- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-03-02
- Bylos Nr.
- I-1121-811/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03793-2016-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Violeta Petkevičienė, Jolita Rasiukevičienė, Ernestas Spruogis
- Pareiškėjas
- D. G.
- Atsakovas
- Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai
- Trečiasis asmuo
- UAB „B. Braun Medical“
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Petkevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolitos Rasiukevičienės ir Ernesto Spruogio,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. G. skundą atsakovei Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai, trečiasis suinteresuotas asmuo – UAB „B. Braun Medical“, dėl pažymos panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja D. G. skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2016-09-09 pažymą „Dėl galimos diskriminacijos amžiaus pagrindu bei Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 7 straipsnio 5 punkto pažeidimo darbo teisiniuose santykiuose“ Nr. (15) SN - 176) SP - 100 (toliau – ir Tarnybos 2016-09-09 pažyma, ginčijama pažyma); 2) įpareigoti Tarnybą iš naujo išnagrinėti 2015-07-15 pareiškėjos D. G. skundą (2015-07-22 ir 2015-08-03 skundo papildymus / patikslinimus) (toliau visi skundai ir jų papildymai kartu - skundai), įvertinant pateiktus rašytinius įrodymus bei šio skundo medžiagą (b. l. 39-46).
Paaiškino, kad Tarnyba, vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016-07-04 sprendimo administracinėje byloje Nr. I-4407-561/2016 įpareigojimą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos skundus, parengė ginčijamą pažymą. Ginčijama pažyma parengta neatlikus išsamios pareiškėjos skunduose nurodytų aplinkybių analizės ir savo turiniu yra analogiška teismo 2016-07-04 sprendimu panaikintai Tarnybos 2015-09-15 pažymai „Dėl galimos diskriminacijos amžiaus pagrindu darbo teisiniuose santykiuose“ Nr. (15)SN-176)SP-145 (toliau - ir Tarnybos 2015-09-15 pažyma). Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad Tarnyba neatliko papildomo pareiškėjos skundų tyrimo ir neįvykdė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016-07-04 sprendimo įpareigojimo. Tarnyba nepagrįstai atmetė pareiškėjos skundus nustačiusi, kad nepasitvirtino juose nurodyti pažeidimai. Pareiškėjos skundus nagrinėjusi Tarnybos vyresnioji patarėja D. G. du kartus skundų nagrinėjimo laikotarpiu buvo susisiekusi su pareiškėja telefonu ir abiejų pokalbių metu ji akcentavo, kad gal ir norėtų rasti argumentų apginti pareiškėją, tačiau supranta, kad UAB „B. Braun Medical“ (toliau – ir įmonė) Tarnybos pažymą skųs teismui ir tai nebus naudinga Tarnybai. Nurodyta aplinkybė patvirtina, kad Tarnyba pareiškėjos skundus išnagrinėjo vienašališkai, neobjektyviai ir akivaizdžiai palaikė pareiškėjos darbdavio - įmonės vadovo pusę bei neatsižvelgė į pareiškėjos argumentus. Ginčijamos pažymos išvada, kad įmonės vadovas, priimdamas naują darbuotoją, atsižvelgs į jo kvalifikaciją ir reikalaujamą stažą, neatitinka tikrovės. Tarnyba neatsižvelgė į aplinkybę, kad pareiškėja buvo atleista iš darbo įmonės vadovo iniciatyva, siekiant į jos pareigas priimti jaunesnę ir energingesnę darbuotoją - 29 metų G. P.. Nuo 2015 m. vasario mėn. iki 2015 m. rugpjūčio mėn. 3 d. įmonės vadovas vykdė diskriminaciją 46 metų amžius pareiškėjos atžvilgiu dėl jos amžiaus (pareiškėjai nebuvo leidžiama dirbti, jai mokėjo mažesnį atlyginimą, nepagrįstai atiminėjo darbo priemones). Pareiškėja prieš savo valią buvo verčiama dirbti žeminančiomis sąlygomis iki to momento, kai G. P. suėjo 2 metų juridiniame asmenyje darbo stažas, kaip reikalauja Farmacijos įstatymas. Būtent tą dieną, kai G. P. įgijo teisės aktuose nustatytą darbo stažą, pareiškėja buvo neteisėtai atleista iš darbo. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja, ją atleidžiant iš užsiimamų pareigų, įmonės vadovo buvo diskriminuojama ne tik dėl amžiaus, bet ir dėl turimos kvalifikacijos bei gebėjimų. Aplinkybės, kad įmonės vadovas derybomis siekė pratęsti pareiškėjos atleidimo iš darbo laiką, tuo diskriminuodamas pareiškėją ir darbo užmokesčio klausimais (savavališkai mažindamas darbo laiko trukmę ir atlyginimą), yra nustatytos įsiteisėjusiame Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-11-06 sprendime civilinėje byloje Nr. 1-4407-561/2016, todėl Tarnyba negalėjo iš naujo atlikti teismo jau nustatytų aplinkybių tyrimo. Taip pat Tarnyba ginčijamoje pažymoje neatsižvelgė į aplinkybes, patvirtinančias, kad darbdavys vykdė pareiškėjos diskriminaciją darbo užmokesčio srityje. Įmonėje egzistavo teisinė ir faktinė nelygybė atlyginant už vienodos vertės darbą - darbdavys mokėjo pareiškėjai 1230 Eur bruto mėnesinį darbo užmokestį, o farmacinės veiklos specialistei E. Z. - 1530 Eur darbo užmokestį, nors abi atliko tą patį darbą tose pačiose pareigose. Be to, farmacinės veiklos specialistė E. Z. įmonėje dirba tik formaliai, realiai ji visą darbo dieną dirba VUL Santariškių klinikų vaistinėje ir tik pavaduodavo pareiškėją jos ligos bei atostogų metu, tačiau atlygį už darbą gaudavo santykinai didesnį, nei gavo pareiškėja.
Atsiliepimas
Atsakovė Tarnyba atsiliepime į skundą nurodė nesutinkanti su skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 58-63).
Paaiškino, kad Tarnybos 2016-09-09 pažyma yra teisėta ir pagrįsta. Tarnyba, pareiškėjos skundų pagrindu atlikusi tyrimą, nenustatė, kad įmonėje pareiškėjai dėl jos amžiaus buvo taikomos mažiau palankios darbo sąlygos, galimai prieštaraujančios Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 7 str. 2 p. nuostatai, reglamentuojančiai darbdavio pareigą įgyvendinti lygias galimybes darbe, nepaisant amžiaus, taip pat, kad įmonė pažeidė Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 7 str. 5 p. nuostatas, įpareigojančias darbdavį už tokį patį ir vienodos vertės darbą mokėti vienodą darbo užmokestį. Tarnyba nustatė, kad pareiškėja psichologinį spaudimą darbe, drausminės nuobaudos skyrimą, siekimą ją atleisti ir atleidimą iš pareigų patyrė ne dėl savo amžiaus, o išimtinai dėl tarpasmeninio konflikto, kilusio tarp pareiškėjos, įminės vadovo ir kitų darbuotojų. Teigdama, kad darbdavys siekė atleisti ją iš einamų pareigų, nes ji yra vyresnio amžiaus (46 metų) ir todėl neva nėra tinkama toliau eiti savo pareigas, bei į jos užimamas farmacinės veiklos vadovo pareigas priimti jauną, energingą 29 metų darbuotoją, pareiškėja vadovaujasi visuomenėje paplitusia stereotipine nuostata, jog darbdaviai ieško tik jaunų ir energingų specialistų, neatsižvelgdami į jų kvalifikaciją, įgūdžius, išsilavinimą ir kitus bruožus, apibūdinančius asmenį, kaip specialistą, tinkantį eiti tam tikras pareigas. Tarnyba nustatė, kad tuo metu, kai pareiškėjos darbo sąlygos įmonėje pablogėjo, G. P. nebuvo tokiose pačiose aplinkybėse kaip pareiškėja, nes ji nėjo tokių pačių pareigų ir neatliko panašių ar tapačių funkcijų, todėl neįmanoma atlikti pareiškėjos ir G. P. lyginimo vertinimo. Aplinkybė, kad atleidus pareiškėją buvo priimta G. P., kuri yra nežymiai jaunesnė nei pareiškėja, nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėja buvo diskriminuojama amžiaus pagrindu. Taip pat atlikto tyrimo metu nustatyta, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 186 str. nuostatomis su E. Z. ir D. G. buvo sutarti būtent tokie darbo užmokesčiai, kurie yra nurodyti jų darbo sutartyse, todėl šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad pareiškėja patyrė diskriminaciją darbo užmokesčio srityje. Pareiškėja ėjo farmacinės veiklos vadovo pareigas, o E. Z. - farmacinės veiklos specialisto pareigas, todėl dirbant skirtingose pareigose, jų darbo vertė buvo skirtinga. Aplinkybė, kad E. Z. atostogų metu pavadavo pareiškėją, negali būti vertinama, kad buvo dirbamas tapatus darbas prieš ir po pavadavimo. Pareiškėja, manydama, jog jos teisės yra pažeidžiamos nemokant jai tinkamo atlyginimo, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos darbo kodekso 186 str. nuostatomis turėjo teisę aukščiau išdėstytas aplinkybes ginčyti teismine tvarka.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „B. Braun Medical“ atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 58-63).
