Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Giedriaus Endriukaičio, Daivos Jankauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Ričardo Gailevičiaus (toliau – prokuroras) ir išteisintojo A. A. (toliau – A. A.) apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 9 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. ir A. C. (toliau – A. C.) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

A. A. ir A. C. skirtos kardomosios priemonės – rašytiniai pasižadėjimai neišvykti, panaikintos.

Nukentėjusiojo R. S., civilinių ieškovų – Kauno teritorinės ligonių kasos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus – civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. A. buvo kaltinamas nusikalstamų veikų, numatytų BK 228 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje, padarymu už tai, kad jis, būdamas valstybės tarnautoju – dirbdamas (duomenys neskelbtini), viršijo jam suteiktus įgaliojimus ir neteisėtai panaudojo fizinę prievartą asmens atžvilgiu, šiuo neteisėtu veikimu nesunkiai sutrikdė sveikatą nukentėjusiajam, t. y. 2013 m. liepos 13 d., apie 23.40 val., (duomenys neskelbtini), vestibiulyje, prie operatyvaus valdymo skyriaus budėtojų dalies, suvokdamas, kad čia atvykęs neblaivus R. S. policijos pareigūnų reikalauja atlikti neteisėtus veiksmus – paleisti sulaikytą jo draugą T. S., elgiasi agresyviai, įžeidinėja policijos pareigūnus, tai yra daro administracinį nusižengimą, siekdamas nutraukti šiuos veiksmus tuoj pat priėjo prie R. S. ir neturėdamas teisėto pagrindo, tai yra R. S. neatlikus jokių veiksmų, dėl kurių būtų iškilęs reikalingumas naudoti jo atžvilgiu fizinę prievartą (kovinių imtynių veiksmus), kartu su policijos pareigūnu A. C. tyčia jo atžvilgiu panaudojo kovinių imtynių veiksmus - užlaužė jam dešinę ranką, o A. C. užlaužus jo kairiąją ranką, kartu su A. C. nuvedė į apžiūros kambarį ir ten jį pargriovė ant grindų. A. C. spaudžiant koja nukentėjusiajam nugarą, laikant užlaužtą kairiąją ranką, o pats užlaužęs nukentėjusiajam dešinę ranką, tyčia sukeldamas didelį fizinį skausmą R. S., jį pargriautą laikė. Taip neteisėtai panaudojęs fizinę prievartą – tyčia užlauždamas R. S. dešinę ranką, o A. C. tyčia užlaužus jo kairiąją ranką, vesdamas į apžiūros patalpą, pargriaudamas R. S. ant grindų, nurodytoje vietoje ir laiku, jis kartu su A. C. nukentėjusiajam padarė odos nubrozdinimą ir poodinę kraujosruvą dešinėje rankoje, kairio alkūnkaulio krašto vainikinės ataugos lūžimą, tuo sukėlė nukentėjusiajam didelį fizinį skausmą ir kartu su A. C. veikdamas neteisėtai, R. S. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl kairio alkūnkaulio krašto vainikinės ataugos lūžimo jo sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų. Šiais veiksmais, nesuderinamais su Lietuvos policijos pareigūno vardu, jis viršijo jam suteiktus įgaliojimus, numatytus 2000-10-17 Policijos veiklos įstatymo Nr. VIII-2048 23 straipsnio 1 dalyje, kur numatyta, kad panaudoti prievartą policijos pareigūnas gali tuomet, kai būtina užkirsti kelią teisės pažeidimams, sulaikyti juos padariusius asmenis ir kitais atvejais, saugant bei ginant asmens, visuomenės, valstybės teisėtus interesus; prievarta, galinti sukelti kūno sužalojimą ar mirtį, gali būti panaudojama tik tiek, kiek to reikia tarnybinei pareigai įvykdyti ir tik po to, kai visos įmanomos įtikinimo ir kitos priemonės nebuvo veiksmingos, tuo sukėlė nukentėjusiam R. S. didelį fizinį skausmą o kartu ir nesunkiai jį sužalojo, todėl didelės neturtinės (fizinės ir moralinės) žalos patyrė nukentėjusysis R. S., taip pat didelės neturtinės žalos padarė valstybės institucijai – policijos įstaigai ir Lietuvos valstybei, nes tyčia pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 str. numatytą asmens garantiją nebūti kankinamam, žalojamam, žeminamam, šiurkščiai pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose numatytus pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, nesavanaudiškumo, padorumo principus, Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio l, 3, 4, 5, 6 punktuose nustatytas valstybės tarnautojų prievoles - „laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų“, „gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams“, „tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis“, „laikytis šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, nepiktnaudžiauti tarnyba“, tokiu būdu diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino policijos, kaip svarbios teisėsaugos institucijos, užtikrinančios asmens, visuomenės saugumą, vykdančios nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją, atskleidimą bei tyrimą, autoritetą, iškreipė policijos paskirtį, dėl to didelės žalos patyrė ši institucija ir valstybė. A. C. buvo kaltinamas nusikalstamų veikų, numatytų BK 228 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje, padarymu už tai, kad jis, būdamas valstybės tarnautoju – dirbdamas (duomenys neskelbtini), viršijo jam suteiktus įgaliojimus ir neteisėtai panaudojo fizinę prievartą asmens atžvilgiu ir šiuo neteisėtu veikimu nesunkiai sutrikdė sveikatą nukentėjusiajam, t. y. 2013 m. liepos 13 d., apie 23.40 val., (duomenys neskelbtini), vestibiulyje, prie operatyvaus valdymo skyriaus budėtojų dalies, suvokdamas, kad čia atvykęs neblaivus R. S. policijos pareigūnų reikalauja atlikti neteisėtus veiksmus – paleisti sulaikytą jo draugą T. S., elgiasi agresyviai, įžeidinėja policijos pareigūnus, tai yra daro administracinį nusižengimą, siekdamas nutraukti šiuos veiksmus tuoj pat priėjo prie R. S. ir neturėdamas teisėto pagrindo, tai yra R. S. neatlikus jokių veiksmų, dėl kurių būtų iškilęs reikalingumas naudoti jo atžvilgiu fizinę prievartą (kovinių imtynių veiksmus), kartu su policijos pareigūnu A. A. tyčia jo atžvilgiu panaudojo kovinių imtynių veiksmus – užlaužė jam kairę ranką, o A. A. užlaužus jo dešinę ranką, kartu su A. A. nuvedė į apžiūros kambarį ir ten jį pargriovė ant grindų. A. A. laikant užlaužtą dešinę ranką, pats koja spaudžiant nukentėjusiam nugarą ir laikant užlaužtą kairiąją ranką, taip tyčia sukeldamas didelį fizinį skausmą R. S., jį pargriautą laikė. Taip neteisėtai panaudojęs fizinę prievartą – tyčia užlauždamas R. S. kairę ranką, o A. A. tyčia užlaužus jo dešinę ranką, vesdamas į apžiūros patalpą, pargriaudamas R. S. ant grindų, laikant užlaužtą kairiąją ranką ir kojos keliu spausdamas nukentėjusįjį prie grindų, nurodytoje vietoje ir laiku, jis kartu su A. A. nukentėjusiajam padarė odos nubrozdinimą ir poodinę kraujosruvą dešinėje rankoje, kairio alkūnkaulio krašto vainikinės ataugos lūžimą, tuo sukėlė nukentėjusiajam didelį fizinį skausmą ir kartu su A. A. veikdamas neteisėtai, R. S. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl kairio alkūnkaulio krašto vainikinės ataugos lūžimo jo sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų. Šiais veiksmais, nesuderinamais su Lietuvos policijos pareigūno vardu, jis viršijo jam suteiktus įgaliojimus, numatytus 2000-10-17 Policijos veiklos įstatymo Nr. VIII-2048 23 straipsnio 1 dalyje, kur numatyta, kad panaudoti prievartą policijos pareigūnas gali tuomet, kai būtina užkirsti kelią teisės pažeidimams, sulaikyti juos padariusius asmenis ir kitais atvejais, saugant bei ginant asmens, visuomenės, valstybės teisėtus interesus; prievarta, galinti sukelti kūno sužalojimą ar mirtį, gali būti panaudojama tik tiek, kiek to reikia tarnybinei pareigai įvykdyti ir tik po to, kai visos įmanomos įtikinimo ir kitos priemonės nebuvo veiksmingos, tuo sukėlė nukentėjusiam R. S. didelį fizinį skausmą o kartu ir nesunkiai jį sužalojo, todėl didelės neturtinės (fizinės ir moralinės) žalos patyrė nukentėjusysis R. S., taip pat didelės neturtinės žalos padarė valstybės institucijai – policijos įstaigai ir Lietuvos valstybei, nes tyčia pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 str. numatytą asmens garantiją nebūti kankinamam, žalojamam, žeminamam, šiurkščiai pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose numatytus pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, nesavanaudiškumo, padorumo principus, Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio l, 3, 4, 5, 6 punktuose nustatytas valstybės tarnautojų prievoles - „laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų“, „gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams“, „tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis“, „laikytis šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, nepiktnaudžiauti tarnyba“, tokiu būdu diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino policijos, kaip svarbios teisėsaugos institucijos, užtikrinančios asmens, visuomenės saugumą, vykdančios nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją, atskleidimą bei tyrimą, autoritetą, iškreipė policijos paskirtį, dėl to didelės žalos patyrė ši institucija ir valstybė. Apeliaciniu skundu prokuroras prašė panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 9 d. nuosprendį bei priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį. A. A. pripažinti kaltu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir nuteisti 200 MGL (753 eurų) dydžio bauda, pagal BK 138 straipsnio 1 dalį – 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme. Bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti A. A. galutinę 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą, vadovaujantis BK 75 straipsniu, atidedant 1 (vieneriems) metams, įpareigojant nuteistąjį atsiprašyti nukentėjusiojo. Taikyti baudžiamojo poveikio priemonę ir atimti A. A. teisę dirbti valstybės tarnyboje 1 (vieneriems) metams. A. C. pripažinti kaltu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir nuteisti 200 MGL (7532 eurų) dydžio bauda, pagal BK 138 straipsnio 1 dalį – 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme. Bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti A. C. galutinę 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą, vadovaujantis BK 75 straipsniu, atidedant 1 (vieneriems) metams, įpareigojant nuteistąjį atsiprašyti nukentėjusiojo. Taikyti baudžiamojo poveikio priemonę ir atimti A. C. teisę dirbti valstybės tarnyboje 1 (vieneriems) metams. Nukentėjusiojo R. S. civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo tenkinti visiškai, iš civilinio atsakovo – Policijos departamento, nukentėjusiojo naudai priteisti 941 eurą, civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinti iš dalies, iš civilinio atsakovo – Policijos departamento, priteisti 800 eurų. Kauno teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį tenkinti visiškai, iš civilinio atsakovo – Policijos departamento priteisti 83,93 eurus. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus civilinį ieškinį tenkinti visiškai, iš civilinio atsakovo – Policijos departamento, priteisti 171,30 eurų. Prokuroro teigimu, nors pirmosios instancijos teismas pripažino, jog sužalojimus nukentėjusysis patyrė komisariate, policijos pareigūnams teisėtai panaudojus kovinių imtynių veiksmus, tačiau tokia teismo išvada nepagrįsta. Prokuroras nurodo, kad filmuotoje medžiagoje užfiksuota, jog R. S. su budėtoju bendravo kelias sekundes, policijos pareigūnams nurodžius, jog bus sulaikytas, jokių agresiją keliančių veiksmų neatliko, sutiko būti sulaikomas ir žengė tris žingsnius ištiesęs rankas. Į budėtojų patalpas jis nesibrovė, priešingai, sustojo ir laukė kitų pareigūnų nurodymų. Teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad R. S. per 12-ka sekundžių sutrikdė pareigūnų darbą, kad kėsinosi patekti į budėtojų dalį, kad kaltinamieji neturėjo galimybės išnaudoti visų įtikinėjimo priemonių prieš panaudodami kovinių imtynių veiksmus. Tokios teismo padarytos išvados neatitinka byloje esančio vaizdo įrašo – jame nėra jokios informacijos, patvirtinančios teismo išvadą apie policijos pareigūnų būtinybę nedelsiant naudoti fizinę jėgą ar kovinius imtynių veiksmus prieš nukentėjusįjį. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusysis priešinosi pareigūnams. Apeliaciniu skundu pažymima, kad priimdamas skundžiamą nuosprendį apylinkės teismas rėmėsi kaltinamųjų bei kitų policijos pareigūnų, buvusių byloje įtariamaisiais, parodymais. Teismą įtikino šių asmenų paaiškinimai, kad nukentėjusysis ėmė daužyti per langelio palangę ir reikalavo paleisti pristatytą asmenį, buvo akivaizdžiai neblaivus, kėsinosi eiti į budėtojų dalį, buvo agresyviai nusiteikęs ir fizinio kontakto metu priešinosi policijos pareigūnams. Iš to teismas padarė išvadą, kad visi nukentėjusiojo veiksmai sudarė pagrindą manyti, jog kilo realus pavojus, grėsmė įstatymo saugomiems gėriams, R. S. elgesio tikslai buvo neaiškūs ir neprognozuojami. Buvo atliktas užkardymas, panaudota fizinė jėga, kad pašalinis pilietis nepatektų į budėtojų dalį, kurioje saugomi ginklai, kitos specialiosios priemonės, dokumentai. Tačiau įvykio naktį (duomenys neskelbtini) patrulis J. M. tarnybiniame pranešime nurodė, kad 2013 m. liepos 13 d. patruliuojant radijo šaukimu „xxx“ su patruliu M. Š. 23.40 val. Islandijos pl. 209 buvo pastebėti du girti piliečiai viešoje vietoje, kurie svirduliavo, nesiorientavo aplinkoje. Piliečiai buvo sulaikyti ir pristatyti į (duomenys neskelbtini) policijos komisariatą. Komisariate piliečiai prisistatė: M. Č. ir R. S.. Analogiškas aplinkybes tarnybiniame pranešime nurodė ir policijos pareigūnas M. Š.. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad byloje nustatyta, jog R. S. nagrinėjamo įvykio dieną jokio teisės pažeidimo nepadarė, daroma išvada, kad nuo pat įvykio dienos policijos pareigūnai tarnybiniuose dokumentus nurodė klaidingus duomenis, slėpė tikrąsias įvykio aplinkybes, dėl ko apylinkės teismas jų parodymus turėjo vertinti kritiškai. Apeliaciniu skundu išteisintasis A. A. prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 9 d. nuosprendį, kaip iš dalies neatitinkantį bylos aplinkybių ir pakeistame išteisinamajame nuosprendyje nurodyti, jog R. S. galėjo susižaloti pats.Išteisintojo teigimu, nagrinėjant baudžiamąją bylą ir priimant skundžiamą išteisinamąjį nuosprendį nebuvo skirta dėmesio toms fakto aplinkybėms, kurios vienareikšmiškai įrodo, kad R. S. susižalojo pats, o kreipėsi į teisėsaugos įstaigą tik melagingai pranešdamas apie žinomai nebūtą nusikalstamą veiką. Mano, kad teismo motyvacija turėjo būti nukreipta į tai, jog būtų patvirtinta/paneigta kaltinimo versija, kad sveikatos sutrikdymas padarytas išteisintųjų veiksmais, o jau tada sprendžiama ar jų veiksmai buvo teisėti. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nutylėtos tos fakto aplinkybės, kuriose būtų aptarti paties nukentėjusiuoju pripažinto asmens veiksmai, kuriais jis pats ir susižalojo, tačiau, iš skundžiamo nuosprendžio motyvų galima tik daryti išvadą (tiesiogiai taip nėra nurodoma), kad nesunkus sveikatos sutrikdymas R. S. buvo padarytas teisėtais išteisintųjų veiksmais.Pasak išteisintojo, teismas ignoravo tuos duomenis, kurie patvirtina, kad nukentėjusysis susižalojo pats, o apie jo esą patirtus sužalojimus pranešė melagingai. Iš tokių duomenų paminėti liudytojo D. Ž. parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, analogiškos J. M. išdėstytos aplinkybės bei paties R. S. skirtingose proceso stadijose duoti parodymai, prieštaraujantys kitiems byloje esantiems įrodymams. Apeliaciniu skundu pažymima, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo atsisakė į teismo posėdį kviesti ir apklausti specialistą, turintį medicininių žinių ar toks sužalojimas, kokį patyrė R. S., galėjo būti patirtas jo paties ir kitų liudytojų nurodomomis aplinkybėmis, taip pat, ar po tokio sužalojimo asmuo galėjo sužalota ranka naudotis mobiliojo ryšio telefonu. Išteisintojo teigimu, pirmosios instancijos teismas be pagrindo atsisakė išreikalauti duomenis iš atitinkamų registrų, kadangi, išteisintojo turimomis žiniomis, R. S. yra baustas administracine nuobauda už melagingą specialiųjų tarnybų iškvietimą, kas taip pat turi reikšmės vertinant nukentėjusiojo parodymus ir pripažįstant/nepripažįstant juos patikimais.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokuroras Ričardas Gailevičius pritarė savo apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir juos pagrindžiantiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti, o išteisintojo A. A. apeliacinį skundą atmesti. Išteisintasis A. A., jo gynėjas advokatas V. Sirvydis, išteisintasis A. C., jo gynėjas advokatas A. Venckus, nesutikdami su prokuroro apeliaciniu skundu, prašė jį atmesti, o išteisintojo A. A. apeliacinį skundą tenkinti. Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro R. Gailevičiaus ir išteisintojo A. A. apeliaciniai skundai atmetami.Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Ir vis tik, vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių, įskaitant ir valstybinį kaltinimą byloje palaikantį prokurorą, pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).Aptarto teisinio reguliavimo kontekste, vertinant skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, visų pirma pažymėtina, kad piktnaudžiavimas BK 228 straipsnio prasme suvokiamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimas, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Iš komentuojamos teisės normos seka, kad analizuojama veika gali būti padaryta alternatyviais veiksmais – piktnaudžiavimu arba įgaliojimų viršijimu. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams. Piktnaudžiavimo, kaip nusikaltimo, esmė yra ta, kad valstybės tarnautojas, nors formaliai veikia kaip kompetentingas asmuo, tačiau iš tikrųjų jo veika yra nesuderinama su tarnybos interesais, nes ja pažeidžiami pagrindiniai valstybės tarnybos principai ir iškraipoma tarnybinės veiklos esmė, turinys, menkinamas konkrečios valstybinės institucijos, įstaigos ir pačios valstybės autoritetas. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos plotmėje svarbu paminėti, kad valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens pripažinimas kaltu dėl piktnaudžiavimo galimas tik esant jo tyčinei kaltei, t. y. tik tuo atveju, kai toks asmuo suprato, jog naudojasi savo tarnybine padėtimi priešingais tarnybai tikslais, numatė, kad dėl to gali atsirasti didelė žala valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui, ir šios žalos norėjo (tiesioginė tyčia) arba nenorėjo, bet sąmoningai leido jai atsirasti (netiesioginė tyčia) (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2016 m. birželio 21 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-263-696/2016 ir kt.). Šio nusikaltimo tyčinės kaltės turinį sudaro asmens psichinis santykis su teisinę reikšmę turinčiais veikos požymiais, pavojingais padariniais (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2016 m. gegužės 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-198-693/2016 ir kt.). Kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekta. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai – psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir panašiai (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2016 m. gegužės 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-198-693/2016). Tokiu būdu, akivaizdu, jog tyčinės kaltės buvimas asmens veikoje yra būtinas šios nusikalstamos veikos požymis. Nenustačius šio požymio, asmens veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 228 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas aukščiau aptartų BPK nuostatų, atsižvelgdamas į A. A. ir A. C. pateiktų kaltinimų pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį požymių visumą, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas analizuojamų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju fizinė prievarta nukentėjusiojo atžvilgiu buvo panaudota teisėtai, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 26 straipsnio 1 dalies nuostatų, dėl ko, policijos pareigūnų – A. A. ir A. C. baudžiamoji atsakomybė pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, BK 138 straipsnio 1 dalį analizuojamu atveju negalima. Aukštesniojo teismo įsitikinimu, A. A. ir A. C. nekaltumas grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, kas visumoje suponuoja išvadą, jog sprendžiant A. A. ir A. C. kaltės klausimą, priešingai nei teigiama prokuroro apeliaciniame skunde, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo. Konstatuojant šią išvadą, pažymėtina, kad baudžiamosios atsakomybės pagrindas yra asmens padarytos veikos atitikimas baudžiamajame įstatyme (BK specialiosios dalies straipsnyje) numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Padarius priešingą išvadą, asmens atžvilgiu priimamas išteisinamasis nuosprendis. Tuo tarpu vien tai, kad apeliaciniu skundu nesutinkama su apylinkės teismo išvadomis savaip interpretuojant baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą nelaikytina pagrindu naikinti teisėtą ir pagrįstą išteisinamąjį nuosprendį ir padaryti priešingas išvadas dėl A. A. ir A. C. kaltės jiems inkriminuojamų nusikalstamų veikų padaryme. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o teismo apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Iš nekaltumo prezumpcijos, kuri yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje bei BPK 44 straipsnio 6 dalyje, kyla imperatyvas, visas abejones, kurių negalima pašalinti, aiškinti kaltinamojo (-ųjų) naudai (in dubio pro reo principas). Tokiai praktikai pritariama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, nurodant, kad esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, draudžiama priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K–76/2007, Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012 ir kt.).Kaip matyti iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagos, A. A. ir A. C. buvo kaltinami nusikalstamų veikų, numatytų BK 228 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje, padarymu, už tai, kad jie, būdami valstybės tarnautojai, eidami atitinkamai (duomenys neskelbtini) pareigas, tarnybos metu viršijo jiems suteiktus įgaliojimus ir panaudojo fizinį smurtą sulaikyto asmens – nukentėjusiojo R. S. atžvilgiu, tokiais savo veiksmais sukeldami didelį fizinį skausmą ir padarydami jam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Tačiau, nei A. A., nei A. C. savo kaltės dėl jiems pareikštų kaltinimų pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nepripažino. Jų teigimu, analizuojamo įvykio vakarą į policijos komisariatą buvo pristatytas neblaivus asmuo (kaip paaiškėjo vėliau, tai buvo T. S.), kuris, patrulių teigimu, viešai šlapinosi (už šiuos veiksmus 2013 m. liepos 14 d. jam buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 174 straipsnį). Kiek vėliau, į policijos komisariatą atvyko grupė asmenų, kurie, įėję į komisariatą, triukšmavo, iš jų elgesio matėsi, jog jie neblaivūs. Du iš jų atėjo prie budėtojų dalies, vienas jų – nukentėjusysis R. S., priėjo prie langelio, ėmė daužyti langelio palangę, reikalaudamas paleisti kiek ankščiau pristatytą asmenį. A. A. prašė jo nusiraminti ir išeiti, tačiau R. S. toliau daužė rankomis langelio palangę, o nustojęs tai daryti, gana sparčiu žingsniu, ištiestomis į priekį rankomis, nusiteikęs akivaizdžiai agresyviai, ėmė eiti link įėjimo į budėtojų kabinetą. Kad šis neįeitų į tarnybines policijos komisariato patalpas (budėtojų kabinetą), A. A. nuėjo jo pasitikti, paėmė jį už dešinės rankos, po ko, R. S. ėmė intensyviai priešintis. Tuo metu į pagalbą A. A. atėjo A. C.. A. A. ėmė už dešinės R. S. rankos, A. C. – už kairės. R. S. priešinantis – stangrinant rankas, jam buvo užsuktos rankos už nugaros. Nuvestas į sulaikymo patalpas, R. S. buvo pastatytas prie sienos, apžiūrėtas ir patalpintas į sulaikymo kamerą. Maždaug po 10-15 minučių buvo patikrintas R. S. blaivumas. Jis niekuo nesiskundė, judėjo normaliai, vėl buvo nuvestas į kamerą. Sulaikymo kameroje R. S. nemiegojo, buvo išsirengęs iki pusės, atsirėmęs į kameroje buvusį suoliuką darė atsispaudimus, darė juos ir ant žemės. Po to, girdėjosi daužymas į kameros duris. Anksti ryte, kai R. S. buvo išleidžiamas iš komisariato, išeiti jis atsisakė, matėsi, kad jo rankų krumpliai apdaužyti. Kadangi atsisakė išeiti, jis buvo grąžintas į kamerą. Vėliau vėl buvo informuotas, kad jau gali išeiti. Tada jau sutiko, pasirašė, kažkam paskambino telefonu. Išėjo laikydamas telefoną kairėje rankoje, abi rankas laikė normaliai. Netikėti šiais išteisintųjų parodymais, tiek, kiek jie pagrindžia jų atliktų veiksmų teisėtumą, teisinio pagrindo nėra. Viso proceso metu jų dėstomos analizuojamo įvykio aplinkybės buvo nuoseklios, neprieštaringos, jos sutapo tarpusavyje, atitiko kitų liudytojų – D. Ž., J. M., iš dalies paties nukentėjusiojo R. S. parodymų visumą (išskyrus aplinkybėse dėl nukentėjusiojo elgesio) bei kitus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus ir tinkamai pirmosios instancijos teismo įvertintus įrodymus. Tuo tarpu tam tikri mažareikšmiai neatitikimai šių asmenų parodymuose, įvertinus tai, kad kovinių imtynių veiksmų atlikimas vyko staiga ir truko ganėtinai trumpą laiką, nesudaro pakankamo pagrindo abejoti aukščiau aptartų A. A. ir A. C. parodymų patikimumu ir objektyvumu. Darant šią išvadą svarbu paminėti, kad aukščiau aptartus policijos pareigūnų parodymus patvirtina ir komisariato patalpose įvykio metu užfiksuoti vaizdo įrašai, kurie buvo tinkamai ištirti pirmosios instancijos teismo. Kaip matyti iš 2013 m. rugpjūčio 5 d. (duomenys neskelbtini) policijos komisariato Operatyvaus valdymo tarnybinėse patalpose nuo 2013 m. liepos 13 d. 23.30 val. iki 2013 m. liepos 14 d. 02.30 val. vaizdo kameromis užfiksuotų vaizdo įrašų apžiūros protokolo, 2013 m. liepos 13 d. 23.34 val. pro duris į komisariato koridorių įeina R. S., prieina prie langelio. Iš paskos užeina M. Č., A. R. ir J. B.. R. S. trinkteli dešine ranka į lentą, esančią prie langelio ir pasisukęs į kairę pusę eina abi rankas ištiesęs į priekį. Tuo metu prie jo prieina ir už dešinės rankos jį suima policijos pareigūnas (A. A.), kuris jį nusiveda. Paskui juos eina kitas policijos pareigūnas (A. C.). <...> 2013 m. liepos 13 d. 23.35 val. atsidaro kambario durys, į jį du pareigūnai, lauždami rankas už nugaros, įveda R. S., A. A. užsuka dešinę ranką R. S. už nugaros, o A. C. – kairiąją. Pareigūnai jį prispaudžia prie grindų, laikydami jo užlaužtas rankas už nugaros. A. C. tuo pačiu metu keliu prispaudžia sulaikytąjį prie grindų. Palaikę keletą sekundžių, pakelia ir pastato prie sienos, atlieka R. S. apžiūrą, išima iš kišenių turėtus daiktus. <...> Po R. S. apžiūros, A. A. vėl užlaužia R. S. dešinę ranką už nugaros, o A. C. suima už kairės rankos ir jį išveda (b. t. 1, b. l. 43-45). Iš esmės analogiškos aplinkybės (betarpiškai patvirtinusios aukščiau aptartą A. A. ir A. C. pateiktą vertinamo įvykio versiją) užfiksuotos ir 2013 m. spalio 24 d. vaizdo įrašų apžiūros protokole. Jo duomenimis, peržiūrėtame vaizdo įraše matyti, jog įeina R. S., atsistoja patalpoje ties palange prie Operatyvaus valdymo skyriaus. Ties 4 atvykimo sekunde R. S. trinkteli abiem delnais į palangę, ties 6 atvykimo sekunde dar kartą trinkteli dešinės rankos delnu į palangę. Prie jo stovi M. Č.. Ties 10 atvykimo sekunde R. S. pasisuka į kairę pusę ir žengia tris žingsnius į priekį ištiestomis rankomis, sustoja. Ties 12 atvykimo sekunde prie jo prieina ir už dešinės rankos suima policijos pareigūnas A. A., kuris, lauždamas R. S. dešinę ranką už nugaros, jį nusiveda. Paskui juos nueina policijos pareigūnas A. C.. Kita vaizdo kamera fiksuotame įraše matyti, kaip prasiveria patalpos durys, pro jas užlaužtomis už nugaros rankomis įvedamas R. S.. Jo kairę