- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-12-19
- Bylos Nr.
- 2A-785-278/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-11868-2017-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolė Danguolė Smetonienė, Margarita Dzelzienė, Birutė Valiulienė
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės
- Ieškovas
- M. T.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Margaritos Dzelzienės, Nijolės Danguolės Smetonienės, Birutės Valiulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-18256-600/2017 pagal ieškovės M. T. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei (toliau ir Savivaldybė), trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, savivaldybės įmonei (toliau – SĮ) „Vilniaus miesto būstas“, dėl pažeistų teisių gynimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė M. T. prašė teismą panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Finansų departamento 2016 m. kovo 17 d. sprendimo punktą dėl 86 582,79 Eur buto įvertinimo ir nustatyti 57 000,00 Eur buto rinkos vertę privatizavimui.
2. Nurodė, kad jos šeima nuo 1947 m. balandžio 18 d. gyvena bute, adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Šią aplinkybę patvirtina buto pasas, 1977 m. rugpjūčio 25 d. butų paskirstymo skyriaus sprendimas, 1977 m. pažyma. Teigė, jog kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją su prašymu leisti privatizuoti ginčo butą, kurio rinkos vertė, Nekilnojamojo turto registro duomenimis, kreipimosi metu buvo 25 226 Eur. Vilniaus miesto savivaldybės administracija tenkino prašymą privatizuoti butą, o 2016 m. kovo 17 d. įvykusio Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Finansų departamento posėdžio metu nustatyta, tikrovės neatitinkanti šio buto kaina – 85 100,00 Eur. Nurodė, kad nustatant ginčo buto vertę, pats butas nebuvo apžiūrėtas, tačiau jo kaina per mažesnį nei 5 mėnesių laikotarpį padidėjo trigubai, tuo tarpu buto nusidėvėjimas padidėjo nuo 51 proc. iki 61 proc.. Teigė, jog jos užsakymu nepriklausoma turto vertintojų bendrovė MB „84 sprendimai“ 2017 m. vasario 4 d. atliko nepriklausomą ginčo buto ekspertizę ir nustatė 57 000 Eur buto rinkos kainą. Nurodė, kad visus remonto darbus ginčo bute bei pagerinimus, be kurių atlikimo buto nebūtų galima eksploatuoti, atliko jos šeima, savo lėšomis, tuo tarpu atsakovė ginčo butu nesirūpino. Be to, atsakovė neįvykdė pareigos supažindinti ją su ginčo buto įvertinimo aktu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. spalio 16 d. sprendimu ieškovės M. T. ieškinį tenkino ir iš atsakovės priteisė bylinėjimosi išlaidas.
4. Teismas nustatė, jog atsakovei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. liepos 12 d. priėmimo – perdavimo aktu Nr. 1551-01 ir 1999 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 870 buvo perduotas butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini). 2014 m. birželio 5 d. nuomos sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) butas buvo išnuomotas ieškovei M. T., kuris jai nuomojamas nuo 2008 m. gegužės 30 d.. Nustatė, kad 2016 m. balandžio 6 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovė informavo ieškovę, jog jos prašymas dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimo rinkos kainomis apsvarstytas Vilniaus miesto savivaldybės negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisijos 2016 m. kovo 17 d. posėdyje ir pritarta nustatytai buto rinkos vertei bei nuspręsta minėtas patalpas parduoti už 86 582,79 Eur. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2016 m. birželio 27 d. rašte nurodyta, kad ginčo buto įkainojimo akto nuomininkei (M. T.) pateikti negali, nes aktas nėra pasirašytas ir užregistruotas. 2017 m. liepos 24 d. raštu atsakovė nurodė, kad vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. lapkričio 18 d. įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) 1 punktu ir 2016 m. gruodžio 15 d. Bylų (dokumentų) perdavimo aktu Nr. (duomenys neskelbtini) visa dokumentacija su savivaldybės būsto pardavimu buvo perduota SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ir tarp atsakovo pateiktų dokumentų yra informacija dėl ieškovės įtraukimo į asmenų, pageidaujančių pirkti savivaldybės būstą pagal LR Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio nuostatas (sąrašo eil. Nr. (duomenys neskelbtini)). Nurodė, kad į bylą pateiktas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisijos (toliau ir Komisija) posėdžio, vykusio 2016 m. kovo 17 d., protokolo išrašas, kuriame nurodyta, kad 37 klausimu buvo svarstytas klausimas dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), bendras plotas 53,04 kv. m., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pardavimo M. T. rinkos kaina už 86 582,79 Eur sumą, t. y. nurodant, kad buto rinkos vertė 2015 m. lapkričio 20 d. nustatyta 86 500 Eur, o pridėjus turto vertinimo išlaidas, kurios sudaro 82,79 Eur, buto pardavimo kaina 86 582,79 Eur.
