Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Mariaus Dobrovolskio, Kristinos Domarkienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Alonos Romanovienės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų D. P. ir A. V. atstovės S. G. apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. Š. ieškinį atsakovams D. P., A. V., priešieškinį ieškovei J. Š. ir atsakovui R. G. dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės ir naudojimosi turtu tvarkos nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė J. Š. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, kuriuo prašė nustatyti naudojimosi gyvenamuoju namu, ūkiniais pastatais ir žemės sklypu, esančiais (duomenys neskelbtini), tvarką. Prašė jai paskirti naudotis gyvenamojo namo patalpomis, plane pažymėtomis 1-1 (3,82 kv. m ploto), 1-2 (2,53 kv. m ploto), 1-3 (11,12 kv. m ploto), 1-4 (11,83 kv. m ploto), 1-5 (12,30 kv. m ploto), 1-11 (20,15 kv. m ploto),ūkiniame pastate su priestatais (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) paskirti naudotis ūkinio pastato dalimi, plane žymima indeksu 3i1/m, daržine, pažymėta indeksu 3i1/ž, malkine, pažymėta 4i1/ž, stogine, pažymėta K2, paskirti naudotis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 7116 kv. m ploto dalimi, MB „(duomenys neskelbtini)“ paruoštame žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo plane pažymėta indeksu „2“. Atsakovams D. P. ir A. V. paskirti naudotis gyvenamojo namo patalpomis, plane pažymėtomis 1-6 (6,14 kv. m ploto), 1-7 (13,76 kv. m ploto), 1-8 (4,25 kv. m ploto), 1-9 (18.50 kv. m ploto), 1-12 (2,88 kv. m ploto), ūkiniame pastate su priestatais (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) paskirti naudotis daržine, pažymėta indeksu 1i1/ž, malkine, pažymėta 2i1/ž, ūkiniame pastate su priestatais (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) paskirti naudotis ūkiniais pastatais, pažymėtais 5i1/m ir 1i1/ž, paskirti naudotis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 7116 kv. m ploto dalimi, MB „(duomenys neskelbtini)“ paruoštame žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo plane pažymėta indeksu „1“. Taip pat atsakovui R. G. paskirti naudotis gyvenamojo namo patalpa, plane pažymėta 1-10 (11,96 kv. m ploto), ūkiniame pastate su priestatais (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) paskirti naudotis ūkinio pastato dalimi 2i1/ž ir viraline 2i1/p. Ieškinyje ieškovė J. Š. nurodo, kad jos iniciatyva buvo atliktas gyvenamojo namo remontas, ir įsipareigoja savo lėšomis ir darbu įrengti atsakovui R. G. įėjimą į jam naudotis skiriamą gyvenamojo namo patalpą, plane žymimą 1-10. Atsakovai D. P., A. V. byloje pateikė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti D. P. asmeninės nuosavybės teise priklausančią 1/10 dalį iš 1,4232 ha ploto žemės sklypo, 1/10 dalį gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų pripažinti sutuoktinių D. P. ir A. V. jungtine sutuoktinių nuosavybe; atidalyti 1,4230 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), iš bendrosios dalinės nuosavybės pagal pateiktą UAB „(duomenys neskelbtini)“ paruoštą žemės sklypo naudojimosi schemą ir atsakovams D. P. ir A. V. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priteisti 7116 kv. m ploto žemės sklypą, plane pažymėtą indeksu „1“, ieškovei J. Š. – 7116 kv. m ploto žemės sklypą, plane pažymėtą indeksu „2“; taip pat atidalyti gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), iš bendrosios dalinės nuosavybės ir atsakovams D. P. ir A. V. priteisti gyvenamojo namo patalpas 1-1 (3,82 kv. m), 1-2 (2,53 kv. m), 1-3 (11,12 kv. m), 1-5 (12,30 kv. m), 1-11 (20,15 kv. m), iš viso 49,92 kv. m bendro ploto; atsakovui R. G. nuosavybės teise priteisti patalpą 1-4 (11,83 kv. m). Nurodė, jog įsipareigoja įrengti atskirą įėjimą atsakovui R. G. į jam naudotis paskirtą kambarį 1-4. Ieškovės J. Š. nuosavybėn prašo priteisti gyvenamojo namo patalpas 1-6 (6,14 kv. m), 1-7 (13,76 kv. m), 1-8 (4,25 kv. m), 1-9 (18,50 kv. m), 1-10 (15,18 kv. m), iš viso 57,83 kv. m. Pažymėjo, kad