- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-02-03
- Bylos Nr.
- 2S-67-544/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-15-3-00713-2015-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ramunė Čeknienė
- Pareiškėjas
- E. Ž.
- Suinteresuotas asmuo
- (duomenys neskelbtini), I. C., S. Ž.
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2S-67-544/2016
Teisėja Valentina Paliulionienė Teisminio proceso Nr. 2-15-3-00713-2015-0
2016 m. vasario 3 d.
Panevėžio apygardos teismo teisėja Ramunė Čeknienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo E. Ž. atskirąjį skundą dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal pareiškėjo E. Ž. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo suinteresuotiems asmenims (duomenys neskelbtini), I. C., S. Ž. ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas E. Ž. prašė iškelti jam bankroto bylą ir bankroto administratoriumi paskirti M. M.. Nurodė, kad 2008 m. liepos 18 d. (duomenys neskelbtini) (toliau – Unija) ir I. C. sudarė paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią I. C. suteikta 57924 Eur (200000 Lt) paskola, o tinkamas sutartinių įsipareigojimų vykdymas buvo užtikrintas laiduotojo E. Ž. 2008 m. liepos 18 d. laidavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią jis laidavo už visą paskolos gavėjos I. C. paskolą su netesybomis ir įsipareigojo solidariai atsakyti Unijai. I. C. nesilaikė paskolos sutarties sąlygų, todėl 2013 m. kovo 4 d. Panevėžio apygardos teismas sprendimu Unijai priteisė solidariai iš atsakovų I. C. ir E. Ž. 47944,28 Eur (165542 Lt) skolos, 5% metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme 2012-01-20 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, po 922 Lt žyminio mokesčio ir po 650 Lt išlaidų už advokato teisinę pagalbą. Pagal Panevėžio apygardos teismo išduotą vykdomąjį raštą antstolės I. B. kontoroje yra užvesta vykdomoji byla. 2015 m. kovo 27 d. jo skola (su kreditu, palūkanomis, delspinigiais ir vykdymo išlaidomis) yra 24295,47 Eur. Tapo nemokus todėl, kad po laidavimo sutarties sudarymo I. C. nemokėjo įmokų kreditoriui, todėl išieškojimas buvo nukreiptas į jį, nors visą pastarąjį laikotarpį dirbo ir dirba (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“ pagrindinėje mokykloje mokytoju ir jo vienintelės gaunamos pajamos yra darbo užmokestis – apie 400 Eur. Pažymi, kad didesnio užmokesčio negali gauti dėl riboto pamokų skaičiaus. Santaupų, kito vertingo turto ar vertybinių popierių, kurių suma viršytų 1 MMA, neturi. Transporto priemonės yra bevertės, senos ir nebeeksploatuojamos. Be to, jis yra išsituokęs, turi nepilnametę dukrą G. Ž., kurios išlaikymui per mėnesį teikia po 217,21 Eur (750 Lt). Daugiau kreditorių ir debitorių neturi, o jo gaunamų pajamų nepakanka ne tik atsiskaityti su kreditoriumi, bet ir tenkinti būtinuosius poreikius, kuriems reikia 400 Eur per mėnesį (100 Eur maistui, 50 Eur vaistams, higienos priemonėms, 50 Eur drabužiams, 200 Eur įvairiems mokesčiams). Mano, kad nėra Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – ir FABĮ) 5 straipsnio 8 dalyje numatytų pagrindų atsisakyti iškelti bankroto bylą. Bankroto administratorius M. M. sutinka administruoti pareiškėjo bankroto bylą, pateikė civilinės atsakomybės draudimą ir kitus dokumentus.
