Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2017-03-17 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-162-177/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-03-17
Bylos Nr.
1A-162-177/2017
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Violeta Ražinskaitė, Valdimaras Bavėjanas, Svajūnas Knizleris
Nuteistasis
E. D., V. T.
Baudžiamoji byla Nr. 1A-162-177/2017Proceso Nr. 1-04-5-00064-2015-8Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.1.8.1.1; 1.1.10.1; 1.2.17.1; 1.2.17.3; 2.1.7.4; 2.4.6.1
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. kovo 17 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Ražinskaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Valdimaro Bavėjano, Svajūno Knizlerio,

sekretoriaujant Agatai Minkel,dalyvaujant prokurorui Ruslanui Boiko,gynėjams: Nijolei Raulušaitienei, Stanislovui Raulušaičiui,nuteistiesiems: E. D., V. T.,vertėjoms: Alvyrai Klipčiuvienei, Žanai Tadorovskajai,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. D. (E. D.) ir V. T. (V. T.) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 13 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. D. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 199 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 199² straipsnio 1 dalyje, 258 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas:

Žemesnės instancijos teismas

pagal BK 199 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 metams ir 8 mėnesiams;

pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 199² straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 metams ir 4 mėnesiams;

Žemesnės instancijos teismas

pagal BK 258 straipsnio 2 dalį – areštu 20 parų;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 1 metams ir 8 mėnesiams;

vadovaujantis BK 64 straipsniu, prie šios bausmės pridėta Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 8 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausmė ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 1 metams ir 8 mėnesiams bei 96 MGL (3 615 Eur) dydžio bauda, laisvės atėmimo bausmę nustatant atlikti pataisos namuose;

V. T. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 199 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 199² straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu:

Žemesnės instancijos teismas

pagal BK 199 straipsnio 1 dalį – 2 metams;

pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 199² straipsnio 1 dalį – 1 metams ir 8 mėnesiams;

Žemesnės instancijos teismas

vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 2 metams;

vadovaujantis BK 64 straipsniu, prie šios bausmės pridėta Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 7 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausmė ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 2 metams ir 178 MGL (6 703 Eur) dydžio bauda, laisvės atėmimo bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu V. J. (V. J.) nuteistas pagal BK 199 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 199² straipsnio 1 dalį, tačiau dėl jo apeliacinių skundų nepaduota.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Žemesnės instancijos teismas

E. D. bei V. T. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe su V. J. ir nenustatytais asmenimis, neteisėtai gabeno per Lietuvos Respublikos valstybės sieną privalomus pateikti muitinei daiktus (akcizais apmokestinamas prekes), o būtent:

E. D., V. J. ir V. T., veikdami bendrininkų grupe su nenustatytais asmenimis, 2015 m. rugsėjo 28 d. apie 8 val. (duomenys neskelbtini) ribose, tarp valstybės sieną žyminčių ženklų Nr. 0556 ir Nr. 0557, per Šalčios upelį, kuriuo eina valstybės sienos linija, nepereidami valstybės sienos, išvengę muitinės kontrolės, perėmė nenustatytų nusikalstamos veikos bendrininkų, buvusių Baltarusijos Respublikos teritorijoje, iš Baltarusijos Respublikos teritorijos į Lietuvos Respublikos teritoriją permestas 32 dėžes (16 000 pakelių) cigarečių „Minsk 5 Superslims“, pažymėtų Baltarusijos Respublikos akcizo ženklais (banderolėmis), kurių bendra muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršijo 250 MGL dydžio sumą ir sudarė 45 542 Eur.

Be to, E. D. ir V. T. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe su V. J., pasikėsino gabenti akcizais apmokestinamas prekes, o būtent:

E. D., V. J. ir V. T., veikdami bendrininkų grupe su nenustatytais asmenimis, pažeisdami Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų „Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių“ 2 punkto reikalavimą, kuris nustato, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti tabako gaminius, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiaisiais ženklais – banderolėmis, taip pat kontrabandinius tabako gaminius, 2015 m. rugsėjo 28 d. laikotarpiu nuo 8 iki 9 val. (duomenys neskelbtini), į automobilį „S. A.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sudėjo 16 000 pakelių cigarečių „Minsk 5 Superslims“, pažymėtų Baltarusijos Respublikos akcizo ženklais (banderolėmis) ir atgabentų į Lietuvos Respubliką kontrabanda, ketindami jas gabenti, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė, nes apie 9.08 val. jų daromą nusikalstamą veiką nutraukė Valstybės sienos apsaugos tarnybos (toliau – VSAT) prie LR VRM Varėnos rinktinės pareigūnai.

Taip pat E. D. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo nešaunamuoju ginklu, o būtent:

jis, pažeisdamas 2002 m. sausio 15 d. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo Nr. IX-705 13 straipsnio 9 dalies ir 31 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimus, numatančius, kad „D kategorijos ginklus, jų šaudmenis be leidimų gali įsigyti ir turėti juridiniai asmenys bei fiziniai asmenys nuo 18 metų, jais prekiaujančiai įmonei pateikę asmens dokumentus“, „D kategorijos ginklo savininkui draudžiama nešiotis D kategorijos ginklą, išskyrus gynybinio pobūdžio elektros šoko įtaisus, dujinius ginklus“, 2013 m. tiksliai nenustatytu laiku (duomenys neskelbtini), tiksliai nenustatytoje vietoje, neteisėtai iš netinkamo subjekto internetu įsigijo smogiamojo–triuškinamojo poveikio D kategorijos šaltąjį nešaunamąjį ginklą – pramoninės gamybos teleskopinį blakštą (lazdą), kurį neteisėtai nešiojosi iki 2015 m. rugsėjo 28 d. 8 val., kol neteisėtai disponuojamą nešaunamąjį ginklą jo rankinėje kratos metu A. K. (A. K.) ir J. K. (J. K.) nuosavybės teise priklausančioje sodyboje (duomenys neskelbtini), surado VSAT prie LR VRM Varėnos rinktinės pareigūnai.

Šalies argumentai

Nuteistasis E. D. apeliaciniame skunde nurodė, kad teismo vertinimas jo prisipažinimo nepripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe prieštarauja teisingumo, sąžiningumo principams, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 1–5 dalių nuostatoms, vertinant įrodymų patikimumą.