už mažesnę tenkančią turto dalį ieškovei J. Š. iš D. P. ir A. V. priteistina 280,28 Eur piniginė kompensacija.Atsakovai taip pat prašė nustatyti naudojimosi ūkiniais pastatais tvarką ir atsakovams D. P. ir A. V. paskirti naudotis ūkiniu pastatu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtu indeksu 3I1m (64,77 kv. m ploto), ir jo priestatais 1i1ž (47,36 kv. m ploto) ir 2i1ž (1,48 kv. m ploto), ieškovei J. Š. paskirti naudotis ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priestatais 3i1ž (69,56 kv. m ploto), 4i1ž (11,99 kv. m ploto), stogine K2, ūkiniu pastatu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 5I1m (26,17 kv. m ploto) ir jo priestatu 1i1ž (42,03 kv. m ploto); atsakovui R. G. paskirti naudotis viraline, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2I1p (20,39 kv. m ploto), ūkinio pastato, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (schemoje pažymėto indeksu 5I1m), priestatu 2i1ž (10,11 kv. m ploto); šalims bendrai naudotis paskirti kiemo rūsį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 4I1p, lauko tualetą K, šulinį K1.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Plungės rajono apylinkės teismas 2017-01-18 sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies, atidalijo turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės. J. Š. pripažino teisę į gyvenamojo namo patalpas, plane pažymėtas 1-1 (3,82 kv. m ploto), 1-2 (2,53 kv. m ploto), 1-3 (11,12 kv. m ploto), 1-4 (11,83 kv. m ploto), 1-5 (12,30 kv. m ploto), 1-11 (20,15 kv. m ploto). D. P. ir A. V. pripažino bendrosios jungtinės nuosavybės teisę į gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), patalpas, plane pažymėtas 1-6 (6,14 kv. m ploto), 1-7 (13,76 kv. m ploto), 1-8 (4,25 kv. m ploto), 1-9 (18.50 kv. m ploto). R. G. pripažino nuosavybės teisę į gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), patalpą, plane pažymėtą 1-10 (15,18 kv. m ploto). Taip pat įpareigojo J. Š. savo lėšomis ir darbu įrengti atsakovui R. G. įėjimą į gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), patalpą, plane žymimą 1-10, ir įrengti pertvarą tarp patalpų 1-10 ir 1-6. Priteisė iš R. G. 460,46 Eur, iš J. Š. 280,28 Eur kompensaciją lygiomis dalimis D. P. ir A. V. už tenkančią didesnę turto dalį. Taip pat nustatė naudojimosi tvarką ūkiniais pastatais ir kiemo statiniais, esančiais (duomenys neskelbtini), t. y. J. Š. ūkiniame pastate su priestatais (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) paskyrė naudotis ūkinio pastato dalimi, plane žymima 3i1m, daržine, pažymėta 3i1ž, malkine, pažymėta 4i1ž, stogine, pažymėta K2. D. P. ir A. V. paskyrė naudotis ūkiniame pastate su priestatais (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) daržine, pažymėta 1i1ž, malkine, pažymėta 2i1ž, ūkiniame pastate su priestatais (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) paskyrė naudotis ūkiniais pastatais, pažymėtais 5i1m ir 1i1ž. R. G. paskyrė naudotis viraline 2i1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkiniame pastate su priestatais (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) – ūkiniu pastatu 2i1ž. Bendrai šalims naudotis paskyrė kiemo statinius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)): šulinį K, lauko tualetą K1, kiemo rūsį 4i1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).Patvirtino tarp ieškovės J. Š. bei atsakovų D. P. ir A. V. 2016-11-15 sudarytą taikos sutartį, pagal kurią pripažino, kad D. P. asmeninės nuosavybės teise priklausanti 1/10 dalis iš 1,4232 ha ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), yra sutuoktinių D. P. ir A. V. jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Taip pat atidalijo bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausiusį 1,4232 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir patvirtino MB „(duomenys neskelbtini)“ parengtą žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo planą tokia tvarka: J. Š. nuosavybėn atitenka 7116 kv. m žemės sklypo iš 14 323 kv. m žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), plane