Žemesnės instancijos teismas
Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis FABĮ 5 str. 8 d. 2 p., 9 d., 6 str. 1-2 d., atsisakė iškelti fizinio asmens bankroto bylą E. Ž.. Teismas nurodė, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog egzistuoja formalūs pagrindai spręsti klausimą dėl pareiškėjo, kaip fizinio asmens, bankroto – jo gaunamos mėnesinės pajamos sudaro apie 400 Eur, jis moka išlaikymą savo nepilnametei dukrai, savo vardu registruoto jokio nekilnojamojo ar kilnojamojo turto neturi, Unijai turi 24056,72 Eur bei 5 procentus metinių palūkanų pradelstą skolą, t. y. pareiškėjo skolinių įsipareigojimų suma, kurių mokėjimo terminai yra suėję, viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas M. T. pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo sąžiningumo, kadangi jis sąmoningai blogino savo padėtį, tikėdamasis, kad kreditoriaus reikalavimai bus nurašyti. Skundžiamoje nutartyje teismas nurodė, kad pareiškėjas 2008 metais sudarė laidavimo sutartį, kuria užtikrino I. C. paimtos 57924 Eur (200000 Lt)paskolos grąžinimą, nors šios sutarties pasirašyti neprivalėjo, posėdyje paaiškindamas, kad tuo metu visi šitaip darė. 2010 metais atsisakė jungtinės veiklos, kurią vykdė kartu su partneriais A. Ž. (pareiškėjo broliu), I. B. (pareiškėjo sesuo) ir R. B., perleisdamas savo dalį seseriai I. B., nors brolis ir sesuo ūkinę veiklą vykdo iki šio laiko. Teismo vertinimu, pareiškėjo nemokumas yra sąlygotas neatsakingo sandorio sudarymu neįvertinant finansinių galimybių ir negalint pagrįsti ekonominio būtinumo sudaryti sandorį. Teismas sprendė, jog, nors pareiškėjas yra išsilavinęs, turi gyvenimiškos patirties, buvo ūkininkas, bet pasirašydamas rizikingą laidavimo sutartį sąmoningai leido susidaryti skolai. Pareiškėjo argumentai, kad buvo priverstas pasirašyti laidavimo sutartį, kad visi šitaip darė, leidžia manyti, kad jis nėra sąžiningas aiškindamas laidavimo sutarties sudarymo ir vėliau dėl to atsiradusių pasekmių aplinkybes. Negana to, pareiškėjas yra solidarus skolininkas su I. C., o Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.83 str. numato, kad įvykdžiusiam prievolę laiduotojui pereina visos kreditoriaus teisės pagal šią prievolę, todėl pareiškėjas turi teisę atgręžtinio reikalavimo būdu reikalauti iš solidaraus skolininko savo sumokėtos sumos. Todėl teismas pareiškėjo E. Ž. veiksmus (savo turtinės padėties sunkinimą, prisiėmimą rizikingo ir ekonomiškai nepagrįsto įsipareigojimą bei neatsiskaitymo su kreditoriumi) vertino kaip pakankamą pagrindą spręsti dėl jo nesąžiningumo ir vengimo atsiskaityti už esamas prievoles, juo labiau, kad byloje nėra duomenų, jog laidavimas už I. C. gautus pinigus buvo būtinas ar neišvengiamas.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėjas E. Ž. prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir klausimą dėl fizinio asmens bankroto iškėlimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad FABĮ nuostatos nenumato, kad asmuo, kuris dėl savo neatidaus elgesio tapo nemokiu, automatiškai yra laikomas nesąžiningu. Neatidus ir netinkamai įvertinęs savo galimybes žmogus taip pat gali būti laikomas sąžiningu ir jam gali būti keliama bankroto byla. Pabrėžia, jog sudarydamas laidavimo sutartį jis tikėjosi, kad skolininkė I. C. tinkamai vykdys prievolę, ką ji pakankamai ilgą laiką ir darė, kadangi civilinė byla dėl skolos priteisimo iš skolininkės bei laiduotojų pagal kreditoriaus ieškinį buvo iškelta tik 