- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-04-10
- Bylos Nr.
- eI2-8660-621/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-06519-2024-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Deimantė Andrulytė, Žanas Kubeckas, Rasa Milvydaitė
- Pareiškėjas
- M. L. A.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Deimantės Andrulytės, Žano Kubecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Rasos Milvydaitės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. L. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė
Pareiškėjas M. L. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Atsakovas) 2023-12-13 sprendimą Nr. 23S223483 (toliau – ir Sprendimas); priteisti iš Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos M. L. A. naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Pareiškėjo skunde nurodoma, kad Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau - Atsakovas) 2023-12-13 priėmė sprendimą Nr. 23S223483, kuriuo M. L. A. (toliau - Pareiškėjas) buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023-12-20 iki 2026-12-19, vadovaujantis LR įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 133 str. 1 d. Kartu nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungos nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis teritorijoje 2023-12-20 iki 2026-12-19 (toliau - Skundžiamas sprendimas).
Atsakovas priėmė Skundžiamą sprendimą, kuriuo Pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ir į Šengeno informacinę sistemą įtrauktas perspėjimas dėl draudimo Pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje), nes asmens leidimas gyventi buvo panaikintas.
Pareiškėjas gavo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje darbo pagrindu, tačiau darbdavys Pareiškėjui darbo vietos nesuteikė. Pažymėtina, kad Pareiškėjas neskundė Atsakovo sprendimo kurio jam buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi, kadangi jis turėjo būti panaikintas, kadangi Pareiškėjo darbdavys nesuteikė Pareiškėjui darbo vietos, todėl jis nedirbs Lietuvoje pagal jam išduotą leidimą laikinai gyventi pas konkretų darbdavį, kuriuo pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Tačiau tai nesudaro jokio pagrindo teigti, kad Pareiškėjas buvo nesąžiningas teikdamas prašymą leidimui laikinai gyventi gauti. Priešingai, Pareiškėjas sužinojęs, kad nebus įdarbintas išvyko iš šalies, neskundė sprendimo kuriuo jam buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi.
Šiuo metu susidaro situacija, kad visiems asmenims, kuriems buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi yra taikomos tokio pobūdžio priemonės, nepriklausomai nuo priežasčių dėl kurių buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi. Nors įstatymas suponuoja pareigą Atsakovui priimti motyvuotus sprendimus, kad taikomos poveikio priemonės būtų proporcingos.
Iš pranešimo yra aišku, kad Skundžiamas sprendimas priimtas remiantis UTPĮ 133 str. 1 d., kuriame įtvirtina, kad ,,užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti kelionės leidimą ar jis buvo panaikintas ar atšauktas dėl vienos ar kelių priežasčių, nustatytų Reglamento (ES) 2018/1240 37 straipsnio 1 dalies a-e punktuose, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, ar atšaukta Šengeno viza, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę, perduotas užsienio valstybei pagal Lietuvos Respublikos sudarytą tarptautinę sutartį dėl neteisėtai esančių asmenų grąžinimo (readmisijos) arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei ar nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų), gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Pritaikytos poveikio priemonės yra ne tik neteisingos ir nelogiškos, bet ir neproporcingos susidariusiai situacijai. T. y šiuo atveju nenustatyti jokie Pareiškėjo neteisėti veiksmai, kurie sudarytų pagrindą palikti galioti Atsakovo Skundžiamą sprendimą.
Atsakovo priimtas sprendimas prieštarauja bet kokiems teisiniams principams, kadangi visiems asmenims taikomos tos pačios poveikio priemonės neatsižvelgiant į aplinkybes, kuriomis remiantis buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi t. y. asmeniui padariusiam nusikalstamą veiką ir nutraukus darbo sutartį būtų taikomos tos pačios poveikio priemonės. Pažymėtina, kad Atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, taip pat yra saistomas gero administravimo principo imperatyvų.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, galima teigti, kad Atsakovas priimdamas Skundžiamą sprendimą netinkamai taikė UTPĮ, suabsoliutino savo teisę priimti tokio pobūdžio sprendimus visais atvejais, kai asmeniui yra panaikinamas leidimas laikinai gyventi. Pažymėtina, kad Atsakovas net nenustatė Pareiškėjo grėsmės Lietuvai ar kitų svarbių priežasčių dėl kurių Atsakovo sprendimas galėtų likti galioti, todėl akivaizdu, kad Skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas. Priimtas Skundžiamas sprendimas Pareiškėjo atžvilgiu nėra proporcingas, t. y. Atsakovas akivaizdžiai peržengė diskrecijos ribas.
