Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ievos Gavelytės-Kalytienės ir Nijolės Žimkienės,

asmeniui, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, A. V., jo gynėjui advokatui Kęstučiui Ožiūnui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, A. V. (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 16 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo ir baudžiamoji byla A. V. atžvilgiu nutraukta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame skunde A. V. nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu bei prašo jo atžvilgiu priimti naują (išteisinamąjį) nuosprendį. Atsižvelgus į tai bei byloje nenustačius padarytų kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, teisėjų kolegija pasisako tik apeliacinio skundo ribose.

5. Apeliaciniame skunde A. V. prašo jį išteisinti nustačius, kad nagrinėjamo įvykio metu jis veikė esant būtinosios ginties sąlygoms, be to, šioje byloje būtina įvertinti ir tariamos būtinosios ginties situacijos susidarymą. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga ir įvertinusi joje esančią surinktų duomenų visumą, skundžiamo nuosprendžio bei apeliacinio skundo motyvus, sprendžia, jog apelianto prašymas yra nepagrįstas, kadangi aptariamu atveju nėra jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių tariamai susidariusią būtinosios ginties situaciją.

6. BK 28 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, kai asmuo, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto arba tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Pabrėžtina, kad aptariamo straipsnio taikymui būtina tai, jog situacija atitiktų tam tikras sąlygas, t. y. kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus bei akivaizdus. Pagal teismų praktiką, kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne tik besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-135-648/2016, 2K-64-696/2017). Atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas arba baudžiamasis nusižengimas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287-697/2017, 2K-71-895/2018).

7. Jei pavojingo kėsinimosi realiai nebuvo, tačiau, klaidingai įvertinęs aplinkybes, asmuo jį įžvelgia ir pradeda gintis, susidaro tariamosios būtinosios ginties situacija. Tariamoji būtinoji gintis neužtraukia baudžiamosios atsakomybės ir yra traktuojama kaip būtinoji gintis, jeigu, nors realaus pavojingo kėsinimosi nebuvo, tačiau susidariusios įvykio aplinkybės leido pagrįstai manyti, kad kėsinimasis prasidėjo ar tiesiogiai gresia, o besiginantysis neturėjo ir negalėjo numatyti, kad šias aplinkybes suvokė klaidingai. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-568-139/2015). Taigi būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kai viena pusė nesiruošia pavartoti smurto, o smurtas pavartojamas netikėtai esant užpultam. Prasidėjęs ar tiesiogiai gresiantis pavojingas kėsinimasis turi egzistuoti ir būti nepasibaigęs gynybos veiksmų atlikimo metu; anksčiau įvykę konfliktai nei prasidėjusiu, nei tiesiogiai gresiančiu pavojingu kėsinimusi negali būti laikomi (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-326/2015, 2K-7-62-489/2015).

8. Apeliantas nurodo, kad byloje esantys vaizdo įrašai sudaro nekvestionuotiną pagrindą pripažinti, jog jo veiksmuose yra būtinosios ginties požymiai. Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su apeliacinio skundo argumentais, pažymi, jog, priešingai nei teigia A. V., baudžiamosios bylos medžiagoje esantys duomenys pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti objektyviai bei visapusiškai, juos siejant į loginę, nuoseklią, nenutrūkstamą faktų grandinę, kuri neabejotinai įrodo, kad A. V. veiksmuose pagrįstai nenustatyti nei būtinosios ginties, nei tariamos būtinosios ginties požymiai, dėl ko šie apeliacinio skundo argumentai yra atmetami.

8.1. Iš 2023 m. rugpjūčio 10 d. kitų objektų apžiūros protokolo matyti, kad apžiūrėti vaizdo įrašai iš įvykio vietos, kuriuos 2023 m. gegužės 31 d. el. paštu atsiuntė liudytojas I. F. (I. F.) (1 t., b. l. 83–86, 87–95) . Vaizdo įraše pavadinimu „nr1 2023-05-25“ yra užfiksuota įvykio pradžia, kada A. V. prieina prie tarp metalinių garažų esančiame keliuke stovinčių žmonių (nukentėjusiojo A. T., liudytojų T. T. (T. T.), H. V. (H. V.) ir I. F.). Nors vaizdo įrašas yra prastos kokybės, pažymėtina, kad pokalbio tarp A. V. ir kitų šiame įvykyje dalyvavusių žmonių metu neužfiksuoti jokie požymiai, jog tarp šių asmenų būtų prasidėjęs koks nors konfliktas. To nepatvirtina stebima susirinkusių asmenų kūno kalba, be to, kaip matyti iš tolesnio vaizdo įrašo turinio, A. V. vėliau išėjo iš susitikimo vietos ramiai bei neskubėdamas, t. y., be jokių ženklų, kad jis jautėsi lyg jo gyvybei ar sveikatai grėstų realus pavojus. Pabrėžtina ir tai, jog, kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, apie jo atžvilgiu naudotus necenzūrinius žodžius ar išreikštus grasinimus A. V. nieko nenurodė (3 t., b. l. 33–35; 4 t., b. l. 27–29), o tik paaiškino, kad pokalbio pabaigoje kiti asmenys su juo pradėjo bendrauti pakeltu tonu. Vis dėlto, vien tik šie paaiškinimai, nepriklausomai nuo to, kad jų nepagrindžia nei nukentėjusiojo, nei liudytojų parodymai ar objektyvūs bylos duomenys, iš esmės neleidžia teigti, kad A. V. turėjo pagrindą pagrįstai manyti, kad jo gyvybei ar sveikatai gresia realus pavojus. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog susitikimas vyko viešoje vietoje, šviesiu paros metu, o vien tik tai, kad A. V. buvo vienintelis asmuo, palaikantis savo įvykių versiją, savaime nepagrindžia būtinosios ginties situacijos susidarymo. Įvertinus pirmiau aptartas aplinkybes, nėra jokio pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, jog tarp jo ir kitų įvykyje dalyvavusių asmenų kilęs konfliktas iš esmės sudarė pagrindą A. V. manyti, kad jam gresia realus pavojus.