Paaiškino, kad Tarnybos 2016-09-09 pažyma yra teisėta ir pagrįsta. Dėl tariamos diskriminacijos amžiaus pagrindu paaiškino, kad pareiškėjos argumentai dėl diskriminacijos amžiaus pagrindu yra nepagrįsti. Tarnyba atlikto tyrimo metu pagrįstai nustatė, jog darbdavio siekis atleisti pareiškėją iš darbo nebuvo sąlygotas pareiškėjos amžiaus. Aplinkybė, kad pareiškėja buvo atleista iš darbo tą pačią dieną, kai kitai įmonės darbuotojai suėjo tinkamas darbo stažas užimti pareiškėjos darbo pareigas, savaime nepagrindžia pareiškėjos teiginio, kad tai yra diskriminacija amžiaus pagrindu. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad kito asmens skyrimą darbdavys motyvavo išskirtinai tuo, jog tas asmuo yra jaunesnio, nei pareiškėja, amžiaus. Darbdavys pageidavo įdarbinti įmonėje farmacinės veiklos vadovu kitą asmenį būtent dėl netinkamo darbo klimato įmonėje ir darbdavio netenkinančių pareiškėjos darbo rezultatų, tačiau tokio asmens pasirinkimas visiškai nepriklausė nuo jo amžiaus ir priklausė tik nuo to, ar toks asmuo atitinka Farmacijos įstatyme farmacinės veiklos vadovui nustatytus reikalavimus. Pareiškėja skunde nurodo tikrovės neatitinkančias aplinkybės dėl neva priverstinio darbo, darbo priemonių atėmimo ir kt., kurie yra neaktualūs nagrinėjant šią bylą arba jau yra išnagrinėti ir nustatyti kitose teisminėse bylose. Tarp įmonės ir pareiškėjos kilę ginčai yra išnagrinėti galutiniu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-11-06 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-38010-996/2015). Minėtame sprendime teisme nusprendė negrąžinti pareiškėjos į darbą įmonėje dėl to, kad tarp pareiškėjos, įmonės vadovo ir kitų darbuotojų buvo susidarę akivaizdžiai konfliktiški santykiai ir nustatė, kad būtent dėl kilusios konfliktinės situacijos įmonė tendencingai keletą mėnesių siekė atleisti pareiškėją iš pareigų. Teismas nenustatė jokių aplinkybių dėl galimo pareiškėjos diskriminavimo darbo teisiniuose santykiuose amžiaus pagrindu. Dėl tariamos diskriminacijos darbo užmokesčio srityje paaiškino, kad pareiškėja nepagrįstai teigia, jog ji buvo diskriminuojama dėl to, jog jos darbo užmokestis buvo mažesnis už kitos darbuotojos - farmacinės veiklos specialistės E. Z.. E. Z. buvo įdarbinta įmonėje tam, kad galėtų tuo pačiu ir pavaduoti pareiškėją jos atostogų, komandiruočių ar ligos metu, nes turi galiojančią vaistininko praktikos licenciją ir atitinka įstatymų nustatytus reikalavimus farmacinės veiklos vadovą pavaduojančiam asmeniui. Be to, E. Z. buvo priimta į darbą po to, kai 2011 m. Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos Farmacijos įmonių inspekcija nustatė įmonės veiklos trūkumus ir buvo kilusi grėsmė įmonei prarasti vaistinių preparatų didmeninio platinimo licenciją. Darbo rinkoje yra labai ribotas skaičius asmenų, atitinkančių Farmacijos įstatyme nustatytus reikalavimus, todėl suradus tokį asmenį, jį buvo stengiamasi įdarbinti įmonėje ir E. Z. buvo priimta į darbą tik todėl, kad šalims pavyko susiderėti būtent tokį darbo užmokestį, koks yra nurodytas šio asmens darbo sutartyje. Pagal Darbo kodekso 186 str. darbuotojo darbo užmokestis priklauso nuo darbo kiekio ir kokybės, įmonės veiklos rezultatų bei darbo paklausos ir pasiūlos darbo rinkoje. Atsižvelgiant į esamą pasiūlą darbo rinkoje, su pareiškėja ir E. Z. buvo sutarti būtent tokie darbo užmokesčiai, kokie nurodyti jų darbo sutartyse, todėl įmonė nevykdė jokios diskriminacijos pareiškėjos atžvilgiu.
