- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-04-29
- Bylos Nr.
- eI-2071-815/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00329-2019-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ernestas Spruogis
- Pareiškėjas
- J. I.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos
- Trečiasis asmuo
- A. K., M. B., A. S.-T.
- Kategorijos
- 20.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 20.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, atstovei šios institucijos laikinai einančiai Teisės skyriaus patarėjos pareigas Sonatai Pakalnienei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. I. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. K., M. B. ir A. S.-T. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I
1. Pareiškėjas J. I. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su 2019 m. sausio 23 d. skundu, kuriame prašo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – Inspekcija), priteisti 572 750 Eur turtinės žalos ir 150 000 Eur moralinės žalos (iš viso 722 750 Eur) atlyginimą.
2. Pareiškėjas skunde nurodo šias faktines aplinkybes:
2.1. Sprendžiant ginčą dėl statybų (duomenys neskelbtini) (ankstesnis adresas – (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini), teisėtumo, bendrosios kompetencijos teismai nebaigė spręsti ginčo, t. y. nebuvo nustatinėjami galimi įstatymo pažeidėjai ir nepritaikytos jokios priemonės teisinei taikai atkurti. Tokia situacija susidarė dėl to, kad prokuroras Ramutis Jancevičius pateikė ieškinį, grindžiamą protingumo kriterijų neatitinkančiomis neteisinėmis prielaidomis (neva negalima kurti daiktų, kol nėra juos apibrėžiančių teisinių sąvokų ir, tariamai, statybvietėje „statomas (...) regyklos pastatas nėra į žemę besiremiantis statinys“), o Lietuvos apeliacinis teismas, atsižvelgdamas į Inspekcijos pritarimą prokuroro ieškiniui, 2010 m. balandžio 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-30/2010 tokį ieškinį patenkino.
2.2. Priėmus Statybos įstatymo papildymą 28¹ straipsniu, kuris įsigaliojo 2010 m. spalio 1 d., buvo nustatyta, kad tais atvejais, kai statybą leidžiantis dokumentas pripažintas negaliojančiu, o statyba yra pradėta, Inspekcija kreipiasi į bendrosios kompetencijos teismą dėl statybos padarinių šalinimo. Tuo metu galiojusios Statybos įstatymo redakcijos 28¹ straipsnio 3 dalis nustatė, kad pasirenkant statybos padarinių šalinimo būdą (Statybos įstatymo 28¹ straipsnio 2 dalis numato 4 galimus būdus), Inspekcija privalo atsižvelgti „į statybos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus sukeltų padarinių aplinkai ir visuomenės interesams mastą, statybos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus padarinių šalinimo pasekmes ir galimybes atkurti iki statybos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus buvusią padėtį, taip pat įvertina administracinių aktų pagrindu turtines teises įgijusių asmenų sąžiningumą.“
2.3. Po ilgo delsimo Inspekcija 2012 metais kreipėsi į Trakų rajono apylinkės teismą dėl neteisėto statybą leidžiančių dokumentų išdavimo su prašymu įpareigoti statytoją (J. I.) nugriauti visus statinius ir sutvarkyti statybvietę statytojo lėšomis. Inspekcija, neatsižvelgusi į tai, kad statomas objektas skirtas viešiesiems interesams tenkinti, kad statiniai pagal kultūros paveldo specialistų parengtas specialiąsias sąlygas darniai komponuojami į kraštovaizdį, kad griaunant statinius sunaikinamas vienintelis pagyvenusio žmogaus gyvenamasis būstas, kad statytojas neturi lėšų statybos padariniams šalinti, kad nėra galimybės atkurti buvusią padėtį, nes jau likviduota statybvietėje buvusi vandenvietė, ieškiniu pareikalavo viską nugriauti.
2.4. Bendrosios kompetencijos teismai, neatsižvelgę į pateiktus įrodymus apie pareiškėjo finansinį neįgalumą, Inspekcijos ieškinį patenkino ir įpareigojo pareiškėją, kaip statytoją, viską nugriauti savo lėšomis, nevertindami net tokios aplinkybės, jog griovimui pagal specialistų parengtą sąmatą reikia 277 155 Eur.
2.5. Kadangi Statybos įstatymo 28¹ straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktai nustato, kad statinys griaunamas (ardomas) ir statybvietė tvarkoma teismo nustatytų kaltų asmenų lėšomis, pareiškėjas administracinės teisenos tvarka 2015 m. kreipėsi į teismą dėl asmenų pripažinimo kaltais, išduodant statybą (duomenys neskelbtini) leidžiantį dokumentą. Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2017 m. vasario 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-349-662/2017 nustatė, kad išduodant statybą (duomenys neskelbtini) leidžiantį dokumentą, neteisėti veiksmai neegzistavo.
2.6. Pareiškėjas, vadovaudamasis LVAT 2017 m. vasario 13 d. nutartyje padaryta išvada, kaip naujai paaiškėjusia aplinkybe, su kasaciniu skundu kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą (toliau – ir LAT) dėl apeliacinės ir pirmosios instancijos teismų verdiktų panaikinimo ir proceso atnaujinimo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Kasaciniame skunde nurodydamas bendrosios kompetencijos teismų žemesniųjų instancijų priimtų verdiktų neatitikimą nacionalinei teisei, tuo pačiu nurodė, jog jie prieštarauja ir tarptautinei teisei, kas analogiškais atvejais nurodyta Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2017 m. vasario 15 d. sprendimu pagal peticiją Nr. 49426/09 ir 2018 m. sausio 9 d. sprendimu pagal peticiją Nr. 25545/14.
2.7. LAT teisėjų kolegija 2018 m. birželio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-250-915/2018 pripažino, kad Lietuvos nacionalinių teismų praktika prasilenkia su EŽTT vertybėmis ginant žmogaus teises, ir atnaujino procesą ne dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, o LR CPK 366 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. dėl EŽTT reikalavimo keisti ydingą Lietuvos nacionalinių teismų praktiką. Galimai įvertinusi administracinių teismų išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra kaltų asmenų dėl statybą (duomenys neskelbtini) leidžiančių dokumentų išdavimo, LAT teisėjų kolegija nurodė bylos nagrinėjimo ribas atnaujintame procese, pažymėdama, jog statytojui tekusi statybos padarinių našta kaltiems asmenims paskirstytina proporcingai atsakomybės laipsniui.
