Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj, Mariaus Dobrovolskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jolantos Gailevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. V. (apeliantas) apeliacinį skundą dėl 2016 m. birželio 16 d. Plungės rajono apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. V. ieškinį atsakovei V. R. dėl jungtinės veiklos pagrindu įgyto turto padalijimo ir pripažinimo asmenine nuosavybe, sutarties pripažinimo negaliojančia ir atsakovės V. R. priešieškinį dėl jungtinės veiklos pagrindu įgyto turto padalijimo.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas: Pripažinti jo asmenine nuosavybe 1/2 dalį atsakovės vardu registruoto nekilnojamojo turto: Buto, adresu (duomenys neskelbtini), Plungė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);1/2 dalies 0,29 ha ploto žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), Plungės r., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);1,43 ha ploto žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), Plungės r., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Priteisti 8 615,00 Eur piniginę kompensaciją. Prašė pripažinti negaliojančia 2014 m. rugpjūčio 9 d. sutartį, sudarytą dėl apgaulės. Priteisti visas turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2000 m. sausio 7 d. išsituokė su I. V., o jų bendras turtas buvo padalytas 1995 m. gegužės 3 d. turto pasidalijimo sutartimi. Pagal šią sutartį jam asmeninės nuosavybės teise atiteko butas, adresu (duomenys neskelbtini), Plungė, automobilis VAZ ir sklypas su namu, adresu (duomenys neskelbtini), Plungės r. Dar iki santuokos nutraukimo nuo 1993 metų pradėjo gyventi kartu su atsakove V. R. nuomojamame bute, o nuo 1995 metų – savo name, adresu (duomenys neskelbtini), Plungės r. 1994 metais jiems gimė dukra E. R.. Su atsakove jie pragyveno nuo 1993 m. iki 2014 m. balandžio mėnesio. Nuo 1994 metų jis dirbo V. R. gamybinėje-komercinėje įmonėje, užsiėmė lengvųjų automobilių ardymu ir detalių pardavimu, o uždirbtos lėšos buvo investuojamos į atsakovės reikalavimu jos vardu įgytą nekilnojamąjį turtą: 1999 m. kovo 2 d. įsigytas 1,43 ha ploto žemės sklypas, adresu (duomenys neskelbtini), Plungės r., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2 323,00 Lt vertės, 2004 m. balandžio 20 d. įsigytas 0,29 ha ploto žemės sklypas, adresu (duomenys neskelbtini), Plungės r., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 470,00 Lt vertės, butas, adresu (duomenys neskelbtini), Plungė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 13 000,00 Lt vertės, paskola buvo grąžinta iš bendrų lėšų. Šis turtas turėtų būti laikomas bendrąja daline nuosavybe, kadangi nors gyveno nesusituokę, tačiau ūkį bendrai tvarkė, turtas pirktas iš bendro ūkio gautomis lėšomis ir asmeninėmis lėšomis. Bendro gyvenimo metu buvo įgyta kilnojamojo turto, kurį atsakovė 2014 m. rugpjūčio 18 d. savavališkai pasisavino, už 3 913,00 Eur (13 500,00 Lt), t. y. pasisavino automobilį „Renault Megane“ (4 500,00 Lt), automobilį „Renault Espace“ (6 000,00 Lt), varinius laidus, 3 000,00 Lt vertės (dėl šio turto vagystės ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, pasiūlyta spręsti civilinio proceso tvarka). Taip pat atsakovė 2014 m. rugsėjo 27 d. iš jo namų pagrobė turto už 9 235,00 Eur (31 860,00 Lt), t. y. 4 vnt. kėdžių iš pavėsinės (bendra vertė 200,00 Lt), 4 vnt. langų užuolaidų, lininių staltiesių (150 Lt), 3 vnt. betoninių lauko vazonų su akmenimis (300 Lt), šaldytuvą „Liebherr“ (2 000 Lt), dujinę viryklę (1 000 Lt), 5 vnt. virtuvės pakabinamų ir 2 vnt. pastatomų pušinių spintelių (2000,00 Lt), ąžuolinę spintelę indams (3 000,00 Lt), ąžuolinę kampinę baro spintelę (3 500,00 Lt), ąžuolinę spintelę indams su stiklinėmis durimis (2 500,00 Lt), 12 vnt. ąžuolinių kėdžių (3 600,00 Lt), ąžuolinę komodą su stalčiais (2 000,00 Lt), sofą-lovą (1 000,00 Lt), 4 vnt. baro kėdžių (1 200,00 Lt), žurnalinį staliuką (300,00 Lt), 3 vnt. geležinių padėklų gėlėms (450,00 Lt), šešiasdešimtmečio proga gautą televizorių „Samsung“ (1 800,00 Lt), kilimą (600,00 Lt), indaplovę (1 500,00 Lt), batų spintelę (250,00 Lt), 3 poras batų (300,00 Lt), 4 vnt. žieminių padangų su diskais (600,00 Lt), 4 vnt. padangų R17 (400,00 Lt), 30 vnt. degtinės butelių po 0,5 1 ir 0,7 1 (750,00 Lt), dvigulį „Dormeo“ čiužinį (100,00 Lt) ir paklodes bei užvalkalus (400,00 Lt), laikrodį (100,00 Lt), pastatomą šviestuvą (200,00 Lt), miegamojo kambaryje buvusį televizorių (800,00 Lt), pušinės komodos du stalčius (400,00 Lt), smulkius daiktus: indus, stikliukus, taures, šluotas (bendra vertė 500,00 Lt), židinio įrankius (200,00 Lt), kalvio padirbintą įdėklą malkoms (160,00 Lt), dukters kambaryje buvusius daiktus (rašomąjį stalą (350,00 Lt), komodą (400,00 Lt), fotelį (100,00 Lt); sugadintos lauko durys ir jų spyna (400,00 Lt), sulaužytos rūsio durys (100,00 Lt). Be to, jam pritaikius draudimą gyventi jo gyvenamojoje vietoje, iš namo buvo pagrobta daiktų už bendrą 3 560,00 Eur (12 280,00 Lt) sumą: žoliapjovė „Husgvarna“, 2 000,00 Lt vertės, benzininis pjūklas „Husgvarna“ ,1 800,00 Lt vertės, dvi krūmapjovės „Husgvarna“, 500,00 Lt ir 800,00 Lt vertės, dulkių siurblys „Zepter“, 5 000,00 Lt vertės, aukšto slėgio plovimo įrenginys „Karcher“, 1 500,00 Lt vertės, aliumininės kopėčios, 380,00 Lt vertės, kirvis „Fiscar“, 300,00 Lt vertės. Kadangi šis turtas buvo įsigytas jungtinės veiklos pagrindu, sukūrus bendrąją dalinę nuosavybę, todėl 1/2 šio turto dalis, tai yra pusė turto vertės (3 913 Eur + 9 235 Eur + 3 560 Eur = 16 708 / 2 = 8 354 Eur), priklauso jam. Šio turto vertės dalis jam priteistina pinigine išraiška, nes tikėtina, kad turtas atsakovės jau yra parduotas ar kitu būdu perleistas. Kadangi televizorius „Samsung“ (1 800,00 Lt) buvo padovanotas jam asmeniškai šešiasdešimtmečio proga, tai yra jo asmeninis turtas, todėl jam priteistina visa jo vertė. Todėl iš atsakovės priteistina (8 354 Eur + 261 Eur (televizoriaus dalis), iš viso 8 615,00 Eur. 2014 m. rugpjūčio 9 d. sutartį dėl 150 000,00 Lt (43 443,00 Eur) sumos prašė pripažinti negaliojančia, nes ji sudaryta dėl atsakovės apgaulės. Nesant apgaulės, ši sutartis nebūtų buvusi sudaryta, nes jis niekada nesiūlė ir nesitarė su atsakove sudaryti sau nenaudingą sutartį dėl kompensacijos sumokėjimo už savo asmeninį turtą. Šios sutarties jis nėra pasirašęs, o jo parašas ant šios sutarties yra išgautas apgaulės būdu, V. R. paprašius pasirašyti ant dviejų tuščių popieriaus lapų dėl atostogų įforminimo. Mano, kad vienas iš šių lapų yra panaudotas šiai sutarčiai sudaryti. Sutarties turinio absurdiškumą įrodo ir ta aplinkybė, kad sutarties surašymo dieną jų santykiai jau buvo konfliktiški, jis su tokiomis atsakovės sąlygomis niekada nebūtų sutikęs ir nesutinka, o, be to, ir neturi tokių didelių sumų, kad jas galėtų sumokėti atsakovei. Sutartis prieštarauja ir sveikai logikai, nes jam po skyrybų su pirma žmona likęs namas, adresu (duomenys neskelbtini), rinkoje buvo vertas nuo 100 000,00 Lt iki 150 000,00 Lt, todėl nelogiška jam būtų didesnę dalį turto vertės mokėti kaip kompensaciją. Teismo posėdyje ieškovas atsisakė reikalavimo dėl nuosavybės teisės pripažinimo į 1/2 dalį 1,43 ha ploto žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), Plungės r., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).Atsakovė V. R. pateikė teismui priešieškinį ir juo prašė: Priteisti jai iš ieškovo 43 443,00 Eur (150 000,00 Lt) prievolei įvykdyti pagal 2014 m. rugpjūčio 9 d. sutartį.Priteisti jai iš ieškovo 12 110,85 Eur kompensaciją už ieškovui atitekusį didesnės vertės kilnojamąjį turtą ir V. S. grąžintos paskolos kompensaciją. Priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad jai išsikrausčius pagal 2014 m. rugpjūčio 9 d. susitarimą, pas ieškovą liko daiktų už 23 320,00 Eur, t. y. medinė komoda (350,00 Eur), dvigulis vilnonės patalynės „Arviko“ komplektas (1 500,00 Eur), sofa-lova (1 400,00 Eur), židinys su kapsule (1 900,00 Eur), ąžuolinis pietų stalas (660,00 Eur), ąžuolinis baro stalas (350,00 Eur), dušo kabina (1 000,00 Eur), pastatomos vonios spintelės (230,00 Eur), pakabinama vonios spintelė su veidrodžiu (150,00 Eur), klozetas (180,00 Eur), virtuvinis komplektas (400,00 Eur), šaldytuvas-šaldiklis „Ardo“ (200,00 Eur), viryklė „Ardo“ (300,00 Eur), skalbimo mašina „Maliutka“ (30,00 Eur), skalbimo mašina „Miele“ (250,00 Eur), šildymo katilas „Orlan 25“ (2 300,00 Eur), boileris „Tatramat“ (250,00 Eur), giluminio gręžinio įranga (1 000,00 Eur), šviestuvai, 10 vnt. (1 100,00 Eur), televizorius „Vidoe“ (100,00 Eur), sofa-lova (220,00 Eur), ritininės užuolaidos (roletai) ir romanetės (700,00 Eur), įmontuojamos medinės sieninės spintos, 7 durų (1 300,00 Eur), medinės dvigulės lovos karkasas (600,00 Eur), dviratis (100,00 Eur), smulkūs daiktai: bokalai, stiklinės, taurės, lėkštės, namų apyvokos daiktai, interjero detalės, lauko rūbų džiovykla (600,00 Eur), naujas paltas (200,00 Eur), malkos (550,00 Eur), naujai įstiklintas šiltnamis (200,00 Eur), automobilis „Renault Espace“, 2003 m. (2 200,00 Eur), automobilis „Renaut Espace“, 1997 m. (1 200,00 Eur), automobilis „Peugeot“, 2004 m. (1 800,00 Eur), kurių dokumentų neturi, nes buvo pirkti ardymui ir stovėjo kieme, adresu Pliaterytės g. 8, Plungė, kur S. V. yra deklaravęs gyvenamąją vietą. Vadinasi, pas ieškovą liko turto, kurio vertė 23 320,00 Eur, o ji išsivežė turto tik už 9 235,00 Eur, todėl ieškovas privalo sumokėti 7 042,50 Eur (9 235 + 23 320 / 2) kompensaciją. Taip pat ieškovas 2014 m. birželio 8 d. iš bendrų lėšų V. S. paskolino 35 000,00 Lt iki 2014 m. rugpjūčio 1 d. Skolą V. S. grąžino ieškovui, todėl jis privalo jai kompensuoti 1/2 dalį jam grąžintos paskolos, kas sudaro 17 500,00 Lt (5 068,35 Eur). Jai priteistinos kompensacijos suma už ieškovui tekusį didesnės vertės kilnojamąjį turtą ir paskolą sudaro 12 110,85 Eur. Kadangi ieškovas vykdyti 2014 m. rugpjūčio 9 d. susitarimą dėl kompensacijos išmokėjimo atsisakė, ši suma turi būti priteista už atsakovei nuosavybės teise atitenkantį sodo namelį, ūkinį pastatą su žemės sklypu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Plungės rajono apylinkės teismas 2016 m. birželio 16 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino iš dalies: Priteisė V. R. iš S. V. 5 068,35 Eur kompensaciją už paskolintą sumą, 4 442,50 Eur už S. V. tekusią didesnę turto dalį, 13 247,71 Eur už S. V. asmeninio turto pagerinimus bei 364,74 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kitą priešieškinio dalį ir visus ieškininio reikalavimus atmetė. Nurodė, kad atsižvelgus į tai, kad ieškovas ir atsakovė nuo 1993 metų gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, augino dukrą, yra pakankamas pagrindas jų santykius kvalifikuoti kaip jungtinę veiklą (partnerystę) ir pripažinti buvus šalių susitarimą sukurti bendrąją dalinę nuosavybę. Kadangi jungtinės veiklos (partnerystės) pradžia yra 1993 metai, kai galiojo 1964 metų Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK), klausimai dėl jungtinės veiklos (partnerystės) spręstini vadovaujantis 1964 m. CK normomis (CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis.). Nors 1964 m. CK 43 straipsnio 2 dalis numatė, jog jungtinės veiklos sutartis turi būti rašytinės formos, toks normos taikymas prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams (CK 1.5 str.), šalių bendras gyvenimas kartu ir bendro ūkio tvarkymas, kurį pripažįsta abi šalys, patvirtina, jog šalys dėjo pastangas įsigyti, valdyti ir naudoti tam tikrą turtą dalinės nuosavybės teise, atsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją tarp šalių ir siekiant apginti jų turtinius interesus, taikytina įrodymų leistinumo taisyklės išimtis ir vadovaujantis šalių paaiškinimais, netiesioginiais rašytiniais įrodymais pripažintinas tarp šalių jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties sudarymo faktas. Teismas nurodė, kad vien tai, kad šalis sieja jungtinės veiklos (partnerystės) santykiai, dar nereiškia, kad visas šios sutarties galiojimo metu bet kurio iš jos dalyvių įgytas turtas yra laikomas jų bendrąja daline nuosavybe ir kad šalys negali įgyti tam tikro turto asmeninės nuosavybės teise. Atsakovė 0,2900 ha ploto žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), Plungės r., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įsigijo 2004 m. balandžio 20 d. iš varžytynių parduodant jos brolio turtą. Ieškovas teismo posėdyje pripažino, kad dėl šio žemės sklypo pirkimo su atsakove nesitarė ir šis žemės sklypas buvo nupirktas be jo žinios, todėl nėra pagrindo išvadai, kad šis turtas buvo įgytas kaip jungtinės veiklos susitarimo rezultatas, ir nėra pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimo dėl nuosavybės teisės pripažinimo ieškovui į 1/2 dalį šio sklypo.Nėra pagrindo butą, esantį (duomenys neskelbtini), Plungėje, pripažinti bendrąja daline nuosavybe ir ieškovui pripažinti nuosavybės teises į 1/2 dalį šio buto, nes šiam butui pirkti atsakovė gavo 20 000,00 Lt paskolą iš AB Vilniaus banko, atsakovė nurodyta kaip kredito gavėja, šis butas Nekilnojamojo turto registre nurodytas kaip asmeninė V. R. nuosavybė. Įrodymų, patvirtinančių, kad šis butas buvo įgytas ieškovo ir atsakovės susitarimu kaip jungtinės veiklos rezultatas ar kad būtų buvęs naudojamas šalių jungtinės veiklos vystymui ar plėtojimui, nėra.Teismas nepripažino 2014 m. rugpjūčio 9 d. sutarties negaliojančia kaip sudarytos dėl apgaulės, nes 2016 m. vasario 10 d. Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros nutarime konstatuota, jog atlikto ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta objektyvių duomenų, jog ši sutartis yra suklastota, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Kitų įrodymų nepateikta.Teismas nurodė, jog pripažinus, kad turtas įgytas kaip jungtinės veiklos rezultatas ir šalių įnašai lygūs, yra pagrindas atsakovei už ieškovui likusią didesnę turto dalį priteisti 4 442,50 Eur piniginę kompensaciją (atsakovė išsivežė daiktų už 9 235,00 Eur, o pas ieškovą daiktų liko už 18 120,00 Eur). Skaičiuodamas priteistiną kompensaciją teismas neįtraukė į bendrą turtą žoliapjovės „Fusgvarna“, 2 000,00 Lt vertės, benzininio pjūklo „Husgvarna“, 1 800,00 Lt vertės, dviejų krūmapjovių „Husgvarna“, 500,00 Lt ir 800,00 Lt vertės, dulkių siurblio „Zepter“, 5 000,00 Lt vertės, aukšto slėgio plovimo įrenginio „Karcher“, 1 500,00 Lt vertės, aliuminių kopėčių, 380,00 Lt vertės, kirvio „Fiscar“, 300,00 Lt vertės, nes atsakovė nepripažino šio turto buvimo, o ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog šį turtą šalys buvo įsigijusios ir turėjo nuosavybės teise.Skaičiuodamas priteistiną kompensaciją teismas neįtraukė į bendrą turtą daiktų, t. y. automobilio „Renault Megane“ (4 500,00 Lt), automobilio „Renault Espace“ (6 000,00 Lt), varinių laidų, 3 000,00 Lt, nes ieškovas nepateikė įrodymų, jog 3 000,00 Lt vertės varinius laidus pasisavino ieškovė, ir duomenų, kad tokius automobilius ir tokios vertės šalys buvo įsigijusios. Tuo pačiu pagrindu – nepateikus įrodymų apie nurodomo turto buvimą, atmetė ir atsakovės priešieškinio reikalavimas dėl kompensacijos priteisimo už ieškovo žinioje likusį turtą – 1/2 dalies automobilio „Renault Espace“, 2003 m. (2 200,00 Eur), automobilio „Renaut Espace“, 1997 m (1 200,00 Eur), automobilio „Peugeot“, 2004 m. (1 800,00 Eur), vertės.Teismas remdamasis rašytine paskolos sutartimi pripažino, kad S. V. skolino bendrosios jungtinės veiklos lėšomis įgytus pinigus ir privalo atsakovei kompensuoti 1/2 dalį šių lėšų – 5 068,35 Eur. Teismas nurodė, kad yra pagrindas priteisti atsakovei kompensaciją už ieškovo sodo namelio pagerinimą, nes nuo 1995 m. kovo 21 d. sodo namas ne tik buvo baigtas įrengti, bet ir buvo remontuojamas ir pagerinamas – uždėtas naujas stogas, apšiltintas ir apkaltas lentelėmis, dėti nauji langai ir durys, keistos grindys, pristatyta virtuvėlė. Kompensacijos dydį teismas apskaičiavo nesiremdamas šalių sudarytoje sutartyje nurodyta sodo namo verte, nes šio turto vertė nurodyta gerokai didesnė, nei ji yra pagal Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą, Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylą, Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą. Kompensaciją apskaičiavo iš Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje nurodytos sodo namo vidutinės rinkos vertės, t. y. 32 200,00 Eur, atėmęs 1995 m. kovo 21 d. inventorizacijos metu nustatytą sodo namelio su rūsiu vidutinę rinkos vertę, t. y. 22 459,00 Lt (6 504,57 Eur), ir pridėjo naujai pastatyto ūkinio pastato vertę – 800,00 Eur.Teismas priėmė ieškovo atsisakymą nuo ieškinio reikalavimo pripažinti asmenine nuosavybe 1/2 dalį žemės sklypo, 1,4300 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2 323,00 Lt vertės, ir šią bylos dalį nutraukė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo padavė apeliacinį skundą ir prašė sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui arba priimti naują sprendimą.Nurodė, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas ginčo teisinius santykius kvalifikavo kaip sutartinę jungtinę veiklą, tačiau nenurodė, kas buvo šalių jungtinės veiklos objektai, sprendimo 4 lape apsiribodamas tik 1964 m. CK 474 str. ir 2000 m. CK 6.972 str. nuostatų perrašymu, nenagrinėjo ir nesiaiškino tikrųjų jungtinės veiklos sutarties šalių ketinimų, sukuriant ar įsigyjant turtą jungtinės veiklos sutarties galiojimo metu, kompleksiškai nevertino susiklosčiusių šalių santykių pobūdžio, ignoravo bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo siekius.Nurodė, kad teismas nepagrįstai atsisakė pripažinti 2014 m. rugpjūčio 9 d. sutartį sudaryta dėl atsakovės apgaulės. Apgaulė dėl 2014 m. rugpjūčio 9 d. sutarties sudarymo pasireiškė tuo, jog tarp šalių, kaip sugyventinių, buvo tarpusavio pasitikėjimas, jis dirbo atsakovės įmonėje ir buvo ne vienas kartas, kai jis pasirašė tik ant tuščio lapo. Sutartyje numatyta 150 000,00 Lt kompensacijos suma yra gerokai didesnė nei turto vertė, kas iš esmės patvirtina, kad sutarties sąlygos neatitinka tikrosios jo valios. Teismo sprendimo motyvai prieštaringi, nes nors atsisakė 2014 m. rugpjūčio 9 d. sutartį pripažinti negaliojančia, tačiau ja nesirėmė, kai buvo keliamas klausimas dėl sodo namelio vertės.