Nors teismas teigė, kad apeliantas prisipažino ir nurodė visas jam žinomas aplinkybes, tačiau konstatavo, kad kai kurios jo ir V. J. nusikaltimo darymo versijos buvo nelogiškos. Teismo vertinimu apelianto parodymai, jog nepažįstami vaikinai pasiūlė užsidirbti ir taip jį įtraukė į kontrabandos gabenimą, yra standartinė ,,kontrabandininkų“ versija, neva siekiant nuslėpti tikrąjį savo vaidmenį, darant nusikalstamą veiką, ir nekelia pasitikėjimo. Tačiau ši teismo versija taip pat niekuo nepagrįsta ir deklaratyvi, juo labiau kad pagal teismų praktiką dažniausiai nuteisiami tik šios nusikalstamos veikos pirmosios grandies dalyviai – kontrabandinių daiktų nešėjai. Atsižvelgiant į tokią praktiką, teismo vertinimas, jog vienos versijos kelia pasitikėjimą, o kitos – ne, nėra teisinis argumentas, nes praktika panašaus pobūdžio bylose yra įvairi.

Teismas neįvertino liudytojo D. D. parodymų patikimumo. Liudytojas vienu metu asmenis iš nuotraukų atpažino (2015 m. lapkričio 13 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolas), kitu – ne. Teisme jis neatpažino ne tik kitų kaltinamųjų V. T., M. P. (M. P.), A. A. (A. A.), bet ir apelianto. Todėl negalima sutikti su tokiu teismo vertinimu, kai vienu atveju, pripažįstant padarius nusikalstamą veiką, versijos yra tinkamos, kitu atveju – ne. Apeliantas prisipažino dar nuo ikiteisminio tyrimo pradžios, atskleidė veikų padarymo aplinkybes ir jas padaręs labai gailisi. Vertindamas įrodymų ir nusikaltimų padarymo aplinkybių visumą, teismas vienas aplinkybes vertino kaip turinčias didesnės reikšmės, kitas – mažesnės, neindividualizavo jo asmeninio prisipažinimo, o rėmėsi prieštaringais liudytojo parodymais, argumentuodamas apelianto teiktų parodymų patikimumo trūkumą. Atsižvelgiant į tai, kad teismas visiškai nevertino apelianto prisipažinimo ir gailėjimosi, paskirta bausmė yra per griežta.

Teismas nevertino, jog nusikaltimas padarytas ekonomikai ir verslo tvarkai. Apelianto materialinė padėtis sunki, šiuo metu jis nedirba, gyvena didelėje devynių asmenų šeimoje motinos namuose. Tik motina dirba lentpjūvėje, gauna minimalų darbo užmokestį, augina penkis nepilnamečius vaikus. Būdamas pilnametis, apeliantas kiek gali stengiasi padėti. Paskyrus laisvės atėmimo bausmę, jis neturėtų galimybės teikti pagalbą šeimos nariams. Nors anksčiau yra padaręs panašaus pobūdžio nusikalstamą veiką, už kurią buvo paskirta bauda, jos iki šiol nesumokėjo, nes neturi jokių nuolatinių pajamų. Byloje nustačius atsakomybę lengvinančią aplinkybę, apeliantas prašo švelninti paskirtą bausmę – skirti laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidedant. Tokiu atveju jis galėtų ne tik padėti šeimai, įsidarbinti, bet ir realiai pradėti mokėti paskirtą baudą.

Skundžiamu nuosprendžiu apeliantui palikta galioti kardomoji priemonė – dokumentų paėmimas. Prašo panaikinti šią kardomąją priemonę, nes, kol byla bus išnagrinėta apeliacine tvarka, jam būtinas asmens dokumentas, kad galėtų registruotis darbo biržoje, sudaryti darbo sutartį. Panaikinus šią kardomąją priemonę, liktų galioti kita paskirta kardomoji priemonė.

Šalies argumentai

Nuteistasis E. D. apeliaciniame skunde prašė nuosprendį pakeisti: sušvelninti paskirtą bausmę ir atidėti jos vykdymą; kardomąją priemonę – asmens tapatybės dokumento paėmimą panaikinti.

Nuteistasis V. T. apeliaciniame skunde nurodė, kad nuosprendis nepagrįstas, nes teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, padarė aiškią teisės taikymo ir aiškinimo klaidą, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos. Teismas įrodymų tyrimą atliko paviršutiniškai, vienpusiškai, teismo padarytos išvados nepagrįstos, neteisingos, nelogiškos, grindžiamos ne įrodymais, bet spėjimais ir prielaidomis.

Nuo ikiteisminio tyrimo pradžios apeliantas nuosekliai teigė nedalyvavęs jam inkriminuotoje veikoje. Tai patvirtino E. D. ir V. J., tačiau teismas jų parodymais nepagrįstai nepatikėjo, nors jie neturėjo jokio pagrindo meluoti.

Nepagrįsta teismo išvada, kad sodyboje rastais daiktais (naro kostiumais, optiniu prietaisu ir kt.) naudojosi tie, kurie realiai nešė daiktus per valstybės sieną. Nė vienas iš rastų daiktų nepriklauso apeliantui, ant tų daiktų nėra jokių jo žymių. Rasti net penki mobiliojo ryšio telefonai, tačiau, atlikus jų tyrimus, skambučių ir SMS žinučių analizę, patikrinus kitus parametrus, nenustatyta šių ryšio priemonių jokių sąsajų su apeliantu, jo šeimos nariais ar pažįstamais. Teismas neatkreipė dėmesio, jog name rasta ne tik nuteistųjų, bet ir kitų asmenų buvimo sodyboje žymių (daiktai, dokumentai, apranga).

Namo savininkų sūnus I. K. (I. K.) patvirtino apelianto sodyboje nebuvus, todėl teismo teiginys, kad sodyboje buvę žmonės dalyvavo, darant nusikalstamą veiką, netaikytinas apeliantui.

Klaidinga teismo išvada, jog valstybės sieną pažeidė trijų asmenų grupė, nes apeliantas ir kiti nuteistieji sulaikyti skirtingu laiku skirtingose vietose. Be to, esmingai skiriasi laikas ir vieta, kur buvo apeliantas ir nusikalstamoje veikoje dalyvavę asmenys. V. J. bei E. D. susitiko prie kavinės apie 7 val., po to nuvyko į sodybą ir skambučio laukė name, kur paliko įvairių pėdsakų, 8.21 val. paskambino baltarusiai ir liepė eiti prie upės. VSAT pareigūnai į įvykio vietą atvyko 9.08 val., V. J. ir E. D. apie 9 val. sulaikyti Baltarusijoje. Apeliantas prieš 7.45 val. buvo darbe, iš darbo išėjo apie 9–10 val., Baltarusijos pasieniečių sulaikytas 12.30 val. Akivaizdu, kad vienu metu jis negalėjo būti keliose vietose, taigi negalėjo dalyvauti jam inkriminuotame nusikaltime.