2.8. Inspekcijos ieškiniu inicijuotas visų statinių (duomenys neskelbtini), griovimas pagal Statybos įstatymo 28¹ straipsnio 2 dalies 1 punktą LAT nutartimi pakoreguotas pagal Statybos įstatymo 28¹ straipsnio 2 dalies 2 punktą (2011 m. gegužės 26 d. įstatymo Nr.XI-1427 redakcija). Tai reiškia, kad griautinas ir atstatytinas į buvusią padėtį neteisėtai pastatytas statinys, jeigu jis kaip kultūros paveldo objektas buvo perstatytas ar pertvarkytas, taip pat turi būti atstatytas statinys (jo dalis), dėl kurio nugriovimo buvo pažeistas viešasis interesas. Atsižvelgiant į tai, kad statybvietėje nugriautas siurblinės statinys nebuvo kultūros paveldo objektas, o dėl gręžinio įrengimų nusidėvėjimo (yra defektinis aktas) vandenvietė nefunkcionavo, ji negalėjo tenkinti ir netenkino jokių viešųjų interesų. Dėl to jokie griovimo darbai pagal LAT nutartimi apibrėžtas atnaujinto bylos nagrinėjimo ribas nėra vykdytini. Aktualizuojant LAT 2018 m. birželio 20 d. nutartimi nustatytą bylos nagrinėjimo ribų apibrėžtį, tenka spręsti tik statytojui tekusios statybos padarinių naštos paskirstymą tarp kompetentingų asmenų, privalėjusių patikrinti, ar tikrinusių statinio projektą ir įgaliotų išduoti statybą leidžiantį dokumentą (galiojančios redakcijos Statybos įstatymo 27 straipsnio 26 dalis).
2.9. Kadangi LAT nutartimi atnaujintas procesas civilinėje byloje Nr. 2-77-231/2013, kuri buvo užbaigta įsiteisėjusiu Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimu pagal Inspekcijos ieškinį, byla perduota nagrinėti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmams, Inspekcijai tampant ieškovu. Nagrinėjamoje byloje Inspekcija, būdama ieškove, kaip dalies funkcijų perėmėja, likvidavus Vilniaus apskrities viršininko administraciją, pagal galiojančios redakcijos Statybos įstatymo 27 straipsnio 24 ir 26 dalis šioje byloje tampa ir įstatyminiu atsakovu. Be to, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento direktorius A. K., kuris tvirtino vieną iš pagrindinių šios bylos dokumentų – Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. 534 visu bylos nagrinėjimo metu dirbo ir dabar dirba Inspekcijos vyriausiuoju inspektoriumi.
3. Pareiškėjas skunde turtinės ir neturtinės žalos atsiradimą ir jos dydį grindžia šiais argumentais:
3.1. Bet kurios statyboms skirtos teritorijos užstatymas vykdomas pagal tos teritorijos detalųjį planą. Teritorijų planavimo įstatymo (toliau – TPĮ) redakcija, galiojusi nuo 2004 m. gegužės 1 d. (statybos leidimas išduotas 2005 m. kovo 8 d.), nustatė teritorijų planavimo dokumentų rengimo, svarstymo ir derinimo kontrolės bei tikrinimo tvarką (TPĮ 34-35 straipsniai). Pagal šią tvarką buvo tikrinama ne tik procedūrų seka, projektų derinimo ir svarstymo atitikimas įstatymo reikalavimus, bet ir teritorijos plano sprendinių atitikimas teisės aktų reikalavimus.
3.2. Nagrinėjamu atveju šias funkcijas atliko Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas (direktorius A. K.). Tai, kad tas pats pareigūnas nepertraukiamai atsakingose pareigose dirba Inspekcijoje, reiškia, jog Inspekcijai dalyvaujant teismo procesuose pagal prokuroro ieškinį dėl statybų teisėtumo, Inspekcijos atstovui teisme negalėjo būti nežinoma, jog statyba (duomenys neskelbtini) vykdoma pagal teisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus. Akivaizdu, kad Inspekcijos atstovas teisme, palaikydamas prokuroro ieškinį, tyčia klaidino teismą. Eidamas pagal atitinkamos veiklos sritį kontroliuojančios institucijos pareigas, tos institucijos pareigūnas prilygintinas ekspertui, todėl teismui yra pagrindas tikėti, jog prokuroro prielaidos galimai pagrįstos.
3.3. Kadangi tokia Inspekcijos pozicija nukreipta prieš žmogaus teises, valstybės interesus siekiant sunaikinti teisėtai sukurtą nacionalinį turtą, pakertanti piliečių pasitikėjimą savo valstybe pažeidžiant teisinio tikrumo principą, kaip tai įvertino EŽTT, atsakomybė už statytojui padarytą žalą tenka Inspekcijai.
3.4. Realią materialinę žalą sudaro negautos pajamos už laikotarpį, kai 2004 m. liepos 9 d., pasirašius partnerystės sutartį su valstybės ir savivaldybės institucijomis, buvo įšaldytos pareiškėjo 3 milijonų litų (868 860 Eur) asmeninės santaupos, kurias anksčiau planuota panaudoti gyvenamajai statybai Vilniuje. Pagal tuo metu vyravusius gyvenamojo ploto statybos kaštus (vienas kv. metras kainavo 2500-3000 litų), buvo galima pastatyti 1000 kv. m. gyvenamojo ploto. Įvertinus vienerių metų trukmę gyvenamojo namo statybai, per trylika su puse metų (162 mėnesius) negautos pajamos, skaičiuojant vieno kv. metro gyvenamojo ploto nuomos kainą 8 Eur per mėnesį, patirta žala sudaro 1 296 000 Eur (8x1000x162).