Teismas, spręsdamas klausimus dėl turto pripažinimo atsakovės asmenine nuosavybe, ieškovo turto pagerinimo, nevertino šalių finansinės padėties bei neanalizavo ir nevertino kiekvienos iš ginčo šalių individualaus indėlio kuriant abiem šalims priklausančio turto objektus, todėl neteisingai nustatė kiekvienos iš šalių įnašą į bendro turto objektus. Atsakovės nurodymas teismui, kad banko kreditas už butą, adresu (duomenys neskelbtini). Plungė, buvo neva gražintas atsakovės neįgalios tetos lėšomis, negalėjo būti laikomas pagrindu daryti išvada, jog butas buvo įgytas vien iš šių lėšų, nes į bylą nebuvo pateikta jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų. Butą, adresu (duomenys neskelbtini), Plungė, įsigijo labai pigiai, nes jis buvo apleistas, remontuotinas. Šis butas buvo suremontuotas iš bendrų lėšų, daugiausia ieškovo darbu ir visą laiką nuomojamas, o ieškovas ir atsakovė gyveno kartu ieškovo vardu registruotame name. Teismas vadovavosi atsakovės patikslintame priešieškinyje pateiktais duomenimis apie įsigytus tuos pačius „Renault“ ir „Peugeot“ markės automobilius, juos įtraukdamas į bendrą dalytiną turtą, nors atsakovė nepateikė nei jų įsigijimo, nei jų buvimo įrodymų. Aplinkybę, kad bendrosios jungtinės veiklos pagrindu šalys buvo įgijusios automobilį „Renault Megane“ (4 500,00 Lt), automobilį „Renault Espace“ (6 000,00 Lt), varinius laidus, 3 000,00 Lt vertės, patvirtina tai, kad ieškovas visą laiką užsiėmė naudotų automobilių ardymu ir jų dalių pardavinėjimu. Daiktų vertė buvo nustatinėjama remiantis tik atsakovės paaiškinimais. Tokiu būdu buvo pažeisti šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principai. Sutinka, kad visi daiktai būtų perduoti atsakovei, o jam priteista kompensacija. Tokiu būdu turėtų būti patenkinti abiejų šalių interesai. Sodo namas buvo gerinamas tik iš ieškovo asmeninių lėšų. Šią aplinkybę patvirtina faktas, kad atsakovės nuo pat jungtinės veiklos (partnerystės) pradžios gaunamas darbo užmokestis buvo minimalus, kaip minėta, „į rankas“ tik 283,80 Lt, todėl jos gaunamų pajamų neužtekdavo padengti net 1/2 daliai visų komunalinių mokesčių, maisto ir kt. išlaidų.

