- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2026-03-10
- Bylos Nr.
- eI3-4097-428/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-06206-2025-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jolanta Medvedevienė, Audrius Grauželis, Daina Kukalienė
- Pareiškėjas
- R. D.
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos
- Trečiasis asmuo
- M. B.
- Kategorijos
- 18.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 18.12pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Dainos Kukalienės ir Jolantos Medvedevienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. D. skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui M. B. dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. D. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovės – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ukmergės skyriaus vedėjo (toliau – NŽT) 2017 m. lapkričio 28 d. įsakymą Nr. 47VĮ-816-(14.47.2.) „Dėl fizinių asmenų, kuriems asmeninio ūkio žemė suteikta pažeidžiant įstatymus, taip pat kurie nenaudoja jiems suteiktos asmeninio ūkio žemės asmeninio ūkio poreikiams, asmeninio ūkio žemės sklypų naudojimo teisės nutraukimo“ ir jo priedą toje dalyje, kuria nutraukta A. D. asmeninio ūkio žemės sklypo naudojimo teisė.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jo atstovė advokatė 2025 m. rugsėjo 5 d. elektroniniu paštu kreipėsi į NŽT, prašydama leisti pareiškėjui iš valstybės įsigyti žemės sklypą, kuris Želvos apylinkės I-ojo šaukimo tarybos 11-osios sesijos 1992 m. liepos 10 d. sprendimu buvo skirtas pareiškėjo motinai A. D. Žemės sklypas 2,80 ha ploto asmeniniam ūkiui buvo skirtas ir suprojektuotas Laumėnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte (projekt. Nr. 44-2), patvirtintame Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. 2893-81.
Pažymėjo, kad įsiteisėjusiu Ukmergės rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-1593-1040/2017 nustatyta, jog pareiškėjas po motinos A. D. mirties (duomenys neskelbtini) per įstatymo nustatytą terminą priėmė palikimą, faktiškai pradėjęs valdyti paveldimą turtą. Taip pat nurodė, kad Ukmergės rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2YT-655-675/2017 pareiškėjui buvo atnaujintas terminas įregistruoti gyvenamąjį namą su priklausiniais, esantį (duomenys neskelbtini), kurį jo motina 1989 m. sausio 26 d. buvo įsigijusi sutarties pagrindu.
Teigė, kad NŽT Ukmergės skyriaus 2017 m. balandžio 3 d. rašte Nr. 47SD-842-(14.47.104) buvo nurodyta, jog 1992 m. liepos 10 d. sprendimu A. D. buvo skirta 3,00 ha asmeninio ūkio žemės kartu su namų valdos sklypu, t. y. 0,30 ha namų valdai (projekt. Nr. 44-1 ) ir 2,80 ha asmeniniam ūkiui (projekt. Nr. 44-2). Rašte taip pat pažymėta, kad po pareiškėjo motinos mirties nuo 2005 m. asmeninio ūkio žemė nebuvo naudojama, nemokami žemės mokesčiai, o žemę deklaruoja kitas asmuo.
Atkreipė dėmesį, kad 2025 m. spalio 6 d. elektroniniu paštu gavo NŽT atsakymą, kuriame nurodyta, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – Žemės reformos įstatymas) 15 straipsnio 1 ir 12 dalimis bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamojoje vietovėje“ (toliau – Nutarimas) 2.7 punktu, buvo priimtas NŽT Ukmergės skyriaus vedėjo 2017 m. lapkričio 8 d. įsakymas Nr. 47VĮ-816-(14.47.2.), kuriuo nutraukta A. D. suteikto 2,80 ha asmeninio ūkio žemės sklypo (projekt. Nr.44-2) naudojimosi teisė, nes žemė buvo nenaudojama. NŽT taip pat nurodė, kad asmeninio ūkio žemės privatizavimas galimas tik naudojamai asmeninio ūkio žemei, todėl galimybės pareiškėjui įsigyti šį sklypą nėra.