ranką užlaužęs laiko A. C., dešinę – A. A.. Ties įrašo 2 sekunde pareigūnai R. S. paguldo ant grindų, po to A. C. R. S. prispaudžia dešine koja. Ties įrašo 17 sekunde pareigūnai R. S. pakelia, suėmę už laužiamų rankų, pastato prie sienos ir atlieka asmens apžiūrą. Ties įrašo 50 sekunde A. A. užlaužia R. S. dešinę ranką ir su A. C. nuveda R. S. (b. t. 1, b. l. 46-47, 48-54). Aptartų faktinių aplinkybių visumoje abejoti tuo, jog analizuojamo įvykio metu R. S. atžvilgiu buvo panaudota fizinė prievarta, pagrindo nėra. Šios aplinkybės, sutinkamai su jų aukščiau aptartais parodymais, iš esmės neneigė ir A. A. bei A. C.. Apklausiami pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu jie pripažino, kad R. S. einant link budėtojų dalies A. A. paėmė jį už dešinės rankos, tačiau nukentėjusiajam ėmus aktyviai priešintis – stangrinti rankas, A. A. kartu su A. C. užsuko jo rankas už nugaros, nuvedė į sulaikymo patalpas, prispaudė jį prie žemės, kiek palaikę (kol nurims) pakėlė jį ir patalpino į sulaikymo kamerą. Ginčo dėl nukentėjusiajam po analizuojamo įvykio nustatytų sužalojimų nagrinėjamu atveju taip pat nėra. Juos patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G2101/13(02), kurios duomenimis, R. S. konstatuoti odos nubrozdinimai, poodinė kraujosruva dešinėje rankoje, kairio alkūnkaulio krašto vainikinės ataugos lūžimas; sužalojimai galėjo būti padaryti vienmomentiškai, tiriamojo nurodytomis aplinkybėmis, užsukant už nugaros kairę ranką ir į sieną susižalojant dešinę ranką; sužalojimų pobūdis neprieštarauja tiriamojo nurodomomis aplinkybėmis; kairio alkūnkaulio krašto vainikinės ataugos lūžimas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl šio sužalojimo sveikata sutrikdyta ilgiau nei 10 parų laikotarpiui (b. t 1, b. l. 68). Tačiau vien šio fakto A. A. ir A. C. baudžiamajai atsakomybei pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį nepakanka. Sutinkamai su Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymu (teisės akto redakcija, galiojusi iki 2014 m. spalio 3 d.), tam tikrais, įstatyme apibrėžtais atvejais, pareigūnams yra suteikiama teisė panaudoti fizinę prievartą pažeidėjo atžvilgiu, ką skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Pagal Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo (teisės akto redakcija, galiojusi iki 2014 m. spalio 3 d.) 4 straipsnio 2 dalies nuostatas, policijos veikla grindžiama demokratijos, pagarbos žmogaus teisėms, humanizmo, visuomenės moralės, teisėtumo, veiklos viešumo, taip pat prievartos naudojimo tik būtinais atvejais ir jos proporcingumo principais. Kaip numatyta komentuojamo įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje, šis ir kiti įstatymai suteikia policijos pareigūnui teisę, įgyvendinant policijos uždavinius, reikalauti, kad tiesiogiai jam nepavaldūs asmenys vykdytų jo teisėtus nurodymus, o jų nevykdymo ar pasipriešinimo atveju panaudoti prievartą. Šios teisės normos sukonkretinamos komentuojamo įstatymo 23 straipsnyje, kurio 1 dalyje numatyta, kad policijos pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą, kai būtina užkirsti kelią teisės pažeidimams, sulaikyti juos padariusius asmenis ir kitais atvejais, saugant bei ginant asmens, visuomenės, valstybės teisėtus interesus; prievarta, galinti sukelti kūno sužalojimų ar mirtį, gali būti naudojama tik tiek, kiek to reikia tarnybinei pareigai įvykdyti, ir tik po to, kai visos įmanomos įtikinimo ar kitos priemonės nebuvo veiksmingos; prievartos rūšį ir jos panaudojimo ribas pasirenka policijos pareigūnas, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį bei individualias pažeidėjo savybes; naudodami prievartą, policijos pareigūnai privalo stengtis išvengti sunkių pasekmių. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste atkreiptinas dėmesys ir į komentuojamo straipsnio 4 dalį, kurios duomenimis, fizinė prievarta šiame įstatyme suprantama kaip: 1) bet kokio pobūdžio fizinės jėgos bei kovinių imtynių veiksmų naudojimas; 2) specialiųjų priemonių, t. y. policijos ginkluotėje esamų lazdų, antrankių bei surišimo priemonių, dujų, tarnybinių šunų, transporto priverstinio sustabdymo bei kitų įstatymais leidžiamų ir vidaus reikalų ministro įsakymu patvirtintų, policijos aktyvios ir pasyvios gynybos priemonių naudojimas.Esant aptartam teisiniam reguliavimui, remiantis kuriuo, tam tikros policijos pareigūnų fizinės prievartos panaudojimas asmenų atžvilgiu yra pateisinamas, sprendžiant A. A. ir A. C. kaltės klausimą būtina nustatyti ne tik patį fizinės prievartos panaudojimo faktą R. S. atžvilgiu (kuo remiantis aukščiau aptartais įrodymais teisėjų kolegija neabejoja), bet ir tai, kad tokie jų veiksmai buvo atlikti tyčia piktnaudžiaujant savo tarnybine padėtimi arba viršijant pareigūnams suteiktus įgaliojimus, t. y. kad tokiais savo veiksmais A. A. ir A. C. pažeidė teisės aktų nuostatas, įtvirtinančias šių veiksmų atlikimo tvarką ir nesilaikė iš teisės aktų jiems kylančių teisių ir pareigų. Ir vis tik ši aplinkybė, priešingai nei teigiama prokuroro apeliaciniame skunde, nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nepasitvirtino. Aptarti policijos pareigūnų veiksmai, įvertinus neabejotinai neblaivaus R. S. elgesį policijos komisariato patalpose, Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo nuostatų nepažeidė, buvo teisėti ir pagrįsti, tokiais savo veiksmais nei A. A., nei A. C. jiems suteiktų įgaliojimų, priešingai nei teigiama prokuroro apeliaciniame skunde, neviršijo. Darant šią išvadą, visų pirma pažymėtina, jog vertinamo įvykio metu į policijos komisariatą R. S. atvyko būdamas neblaivus, kai jam nustatytas vidutinis - 1,86 promilių girtumas (b. t. 1, b. l. 152), siekdamas susitarti su policijos pareigūnais, kad kiek ankščiau į komisariatą pristatytas jo pažįstamas – T. S., būtų paleistas namo. Į policijos komisariatą R. S. atvyko ne vienas, bet lydimas dar trijų asmenų – M. Č., A. R. ir J. B., kurie vėlgi galimai buvo neblaivūs, nes, kaip nustatyta nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, visi jie analizuojamo įvykio vakarą buvo „kioske“, kur vartojo alkoholinius gėrimus (M. Č., jį sulaikius, buvo nustatytas sunkus, net 2,88 promilių girtumas). Analizuojamo įvykio naktį policijos komisariate budėjo vos 5 pareigūnai – A. A., D. Ž., A. C., J. M. ir M. Š. (b. t. 1, b. l. 186 - 196), tuo metu sulaikymo kameroje buvo bent vienas sulaikytas asmuo – T. S.. Sutinkamai su aukščiau aptartais A. A. ir A. C. parodymais bei filmuota vaizdo medžiaga, policijos komisariato patalpose R. S. elgėsi neadekvačiai, buvo agresyvus, ne kartą trenkė į budėtojų dalies langelio palangę, reikalavo pareigūnų paleisti jo sulaikytą draugą. Tokį neadekvatų R. S. elgesį apklausiami pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, patvirtino ir kiti analizuojamo įvykio metu policijos komisariate buvę pareigūnai – D. Ž. ir J. M.. D. Ž. teigimu, R. S. vertinamo