3.5. Kadangi nėra lėšų reikalingiems dokumentiniams įrodymams surinkti, reikia tenkintis nuostolių skaičiavimu pagal 2015 metais atliktą sukurto nekilnojamojo turto įkainojimą (suvestiniai įkainojimo ataskaitos duomenys pateikiami) – 790 000 Eur. Skaičiuojant minimalią pagal 5% procesinių palūkanų normą patirtą žalą dėl investicijos įšaldymo nuo 2004 m. liepos 9 d., patirtos žalos dydis sudaro 572 750 Eur (790 000x5%x174/12). Jeigu būtų priskaičiuotos bankui sumokėtos palūkanos nuo 400 000 litų bankinio kredito sumos, panaudotos statybos konservavimui, turto amortizacija, negautos pajamos dėl sužlugdyto verslo ginčo objekte, bylinėjimosi išlaidos, nuostolių suma gerokai padidėtų.
3.6. Vertinant moralinę žalą dėl periodiškai žiniasklaidoje skleistų melagingų žinių apie pareiškėjo kaip advokato tariamai neteisėtas statybas, kas padarė nepataisomą žalą pareiškėjo reputacijai ir profesiniam prestižui, o dėl to šimtus kartų sumažėjo metinės verslo pajamos, moralinės žalos materialiniai padariniai gerokai viršija milijoną eurų. Įvertinus ilgalaikiais stresais sužalotą imuninę sistemą, dėl ko padaryta nepataisoma žala pareiškėjo sveikatai, moralinės žalos dydį, proporcingą netektims, sunku adekvačiai įvertinti. Dėl to moralinę žalą tenka vertinti iš dalies – 150 000 Eur.
II
1. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Inspekcija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašo:
1.1. Administracinę bylą pagal J. I. skundą nutraukti dėl praleisto trejų metų senaties termino skundui dėl žalos atlyginimo paduoti;
1.2. Administracinės bylos nenutraukus, J. I. skundą dėl reikalavimų Lietuvos valstybei, atstovaujamai Inspekcijos, atlyginti žalą, atmesti kaip nepagrįstą;
1.3. Tuo atveju jei skundas būtų tenkintas, atidėti sprendimo vykdymą 1 metams.
2. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 16 straipsnio 2 dalis numato galimybę asmenims kreiptis į teismą, kad būtų apgintos teisės ir įstatymų saugomi interesai, dėl kurių ginčas nėra teismo išnagrinėtas ir išspręstas. Taigi, teismas neturėtų vertinti J. I. skundo motyvų, kuriais kvestionuojamos aplinkybės, patvirtintos įsiteisėjusiais teismų sprendimais.
2.1. Pareiškėjo argumentus, kad Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro ieškinys buvo grindžiamas neva protingumo kriterijų neatitinkančiomis teisinėmis prielaidomis, paneigia Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-30/2010, kuriuo minėto prokuroro ieškinys buvo tenkintas, pripažįstant neteisėtais Saugomų teritorijų įstatymo nuostatoms, specialiojo teritorijų planavimo dokumento – Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos (patvirtinta Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 912) (toliau – TINP planavimo schema) sprendiniams bei šios saugomos teritorijos individualiam apsaugos reglamentui – Trakų istorinio nacionalinio parko individualiam apsaugos reglamentui (patvirtintas kultūros ministro 2003 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. ĮV-436) prieštaraujančius sprendimą dėl detaliojo plano patvirtinimo ir statybos leidimą. Kaip nurodė Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. balandžio 6 d. sprendimu ir LAT 2010 m. spalio 6 d. nutartimi, ginčo sklype pastatyti statiniai (administracinių ir poilsio (gyvenamųjų) patalpų pastatas, sanitarijos ir higienos pastatai, pagalbinis pastatas (klėtis ir malkinė), ūkinis pastatas (daržinė ir tvartas), veterinarijos punktas su inkubatoriumi) pagal technines charakteristikas iš esmės priskirtini pastatų, skirtų ilgalaikiam poilsiui, kategorijai, o pagal TINP planavimo schemą, teritorijoje, kurioje yra ginčo žemės sklypas, naujų rekreacinių (poilsio) įstaigų statyba ar esamų plėtotė nenumatyta, šiame sklype galima tik pažintinė rekreacija. Inspekcija minėtoje byloje pateikdama prokuratūrai savo vertinimą dėl teisės aktų pažeidimų ir palaikydama prokuratūros ieškinį byloje jokių pareiškėjo nurodytų žmogaus teisių ar valstybės interesų nepažeidė. Priešingai, įtarusi, kad galimai pažeistas viešasis interesas, ėmėsi priemonių dėl jo gynimo procedūros inicijavimo, t. y. atliko tuos veiksmus, kurie buvo priskirti jos kompetencijai, o galutiniais ir įsiteisėjusiais teismų sprendimais kaip pagrįsti buvo tenkinti minėtų prokuratūros ir Inspekcijos ieškinių reikalavimai.
Žemesnės instancijos teismas
2.3. Dėl pareiškėjo nurodytų Inspekcijos veiksmų Trakų rajono apylinkės teismui teikiant ieškinį, susijusį su neteisėtos ginčo statybos padarinių pašalinimu įpareigojant statinius nugriauti, taip pat yra priimtas įsiteisėjęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-7228-643/2015 (paliktas nepakeistu LVAT 2017 m. vasario 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-349-662/2017). Minėtais teismų sprendimais pripažinta, jog Inspekcijos veiksmai, siekiant pašalinti neteisėtos ginčo statybos padarinius, buvo tinkami ir teisėti.
2.4. Pareiškėjo skundas, kuriuo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Inspekcijos, yra reikalaujama itin didelio žalos atlyginimo (722 750 Eur) yra grindžiamas deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, paremtais tik pareiškėjo subjektyvia nuomone ir nepridedant absoliučiai jokių įrodymų. Pareiškėjas skunde nepagrindžia būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, todėl jo reikalavimo tenkinimui nėra jokio pagrindo.