pažymėto indeksu 2 (nuspalvinto raudona spalva); D. P. ir A. V. nuosavybėn atitenka 7116 kv. m žemės sklypo iš 14 323 kv. m žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), plane pažymėto indeksu 1 (nuspalvinto mėlyna spalva).Nurodė, kad, remiantis teismų praktika, atsakovų priešieškiniu pasirinktas pagrindinio daikto visiško atidalijimo būdas, antraeiliams daiktams pasirenkant kitokį nuosavybės teisės įgyvendinimo būdą (naudojimosi tvarkos nustatymą), yra labiau atitinkantis šalių interesus. Šalys yra pastatų ir žemės sklypo bendraturtės, gyvenamasis namas ir žemės sklypas yra dalus, galima atidalyti natūra be neproporcingos žalos jų paskirčiai, todėl teismas teikia prioritetą atsakovų siūlomam atidalijimui iš bendrosios nuosavybės, o ne ieškovės prašomai patvirtinti naudojimosi tvarkai.Atkreipė dėmesį, jog sprendžiant patalpų paskyrimą naudotis, būtina atsižvelgti į aplinkybę, kad patalpomis, į kurias pretenduoja tiek ieškovė, tiek atsakovai, naudojosi ieškovės tėvai, po kurių mirties ieškovė paveldėjo pastatų dalį, todėl ši turto dalis jai emociškai yra labai svarbi. Atsakovai D. P. ir A. V. pastatus įsigijo vėliau nei ieškovė iš pastarosios brolio šeimos, todėl atsakovai galėtų pretenduoti į namo patalpas, kuriose gyveno brolio šeima. Pažymėjo, jog atsakovai, pageidaudami atsidalyti patalpas, kurių taip pat pageidauja ieškovė, nurodė, jog buvę namo dalies bendraturčiai R. G. ir R. G. (iš kurių atsakovas D. P. įsigijo dalį pastatų) nurodė naudojęsi kambariais 1-11, 1-3, 1-5, 1-1, 1-2. Tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė.Pirmosios instancijos teismas iš šalių paaiškinimų nustatė, kad nė vienas iš bendraturčių šiuo metu ginčo pastatuose negyvena. Gyvenamajame name negyvena ir atsakovas R. G., kadangi procesiniai dokumentai nurodomu adresu jam įteikti nebuvo. Iš ieškovės pateiktų fotonuotraukų matyti, kad pastatai yra apleisti, išardyta šildymo sistema, nukabinti buvę radiatoriai, išdaužyti langai, reikalingas remontas, faktiškai gyvenamasis namas, neatlikus remonto, negali būti gyvenamas, todėl teismas atmetė atsakovo D. P. argumentus apie pastangas išsaugoti ir prižiūrėti gyvenamąjį namą, apie atliktą remontą ir dėl to jam esančią pirmenybę į atitinkamą pastato dalį.Taip pat pažymėjo, kad atsakovų siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas nėra priimtiniausias, kadangi siūlomu projektu nėra atsižvelgiama į nusistovėjusią naudojimosi tvarką, siūlomas atidalijimo būdas maksimaliai patenkintų tik atsakovų interesus. Teismas, remdamasis ieškovės paaiškinimais, liudytojų parodymais, kadastro duomenimis apie pagrindinio pastato ir jo dalių (priestatų) statybos laikotarpį, nustatė aplinkybes, kad gyvenamasis namas ilgą laiką faktiškai buvo naudojamas kaip dviejų atskirų butų junginys, todėl atidalijant patalpas tikslinga atsižvelgti į buvusią patalpų naudojimo tvarką. Nurodė, kad ieškovė yra pastatus įgijusi paveldėjimo būdu, atsakovai D. P. ir A. V. įgiję iš R. G. ir A. G., todėl atidalijant iš bendrosios nuosavybės, atsakovams D. P. ir A. V. skirtinos patalpos, kuriomis naudojosi buvę savininkai, o ieškovei J. Š. – jos tėvų naudota pastato dalis.Atkreipė dėmesį, kad dėl naudojimosi ūkiniais pastatais tvarkos nustatymo atsakovas D. P. siekdamas sau palankios naudojimosi tvarkos argumentuoja tuo, jog žemės sklypas, ant kurio yra visi pastatai, priklauso jam. Faktas, kad atsakovui priklauso žemės sklypas po pastatais, nepaneigia ieškovės nuosavybės teisės į šiuos pastatus ir nesuteikia pranašumo atsakovui, vertinant pastatų priskyrimą naudotis. Nurodė, kad nustatant naudojimosi pastatais tvarką, paprastai atsižvelgiama į jau susiklosčiusį faktinį naudojimą, tačiau, esant svarbioms priežastims, nusistovėjusi tvarka gali būti keičiama. Nagrinėjamu atveju tokių priežasčių nebuvo nustatyta.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovų D. P. ir A. V. atstovė advokatė S. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Plungės rajono apylinkės teismo sprendimo dalį dėl gyvenamojo namo atidalijimo. Tenkinti atsakovų priešieškinį ir atidalyti gyvenamąjį namą iš bendrosios dalinės nuosavybės pagal atsakovų D. P. ir A. V. pateiktą projektą bei priteisti visas turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Plungės rajono apylinkės teismas netinkamai įvertino įrodymus, netinkamai taikė materialines teisės normas, nesivadovavo nuosekliai formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl atidalijimo ir naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo, išėjo už ieškinio ribų, nesilaikė proporcingumo ir protingumo principų, todėl priėmė neteisingą ir neteisėtą sprendimą.Apeliantai nesutiktina su teismo argumentu, jog diskrecijos teisė gali būti įgyvendinama išeinant už ieškinio ribų sprendžiant atidalijimo klausimą. Nurodo, jog ieškovė neprašė atidalyti bendrosios dalinės nuosavybės, o prašė nustatyti naudojimosi patalpomis tvarką. Tuo tarpu atsakovai prašė atidalyti bendrą turtą ir teikė savo projektą, kurį teismas atmetė motyvuodamas tuo, kad ieškovei jos turto dalis yra emociškai svarbesnė nei atsakovams, nes prašomose jai paskirti patalpose gyveno jos tėvai, o atsakovai patalpas nusipirko. Pažymėjo, kad po ieškovės tėvų mirties turtą paveldėjo ne tik pati ieškovė, tačiau ir jos brolis, todėl teigti, kad ieškovei priklauso vienos patalpos labiau nei brolio paveldėtą turtą įsigijusiems atsakovams, nėra pagrindo. Po ieškovės tėvų mirties gyvenamajame name ilgą laiką gyveno tik ieškovės brolio šeima, o šiam mirus, name liko gyventi jo žmona su vaikais. Ieškovė tuo metu name negyveno ir juo nesinaudojo. R. G., R. G., A. G. savo lėšomis tvarkė nuosavybę – įdėjo plastikinius langus į du kambarius, pagal galimybes tvarkė namą, o pati ieškovė prie namo išlaikymo neprisidėjo, jokių pagerinimų neatliko. Teigia, kad jau dešimt metų jokios ieškovės nurodomos nusistovėjusios naudojimosi tvarkos nėra, nes ji gyvena ir dirba kitame rajone, namo neprižiūri, patalpomis nesinaudoja. Jeigu ir atvyksta iki sodybos, tai tik epizodiškai, nes pačiame name nėra galimybės normaliai apsistoti, ieškovė name neturi jokių baldų ir kitų daiktų. Taip pat nurodė, kad iki šių dienų bendraturčiai patalpomis naudojosi pagal įpročius ir patogumą, todėl pati naudojimosi tvarka jau yra nusistovėjusi. Atsižvelgiant į tai, atsakovams perkant namo dalį, jiems kaip parduodamos buvo nurodytos būtent tos patalpos, kurias jie prašo atidalyti savo priešieškiniu.Atsakovai nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria R. G. pripažinta nuosavybės teisė į gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), patalpą, plane pažymėtą 1-10 (15,18 kv. m ploto). Pažymi, kad tokiu būdu teismas savo nuožiūra, neatsižvelgdamas nei į ieškinį, nei į priešieškinį, padidino atsakovo R. G. valdomo turto dalį D. P. ir A. V. dalių sąskaita ir neproporcingai sumažino jų turto dalį bendrojoje nuosavybėje.Atkreipia dėmesį, kad sprendime nėra išspręstas atsakovui R. G. tenkančio kambario šildymo klausimas. Pagal atsakovų teiktą projektą, kiekvienas bendraturtis turi savo šildymo sistemą, kuria gali žiemą šildyti patalpas. Teismui paskyrus R. G. patalpą 1-10, jis nebeteko krosnies ir nebeturi galimybės šildyti savo nuosavybę.Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo atsakovų D. P. ir A. V. apeliacinį skundą atmesti, o 2017 m. sausio 18 d. Plungės rajono apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-2-514/2017 palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą. Nurodė, kad visiškai nesutinka su atsakovų motyvu, kad teismas išėjo už ieškinio reikalavimo ribų, kas lėmė nepagrįsto sprendimo priėmimą.Ieškovė mano, kad teismas priėmė teisingą sprendimą tenkindamas atsakovų reikalavimą ir atidalydamas gyvenamąjį namą, o ne nustatydamas naudojimosi tvarką. Vien dėl to, kad teismas, pasinaudodamas jam suteikta diskrecijos teise, ją įgyvendindamas pagal LR CK 1.5 str. numatytus principus, turtą atidalijo pagal ieškovės pateiktą projektą, negali būti pagrindas panaikinti šioje dalyje teismo sprendimą.Pažymėjo, kad turtą paveldėjo po tėvų mirties. Jai tai yra labai svarbu naudotis ta namo dalimi, kurioje iki mirties gyveno jos tėvai, todėl ieškiniu prašė priteisti naudotis būtent ta gyvenamojo namo dalimi, kurioje gyveno ieškovės tėvai. Nurodė, jog kitą namo dalį, kurioje gyveno jos brolis A. G., pristatė daug vėliau, t. y. 1988 metais. Atkreipia dėmesį, jog šias aplinkybes patvirtina ir prie bylos pridėtos VĮ Registrų centro kadastrinių matavimų bylos duomenys apie pagrindinio pastato – gyvenamojo namo statybos laikotarpį (1938 m.) ir jo priestato statybos laikotarpį (1988 m.).