Pažymėjo, kad kartu su minėtu atsakymu skundžiamas NŽT Ukmergės skyriaus vedėjo 2017 m. lapkričio 8 d. įsakymas Nr. 47VĮ-816-(14.47.2.) nebuvo pateiktas. Dėl šios priežasties pareiškėjo atstovė 2025 m. spalio 27 d. elektroniniu paštu kreipėsi į NŽT, prašydama pateikti šio įsakymo kopiją. Skundžiamas įsakymas pareiškėjui buvo atsiųstas 2025 m. spalio 28 d., ir būtent tą dieną pareiškėjas pirmą kartą su juo susipažino. Todėl pareiškėjas teigia, kad vieno mėnesio terminas įsakymui ginčyti nėra praleistas.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teigimu, skundžiamas įsakymas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes jame nurodytos faktinės aplinkybės neatitinka tikrosios situacijos. Pareiškėjas nurodė esantis vienintelis A. D. įpėdinis, kuris teismo sprendimu yra priėmęs palikimą, todėl visos su žeme susijusios turtinės teisės jam priklauso nuo palikimo atsiradimo dienos, t. y. nuo (duomenys neskelbtini).
Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad savo įpėdinio teises įgyvendino nuosekliai ir sąžiningai. Įsiteisėjus teismo sprendimui dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo, jis ėmėsi veiksmų sutvarkyti paveldėtą turtą ir kreipėsi į NŽT dėl tiek namų valdos, tiek asmeninio ūkio žemės sklypų tvarkymo ir įsigijimo procedūrų. Pareiškėjas sėkmingai užbaigė namų valdos žemės sklypo privatizavimo procedūras, o jo veiksmai patvirtina aiškią valią perimti ir sutvarkyti visą paveldėtą turtą, įskaitant su žeme susijusias teises.
Atsakovė NŽT su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepime nurodė, kad Želvos apylinkės 1992 m. liepos 10 d. šaukimo Tarybos 11-osios sesijos sprendimu A. D. (pareiškėjo motinai) buvo skirta 3,00 ha asmeninio ūkio žemės kartu su namų valdos sklypu. Šie žemės sklypai buvo suprojektuoti Laumėnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. 2893-81, t. y. 0,30 ha namų valdai ir 2,80 ha asmeniniam ūkiui. A. D. mirus, nuo 2005 m. asmeninio ūkio žemė nebuvo naudojama pagal paskirtį, už ją nebuvo mokami žemės mokesčiai, o žemė buvo deklaruojama kito asmens.
Nurodė, kad pagal Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 1 ir 12 dalis bei Nutarimo 2.7 punkto nuostatas, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ukmergės skyriaus vedėjas 2017 m. lapkričio 28 d. priėmė įsakymą Nr. 47VĮ-816-(14.47.2.) „Dėl fizinių asmenų, kuriems asmeninio ūkio žemė suteikta pažeidžiant įstatymus, taip pat, kurie nenaudoja jiems suteiktos asmeninio ūkio žemės asmeninio ūkio poreikiams, asmeninio ūkio žemės sklypų naudojimo teisės nutraukimo“, kuriuo buvo nutraukta pareiškėjo motinos asmeninio ūkio žemės sklypo (projektinis Nr. 44-2, 2,80 ha ploto) naudojimosi teisė, kadangi ši žemė nebuvo naudojama pagal paskirtį.
Pažymėjo, kad asmeninio ūkio žemės suteikimo ir naudojimo sąlygas bei tvarką reglamentuoja Žemės reformos įstatymas ir jį įgyvendinantys teisės aktai. Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmeninio ūkio žeme laikytina žemė, kuri pagal įstatymus buvo suteikta ir naudojama fizinių asmenų asmeninio ūkio reikmėms, o to paties straipsnio 12 dalyje numatyta, kad asmeninio ūkio žemė neparduodama ir vietoj jos kiti žemės sklypai nesuteikiami fiziniams asmenims, kuriems ji suteikta pažeidžiant įstatymus, taip pat asmenims, kurie patys nenaudoja jiems suteiktos žemės asmeninio ūkio poreikiams Vyriausybės nustatyta tvarka. Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad asmeninio ūkio žemės statusas siejamas su dviejų sąlygų buvimu: pirma, žemė turi būti suteikta laikantis teisės aktų reikalavimų, ir, antra, ji turi būti faktiškai naudojama asmens, kuriam buvo suteikta. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, asmuo praranda teisę šią žemę įsigyti nuosavybėn ar naudoti kitais teisėtais būdais. Tokia pozicija nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-2886/2012; 2014 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-216/2014; 2016 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2064-525/2016).