Skundžiamame sprendime nurodoma, kad uždraudus Pareiškėjui atvykti į Lietuvą yra įtraukiamas perspėjimas į Šengeno sistemą.
Nagrinėjamu atveju remiantis teisės aktais ir Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo praktika, galima teigti, kad Atsakovas net neturėjo teisės priimti sprendimą dėl perspėjimo įtraukimo dėl draudimo Pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje), kadangi nebuvo nustatyta jokia grėsmė, kurią galėtų sukelti Pareiškėjas, kuri būtu proporcinga nustatytam ribojimui. Atkreipiamas teismo dėmesys, kad asmeniui visgi neturėtų būti ribojama teisė pasirinkti darbdavį, darbdaviui taip pat neturėtų būti ribojama teisė pasirinkti darbuotoją, todėl vien darbo sutarties nutraukimas arba jos nepasirašymas negali sukelti asmeniui tokių padarinių dėl kurių būtų ribojamas jo judėjimas visoje Europos Sąjungoje.
Vadovaujantis tuo kas išdėstyta, Pareiškėjas prašo teismo panaikinti Skundžiamą sprendimą, kaip nepagrįstą ir neteisingą.
Šalies argumentai
Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime nurodo, kad Migracijos departamentas 2023-12-13 priėmė sprendimą Nr. 23S223483, kuriuo nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus), o taip pat įtraukti į Šengeno informacinę sistemą (toliau - SIS) perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) (toliau - ginčijamas sprendimas).
Ginčijamas sprendimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau - Įstatymas) 133 str. 1 d., kurioje nurodoma, kad užsieniečiui, kuriam buvo panaikintas leidimas gyventi, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Ginčijamas sprendimas buvo priimtas po to, kai Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 2 p. ir 5 p., nustatė, kad darbo sutartis su užsieniečiu nesudaryta, o duomenys, kuriuos jis pateikė kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi neatitinka tikrovės, ir 2023-11-29 sprendimu Nr. 23S213460 panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760276855.
Priimant sprendimą taip pat buvo vadovaujamasi Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau - Kriterijų vertinimo tvarka) 14 p., kuris numato, kad užsieniečiui, kurio leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje buvo panaikintas Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 2 p. nurodytu pagrindu (duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės), nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.
Įvertinus, kad pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, neatvyko dirbti, prašydamas leidimo laikinai gyventi pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis, pareiškėjui buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, o įvertinus, kad pareiškėjas gali nesąžiningu būdu ateityje siekti gauti leidimą laikinai gyventi, atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje, nuspręsta pareiškėjo duomenis dėl uždraudimo atvykti ir apsigyventi įtraukti į SIS.
Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 133 str. 1 d., Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 ,,Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau -Taisyklės) 15 p., 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau - SIS reglamentas) 24 str. 1 d. a p. ir 2 d. c p. bei Kriterijų vertinimo tvarkos 11 ir 14 p.
Pareiškėjas nei Migracijos departamentui, nei su skundu teismui nepateikė jokių įrodymų apie savo išvykimą, taip pat negrąžino Migracijos departamentui išduoto leidimo laikinai gyventi, todėl Migracijos departamentas turi pagrindą vertinti, kad pareiškėjas neišvyko iš Šengeno erdvės.
Taip pat atkreiptinas dėmesys į prieštaringus ir akivaizdžiai tikrovės neatitinkančius pareiškėjo teiginius 27 p. - „pats darbdavys negalėjo pasiūlyti pareiškėjui darbo vietos, pareiškėjas atvykęs į Lietuvą taip pat suprato, kad jis negalės dirbti tokiomis klimato sąlygomis, todėl dirbti pas darbdavį nepradėjo“.