5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad, vadovaujantis Turto ir verslo vertinimo metodikoje, patvirtintoje vadovaujantis Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu, nustatyta tvarka UAB „Apus turtas“ 2015 m. lapkričio 20 d. atliko ginčo būsto rinkos vertinimą lyginamuoju metodu ir nurodė, jog buto rinkos vertė 2015 m. lapkričio 20 d. yra 86 500,00 Eur. Nurodė, kad ieškovė pateikė 2017 m. vasario 9 d. dienai atliktą ginčo būsto vertinimą, kuriame atlikus vertinimą lyginamuoju metodu, buto rinkos vertė 2017 m. vasario 9 d. dienai sudaro 57 000,00 Eur bei VĮ Registrų centras 2017 m. vasario 2 d. raštą Nr. VILIN(12.5.13)-2795, kuriame nurodyta, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), fizinio nusidėvėjimo procentas, apskaičiuotas 2016 m. vasario 1 d. dienai, sudaro 61 procentą.
6. Įvertinęs šalių pateiktas ginčo turto vertinimo ataskaitas, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad atsakovės parinktas turto vertintojas nepagrįstai vertinimui rinkosi turto vienetus Pamėnkalnio, Didžiojoje gatvėse, nes Didžioji yra centrinė senamiesčio gatvė, kurioje esančių turto vienetų rinkos kainos yra esminiai aukštesnės, ką patvirtina paties turto vertintojo pateikta informacija, o Pamėnkalnio gatvė yra pakankamai nutolusi nuo vertinamo ginčo objekto ((duomenys neskelbtini)), kad būtų galima pateisinti šių objektų parinkimą atliekant ginčo objekto vertinimą. Teismas konstatavo, jog labiausiai atitinkanti rinkos turto vertei yra ieškovės pasirinkto turto vertintojo nustatyta ginčo turto vertė, nustatyta 2017 m. vasario 9 d. dienai. Pažymėjo, jog vadovavimasis senesne turto vertinimo ataskaita (UAB „Apus turtas“ 2015 m. lapkričio 20 d.) ir nurodyta turto verte ginčo byloje, neatitiktų Civilinio proceso kodekso nustatyto rungimosi principo, be to, vertinimui parinkti objektai neatitinka CK 1.5 straipsnio 4 dalyje nustatytų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CPK 12 straipsnis). Teismas nustatęs, jog atsakovės užsakytu ginčo buto turto vertinimu 2016 m. kovo 17 d. svarstant ginčo buto pardavimo sąlygas remtis nebuvo galima ir darė išvadą, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisijos posėdžio priimto sprendimo dalis dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertės nustatymo ir buto pardavimo už 86 582,79 Eur sumą, pripažintina nepagrįsta ir naikintina.
7. Teismas darė išvadą, kad ieškovė nepraleido vieno mėnesio ieškinio senaties termino ginčyti nurodytą administracinio akto dalį, nes skundą Vilniaus apygardos administraciniame teisme pateikė 2016 m. liepos 11 d.. Nurodė, jog atsakovė pateikė Vilniaus miesto savivaldybės būsto ir pagalbinio ūkio paskirties pastatų, perkamų pagal Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnį, įkainojimo aktą, parengtą 2016 m. birželio 22 d. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį ieškovė atsisakė pasirašyti, o įvertinęs turto įkainojimo akto parengimo datą, darė išvadą, kad ieškovė nepraleido termino ginčyti nurodytą aktą ar jo dalį įstatymo nustatyta tvarka. Be to, įvertinęs aplinkybę, kad tik po 2016 m. gruodžio 21 d., ieškovei gavus Vyriausiojo administracinio teismo nutartį, atsirado pagrindas kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, inicijuojant ginčą dėl turto rinkos vertės nustatymo, aplinkybę, kad M. T. po 2016 m. gruodžio 21 d. savo iniciatyva užsakė ginčo buto vertinimą, taip pat tai, kad šioje byloje ji laikytina silpnesniąja šalimi, konstatavo, jog sprendžiant ginčą su vietos savivaldos institucija, yra pagrindas atnaujinti nurodytą terminą (CK 1.5 straipsnio 4 dalis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
8. Apeliaciniu skundu atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė prašo 2017 m. spalio 16 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ir M. T. ieškinį atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
9. Mano, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos aplinkybes bei šalių pateiktus įrodymus. Teigia, kad teismui formuojant praktika, pagal kurią Savivaldybės turtas galėtų būti parduodamas už pačių nuomininkų pageidaujamą kainą, sudaromos prielaidos Savivaldybės būstų nuomininkams piktnaudžiauti savo padėtimi ir manipuliuoti privatizuojamo turto kaina, pasitelkiant savo užsakytus turto vertintojus, kas yra nesuderinama su viešuoju interesu.