Atkreipė dėmesį, kad Nutarimo (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. rugsėjo 12 d. nutarimo Nr. 879 redakcija, galiojusi iki 2011 m. rugpjūčio 24 d.) 3.2 punkte buvo nustatyta, kad apskričių viršininkai kasmet iki gegužės 31 d. privalo nustatyti fizinius asmenis, kurie patys nenaudoja jiems suteiktos asmeniniam ūkiui ar tarnybinėms daloms žemės pagal paskirtį (yra išvykę gyventi į kitą vietovę, o žemė yra apleista ir nedirbama). Pagal šio Nutarimo 8 punktą žemėtvarkos skyrius sudaro tokių asmenų sąrašą, kurį tvirtina apskrities viršininkas. Taip pat Žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamojoje vietovėje tvarkos aprašo 8 punkte buvo nustatyta, kad rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektus asmeninio ūkio žemės sklypai tokiems asmenims neprojektuojami.
Motyvuojamoji dalis
Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybinės žemės sklypų naudotojai, kuriems žemė suteikta teisės aktų nustatyta tvarka, iki nuomos ar pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo privalo mokėti žemės nuomos mokestį. Seniūnijos kasmet vykdo asmeninio ūkio žemės naudojimo apskaitą. Pažymėtina, kad pareiškėjas teismui nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių žemės nuomos mokesčio mokėjimą, išrašų iš seniūnijos ūkinių knygų ar kitų duomenų, leidžiančių konstatuoti, jog jis nuolat naudojosi Žemės sklypu.
Žemesnės instancijos teismas
Apibendrinus nurodytą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, atsakovė padarė išvada, kad tais atvejais, kai asmeninio ūkio žemė nenaudojama pagal paskirtį, asmuo praranda teisę ją įsigyti nuosavybėn ir naudoti kitais teisėtais būdais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, jog pats asmeninio ūkio žemės nenaudojimo faktas yra pakankamas pagrindas nutraukti naudojimosi ja teisę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-2886/2012).
Atsakovės teigimu, NŽT tinkamai įvertino visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė teisės aktų nuostatas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą įsakymą, todėl prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl asmeninio ūkio žemės naudojimo teisės nutraukimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Ginčo dalykas yra Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ukmergės skyriaus vedėjo 2017 m. lapkričio 28 d. įsakymo Nr. 47VĮ-816-(14.47.2.) dalis, kuria buvo nutraukta pareiškėjo motinai A. D. suteikto 2,80 ha asmeninio ūkio žemės sklypo naudojimo teisė, teisėtumas ir pagrįstumas.
Pareiškėjo teigimu skundžiamas sprendimas eliminuoja pareiškėjo, t. y. A. D. (mirusios (duomenys neskelbtini)) vienintelio įpėdinio, teisę įgyti 2,80 ha asmeninio ūkio žemę iš valstybės, nes šiuo sprendimu neteisėtai buvo nutraukta A. D. suteikto 2,80 ha asmeninio ūkio žemės sklypo naudojimo teisė.
Nagrinėjamojoje byloje svarbu nustatyti, ar faktiškai asmeninio ūkio žemė buvo nenaudojama pagal paskirtį, t. y ar trečiųjų asmenų deklaravimas gali būti laikomas pakankamu pagrindu nutraukti naudojimo teisę, bei ar skundžiamas įsakymas galėjo būti priimtas ir taikomas, kai pareiškėjas jau buvo priėmęs palikimą (nors tai formaliai patvirtinta vėliau).