Šalies argumentai
Migracijos departamentas turi pagrindą vertinti, kad pareiškėjas liko Šengeno erdvėje būtent su Lietuvoje išduotu leidimu laikinai gyventi. Taip pat atkreipiamas teismo dėmesys į tai, kad pareiškėjas tik deklaratyviai savo skunde nurodo, kad pareiškėjas atvyko į Lietuvą dirbti, tačiau iš darbdavio sužinojo, kad nebus įdarbintas. Čia pat, kaip jau teismas pastebėjo pasisakydamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjas teigia supratęs, jog negalės dirbti tokiomis klimato sąlygomis.
Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvoje buvo išduotas darbo pagrindu, ir ne bet kur, o darbo pas konkretų darbdavį pagrindu. Būtent pareiškėjui numatyta pareiga informuoti apie pasikeitusias aplinkybes (užsienietis atleidžiamas iš darbo, darbdavys neužtikrina jam darbo ir kt.), kuri įtvirtinta jo teiktame prašyme. Taigi būtent pareiškėjas turėjo pareigą informuoti Migracijos departamentą, kad jam atvykus į Lietuvą, kaip teigia pareiškėjas savo skunde, darbdavys atsisakė suteikti jam darbą.
Pažymėtina, kad darbdavys pateikė pranešimą, jog pareiškėjas neatvyko dirbti. Migracijos departamentui 2023-11-12 buvo pateiktas darbdavio pranešimas Nr. 2310-PRNŠ- 2789, kad užsienietis neatvyko dirbti. Todėl Migracijos departamentas turėjo pagrindą vertinti, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis siekdamas ne dirbti Lietuvos Respublikoje, o, kaip matyti, išvykti iš savo valstybės ir teisėtai atvykti į Šengeno valstybę, kad turėtų galimybę pasinaudodamas vienos iš Šengeno valstybių (Lietuvos) išduotu leidimu laikinai gyventi laisvai judėti Šengeno erdvėje.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teiginiai dėl to, kad visiems asmenims, kam panaikinti leidimai laikinai gyventi, taikomos „tokio pobūdžio priemonės“, yra deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais įrodymais, todėl atmestini.
Pagrindas taikyti užsieniečiui „galimą judėjimo ribojimą“, kaip apibūdinama pareiškėjo skunde, yra ne vien faktas, kad nebuvo sudaryta darbo sutartis, o ir aplinkybės, kad pareiškėjas darbo sutarties sudaryti ir neketino, nes pas darbdavį neatvyko, taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas išvyko iš Šengeno erdvės ir nesinaudojo išduotu leidimu laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kaip priemone, suteikiančia galimybių judėjimui Šengeno erdvėje. Šias aplinkybes iš dalies patvirtina ir vėlesni pareiškėjo teiginiai, kad jam Lietuvoje dirbti netinkamas klimatas (aplinkybė įvardijama skunde). Taigi, pareiškėjas pažeidė migracijos procedūras, ir dėl galimos nelegalios migracijos grėsmės pareiškėjui buvo uždrausta atvykti, įtraukiant perspėjimą į SIS. Pareiškėjo teiginiai, kad vien dėl nepasirašytos darbo sutarties asmeniui negali kilti tokių padarinių, dėl kurių būtų ribojamas judėjimas Europos Sąjungoje, iškreipia ginčijamame sprendime nurodytus Migracijos departamento siekiamus tikslus: vertinant, kad asmuo ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje, taip pat įvertinus tai, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę ir kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, asmens duomenys, vadovaujantis Taisyklių 15 p., iš Nacionalinio sąrašo teiktini SIS.