10. Nurodo, kad LR Paramos būstui įsigyti ir išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 5 punktas numato Savivaldybės turto pardavimą ne lengvatinėmis sąlygomis, o būtent rinkos kaina, kurią nustato įstatymo numatyta tvarka Savivaldybės parinktas turto vertintojas, nes tik tokiu būdu yra užtikrinama viešojo intereso apsauga, o kartu ir visos visuomenės poreikių maksimalus patenkinimas.
11. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės reikalavimus, iš esmės apsiribojo tik dviejų turto vertinimo ataskaitų palyginimu, o toks siauras ir ribotas ginčo aplinkybių vertinimas negali būti laikomas visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, kaip to reikalauja Civilinio proceso kodekso (toliau ir CPK) 185 straipsnis, taip pat sprendimo motyvavimas neatitinka CPK 263 straipsnio reikalavimų.
12. Pažymi, jog vien tik ieškovės nesutikimas su UAB „Apus turtas“ atliktu turto vertinimu nedaro tokio turto vertinimo neteisingu ir negali įpareigoti juo nesivadovauti, nes ginčo buto vertinimas buvo atliktas laikantis teisės aktuose nustatytų procedūrų ir tvarkos – nekilnojamojo turto vertintojas buvo parinktas viešųjų pirkimų būdu, vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, todėl nei pati atsakovė, nei juo labiau bylą nagrinėjęs teismas, neturi pagrindo abejoti šio turto vertintojo kompetencija, nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos pagrįstumu ar nustatytos turto rinkos vertės realumu. Teigia, jog UAB „Apus turtas“ sudarytos ataskaitos neatitikimų įstatymų ar Turto ir verslo vertinimo metodikos reikalavimams, pirmosios instancijos teismas nenustatė, tuo tarpu turto vertintojo pasirinktas vertinimo metodų įgyvendinimas yra motyvuotas, todėl daryti išvadą, kad specialiųjų žinių turinčių asmenų atliktas turto vertinimas neatitinka CK 1.5 straipsnio 4 dalyje nustatytų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, teismas neturėjo pagrindo.
13. Tvirtina, jog ieškovė viso proceso metu UAB „Apus turtas“ sudarytos turto vertinimo ataskaitos pagrįstumo – jog vertė būtų nustatyta remiantis netinkamais metodais, vertinimui pasirinkus netinkamus lyginamuosius objektus, jog vertinimo ataskaitoje būtų ne jos nuomojamojo buto duomenys ar ne šio buto nuotraukos ar kt., neginčijo. Nurodo, kad teismas, vadovaudamasis dviejų į bylą pateiktų turto vertinimo ataskaitų skirtumais, išvadas motyvavo aplinkybėmis, kurių šalys neginčijo ir dėl jų proceso metu nepasisakė.
14. Pažymi, jog jokie teisės aktai nesuteikia galimybės ieškovei teikti savo pasiūlymus ar prieštaravimus dėl sandorio kainos, teikti savo užsakymu atliktus turto vertinimus ir reikalauti Savivaldybę parduoti butą už jos pageidaujamą kainą. Teigia, jog pats ieškovės reikalavimas, kad Savivaldybės turto pardavimo kainą nustatytų teismas, iš esmės yra ydingas. Savivaldybės, kaip viešo juridinio asmens, statusas lemia, kad Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme minima rinkos kaina nėra šalių derybų objektas, nes 25 straipsnio 1 dalis numato, kad Savivaldybės parduodamo turto rinkos kaina nustatoma tik viešuosius pirkimus reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatyta tvarka parinktos turto vertinimo įmonės (turto vertintojų), kuri parduodamo turto rinkos kainą nustato vadovaudamasi Turto ir verslo vertinimo metodika, patvirtinta remiantis Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu. Teisės aktai nenumato Savivaldybei galimybės parduoti savo turtą vadovaujantis kita, nei teisės aktuose numatyta, tvarka – parduodama savo turtą, Savivaldybė neturi teisės vadovautis nei privačiomis fizinių asmenų užsakymu parengtomis turto vertinimo ataskaitomis, nei šiose ataskaitose nustatyta turto kaina, kaip pageidauja ieškovė.
15. Nurodo, jog M. T., prašydama teismo panaikinti Komisijos 2016 m. kovo 17 d. sprendimo dalį dėl buto rinkos kainos bei nustatyti gerokai mažesnę, jos pageidaujamą turto rinkos kainą, neprašė teismo įpareigoti atsakovę priimti naują sprendimą dėl ginčo turto pardavimo sąlygų. Teigia, jog skundžiamu sprendimu teismas nustatė buto pardavimo kainą, pažeidžiant Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje numatytą procedūrą, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo ir disponavimo juo įstatymo 12 straipsnio imperatyvą bei 9 straipsnio 4 dalyje įtvirtiną viešosios teisės principą. Nurodo, kad ieškovės reikalavimai ne tik teisiškai nepagrįsti, tačiau ir procedūriškai neįmanomi nepažeidžiant pirmiau minėtų teisės normų, todėl teismui tokius reikalavimus patenkinus, sprendimas sukuria atsakovėms teisės aktams prieštaraujančius įpareigojimus, todėl jau vien šiuo pagrindu sprendimas yra neteisėtas.