Teismo posėdyje proceso dalyviai nedalyvavo. Byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad Tarnyba 2015-07-15 gavo D. G. skundą, kurį pareiškėja papildė 2015-07-22, 2015-08-07 ir 2015-08-13, prašydama ištirti galimą jos diskriminavimo atvejį, pasireiškusį tuo, kad įmonės vadovas jai primygtinai siūlo išeiti iš darbo savo noru, nes į jos vietą darbdavys yra numatęs skirti jaunesnę darbuotoją G. P., todėl dėl susidariusios psichologinės įtampos darbe pareiškėja nurodė negalinti tinkamai atlikti savo tiesioginių pareigų ir jaučiasi diskriminuojama dėl amžiaus, be to, pareiškėjos teigimu, jai įmonėje mokamas mažesnis atlyginimas, ne tas atlyginimas, kuris mokamas, pareiškėjos teigimu, analogiškas pareigas einančiai farmacinės veiklos specialistei E. Z. (b. l. 64-66, 67-68, 72-75, 76).
Išnagrinėjusi pareiškėjos skundus, Tarnyba 2015-09-15 pažyma „Dėl galimos diskriminacijos amžiaus pagrindu darbo teisiniuose santykiuose“ Nr. (15)SN–176)SP–145 nusprendė, kad ginčas tarp pareiškėjos ir darbdavio dėl drausminės nuobaudos paskyrimo yra nagrinėjamas teisme pagal D. G. ieškinį, todėl vadovaudamasi Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 21 str. 1 d. 4 p. atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundus (b. l. 47-50).
Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad pareiškėja su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Tarnybos 2015-09-15 pažymą ir įpareigoti Lygių galimybių kontrolierių atlikti patikrinimą iš naujo bei išnagrinėti patikslintą skundą iš esmės. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I-4407-561/2016 pagal pareiškėjos V. G. skundą, 2016-07-04 priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundą patenkino - panaikino Tarnybos 2015-09-15 pažymą ir įpareigojo Tarnybą iš naujo išnagrinėti D. G. pareiškimą. Toks teismo sprendimas grindžiamas tuo, kad Tarnyba, atsisakydama nagrinėti pareiškėjos skundą tuo pagrindu, kad skundas tuo pačiu klausimu yra nagrinėjamas teisme, netinkamai įvertino Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamo civilinio ginčo pobūdį bei apimtį ir dėl to priėmė nepagrįstą sprendimą atsisakyti nagrinėti pareiškėjos skundą. Atsižvelgdamas į įsiteisėjusio 2015-11-06 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-38010-996/2015 turinį, teismas padarė išvadą, kad jame nebuvo sprendžiami klausimai, susiję su pareiškėjos diskriminavimu amžiaus pagrindu bei su diskriminaciniu darbo užmokesčio nustatymu. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-38010-996/2015 nagrinėjo klausimus, kurie nėra analogiški pareiškėjos skunduose Tarnybai keliamiems klausimams, nes civilinėje byloje pareiškėja teismui ginčijo Įmonės direktoriaus 2015-08-03 įsakymu Nr. 2015-081 pareiškėjai paskirtos drausminės nuobaudos – papeikimo ir tos pačios dienos įsakymu Nr. 2015-082 paskirtos drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo vadovaujantis Darbo kodekso 136 str. 1 d. 2 p., teisėtumą ir pagrįstumą, todėl Tarnyba padarė nepagrįstą išvadą, jog teisme buvo nagrinėjamas analogiškas klausimas, kaip ir pareiškėjos pareiškime Tarnybai nurodytas klausimas. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016-07-04 sprendimas administracinėje byloje Nr. I-4407-561/2016 įsiteisėjo 2016-08-05.