Liudytojas D. D. teisme paneigė apelianto parodymo atpažinti pagal nuotrauką duomenis ir nurodė, kad galėjo suklysti. Nuteistąjį E. D. įvardijo kaip M. P., o, pastarajam atsistojus, jo neatpažino. Liudytojas teigė, kad atvykusieji tarp savęs kalbėjosi rusiškai, o su juo – lietuviškai, tačiau apeliantas visiškai nekalba lietuviškai. Nors teismas formaliai nurodė, kad remiasi liudytojo D. D. parodymais, tačiau priimdamas nuosprendį realiai juos visiškai ignoravo. Tai laikytina baudžiamojo proceso pažeidimu.

Apelianto kaltė grindžiama duomenimis, kurie neatitinka BPK 20 straipsnio nuostatų, t. y. jo dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką pagrįstas asmens parodymo atpažinti protokolo duomenimis, visiškai ignoruojant ir neargumentuojant, kodėl nesivadovaujama liudytojo D. D. teisme duotais parodymais. Teismas nenagrinėjo ir atliktų atpažinimo procedūrų teisėtumo bei pagrįstumo, nors šie duomenys yra visų kitų apelianto kaltę tariamai pagrindžiančių įrodymų išeities taškas.

Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad ant apelianto daiktų ir nurinktų nuo automobilio ,,S. A.“ sėdynių pluoštų yra vienodų dalelių, tačiau šis antraeilis įrodymas, nesant byloje jokių kitų apelianto kaltę patvirtinančių tiesioginių įrodymų, neįrodo jo kaltės.

Daugelis daiktų ir ypatingai drabužių turi bendrų savybių, todėl negalima vienareikšmiškai teigti, kad dalelė yra būtent to daikto. Tik tada, kai bet kurie du daiktai turi bendras savybes, kurios savo skaičiumi ir reikšmingumu panaikina atsitiktinumo galimybę ir jei nėra nepaaiškinamų skirtumų, būtų galima padaryti išvadą, jog jie yra vienodi ar priklauso tam pačiam šaltiniui. Apelianto odinė striukė ir marškinėliai yra masinės gamybos, gaminti Kinijoje, o pirkti Gariūnų turgavietėje. Tokių drabužių yra labai daug. Net tokie identifikavimo metodai kaip DNR ar pirštų pėdsakai nėra šimtu procentų patikimi. Šį nepatikimumą sąlygoja žmogiškasis faktorius, pasireiškiantis daiktinių įrodymų interpretavimo metu. Drabužių mikrodalelės gali būti ir ankstesnių automobilio savininkų, ir nežinomų asmenų.

Kita vertus, neatmestina, kad minimas automobilis buvo automobilių servise ir tokiu būdu drabužių dalelės pateko ant sėdynių.

Šalies argumentai

Nuteistasis V. T. apeliaciniame skunde prašė skundžiamo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo panaikinti ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.

Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų E. D. ir V. T. apeliaciniai skundai atmetami.

V. T. nuosprendį skundė jo nuteisimo dalyje, o E. D. – tik dėl bausmės ir jos skyrimui turėjusių reikšmės aplinkybių, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, patikrino bylą, neviršydama apeliacinių skundų ribų.

Teisėjų kolegijos nuomone, V. T. kaltė padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas įrodyta skundžiamame teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus, nepažeidęs BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės, ir, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, teisingai kvalifikavo veikas, už jas paskyrė tinkamas bausmes.

E. D. paskirtos bausmės taip pat atitinka įstatymo reikalavimus ir nėra aiškiai per griežtos.

Esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų byloje nenustatyta.

Dėl įrodymų vertinimo

Nuteistasis V. T. apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

Teisėjų kolegija atmeta tokį skundo argumentą.

Skundžiamo nuosprendžio turinys rodo, jog apelianto kaltė padarius jam inkriminuotus nusikaltimus pagrįsta įrodymų visetu. Konkretūs įrodymai bus aptarti vėliau, analizuojant apelianto kaltę.

Iš BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų prasmės matyti, kad teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje išdėstytomis taisyklėmis. Įrodymų vertinimas yra teismo teisė bei pareiga. Proceso dalyviai gali tik siūlyti savo vertinimą. Tai, kad nuteistasis ir jo gynėjas bei teismas skirtingai įvertino įrodymus, nėra pagrindas keisti teismo sprendimą, jeigu teismas motyvavo, kodėl rėmėsi vienais įrodymais ir atmetė kitus. Priešingai, nei nurodyta nuteistojo V. T. apeliaciniame skunde, skundžiamame teismo nuosprendyje tokie motyvai yra.

Baudžiamojo proceso įstatymas nenustato, kiek ir kokių rūšių įrodymų turi būti surinkta, kad teismas galėtų padaryti išvadą, jog yra nusikalstama veika ir tą veiką padaręs asmuo kaltas. Tai reiškia, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Vidinis įsitikinimas susiformuoja, teisėjams kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gautą informaciją, palyginus ją su informacija, gauta iš kitų šaltinių. Vertindamas įrodymus, teismas ne tik turi laikytis Baudžiamojo proceso kodekso nustatytų taisyklių, bet ir įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, bei nuspręsti, ar įrodymais gali būti pagrįstos išvados, ar jie turi būti atmesti. Tik teismas sprendžia, kokios aplinkybės yra reikšmingos ir kiek duomenų jam pakanka vidiniam įsitikinimui dėl visų konkrečioje byloje spręstinų klausimų (nusikalstamos veikos sudėties buvimo, asmens kaltumo, bausmės ir kt.) suformuoti.

Įrodymų pakankamumo reikalavimas reiškia, kad baudžiamajame procese neturi būti įrodinėjama iki begalybės.

Teisėjų kolegija šioje baudžiamojoje byloje nenustatė BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo požymių. Teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, jog vertindamas įrodymus teismas pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas. Pirmosios instancijos teismas bylos aplinkybes išnagrinėjo nešališkai ir išsamiai. Įrodymai gauti teisėtais būdais, baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas Baudžiamojo proceso kodekso nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino surinktus bei ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą.