16. Tvirtina, jog ginčydama Komisijos 2016 m. kovo 17 d. sprendimą, ieškovė nenurodė buvus kokių nors Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisijos atliktų pažeidimų, teisės aktuose numatytų pareigų neatlikimo ar kitų teisės aktuose numatytų reikalavimų nesilaikymo, lėmusių neteisėto Komisijos 2016 m. kovo 17 d. sprendimo priėmimą, t. y. ieškovė teismui nenurodė jokio teisinio pagrindo, kodėl skundžiamas Komisijos sprendimas galėtų būti panaikintas, tokių pagrindų skundžiamame sprendime nenurodė ir pirmosios instancijos teismas. Atkreipia dėmesį, jog Komisijos 2016 m. kovo 17 d. sprendimo panaikinimas dalyje dėl turto vertės nustatymo buvo pagrindinis ieškovės reikalavimas, kurio netenkinus ir kiti išvestiniai reikalavimai dėl kitokios buto rinkos vertės nustatymo negalėjo būti tenkinami, todėl vien šio atsakovo sprendimo nemotyvuotas panaikinimas daro neteisėtu visą skundžiamą teismo sprendimą.
17. Be to, nurodo, jog byloje ginčijamas Komisijos 2016 m. kovo 17 d. sprendimas yra administracinis aktas, kuriam apskųsti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas nustato imperatyvų 1 mėnesio terminą nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Mano, jog teismas nusprendęs, kad ieškovė termino kreiptis į teismą nėra praleidusi, neteisingai nustatė tokio termino skaičiavimo pradžios momentą.
18. Tvirtina, jog ieškovei apie Komisijos 2016 m. kovo 17 d. priimtą sprendimą bei esminius tokio sprendimo elementus – priėmusį subjektą, priėmimo datą bei turinį, turintį įtakos jos teisėms bei interesams, tapo žinoma gavus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Finansų departamento 2016 m. balandžio 6 d. raštą. Nurodo, kad terminas kreiptis į teismą suėjo dar 2016 m. gegužės mėnesį, tačiau į Vilniaus apygardos administracinį teismą ieškovė kreipėsi tik 2016 m. liepos mėnesį, t.y., jau praleidusi įstatymo nustatytą terminą. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Finansų departamentas 2016 m. rugsėjo 16 d. pateikė ieškovei ir skundžiamo Komisijos sprendimo kopiją, o skaičiuojant 1 mėnesio terminą nuo 2016 m. rugsėjo 16 d., kada ieškovė ne tik sužinojo apie priimtą sprendimą, bet ir fiziškai gavo dokumento kopiją bei įvertinus netgi tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tik 2016 m. gruodžio 21 d. priėmė galutinį sprendimą dėl ieškovės reikalavimų teismingumo bendrosios kompetencijos teismui, terminas kreiptis į teismą su ieškiniu ieškovei vėliausiai suėjo kitą mėnesį po minėto teismo nutarties gavimo. Nurodo, kad ieškinys Vilniaus miesto apylinkės teismui buvo pateiktas praėjus daugiau nei dviems mėnesiams, t.y., akivaizdžiai praleidus įstatymo nustatytą kreipimosi į teismą terminą.
19. Pažymi, jog teismas nepagrįstai 2016 m. birželio 22 d., kai buvo surašytas įkainojimo aktas, nustatantis 86 582,79 Eur turto vertę, laikė termino ieškovei kreiptis į teismą pradžia, nes šis aktas nebuvo ieškovei pateiktas, su šiuo įkainojimo aktu šalys susipažino tik teismui įpareigojus atsakovą jį pateikti. Be to, minimas aktas neatitinka dokumentui keliamų reikalavimų – nėra pasirašytas ir užregistruotas, ir nėra ginčo dalykas nagrinėjamoje byloje.
20. Nurodo, jog tai, kad 2016 m. gruodžio 21 d. buvo priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis dėl bylos teismingumo bendrosios kompetencijos teismui, nesudaro pagrindo atnaujinti ieškovei praleistą terminą kreiptis į teismą. Be to, tarp šalių yra kilęs ginčas privatizavimo teisinių santykių kontekste, kur Vilniaus miesto savivaldybė veikia ne kaip viešojo administravimo subjektas, tačiau kaip lygiateisis civilinių teisinių santykių dalyvis, todėl teismo argumentas, jog ieškovė yra silpnesnioji šalis, nesusijęs su pagrindais atnaujinti praleistus įstatymo nustatytus terminus. Be to, teigia, jog ieškovė šio termino atnaujinti neprašė, o teismas savo iniciatyva atnaujindamas praleistus terminus, pažeidė šalių lygiateisiškumo principą.