3. LVAT yra išaiškinęs, kad civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos (administracinės bylos Nr. A146-479/2010, Nr. A146-614/2010, Nr. A525-1740/2010).
3.1. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.
3.2. Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad viešosios civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą turi įrodyti asmuo, kuris siekia prisiteisti žalą (LVAT 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011). Šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad yra įrodyta ir egzistuoja viešosios atsakomybės sąlygų visuma, būtina valstybės viešajai atsakomybei kilti, kadangi pareiškėjas visiškai nepagrindė civilinės atsakomybės egzistavimo sąlygų.
Motyvuojamoji dalis
4. CK 6.246 straipsnio 1 dalis nustato, jog civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Neteisėtų veiksmų įrodymas yra viena iš privalomų sąlygų viešosios atsakomybės atsiradimui.
4.3. Pareiškėjo skunde taip pat nurodoma, kad Inspekcija lyg ir neteisėtai inicijavo ir palaikė teisminius procesus, tačiau, būtent Inspekcijos ir prokuratūros ieškiniai teismuose buvo tenkinti, o pareiškėjo atsikirtimai bylose atmesti, todėl visiškai neaišku, kokiu būdu Inspekcija, vykdydama teisėtus veiksmus, galėjo sukelti žalą. Be to, LVAT 2017 m. vasario 13 d. sprendimu buvo atmesti pareiškėjo reikalavimai dėl žalos atlyginimo kitoje administracinėje byloje Nr. A-349-662/2017, kurioje J. I. patirtą žalą taip pat siejo su Inspekcijos veiksmais neva pasirenkant netinkamą statybos padarinių pašalinimo būdą, t. y. kreipiantis į teismą dėl įpareigojimo nugriauti ginčo statinius. Minėtoje byloje teismas konstatavo Inspekcijos veiksmų teisėtumą, šios teismo nustatytos aplinkybės turi prejudicinę galią ir nagrinėjamoje byloje, todėl prašome jomis remtis, atmetant pareiškėjo skundą.
4.4. Taigi, pareiškėjas nepagrindė būtinos sąlygos valstybės viešajai atsakomybei kilti – Inspekcijos neteisėtų veiksmų.
5. CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.
5.1. Pagal teisės doktriną ir formuojamą teismų praktiką (LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta c. b. Nr. 3K-3-556/2005; LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 11 d. nutartis, priimta c. b. Nr. 3K-3-518/2006) priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesą sąlygiškai galima padalyti į du etapus.
5.2. Pirmame etape, naudojant conditio sine qua non testą (ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija), nustatomas faktinis priežastinis ryšys. Šiame etape sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (deliktinės atsakomybės ribas siaurinanti priežastinio ryšio teorija). Nustatant teisinį priežastinį ryšį reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą. Taip pat svarbi yra atsakomybės prigimtis ir įprasta gyvenimiška rizika. Taigi tam, kad būtų konstatuotas priežastinio ryšio buvimas ar nebuvimas, būtina visapusiškai analizuoti atsakovų veiksmus ir bylos faktines aplinkybes (LAT Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis c. b. Nr. 3K-7-345/2007; LAT Civilinių bylų skyriaus 2010 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2010).
5.3. Pagal CK 6.247 straipsnyje pateiktą priežastinio ryšio sampratą ir LAT formuojamą teismų praktiką priežastinis ryšys gali būti tiesioginis, kai dėl teisinę pareigą pažeidusio asmens veiksmų žala atsirado tiesiogiai, ir netiesioginis, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadaryta žalos, tačiau sudarytos sąlygos žalai atsirasti ar jai padidėti. Netiesioginis priežastinis ryšys yra tada, kai asmens veiksmai (veikimas, neveikimas) nėra vienintelė žalos atsiradimo priežastis, jie tik prisideda prie sąlygų šiai žalai kilti sudarymo, t. y. kartu su kitomis neigiamų padarinių atsiradimo priežastimis pakankamu laipsniu lemia šių padarinių atsiradimą. Nustačius, kad teisinę pareigą pažeidusio asmens elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, padaryta žala nėra pernelyg nutolusi nuo neteisėtų veiksmų, jam tenka civilinė atsakomybė pagal deliktinę prievolę.
5.4. Pareiškėjo skunde nėra Inspekcijos neteisėtus veiksmus įrodančių duomenų, todėl priežastinio ryšio nustatymo klausimas netenka prasmės. Pareiškėjas visiškai nepagrindė nei neteisėtų veiksmų, nei priežastinio ryšio egzistavimo aplinkybių, todėl tenkinti jo skundą nėra teisinio pagrindo.
6. Pareiškėjas prašo priteisti turtinę (572 750 Eur procesinių palūkanų), tačiau neįrodė ne tik neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio, bet ir žalos padarymo fakto.
6.1. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad pareiškėjas, kuris reiškia reikalavimą atlyginti žalą, pirmiausiai turi įrodyti patirtą žalą ir, antra – ją sudarančius elementus bei dydį, taip pat, kad nors nukentėjusiojo asmens patirti nuostoliai atlyginami, remiantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, tai nereiškia, kad teismas, nagrinėjantis bylą, priteis bet kokio dydžio žalos atlyginimą. Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta, pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d nutartis a. b. Nr. A-442-548/2010, LVAT 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas a. b. Nr. A62-1119/2011, LVAT 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011, 2013 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1283-13). Teismų praktikoje aiškiai laikomasi pozicijos, jog asmens netiesioginiai nuostoliai (negautos pajamos) turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis, hipotetinėmis pajamomis (LVAT 2012 m. balandžio 10 d. nutartis a. b. Nr. A-438-1342-12).