Teismas, priimdamas sprendimą, visiškai neatsižvelgė į tai, kad 2014 m. birželio 8 d. paskolos sutarties sudarymo metu ieškovo ir atsakovės bendras gyvenimas kartu, o kartu ir bendra jungtinė veikla jau buvo pasibaigę pačios atsakovės iniciatyva, todėl ieškovo paskolintos lėšos laikytinos jo asmeninėmis lėšomis. Be to, tas faktas, jog paskolą suteikė jo sūnus M. V., patvirtina, kad paskolos sutartį pasirašė ne tik jis pats, bet ir jo sūnus. Teismas nepagrįstai atsisakė remtis liudytojo jo sūnaus M. V. parodymais vien dėl to, kad jis gali būti suinteresuotas duoti vienam asmeniui palankius parodymus. Atsakovė atsiliepimu į apeliacinį skundą nurodė, kad ieškovo apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl turėtų būti netenkintas.Nurodė, kad ji 2014 m. birželio 8 d. sutartimi įsipareigojo iki 2014 m. spalio 1 d. išsikraustyti iš ieškovo vardu registruoto gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Plungės rajone. Šalys laisva valia šį turtą įkainojo 250 000,00 Lt ir susitarė nereikšti reikalavimo jį padalyti, taip pat pretenzijų į kitą ieškovo vardu registruotą turtą bei pinigines santaupas. Ieškovas įsipareigojo nereikšti pretenzijų į jos vardu registruotą turtą ir sumokėti 150 000 Lt kompensaciją. Toks susitarimas neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms ir yra įrodymas apie ieškovo prievolinius įsipareigojimus. Gavusi ieškovo ieškinį suprato, kad jis savo įsipareigojimų vykdyti neketina. Ieškovas pasirašydamas sutartį siekė, jog ji greičiau išsikraustytų iš šio namo.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis). CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesinius dokumentuose bei paaiškinimuose teismui nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl turto teisinio režimo nustatymo, jo padalijimo ir piniginės kompensacijos priteisimo tarp asmenų, gyvenusių nesusituokus.