Atsiliepimas
22. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė M. T. prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, jog atsakovė skunde savaip interpretuoja įstatymais nustatytą tvarką Savivaldybės turtui įsigyti, atimant iš nuomininkų teisę siekti nustatyti tikrą būsto rinkos kainą.
23. Pažymi, jog vadovaujantis įrodymų paskirstymo taisykle, jai, turinčiai teisę pirkti ginčo butą teisės aktų tvarka ir nesutikus su nustatyta buto rinkos verte bei pateikus lygiavertį įrodymą – kito turto vertintojo turto vertinimo ataskaitą, įrodinėjimo pareiga įrodyti turto rinkos vertę, teisminio nagrinėjimo metu perėjo atsakovei, tačiau Savivaldybė atsisakė papildomai rinkti ir pateikti įrodymus.
24. Nurodo, kad teismas pagrįstai konstatavo, jog nors šalių turto vertintojai ginčo turtą vertino naudodami lyginamąjį metodą, bet labiausiai atitinkančia rinkos turto vertę yra jos pasirinkto turto vertintojo nustatyta ginčo turto vertė (57 000 Eur,), nes atsakovės turto vertintojas lyginimui nepagrįstai parinko 2013 m. ir 2015 m. atliktus sandorius, parinko 4 butus, kurie yra Pamėnkalnio, Didžiojoje gatvėse, nors minėtos gatvės yra pakankamai nutolusios nuo vertinamo ginčo objekto arba yra centrinėje senamiesčio dalyje, kurioje turto kainos yra iš esmės aukštesnės. Teigia, jog jos turto vertintojas lygino 2016 m. atliktus sandorius ir parinko butus, esančius J. Jablonskio, Aušros vartų ir Subačiaus gatvėse, kurie yra arti nuo vertinimo objekto, jų plotai, skirtingai nei atsakovės pateiktame vertinime, atitinka ginčo objekto plotui bei juose, kaip ir ginčo vertinimo objekte, yra įrengtas krosninis šildymas.
25. Tvirtina, jog apeliantė nepagrįstai teigia esant praleistą kreipimosi į teismą terminą, nes skundą dėl savivaldybės sprendimo dalies panaikinimo Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė 2016 m. liepos 11 d., o atsakovė į bylą pateikė 2016 m. birželio 22 d. įkainojimo aktą Nr. (duomenys neskelbtini), kurį ji ir atsisakė pasirašyti, kas reiškia kad, kaip pagrįstai konstatavo teismas, įvertinus turto įkainojimo akto parengimo datą, darytina išvadą, kad ji nepraleido termino ginčyti nurodytą aktą įstatymo nustatyta tvarka.
26. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, SĮ „Vilniaus miesto būstas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą, prašo atsakovės apeliacinį skundą tenkinti.
27. Pažymi, kad skundžiamo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisijos 2016 m. kovo 17 d. sprendimo tariamą neteisėtumą ieškovė grindė išimtinai vien tik nesutikimu su UAB „Apus turtas“ vertinimo ataskaitos turiniu ir reikalavimą nustatyti savo pageidaujamą turto pardavimo kainą grindė pačios užsakymu atliktu turto vertinimu. Nurodo, kad vien tik ieškovės asmeninis nesutikimas su UAB „Apus turtas“ atliktu turto vertinimu nesudaro pagrindo laikyti tokio turto vertinimo neteisingu ir negali įpareigoti juo nesivadovauti, nes ginčo buto vertinimas buvo atliktas laikantis teisės aktuose nustatytų procedūrų ir tvarkos.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
28. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas ribų, nustatytų apeliaciniu skundu (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo peržengti šios bylos ribas, nustatytas atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės apeliaciniu skundu, be to, absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
29. Nagrinėjamos bylos apeliacijos dalykas – ginčas dėl iš Savivaldybės siekiamo įsigyti buto vertės nustatymo teisėtumo.
30. Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo (toliau – ir PBĮIĮ) 24 straipsnio 2 dalies 5 punktas numato, jog už rinkos kainą, apskaičiuotą pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, Civiliniame kodekse nustatyta tvarka įvertinus parduodamo objekto vertę pakeitusias nuomininko investicijas, gali būti parduodami savivaldybės būstai, kurie nuomojami ne socialinio būsto nuomos sąlygomis ir kuriuose nuomininkai yra išgyvenę ne trumpiau kaip 5 metus nuo būsto nuomos sutarties sudarymo dienos, neatsižvelgiant į taikytas būsto nuomos sąlygas. Byloje nėra ginčo dėl ieškovės M. T. teisės aukščiau minėto įstatymo pagrindu pretenduoti įsigyti butą, esantį (duomenys neskelbtini). Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas aplinkybe, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai ir neteisėtai nustatė buto rinkos vertę (kainą) bei neteisingai skaičiavo ieškinio senaties terminą.