BPK 20 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal santykį su įrodinėtinomis bylos aplinkybėmis įrodymai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius. Tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia bei logiška grandine.

Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kuriais pagrindžiama arba paneigiama kaltinamojo kaltė, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla.

Nagrinėjamoje byloje nuteistojo V. T. kaltė įrodyta ne tiek tiesioginiais, kiek netiesioginiais įrodymais, tačiau tai nereiškia, jog byloje nėra jokių apelianto kaltės įrodymų ir jis turėtų būti išteisintas.

Nuteistasis V. T. apeliaciniame skunde teigė, kad teismas jo kaltę grindė duomenimis, kurie neatitinka BPK 20 straipsnio nuostatų, ginčydamas asmens parodymo atpažinti protokolo įrodomąją reikšmę ir tai, jog teismas rėmėsi ne teisme, bet ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojo D. D. parodymais.

Liudytojo D. D. parodymų patikimumą, atpažįstant asmenis pagal nuotraukas bei pirmosios instancijos teisme, apeliaciniame skunde ginčijo ir nuteistasis E. D.

Teisėjų kolegija skundų argumentą dėl asmens parodymo atpažinti protokolams suteiktos įrodomosios reikšmės, teismui nenagrinėjus atliktų atpažinimo procedūrų teisėtumo ir pagrįstumo, vertina kaip deklaratyvų, nes apeliantai nenurodė, kuo šis procesinis veiksmas neatitiko Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad BPK 192 straipsnyje numatyta asmens parodymo atpažinti tvarka nebuvo pažeista, todėl pirmosios instancijos teismas šio procesinio veiksmo metu gautus duomenis pagrįstai pripažino įrodymais ir jais rėmėsi.

Tai, kad pirmosios instancijos teisme liudytojas D. D. nebuvo garantuotas dėl asmenų, 2015 m. rugsėjo 8 d. atvykusių pirkti automobilį, nepaneigia nuteistojo V. T. kaltės ir nuteistojo E. D. vaidmens (dėl pastarojo kaltės teisėjų kolegija nepasisako, nes apeliantas jos neginčija). Iki apklausos teisme buvo praėję beveik metai, o liudytojas pagal savo veiklos pobūdį (automobilių pirkimas ir pardavimas) per tą laiką bendravo su daugybe žmonių, todėl negalima tikėtis, jog jis tiksliai prisimintų visus atvykstančius asmenis, juo labiau kad nagrinėjamu atveju jų buvo net keturi, o liudytojas juos matė vienintelį kartą. Be to, liudytojas parodė, kad jis neįsitikino asmens tapatybės tikrumu sudarant sutartį, duomenis jam padiktavo, o asmens dokumento nerodė, todėl jis galėjo supainioti sutartį pasirašiusį asmenį, o kitų atvykusių asmenų pavardžių net nežinojo.

Dėl to teismas pagrįstai rėmėsi jau minėtu (ir kitais skundžiamame nuosprendyje nurodytais) asmens parodymo atpažinti protokolu, iš kurio matyti, jog, praėjus vos dviem mėnesiams po sandorio, liudytojas D. D. atpažino V. T. kaip asmenį, dalyvavusį perkant automobilį ,,S. A.“ (t. 1, b. l. 84–86, 90).

Beje, negalima neatkreipti dėmesio, kad ikiteisminio tyrimo metu aptariamas liudytojas iš nuotraukos neatpažino E. D. (t. 1, b. l. 78–80), tačiau, jį pamatęs teisme, nurodė kaip panašų į sutartį sudariusį asmenį, jį įvardijęs M. P. Dėl ribotos galimybės liudytojui teisingai nustatyti sutartį pasirašiusį asmenį teisėjų kolegija jau pasisakė, todėl liudytojo klaidos nevertina kaip parodymų nepatikimumo, o galimybę vizualiai atpažinti natūroje matomą žmogų tiksliau, nei iš nuotraukos, vertina kaip įtikinamą ir pagrįstą žmogaus psichologija bei gebėjimu atkurti matytą vaizdą.

Dėl to teisėjų kolegija atmeta nuteistojo E. D. apeliacinio skundo argumentą, jog teismas skirtingai vertino nuteistųjų versijas. Tokiam vertinimui teismas turėjo pagrindą, nes rėmėsi ne vienu ar kitu įrodymu atskirai, bet jų visetu.

Nepagrįstas nuteistojo V. T. apeliacinio skundo argumentas, kad teismas rėmėsi ne teisme, bet ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojo D. D. parodymais.

Iš nuosprendžio turinio akivaizdu, jog teismas rėmėsi pirmosios instancijos teisme duotais liudytojo parodymais (,,jis davė parodymus prisiekęs“), kadangi priesaika duodama ne ikiteisminio tyrimo metu, bet teisme.

Galima pripažinti, kad teismas nuosprendyje nepakankamai atskleidė liudytojo D. D. teisme išsakytas abejones dėl galimybės atpažinti asmenis, tačiau aiškiai nurodė, kodėl rėmėsi šio liudytojo parodymais. Apeliacinės instancijos teismas jau pateikė argumentą, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas pasiremti šio liudytojo parodymais, kiek jie atitinka įrodymų visetą, ir asmens parodymo atpažinti protokolu yra teisingas.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamajame procese numatytas įrodymų tyrimo bei vertinimo taisykles, remdamasis BPK 301 straipsnio nuostatomis, apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė ne spėjimais ir prielaidomis, bet įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Įrodymų vertinimas atitinka susiformavusią teismų praktiką. Byloje nepažeistas vienas iš svarbiausių baudžiamosios teisės principų – nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta tarptautiniuose bei nacionaliniuose teisės aktuose – Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje.

Dėl V. T. kaltės

Apeliantas teisus, jog nuo ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai teigė nedalyvavęs jam inkriminuotoje veikoje, tačiau tai nereiškia teismą neįrodžius jo kaltės, nežiūrint į tai, kad kiti nuteistieji E. D. ir V. J. tvirtino jo net nepažįstantys.

Teisėjų kolegija sutinka, kaip pirmosios instancijos teismas įvertino pastarųjų parodymus dėl V. T., įrodė juos pažinojus vienas kitą, skundžiamame nuosprendyje aptardamas liudytojo D. D. parodymus. Teisėjų kolegija nekartoja tų parodymų, tik pateikia papildomą argumentą į apeliacinio skundo teiginį, susijusį su automobilio ,,S. A.“ pirkimu.