Dėl jungtinės veiklos sutarties

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-10-31 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1029/2001; 2004-10-20 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2004; 2009-09-28 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009; 2010-11-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010; 2011-10-24 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2011). Jungtine veikla yra laikomas asmenų susitarimas, kuriuo du ar daugiau asmenys (partneriai), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai (CK 6.969 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti labai įvairūs civiliniai santykiai – bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo. Būtent bendri jungtinės veiklos sutarties dalyvių interesai ir bendras jų tikslas (sutarties dalykas) yra skiriamasis šios sutarties požymis, leidžiantis ją atriboti nuo kitų sutartinių teisinių santykių. Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra: kelių asmenų turtinių, intelektualinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-07-08 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2008; 2009-10-06 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2009; 2011-11-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2011; 2013-03-13 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2013).

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad yra pakankamas pagrindas ieškovo ir atsakovės santykius kvalifikuoti kaip jungtinę veiklą (partnerystę) ir pripažinti buvus šalių susitarimą sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, nes jie kartu gyveno nuo 1993 metų, vedė bendrą ūkį, augino dukrą. Apeliantas nurodė, kad teismas tik konstatavo, jog tarp šalių buvo jungtinė veikla, tačiau nenurodė, kas buvo jungtinės veiklos objektai. Su tokiu apeliacinio skundo argumentu nesutiktina.Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad ieškovas ir atsakovė kartu pradėjo gyventi nuo 1993 m., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai klasifikuodamas šiuos santykius rėmėsi 1964 m. liepos 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymu dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo. Šio įstatymo 472 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jungtinės veiklos sutartimi du ar keli asmenys įsipareigoja užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui, nesukurdami naujo juridinio asmens. Teismas nustatė, kad ieškovas su atsakove kartu gyveno nuo 1993 m., jiems 1994 m. gimė dukra E. R., kartu gyveno sodo name nuo 2000 m. iki 2014 m., kartu šį sodo namą tvarkė asmeninėmis lėšomis ir bendru savo pačių darbu bei buvo partneriai, turintys tikslą sukurti šeimą, o statomas namas buvo jų jungtinės veiklos objektas. Remdamasis šiomis faktinėmis aplinkybėmis teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovas, apsigyvendamas su atsakove, kūrė bendrą šeiminį gyvenimą, todėl jų santykius kvalifikavo kaip sutartinę jungtinę veiklą.Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal 1964 m. CK 43 straipsnio 2 dalį jungtinės veiklos sutartis turi būti rašytinės formos, tačiau teisėjų kolegija su tokiu teisės aiškinimu nesutinka. Įstatymo 472¹ straipsnis imperatyviai numato tik tai, kad sutartis dėl jungtinės veiklos turi būti notariškai patvirtinta, kai steigiama ūkinė bendrija. CK 43 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog sutartis turi būti rašytinė, jei ji sudaroma tarp fizinių asmenų, kai sandorio suma jo sudarymo metu yra didesnė kaip penki šimtai litų, išskyrus sandorius, kurie įvykdomi tuo pačiu metu, kai jie sudaromi, jeigu ko kita nenumato Lietuvos Respublikos įstatymai, ir kitus sandorius, nurodytus Lietuvos Respublikos įstatymuose. Nagrinėjamu atveju šalims apsigyvenant kartu nebuvo sudaromas sandoris dėl konkrečių pinigų sumų, tikslas buvo sukurti bendrą šeiminį gyvenimą. Tad rašytinė sutartis šiuo atveju neturėjo būti sudaroma. Be to, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalių bendras gyvenimas kartu ir bendro ūkio tvarkymas, kurį pripažįsta abi šalys, patvirtina, jog šalys dėjo pastangas įsigyti, valdyti ir naudoti tam tikrą turtą dalinės nuosavybės teise, atsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją tarp šalių ir siekiant apginti jų turtinius interesus, vadovaujantis šalių paaiškinimais, netiesioginiais rašytiniais įrodymais pripažintinas tarp šalių jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties sudarymo faktas. Ši teismo išvada atitinka teisės normas ir bendrą kasacinio teismo praktiką dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, dėl to nesutikti su tokia išvada nėra jokio teisinio pagrindo. Apeliacinio skundo argumentai šiuo klausimu atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe

Ieškovas prašė pripažinti jo asmenine nuosavybe 1/2 dalį atsakovės vardu registruoto nekilnojamojo turto, t. y. buto, adresu (duomenys neskelbtini), Plungė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 0,29 ha ploto žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), Plungės r., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Teismas šių reikalavimų netenkino motyvuodamas tuo, jog šis turtas nebuvo jungtinės veiklos objektas. Apeliantas su tokiu teismo motyvu nesutiko nurodydamas, kad teismas nesigilino, iš kokių lėšų šis turtas buvo nupirktas. Nesutiktina su šiais skundo motyvais.Aiškinimas, kad visas jungtinės veiklos sutarties galiojimo laikotarpiu įgytas turtas savaime pripažintinas bendrąja daline nuosavybe, pažeistų sutarčių laisvės principą, nes taip būtų paneigta šalių laisva valia susitarti dėl savo būsimų teisių ir pareigų, be to, nepagrįstai ir neteisėtai apribotų asmenų subjektines teises, visų pirma nuosavybės teisę. Tai reiškia, kad, sprendžiant sugyventinių ar jų teisių perėmėjų ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto. Byloje, kurioje sprendžiamas ginčas dėl sugyventinių turtinių santykių teisinių padarinių, turi būti nustatytas konkretus turtas, dėl kurio sukūrimo ar įgijimo bendrosios nuosavybės teise sugyventiniai buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. M. v. D. V., bylos Nr. 3K-3-134/2011).Asmenys gali įgyti bendrąją dalinę ar jungtinę nuosavybę abipusio susitarimo pagrindu, atsižvelgiant į neformalų, artimą gyvenimui santuokoje, faktinių sutuoktinių santykių pobūdį, o pakankamu pagrindu tokio susitarimo faktui patvirtinti pripažįstamos faktinės aplinkybės: nesusituokusių asmenų gyvenimas kartu, bendras ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu ir pan., rašytinio susitarimo dėl bendrosios nuosavybės kūrimo nereikalaujant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-03-28 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011). Pažymėtina, kad aplinkybes dėl nesusituokusių asmenų gyvenimo drauge, bendro ūkio tvarkymo, bendro turto kūrimo asmeninėmis lėšomis ir bendru jų darbu turi įrodyti šalis, kuri jomis grindžia ieškinio reikalavimą (CPK 178 str.). Nors nagrinėjamu atveju šalys nebuvo sudariusios rašytinės formos jungtinės veiklos sutarties, iš kurios būtų aiški jų valia dėl kiekvienai priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio, tačiau pripažinus, kad kartu gyvenusios ir tvarkiusios bendrą ūkį šalys bendrai veikė siekdamos bendro tikslo: sukurti, naudoti ir valdyti dalinės nuosavybės teise namų valdą, turėtų būti vertinamos bendros sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygos, įtvirtintos CK 6.970 straipsnio 1 dalyje – įnašai pinigais, kitu turtu, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad, įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. G. B., bylos Nr. 3K-3-158-695/2015).Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog 2004 m. vasario 24 d. atsakovė iš varžytynių už 200,00 Lt (57,92 Eur) įsigijo 0,2900 ha ploto žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), Plungės r., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Šis turtas priklausė jos broliui. Nors apeliantas nurodė, kad atsakovė neturėjo finansinių galimybių šio turto įsigyti, tačiau byloje esantys duomenys patvirtina, kad šalių finansinė padėtis buvo panaši. Atsakovė nuo 1995 m. kovo 20 d. dirbo D. N. privačioje vaistinėje „Naujoji“ ir gaudavo apie 144,95 Eur per mėnesį, nuo 1997 m. birželio 2 d. dirbo vet. gyd. G. J. paslaugų ir komercinėje įmonėje, darbo užmokestis per mėnesį – apie 110,06 Eur, nuo 2010 m. liepos 1 d. dirbo V. R. gamybinėje- komercinėje įmonėje. Iš 2014 m. spalio 28 d. pažymos Nr. 7.41-19728 apie atsakovo socialinį draudimą matyti, kad atsakovo pajamos 1996 m. buvo 793,19 Lt, 1997 m. – 7 084,57 Lt, 1998 m. – 6 378,58 Lt, 1999 m. – 6 121,57 Lt, 2000 m. – 6 150,52 Lt, 2001 m. – 6443,59 Lt, 2002 m. – 3 344,51 Lt, 2007 m. – 776,10 Lt, 2008 m. – 4 800,00 Lt, 2009 m. – 4 800,00 Lt, 2010 m. – 4 800,00 Lt, 2011 m. – 4 190,50 Lt, 2012 m. – 5 824,08 Lt, 2013 m. – 12 000,00 Lt, 2014 m. – 6 724,19 Lt. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagrindinė darbovietė ir gaunamos pajamos nuo 1996 m. buvo atsakovės V. R. gamybinėje-komercinėje įmonėje. Iš rašytinių duomenų matyti, kad atsakovė gaudavo pajamų, turto įsigijo už 5 792 Eur (200,00 Lt), tad pagrindo teigti, jog ji negalėjo šio turto įpirkti viena, nėra. Ieškovas teismui nepateikė duomenų, kad jis prisidėjo prie šio turto įsigijimo (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi, kad pačios šalys yra atsakingos už aplinkybių, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, įrodinėjimą. Be to, ieškovas teismo posėdyje pripažino, kad dėl šio žemės sklypo pirkimo su atsakove nesitarė ir šis žemės sklypas buvo nupirktas be jo žinios. Remiantis išdėstytų aplinkybių pagrindu, sutiktina su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad nėra pagrindo išvadai, kad šis turtas buvo įgytas kaip jungtinės veiklos susitarimo rezultatas, ir nėra pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimo dėl nuosavybės teisės pripažinimo ieškovui į 1/2 dalį šio sklypo.Ieškovas prašė pripažinti jam nuosavybės teisę į 1/2 dalį atsakovės vardu registruoto buto, esančio (duomenys neskelbtini), Plungėje. Nurodė, kad bendru sutarimu iš AB DnB Nord banko paėmė paskolą šiam butui įsigyti. Paskolą kartu grąžino iš bendrų lėšų 2014 m. balandžio 2 d. Šį butą įsigijo labai pigiai, nes jis buvo apleistas, remontuotinas. Jį suremontavo iš bendrų lėšų, daugiausia jo darbu ir jį nuomojo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovas, nurodydamas aplinkybes, turėtų pateikti tai patvirtinančius įrodymus (CPK 178 straipsnis). Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog 2004 m. kovo 19 d. atsakovė įsigijo šį turtą už 19 000,00 Lt. Šiam butui pirkti atsakovė pagal 2004 m. kovo 29 d. kredito sutartį Nr. 1150418010195-03 gavo 19 000,00 Lt paskolą ne iš AB DnB Nord banko, kaip nurodė apeliantas, o iš AB Vilniaus banko. Atsakovė nurodyta kaip vienintelė kredito gavėja, Nekilnojamojo turto registre butas registruotas kaip asmeninė V. R. nuosavybė. Kreditas grąžintas 2014 m. balandžio 29 d. Nors apeliantas nurodė, kad butas buvo pigus, tačiau iš VĮ Registro centro išrašo apie nekilnojamąjį turtą matyti, kad pirkimo metu šio buto vidutinė rinkos vertė buvo 13 000,00 Lt, o bankas kredito sutartyje nurodė, kad įkeičiamo buto vertė – 20 000,00 Lt, ir suteikė 19 000,00 Lt kreditą. Ieškovas teismui nepateikė nuomos sutarčių, kad šis butas buvo nuomotas, čekių, kurie pagrįstų remonto darbus šiame bute. Nors ieškovas teigia, kad atsakovė neturėjo pajamų ir negalėjo pati grąžinti kredito, tačiau pats teismui nepateikė duomenų, kad jis prisidėjo prie buto įsigijimo ir kredito grąžinimo. Remiantis šiomis aplinkybėmis sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad įrodymų, patvirtinančių, kad šis butas buvo įgytas ieškovo ir atsakovės susitarimu kaip jungtinės veiklos rezultatas ar kad būtų buvęs naudojamas šalių jungtinės veiklos vystymui ar plėtojimui, nėra, todėl negali būti pripažinta ieškovui nuosavybės teisė į 1/2 dalį šio turto.

Dėl 2014 m. rugpjūčio 9 d. sutarties pripažinimo negaliojančia, sudaryta dėl apgaulės

Sandorių, turinčių valios trūkumų, pripažinimas negaliojančiais reglamentuojamas CK 1.91 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Pagal nurodyto straipsnio 5 dalį apgaulė taip pat gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių.Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad valios išreiškimas yra vienas svarbiausių kiekvieno sandorio elementų. CK 1.91 straipsnyje reglamentuojamas sandorių, turinčių valios trūkumų, pripažinimas negaliojančiais ir pagal šią teisės normą apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį tokiomis sąlygomis, kokių jis siekia. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. T. v. V. G., bylos Nr. 3K-3-264/2013; 2015 m. gegužės 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. P., J. P. v. I. P., bylos Nr. 3K-3-329-916/2015).Ieškovas prašė pripažinti 2014 m. rugpjūčio 9 d. sutartį negaliojančia kaip sudarytą dėl apgaulės. Apeliantas nurodė, kad sutarties jis nepasirašė. Su atsakove jis dirbo vienoje darbovietėje, ji tvarkė įmonės dokumentus, todėl būdavo situacijų, kai jis pasirašydavo ant tuščių lapų. Atmestinas šis apeliacinio skundo argumentas kaip nepagrįstas. Ieškovas, būdamas suaugęs ir išsilavinęs žmogus, pasirašydamas ant tuščių lapų, prisiima atsakomybę dėl galimų neigiamų teisinių pasekmių. Tačiau nagrinėjamojoje byloje dokumento suklastojimo faktas buvo tirtas Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros, kuri 2016 m. vasario 10 d. nutarime konstatavo, jog atlikto ikiteisminio tyrimo metu negauta objektyvių duomenų, jog 2014 m. rugpjūčio 9 d. sutartis tarp S. V. ir V. R. yra suklastota, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Apeliantas nurodė, kad apgaulės faktą patvirtina atsakovei numatytos kompensacijos suma, t. y. 150 000,00 Lt, kuri yra daug didesnė nei tikroji turto vertė. Teisėjų kolegija su tokiu apeliacinio skundo argumentu nesutinka. Iš sutarties 3.1 punkto matyti, kad kompensacijos suma buvo nurodyta ne tik už sodo namą, bet ir už visas turimas pinigines santaupas bei kitą bendrai užgyventą turtą. Be to, sutarties kaina negali būti vienintelis įrodymas pripažįstant sutartį negaliojančia. Jokių papildomų įrodymų, kurie leistų konstatuoti CK 1.91 straipsnio 1 dalyje numatytų aplinkybių buvimą, byloje nėra. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė pripažinti 2014 m. rugpjūčio 9 d. sutartį negaliojančia kaip sudarytą dėl apgaulės.

