Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Donatas Šernas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo J. S. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. spalio 24 d. nutarties dalies, kuria nutarta negrąžinti ieškovui žyminio mokesčio, sumokėto civilinėje byloje Nr. 2-244-524/2013 pagal ieškovo J. S. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Lugenta“ ir M. P. dėl nuostolių priteisimo, kur tretieji asmenys – S. Š., G. Š. ir I. M..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Klaipėdos apygardos teisme 2013 m. spalio 1 d. gautas ieškovo atskirasis skundas, kuriame ieškovas prašo Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį pakeisti, papildomai nutariant grąžinti jam žyminį mokestį, sumokėtą už ieškinį.

Klaipėdos apygardos teisme 2013 m. spalio 16 d. gautas ieškovo prašymas priimti papildomą sprendimą ir išspręsti klausimą dėl viso žyminio mokesčio, kuris buvo sumokėtas paduodant ieškinį, grąžinimo. Prašymą ieškovas motyvavo tuo, kad Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartimi neišsprendė žyminio mokesčio grąžinimo klausimo.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Teismas, tenkindamas ieškovo prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo, privalėjo priimti ne nutartį, o papildomą sprendimą, atitinkantį CPK 263, 270 ir 277 straipsnių reikalavimus. Pažymi, kad CPK 277 straipsnio 5 dalyje teismui yra numatyta teisė priimti nutartį tuo atveju, kai šalies prašymas dėl papildomo sprendimo priėmimo yra atmetamas. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pripažino esant pagrindui priimti papildomą sprendimą.CPK 270 straipsnio ir 291 straipsnio reglamentavimas yra skirtingas, todėl, ieškovo nuomone, akivaizdu, kad teismo sprendimui yra keliami kitokie reikalavimai, nei teismo nutarčiai, todėl skundžiama nutartis negali būti laikoma teismo sprendimu, nes nutartyje nėra žyminio mokesčio negrąžinimo motyvų.Teismas nenurodė galimai netinkamo ieškovo J. S. elgesio teismo procese, dėl ko būtų buvęs teisėtas pagrindas negrąžinti ieškovui žyminio mokesčio.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas netenkintinas, skundžiama Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. spalio 24 d. nutarties dalis paliktina nepakeista.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Apeliacijos objektą sudaro Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. spalio 24 d. nutarties dalies, kuria nutarta negrąžinti ieškovui J. S. šioje byloje už ieškinį sumokėto žyminio mokesčio, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Žyminis mokestis – tai proceso įstatymo nustatyta suma, kurią šalys, tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, pareiškėjai privalo sumokėti, paduodami teismui tam tikrus procesinius dokumentus (CPK 80 str.). Šis valstybės nustatytas mokestis mokamas už teismo darbą, vykdant teisingumą konkrečioje byloje. Kai teismas dėl tam tikrų priežasčių neatlieka savo pareigos įvykdyti teisingumą pagal žyminiu mokesčiu apmokėtą procesinį dokumentą, civilinio proceso įstatyme yra įtvirtinta sumokėto žyminio mokesčio grąžinimo galimybė. Žyminio mokesčio grąžinimo pagrindai nustatyti CPK 87 straipsnyje.

Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, žyminio mokesčio grąžinimas, kai ieškinys paliekamas nenagrinėtas, reglamentuojamas CPK 87 straipsnio 1 dalies 5 punkte. Šioje teisės normoje numatyti konkretūs pagrindai, kuriais palikus ieškinį nenagrinėtą, įstatyme yra numatyta galimybė grąžinti žyminį mokestį. Šie pagrindai yra: kai ieškovas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos ginčo išankstinio sprendimo ne teisme tvarkos ir dar galima pasinaudoti šia tvarka; kai ieškinį padavė neveiksnus asmuo; kai šalis neprimokėjo žyminio mokesčio; taip pat palikus ieškinį nenagrinėtą CPK 431 straipsnio 3 dalyje numatytu atveju. Taigi, civilinio proceso įstatymas numato konkrečius atvejus, kai teismui ieškinį palikus nenagrinėtą, yra pagrindas grąžinti sumokėtą žyminį mokestį.

Nagrinėjamos bylos atveju ieškovo J. S. ieškinys atsakovams UAB „Lugenta“ ir M. P. dėl nuostolių atlyginimo buvo paliktas nenagrinėtas CPK 246 straipsnio 4 dalyje numatytu pagrindu, t. y. į teismo posėdį neatvykus abiems šalims ir jų atstovams, kurie buvo tinkamai informuoti apie teismo posėdį ir nepateikė teismui duomenų apie savo neatvykimo priežastis bei prašymų nagrinėti bylą, jiems nedalyvaujant (154-155 b. l.). Vadinasi, byla buvo baigta nepriėmus sprendimo dėl ginčo esmės. Ieškinį palikus nenagrinėtą minėtu pagrindu, įstatymas nenumato galimybės ieškovui sugrąžinti jo sumokėtą žyminį mokestį.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškinį palikus nenagrinėtą kitais nei CPK 87 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytais pagrindais, žyminis mokestis gali būti grąžinamas ieškovui CPK 87 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, tačiau tik tais atvejais, jeigu dėl bylos užbaigimo nepriėmus teismo sprendimo dėl ginčo esmės nėra ieškovo kaltės. Toks civilinio proceso teisės normų, reglamentuojančių žyminio mokesčio grąžinimą, aiškinimas yra pagrįstas ir atitinka kasacinio teismo suformuotą praktiką.