Nustatytos faktinės aplinkybės
Pareiškėjo motinai A. D. Želvos apylinkės I-ojo šaukimo tarybos 11-osios sesijos 1992 m. liepos 10 d. sprendimu buvo skirta 3,00 ha asmeninio ūkio žemės sklypas kartu su namų valdos sklypu, t. y. 0,30 ha namų valdai ir 2,80 ha asmeniniam ūkiui.
Žemės sklypai buvo suprojektuoti Laumėnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. 2893-8.
Įsiteisėjusiu Ukmergės rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-1593-1040/2017 nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjas po motinos A. D. mirties (duomenys neskelbtini), per įstatymo nustatytą terminą priėmė palikimą, faktiškai pradėjęs valdyti paveldimą turtą. Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas tikslu gauti paveldėjimo teisės liudijimą.
Įsiteisėjusia Ukmergės rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2YT-655-675/2017 pareiškėjui atnaujintas terminas įregistruoti VĮ „Registrų centras“ gyvenamąjį namą su priklausiniais, esantį (duomenys neskelbtini), įsigytą jo motinos 1989 m. sausio 26 d.
Pareiškėjo įgaliota atstovė advokatė 2025 m. rugsėjo 5 d. elektroniniu paštu kreipėsi į NŽT su prašymu dėl galimybės R. D. įsigyti nuosavybėn (pirkti) iš valstybės I-ojo šaukimo Tarybos 11-osios sesijos 1992 m. liepos 10 d. sprendimu skirtą pareiškėjo motinai A. D. 2,80 ha ploto asmeninio ūkio žemę (projekt. Nr. 44-2).
NŽT 2025 m. spalio 6 d. elektroniniu paštu informavo pareiškėją apie skundžiamą nagrinėjamojoje byloje 2017 m. lapkričio 28 d. įsakymą Nr. 47VĮ-816-(14.47.2.), kuriuo pareiškėjo motinos asmeninio ūkio nuodijimo teisė buvo nutraukta ir dėl to jis prarado galimybę pirkti asmeninio ūkio žemę.
Iš Ukmergės rajono savivaldybės pateiktos informacijos nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad ginčo žemės sklypas (kadastro Nr. 8128/0001:291) buvo naudojamas laikinos nuomos pagrindu iki 2021 m. liepos mėn., vėliau su M. B. – trečiuoju suinteresuotu asmeniu, sudaryta ilgalaikė nuomos sutartis. Ukmergės rajono savivaldybės duomenimis, M. B. nuomos mokesčius moka teisėtai ir laiku, tačiau informacijos apie nuomos mokesčių skaičiavimą ar mokėjimus A. D. ar R. D. vardu savivaldybė neturi.
Dėl skundžiamo įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo
Pareiškėjas ginčijamo įsakymo neteisėtumą grindžia teiginiu, kad asmeninio ūkio žemė nebuvo faktiškai naudojama arba perduota tretiesiems asmenims, o jos deklaravimas kitų asmenų vardu nesudaro pakankamo pagrindo laikyti ją naudojama pagal paskirtį. Be to, pareiškėjas nurodo, kad žemės naudojimo teisė negalėjo būti nutraukta neįvertinus paveldėjimo aplinkybių ir faktinės situacijos vietoje, todėl NŽT išvada dėl žemės nenaudojimo yra nepagrįsta ir neproporcinga.
Atsakovė laikosi nuomonės, kad ginčijamas įsakymas yra teisėtas, pagrįstas ir atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Atsakovė savo argumentus grindė tuo, kad Želvos apylinkės Tarybos 1992 m. liepos 10 d. sprendimu A. D. buvo suteikta 3,00 ha asmeninio ūkio žemės kartu su namų valdos sklypu, suprojektuota žemės reformos projekte. Nustačius, kad po jos mirties asmeninio ūkio žemė ilgą laiką nebuvo naudojama pagal paskirtį, nemokami žemės mokesčiai ir žemė deklaruojama kitų asmenų, skundžiamu įsakymu buvo nutraukta 2,80 ha asmeninio ūkio žemės sklypo naudojimo teisė.