Tarnyba, iš naujo išnagrinėjusi D. G. skundus, 2016-09-09 priėmė pažymą „Dėl galimos diskriminacijos amžiaus pagrindu bei Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 7 straipsnio 5 punkto pažeidimo darbo teisiniuose santykiuose“ Nr. (15) SN - 176) SP – 100, kuria nusprendė atmesti pareiškėjos skundą nepasitvirtinus jame nurodytiems pažeidimams (b. l. 77-82).
Šioje administracinėje byloje kilo ginčas dėl Tarnybos 2016-09-09 pažymos teisėtumo ir pagrįstumo. Siekiant išspręsti tarp šalių kilusį ginčą, būtina nustatyti, ar pagrįstai Tarnyba atmetė pareiškėjos skundą konstatavusi, kad nepasitvirtino jame nurodyti pažeidimai.
Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas (įstatymo redakcija, aktuali nuo 2016-06-28 iki 2017-01-01) ir Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymas (įstatymo redakcija, aktuali nuo 2014-10-01 iki 2017-01-01).
Lygių galimybių įstatymo 1 str. nustatyta, kad šio įstatymo paskirtis – užtikrinti, kad būtų įgyvendintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio nuostatos, įtvirtinančios asmenų lygybę ir draudimą varžyti žmogaus teises ir teikti jam privilegijas lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu, taip pat kad būtų įgyvendintos ir Europos Sąjungos teisės aktų, nurodytų šio įstatymo priede, kitų tarptautinių teisės aktų nuostatos. Vadovaujantis šio įstatymo 2 str. 1 d. diskriminacija – tiesioginė ir netiesioginė diskriminacija, priekabiavimas, nurodymas diskriminuoti lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu. Netiesioginė diskriminacija – veikimas ar neveikimas, teisės norma ar vertinimo kriterijus, akivaizdžiai neutrali sąlyga ar praktika, kurie formaliai yra vienodi, bet juos įgyvendinant ar pritaikant atsiranda ar gali atsirasti faktinis naudojimosi teisėmis apribojimas arba privilegijų, pirmenybės ar pranašumo teikimas lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu, nebent šį veikimą ar neveikimą, teisės normą ar vertinimo kriterijų, sąlygą ar praktiką pateisina teisėtas tikslas, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis (Lygių galimybių įstatymo 2 str. 4 d.). Tiesioginė diskriminacija – elgesys su asmeniu, kai lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu jam taikomos mažiau palankios sąlygos, negu panašiomis aplinkybėmis yra, buvo ar būtų taikomos kitam asmeniui, išskyrus įstatymų nustatytus apribojimus dėl amžiaus, kai tai pateisina teisėtas tikslas, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis; įstatymų nustatytą reikalavimą mokėti valstybinę kalbą ir kitus teisės aktuose nustatytus atvejus (Lygių galimybių įstatymo 2 str. 7 d.). Šio įstatymo 2 str. 3 d. nustatyta, kad lygios galimybės – tarptautiniuose žmogaus ir piliečių teisių dokumentuose ir Lietuvos Respublikos įstatymuose įtvirtintų žmogaus teisių įgyvendinimas nepaisant lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos. Darbdavio pareiga įgyvendinti lygias galimybes darbe reglamentuojama Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnyje, nustatančiame, kad įgyvendindamas lygias galimybes, darbdavys, neatsižvelgdamas į lytį, rasę, tautybę, kalbą, kilmę, socialinę padėtį, tikėjimą, įsitikinimus ar pažiūras, amžių, lytinę orientaciją, negalią, etninę priklausomybę, religiją, be kita ko, privalo: sudaryti vienodas darbo sąlygas, galimybes kelti kvalifikaciją, siekti profesinio mokymo, persikvalifikuoti, įgyti praktinę darbo patirtį, taip pat teikti vienodas lengvatas (7 str. 2 p.); už tokį patį ir vienodos vertės darbą mokėti vienodą darbo užmokestį (7 str. 5 d.). Lygių galimybių pažeidimu laikomas šiame įstatyme nustatytų pareigų nevykdymas ar netinkamas jų vykdymas ir draudimų nesilaikymas (Lygių galimybių įstatymo 10 str.). Asmuo, manantis, kad buvo pažeistos jo lygios galimybės, turi teisę su skundu dėl lygių galimybių pažeidimo kreiptis į lygių galimybių kontrolierių, kuris tiria tokius skundus ir dėl jų priima sprendimą Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo nustatyta tvarka (Lygių galimybių įstatymo 12 str. 1 d., 15 str. 1, 2 d.).