2012 m. sausio 20 d. Šiuo atveju reikšminga yra tai, kad jis pats iš kreditoriaus pinigų nesiskolino, jų negavo ir nepanaudojo savo asmeninių poreikių tenkinimui. Pareiškėjo vertinimu, vien faktas, kad 2008 metais (prieš 7 metus iki pareiškimo dėl bankroto bylos pateikimo) buvo sudaryta laidavimo sutartis, nesant jokių kitų jo nesąžiningumą patvirtinančių aplinkybių, negali būti pagrindu pripažinti jo elgesį nesąžiningu. Atskirajame skunde kartu pabrėžiama ir aplinkybė, jog nėra pagrindo išvadai, kad jis sąmoningai blogino savo padėtį tikėdamasis, jog kreditoriaus reikalavimai bus nurašyti. Visų pirma, jis dar 2010 metais atsisakė jungtinės veiklos, kurią vykdė kartu su broliu, seserimi ir R. B. ne norėdamas pabloginti savo padėtį, tačiau todėl, kad toks buvo šeimos narių sprendimas. Be to, slėpti pajamas ir turtą nebuvo jokio pagrindo, kadangi I. C. tuo metu vykdė savo prievolę, o byla dėl skolos priteisimo iškelta dar nebuvo. Todėl šis veiksmas FABĮ kontekste kaip nesąžiningas neturėtų būti vertinamas, kadangi jis buvo atliktas daugiau nei prieš trejus metus. Negana to, kad pareiškėjo veiksmai nėra nesąžiningi, patvirtina ir tai, kad jis tiek sudarydamas laidavimo sutartį, tiek atsisakydamas partnerystės ūkyje net negalėjo tikėtis, kad kreditorių reikalavimai galėtų būti nurašyti, kadangi kreditorius jokių reikalavimų pareiškęs nebuvo, o fizinių asmenų bankroto institutas pradėjo veikti tik nuo 2013 metų. Pareiškėjas papildomai pažymi ir tai, kad klausimai dėl atsiskaitymo su kreditoriais bei bankroto plano patvirtinimo yra sprendžiami jau iškėlus bylą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į pateiktą atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo Unija prašo pareiškėjo E. Ž. atskirąjį skundą atmesti ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nutartimi nustatytos aplinkybės ir padarytos išvados atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl pareiškėjo nesąžiningumo. Skundžiama nutartimi visiškai pagrįstai nustatyta, kad pareiškėjas sąmoningai blogino savo padėtį, o nemokumas buvo sąlygotas neatsakingo sandorio sudarymu. Šiuo atveju pareiškėjas neprivalėjo sudaryti laidavimo sutarties, o jo paaiškinimai, kodėl jis taip elgėsi, tik parodo abejingumą ir neatsakingą požiūrį į skolas. Negana to, pareiškėjo atskirasis skundas negali būti tenkinamas ir dėl to, kad jis nei procesiniuose dokumentuose, nei pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nenurodė, kaip jis planuoja atkurti savo mokumą ir nors iš dalies atsiskaityti su kreditoriais. Šiuo atveju reikšminga ir tai, kad pareiškėjas, būdamas darbingas bei turintis aukštąjį išsilavinimą, nesiėmė jokių priemonių savo mokumui pagerinti, nors turėjo visas reikiamas savybes gauti geriau apmokamą darbą. Tokie jo veiksmai taip pat rodo jo nesąžiningumą.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas atskirojo skundo ribų, kurias sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).
Nagrinėjamoje byloje keliamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria, vadovaujantis FABĮ nuostatomis, pareiškėjui E. Ž. atsisakyta iškelti bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, apeliantui teigiant, jog teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, netinkamai taikė FABĮ nuostatas, reglamentuojančias skolininko sąžiningumą, ir todėl nepagrįstai atsisakė iškelti bankroto bylą. Tačiau su tokiais atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo sutikti.
Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje esantys duomenys rodo, kad 2008 m. liepos 18 d. pareiškėjas E. Ž. su Unija sudarė laidavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią jis įsipareigojo užtikrinti I. C. iki 2014 m. liepos 18 d. suteiktos 57924 Eur (200000 Lt) dydžio paskolos grąžinimą (1 t., 44 – 45, 114 – 115 b. l.). Panevėžio apygardos teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-223-544/2013 Unijos ieškinys buvo tenkintas iš dalies ir, be kitų sprendimų, nuspręsta priteisti solidariai iš atsakovų I. C. ir E. Ž. 47944,40 Eur (165542,41 Lt) skolą bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme 2012-01-20 iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (1 t., 46 – 55 b. l.). Šiuo metu antstolė I. B. pareiškėjo E. Ž. atžvilgiu vykdo vykdomąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl išlaikymo išieškojimo bei vykdo išieškojimą pagal Panevėžio apygardos teismo 2013 m. kovo 4 d. teismo sprendimą, pagal kurį 2015 m. kovo 27 d. E. Ž. skolingas kreditoriui (išieškotojui) Unijai 24295,47 Eur (1 t., 17, 56, 57 b. l.). Taigi šie duomenys patvirtina, kad pareiškėjo skolinių įsipareigojimų suma, kurių mokėjimo terminai yra suėję, viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas MMA.
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjas savo vardu registruoto nekilnojamojo turto neturi, o jo vardu registruotos transporto priemonės yra 1978-1992 gamybos, išregistruotos arba automatiškai išregistruotos, eisme nedalyvauja, todėl tikėtina, kad ženklesnės vertės neturi (1 t., 18-21 b. l.), nuo 2002 m. kovo 25 d. yra įregistravęs ūkininko ūkį (1 t., 23 b. l.), tačiau pagal bylos duomenis šiuo metu iš tokios veiklos papildomų pajamų negauna, yra neteistas. Turto arešto aktų registre yra įregistruotas turto arešto aktas, kuriuo pareiškėjui apribotos nuosavybės teisės į turtą. Hipotekos registre nuo 1998 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. gegužės 28 d. nėra įregistruotų galiojančių hipotekos (įkeitimo) sandorių, kuriuose E. Ž. įrašytas skolininku, savininku ar įkaito davėju. Testamentų registre nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2015 m. gegužės 28 d. nėra įregistruotų E. Ž. sudarytų testamentų. Vedybų sutarčių registre nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2015 m. gegužės 28 d. nėra įregistruotų E. Ž. sudarytų vedybų (sugyventinių) sutarčių ir turto padalijimo faktų. Sutarčių registre nuo 2002 m. liepos 17 d. iki 2015 m. gegužės 28 d. nėra įregistruotų E. Ž. sudarytų pirkimo – pardavimo išsimokėtinai, pirkimo – pardavimo su atpirkimo teise ar lizingo sutarčių. Įgaliojimų registre nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gegužės 28 d. nėra įregistruotų E. Ž. įgaliojimų, kuriuose jis įrašytas įgaliotoju ar įgaliotiniu. Neveiksnių ir ribotai veiksnių asmenų registre nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gegužės 28 d. nėra įregistruotų E. Ž. įrašų (1 t., 24, 25, 27 – 37, 38, 39, 40, 41, 42, 43 b. l.). Iš 2010 m., 2011 m. ir 2012 m. metinių pajamų deklaracijų matyti, kad E. Ž. atitinkamai gavo 5199,61 Eur (17953,23 Lt), 5371,81 Eur (18547,82 Lt) ir 5382,34 Eur (18584,17 Lt) su darbo santykiais susijusių pajamų (neatskaičius mokesčių), buvo sudaręs su UAB „(duomenys neskelbtini)“ sutartį, pagal kurią kiekvienais metais sumokėdavo po 347,54 Eur (1200 Lt) įmokų, įmokas mokėjo iki 2014-02-20, o šiuo metu sutartis nutraukta (1 t., 97 – 100, 101 – 104, 105 – 108 b. l.). Iš 2003 m. gruodžio 5 d. Jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties matyti, kad A. Ž., I. B., R. B. ir E. Ž. sudarė sutartį – į ūkininko ūkį, įregistruotą A. Ž. vardu, bendrai veiklai įtraukė valstybės nuosavybėje esantį ir valdomą nuomos teise 3,0703 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) r., sutartyje nustatytomis dalimis (1 punktas), taip pat susitarė bendrai valdyti nurodytą ūkininko ūkį, ūkio išlaidas ir nuostolius, taip pat gautas pajamas skirstyti lygiomis dalimis (3 punktas,1 t., 109 – 110). Iš 2013 m. rugsėjo 9 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto matyti, kad antstolė I. B. skolininko E. Ž. pasiūlytam pirkėjui I. B. pardavė E. Ž. nuosavybės teise priklausančią ¼ pastato – kiaulidės, esančios (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) r., už 21250 Lt (1 t., 111 b. l.). 2010 m. sausio 1 d. pareiškimu E. Ž. pareiškė atsisakantis partnerystės A. Ž. ūkyje ir bet kokių ūkio pajamų ar kitokio turto (1 t., 112 b. l.). 2013 m. rugpjūčio 20 d. ūkininkas A. Ž. savo rašte pažymi, kad A. Ž. ūkis neturi jokio turto, kuris priklauso E. Ž. ir neprivalo išmokėti ateityje jokių piniginių sumų ar duoti kitokio turto. E. Ž. nebėra ūkio partneris nuo 2010 metų (1 t., 113 b. l.). Taigi, kaip pagrįstai nurodo apeliantas, byloje esantys faktiniai duomenys išties leidžia spręsti klausimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo sąlygų buvimo, kadangi formaliai jis atitinka daugelį FABĮ nustatytų reikalavimų.
Tačiau pažymėtina tai, kad FABĮ paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą. Pagal FABĮ įtvirtintą fizinių asmenų nemokumo modelį bankroto byla asmeniui gali būti keliama ne tik tada, kai jis tapo nemokus dėl išskirtinių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių (ligos, neįgalumo, nuo asmens nepriklausančio darbo netekimo ir pan.). Neatidus fizinis asmuo, netinkamai įvertinęs savo vartojimo galimybes, taip pat gali būti laikomas sąžiningu ir jam gali būti keliama bankroto byla, jei nekonstatuojama jo nesąžiningų veiksmų. Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką fizinių asmenų bankroto bylose, yra pažymėjęs, kad fizinių asmenų, o ypač vartotojų, išsilavinimas, gyvenimo patirtis yra skirtingi, todėl, sprendžiant dėl jų sąžiningumo, būtina atsižvelgti ne tik į objektyvųjį, bet ir subjektyvųjį sąžiningumo kriterijų. Nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindą daryti išvadą, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Taigi, nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus. Toks nesąžiningumas gali būti pagrindas atsisakyti iškelti bankroto bylą tik tuo atveju, jei jis turėjo reikšmingą įtaką asmens nemokumui, t. y. turi būti konstatuotas nesąžiningumo ir nemokumo priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-516/2014; Nr. 3K-3-342-248/2015; Nr. e3K-3-434-686/2015; kt.).
Be to, FABĮ detaliau nenurodoma, kokie kiti veiksmai gali būti pripažinti nesąžiningais, todėl jie nustatytini remiantis CK ir kasacinio teismo suformuota įstatymo nuostatų taikymo praktika, atsižvelgiant į FABĮ tikslus ir jame nustatytą specialųjį teisinį reguliavimą. Sąžiningumas yra vienas iš bendrųjų teisės principų (CK 1.5 str. 4 d.), kiekviena sutarties šalis, turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai (CK 6.158 str. 1 d.); sąžiningas elgesys yra privalomas tiek esant ikisutartiniams santykiams (CK 6.163 str.), tiek sudarant sutartį (CK 6.162 str.), tiek aiškinant jos turinį (CK 6.193 str.), tiek ją vykdant (CK 6.200 str.), tiek taikant restituciją (CK 6.222 str.). Svarbu pažymėti, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri taikytina ir vertinant nemokumo priežastis sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2013; kt.).