Apeliantas klaidino, apeliaciniame skunde nurodęs, kad su liudytoju D. D. pagal jo parodymus buvo bendraujama lietuvių kalba, tačiau nuteistasis šios kalbos nemoka.

Iš liudytojo D. D. apklausos teisme (t. 5, b. l. 55–57) akivaizdu, jog jis netvirtino būtent V. T. su juo kalbėjus lietuviškai (,,su manim rusiškai nebendravo, tik tarpusavyje“). Tą patį jis parodė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 39–41).

Taigi nenustatyta, kuris iš automobilio pirkėjų su liudytoju kalbėjo lietuviškai, tačiau mažiausiai vienas iš jų – E. D. – gerai moka lietuvių kalbą. Tuo įsitikino teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą apeliacine tvarka. Jau teismo posėdžio pradžioje šis nuteistasis pasakė, kad vertėjos jam nereikia, ir kalbėjo lietuviškai.

Ankstesnėje nutarties dalyje aptarta, jog ikiteisminio tyrimo metu liudytojas D. D. pagal nuotrauką neatpažino E. D., tačiau į jį nurodė, pamatęs pirmosios instancijos teismo salėje, tiesa, įvardijęs M. P. pavarde (t. 5, b. l. 56). Teisėjų kolegija E. D. atpažinimą gyvai vertina kaip įrodymą, o pavardės supainiojimui neteikia esminės reikšmės, nes parduodamas automobilį liudytojas neprašė sutartį pasirašiusio asmens dokumento, todėl negalima kategoriškai teigti, kas iš tikrųjų ją pasirašė M. P. vardu.

Apeliantas nepripažino dalyvavęs perkant automobilį, bet šią aplinkybę įrodo jau aptarto asmens parodymo atpažinti protokolo duomenys, įrodantys, kad liudytojas D. D. dar ikiteisminio tyrimo metu, praėjus nedaug laiko po sudaryto sandorio, atpažino V. T. kaip asmenį, kartu su dar trimis asmenimis dalyvavusį, 2015 m. rugsėjo 8 d. parduodant automobilį ,,S. A.“ (t. 1, b. l. 84–86, 90).

Šis įrodymas yra netiesioginis, bet reikšmingas V. T. kaltei įrodyti, kadangi tokio didelio cigarečių kiekio (16 000 pakelių) be automobilio nebūtų įmanoma gabenti, o vos prieš pusę metų, t. y. 2015 m. kovo 3 d., darydamas analogišką nusikalstamą veiką, apeliantas su bendrininkais neteko net trijų lengvųjų automobilių (t. 4, b. l. 12–42).

Galima sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad Pašalčies kaime esančiame name rasti daiktai (naro kostiumai, optinis prietaisas, juodi polietileniniai maišai ir kt.) negali būti tiesiogiai siejami su apeliantu ir kitais nuteistaisiais. Jais neabejotinai naudojosi cigarečių kontrabanda užsiimdavę asmenys, tačiau nežiūrint į tai, jog aptariamos nusikalstamos veikos darymo metu sodyboje daugiau nieko nebuvo, nėra neginčijamų įrodymų, kad jais galėjo naudotis tik nuteistieji, kadangi iš baudžiamojoje byloje esančių nuosprendžių akivaizdu, jog šiuo ,,verslu“ užsiėmė žymiai daugiau asmenų, kurie irgi galėjo naudotis sodyboje rastais daiktais daromai nusikalstamai veikai palengvinti (t. 3, b. l. 115–121; t. 4, b. l. 12–42).

Savo neprisidėjimą prie nusikaltimo nuteistasis V. T. argumentavo namo savininko sūnaus liudytojo I. K. parodymais, kad nuteistojo sodyboje nebuvo.

Šį argumentą teisėjų kolegija atmeta.

Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino liudytojų A. A. ir I. K. parodymus. Teisėjų kolegija jų nekartoja, tik konstatuoja, kad jų parodymai dėl sodybos remonto ir pašalinių asmenų (taigi ir apelianto) nebuvimo sodyboje nėra apelianto kaltės paneigimas, nes ją įrodo skundžiamame nuosprendyje aptartas įrodymų visetas.

Teismas teisingai įvertino kaip neatitinkančius tikrovės ir nelogiškus paties nuteistojo V. T. parodymus apie valstybės sienos kirtimo priežastį bei aplinkybes. Kadangi dalis apeliacinio skundo argumentų susijusi su tais parodymais, teisėjų kolegija juos aptaria detaliau, tačiau iš naujo išsamiai jų nedėsto.

Apelianto teigimu, jis darbe buvo iki 9–10 val., E. D. ir V. J. sulaikyti Baltarusijos Respublikoje apie 9 val., o jis – 12.30 val., taigi tuo pačiu metu jis negalėjo ir dirbti, ir daryti nusikaltimo.

Tokį skundo argumentą teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą.

Nors liudytojas A. G. (A. G.) teisme parodė, kad V. T. automobilių servise buvo maždaug iki 10 val. ir tik po to nieko nesakęs išėjo, pats apeliantas teisme pripažino iš darbo išėjęs apie 9 val. Taigi liudytojas galėjo sąžiningai klysti.

Bylos duomenys įrodo, kad VSAT pareigūnai nusikalstamą veiką nutraukė 9.08 val. (t. 1, b. l. 6).

Iš asmens (neteisėtai kirtusio valstybės sieną) priėmimo–perdavimo akto duomenų (t. 3, b. l. 65, 68, 69) matyti, jog V. T. neteisėtai perėjo valstybės sieną iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką apie 9.30 val. ir 12.30 val. sulaikytas (duomenys neskelbtini) ribose apie 50 m atstumu nuo valstybės sienos.

Analogiškas dokumentas įrodo, kad E. D. ir V. J. apie 10 val. sulaikyti tame pačiame kaime apie 100 m atstumu nuo valstybės sienos (t. 3, b. l. 63, 64, 70–73).