Vadovaujantis Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 12 str. 1 d. lygių galimybių kontrolierius tiria skundus dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos ir teikia su tuo susijusias objektyvias ir nešališkas konsultacijas. Minėto įstatymo 23 str. 1 d. 1-5 p. nustatyta, kad tirdamas skundą lygių galimybių kontrolierius išsiaiškina: 1) skunde minimų sprendimų ar skundžiamų veiksmų buvimo ar nebuvimo faktą; 2) kuo remiantis ir kokiomis aplinkybėmis sprendimai arba veiksmai padaryti; 3) ar skunde minimi sprendimai arba veiksmai prieštarauja įstatymams bei kitiems teisės aktams; 4) kas padarė pažeidimą, dėl kokių priežasčių (ar tikslų) tai padaryta, koks pažeidimų mastas, kaip pažeidimą padariusieji asmenys aiškina savo veiksmus; 5) kokie faktai ar įrodymai patvirtina padarytąjį teisės aktų pažeidimą. Baigus nagrinėti skundą, surašoma pažyma, kurioje nurodoma tyrimo metu nustatytos aplinkybės, surinkti įrodymai bei veiksmų juridinis įvertinimas (Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 23 str. 4 d.). Pagal Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 24 str. 4 p., tyrimo metu ar atlikęs tyrimą, lygių galimybių kontrolierius gali priimti sprendimą atmesti skundą, jeigu nepasitvirtino jame nurodyti pažeidimai.
Taigi, Lygių galimybių įstatymo 7 str. 2, 5 p. darbdaviui nustatyta pareiga užtikrinti darbuotojams lygias galimybes darbe, nepaisant jų amžiaus, ir už tokį patį bei vienodos vertės darbą mokėti darbuotojams tokį patį darbo užmokestį.
Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad Tarnybai pateiktų skundų teiginius, jog dirbdama įmonėje pareiškėja patyrė diskriminaciją dėl amžiaus ir diskriminaciją darbo užmokesčio srityje, pareiškėja grindė tokiomis aplinkybėmis: pareiškėja nuo 2002-01-21 įmonėje dirbo sandėlio vedėja - farmacinės veiklos vadove; 2015-02-04 pareiškėja pasirašė visiškos materialinės atsakomybės sutartį dėl materialinių vertybių patikėjimo darbinėms funkcijoms vykdyti; 2015-03-26 įmonės direktoriaus K. L. įsakymu pareiškėjai paskirta drausminė nuobauda - papeikimas, kuri buvo panaikinta Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos 2015-06-05 sprendimu; 2015-07-29 įvyko pareiškėjos konfliktas su įmonės finansininke K. M. ir direktoriumi K. L. dėl materialinių vertybių priėmimo – perdavimo ir 2015-08-03 įmonės direktoriaus įsakymu pareiškėjai paskirta drausminė nuobauda; nuo 2015 m. balandžio mėn. prasidėjo įmonės vadovo derybos su pareiškėja dėl darbo sutarties nutraukimo, siekiant įdarbinti pareiškėjos pareigose jauną, energingą 29 m. darbuotoją G. P., tačiau pareiškėjos atleidimas iš darbo užsitęsė iki 2015-08-03, nes G. P. tą dieną sukako darbo stažas, tinkamas pareiškėjos pareigoms užimti; pareiškėjos, kaip farmacinės veiklos vadovės, darbo užmokestis sudarė 1230 Eur, o farmacinės veiklos specialistės E. Z. - 1530 Eur, nors pareiškėjos atsakomybė buvo žymiai didesnė (b. l. 64-66, 67-68, 72-75, 76). Šioje byloje ginčijamą 2016-09-09 pažymą Tarnyba priėmė nustačiusi, kad pareiškėja psichologinį spaudimą darbe, drausminės nuobaudos skyrimą, siekimą ją atleisti ir atleidimą iš pareigų patyrė ne dėl savo amžiaus, o išimtinai dėl tarpasmeninio