Dėl kompensacijos už nekilnojamojo turto pagerinimą

Atsakovė priešieškiniu prašė priteisti jai iš ieškovo 43 443,00 Eur (150 000,00 Lt) prievolei įvykdyti pagal 2014 m. rugpjūčio 9 d. sutartį. Pasirašydamos šią sutartį šalys susitarė, jog atsakovė iki 2014 m. spalio 1 d. išsikrausto iš ieškovo vardu registruoto gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), Plungės r., jį įkainojo 250 000,00 Lt, o ieškovas įsipareigojo nereikšti pretenzijų į jos vardu registruotą turtą ir sumokėti 150 000,00 Lt kompensaciją. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šioje sutartyje nurodyta sodo namo vertė daug didesnė nei rinkos kaina, todėl atsakovei priteisė kompensaciją už nekilnojamojo turto pagerinimą pagal faktinį skirtumą tarp namo kainos, buvusios iki šalims į jį įsikraustant, ir kainos, atsakovei išsikrausčius. Apeliantas nurodė, kad teismas faktiškai atleido atsakovę nuo įrodinėjimo pareigos, kadangi ji visiškai neįrodė, kad prie ginčo sodo pastato pagerinimo prisidėjo savo asmeniniu darbu arba savo asmeninėmis lėšomis. Civiliniame procese įtvirtintas rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims: kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu. Lygiateisiškumo principas (CPK 17 str.) įrodinėjimo proceso kontekste reiškia, kad bylą nagrinėjantis teismas ginčo šalims turi užtikrinti lygias galimybes įrodyti savo reikalavimus ar atsikirtimus bei juos vertinti lygiai teisingai pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. v. R. M., O. U., bylos Nr. 3K-3-585/2012).Nagrinėjamu atveju atsakovė prašydama priteisti jai iš ieškovo 43 443,00 Eur (150 000,00 Lt) prievolės įvykdymui pagal 2014 m. rugpjūčio 9 d. sutartį iš esmės prašė pripažinti bendrąja daline nuosavybe nekilnojamąjį turtą. Nurodė, kad tvarkydami bendrą ūkį, gyvendami šeiminį gyvenimą, bendrais veiksmais kūrė nuo 1995 m. iki 2014 m. balandžio mėn. turtą, kad kartu su ieškovu baigė sodo pastato ir kitų statinių statybos darbus. Šios aplinkybės neginčija ir apeliantas. Apeliantas nurodė, kad teismas neįpareigojo atsakovės pateikti teismui įrodymus, iš kokių pinigų ji prisidėjo prie turto pagerinimo, nes jos gaunamos pajamos buvo minimalios. Su tokio apeliacinio skundo argumentu nesutiktina.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad naudojimosi gyvenamuoju namu po statybos užbaigimo faktas gali būti vertinamas kaip vienas iš susitarimo dėl jungtinės veiklos (asociacijos) požymių, kartu su lėšų, statybinių medžiagų, nekilnojamojo daikto (pvz., buvusio pastato, nebaigtos statybos) ar kitokių išteklių panaudojimu jungtinės veiklos tikslui pasiekti – pasistatyti namą sau gyventi, būnant jo bendraturčiais. Vien naudojimosi pastatytu sau gyventi namu faktas nėra pakankamas jungtinės veiklos sutarties sudarymui pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. G. B., bylos Nr. 3K-3-158-695/2015). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad viena iš jungtinės veiklos sutarties esminių sąlygų yra partnerių įnašų tapimas visų partnerių daline nuosavybe, nes įnašais sukuriama jungtinės veiklos materialinė bazė. Šalies įnašu pripažįstama visa, kuo šis prisideda prie bendros veiklos. Tai gali būti pinigai, kitas turtas, profesinės žinios ir įgūdžiai, dalykinė reputacija ir ryšiai (CK 6.970 straipsnio 1 dalis). Jungtinės veiklos sutartis nedraudžia vienam iš partnerių neprisidėti prie bendros veiklos jokiu materialiniu turtu, partneris gali dalyvauti savo darbu ar kitais įsipareigojimais. Kilus šalių ginčui dėl to, kad kita šalis neįnešė į jungtinę veiklą neturtinių įnašų, kai jungtinės veiklos sutarties dalykas iš esmės buvo sukurtas, teismas turi vertinti: ar vykdant sutartį kita šalis reiškė pretenzijas dėl jungtinės veiklos sutarties nevykdymo; šalių elgesį sukūrus nekilnojamąjį daiktą ir kitas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilsarma“ v. UAB „Fragrances International“, bylos Nr. 3K-3-329/2008). Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog sodo namas ne tik buvo baigtas įrengti, bet ir buvo remontuotas ir pagerintas – pakeistas stogas, apšiltintas ir apkaltas lentelėmis, įdėti nauji langai ir durys, keistos grindys, pristatyta virtuvėlė. Šalys šiame name kartu gyveno nuo 1995 m. iki 2014 m., kūrė šeimos gerovę, augino vaiką, tad pagrįstai teismas sprendė, kad atsakovė turi teisę į turto pagerinimo kompensaciją, net nereikalaujant pagrįsti savo finansinį indėlį į šio turto pagerinimą.Atsakovė prašė kompensaciją priteisti remiantis šalių sudaryta 2014 m. rugpjūčio 9 d. sutartimi. Teismų praktikoje sutarties sąlygos turi būti aiškinamos, atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Aiškinant sutartį taip pat būtina vadovautis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Tai reiškia, kad sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, jog aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Nagrinėjamu atveju nustatęs, kad šis susitarimas buvo pasirašytas nesant apgaulės, teismas pagrįstai aiškino šios sutarties nuostatas. Sutartimi ieškovas buvo įsipareigojęs atsakovei sumokėti 43 443,00 Eur (150 000,00 Lt) kompensaciją. Apeliantas nurodė, kad nors teismas nepripažino šios sutarties negaliojančia, tačiau atsisakė remtis joje nurodyta kompensacijos suma. Su tokiu skundo argumentu nesutiktina. Teismas sprendime nurodė, kad apskaičiuojant kompensacijos dydį būtų nesąžininga ir neteisinga vadovautis sutartyje nurodytu kompensacijos dydžiu, t. y. 150 000,00 Lt, nes iš Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitose, Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje, Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodytų duomenų apie vidutinę turto rinkos vertę matyti, jog sodo namo vertė 250 000,00 Lt, ji yra daug didesnė, negu šiuose dokumentuose nurodyta. Teismas, nustatydamas teisingą kompensacijos dydį, atsižvelgė į turto vertės skirtumą nuo apsigyvenimo jame momento iki atsakovei išsikraustant iš jo. Pagal Kolektyvinio sodo techninės apskaitos bylą nustatė, jog 1995 m. kovo 21 d. inventorizacijos metu sodo namelis su rūsiu buvo įvertintas 22 459 Lt (6 504,57 Eur). Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje nurodyta, jog sodo namo vidutinė rinkos vertė 32 200,00 Eur. Remdamasis šiais duomenimis teismas nustatė, kad ieškovui nuosavybės teise priklausantis sodo namas buvo pagerintas 25 695,43 Eur (32200 – 6504,57) suma, atsakovei priklauso 1/2 dalis šios sumos, t. y. 12 847,71 Eur, taip pat nesant ginčo tarp šalių, kad buvo naujai pastatytas ūkinis pastatas, kuris turto vertinimo pažymoje įvertintas 800,001 Eur, atsakovei priteistina 1/2 dalis šios sumos – 400,00 Eur. Nesutikti su tokiu kompensacijos apskaičiavimo metodu teisėjų kolegija neturi pagrindo. Atsakovė prieštaravimų taip pat nepareiškė.

Dėl kompensacijos priteisimo už V. S. grąžintą paskolą

Atsakovė pareiškė reikalavimą priteisti iš ieškovo 1/2 dalį jam grąžintos paskolos pagal 2014 m. birželio 8 d. paskolos sutartį, kuria jis iš bendrų lėšų V. S. paskolino 35 000,00 Lt iki 2014 m. rugpjūčio 1 d. Skolą V. S. grąžino ieškovui. Pirmosios instancijos teismas šį reikalavimą tenkino motyvuodamas tuo, jog rašytinė paskolos sutartis patvirtina skolos faktą. Apeliantas su tokiu teismo motyvu nesutiko ir nurodė, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad paskolos sudarymo metu su atsakove jau kartu nebegyveno ir paskolai pinigus davė jo sūnaus.Pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalį paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Kad buvo sudaryta 2014 m. birželio 8 d. paskolos sutartis, šalys neginčijo. Nagrinėjamu atveju sutartis buvo sudaryta rašytinė, todėl teismas turėjo vadovautis rašytinės sutarties nuostatomis. Apeliantas nurodė, kad šiai paskolai pinigus davė jo sūnus M. V.. Pirmosios instancijos teismas nesirėmė liudytojo M. V. parodymais, motyvuodamas tuo, kad jo parodymus apie paskolos suteikimo aplinkybes paneigia rašytinė paskolos sutartis. Sutiktina su teismo motyvais. Iš sutarties turinio matyti, kad paskolos davėju yra aiškiai įvardytas tik vienas ieškovas. Neginčijama, kad sutartis pasirašyta ir ieškovo sūnaus M. V., tačiau šis parašas nepatvirtina, kad paskolą suteikė būtent sūnus.Vertinant, ar ieškovei priklausė 1/2 dalis suteiktos paskolos, neužtenka įrodyti paskolos suteikimo fakto. Minėta, kad bendri jungtinės veiklos sutarties dalyvių interesai ir bendras jų tikslas (sutarties dalykas) yra skiriamasis šios sutarties požymis, leidžiantis ją atriboti nuo kitų sutartinių teisinių santykių. Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra: kelių asmenų turtinių, intelektualinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje U. B. ir kt. v. šokių studija „Alemanda“, bylos Nr. 3K-3-121/2013; 2011 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. S. v. S. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-495/2011; 2009 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A .K. v. L. L., bylos Nr. 3K-3-392/2009; 2008 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. U. v. S. K., bylos Nr. 3K-3-378/2008). Todėl būtina įvertinti, ar ši paskola buvo jungtinės veiklos rezultatas. Iš paskolos sutarties matyti, kad ji buvo sudaryta 2014 m. birželio 8 d., t. y. kai ieškovas ir atsakovė nebegyveno kartu. Šios aplinkybės neginčija ir pati atsakovė. Apie paskolos suteikimą atsakovė nežinojo. Atsakovė teismui nepateikė duomenų, jog jie su ieškovu turėjo sukaupę bendrų pinigų, kurie buvo panaudoti paskolos davimui (CPK 178 straipsnis). Remdamasi šiomis aplinkybėmis teisėjų kolegija teisiškai nepagrįsta pripažįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad 2014 m. birželio 8 d. paskolos sutartimi paskolinta pinigų suma buvo susijusi su šeimos poreikių tenkinimu, todėl nėra pagrindo pripažinti 2014 m. birželio 8 d. paskolą kaip bendrą jungtinės veiklos rezultatą ir priteisti atsakovei 1/2 dalį šios paskolos jai kaip kompensaciją. Ši teismo sprendimo dalis keistina – ši atsakovės priešieškinio dalis netenkintina.