įvykio metu gestikuliavo rankomis, daužė per budėtojų langelio palangę, vadino pareigūnus „piemenimis“, reikalavo paleisti jo sulaikytą draugą (T. S.). Pasak J. M., R. S. atvykęs į policijos komisariatą daužėsi, į policijos pareigūnų prašymus nusiraminti nereagavo, rėkavo, atkišinėjo pareigūnams rankas, ragindamas jį sulaikyti ir pan. Tokiu akivaizdžiai agresyviu elgesiu, pasireiškusiu aukščiau išdėstytų aplinkybių kontekste (nukentėjusiajam esant neblaiviam, į komisariatą atvykus su dar kelių, galimai neblaivių, asmenų palyda), R. S. neabejotinai įpareigojo policijos komisariate įvykio metu budėjusius policijos pareigūnus, tame tarpe ir A. A. su A. C., būti ypatingai dėmesingais ir pasiruošusiais bet kuriuo metu tinkamai reaguoti į neprognozuojamą R. S. elgesį bei galimus neteisėtus jo ar kitų kartu su juo atvykusių asmenų veiksmus. Nors R. S. apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu neigė, jog vertinamo įvykio metu jis buvo agresyvus, teigdamas, kad komisariato patalpose jis elgėsi taktiškai ir mandagiai, pareigūnams nesipriešino, tačiau šioje vietoje būtina įvertinti, kad analizuojamo įvykio metu jam buvo nustatytas vidutinis girtumo laipsnis, kai kurių analizuojamo įvykio aplinkybių jis neprisiminė, todėl vertinti jo parodymus šioje dalyje (dėl elgesio policijos komisariate) kaip išimtinai patikimus ir objektyvius teisinio pagrindo vis tik nėra. Juo labiau, kad netinkamą jo elgesį patvirtino ne tik įvykio metu policijos komisariate buvę pareigūnai, bet ir filmuota vaizdo medžiaga. Šių duomenų kontekste svarbu paminėti ir tai, kad sutinkamai su A. A., A. C., D. Ž. ir J. M. parodymais, R. S. buvo ne kartą įkalbinėjamas nutraukti savo neteisėtus veiksmus bei palikti policijos komisariato patalpas. Jis buvo informuotas, jog tokiu atveju, jei jis nepaliks komisariato patalpų (kiek ankščiau D. Ž. patvirtinus, kad T. S. iš komisariato nebus paleistas), jis bus sulaikytas. Ir tik po to, kai R. S. įtikinėjimas nutraukti neteisėtus veiksmus jokių rezultatų nedavė, ir jis, būdamas neblaivus bei nusiteikęs akivaizdžiai agresyviai (ką neabejotinai patvirtina jo smūgiai į budėtojų kabineto lango palangę), ėmė eiti link už stiklo esančio budėtojų kabineto įėjimo, kas įvertinus prieš tai buvusį nukentėjusiojo agresyvų elgesį (rankomis trankė į budėtojų dalies lango palangę), neabejotinai kėlė realią grėsmę ne tik budėtojų kabinete buvusiems policijos pareigūnams, bet ir ten buvusioms policijos pareigūnų specialiosios priemonėms bei dokumentams, buvo nuspręsta R. S. sulaikyti. Tuo metu A. A., išėjęs iš budėtojų kabineto, pasitiko R. S., paėmė jį už rankos ir tik tuomet, kai nukentėjusysis ėmė priešintis, kartu su A. C., bandančiu padėti A. A., nukentėjusiojo atžvilgiu buvo panaudoti koviniai imtynių veiksmai – jo rankos buvo užlaužtos už nugaros, tokiu būdu siekiant jį saugiai pristatyti į sulaikymo kamerą, kur R. S. buvo paguldytas ant žemės, prispaustas ir palaikytas tokioje pozoje keletą sekundžių, kad nusiramintų. Šių duomenų kontekste prokuroro apeliacinio skundo argumentai, jog policijos pareigūnams nebuvo jokios būtinybės nedelsiant naudoti fizinę jėgą, kadangi R. S. į budėtojų kabinetą nesiveržė, atmestini kaip nepagrįsti ir prieštaraujantys faktinėms nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybėms. Kaip matyti iš byloje pateikto vaizdo įrašo, ką patvirtino ir policijos komisariate įvykio metu buvę policijos pareigūnai, fizinė jėga R. S. atžvilgiu buvo panaudota ne šiam bandant įeiti į budėtojų kabinetą (jis to padaryti dėl A. A. veiksmų tiesiog nespėjo), bet tuo metu, kai A. A. pasitiko R. S. prie įėjimo į budėtojų dalį, paėmė jį už rankos, po ko, nukentėjusysis ėmė priešintis, kas visumoje ir lėmė fizinės prievartos panaudojimą. Esant šiems duomenims akivaizdu, jog R. S. nesipriešinant ir leidus A. A. tinkamai atlikti savo darbines funkcijas – palydėti asmenį į tą komisariato vietą, kur būti nedraudžiama, fizinės prievartos galimai būtų išvengta.Įvertinus tai, kas išdėstyta, aukščiau aptarti policijos pareigūnų veiksmai, atsižvelgiant į pavojingą, neprognozuojamą neblaivaus R. S. elgesį policijos įstaigoje, prieš tai pareigūnams paprašius jo nutraukti savo neteisėtus veiksmus (prieš tai nukentėjusysis keletą kartų trenkė į budėtojų dalies lango palangę, reikalavo išleisti jo sulaikytą draugą T. S.), kas vėlgi paneigia prokuroro apeliacinio skundo argumentus, jog fizinė jėga buvo panaudota neišnaudojus kitų neteisėto elgesio užkardymo galimybių, teisėjų kolegijos įsitikinimu, leidžia pagrįstai spręsti, kad tiek A. A. – pirmasis suėmęs R. S. už rankos šiam artinantis prie budėtojų kabineto, tiek A. C. – padėjęs savo kolegai tuo metu, kai R. S. ėmė intensyviai priešintis, veikė išimtinai tarnybos interesais, siekdami užtikrinti tiek savo, tiek kitų policijos komisariate įvykio metu buvusių pareigūnų bei specialiųjų priemonių ir dokumentų (buvusių budėtojų kabinete) saugumą, sulaikyti agresyvų ir neblaivų viešoje vietoje asmenį, neabejotinai keliantį pavojų ir savo paties saugumui. Tokiu būdu abejoti A. A. ir A. C. veiksmų teisėtumu, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Manyti priešingai teisėjų kolegijai neleidžia ir prokuroro apeliacinio skundo motyvai, jog vertinamu atveju R. S. jokio administracinio teisės pažeidimo nepadarė. Vien tai, jog Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 13 d. nutartimi administracinio teisės pažeidimo byla R. S. atžvilgiu buvo nutraukta, jo veiksmuose nenustačius administracinio teisės pažeidimo sudėties (b. t. 2, b. l. 35-37), nepaneigia aukščiau nustatytų aplinkybių, kad R. S. neblaivus atvyko į policijos komisariatą, kėlė triukšmą ir neteisėtus reikalavimus paleisti iš sulaikymo T. S., kas visumoje tuo metu leido pareigūnams būti tikriems dėl savo veiksmų teisėtumo. Pažymėtina ir tai, jog nors R. S. dėl jam inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo padarymo buvo pripažintas nekaltu, tačiau policijos pareigūnų fizinės prievartos panaudojimas galimas ne tik asmenų, padariusių administracinius teisės pažeidimus, atžvilgiu, bet ir tuomet, kai būtina užkirsti kelią teisės pažeidimams ar kitais atvejais, saugant bei ginant asmens, visuomenės, valstybės teisėtus interesus (Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 23 straipsnio 1 dalis).Nors apeliaciniu skundu prokuroras ypatingą reikšmę suteikė policijos pareigūnų J. M. ir M. Š. tarnybinių pranešimų vertinimui, nurodydamas, kad pareigūnai tarnybiniuose dokumentuose nurodė klaidingus duomenis, slėpė tikrąsias įvykio aplinkybes, dėl ko pirmosios instancijos teismas turėjo kritiškai vertinti šių liudytojų parodymus, vis tik pažymėtina, jog nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje buvo sprendžiamas ne R. S. administracinės atsakomybės, pagal J. M. ir M. Š. tarnybinių pranešimų pagrindu A. A. surašytą administracinį teisės pažeidimo protokolą, klausimas, bet