8.2. Nesutiktina ir su skundo argumentais, kad A. T., vydamasis apeliantą šiam pasišalinus iš įvykio vietos, siekė piktybiškai išgąsdinti A. V., t. y., naudojo psichologinį smurtą apelianto atžvilgiu. Kaip minėta, byloje esantis vaizdo įrašas patvirtina tai, kad iš susitikimo vietos A. V. išėjo ramiai ir neskubėdamas, taigi nejausdamas jokio jam gresiančio pavojaus. Nors iš 2023 m. rugpjūčio 10 d. kitų objektų apžiūros protokole esančių duomenų būtų galima spėti, jog apeliantas išsigando išvydęs jį besivejantį A. T., šiuos spėjimus paneigia nukentėjusiojo bylos nagrinėjimo metu pateiktas vaizdo įrašas (4 t., b. l. 44). Iš šio vaizdo įrašo matyti, jog A. T., besivydamas A. V., nenaudoja šio atžvilgiu jokių necenzūrinių žodžių, negrasina jam, o ramiu tonu klausia, kur apeliantas bėga bei prašo jo palaukti, kad galėtų užfiksuoti A. V. veidą ir parodyti jį policijai. Tai, jog tuo metu apeliantas puikiai suprato A. T. žodžius, patvirtina aplinkybė, kad kai A. T. nurodė, jog nori užfiksuoti A. V. veidą, šis dalį veido uždengė liemene ir taip jį paslėpė nuo filmuojančio nukentėjusiojo. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad A. V. puikiai žinojo, jog į įvykio vietą jau yra iškviesti policijos pareigūnai (past. – A. T. bendruoju pagalbos telefonu paskambino 21.31 val. (1 t., b. l. 54–60), o apeliantas iš įvykio vietos pasišalino 21.44 val. (1 t., b. l. 83–86)), taigi nesuprantama pozicija, kad A. T., laukdamas policijos pareigūnų pagalbos, naudotų fizinį smurtą prieš apeliantą, kai įvykio eigoje nebuvo jokių konflikto užuomazgų arba ženklų, kad nukentėjusysis yra agresyviai nusiteikęs A. V. atžvilgiu. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad ši įvykio dalis, t. y., A. T. bėgimas paskui A. V., bei tai, jog susitikimas įvyko vakare ir atokiai nuo lankomų vietų sudarė pagrindą apeliantui bijoti dėl savo gyvybės arba sveikatos, vien to neužtenka siekiant pagrįsti būtinosios ginties situacijose, ypač įvertinus ankstesnį A. T. elgesį A. V. atžvilgiu. Be to, kaip pažymėta ir skundžiamame nuosprendyje, nors įvykis įvyko vakare, tuo laiku vis dar buvo šviesus paros metas, įvykyje dalyvavo ne tik A. V. ir A. T., tačiau ir pašaliniai asmenys (liudytojai), taigi nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad šio įvykio atmosfera, jo vieta ir laikas sudarė pagrindą apeliantui bijoti dėl savo saugumo.