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str., 338 str.).CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, byloje dalyvaujančių asmenų procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.Byloje sprendžiamas klausimas dėl gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teisėtumo ir pagrįstumo.Atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra vienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų. CK 4.80 str. 1 d. nustatyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti jo dalį atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės. Šios teisės normos prasme atidalijimas reiškia daikto teisinio režimo ir bendraturčio statuso pasikeitimus. Tokiu būdu įgyvendinus bendraturčio, kaip savininko, teises pasibaigia jo su kitais bendraturčiais turima bendroji dalinė nuosavybė, o atsidalijęs bendraturtis tampa asmeninės nuosavybės teisės subjektu ir turi teisę atidalytą turtą valdyti, naudoti bei juo disponuoti savo nuožiūra (CK 4.37 str. 1 d.). Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė J. Š. ir atsakovai D. P., A. V. ir R. G. yra gyvenamojo namo su ūkiniais pastatais, esančio (duomenys neskelbtini), ir 1,4232 ha žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), bendraturčiai. Ieškovei J. Š. priklauso 1/2 dalis pastatų ir 1/2 žemės sklypo, atsakovui R. G. – 1/10 dalis pastatų. Taip pat atsakovams D. P. ir A. V. priklauso 4/10 dalys pastatų ir 1/2 dalis žemės sklypo, nes turtas įgytas santuokoje. CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nustatytas atidalijimo iš bendrosios nuosavybės būdas – daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Taigi įstatymas prioritetą skiria atidalijimui natūra ir tik nesant atidalijimo natūra galimybės, t. y. nesant galimybės suformuoti atskirą nekilnojamąjį daiktą, atidalijama paskiriant kompensaciją pinigais. Nagrinėjamu atveju apeliantai nesutinka su teismo argumentu, jog diskrecijos teisė gali būti įgyvendinama išeinant už ieškinio ribų sprendžiant atidalijimo klausimą. Nurodo, jog ieškovė neprašė atidalyti bendrosios dalinės nuosavybės, o prašė nustatyti naudojimosi patalpomis tvarką. Tuo tarpu atsakovai prašė atidalyti bendrą turtą ir teikė savo projektą, kurį teismas atmetė motyvuodamas tuo, kad ieškovei jos turto dalis yra emociškai svarbesnė nei atsakovams, nes prašomose jai paskirti patalpose gyveno jos tėvai, o atsakovai patalpas nusipirko. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apeliantų argumentais. Kasacinis teismas išaiškino, kad, sprendžiant bendraturčių ginčą, kai vienas (ar keli) iš jų reikalauja atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, o kitas – nustatyti daikto, kuris yra bendroji dalinė nuosavybė, naudojimosi tvarką, prioritetas turi būti teikiamas atidalijimui iš bendrosios nuosavybės (CK 4.80 straipsnio 1 dalis). Pirmenybė atidalijimui iš bendrosios nuosavybės įgyvendinant nuosavybės teises teikiama, nes taip palengvinamas ir supaprastinamas savininko teisių turinį sudarančių teisių įgyvendinimas ir išvengiama ginčų, galinčių kilti tarp bendraturčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-354/2005; 2006 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2006; 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2009). Tais atvejais, kai šalys reiškia vienodo pobūdžio reikalavimus (tik dėl naudojimosi tvarkos nustatymo arba tik dėl atidalijimo), teismas neturi teisės peržengti pareikštų reikalavimų ribų. Priešingu atveju būtų pažeistas vienas iš pagrindinių civilinio proceso principų – dispozityvumo principas (CPK 13 