6.2. Skunde neaiškiai ir nelogiškai dėstomi teiginiai, kuriais motyvuojama pareiškėjo galimai patirta žala, t. y. iš skundo turinio sudėtinga suprasti, kokios tiksliai žalos reikalaujama, kokį tarpusavio ryšį turi skundo motyvai dėl žalos, kaip jie susiję su reikalavimais ir ką pareiškėjas nori įrodyti skirtingais motyvais. Šiuo atveju pareiškėjas neįrodė nei tiesioginės, nei netiesioginės turtinės žalos, be to, ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.
6.3. Pareiškėjas skunde žalą sieja su negautomis pajamomis už laikotarpį nuo 2004 m. liepos 9 d., pasirašius partnerystės (asociacijos) sutartį bei įšaldytomis 868 860 Eur asmeninėmis santaupomis (apie kurių tariamą užšaldymą nepateikia nei vieno motyvo bei įrodymo), tačiau pats pareiškėjas pripažįsta, kad negautas pajamas bei įšaldytas lėšas pagrindžiančių dokumentų pateikti teismui neturi galimybės. Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, pareiškėjas taip pat nurodo, jog jo patirta žala turi būti vertinama pagal 2015 m. kovo 2 d. atliktą konsultaciją dėl ginčo statinių rinkos kainos.
6.4. Neaišku, kaip ši konsultacija susijusi su skundo reikalavimais ir lėšų užšaldymu. Neaišku, kodėl remiamasi būtent 2015 m. atliktu nekilnojamojo turto įvertinimu. Atsižvelgiant į tai, jog nekilnojamojo turto rinkos vertė kasmet kinta, pareiškėjas turi pagrįsti, kodėl remiamasi būtent 2015 m. dokumentu, be to, pagrįsti ir motyvo sąsają su skundo reikalavimu, tačiau tai nėra atlikta. Įvertinus tai, kad šis motyvas ir pateikta konsultacija neatitinka sąsajumo su skundo reikalavimais kriterijų, jis atmestinas.
6.5. Be to, pareiškėjas turėtų motyvuoti, kodėl, su minėtu dokumentu į teismą kreipėsi beveik po 4 metų. Kaip nurodyta teismų praktikoje (pvz., LVAT 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1485/2009), santykiai dėl žalos, padarytos viešojo administravimo institucijų veiksmais, atlyginimo savo prigimtimi yra civiliniai teisiniai santykiai, todėl, Inspekcijos nuomone, turi būti atsižvelgiama ir į CK nustatytą terminą, per kurį gali būti paduodamas prašymas teismui dėl žalos atlyginimo. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo yra taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalis).
6.6. Taip pat neaišku ir tai, kuo remdamasis pareiškėjas reikalauja priteisti 5 procentų procesines palūkanas (kaip savarankišką žalą) dėl investicijos įšaldymo nuo 2004 m. liepos 9 d.
6.7. LAT 2012 m. birželio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012, analizuodamas procesinių palūkanų skaičiavimo klausimus, konstatavo, jog procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas. Taigi, pareiškėjas procesinių palūkanų nuo reikalaujamos žalos sumos galėtų reikalauti tik nuo šios bylos dėl žalos atlyginimo iškėlimo dienos, tačiau ne nuo 2004 m. liepos 9 d.
6.8. Byloje nėra nei vieno įrodymo apie pareiškėjo lėšas, kurias jis tariamai įšaldė, ir jų neišvengiamo ir realaus panaudojimo galimybes. Be to, pareiškėjas investavimo sutartis pasirašinėjo ne dėl Inspekcijos ar apskrities viršininko administracijos veiksmų ir dar iki nurodomo 2004 m. lapkričio 10 d. teritorijų planavimo patikrinimo akto surašymo ir bylų iškėlimo dienos, todėl nėra suprantama, kaip šiuo atveju net teoriškai galėtų būti įrodomas priežastinio ryšio egzistavimo faktas.
7. Pareiškėjas taip pat prašo atlyginti 150 000 Eur neturtinę žalą, tačiau ši žala taip pat nėra pagrįsta, be to, priežastiniu ryšiu nėra siejama su neteisėtais veiksmais.
7.1. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais, 2 d. – neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Žemesnės instancijos teismas
7.2. Teismai taip pat ne kartą yra pažymėję ir tai, kad neturtinės žalos atlyginimui yra būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos (pvz., LAT 2003 m. vasario 24 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-294/2003). Neturtinė žala gali būti įrodinėjama visomis įstatymų leidžiamomis įrodinėjimo priemonėmis. Nustatant, ar buvo padaryta neturtinė žala, atsižvelgiama ne tik į nukentėjusiojo asmens dvasinius išgyvenimus, bet ir į pažeistas vertybes ir paties pažeidimo pobūdį.
7.3. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, būtina nustatyti, kad asmuo, kreipęsis dėl moralinės žalos atlyginimo, iš tiesų patyrė fizinį skausmą, emociškai išgyveno ir pan. Patirti moralinio pobūdžio nepatogumai turi pasireikšti ne vienkartiniu išgyvenimu, o turi būti pakankamai intensyvūs (LVAT 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007, LAT 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).
7.4. LVAT 2008 m. rugsėjo 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556–1639/2008, kad vien tik paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka. Paaiškinimai dėl padarytos neturtinės žalos turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais.
7.5. Pareiškėjo teiginiai dėl patirtos neturtinės žalos yra deklaratyvaus ir hipotetinio pobūdžio: ,,nepataisoma žala reputacijai ir profesiniam prestižui, dėl ko šimtus kartų sumažėjo verslo pajamos“, ,,stresais sužalota imuninė sistema“. Pareiškėjas nepateikia nei vieno argumento, kokia Inspekcijos neteisėta veika priežastiniu ryšiu susijusi su pareiškėjo galimai patirta neturtine žala, kaip ir kodėl sumažėjo jo reputacija, prestižas, pajamos. Inspekcija nėra atsakinga nei už žiniasklaidoje galimai skelbtą (neaišku, kokią) su pareiškėju susijusią informaciją, nei už pareiškėjo galimai patirtą ilgalaikį stresą. Šiuo atveju pareiškėjas nepateikė ir nepridėjo jokių įrodymų apie savo teiginius, todėl jie laikytini neįrodytais.