Teismui sprendžiant dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, pareiškėjo sąžiningumas vertintinas dviem aspektais: pirma, ar skolininkas, kreipdamasis dėl bankroto bylos iškėlimo, sąžiningai pateikė visą informaciją, antra, ar jis tapo nemokus elgdamasis sąžiningai. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išvadą apie tai, jog pareiškėjui E. Ž. fizinio asmens bankroto bylą iškelti nėra pagrindo, motyvavo tuo, kad pareiškėjas neprivalėjo pasirašyti virš minėtos 2008 metais sudarytos laidavimo sutarties, kad jis nesugebėjo objektyviai pagrįsti šios sutarties pasirašymo būtinumo, kad jis 2010 metais atsisakė jungtinės veiklos, kurią vykdė kartu su partneriais A. Ž. (pareiškėjo broliu), I. B. (pareiškėjo sesuo) ir R. B., neatlygintinai perleisdamas savo dalį seseriai I. B., nors brolis ir sesuo ūkinę veiklą vykdo iki šio laiko ir gauna iš jos pajamas. Apeliantas teisingai nurodo, kad pagal FABĮ nuostatas sąžiningumo kriterijus turėtų būti taikomas tik pareiškėjo veiksmams, kurie buvo atlikti per 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą teismui pateikimo dienos, o nesąžiningumas turi turėti reikšmingos įtakos asmens mokumui. Tačiau tiek iš nagrinėjamos, tiek iš teismo žinioje esančios Panevėžio apygardos teismo išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-223-544/2013 duomenų matyti, kad pareiškėjas 2003 metais buvo sudaręs jungtinės veiklos sutartį, vykdė ūkinę veiklą, dėl ko galėjo prisiimti įvairius finansinius įsipareigojimus, įskaitant ir 2008 metų laidavimo sutarties sudarymą. Tačiau, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, pastarosios laidavimo sutarties pareiškėjas sudaryti neprivalėjo. Panevėžio apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-223-544/2013 esantys duomenys rodo, kad kreditorei Unijai kreipusis į teismą dėl paskolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo iš I. C., E. Ž., I. B., A. Ž. bei R. B., pareiškėjas tvirtino, kad jis 57924 Eur (200000 Lt) laidavimo sutarties pasirašęs nebuvo, o dalis pateiktos laidavimo sutarties yra suklastota. Dėl šių aplinkybių jis buvo kreipęsis į policijos pareigūnus, kurie tyrė galimas dokumento suklastojimo aplinkybes, Pasvalio rajono apylinkės prokuratūrą bei į Lietuvos banką (civilinė byla Nr. 2-223-544/2013, 1 t., 121 – 125, 130 – 131, 132 b. l.). Tačiau, kaip matyti iš minėtos civilinės bylos Nr. 2-223-544/2013 duomenų ir joje priimto sprendimo turinio, byloje buvo nustatyta, kad pats pareiškėjas E. Ž., kuris tvirtino esą laidavimo sutarties dalis yra suklastota, pasirašė dalį rekvizitų kitų atsakovų vardu laidavimo sutartyse, o taip pat tarpininkavo sudarant laidavimo sutartis (civilinė byla Nr. 2-223-544/2013, 3 t., 56 b. l.). Šiuo pagrindu dalis laidavimo sutarčių buvo pripažintos negaliojančiomis, kreditorė Unija neteko galimybės reikalauti skolos ar jos dalies atlyginimo iš kitų solidarių skolininkų, o pats pareiškėjas aptartų savo veiksmų pasekoje pasididino savo įsipareigojimų prieš Uniją dydį, nes panaikinus sutartis nebeliko kitų solidarių bendraskolių arba jie liko skolingi mažesnes sumas. Šie duomenys leidžia pagrįstai spręsti, kad, nagrinėjant klausimą dėl E. Ž. pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, privalo būti atsižvelgiama ne tik į konkrečius pareiškėjo sudarytus sandorius ir atliktus veiksmus, tačiau ir į jo bendrąjį sąžiningumą CK 1.5 straipsnio prasme. Aptarti virš apelianto veiksmai paneigia sąžiningumo prezumpciją ir dalis aptartų nesąžiningų veiksmų, t. y. pareiškėjo elgesys iškėlus civilinę bylą dėl paskolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo kreditoriui, ir jų sukeltų pasekmių atsiradimas patenka į FABĮ nustatytą 3 metų vertinimo laikotarpį.