Byloje nėra dokumento, įrodančio V. T. sulaikymo Baltarusijos Respublikoje tikslų laiką, tačiau iš kitų bylos duomenų teisėjų kolegija daro išvadą, jog minėtame asmens (neteisėtai kirtusio valstybės sieną) priėmimo–perdavimo akte 12.30 val. laikas nurodytas netiksliai. Tai pagrindžiama paties apelianto parodymais. Jis teisme parodė, kad nuo automobilių serviso iki žuvininkystės ūkio (5–10 km) jį nuvežė automobiliu pusiau pažįstamas asmuo; iki vietos, kur turėjo pereiti valstybės sieną, buvo dar 500 m; Baltarusijos teritorijoje jis nuėjo apie 2 km, kol sulaikė pasieniečiai. Teisėjų kolegija, nevertindama šios nuteistojo versijos teisingumo, konstatuoja, kad net jo nurodytomis aplinkybėmis nuvažiuoti 5–10 km ir nueiti 2,5 km nereikia kelių valandų. Juo labiau kad ikiteisminio tyrimo metu apeliantas parodė valstybės sieną perėjęs apie 10–10.30 val., o jį sulaikė, po valstybės sienos perėjimo praėjus 10 min. (t. 4, b. l. 89–91).

Be to, nuteistasis E. D. teisme parodė, kad Baltarusijos pasieniečiai juos sulaikė po 15 minučių nuo valstybės sienos perėjimo, vadinasi, apie 9.30 val. Jo parodymus, jog Baltarusijos pasieniečiai V. T. atvedė tik po pietų, teisėjų kolegija atmeta kaip prieštaraujančius jau aptartiems įrodymams ir nuteistojo V. J. ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams (t. 3, b. l. 195–198), kad juos sulaikius maždaug po 30 min. pareigūnai pravedė V. T.

Išdėstyti įrodymai teisėjų kolegijai leidžia teigti, kad visi nuteistieji sulaikyti maždaug vienu metu to paties kaimo ribose.

Tai paneigia apelianto versiją, jog jį sulaikė žymiai toliau ir vėliau, nei kitus nuteistuosius, todėl tai įrodo jį nedalyvavus darant nusikaltimą.

Teisėjų kolegija sutinka, jų detaliai nedėstydama, ir su kitais pirmosios instancijos teismo argumentais dėl apelianto versijos nepagrįstumo: nelogiškas ėjimas per valstybės sieną neleistinoje vietoje be dovanos švęsti gimtadienį pirmadienį, t. y. ne išeiginę, bet darbo dieną (teisėjų kolegija dar atkreipia dėmesį į tokiam renginiui, kuris pagal apeliantą turėjo vykti vakare, netinkamą aprangą – sportines kelnes bei visiškai neįtikėtiną aplinkybę – vykimą į pobūvį užsienyje, neturint nė cento jokia valiuta, nes asmens kratos metu visiškai nerasta pinigų, t. 4, b. l. 102–104); pagal bylos duomenis (t. 3, b. l. 91, 92) asmuo, pas kurį apeliantas tariamai ėjo, A. S. (A. S.), Baltarusijos Respublikos teritorijoje nebuvo registruotas (teisėjų kolegija vėl atkreipia dėmesį, kad, detaliai susipažinęs su visa bylos medžiaga, taigi ir su nurodyta aplinkybe, gavęs visos baudžiamosios bylos kopiją (t. 4, b. l. 160), apeliantas teisme jau nurodė kitą į gimimo dieną pakvietusio asmens pavardę – S.); apelianto nurodytas asmuo valstybės sienos nekirto (t. 4, b. l. 118), taigi ir neįvažiavo į Lietuvos teritoriją automobiliu, todėl apeliantas jo negalėjo remontuoti, o jame negalėjo likti V. T. drabužių pluoštų bei dalelių, jų atsiradimą siejant su V. T. atliktu automobilio remontu.

Teisėjų kolegija pateikia ir papildomų argumentų, leidžiančių apelianto versiją vertinti kaip neįtikinamą.

Nelogiški nuteistojo V. T. parodymai ikiteisminio tyrimo metu (t. 4, b. l. 89–91), kad jo pažįstamas A. S., kvietęs į gimtadienį ir tariamai gyvenantis Lydoje, kuris nėra pasienio miestas, būtų atvažiavęs jo pasitikti į pasienį, kur būsimo pobūvio svečias turėjo ateiti nelegaliai.

Tokie patys nelogiški parodymai dėl susisiekimo su tariamu pažįstamu: nuteistasis turėjo paskambinti A. S. mobiliojo ryšio telefonu, jog jau yra Baltarusijoje, tačiau telefoną kažkur pametė, nei savo, nei V. S. numerio neprisiminė, todėl neaišku, kaip su juo būtų susisiekęs.

Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad V. T. bendradarbis, verslo partneris, liudytojas A. G., ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 43–45) neprisiminė, jog prieš dvi dienas iki aptariamų įvykių, t. y. rugsėjo 25 d., pas V. T. kas nors būtų atvykęs iš Baltarusijos.

Neįtikinama ir tai, kad nuteistasis išėjo iš darbo ryte, nieko nepasakęs A. G., nors pagal savo versiją jis turėjo nebūti darbe ne tik visą tą dieną, bet ir kitą (kadangi pobūvis tariamai turėjo vykti vakare Lydoje, neįtikėtina, jog ryte po gimtadienio pažįstamas jį būtų vežęs atgal prie valstybės sienos).

Visa tai teisėjų kolegijai leidžia teigti, kad nuteistojo V. T. versija apie ėjimą į gimtadienį Baltarusijoje yra pasirinktas gynybos būdas ir neatitinka tikrųjų įvykio aplinkybių.

Teisėjų kolegija jau anksčiau nurodė, kodėl kontrabandinių cigarečių prikrautame automobilyje ,,S. A.“ negalėjo likti V. T. drabužių pluoštų bei dalelių dėl tariamo automobilio remonto.

Kita vertus, nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog Gariūnų turgavietėje pirkti apelianto drabužiai yra masinės gamybos iš Kinijos, jų yra daug vienodų, turinčių bendras savybes, todėl negalima vienareikšmiškai teigti, kad automobilyje rastos mikrodalelės yra būtent jo drabužių.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pluoštinių medžiagų tyrimą atlikusių specialisčių surašytoje specialisto išvadoje Nr. 11-1986 (15), 11-2376 (15) pateikti duomenys rodo, kad juoda odos dalelė, rasta ant lipnios juostos su mikrodalelėmis, nurinktomis nuo automobilio vairuotojo sėdynės, ir V. T. striukės oda yra vienodos; ant lipnių juostų su mikrodalelėmis, nurinktomis nuo automobilio priekinių sėdynių, rasti juodos spalvos viskozės pluoštai, vienodi su V. T. marškinėlių trikotažo atitinkamais pluoštais (t. 2, b. l. 170–183).