7.7. Pareiškėjas pats buvo ginčo teisinių santykių planavimo organizatoriumi (tai patvirtina ir jo paties pridėtas patikrinimo aktas). Trakų rajono savivaldybė, atstovaujama savivaldybės administracijos direktoriaus, 2004 m. birželio 28 d. detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartimi perdavė detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas J. I. (sutarties objektas – ginčo žemės sklypas; planavimo tikslai – žemės sklypo tvarkymo ir naudojimo režimo, statybos reglamentų nustatymas, naudojant žemę pagal jos tikslinę naudojimo paskirtį). J. I., būdamas ginčo žemės sklypo nuomininku ir šio sklypo planavimo organizatoriumi bei ginčo statinių statytoju, turėjo žinoti ir įvertinti, jog galimybė statyti statinius jo sudarytoje ginčo žemės sklypo valstybinės žemės nuomos sutartyje nebuvo numatyta, nuomotojo sutikimas ginčo statinių statybai taip pat gautas nebuvo (kaip jau minėta, Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. balandžio 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-30/2010 (paliktas nepakeistu LAT 2010 m. spalio 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2010), panaikindamas statybos leidimą nustatė pažeidimą, kad statytojai nepateikė visų privalomų dokumentų leidimui gauti). Šiuo atveju jis kaip planavimo organizatorius turėjo aiškiai nustatytas funkcijas ir veikė viešojo administravimo srityje ne kaip paprastas fizinis asmuo, įvertinant ir tai, kad kuriamas objektas buvo ne gyvenamieji statiniai, skirti asmeninėms reikmėms (nors šiuo metu pareiškėjas kažkodėl teigia, kad tai yra jo gyvenamasis būstas), o visuomenės reikmėms skirti poilsio statiniai (statybos leidimas buvo išduotas apžvalgos aikštelės (regyklos), pastato su poilsio patalpomis, sanitarijos, higienos pastatų ir pan. statybai), todėl neturtinė žala jam neturėtų būti priteisiama ir dėl šių aplinkybių.
8. Pareiškėjas yra praleidęs CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti, kadangi tiek nuo 2004 m. liepos 9 d. partnerystės (asociacijos) sutarties, tiek nuo 2015 m. kovo 2 d. atliktos konsultacijos dėl ginčo statinių rinkos kainos, tiek LAT 2015 m. spalio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-571-916/2015 įsiteisėjimo yra praėję gerokai daugiau laiko.
8.1. CK 1.126 straipsnio 1, 2 dalys numato, jog reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs, bet ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsižvelgdami į minėtas nuostatas, nagrinėjamoje byloje Vilniaus apygardos administracinio teismo prašome taikyti minėtą trejų metų senaties terminą J. I. skundo dėl žalos atlyginimo atžvilgiu.
8.2. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos ieškinio senaties termino pabaigos teisinės pasekmės, numatančios jog ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. ABTĮ 103 straipsnio 8 punktas nustato, jog teismas nutraukia bylą, jeigu paaiškėja, kad skundas (prašymas, pareiškimas) buvo priimtas praleidus nustatytus skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą. Taigi, pareiškėjui praleidus 3 metų senaties terminą skundui dėl žalos atlyginimo pateikti, yra pagrindas teismui tokį skundą atmesti arba bylą nutraukti.
8.3. Pareiškėjas kartą jau buvo iškėlęs administracinę bylą dėl žalos atlyginimo, kurioje taip pat buvo keliami Inspekcijos neteisėtų veiksmų ir žalos atlyginimo klausimai. Visos faktinės aplinkybės, įskaitant įsiteisėjusius teismų sprendimus dėl įpareigojimo ginčo statinius griauti, tariamo lėšų įšaldymo ir pan. jau buvo žinomos ir keliant bylą pirmą kartą, jos nepasikeitė ir šiuo metu, todėl terminas skundui pateikti akivaizdžiai praleistas.
9. Pareiškėjas selektyviai byloje atsakovu traukia valstybę, atstovaujamą Inspekcijos, nors jokie Inspekcijos ar apskrities viršininko administracijos administraciniai sprendimai teismuose net nebuvo nuginčyti, tačiau atsakovais (ir net trečiaisiais suinteresuotais asmenimis) nėra traukiami subjektai, kurių sprendimai buvo pripažinti neteisėtais bylose, kuriose priimtas Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-30/2010 (paliktas nepakeistu LAT 2010 m. spalio 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2010).
9.1. Pagal LVAT praktiką, sprendžiant dėl atsakomybės, turėtų būti įvertinta visų neteisėtus veiksmus atlikusių subjektų atsakomybė, kuri šiuo atveju (nepaisant to, kad skundas yra visiškai nepagrįstas) yra ignoruojama ir jau antra administracinė byla dėl žalos keliama nepagrįstai.
9.2. Net ir nustačius visas atsakomybės sąlygas, valstybė, atstovaujama Inspekcijos, galėtų atsakyti tik proporcingai įvertinus kitų subjektų veiksmus.
III
Trečiasis suinteresuotas asmuo A. S.-T. atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė teismo bylą pagal pareiškėjo skundą nutraukti arba pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
1. Atsiliepime nurodė, kad pasirašydama 2004 m. lapkričio 10 d. patikrinimo akte, dirbo Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento vyresn. specialiste.
2. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo redakcijos, įsigaliojusios nuo 2004 m. gegužės 1 d., 32 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atlieka atitinkamos kvalifikacijos aukštąjį išsilavinimą turintys ir atestuoti specialistai. Pažymėjo, kad patikrinimo akto pasirašymo metu neatitiko aukščiau nurodytų reikalavimų – nebuvo atestuota specialistė, todėl savarankiškai valstybinės teritorijų planavimo priežiūros atlikti negalėjo.
Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento vyresn. specialisto pareigybės aprašymo, patvirtinto Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. liepos 23 d. įsakymu Nr. 3800, IV skirsnio „Pagrindinės šias pareigas einančio darbuotojo funkcijos“ 1 punkte taip pat buvo nurodyta, kad departamento vyresnysis specialistas ne vykdo, o tik dalyvauja vykdant detaliojo planavimo dokumentų valstybinę priežiūrą, o vadovaujantis V skirsnio „Atsakomybė ir atskaitomybė“ 2 punkte – už šio specialisto atliktą darbą atsako departamento vyriausiasis specialistas ir departamento direktorius.
Atsižvelgdama į tai, mano, kad dirbdama vyresn. specialiste savarankiškai teritorijų planavimo valstybinės priežiūros nevykdė, todėl net ir teoriškai negali būti atsakinga už kokią nors pareiškėjui J. I. kilusią žalą ir į administracinę bylą trečiuoju asmeniu esu įtraukta nepagrįstai.
IV
Trečiasis suinteresuotas asmuo M. B. atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė teismo bylą pagal pareiškėjo skundą nutraukti arba pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
1. Atsiliepime pažymėjo, kad laikotarpiu nuo 1996 m. sausio 1 d. iki 2015 m. balandžio 19 d. dirbo tik teritorijų planavimo valstybinės priežiūros srityje, o tiksliau vykdė Vilniaus apskrities bendrojo plano ir savivaldybių lygmens teritorijų planavimo dokumentų valstybinę priežiūrą pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo reikalavimus bei pareigybės aprašymo nurodymus. Niekada nebuvo atsakinga už statybą leidžiančių dokumentų išdavimo kontrolę ar statinių griovimą.
2. Pažymėjo, kad dirbdama teritorijų planavimo valstybinės priežiūros srityje, negali būti atsakinga už kokią nors pareiškėjui J. I. kilusią žalą, todėl sprendė, jog į administracinę bylą trečiuoju asmeniu esu įtraukta nepagrįstai.
V
1. Teismo posėdyje pareiškėjas J. I. prašė skundą tenkinti.
2. Teismo posėdyje atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, atstovė šios institucijos laikinai einanti Teisės skyriaus patarėjos pareigas Sonata Pakalnienė prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimų motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,
konstatuoja:
I
Šioje administracinėje byloje, inter alia (lot. be kita ko), nustatyta:
1. Pareiškėjas, Trakų rajono savivaldybė, Direkcija ir VšĮ „Šėlos parkas 2004 m. liepos 9 d. sudarė partnerystės sutartį, kuria susitarta įkurti pažintinio turizmo objektą – apžvalgos aikštelę (regyklą) su vaikų poilsio parku ir istorinio (LDK XIV-XVI a. laikotarpio) Trakų žvėryno simboline miniatūra.
2. Trakų rajono savivaldybės administracijos Architektūros skyrius 2005 m. kovo 8 d. išdavė pareiškėjui ir VšĮ “Šėlos parkas” statybos leidimą Nr. AS1-38, suteikiantį teisę statytojams J. I. ir VšĮ „Šėlos parkas“ žemės sklype (duomenys neskelbtini), statyti apžvalgos aikštelę (regyklą), administracinių ir poilsio (gyvenamųjų) patalpų pastatą, sanitarijos ir higienos pastatą, pagalbinį pastatą (klėtį ir malkinę), veterinarijos punktą su inkubatoriumi, ūkinį pastatą (daržinę ir tvartą), kietastoges palapines, lieptą ir apėjimo taką.
3. Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, kreipėsi su ieškiniu į Vilniaus apygardos teismą, prašydamas panaikinti Trakų rajono savivaldybės tarybos 2004 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. S1-382 ,,Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), dalinio pakeitimo tvirtinimo“, panaikinti Trakų rajono savivaldybės administracijos 2005 m. kovo 8 d. išduotą statybos leidimą Nr. AS1-38, nutraukti 2004 m. balandžio 30 d. valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. 025.
Žemesnės instancijos teismas
3.1. Vilniaus apygardos teismas 2008 m. liepos 17 d. sprendime Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atmetė.
3.2. Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. balandžio 6 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-30/2010, kuriuo tenkino Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį ir kuriuo: panaikino Trakų rajono savivaldybės tarybos 2004 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. S1-382 ,,Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano, reg. Nr. (duomenys neskelbtini) , dalinio pakeitimo tvirtinimo“; panaikino Trakų rajono savivaldybės administracijos 2005 m. kovo 8 d. išduotą statybos leidimą Nr. AS1-38, suteikiantį teisę žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) statyti regyklą, administracinių ir poilsio (gyvenamųjų) patalpų pastatą, sanitarijos ir higienos pastatą A, sanitarijos ir higienos pastatą B, pagalbinį pastatą (klėtį ir malkinę), veterinarijos punktą su inkubatoriumi, ūkinį pastatą (daržinę ir tvartą), kietastoges palapines (7 vnt.), lieptą, apėjimo taką; nutraukė 2004 m. balandžio 30 d. valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. 025, sudarytą tarp Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos, ir J. I..
3.3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. spalio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2010 Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimą paliko nepakeistą.
4. Inspekcija su ieškiniu kreipėsi į teismą dėl statinių nugriovimo (duomenys neskelbtini).
4.1. Trakų rajono apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 13 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-77-231/2013, kuriuo tenkino Inspekcijos ieškinį, kuriuo įpareigojo statytojus J. I. ir VšĮ ,,Šėlos parkas“ nugriauti žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini), neteisėtų statybą leidžiančių dokumentų pagrindu pastatytus statinius.
4.2. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-41-781/2015 Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimą paliko nepakeistą.
4.3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-571-916/2015 Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 19 d. nutartį paliko nepakeistą.
5. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2018 m. sausio 9 d. sprendimą byloje Tumeliai prieš Lietuvą, kurioje taip pat buvo nagrinėjamas klausimas dėl įpareigojimo nugriauti neteisėtai pastatytus statinius (panaikinus statybą leidžiantį dokumentą), 2018 m. birželio 20 d. nutartimi Nr. e3K-3-250-915/2018 procesą civilinėje byloje Nr. 2-77-231/2013, užbaigtoje įsiteisėjusiu Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimu, atnaujino. Minėtoje byloje EŽTT nusprendė, jog įpareigojimas nugriauti neteisėtai pastatytus statinius atitiko teisėtumo kriterijų, pripažino, jog bylose dėl statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių pašalinimo papildomai turi būti nustatomi kalti asmenys, kurių lėšomis turi būti vykdomas statinių griovimas.
8. Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmuose nagrinėjama atnaujinta civilinė byla Nr. eA2-78-983/2019 pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartimi apibrėžtas teisminio nagrinėjimo ribas, t .y. siekiant nustatyti kaltus dėl neteisėtai išduoto statybą leidžiančio dokumento asmenis, kurių lėšomis turi būti nugriauti neteisėtai pastatyti statiniai, jų atsakomybės laipsnį ir spręsti dėl proporcingos statybos padarinių naštos paskirstymo.
II
1. Pareiškėjas J. I. prašo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, priteisti 572 750 Eur turtinės žalos ir 150 000 Eur moralinės žalos (iš viso 722 750 Eur) atlyginimą. Pareiškėjo skundas grindžiamas tuo, kad teismo procese, kuriame Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, kreipėsi su ieškiniu, atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities viršininko administracijos (jos teisių perėmėja yra Inspekcija), iš esmės neprieštaravo prokuroro pozicijai (net formavo ją), todėl padarė pareiškėjui žalą (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 3 punktą). Pareiškėją tokį skundą pateikti administraciniam teismui taip pat, esą, paskatino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartis Nr. e3K-3-250-915/2018.
2. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nurodyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
3. Teismas pabrėžia, kad pareiškėjas šioje administracinėje byloje prašo vertinti įsiteisėjusius teismų sprendimus, nurodytus šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 3 punkte, taip pat įvertinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos (jos teisių perėmėja yra Inspekcija) kaltę teismo procese dėl statybų teisėtumo. Pasak pareiškėjo, Inspekcija padarė jam tiek turtinę, tiek neturtinę žalą. Pareiškėjas nurodo, kad kontrolės funkcijas atliko Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas (direktorius A. K.); tai, kad tas pats pareigūnas nepertraukiamai atsakingose pareigose dirba Inspekcijoje, reiškia, jog Inspekcijai dalyvaujant teismo procesuose pagal prokuroro ieškinį dėl statybų teisėtumo, Inspekcijos atstovui teisme negalėjo būti nežinoma, jog statyba (duomenys neskelbtini), vykdoma pagal teisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus; akivaizdu, kad Inspekcijos atstovas teisme, palaikydamas prokuroro ieškinį, tyčia klaidino teismą; eidamas pagal atitinkamos veiklos sritį kontroliuojančios institucijos pareigas, tos institucijos pareigūnas prilygintinas ekspertui, todėl teismui yra pagrindas tikėti, jog prokuroro prielaidos galimai pagrįstos. Vadinasi, pareiškėjas abejoja įsiteisėjusiais teismų sprendimais (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 3 punktą), iki šiol mano, kad jis vykdė statybas pagal galiojantį statybos leidimą. Teismas atmeta tokius pareiškėjo teiginius, kurie grįsti prielaidomis. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 3 punktą) konstatuota, kad statybos (duomenys neskelbtini), buvo vykdomos neteisėtai, todėl Inspekcijos, jos pareigūnų negalima kaltinti neatitinkančių tikrovės duomenų teikimu teismo procese dėl statybų teisėtumo (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 3 punktą). Atitinkamai, nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad Inspekcija, jos pareigūnai padarė kokią nors žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę) pareiškėjui, nes, esą, teikė neatitinkančius tikrovės duomenis teismo procese dėl statybų teisėtumo.
Dar daugiau, pareiškėjas neargumentavo, kodėl su skundu į teismą kreipėsi tik 2019 metais, nors teismo procesas dėl statybų neteisėtumo baigėsi, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. spalio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2010 Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kaip nurodyta teismų praktikoje (pvz., LVAT 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1485/2009), santykiai dėl žalos, padarytos viešojo administravimo institucijų veiksmais, atlyginimo savo prigimtimi yra civiliniai teisiniai santykiai, todėl turi būti atsižvelgiama ir į CK nustatytą terminą, kurį praleidus prašymas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo yra taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Kadangi teismų procesas dėl statybų neteisėtumo baigėsi 2010 m. spalio 6 d., tai šioje administracinėje byloje pareiškėjo prašoma žala (tiek turtinė, tiek neturtinė), praleidus senaties terminą, dar ir šiuo aspektu negali būti priteista.
4. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas administraciniuose teismuose prašė žalos ne tik dėl statybos neteisėtumo, esą, nepagrįsto pripažinimo (kaip yra šiame procese), bet ir dėl statybos padarinių šalinimo: Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 21 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-7228-643/2015, kurį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. vasario 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-349-662/2017 paliko nepakeistą, minėtu aspektu pareiškėjo skundą atmetė.
Kita vertus, Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmuose nagrinėjama atnaujinta civilinė byla Nr. eA2-78-983/2019 pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartimi apibrėžtas teisminio nagrinėjimo ribas, t. y. siekiant nustatyti kaltus dėl neteisėtai išduoto statybą leidžiančio dokumento asmenis, kurių lėšomis turi būti nugriauti neteisėtai pastatyti statiniai, jų atsakomybės laipsnį ir spręsti dėl proporcingos statybos padarinių naštos paskirstymo. Būtent tame procese, kuris aktualus statybų padarinių šalinimui (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 4 punktą), bus vertinama Inspekcijos kaltė (jei tokia yra).
5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo J. I. skundo dėl reikalavimo priteisti 572 750 Eur turtinės žalos ir 150 000 Eur moralinės žalos (iš viso 722 750 Eur) atlyginimą iš Lietuvos valstybės.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo J. I. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.