straipsnis), kuris reiškia, kad šalys ir kiti proceso dalyviai turi teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, t. y. civilinės bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia proceso šalių ieškinyje (priešieškinyje) išdėstyti reikalavimai ir jų pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2007). Nagrinėjamu atveju byloje buvo pareikšti reikalavimai dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir dėl naudojimosi tvarkos nustatymo. Pažymėtina, kad praktikoje šalių pateikiami naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos projektai ne visada atitinka visų ginčo šalių interesus. Formalus šalių pareikštų reikalavimų ribų laikymasis reikštų jų atmetimą net ir tuo atveju, kai galimybė išspręsti ginčą egzistuoja iš esmės nenukrypstant nuo projektų, kuriais grindžiami šalių reikalavimai. Kasacinis teismas pripažįsta, kad tokiais atvejais teismas turi teisę nukrypti nuo šalių pareikštų reikalavimų ir nustatyti naudojimosi tvarką, kuri nevisiškai atitinka šalių teiktus projektus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2009). Taip pat svarbu įvertinti, jog ieškovė J. Š. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog teismas priėmė teisingą sprendimą tenkindamas atsakovų reikalavimą ir atidalydamas gyvenamąjį namą, o ne nustatydamas naudojimosi tvarką.Apeliantai nurodė, jog iki šių dienų bendraturčiai patalpomis naudojosi pagal įpročius ir patogumą, todėl pati naudojimosi tvarka jau yra nusistovėjusi būtent taip, kaip jie ir prašo atidalyti. Apeliaciniu skundu taip pat nurodoma, jog po ieškovės tėvų mirties turtą paveldėjo ne tik pati ieškovė, tačiau ir jos brolis. Be to, gyvenamajame name ilgą laiką gyveno tik ieškovės brolio šeima, o šiam mirus, name liko gyventi jo žmona su vaikais. Teigia, kad ieškovė tuo metu name negyveno ir juo nesinaudojo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nagrinėjamu atveju nekyla ginčo, jog name po tėvų mirties gyveno ieškovės brolio šeima, tačiau kyla ginčas, kuriose patalpose gyveno ieškovės tėvai ir ieškovės brolio šeima ir kokia buvo nusistovėjusi naudojimosi namu tvarka. Ieškovė nurodo, kad naujai pastatytame priestate gyveno jos brolis su šeima, o senojoje namo dalyje gyveno ieškovės tėvai. Byloje pateiktos Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos duomenimis (T. 1, b. l. 29–30) ir ieškovės paaiškinimais nustatyta, kad gyvenamasis namas pastatytas 1938 metais, o 1988 metais prie namo buvo pristatytas priestatas. Šias aplinkybes teismo posėdžio metu patvirtino ir atsakovas R. G. (2015-09-22 vykusio teismo posėdžio garso įrašas nuo 50.35 min. iki 50.40 min. ir nuo 52.09 min. iki 52.13 min.), liudytojai Z. G. ir A. L., kurie 2016-08-04 teismo posėdžio metu nurodė, jog iš pradžių ieškovės tėvai gyveno vieni, vėliau jų sūnus ir ieškovės brolis vedė antrą kartą ir apsigyveno pas tėvus, pasistatė priestatą. Liudytojas A. L. taip pat nurodė, jog po ieškovės brolio mirties jo žmona su vaikais liko gyventi savo namo dalyje, t. y. priestate. Atsakovai nurodydami, jog jiems buvo parduota būtent ta namo dalis, kurią prašo atidalyti, nepateikia jokių savo nurodomas aplinkybes patvirtinančių įrodymų, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantų argumentas, kad yra nusistovėjusi namo naudojimosi tvarka tokia, kaip ją prašo nustatyti, yra visiškai nepagrįstas. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad bylos duomenimis nustatyta, jog ginčo patalpomis, kurias prašo priteisti tiek ieškovė J. Š., tiek atsakovai D. P. ir A. V., realiai naudojosi ieškovės tėvai, o atsakovas R. G., kuris vėliau dalį savo paveldėto turto padovanojo, naudojosi kita namo dalimi, todėl naikinti teismo sprendimą šiais apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.Atsakovai taip pat nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria R. G. pripažinta nuosavybės teisė į gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), patalpą, plane pažymėtą 1-10 (15,18 kv. m ploto). Pažymi, kad tokiu būdu teismas savo nuožiūra, neatsižvelgdamas nei į ieškinį, nei į priešieškinį, padidino atsakovo R. G. valdomą turto dalį D. P. ir A. V. dalių sąskaita ir neproporcingai sumažino jų turto dalį bendrojoje nuosavybėje. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, atidalijęs atsakovams priklausančią turto dalį, pripažino, jog apeliantams tenka 5,18 kv. m ploto mažiau nei jų valdoma gyvenamojo namo dalis, todėl atsakovams tenkančio ploto trūkumą kompensavo pinigais. Pažymėtina, jog kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės paskiriant kompensaciją pinigais yra bendrojo daikto atidalijimo reikalavimo išimtis – visų pirma turi būti sprendžiamas jo atidalijimo natūra galimumas, net padarant atitinkamą (proporcingą) žalą daikto paskirčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. V. R., bylos Nr. 3K-7-466/2008). Šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog tokiu atidalijimo būdu būtų užtikrintas nekilnojamojo turto naudojimo racionalumas, nepaneigtos nė vieno bendraturčio teisės į jam priklausančią dalytino turto dalį, todėl konstatuotina, jog ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra teisėta ir pagrįsta.Apeliantai taip pat atkreipia dėmesį, jog sprendime nėra išspręstas atsakovui R. G. tenkančio kambario šildymo klausimas. Pagal atsakovų teiktą projektą, kiekvienas bendraturtis turi savo šildymo sistemą, kuria gali žiemą šildyti patalpas. Teismui paskyrus R. G. patalpą 1-10, jis nebeteko krosnies ir nebeturi galimybės šildyti savo nuosavybę. Teisėjų kolegija pažymi, kad šis apeliantų argumentas nagrinėjamoje byloje teisiškai nereikšmingas, kadangi šio klausimo išsprendimas apeliantams nesukelia jokių teisių ar pareigų. Taip pat konstatuotina, jog atsakovas R. G. teismo sprendimo neskundė, todėl darytina išvada, kad jį tenkina priimtas teismo sprendimas. Be to, bylos duomenimis nustatyta, jog atsakovas R. G. pats demontavo namo šildymo sistemą, kurią pardavė į metalo supirktuvę (T. 1, b. l. 98), todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad yra kitų galimų alternatyvių patalpos šildymo būdų, kuriuos atsakovas R. G. gali pasirinktinai įsirengti pats. Atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Apeliaciniu skundu nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kuriais remiantis būtų pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl teisėjų kolegija pažymi, jog atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, jų nekartodamas nurodo, kad sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas ir nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais jį keisti ar naikinti.Remdamasis išdėstytomis ir įvertintomis aplinkybėmis, teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jį naikinti arba keisti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 302 str.). Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė J. Š. prašo priteisti 100 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus – 2017-03-10 sąskaitą už teisinę pagalbą Nr. 12/2017 ir pinigų priėmimo kvitą Nr. 831399. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti jų redakcija), į Rekomendacijų 8.11 punktą, kuris numato, jog už atsiliepimą į apeliacinį skundą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis apskaičiuojamas taikant koeficientą 1,3 užmokesčio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) (šiuo konkrečiu atveju – 822,8 Eur), į byloje pateiktus duomenis dėl 2017-03-10 patirtų atstovavimo išlaidų, sprendžia, kad ieškovės prašymas priteisti 100 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, yra pagrįstas ir tenkintinas, todėl ši suma lygiomis dalimis priteistina iš apeliantų (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis, 302 straipsnis).Apeliacinį skundą atmetus, atsakovų turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (LR CPK 93 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Plungės rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei J. Š. iš atsakovo D. P. 50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti ieškovei J. Š. iš atsakovės A. V. 50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.