8.3. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog baudžiamojoje byloje esantys faktiniai duomenys (nukentėjusiojo ir liudytojų ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamajame posėdyje duoti parodymai, kitų objektų apžiūros protokolai, specialisto išvados) paneigia, kad A. T. buvo kokio nors konflikto iniciatorius, o po nukentėjusiajam suduoto smūgio pribėgęs liudytojas I. F. buvo agresyviai nusiteikęs prieš A. V. Bylos duomenys rodo, kad tarp A. V. ir A. T. iš esmės net nebuvo kilęs žodinis konfliktas, nukentėjusysis prieš apeliantą neatliko jokių smurtinio pobūdžio veiksmų (past. – A. V. sugriebimas už jo rūbo vertintinas kaip fizinis kontaktas, kuris įvyko siekiant sustabdyti apeliantą, o ne jam sukelti fizinį skausmą ar sutrikdyti sveikatą), taigi nėra ir priežasties, kodėl apeliantas būtų galėjęs A. T. veiksmus įvertinti klaidingai kaip realų ir pavojingą kėsinimąsi. Dėl to byloje nėra teisinių prielaidų daryti išvadą, kad A. V. veiksmai atitinka būtinosios ginties situacijos sąlygas, kas lemia šių apelianto argumentų atmetimą.

9. Pirmiau aptartos aplinkybės neleidžia vertinti apelianto atliktų veiksmų ir kaip tariamos būtinosios ginties, kadangi nagrinėjamoje situacijoje iš esmės nėra aplinkybių, kurios galėtų pagrįsti jo A. T. atžvilgiu panaudotą fizinį smurtą, nepriklausomai nuo to, jog šie A. V. veiksmai buvo vienetinio pobūdžio, o agresija buvo nutraukta iš karto po to, kai nukentėjusysis jį paleido. Akcentuotina ir tai, jog apeliantas, nors teigia bijojęs dėl savo saugumo, po minėto įvykio su A. T. grįžo į įvykio vietą, bendravo su ten esančiais policijos pareigūnais bei kitais asmenimis, taigi nejautė tokio pavojaus, kuris būtų sukėlęs abejones dėl grįžimo atgal į vietą, kurioje buvo į jį tariamai kėsinęsis nukentėjusysis. Šios aplinkybės neginčijamai įrodo, kad apelianto motyvai iš esmės prieštarauja baudžiamojoje byloje esančių duomenų visumai, neatitinka nei vieno kito iš apklaustų asmenų (nukentėjusiojo ir (ar) liudytojų) pateiktų parodymų, todėl vertinami kaip nepagrįsti ir deklaratyvaus pobūdžio, pateikti siekiant pagrįsti apelianto gynybinę versiją.

10. Esant nustatytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantas neveikė tariamos ar realios būtinosios ginties sąlygomis, ir jo veiksmus, esant visiems BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviesiems ir subjektyviesiems sudėties požymiams, teisingai kvalifikavo pagal šį baudžiamąjį įstatymą. Tokia teismo išvada atitinka ir kasacinio teismo formuojamoje praktikoje išaiškinimus, kad tais atvejais, kai asmuo iš baimės ar dėl savo nepagrįsto įtarumo padaro žalos kitam asmeniui, nesant pavojingo kėsinimosi, toks veikimas iš esmės nesudaro tariamosios būtinosios ginties, būtinosios ginties ar jos ribų peržengimo situacijos (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-125-788/2020).

Dėl procesinių išlaidų atlyginimo

11. Vilniaus apygardos teisme gautas patvirtinimas apie lėšų įskaitymą į kliento sąskaitą, iš kurio yra matyti, kad A. V. už jam suteiktą teisinę pagalbą (advokato paslaugas) nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka patyrė 300 Eur dydžio išlaidas. Teismo posėdyje pateiktas prašymas priteisti šių išlaidų atlyginimą A. V.

12. Proceso išlaidas ir jų atlyginimą baudžiamajame procese reglamentuoja BPK VIII skyrius. BPK 106 straipsnyje yra nustatytas specialus teisinis reguliavimas, pagal kurį baudžiamajame procese atlyginamos asmens turėtos išlaidos advokato paslaugoms. BPK 106 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį arba nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Pažymėtina, jog skundžiamu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 16 d. nuosprendžiu, A. V. atžvilgiu buvo pritaikytas BK 37 straipsnis ir apeliantas atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir byla jam buvo nutraukta. Toks teismo priimtas nuosprendis negali būti laikomas išteisinamuoju (BPK 303 straipsnio 1, 5 dalys), o tai yra atskira nuosprendžio rūšis – nuosprendis, kuriuo nutraukiama baudžiamoji byla (BPK 303 straipsnio 1 dalis), šiuo konkrečiu atveju – dėl veikos mažareikšmiškumo (BPK 303 straipsnio 4 dalis) (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-103-1214/2024).

13. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjamas asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, A. V. apeliacinis skundas, kuris yra atmetamas bei pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, todėl nenustatyti jokie objektyvūs pagrindai tenkinti pateiktą prašymą dėl procesinių išlaidų atlyginimo ir šis apeliacinės instancijos teismui pateiktas prašymas yra netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 16 d. nuosprendžio atmesti.

Netenkinti A. V. prašymo priteisti jam patirtas išlaidas už teisinę pagalbą nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.