konflikto, kilusio tarp pareiškėjos bei įmonės vadovo ir kitų darbuotojų, t. y. darbdavio siekis atleisti pareiškėją iš darbo nebuvo sąlygotas pareiškėjos amžiaus, taip pat nustačiusi, kad pareiškėja ir farmacinės veiklos specialistė E. Z. dirbo ne tą patį ir nevienodos vertės darbą, už kurį, atsižvelgiant į esamą pasiūlą darbo rinkoje, šioms darbuotojoms buvo mokami jų darbo sutartyse sulygti darbo užmokesčiai (b. l. 77-82). Taigi, šioje byloje ginčijamu sprendimu Tarnyba konstatavo nesant pagrindo teigti, kad pareiškėja, dirbdama įmonėje, patyrė diskriminaciją dėl amžiaus ir diskriminaciją darbo užmokesčio srityje.
Pareiškėja diskriminaciją dėl amžiaus grindžia aplinkybe, kad jos atleidimas buvo sąlygotas darbdavio siekiu į jos užimamas pareigas priimti jauną (29 m.) ir energingą darbuotoją G. P., kuri, 2015-08-03 atleidus pareiškėją iš pareigų, tą pačią dieną buvo paskirta eiti iki tol jos užimtas pareigas. Įmonės vadovas nesutinka su tokiais pareiškėjos teiginiais ir nurodo, kad dėl D. G. netinkamai atliekamų tiesioginių farmacinės veiklos vadovo pareigų ir dėl jos neetiško bendravimo su pavaldžiais darbuotojais jis siekė įdabinti farmacinės veiklos vadovu kitą asmenį.
Byloje nėra ginčo dėl to, kad 2015 m. pradžioje tarp pareiškėjos ir įmonės vadovo, taip pat tarp pareiškėjos ir jai pavaldžių darbuotojų susiklostė konfliktiški santykiai, taip pat nustatyta, kad įmonės vadovas 2015-08-03 įsakymais Nr. 2015-081 ir Nr. 2015-082 pareiškėjai paskyrė drausmines nuobaudas – papeikimą ir atleidimą iš darbo, kurias, kaip neteisėtas ir nepagrįstas, panaikino Vilniaus apylinkės teismas 2015-11-06 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-38010-996/2015. Įsiteisėjusiame Vilniaus apylinkės teismo 2015-11-06 sprendime civilinėje byloje Nr. 2-38010-996/2015 be kita ko yra konstatuota, kad būtent dėl kilusios konfliktinės situacijos įmonės vadovas tendencingai siekė atleisti pareiškėją iš užimamų pareigų. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016-07-04 sprendime administracinėje byloje Nr. I-4407-561/2016 pažymėta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo nurodyti įmonės vadovo 2015-08-03 įsakymais pareiškėjai paskirtų drausminių nuobaudų panaikinimo motyvai buvo susiję su pareiškėjos elgesio vertinimu įmonės vidinių teisės aktų kontekste, o neturtinės žalos priteisimo pagrindas - patirtas psichologinis spaudimas iš darbdavio pusės ir jo elgesys susidarius konfliktinei situacijai įmonėje. Taigi, aukščiau paminėtų faktinių aplinkybių visuma sudaro pagrindą teigti, kad pareiškėja buvo atleista iš užimamų farmacinės veiklos vadovo pareigų būtent dėl tarp jos ir įmonės vadovo bei kitų įmonės darbuotojų susiklosčiusių konfliktinių santykių. Pažymėtina, kad pareiškėja, teigdama, jog ji buvo atleista iš pareigų būtent dėl jos vyresnio amžiaus (lyginant su G. P. amžiumi), nenurodė teismui jokių objektyvių duomenų, kurie galėtų paneigti aplinkybę, kad įmonės vadovas, paskirdamas G. P. eiti farmacinės veiklos vadovo pareigas, neatsižvelgė į šio asmens kvalifikaciją ir gebėjimus. Aplinkybė, kad pareiškėja buvo atleista iš pareigų tą pačią dieną, kai G. P. įgijo tinkamą darbo stažo trukmę tam, kad galėtų eiti