Skundžiamas atsakovės 2017 m. lapkričio 28 d. įsakymas Nr. 47VĮ-816-(14.47.2.) priimtas vadovaujantis Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 1 ir 12 dalimis bei Nutarimo 2.7 punkto pagrindu.
Kaip matyti iš skundžiamo įsakymo turinio, šio įsakymo 1 punktu nutraukta asmeninio ūkio žemės sklypų naudojimo teisė su fiziniais asmenimis, kuriems asmeninio ūkio žemė suteikta pažeidžiant įstatymus, taip pat tiems, kurie nenaudoja jiems suteiktos asmeninio ūkio žemės asmeninio ūkio poreikiams, pagal pridedamą sąrašą (pridedama).
Skundžiamo įsakymo priede „Fiziniams asmenims, kuriems asmeninio ūkio žemė suteikta pažeidžiant įstatymus, taip pat tiems, kurie nenaudoja jiems suteiktos žemės ir kuriems nutraukiama naudojimo teisė – sąrašas“ nurodyta pareiškėjo motinos pavardė, su kuria buvo nutraukta 2,80 ha asmeninio ūkio žemės sklypo Nr. 44 (duomenys neskelbtini), naudojimo teisė, motyvuojant, kad pareiškėjo motina mirusi, o žemė deklaruojama kitų asmenų.
Pagal Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį (galiojusią skundžiamo įsakymo priėmimo metu), asmeninio ūkio žeme laikoma žemė, kuri buvo suteikta pagal įstatymus ir faktiškai naudojama asmeninio ūkio reikmėms. To paties straipsnio 12 dalyje įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad asmeninio ūkio žemė neparduodama ir vietoj jos kiti žemės sklypai nesuteikiami fiziniams asmenims, kurie patys nenaudoja jiems suteiktos žemės asmeninio ūkio poreikiams Vyriausybės nustatyta tvarka.
Pagal Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 1 ir 12 dalis, nors bendras asmeninio ūkio žemės pardavimo draudimas nenumatytas, žemės naudojimo teisė yra sąlyginė – jos egzistavimas tiesiogiai priklauso nuo faktinio naudojimo pagal paskirtį, o nustačius nenaudojimą, teisė gali būti nutraukta, kartu prarandant galimybę šią žemę privatizuoti.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad asmeninio ūkio žemės teisinis režimas grindžiamas principu, kad tokia žemė suteikiama konkrečiam tikslui – asmeninio ūkio veiklai vykdyti. Todėl teisė į šią žemę siejama su faktiniu jos naudojimu pagal paskirtį. Asmeniui nenaudojant jam suteiktos asmeninio ūkio žemės asmeninio ūkio poreikiams, jis praranda teisę ją įsigyti ar toliau naudoti, o žemė gali būti grąžinama į laisvos valstybinės žemės fondą. Asmeninio ūkio žemės nenaudojimo faktas yra pakankamas ir savarankiškas pagrindas nutraukti naudojimo teisę, nepriklausomai nuo subjektyvių asmens ketinimų ateityje tokią žemę naudoti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2886/2012, 2014 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-216/2014).
Taigi, asmeninio ūkio žeme laikoma žemė, kuri pagal įstatymus buvo suteikta ir fizinių asmenų naudojama asmeniniam ūkiui. Asmeninio ūkio žeme teisėtam naudojimui yra būtinos dvi sąlygos: skyrimas ir naudojimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-155-1062/2021).
Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 1 ir 12 dalies nuostatos konkretizuotos Nutarimu patvirtintame Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo tvarkos apraše (toliau – Aprašas). Jame detaliai nustatyta procedūra, kaip sprendžiamas netinkamai arba neteisėtai suteiktos bei nenaudojamos asmeninio ūkio žemės naudojimo klausimas, kurios tikslas – užtikrinti, kad žemė būtų naudojama pagal paskirtį ir nebūtų piktnaudžiaujama žemės suteikimu.
Minėto Nutarimo 2.7 punktas, galiojęs ginčijamo sprendimo priėmimo metu, įpareigojo žemėtvarkos skyrius kasmet iki gegužės 31 d. nustatyti fizinius asmenis, kuriems žemė buvo suteikta neteisėtai arba kuri patys nenaudoja suteiktos žemės savo asmeniniam ūkiui. Tokie asmenys turėjo būti įrašomi į sąrašą, kuriame nurodomi jų vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, sprendimo data ir numeris, žemės plotas ir vieta. Sąrašą tvirtino žemėtvarkos skyriaus vedėjas.
Atsižvelgus į nurodyta teisinį reglamentavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, galima teigti, jog asmeninio ūkio žemės pardavimas ar suteikimas galimas tik teisėtai ją naudojantiems asmenims, jei nustatoma, kad žemė nenaudojama arba suteikta pažeidžiant įstatymus, tokia teisė nesuteikiama ar nutraukiama.
Be to pagal Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalį, asmenys, kuriems suteikta teisė naudotis valstybine žeme žemės reformos metu, privalo mokėti žemės nuomos mokestį iki nuomos ar pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo.
Pareiškėjas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių nei faktinį asmeninio ūkio žemės naudojimą, nei mokesčių mokėjimą, nei kitų veiksmų, leidžiančių konstatuoti, kad jis ar jo motina faktiškai naudojosi ginčo žemės sklypu.
Pareiškėjo argumentai dėl paveldėjimo teisinių pasekmių negali paneigti nustatyto asmeninio ūkio žemės nenaudojimo fakto. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.52 straipsnį, įpėdinis perima palikėjo turtines teises tokios apimties ir tokios būklės, kokios jos egzistavo palikimo atsiradimo momentu. Jei asmeninio ūkio žemė nebuvo naudojama pagal paskirtį ir dėl to buvo prarastos įstatyme numatytos teisės, tokios teisės negali būti atkurtos vien paveldėjimo pagrindu. Įpėdinis negali įgyti daugiau teisių, nei turėjo pats palikėjas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad sąvoka „naudojama“ turi būti aiškinama kaip reiškianti faktinį žemės naudojimą, t. y. kai pats naudotojas tiesiogiai pritaiko naudingąsias žemės savybes, bei kad į šios sąvokos apimtį nepatenka naudos gavimas kitais būdais, pavyzdžiui, nuomojant (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P403-101, 2011 m. kovo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-171/2011).
Įvertinus nustatytas aplinkybes, teisinį reglamentavimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, konstatuotina, kad ginčijamas įsakymas pareiškėjo motinos atžvilgiu buvo priimtas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, įvertinus visus teisiškai reikšmingus faktus ir laikantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų teisėtumo ir objektyvumo principų.
Aplinkybė, kad pareiškėjas apie sprendimą sužinojo vėliau, savaime nepaneigia sprendimo teisėtumo, nes individualus administracinis aktas sukelia teisines pasekmes nuo jo priėmimo momento, o pareiga įrodyti savo teisių pažeidimą tenka pareiškėjui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 56 straipsnis).
Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Nacionalinė žemės tarnyba pagrįstai konstatavo asmeninio ūkio žemės nenaudojimą pagal paskirtį, teisingai taikė Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 1 ir 12 dalis bei Nutarimo 2.7 punkto nuostatas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą nutraukti žemės sklypo naudojimo teisę. Todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pareiškėjas skundu taip pat prašė atlyginti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų paskaičiavimu ir pagrindimu. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai.
Nagrinėjamu atveju, sprendimu atmetus pareiškėjo skundą, t. y. sprendimą priėmus atsakovės naudai, skundu pareikštas pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmetamas (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo R. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.