vertinamas A. A. ir A. C. veiksmų R. S. atžvilgiu teisėtumas. Sprendžiant A. A. ir A. C. kaltės klausimą minėtais tarnybiniais pranešimais, kaip išteisintųjų kaltę patvirtinančiais/paneigiančiais įrodymais, nei skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, nei šioje nutartyje, remtasi nebuvo, todėl prokuroro minimos aplinkybės dėl komentuojamų tarnybinių pranešimų neteisėtumo, teisėjų kolegijos įsitikinimu, esminės reikšmės vertinamu atveju neturi. Tai nėra šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalykas. Įvertinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą aukščiau išdėstytų argumentų kontekste, teisėjų kolegija nenustatė, kad byloje ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu būtų padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos proceso dalyvių teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad A. A. ir A. C. nepadarė jiems inkriminuojamų nusikalstamų veikų. Konstatuodamas šią išvadą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei įvertino juos pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apylinkės teismo motyvas, jog A. A. ir A. C. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį pareikšti kaltinimai buvo pertekliniai, priešingai nei teigiama prokuroro apeliaciniu skundu, taip pat pagrįstas. BK 228 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos būtinasis požymis – didelė žala, kurią patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Fizinė žala, kurią dėl neteisėtų valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiksmų patyrė fizinis asmuo, yra siejama su poveikiu žmogaus organizmui ir gali pasireikšti įvairaus lygio sveikatos sutrikdymais, kas leidžia pagrįstai teigti, jog BK 228 straipsnio 1 dalies kvalifikuojantis požymis – didelė žala, nesunkų sveikatos sutrikdymą apima, todėl papildomas asmens veiksmų kvalifikavimas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, sprendžiant jų baudžiamosios atsakomybės pagal BK 228 straipsnio 1 dalį klausimą, laikytinas pertekliniu. Tokios praktikos, kad padarius nesunkų sveikatos sutrikdymą, nesant kvalifikuojančių požymių, veika kvalifikuojama tik pagal BK 228 straipsnio 1 dalį laikomasi ir teismų praktikoje (pvz. byla Nr. 2K-562/2010). Analogišką išvadą teisėjų kolegijai leidžia daryti ir BK 228 straipsnio 1 dalies bei BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijų griežtumo analizė. Pagal BK 138 straipsnio 1 dalį asmuo baudžiamas laisvės apribojimu arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų, pagal BK 228 straipsnio 1 dalį – bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. Pažymėtina ir tai, jog nagrinėjamu atveju nustačius, kad A. A. ir A. C. veikė teisėtai, o jų veiksmuose nebuvo tyčios R. S. sužaloti, veikos kvalifikacija pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, esminės reikšmės sprendžiant skundžiamo nuosprendžio teisėtumo/neteisėtumo klausimą neturi. Priešingos išvados aukštesniajam teismui neleidžia daryti ir A. A. apeliacinio skundo argumentai. Nors apylinkės teismas analizuojamu atveju nesukonkretino savo išvadų dėl A. A. ir A. C. nekaltumo, t. y. konkrečiai neįvardijo ar pareigūnai išteisinami, nes R. S. susižalojo pats ar dėl to, jog pareigūnai, šiuo atveju padarę R. S. nustatytus sužalojimus, veikė teisėtai, t. y. neviršijo jiems suteiktų įgaliojimų, tačiau abejonių tuo, jog analizuojamu atveju R. S. nustatyti sužalojimai buvo padaryti šioje nutartyje išsamiai aptartais A. A. ir A. C. veiksmais, aukštesniajam teismui vis tik nekyla. Sutikti su A. A. apeliaciniame skunde keliama versija, jog analizuojamu atveju R. S. galėjo susižaloti pats – arba trankydamasis į sulaikymo kameros sienas ir duris, arba darydamas atsispaudimus ar kitomis apeliaciniame skunde nurodomomis aplinkybėmis, įvertinus nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenis, teisinio pagrindo nėra. Šias aplinkybes paneigia ne tik aukščiau aptarti duomenys, bet ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklausto specialisto Ž. M. išdėstytos R. S. susižalojimo aplinkybės, kuriomis netikėti teisėjų kolegija neturi jokio objektyvaus pagrindo. Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme specialistas Ž. M. parodė, kad su specialisto išvada jis susipažinęs. Paklaustas ar esant R. S. nustatytiems sužalojimams šis būtų galėjęs sulaikymo kameroje daryti atsispaudimus, specialistas patvirtino, kad atsispaudimus įprastiniu būdu ir atsispaudimus esant rankoms už nugaros ant suoliuko, jis daryti galėtų. Tokie specialisto teiginiai neabejotinai paneigia A. A. apeliacinio skundo motyvus, jog tokiu atveju, jei jis, kartu su A. C. būtų padaręs R. S. nustatytus sužalojimus prieš jam patenkant į sulaikymo kamerą, daryti atsispaudimų (kuriuos R. S. tiek jo paties teigimu, tiek ir byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, darė patalpintas į sulaikymo kamerą) jis nebūtų galėjęs. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į R. S. parodymus, kad, būdamas sulaikymo kameroje, jis pabandė daryti atsispaudimus, tačiau viena ranka jam to daryti nesisekė, nes rankoje jis jautė skausmą, kas vėlgi leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog jam nustatytus sužalojimus nukentėjusysis vis tik patyrė prieš atsidurdamas sulaikymo kameroje, t. y. sulaikymo metu. Juo labiau, kad iki analizuojamo įvykio policijos komisariate R. S. jokiais skausmais rankoje nei savo draugams, nei policijos pareigūnams nesiskundė. Be to, tai paneigia ir vaizdo įraše užfiksuotos aplinkybės, leidę policijos pareigūnams panaudoti kovinių imtynių veiksmus: trankymas rankomis į budėtojo langelio palangę, rankų į priekį laisvas ištiesimas.Nors A. A. apeliaciniu skundu R. S. parodymai vertinami kaip nepatikimi, nes, apelianto teigimu, skirtingose proceso stadijose jo duoti parodymai skyrėsi, tačiau naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį vien tik todėl, kad išteisintasis kitaip vertina R. S. parodymus, suteikdamas jiems kitokią teisinę prasmę, ypatingą dėmesį skirdamas jo ikiteisminio tyrimo metu išdėstytoms analizuojamo įvykio aplinkybėms, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje ištirtus ir tinkamai įvertintus įrodymus, teisinio pagrindo vis tik nėra. Konstatuojant šią išvadą, visų pirma pažymėtina, kad R. S. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai iš esmės sutapo tiek su A. A. ir A. C., tiek ir su kitų policijos pareigūnų išdėstyta įvykių versija – sutapo jo parodymai dėl atvykimo į policijos komisariatą priežasties, dėl policijos pareigūnų jo atžvilgiu naudotos fizinės prievartos (kurios panaudojimo faktą patvirtina ir vaizdo įrašo medžiaga), jo sulaikymo, uždarymo į sulaikymo kamerą ir pan. R. S. parodymai išsiskyrė tik toje dalyje, kurioje buvo vertinamas jo paties elgesys policijos komisariate. Jo paties teigimu, jis elgėsi tinkamai, mandagiai, o pasak policijos pareigūnų – jis buvo agresyvus. Vertinant šiuos proceso dalyvių parodymuose esančius prieštaravimus, sprendžiant kurių asmenų parodymai šioje dalyje laikytini patikimais ir pagrįstais, pirmosios instancijos teisme buvo peržiūrėta įvykio metu policijos komisariato patalpose užfiksuota vaizdo medžiaga, kurios duomenimis, R. S. parodymai dėl mandagaus ir korektiško elgesio buvo atmesti. Ir vis tik tai nesudaro pakankamo pagrindo nukentėjusiojo parodymus atmesti visoje apimtyje. Objektyvių juos paneigiančių duomenų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra, o įvertinus dar ir tai, kad nukentėjusysis, priešingai nei A. A. ir A. C., apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu buvo įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, nesivadovauti jo išdėstytomis įvykio aplinkybėmis sprendžiant išteisintųjų kaltės klausimą, teisinio pagrindo vis tik nėra. Esant šiems duomenims neabejotina, jog jokios esminės reikšmės nukentėjusiojo parodymų vertinimui analizuojamu atveju neturi ir A. A. apeliaciniame skunde minimi duomenys iš atitinkamų registrų (dėl buvusių asmens baustumų), kurie apeliacinės instancijos teismui baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu vis tik buvo žinomi (b. t. 5, b. l. 42-44). Tai, kad nukentėjęs asmuo buvo baustas administracine tvarka, jo parodymų patikimumo šioje baudžiamojoje byloje, įvertinus tai, kad juos nagrinėjamu atveju patvirtino ir kiti objektyvūs nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenys, vis tik nemenkina. Sprendžiant A. A. apeliacinio skundo pagrįstumo klausimą, atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog, pasak apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklausto specialisto, darant atsispaudimus tokio sužalojimo, kuris buvo nustatytas R. S., padaryti negalima. Šio sužalojimo mechanizmas yra ašinė rankos apkrova, esant ištiestai arba sulenktai rankai ne daugiau 20 laipsnių kampu. Taip pat gali būti rankos lenkimas su pasipriešinimu, rankos sukimas arba per didelis rankos ištiesimas. Šių duomenų kontekste, įvertinus aukščiau aptartus policijos pareigūnų veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu, o būtent, R. S. rankų užlaužimą (užsukimą) nugaroje, vaizdo įraše matomą R. S. kėlimą nuo žemės jį laikant už alkūnių ir pan., teisėjų kolegijos įsitikinimu, tai iš esmės patvirtina specialisto apeliacinės instancijos teisme aptartą R. S. padarytų sužalojimų pobūdį ir padarymo mechanizmą, iš esmės paneigiant A. A. apeliaciniame skunde keliamas nukentėjusiojo susižalojimo versijas, t. y. kad R. S. galėjo susižaloti sportuodamas arba trankydamasis į sulaikymo kameros duris. Juo labiau, jog, pasak specialisto, jeigu nėra pasipriešinimo užsukant ranką už nugaros, tokiai traumai įvykti galimybė yra labai maža. Esant tokiems specialisto Ž. M. parodymams, pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nepavykus apklausti specialisto išvadą nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pateikusios L. K., vadovautis specialistės ikiteisminio tyrimo metu iškeltomis versijomis apie R. S. sužalojimo aplinkybes, kaip kad analizuojamu atveju daroma išteisintojo apeliaciniu skundu, teisinio pagrindo nėra. Atmetant A. A. apeliacinį skundą, svarbu paminėti ir tai, kad nors D. Ž. ir kiti policijos komisariate vertinamo įvykio metu buvę policijos pareigūnai patvirtino, jog būdamas sulaikymo kameroje R. S. trankėsi į duris, kas, A. A. vertinimu, galėjo sąlygoti jam nustatytus sužalojimus, tačiau kuria kūno vieta tai buvo daroma, nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nenustatyta. Tuo tarpu paties R. S. teigimu, jis trankė sulaikymo kameros duris koja, nes norėjo į tualetą. Ši nukentėjusiojo versija jokiais objektyviais duomenimis paneigta nebuvo, o įvertinus ją specialisto apeliacinės instancijos teisme išdėstyto galimo R. S. sužalojimo padarymo mechanizmo kontekste, konstatuoti, jog R. S. susižalojo trankydamasis į kameros duris, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Priešingos išvados aukštesniajam teismui neleidžia daryti ir A. A. teiginiai, jog, būdamas policijos komisariate R. S. skausmu rankoje nesiskundė, pagalbos neprašė (nors R. S. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu teigė priešingai). Šiuo aspektu vėlgi atkreiptinas dėmesys į apeliacinės instancijos teisiamojo posėdžio metu apklausto specialisto Ž. M. parodymus. Jo teigimu ar atsispaudimus asmuo galėtų daryti dėl skausmo, atsakyti negali, nes vainikinė atauga yra nedidelė ir koks tas skausmas, nėra galimybės įvertinti, pažymėdamas ir tai, jog esant tokiam sužalojimui rankos judesiai visiškai nesutrinka, telefonu atsiliepti ta ranka galėtų, esant šiam sužalojimui taip nėra, kad žmogus nepajudintų rankos (kas neabejotinai leidžia paneigti pareigūnų teiginius, jog su lūžusia ranka R. S. negalėjo rankoje laikyti telefono ir kažkam skambinti tuo metu, kai buvo paleistas iš komisariato). Be to, specialistas pažymėjo, kad skausmo pojūčio barjeras yra kiekvienam skirtingas, pradžioje skausmas gal ir nebūna toks intensyvus, dėl ko ranką sulenkti asmuo gali. Specialisto vertinimu, esant žmogui streso būsenoje, susijaudinus skausmą gali justi ir mažiau, skausmą žmogus gali pajusti ir vėliau, skausmas turėtų intensyvėti, nes įvykus lūžiui jis pasėja uždegiminę reakciją, tuose aplinkiniuose audiniuose, o tai sukelia skausmą, todėl skausmas turėtų intensyvėti, kada skausmas pasieks skausmo piką pasakyti negali. Analogiškais specialisto teiginiais galima būtų paaiškinti ir tai, kad R. S., paleistas iš policijos komisariato, į medicinos įstaigą kreipėsi ne iš karto – jis grįžo namo ir iš ten vyko į ligoninę. Esant šiems duomenimis, iš esmės paneigiantiems A. A. keliamas versijas dėl galimo paties R. S. susižalojimo, aplinkybė, kada R. S. apsisprendė dėl galimai neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų pateikti pareiškimą, esminės reikšmės pareigūnų veiksmų kvalifikavimui neturi. Juo labiau, jog iš karto po analizuojamo įvykio grįžęs į namus R. S. net ir savo sutuoktinei nurodė, jog būtent pareigūnai jam sulaužė ranką, ką J. S. patvirtino ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu. Analogišką įvykių versiją pateikė ir liudytoja teisiamojo posėdžio metu apklausta S. J.. Ir nors liudytoju apklausto D. N. teigimu, R. S. jam sakė, kad jį lauke sumušė kažkokie žmonės, tačiau šios aplinkybės – muštynių, jokie objektyvūs nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenys vis tik nepatvirtina. Paminėtų aplinkybių visumoje daroma abejonių nekelianti išvada, kad skundžiamas Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 9 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nuosprendį naikinti ar keisti prokuroro ar nukentėjusiojo apeliacinių skundų motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Ričardo Gailevičiaus ir išteisintojo A. A. apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.