Taigi specialistės pasisakė ne apie vienos rūšinės priklausomybės, bet apie vienodus tiriamus objektus, todėl šį įrodymų šaltinį kartu su kitais skundžiamame nuosprendyje aptartais įrodymais pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino kaip pagrindžiantį apelianto kaltę.

Visa tai teisėjų kolegijai leidžia teigti, kad nuteistasis V. T. nenurodė apeliacinio skundo argumentų, kurie paneigtų skundžiamo nuosprendžio motyvus, jog apeliantas dalyvavo, darant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Teismas teisingai veikas kvalifikavo pagal BK 199 straipsnio 1 dalį bei BK 22 straipsnio 1 dalį ir 199² straipsnio 1 dalį, nes nuosprendyje įvardinta bendrininkų grupė, kurioje buvo ir V. T., per valstybės sieną gabeno daugiau nei 250 MGL dydžio muitinės vertės cigaretes, kurias pasikėsino gabenti per Lietuvos Respublikos teritoriją, tačiau tam sutrukdė VSAT pareigūnai.

Dėl bausmių

Pirmosios instancijos teismas motyvavo bausmių skyrimą abiem apeliantams.

Nuteistojo V. T. apeliaciniame skunde nenurodyta jokių argumentų dėl jam paskirtos bausmės, todėl, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo dėl jos išsamiau pasisakyti, tik konstatuoja, kad paskirta bausmė atitinka įstatymo reikalavimus ir yra teisinga.

Nuteistojo E. D. argumentai dėl paskirtos bausmės aptariami išsamiau.

Skirdamas bausmę, teismas turi vadovautis jos paskirtimi, bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais bei bausmės dydžio apskaičiavimo metodu, remdamasis BK 41, 54, 61 straipsniais.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis).

Įstatymų leidėjas nurodė, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis).

Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti paskirta tokia bausmė, kuri būtų proporcinga padarytai veikai ir kaltininko asmenybei.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai numatyti BK 54 straipsnyje.

Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas skiria bausmę pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies nuostatų.

Išimtys iš BK 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos taisyklės numatytos BK 62 straipsnio ir BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatose, tačiau jos E. D. negali būti taikomos, todėl neaptariamos.

BK 54 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė viena iš jų neturi būti išskirtinė, dominuojama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-576/2006, 2K-30/2014, 2K-148/2014, 2K-481/2014, 2K-477-746/2015 ir kt.).

Pagal BK 61 straipsnio 1 dalies nuostatas skirdamas bausmę teismas atsižvelgia, ar nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę.

Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką ši nuostata tinkamai vykdoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-194/2011, 2K-238-139/2015, 2K-48-303/2016 ir kt.).

Visų šių aplinkybių įvertinimas užtikrina bausmės, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį, paskyrimą.

Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, jog teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo pavojingumą bei kaltininko asmenybės pavojingumą.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad E. D. tyčia padarė dvi sunkias nusikalstamas veikas, iš kurių viena nutrūko pasikėsinimo stadijoje, ir vieną baudžiamąjį nusižengimą (BK 11 straipsnio 5 dalis, 12 straipsnis).

Kiekvienas sąmoningas valinis žmogaus veiksmas atspindi jo dorovės, etikos nuostatas. Tyčinių nusikaltimų padarymas bei aktyvi kaltininko elgsena nusikalstamo veiksmo metu dažniausiai rodo, kad kaltininkas sąmoningai siekia pažeisti teisės normas, ignoruoja moralės nuostatas, negerbia visuomenės. Logiška to išvada, jog tokia asmenybė linkusi nusikalsti ir yra pavojingesnė visuomenei. Dažniausiai nusikalstama veika asmuo realizuoja save, todėl iš padarytos nusikalstamos veikos vienaip ar kitaip matyti kaltininko asmenybė. Padarytos nusikalstamos veikos pobūdis leidžia spręsti apie kaltininko vertybinę orientaciją, polinkius, interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-536/2014, 2K-186-942/2015 ir kt.).

Nuteistojo E. D. asmenybė vertinama blogai.

Nors teismas nuosprendyje nurodė, kad jis administracine tvarka nebaustas, tačiau tai neatitinka bylos aplinkybių. Iš administracinių teisės pažeidimų registro duomenų (t. 3, b. l. 96–101) matyti, jog E. D. daugybę kartų baustas administracinėmis nuobaudomis už įvairius teisės pažeidimus, kurių jis nenustojo daryti, net pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl nagrinėjamų nusikalstamų veikų ir paskyrus kardomąsias priemones, nesusijusias su laisvės apribojimu.

Negalima neatkreipti dėmesio, kad 2014 m. lapkričio 15 d. 0.47 val. jis buvo sulaikytas pasienio ruože, pažeidęs Pasienio teisinio režimo taisykles. Pažeidimo laikas leidžia įtarti E. D. turėjus teisei priešingų tikslų, juo labiau kad Vilniaus apygardos teismo baudžiamuoju įsakymu 2014 m. rugpjūčio 8 d. jis su bendrininkų grupe jau buvo teistas už cigarečių kontrabandą (t. 3, b. l. 115–121).

Nei administracinių baudų (t. 3, b. l. 96–101), nei teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtos baudos E. D. nesumokėjo (t. 3, b. l. 131).

Išdėstytos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia teigti, kad nuteistasis nedėjo jokių pastangų keisti gyvenimo būdą, įsidarbinti ir gyventi pagal visuomenėje priimtas taisykles. Todėl jo apeliacinio skundo argumentai, jog devynių asmenų šeimą išlaiko viena motina ir dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės jis neturėtų galimybės teikti pagalbą šeimos nariams, atmetami, nes akivaizdu, kad jo pagalba šeimai reiškė lėšų gavimą iš cigarečių kontrabandos.

Kita vertus, iš apeliacinės instancijos teismui pateiktų šeimos sudėtį apibūdinančių duomenų (t. 5, b. l. 84–91) matyti, jog tik dviem jauniausiems vaikams – jo broliui ir seseriai yra 8–9 metai, dviem nepilnametėms seserims – beveik 16 ir 17 metų, o dar vienas brolis ir sesuo yra pilnamečiai. Taigi šeimoje yra asmenų, galinčių padėti motinai.

E. D. apeliaciniame skunde nesutiko, kad pirmosios instancijos teismas nepripažino kaip atsakomybę lengvinančios aplinkybės jo prisipažinimo padarius nusikalstamas veikas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas priėmė teisingą sprendimą.

Norint pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, reikia nustatyti ir kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis.