31. Parduodamo savivaldybės būsto ir pagalbinio ūkio paskirties pastatų vertę, vadovaudamiesi Turto ir verslo vertinimo metodika, patvirtinta vadovaujantis Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu, nustato viešuosius pirkimus reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatyta tvarka parinktos turto vertinimo įmonės (turto vertintojai) (PBĮIĮ 25 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nuostatomis, turto arba verslo rinkos vertė – apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti perduotas turtas arba verslas jo vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį norinčių perduoti turtą arba verslą ir norinčių jį įsigyti asmenų sandorį po šio turto arba verslo tinkamo pateikimo rinkai, kai abi sandorio šalys veikia dalykiškai, be prievartos ir nesaistomos kitų sandorių ir interesų (2 straipsnio 10 dalis).
32. Iš pirmosios instancijos teismui pateiktos UAB „Apus turtas“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad 2015-11-20 atlikus nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), vertinimą lyginamuoju metodu, nustatyta, jog buto rinkos vertė yra 86 500,00 Eur (1 t., b.l. 100-145). Minėtos vertinimo ataskaitos pagrindu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisijos posėdžio, vykusio 2016-03-17, metu buvo nuspręsta pritarti buto, esančio (duomenys neskelbtini), nustatytai rinkos vertei bei ginčo turto pardavimui ieškovei už 86 582,79 Eur. Nesutikdama su UAB „Apus turtas“ nustatyta turto verte, ieškovė M. T. kreipėsi dėl ginčo buto įvertinimo į turto vertintojus MB „84 Sprendimai“. Iš ieškovės pateiktos 2017-02-09 atliktos ginčo būsto rinkos vertės nustatymo ataskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad, atlikus turto vertinimą lyginamuoju metodu, buto rinkos vertė 2017-02-09 dienai nustatyta 57 000,00 Eur (1 t., b.l. 12-34). Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog labiausiai atitinkančia rinkos turto vertei yra ieškovės pasirinkto turto vertintojo nustatyta ginčo turto vertė.
33. Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnio 2 dalis numato, jog dėl turto arba verslo vertės iškilę ginčai sprendžiami šalių susitarimu arba teismo tvarka, jeigu kituose įstatymuose nenustatyta kitaip. Todėl, aplinkybė, jog ieškovė M. T. įgijo teisę įsigyti ginčo turtą už kainą, kurios nustatymą reglamentuoja specialus įstatymas, nepaneigia jos teisės atsisakyti nuo sandorio esant per didelei kainai ar kreiptis į teismą dėl trečiojo asmens nustatytos turto vertės užginčijimo. Tokias išvadas leidžia daryti ir procesiniuose įstatymuose įtvirtintas dispozityvumo principas, iš esmės reiškiantis, jog asmuo, manantis, kad jo teisės pažeistos, tik pats nusprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti. Asmens pažeistas civilines teises, įstatymų nustatyta tvarka ir būdais, gina teismas (CK 1.137, 1.138 straipsniai). Dėl paminėto, atsakovės teiginiai, jog jokie teisės aktai nesuteikia galimybės ieškovei teikti savo pasiūlymus ar prieštaravimus dėl sandorio kainos ar, kad ginčo turto kaina būtų nustatoma teismo keliu, vertintini kritiškai. Be to, pačiai apeliantei akcentuojant, jog privatizavimo santykiuose ji veikia ne kaip viešojo administravimo subjektas, tačiau kaip lygiateisis civilinių teisinių santykių dalyvis, su kuo pilnai sutiktina, aukščiau minėtos ieškovės teisių apribojimas prieštarautų civilinės teisės pamatiniams principams.