farmacinės veiklos vadovo pareigas, pati savaime nepatvirtina, kad pareiškėjos atleidimas iš pareigų buvo sąlygotas būtent jos amžiaus. Kitų objektyvių duomenų, kurie galėtų patvirtinti pareiškėjos teiginį, kad ji buvo atleista iš pareigų diskriminuojant ją dėl amžiaus, byloje nenustatyta. Teismo vertinimu, byloje esanti medžiaga nesudaro pagrindo teigti, kad darbdavio siekis atleisti iš darbo pareiškėją buvo sąlygotas jos amžiaus (46 metai), todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti esant pareiškėjos diskriminaciją amžiaus pagrindu.
Dėl pareiškėjos teiginio, kad ji patyrė diskriminaciją darbo užmokesčio srityje dėl to, jog jos darbo užmokestis buvo mažesnis už kitos darbuotojos (E. Z.), kuri, pareiškėjos teigimu, dirbo tą patį darbą tose pačiose pareigose, teismas pasisako, kad Lygių galimybių įstatymo 7 str. 5 p. nuostatos įpareigoja darbdavį mokėti darbuotojams tokį patį darbo užmokestį už tokį patį bei vienodos vertės darbą. Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 186 str., darbuotojo darbo užmokestis priklauso nuo darbo kiekio ir kokybės, įmonės veiklos rezultatų bei darbo paklausos ir pasiūlos darbo rinkoje. Taigi, pareiga mokėti vienodą darbo užmokestį darbdaviui atsiranda tik esant įstatyme nustatytų aplinkybių visetui: darbuotojai turi dirbti tokį patį ir tokios pačios vertės darbą. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja įmonėje ėjo sandėlio vedėjos - farmacinės veiklos vadovės pareigas, o E. Z. - farmacinės veiklos specialistės pareigas. Taigi, pareiškėja ir E. Z. įmonėje ėjo skirtingas pareigas ir jų darbo vertė buvo nevienoda. Taip pat byloje nėra ginčo dėl to, kad darbdavys pareiškėjai ir E. Z. mokėjo skirtingo dydžio šių įmonės darbuotojų darbo sutartyse nurodytą darbo užmokestį, kurio dydis buvo nustatytas darbuotojo ir darbdavio tarpusavio susitarimu. Pažymėtina, kad pareiškėja, manydama, jog jos teisės yra pažeidžiamos nemokant jai tinkamo atlyginimo, turėjo teisę šias aplinkybes ginčyti teismine tvarka, tačiau pareiškėja tokių darbo sutarties sąlygų neginčijo ir su jomis sutiko. Teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad įmonės vadovas, mokėdamas pareiškėjai mažesnį, nei E. Z. darbo užmokestį, Lygių galimybių įstatymo 7 str. 5 p. reikalavimų nepažeidė ir nediskriminavo pareiškėjos darbo užmokesčio srityje.
Vadovaudamasis ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis ir atsižvelgdamas į byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą teismas daro išvadą, kad Tarnyba, priimdama ginčijamą pažymą, faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė tinkamai, ginčijama Tarnybos 2016-09-09 pažyma yra pagrįsta, teisėta ir atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, todėl skundo reikalavimas panaikinti šį administracinį aktą atmestinas (ABTĮ 88 str. 1 p.). Teismui konstatavus, kad Tarnybos 2016-09-09 pažyma yra teisėta ir pagrįsta, nėra teisinio pagrindo įpareigoti Tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2015-07-15 skundą (2015-07-22 ir 2015-08-03 skundo papildymus / patikslinimus).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendė:
Pareiškėjos D. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.