Teismų praktikoje laikoma, jog kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių, objektyvių, turinčių juridinę reikšmę asmens padarytos veikos kvalifikavimui bylos aplinkybių pripažinimas, duodant ikiteisminio tyrimo institucijoms ir teismui teisingus parodymus. Be to, parodymai turi būti duodami savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-609/2005, 2K-123/2011, 2K-379/2011, 2K-613/2011, 2K-122/2012, 2K-160/2012 ir kt.).

Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra tada, kai kaltininkas kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Ši aplinkybė objektyviai įvertinama pagal bylos duomenų visumą (pagal pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką aplinkybes, duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą, žalos nukentėjusiajam atlyginimą ir pan.).

Padėjimas išaiškinti veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra tada, kai kaltininkas savo valia padeda išaiškinti esmines nusikaltimo padarymo aplinkybes, nurodo nusikaltimą padariusių asmenų pavardes, buvimo vietą, kitus esminius jų požymius ar kitas žinias apie juos, jei tai padeda teisėsaugos institucijoms juos išaiškinti.

Iš E. D. parodymų akivaizdu, kad jis prisipažino nusikaltęs tik todėl, kad buvo pastebėtas ir netrukus sulaikytas, įvykio vietoje rastas kontrabandos dalykas, taigi neigti akivaizdžius faktus nebuvo prasmės. Tačiau teismas pagrįstai atmetė jo versiją dėl nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių, atsitiktinio jo vaidmens, bendrininkavimo su V. T. Tai rodo jį buvus nenuoširdų, neleidžia patikėti jo gailėjimusi, juo labiau kad tam prieštarauja jau aptarta ankstesnė įstatymui priešinga veikla, kurios jis nenutraukė ir tęsė toliau. E. D. neigimas kartu veikus V. T. reiškia, jog jis nepadėjo išaiškinti visų esminių bylos aplinkybių ir asmenų (jam žinomos bendrininkų grupės sudėties).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė E. D. atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kad nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupe ir būdamas recidyvistas.

Nuteistasis nurodė teismą nevertinus, jog nusikaltimas padarytas ekonomikai ir verslo tvarkai.

Pirmosios instancijos teismas iš tiesų neakcentavo šios aplinkybės, tačiau tai, kad E. D. padarė nesmurtinius nusikaltimus, nereiškia, jog paskirtos artimos vidutinei trukmei realios laisvės atėmimo bausmės, subendrintos apėmimo būdu, yra neteisingos. Toks skundo argumentas rodo apelianto požiūrį į kontrabandą kaip apie mažiau pavojingą ir net savotiškai toleruotiną veiką (tai matyti iš jo gyvenimo būdo).

Teismas pagrįstai nurodė, kad E. D. ir V. T. ankstesniais sprendimais buvo paskirtos baudos, kurių jie nesumokėjo ir vėl padarė tokias pat veikas, taigi švelnesnės bausmės nepasiekė tikslo atgrasyti juos nuo nusikalstamų veikų darymo, todėl šioje byloje bausmės tikslai bus pasiekti, paskyrus laisvės atėmimo bausmes.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su tokia teismo išvada. Skirdamas galutinę bausmę, subendrindamas skirtingais procesiniais sprendimais paskirtas bausmes ir taikydamas visiško bausmių sudėjimo būdą, teismas taip pat tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Apelianto asmenybė leido taikyti šį bausmių subendrinimo būdą.

Nuteistasis E. D. prašė panaikinti kardomąją priemonę – asmens tapatybės dokumento paėmimą ir atidėti bausmės vykdymą.

Skundžiamu nuosprendžiu kardomosios priemonės paliktos galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, todėl jų taikymo laikas pasibaigia, apeliacinės instancijos teismui paskelbus savo sprendimą dėl apeliacinio skundo.

Nuo 2015 m. kovo 24 d. įsigaliojusi BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija iš tiesų leidžia asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Paskirtos bausmės vykdymo atidėjimas, esant BK 75 straipsnyje numatytoms sąlygoms, leidžia teismui įvairesniais būdais siekti BK 41 straipsnyje numatytų bausmės tikslų. Taikydamas BK 75 straipsnį, baudžiamosios veikos ir bausmės individualizavimą teismas atlieka du kartus: pirmą kartą – vadovaudamasis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, teismas įvertina nusikaltimo pobūdį, jo pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes ir, atsižvelgdamas į aplinkybių visumą, parenka sankcijoje numatytą bausmės rūšį bei dydį, tinkamiausią bausmės tikslams pasiekti; antrą kartą – nustatęs BK 75 straipsnyje numatytas sąlygas, teismas šias aplinkybes įvertina dar kartą spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Atidėdamas paskirtos bausmės vykdymą, teismas turi spręsti, ar pritaikytų baudžiamųjų teisinių priemonių ir teismo paskirtų įpareigojimų visuma turės poveikį kaltininkui ir ar ateityje jis laikysis įstatymų, nedarys naujų nusikaltimų. Baudžiamasis įstatymas neišvardija aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti, svarstydamas BK 75 straipsnyje numatytas nuostatas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir bausmės paskirtimi.

Taigi priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas vadovaujasi ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir jau minėta bausmės paskirtimi, nurodyta BK 41 straipsnio 2 dalyje. Spręsdamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, teismas turi įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe, t. y. įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis ir pan. Teismo sprendimu turi būti siekiama išsaugoti kaltininko teigiamus socialinius ryšius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-61-895/2015). Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad išvardintos aplinkybės turi būti vertinamos kompleksiškai ir siekimas išsaugoti kaltininko teigiamus socialinius ryšius neturi pirmenybės prieš bausmės paskirtį.

Žinodamas, jog šeimai būtų naudinga jo pagalba, nuteistasis E. D. nesiėmė priemonių įsidarbinti, net įsiregistruoti Darbo biržoje, o pasirinko šeimos gerovės kūrimą nusikalstamu būdu. Tai rodo, kad socialiniai ryšiai, gausi šeima neturėjo teigiamos įtakos jo pasirinktam gyvenimo būdui.

Teisėjų kolegija, visapusiškai įvertinusi bylos aplinkybes, konstatuoja, kad nėra pakankamo pagrindo manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl E. D. netaiko BK 75 straipsnio nuostatų.

Apeliacinių skundų motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų E. D. ir V. T. apeliacinius skundus atmesti.

Teisėjai Violeta RažinskaitėValdimaras BavėjanasSvajūnas Knizleris