Pareiškėjas cituoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau - LVAT) praktiką, kurioje pasisakoma dėl perspėjimo įvedimo į SIS proporcingumo, tačiau pažymėtina, kad LVAT praktika šiuo klausimu nevienareikšmė. LVAT taip pat yra pasisakoma, kad draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui užkerta kelią, nustatytą laiko tarpą, veikti priešingai nei nustato Lietuvos Respublikos įstatymai bei atlieka prevencinę funkciją kitų asmenų, siekiančių neteisėtai pasinaudoti galimybe gyventi ir/ ar dirbti Lietuvos Respublikoje (taip pat kitose Šengeno valstybėse), atžvilgiu - taigi, atmestini skundo argumentai dėl uždraudimo atvykti į visą Šengeno zoną neproporcingumo (žr. LVAT 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1964-556/2024).
Kaip jau minėta, pareiškėjo teiginiai, jog Migracijos departamentas „suabsoliutino savo teisę priimti tokio pobūdžio sprendimus visais atvejais, kai asmeniui yra panaikinamas leidimas laikinai gyventi“ yra deklaratyvūs, nepagrįsti, ir todėl atmestini. Pažymi, kad Migracijos departamentas tik nedidele dalimi atvejų priima sprendimus uždrausti atvykti, panaikinus leidimą laikinai gyventi. Ši statistinė informacija yra prieinama viešai, Migracijos departamento oficialioje svetainėje https://migraciia.lrv.lt./statistika.
Migracijos departamentas pažymi, kad valstybės teisė kontroliuoti tiek užsieniečių atvykimą, tiek ir jų gyvenimą pripažįstama tiek LVAT (pvz., administracinė byla Nr. A858- 1810/2010), tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (žr. 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus) praktikoje. Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta užsieniečių, esančių Lietuvos Respublikoje, pareiga laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų. Užsieniečiui įteisinus buvimą, gyvenimą Lietuvos Respublikoje, jis privalo laikytis visų jam buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje Įstatymo nustatytų sąlygų. Institucijoms, vykdančioms užsieniečių buvimo, gyvenimo Lietuvos Respublikoje ir vykimo per Lietuvos Respublikos teritoriją kontrolę, nėra numatyta diskrecijos teisė veikti kitaip, nei šias institucijas įpareigoja Įstatymo nuostatos.
Taip pat pažymi, kad tiek sprendimas uždrausti atvykti pareiškėjui į Lietuvą, tiek sprendimas įtraukti pranešimą į SIS buvo priimti įvertinus, kad pareiškėjas piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Šis vertinimas buvo atliktas priimant sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi, kurio pareiškėjas neskundė. Todėl Migracijos departamentas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas sprendimui neprieštaravo. Taigi, iš naujo analizuojant sprendimo panaikinti leidimą laikinai gyventi aplinkybes iš esmės ginčijamos jau įsiteisėjusiu Migracijos departamento sprendimu nustatytos faktinės aplinkybės ir konstatuoti Įstatymo pažeidimai.
Migracijos departamentas taip pat pažymi, kad draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką institutas yra specifinis, kuriam taikomos specialios teisės normos. Įstatymų leidėjas numatė tai, kad gali susidaryti individualios aplinkybės, dėl kurių susidaro būtinybė išbraukti užsienietį iš Sąrašo. Dėl to, Taisyklių 28 ir 32 punktais, užsienietis gali teikti motyvuotą prašymą (ir nurodyti svarbias aplinkybes) išbraukti jo duomenis iš Sąrašo ar Šengeno informacinės sistemos. Taigi, sprendimo dėl draudimo atvykti priėmimas nereiškia, kad draudimo atvykti terminas nebus peržiūrimas esant pagrindams. Pareiškėjas Taisyklių nustatyta tvarka nėra pateikęs prašymo išbraukti iš Sąrašo ar SIS duomenis apie jį.
Migracijos departamentas laikosi nuostatos, kad nepažeidė pareiškėjo teisių, o pareiškėjas, pažeisdamas migracijos procedūras, negalėjo turėti teisėtų lūkesčių dirbti Lietuvoje ar kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje. LVAT savo praktikoje teigia, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (LVAT 2014-12-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2720-2014).