34. Iš šalių pateiktų ginčo turto vertinimo ataskaitų matyti, jog nors turto vertintojai ir vadovavosi ta pačia metodologija – naudojo lyginamąjį metodą, tačiau jų pateiktos išvados yra esminiai skirtingos. Kaip matyti iš pateiktų ataskaitų, lyginamojo metodo esmė – vertinamojo turto palyginimas su analogišku arba panašiu turtu ir tam yra surenkama informacija apie neseniai rinkoje įvykdytų analogiškų ar panašių sandorių kainas. Iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, jog ginčo butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), yra 3 trijų kambarių butas 1940 metų statybos name, 3-me (iš trijų) namo aukšte, 53,04 kv. m. bendro ploto bei jame yra krosninis šildymas. Kaip pagrįstai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas abiejų vertintojų palyginimui parinkti objektai yra 1940 m. statybos, tačiau tik MB „84 Sprendimai“ turto vertinimo ataskaitoje nurodoma, kad vertinimui atrinktuose butuose yra įrengtas krosninis šildymas, tuo tarpu iš UAB „Apus turtas“ parengtos vertinimo ataskaitos matyti, kad, tarp šio vertintojo pasirinktų 4 lyginamųjų objektų, nė viename iš jų nėra krosninio šildymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis veiksnys esmingai įtakoja turto vertę. Be to, ieškovės pasirinktas turto vertintojas palyginimui pasirinko objektus, kurių plotai (52,13 kv.m., 51,53 kv.m., 49,02 kv.m.) iš esmės atitinka vertinamo ginčo turto plotą, o vertinimui atrinkti butai, esantys arti vertinamo objekto. Tuo tarpu iš UAB „Apus turtas“ pateiktos atskaitos matyti, kad dalis palyginimui pasirinktų objektų buvo gerokai didesnio ploto (94,34 kv. m., 91,52 kv. m.) nei ginčo turtas bei, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovės parinktas turto vertintojas nepagrįstai vertinimui rinkosi turto vienetus, esančius Pamėnkalnio, Didžiojoje gatvėse, nes Didžioji yra centrinė senamiesčio gatvė, kurioje esančio turto rinkos kainos yra esminiai aukštesnės, ką patvirtina paties turto vertintojo pateikta informacija, o Pamėnkalnio gatvė yra pakankamai nutolusi nuo vertinamo ginčo objekto ((duomenys neskelbtini)), kad būtų galima pateisinti šių objektų parinkimą, atliekant ginčo objekto vertinimą. Įvertintina ir ta aplinkybė, kad Savivaldybei pateiktoje turto vertinimo ataskaitoje lyginamieji objektai buvo parduoti 2015 m. rugpjūčio – lapkričio mėnesiais, o ieškovės – 2016 m. sausio – liepos mėnesiais. Esant minėtiems duomenims konstatuotina, jog ieškovės M. T. pateiktoje turto vertinimo ataskaitoje parinkti lyginamieji objektai savo vietos padėtimi, ploto charakteristika, komunikacijų funkcionavimu (krosninis šildymas) ir kitomis charakteristikomis yra artimesni ginčo turtui, todėl šių aplinkybių visumos pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog labiau tikėtina, kad būtent ieškovės M. T. pateikta turto vertintojo ataskaita labiau atitinka tikrąją ginčo turto vertę nei pateikta atsakovės. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog atsakovė, nesutikdama su ieškovės pateiktu vertinumu, turėjo pareigą įrodyti turto vertę teisminio nagrinėjimo metu (CPK 12, 178 straipsniai), tačiau jokių papildomų įrodymų, prašymų skirti ekspertizę turto vertei nustatyti ar pateikti pakartotinį UAB „Apus turtas“ turto įvertinimą, realiai apžiūrėjus butą, neteikė. Apeliantė ir apeliaciniame skunde nenurodė iš esmės jokių kokybiškai svarių ar teismo sprendime neaptartų argumentų, kurie leistų daryti priešingas išvadas dėl turto vertės. Aplinkybė, jog atsakovė nesutinka su sprendimu, nereiškia, jog sprendimas yra nepagrįstas ir nemotyvuotas.
35. Be to, teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės teiginiais, jog pirmosios instancijos teismas, skundžiamą sprendimą motyvavo aplinkybėmis, kurių šalys neginčijo, nes ieškovė M. T. ir įrodinėjo, jog atsakovės pasirinkto turto vertintojo vertinimo ataskaitoje nustatyta nepagrįstai didelė turto kaina ir tai paneigti teikė įrodymus, ginčo buto rinkos vertės nustatymo ataskaitą, kurią parengė MB „84 Sprendimai“ (1 t., b.l. 12-29). Teismas pagrįstai vertino šalių pateiktus lygiaverčius priešpriešinius įrodymus, juos analizavo, todėl nėra pagrindo tvirtinti, jog teismas sprendimą grindė tais argumentais, kurių šalys neginčijo.
36. Apeliantė nesutinka su teismo išvada, jog M. T. nepraleido termino ginčyti Komisijos 2016 m. kovo 17 d. sprendimo, be to, tvirtina, jog teismas ieškovei be pagrindo, jai neprašant, atnaujino praleistą terminą kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą.