Kitas apelianto nesąžiningumo įrodymas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra tas, kad jis neatskleidžia tikrosios savo finansinės padėties. Pirmiausia pažymėtina tai, kad pareiškėjo E. Ž. nurodomi duomenys, kad jis nuo 2010 metų sausio mėnesio nebevykdo jungtinės veiklos, iš kurios, kaip pats deklaravo, gaudavo apie 8688,60 Eur (30000 Lt) dydžio pajamas per mėnesį kartu su I. B., R. B. bei A. Ž., kelia pagrįstų abejonių. Apeliantas nepateikė įrodymų, jog 2003 m. gruodžio 5 d. notarine tvarka sudaryta jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis įstatymų nustatyta tvarka yra pakeista ir jis nebėra jungtinės veikos dalyvis (1 t., 109 b. l.). Be to, kaip matyti iš Panevėžio apygardos teisme nagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-223-544/2013, pareiškėjas E. Ž. kartu su kitais atsakovais, laikotarpiu nuo 2012 metų vasario mėnesio iki 2013 metų teikdamas procesinius dokumentus, juose nurodydavo, jog ir jis yra jungtinės veiklos dalyvis ir kartu vykdo ūkinę veiklą, kuriai gali pakenkti taikomos laikinosios apsaugos priemonės, o 2012 m. balandžio 18 d. Panevėžio apygardos teismo posėdžio metu nurodė, jog kiekvienais metais ima paskolas apyvartinėms lėšoms, nors šiuo metu ūkyje nedirba (civilinė byla Nr. 2-223-544/2013, 1 t., 166 – 167, 2 t., 186 – 192 b. l.). Tokiu būdu sprendžiant klausimą dėl E. Ž. gaunamų pajamų išties kyla pagrįstų abejonių, ar jis išties yra faktiškai išstojęs iš jungtinės veiklos ir jokių lėšų negauna ir nuo kada taip yra. Be to, kaip matyti iš pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, pareiškėjas nenurodė, kad su UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo sudaręs sutartį, pagal kurią kiekvienais metais sumokėdavo po 347,54 Eur (1200 Lt). Reikšminga ir tai, kad duomenys apie šį sandorį teismui tapo žinomi tik po to, kai apie juos atsiliepime nurodė Unija (1 t., 91 – 125 b. l.) bei pats teismas įpareigojo pareiškėją tokią informaciją patikslinti (1 t., 149 – 157 b. l.). Kartu pabrėžtina, jog iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2015 m. rugsėjo 18 d. pažymos matyti, jog E. Ž. sudaryta gyvybės draudimo sutartis 2014 m. vasario 20 d. buvo nutraukta (1 t., 154 b. l.), tačiau pareiškėjas nepateikė duomenų, kokią pinigų sumą gavo (negavo) nutraukęs minėtą sutartį, kiek lėšų skyrė kreditorių reikalavimų tenkinimui. Pareiškėjas tvirtina per mėnesį gaunantis 400 Eur darbo užmokestį, tačiau jo nurodomi pragyvenimo poreikiai, sudarantys 400 Eur, mokėta gyvybės draudimo įmokų suma bei kas mėnesį teikiamas 217,22 Eur išlaikymas dukrai, akivaizdžiai viršija jo nurodomas pajamas. Pažymėtina, kad pareiškėjas teikti dukrai 217,22 Eur (750 Lt) išlaikymą įsipareigojo pagal teismo 2013-04-05 nutartimi patvirtintą šalių sudarytą taikos sutartį (16 b. l. 1 t.), priimtą įsiteisėjus 2013-03-04 teismo sprendimui priteisti iš jo skolą pagrindiniam kreditoriui Unijai (46-55 b. l. 1 t.), taip pablogindamas savo turtinę padėtį ir iki šiol šios sumos neprašė sumažinti. Šių apelianto veiksmų atlikimo laikas neviršija 3 metų termino, numatyto FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. Tokie veiksmai ir neveikimas FABĮ prasme vertintini nesąžiningais, prisidėjusiais prie apelianto nemokumo.
