisiimtas ieškovės prievoles, bet ne perleidžiant turtą atsakovei už tariamą prievolę, kurios realumo patvirtinti objektyviais įrodymais nėra galimybės dėl atsakovės netinkamai vykdytos ieškovės buhalterinės apskaitos.

26. Apibendrindama nutarties 25 punkte nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad būtent dėl nutarties 17–20 punkte nurodytų atsakovės neteisėtų veiksmų nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad sudarant 2017 m. sausio 31 d. pirkimo–pardavimo sutartį egzistavo ieškovės turtinė prievolė atsakovei, kuri buvo įskaityta į sutarties kainą. Kadangi atsakovė, veikdama įmonės vardu, 2016 m. rugpjūčio 1 d. preliminariąja sutartimi patvirtino atsiskaitymo faktą, tokiu būdu atleisdama save, kaip automobilio pirkėją, nuo pareigos mokėti įsigyjamo turto kainą, būtent dėl jos veiksmų įmonė neteko tiek turto, tiek ir galimybės reikalauti turto kainos (16 000 Eur), t. y. egzistuoja tiek žala, tiek ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, kaip civilinės atsakomybės taikymo sąlygos.

Dėl kaltės, kaip civilinės atsakomybės taikymo sąlygos

27. Kaip nurodyta nutarties 16 punkte, ieškovui įrodžius neteisėtų veiksmų, žalos ir priežastinio ryšio sąlygas, atsakovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės taikymo, privalo paneigti savo, kaip neteisėtus veiksmus atlikusio asmens, kaltę (CK 6.248 straipsnis).

28. Nagrinėjamu atveju atsakovė savo kaltę dėl netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo ginčijo akcentuodama, kad buvo sudariusi žodinį susitarimą su I. T. dėl buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugų. Kad ši aplinkybė nepaneigia atsakovės veiksmų neteisėtumo, konstatuota nutarties 18–19 punktuose. Dėl nurodytos priežasties spręsti, kad atsakovė nuginčijo aptariamą civilinės atsakomybės taikymo sąlygą, nėra pagrindo.

Dėl bylos procesinės baigties

29. Konstatavusi, kad byloje buvo nustatytos visos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas ginčą tarp šalių išsprendė tinkamai, skundžiamą sprendimą naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

30. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovė pateikė duomenis apie 500 Eur atstovavimo išlaidas (e. b. l. 121). Atsakovė nurodo, kad patenkinęs ieškinį iš dalies teismas turėjo priteisti atsakovei iš ieškovės dalies atstovavimo išlaidų atlyginimą. Teisėjų kolegija šį skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1, 4 dalimis, teismas bylinėjimosi išlaidas priteisia šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, atsižvelgdamas į proceso dalyvių elgesį. Nors ieškiniu ieškovė prašė ne tik priteisti žalos atlyginimą, bet ir pripažinti negaliojančia 2016 m. rugpjūčio 1 d. preliminariąją sutartį, teisėjų kolegija pažymi, kad šis reikalavimas buvo šalutinis, pareikštas siekiant įgyvendinti turtinę teisę į žalos atlyginimą. Be to, reikalavimas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu buvo atmestas ne dėl jo nepagrįstumo, bet dėl to, kad teismas konstatavo, jog sandoriu nebuvo sukurtos teisinės pasekmės. Kartu pirmosios instancijos teismas iš esmės sutiko su ieškovės argumentais dėl preliminariosios sutarties, kaip rašytinio įrodymo, trūkumų. Dėl nurodytų priežasčių spręsti, kad bylos rezultatas yra bent iš dalies nepalankus ieškovei ir ieškovė privalo atlyginti dalį atsakovės bylinėjimosi išlaidų, nėra pagrindo.

31. Atmetus apeliacinį skundą netenkinamas ir atsakovės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame procese atlyginimą (CPK 93 straipsnis). Kadangi byla nagrinėta elektronine forma, išlaidos procesinių dokumentų įteikimui apeliaciniame procese neviršija minimalios įstatyme nustatytos ribos, todėl neskirstomos (CPK 96 straipsnis).

Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.