37. Pažymėtina, jog bendrosios kompetencijos teismai nagrinėja civilinius teisinius ginčus (CPK 1 straipsnis, 22 straipsnio 1 dalis), tačiau taip pat, vadovaudamiesi absorbcijos principu, ir bylas su administracinės teisės elementu (CPK 26 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad bylose, kuriose reiškiami savarankiški civilinio teisinio ir administracinio teisinio pobūdžio reikalavimai, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties ir administracinių bylų teisenos terminai (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2008; 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380/2006). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas yra ne ieškinio senaties, o procesinis teisės kreiptis į teismą terminas.
38. I bylos duomenų matyti, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Finansų departamentas 2016 m. balandžio 6 d. M. T. siuntė pranešimą apie Vilniaus miesto savivaldybės negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisijos 2016 m. kovo 17 d. pritarimą ginčo buto rinkos vertei, tačiau byloje nėra duomenų apie minėto pranešimo įteikimą ieškovei, todėl nėra aišku kada tiksliai minėtą raštą gavo M. T.. Nustatyta, kad 2016 m. birželio 22 d. M. T. prašė atsakovę išduoti buto įvertinimo aktą, tačiau minėtas aktas nebuvo išduotas, be to, 2016 m. birželio 27 d. rašte nurodoma, kad ieškovė buvo kviesta pasirašyti įkainavimo aktą, tačiau jo nepasirašė (1 t., b.l. 46-48). Prašydama panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Finansų departamento 2016 m. kovo 17 d. sprendimo dalį dėl parduodamo turto kainos nustatymo, Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą padavė 2016 m. liepos 11 d.. Minėtas teismas 2016 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi atsisakė priimti skundą, konstatavęs, jog pareiškėja skundu ginčija privatizavimo sandorį, kuris yra civilinis teisinis sandoris bei kuriame savivaldybė per savo institucijas veikia kaip potencialios pirkimo-pardavimo sutarties šalis bei įgyvendina savo, kaip turto savininkės, teisę disponuoti jai priklausančiu turtu ir šio pobūdžio ginčai yra teismingi bendrosios kompetencijos teismui. M. T. padavus atskirąjį skundą dėl minėtos nutarties, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. gruodžio 21 d. nutartimi atskirąjį skundą atmetė ir nurodė, kad pareiškėjos reikalavimai yra susiję su tarp pareiškėjos ir Savivaldybės atsiradusiais nekilnojamojo daikto (buto) privatizavimo (t. y. perdavimo pirkėjo nuosavybėn už atitinkamą pinigų sumą) teisiniais santykiais, kurie yra reguliuojami privatinės (civilinės), bet ne viešosios teisės normų, nepaisant to, jog buto savininko (Savivaldybės) valia dėl buto pardavimo už atitinkamą kainą yra išreikšta viešojo administravimo subjekto administraciniu aktu. Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismui ieškinį M. T. padavė 2017 m. kovo 20 d. (1 t. b.l. 1, 73-76).
39. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas be pagrindo darė išvadą, jog ieškovė praleido terminą kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą ir šį terminą atnaujino. Be to, iš sprendimo motyvų nėra aišku kokios konkrečiai trukmės terminą teismas laikė praleistu ir jį atnaujino bei sutiktina su apeliante, jog sprendimas nėra aiškus, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai šioje dalyje tikslintini, konstatuojant, jog Savivaldybei veikiant ne kaip viešosios, o kaip privatinės teisės subjektui Savivaldybės turto pardavime, laikytina, jog ieškovė M. T. termino kreiptis į teismą su ieškiniu nepraleido, nes pareikštam reikalavimui nuginčyti CK 1.125 straipsnio 4 dalis nustato sutrumpintą trijų mėnesių ieškinio senaties terminą, todėl ieškovė savalaikiai kreipėsi tiek į administracinį, tiek ir į bendrosios kompetencijos teismus. Be to, pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo ieškovę laikė silpnesniąja santykių šalimi, nors tai ir nekeičia teismo sprendimo esmės.
40. Apeliantės teiginiai dėl teismo sprendimo pasėkoje galimai kylančius bei kilsiančius procedūrinių reikalavimų pažeidimus pažymėtina, jog panašaus pobūdžio teiginiai pirmosios instancijos teisme įrodinėjami nebuvo, teismas minėtų aplinkybių nevertino ir nepasisakė dėl jų, todėl apeliacinės instancijos teismo jie nenagrinėjami (CPK 312 straipsnis). Tai, jog pirmosios instancijos teismas nekonstatavo neteisėtų Komisijos veiksmų, teisės aktų reikalavimų pažeidimų, nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog ieškovės ginčijamas Komisijos 2016 m. kovo 17 d. sprendimas negalėjo būti panaikintas, o teismo sprendimas yra neteisėtas.
41. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimų į juos argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir nedaro įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog teismas yra atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų su tuo susijusių skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-252/2010; Nr. 3K-3-107/2010).
42. Dėl paminėtų motyvų naikinti ar keisti pagrįstą sprendimą nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.