Be kita ko, ginčijamame sprendime Migracijos departamentas detaliai pagrindžia šias aplinkybes: 1) tai, kad duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas - kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu ir 2) tai, kad pagal SIS reglamento 24 str. 2 d. c p., situacija, kuriai taikomas 1 d. a p. susidaro, kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje. Todėl Migracijos departamentas mano, kad sprendime tinkamai pagrįstas taikomos poveikio priemonės proporcingumas, taip pat laiko savo sprendimą pakankamai motyvuotu, priimtu individualiai įvertinus svarbias aplinkybes.
Dėl aukščiau išvardytų priežasčių Migracijos departamentas vertino, kad atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą į SIS.
Apibendrinant pažymi, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, jos susietos su taikomomis teisės normomis, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, todėl manome, kad ginčijamas sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymą, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.
Nurodo, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl remdamiesi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalimi, prašo Teismo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teisėjų kolegija,
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Sprendimo, kuriuo buvo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus); įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus).
2023-11-29 Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 23S213460 panaikinti asmeniui leidimą laikinai gyventi Nr. 760276855, galiojantį iki 2024-10-22 vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) UTPĮ 50 str. 1 d. 2 p. ir 6 p., bei 35 str. 1 d. 2 p. ir 5 p., nes buvo nustatyta, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi užsienietis pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės; asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; darbo sutartis su asmeniu nesudaryta.
Migracijos departamentas priėmė skundžiamą Sprendimą vadovaujantis UTPĮ 133 str. 1 d., 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl SIS sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir SIS reglamentas) 24 str. 1 d. a p. ir 2 d. c p., Nacionalinio sąrašo sudarymą ir tvarkymą nustatančių taisyklių (toliau – ir NAS taisyklių) 15 p., Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarkos) 11 ir 14 p.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Įstatymo 133 straipsnio 1 dalį, užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Įstatymo leidėjo panaudotas žodis „gali būti“ reiškia, kad ne visais atvejais uždraudžiama užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kai jam panaikintas leidimas laikinai gyventi. Migracijos departamentas turi diskreciją šiuo klausimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, kad tuo atveju, kai institucijoms yra suteikta gana plati veikimo laisvė (diskrecija), įgyvendinant tam tikras teisės normas arba vykdant politiką tam tikroje srityje, teismai nagrinėja tik, ar viešojo administravimo subjektas, įgyvendindamas savo diskreciją, nepadarė aiškios (aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo) klaidos, nepiktnaudžiavo įgaliojimais (valdžia), akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, ar laikėsi procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-2286/2012; 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2952/2012; 2014 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-435/2014 ir kt.).
Taip pat paminėtina, kad pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punktą, priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika; tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko (11.1–11.3.2 p.).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gruodžio 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI2-16583-816/2024 nurodoma, kad įvertinus aptarto reglamentavimo turinį, darytina išvada, kad vien tai, jog užsieniečiui buvo panaikintas jam išduotas leidimas (nuolat ar laikinai) gyventi Lietuvoje, nesukuria Migracijos departamentui pagrindo elgtis imperatyviai ir kiekvienu atveju priimti sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą. Migracijos departamentui suteikta diskrecija spręsti dėl tokio sprendimo priėmimo, tačiau Migracijos departamento diskrecija spręsti dėl sprendimo uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą priėmimo bei nustatyti užsieniečiui draudimo atvykti į Lietuvą trukmę yra apribota įpareigojimu kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgti į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes, kurios detalizuotos Kriterijų vertinimo tvarkoje. Migracijos departamentas, atlikdamas šį vertinimą, vadovaudamasis konstitucinio atsakingo valdymo bei viešojo administravimo principais, turi atsižvelgti į Įstatymo tikslus (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. spalio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2335-789/2024).
Kaip matyti iš Migracijos departamento 2023-11-29 sprendimo Nr. 23S213460, pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas dėl to, kad darbo sutartis su užsieniečiu nesudaryta, o duomenys, kuriuos jis pateikė kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi neatitinka tikrovės.
Iš skundžiamo Sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas iš esmės rėmėsi 2023-11-29 sprendime Nr. 23S213460 nustatytomis aplinkybėmis.
Teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamento nurodytos aplinkybės (kad darbo sutartis su pareiškėju nesudaryta) nesuponuoja išvados, kad pareiškėjas piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, kad pagrįsta ir proporcinga nustatyti draudimą atvykti, nes užsienietis nesąžiningais veiksmais piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas, įgyvendindamas savo diskreciją, padarė aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo klaidą, todėl skundžiama Sprendimo dalis dėl uždraudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką yra neteisėta ir nepagrįsta, todėl naikintina.
Teisėjų kolegija, vertindama Sprendimo dalį dėl perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą, teisėtumo ir pagrįstumo, pažymi, kad pagal Taisyklių 15 punktą, duomenys iš sąrašo teikiami SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, 24 ir 25 straipsniuose, SIS reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus.
Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktą valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 2 dalies c punktą, situacijos, kurioms taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje. Pagal SIS reglamento 21 straipsnio 1 dalį, prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS.
Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo nurodytą būtinybę įvesti perspėjimą į SIS (atsakovui nustačius, kad duomenys, kuriuos pateikė pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje), pažymi, jog nei Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje bei ją įgyvendinančiuose teisės aktuose, nei SIS reglamento 24 straipsnyje nenumatytas besąlyginis draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei perspėjimo į SIS įvedimas tuo atveju, jei užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ar toks leidimas buvo panaikintas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad vien SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta sąlyga savaime nėra pagrindas įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, nes prieš tai valstybės narės įpareigotos nustatyti, ar individualus atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, vadovaujantis SIS reglamento 21 straipsnio 2 dalyje (proporcingumo) ir 24 straipsnio 2 dalyje (išskirtų atvejų) nustatytais kriterijais, taip pat nustatyti, ar nėra priežasčių neįvesti perspėjimo, ir motyvuoti tokį administracinį sprendimą (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023).
Nagrinėjamu atveju atsakovas nėra priėmęs administracinio sprendimo, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės ar nacionaliniam saugumui dėl to, kad pareiškėjas apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į Lietuvos teritoriją ir buvimo joje, Sprendime taip pat nėra individualizuotų, objektyviais duomenimis grįstų motyvų, kodėl pareiškėjo atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus ir todėl perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi turėtų būti įvestas į SIS.
Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, daro išvadą, ginčijamo Sprendimo dalyje, kuria nuspręsta dėl pareiškėjo įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus), negali būti laikomas motyvuotu ir proporcingu, todėl jis neatitinka Įstatymo, VAĮ 10 straipsnio, SIS reglamento 21 straipsnio reikalavimų, Kriterijų vertinimo tvarkos ir yra naikintinas ir šioje dalyje. Taigi pareiškėjo skundas yra tenkintinas ir Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. lapkričio 7 d. sprendimas Nr. 24S249402 naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas.
Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Taigi, nuostata „kurios naudai priimtas sprendimas“ reiškia, kad bylinėjimosi išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus.
Pareiškėjas prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurių suma 280 Eur. Prašyme nurodoma, jog pridėta sąskaita ir mokėjimo pavedimas. Prie prašymo pridėta sąskaita už teisines paslaugas serija LT Nr. 358, išrašyta 2024 m. lapkričio 10 d. 280 Eur sumai už skundo dėl 2024-01-11 sprendimo Nr. 24SD497 parengimą. Taip pat pateikta mokėjimo pavedimo kopija, jog L. T. sumokėta 280 Eur, mokėtojas R. A.. Kitų dokumentų dėl patirtų išlaidų pareiškėjas (pareiškėjo atstovė) nepateikė.
Šioje byloje pareiškėjas skundė Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. gruodžio 13 d. sprendimą Nr. 23S223483. Iš pateiktos sąskaitos matyti, kad sąskaita išrašyta ne dėl šios bylos ginčo dalyko. Šioje byloje nebuvo ginčijamas 2024-01-11 sprendimas Nr. 24SD497, todėl prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų už skundo dėl 2024-01-11 sprendimo Nr. 24SD497 parengimą netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo M. L. A. skundą patenkinti.
Panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. gruodžio 13 d. sprendimą Nr. 23S223483.
Pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmesti.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.