Dar viena aplinkybė, reikšminga sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo sąžiningumo, yra pareiškėjo turto pardavimas. Iš antstolės Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui pardavimo akto Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, jog antstolė 2013 m. rugsėjo 9 d. skolininko E. Ž. pasiūlytam pirkėjui I. B. (skolininko seseriai) pardavė skolininkui priklausantį nekilnojamąjį turtą – ¼ dalį kiaulidės (1 t., 111 b. l.). Taigi pareiškėjas savo turtą pasiūlė nupirkti artimai giminaitei, kuri pati yra solidari skolininkė su apeliantu pagal tą patį teismo sprendimą tam pačiai kreditorei Unijai. Vadinasi, I. B. turėjo pinigų turtui pirkti, tačiau byloje nėra duomenų, kad ji su Unija yra atsiskaičiusi. Pirkėjos I. B. už E. Ž. parduodamą turtą sumokėtos piniginės lėšos, tikėtina, buvo panaudotos priteistos paskolos padengimuii, tačiau skolos Unijai suma būtų dar labiau sumažėjusi, atitinkamai – apelianto mokumas padidėjęs, jei turtą būtų nupirkęs pašalinis asmuo, o I. B. turėtas lėšas būtų sumokėjusi antstolei grąžindama solidarų įsiskolinimą. Pagal pareiškėjo paaiškinimų turinį sektų, kad minėtas parduotas turtas buvo reikšmingas jungtinės veiklos sutarties pagrindu vykdomai ūkinei veiklai, iš kurios apeliantas tvirtina išstojęs, tačiau tebedalyvauja turto pirkėja. Toks artimųjų giminaičių susitarimas vertinamas nesąžiningu FABĮ prasme ir turi CK 6.67 str. 1 d. 1 p. numatytų požymių.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pareiškėjas E. Ž. neįrodė, iš kur jis planuoja gauti pajamų, kuriomis realiai atsiskaitys su kreditoriais bei bankroto administratoriumi tuo atveju, jei bankroto byla būtų iškelta, o taip pat kokiu būdu planuoja atkurti savo mokumą. Pateikti duomenys apie papildomo darbo paieškas darbovietėje ir kitose ugdymo įstaigose, nors apeliantas yra darbingas ir turi aukštąjį išsislavinimą, nėra pakankami konstatuoti jo realius ketinimus atskaityti su kreditoriais bei gauti pakankamai papildomų pajamų mokumo atkūrimui. Taigi bankroto procesas šiuo atveju lemtų nuostolius kreditoriams, neatkurtų skolininko mokumo, o tai neatitinka FABĮ 1 str. 1 d. numatyto tikslo.
Dėl virš išdėstytų motyvų daroma išvada, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja priežastinis ryšys tarp pareiškėjo E. Ž. nesąžiningų veiksmų bei jo nemokumo, dėl ko nėra jokio pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad fizinio asmens bankroto byla pareiškėjui privalėjo būti iškelta. Būtent toks nagrinėjamoje byloje esančių duomenų visumos vertinimas neprieštarauja ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-496-219/2015, 3K-3-269-219/2015, 3K-3-65/2015, 3K-3-394-415/2015).
Įvertinęs virš išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios nėra pagrindo naikinti ar keisti atskirajame skunde išdėstytais motyvais (CPK 185 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Biržų rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.