Pagal CPK 87 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatą, sumokėtas žyminis mokestis grąžinamas, kai atsisakoma priimti ieškinį, prašymą, skundą arba kai šie grąžinami be sprendimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. gegužės 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2011, pažymėjo, kad pripažinus, jog ieškinio palikimo nenagrinėto atvejai patenka į CPK 87 straipsnio 1 dalies 3 punkto reglamentavimo sritį, netektų prasmės CPK 87 straipsnio 1 dalies 5 punktas. Tačiau taip pat pripažino, kad tais ieškinio palikimo nenagrinėto atvejais, kurie nepatenka į CPK 87 straipsnio 1 dalies 5 punkte išvardytų pagrindų žyminiam mokesčiui grąžinti sąrašą, žyminis mokestis galėtų būti grąžinamas, vadovaujantis CPK 87 straipsnio 1 dalies 3 punktu, jeigu dėl bylos užbaigimo nepriėmus teismo sprendimo dėl ginčo esmės nėra ieškovo kaltės. Tais atvejais, kai dėl tokios proceso baigties yra ieškovo kaltė, nėra teisinio pagrindo sumokėtam žyminiam mokesčiui pagal CPK 87 straipsnio 1 dalies 3 punktą grąžinti (CPK 3 str. 6 d.).

Ieškovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė netinkamo jo elgesio teismo procese, dėl ko būtų buvęs teisėtas pagrindas negrąžinti jam žyminio mokesčio, sumokėto už ieškinį. Anot ieškovo, nutartyje nėra žyminio mokesčio negrąžinimo motyvų. Tačiau skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties motyvuojamoji dalis įrodo priešingai.

Teismas skundžiamoje nutartyje pripažino, kad dėl ieškinio palikimo nenagrinėto yra ieškovo kaltės, nes atvykus ieškovui ar jo atstovui arba jiems pateikus motyvuotą prašymą nagrinėjimą atidėti dėl neatvykimą pateisinančių svarbių priežasčių, byla nebūtų palikta nenagrinėta (CPK 246 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokį ieškovo elgesį, kai nei jis, nei jo atstovas į teismo posėdį neatvyksta, neinformavę teismo apie neatvykimo priežastis, nepateikę prašymo atidėti civilinės bylos nagrinėjimą, nors byloje yra duomenų, įrodančių, jog ieškovo atstovui buvo tinkamai pranešta apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, yra pagrindas pripažinti ieškovą neatitinkančiu rūpestingos proceso šalies elgesio standartų. Atitinkamai yra pagrindas pripažinti, kad ieškovo ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas dėl paties ieškovo kaltės, dėl ko, pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką, jam negali būti grąžintas už ieškinį sumokėtas žyminis mokestis, ką iš esmės pagrįstai ir pripažino pirmosios instancijos teismas skundžiama teismo nutartimi. Be to, šiuo atveju pažymėtina tai, kad žyminio mokesčio negrąžinimas ieškovui yra ne sankcija (bauda), bet vienas iš šalies netinkamo naudojimosi procesinėmis teisėmis neigiamų padarinių.

Ieškovas atskirajame skunde taip pat teigia, kad teismas, tenkindamas jo prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo, privalėjo priimti ne nutartį, o papildomą sprendimą, atitinkantį CPK 263, 270 ir 277 straipsnių reikalavimus, nes teismas pripažino esant pagrindui priimti papildomą sprendimą.

CPK 277 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, priėmęs byloje sprendimą, dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ar savo iniciatyva gali priimti papildomą sprendimą, jeigu: 1) kuris nors reikalavimas, dėl kurio šalys pateikė įrodymus ir davė paaiškinimus, sprendime yra neišspręstas; 2) teismas, išspręsdamas teisės klausimą, nenurodė priteistos sumos dydžio, perduotino turto ar veiksmų, kuriuos atsakovas privalo atlikti arba nuo kurių jis privalo susilaikyti; 3) teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų ar jų dalies atlyginimo ar paskirstymo klausimo. Šio straipsnio 5 dalyje numatyta, kad dėl teismo nutarties, kuria atmetamas pareiškimas papildomo sprendimo priėmimo klausimu, gali būti duodamas atskirasis skundas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamos nutarties motyvuojamojoje dalyje pripažino, kad ieškovas pagrįstai nurodė, jog Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartyje privalėjo būti motyvuotai išspręstas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas, todėl nutarė tenkinti ieškovo prašymą dėl papildomo procesinio sprendimo priėmimo. Ta pačia nutartimi teismas pripažino, kad nėra pagrindo ieškovui grąžinti jo už ieškinį sumokėtą žyminį mokestį. Taigi, skundžiama nutartimi teismas iš esmės priėmė ieškovui nepalankų procesinį sprendimą – atmetė jo pareiškimą papildomo sprendimo priėmimo klausimu, todėl pagrįstai priėmė nutartį, o ne kitokį procesinį sprendimą. Šiuo atveju tai, kad teismo nutarties rezoliucinėje dalyje nurodyta, jog ieškovo prašymas dėl papildomo procesinio sprendimo priėmimo tenkinama, nesudaro pagrindo daryti kitokią išvadą, nes šios nutarties motyvuojamoji dalis patvirtina, kad teismas šia skundžiamos nutarties dalimi iš esmės pripažino, jog yra pagrindas išspręsti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartimi neišspręstą klausimą – t. y. žyminio mokesčio grąžinimo klausimą (CPK 277 str. 1 d. 3 p.).

Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių bei argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias žyminio mokesčio grąžinimą, ir iš esmės teisingai išsprendė klausimą dėl žyminio mokesčio grąžinimo ieškovui, todėl naikinti skundžiamos 2013 m. spalio 24 d. teismo nutarties dalį atskirajame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo. CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. spalio 24 d. nutarties dalį, kuria nutarta negrąžinti ieškovui J. S. žyminio mokesčio, sumokėto už ieškinį, palikti nepakeistą.