Dėl kilnojamojo turto ir jo vertės nustatymo

Negarinėjamoje byloje kilo ginčas dėl bendro gyvenimo metu įgyto kilnojamojo turto padalijimo.Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad nuosavybės teisės sukūrimas jungtinės veiklos santykiuose yra specifinis, palyginti su nuosavybės teisės į santuokos metu įgytą turtą atsiradimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. Ž. v. J. V. , bylos Nr. 3K-3-684/2015; kt.). CK 6.971 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jungtinės veiklos sutarties dalyvių įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas, yra bendroji dalinė jų nuosavybė. CK 6.970 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu sutartyje nenustatyta ko kita, preziumuojama, kad visų dalyvių įnašai yra lygūs. Dalių bendrosios nuosavybės teisėje dydis paprastai nustatomas bendrosios dalinės nuosavybės teisės atsiradimo metu ir priklauso nuo bendrosios dalinės nuosavybės teisės atsiradimo pagrindo. Šios nuostatos atitinka 1964 m. CK 474 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad jungtinės veiklos sutarties dalyvių įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas, yra bendroji dalinė jų nuosavybė. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu sutartyje nenustatyta ko kita, preziumuojama, kad dalyvių įnašai yra lygūs. Apeliantas nurodė, kad atsakovė 2014 m. rugpjūčio 18 d. savavališkai pasisavino turto už 3913,00 Eur (13 500,00 Lt), t. y. pasiėmė automobilį „Renault Megane“ (4 500,00 Lt), automobilį „Renault Espace“ (6 000,00 Lt), varinius laidus, 3 000,00 Lt vertės. Atsakovė 2014 m. rugsėjo 27 d. iš jo namų pagrobė turto už 9 235,00 Eur (31 860,00 Lt), t. y. 4 vnt. kėdžių iš pavėsinės (bendra vertė 200,00 Lt), 4 vnt. langų užuolaidų, lininių staltiesių (150,00 Lt), 3 vnt. betoninių lauko vazonų su akmenimis (300,00 Lt), šaldytuvą „Liebherr“ (2 ,00 Lt), dujinę viryklę (1 000,00 Lt), 5 vnt. virtuvės pakabinamų ir 2 vnt. pastatomų pušinių spintelių (2000,00 Lt), ąžuolinę spintelę indams (3 000,00 Lt), ąžuolinę kampinę baro spintelę (3 500,00 Lt), ąžuolinę spintelę indams su stiklinėmis durimis (2 500,00 Lt), 12 vnt. ąžuolinių kėdžių (3 600,00 Lt), ąžuolinę komodą su stalčiais (2 000,00 Lt), sofą-lovą (1 000,00 Lt), 4 vnt. baro kėdžių (1200,00 Lt), žurnalinį staliuką (300,00 Lt), 3 vnt. geležinių padėklų gėlėms (450,00 Lt), šešiasdešimtmečio proga gautą televizorių „Samsung“ (1 800,00 Lt), kilimą (600,00 Lt), indaplovę (1 500,00 Lt), batų spintelę (250,00 Lt), 3 poras batų (300,00 Lt), 4 vnt. žieminių padangų su diskais (600,00 Lt), 4 vnt. padangų R17 (400,00 Lt), 30 vnt. degtinės butelių po 0,5 1 ir 0,7 1 (750,00 Lt), dvigulį „Dormeo“ čiužinį (100,00 Lt) ir paklodes bei užvalkalus (400,00 Lt), laikrodį (100,00 Lt), pastatomą šviestuvą (200,00 Lt), miegamojo kambaryje buvusį televizorių (800,00 Lt), pušinės komodos du stalčius (400,00 Lt), smulkius daiktus: indus, stikliukus, taures, šluotas (bendra vertė 500,00 Lt), židinio įrankius (200,00 Lt), kalvio padirbintą įdėklą malkoms (160,00 Lt), dukters kambaryje buvusius daiktus (rašomąjį stalą (350,00 Lt), komodą (400,00 Lt), fotelį (100,00 Lt); sugadintos lauko durys ir jų spyna (400,00 Lt), sulaužytos rūsio durys (100,00 Lt). Be to, jam pritaikius draudimą gyventi jo gyvenamojoje vietoje, iš namo buvo pagrobta daiktų už bendrą 3 560,00 eurų (12 280,00 Lt) sumą: žoliapjovė „Husgvarna“, 2 000,00 Lt vertės, benzininis pjūklas „Husgvarna“, 1 800,00 Lt vertės, dvi krūmapjovės „Husgvarna“, 500,00 Lt ir 800,00 Lt vertės, dulkių siurblys „Zepter“, 5 000,00 Lt vertės, aukšto slėgio plovimo įrenginys „Karcher“, 1 500,00 Lt vertės, aliumininės kopėčios, 380,00 Lt vertės, kirvis „Fiscar“, 300,00 Lt vertės. Šis turtas buvo įsigytas jungtinės veiklos pagrindu, sukūrus bendrąją dalinę nuosavybę, todėl 1/2 šio turto dalis, tai yra pusė turto vertės (3 913,00 Eur + 9 235,00 Eur + 3 560,00 Eur = 16 708,00 / 2 = 8 354,00 Eur) priklauso jam. Televizorius „Samsung“ (1 800 Lt) buvo padovanotas jam asmeniškai šešiasdešimtmečio proga, tai yra jo asmeninis turtas, todėl jam priteistina visa jo vertė. Todėl iš atsakovės priteistina (8 354 Eur + 261 Eur (televizoriaus dalis), iš viso 8 615 Eur. Atsakovė, gindamasi nuo ieškovo pareikštų reikalavimų, nurodė, kad jai išsikrausčius pagal 2014 m. rugpjūčio 9 d. susitarimą, pas ieškovą liko daiktų už 23 320 Eur, t. y. medinė komoda (350,00 Eur), dvigulis vilnonės patalynės „Arviko“ komplektas (1 500,00 Eur), sofa-lova (1 400,00 Eur), židinys su kapsule (1 900,00 Eur), ąžuolinis pietų stalas (660,00 Eur), ąžuolinis baro stalas (350,00 Eur), dušo kabina (1 000,00 Eur), pastatomos vonios spintelės (230,00 Eur), pakabinama vonios spintelė su veidrodžiu (150,00 Eur), klozetas (180,00 Eur), virtuvinis komplektas (400,00 Eur), šaldytuvas-šaldiklis „Ardo“ (200,00 Eur), viryklė „Ardo“ (300,00 Eur), skalbimo mašina „Maliutka“ (30,00 Eur), skalbimo mašina „Miele“ (250,00 Eur), šildymo katilas „Orlan 25“ (2 300 00 Eur), boileris „Tatramat“ (250,00 Eur), giluminio gręžinio įranga (1 000,00 Eur), šviestuvai, 10 vnt. (1 100,00 Eur), televizorius „Vidoe“ (100,00 Eur), sofa-lova (220,00 Eur), ritininės užuolaidos (roletai) ir romanetės (700,00 Eur), įmontuojamos medinės sieninės spintos, 7 durų (1 300,00 Eur), medinės dvigulės lovos karkasas (600,00 Eur), dviratis (100,00 Eur), smulkūs daiktai: bokalai, stiklinės, taurės, lėkštės, namų apyvokos daiktai, interjero detalės, lauko rūbų džiovykla (600,00 Eur), naujas paltas (200,00 Eur), malkos (550,00 Eur), naujai įstiklintas šiltnamis (200,00 Eur), automobilis „Renault Espace“, 2003 m. (2 200 Eur), automobilis „Renaut Espace“, 1997 m. (1 200 Eur), automobilis „Peugeot“, 2004,m. (1 800 Eur), kurių dokumentų neturi, nes buvo pirkti ardymui ir stovėjo kieme, adresu Pliaterytės g. 8, Plungė, kur S. V. yra deklaravęs gyvenamąją vietą. Anot atsakovės, pas ieškovą liko turto, kurio vertė 23 320 Eur, o ji išsivežė turto tik už 9 235 Eur, todėl ieškovas privalo sumokėti 7 042,50 Eur (9 235 + 23 320 / 2) kompensaciją. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pripažinus, kad turtas įgytas kaip jungtinės veiklos rezultatas ir šalių įnašai lygūs, yra pagrindas atsakovei už ieškovui likusią didesnę turto dalį priteisti 4 442,50 Eur piniginę kompensaciją (atsakovė išsivežė daiktų už 9 235,00 Eur, o pas ieškovą daiktų liko už 18 120,00 Eur). Skaičiuodamas kompensacijos dydį teismas neįtraukė į bendrą turtą daiktų, t. y. žoliapjovės „Husgvarna“, 2 000,00 Lt vertės, benzininio pjūklo „Husgvarna“, 1 800,00 Lt vertės, dviejų krūmapjovių „Husgvarna“, 500,00 Lt ir 800,00 Lt vertės, dulkių siurblio „Zepter“, 5 000,00 Lt vertės, aukšto slėgio plovimo įrenginio „Karcher“, 1 500,00 Lt vertės, aliuminių kopėčių, 380,00 Lt vertės, kirvio „Fiscar“, 300,00 Lt vertės, nes atsakovė nepripažino šio turto buvimo, o ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog šį turtą šalys buvo įsigijusios ir turėjo nuosavybės teise. Taip pat į dalytiną turto masę neįtraukė automobilio „Renault Megane“ (4 500,00 Lt), automobilio „Renault Espace“ (6 000,00 Lt), varinių laidų, 3 000,00 Lt vertės, nes ieškovas nepateikė įrodymų, jog 3 000,00 Lt vertės varinius laidus pasisavino ieškovė, ir duomenų, kad tokius automobilius ir tokios vertės šalys buvo įsigijusios. Tuo pačiu pagrindu – nepateikus įrodymų apie nurodomo turto buvimą, atmetė ir atsakovės priešieškinio reikalavimą dėl kompensacijos priteisimo už ieškovo žinioje likusį turtą – 1/2 dalies automobilio „Renault Espace“, 2003 m. (2 200,00 Eur), automobilio „Renaut Espace“, 1997 m. (1 200,00 Eur), automobilio „Peugeot“, 2004 m. (1 800,00 Eur) vertės.Apeliantas nurodė, kad teismas apskaičiuodamas bendro dalytino turto vertę rėmėsi tik atsakovės pateiktais duomenimis. Su tokiu skundo argumentu teisėjų kolegija nesutinka. Iš rašytinės bylos medžiagos matyti, kad abi šalys teismui nepateikė jokių rašytinių duomenų, iš kurių būtų galima nustatyti, kokius daiktus jie įsigijo, kokia šių daiktų įsigijimo metu buvo vertė, kokia yra jų vertė šiuo metu. Nepateikus duomenų, kurie paneigtų šalies nurodyto turto vertę, teismas pats turto vertės nenustatinėja ir remiasi šalies pateiktais duomenimis. Tiek ieškovas, tiek atsakovė turėjo visas galimybes teismui pateikti įrodymus, kurie paneigtų priešingos šalies nurodytas aplinkybes dėl turto buvimo ir jo vertės. Atsakovė savo procesiniuose dokumentuose teikė savo nuomonę dėl pas ieškovą likusio turto vertės, ieškovas tokių duomenų savo pateiktuose procesiniuose dokumentuose nepateikė ir tik savo apeliaciniame skunde nurodė kitokias, nei teigia atsakovė, turto vertes, nors CPK 306 str. 2 d. nuostatos draudžia apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme.Apeliantas nurodė, kad teismas vadovavosi atsakovės patikslintame priešieškinvie pateiktais duomenimis apie įsigytus „Renault“ ir „Peugeot“ markės automobilius, juos įtraukdamas į bendrą dalytiną turtą, nors atsakovė nepateikė nei jų įsigijimo, nei jų buvimo įrodymų. Su tokiu apelianto argumentu nesutiktina. Pirmosios instancijos teismas, atsakovei nepateikus įrodymų apie automobilio „Renault Espace“, 2003 m. (2 200,00 Eur), automobilio „Renaut Espace“, 1997 m. (1 200,00 Eur), automobilio „Peugeot“, 2004 m. (1 800,00 Eur), buvimą, atmetė priešieškinio reikalavimus dėl kompensacijos už šį turtą priteisimo. Tokiais pačiais motyvais teismas į bendrą dalytiną turtą neįtraukė automobilio „Renault Megane“ (4 500,00 Lt), automobilio „Renault Espace“ (6 000,00 Lt), varinių laidų, 3 000,00 Lt vertės. Apelianto nurodytas argumentas, kad šių automobilių turėjimą patvirtina tas faktas, kad jis visą laiką užsiėmė naudotų automobilių ardymu ir jų dalių pardavimu, atmestinas kaip nepagrįstas. Šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi. Apeliantas pirmosios instancijos teismui tokių duomenų nepateikė, todėl teismas pagrįstai šių daiktų neįtraukė į bendro dalytino turto sąrašą.Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad į turto masę, nuo kurios skaičiuotinas atsakovei priteistinos kompensacijos dydis, nepagrįstai buvo įtrauktas 200 Eur vertės paltas, kuris yra priskiriamas prie LR CK 3.120 str. turto, kuris neįtrauktinas į dalytiną turtą.Remiantis šiomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas šalių pateiktus rašytinius duomenis, nepagrįstai į dalytiną turtą įtraukė 200 Eur vertės paltą, todėl atsakovei iš ieškovo priteista kompensacija už ieškovui tekusią didesnę turto dalį mažintina iki 4 342,50 Eur ((17920 – 9235) / 2) = 4 342,50). Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies neteisingai taikė materialinės ir procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, nedalytiną turtą, neatsižvelgė į tai, kada šalys pradėjo gyventi skyrium, todėl ieškovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, skundžiamas teismo sprendimas keistinas – teismo sprendimo dalis, kuria iš ieškovo priteista 5 068,35 Eur kompensacija už paskolintą sumą, naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – šį atsakovės priešieškinio dalis netenkintina, iš ieškovo atsakovei priteista kompensacija už ieškovui tekusią didesnę turto dalį mažintina iki 4 342,50 Eur, kita teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pirmosios instancijos teisme

CPK 93 straipsnio 5 dalis numato, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Atsakovė pirmosios instancijos teisme turėjo 889,62 Eur bylinėjimosi išlaidų (500,00 Eur advokato pagalbai, 389,62 Eur žyminis mokestis). Pakeitus teismo sprendimą, tenkinta 29 procentai priešieškinio reikalavimų, todėl jai iš ieškovo priteistina 257,99 Eur jos turėtų bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme

Apeliacinės instancijos teismui nusprendus iš dalies patenkinti apeliacinį skundą, ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme priteistinos iš ieškovės proporcingai patenkintai apeliacinio skundo daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Iš byloje esančių duomenų matyti, jog ieškovas už apeliacinį skundą sumokėjo 140,00 Eur, teismo 2016 m. liepos 21 d. nutartimi atleistas iš dalies nuo 500,00 Eur žyminio mokesčio sumokėjimo iki sprendimo priėmimo. Atsakovė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme nepateikė.Ieškovo apeliacinis skundas patenkintas iš dalies, t. y. tenkinta 10,5 procento skundo reikalavimų, todėl ieškovui iš atsakovės priteistina 67,20 Eur jo turėtų bylinėjimosi išlaidų. Priteistina iš apelianto į valstybės biudžetą 500,00 Eur žyminio mokesčio (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 4 dalis, 7 dalis, 93 straipsnio 2 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Plungės rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 16 d. sprendimą pakeisti ir rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš S. V. 4 342,50 Eur (keturis tūkstančius tris šimtus keturiasdešimt du Eur 50 ct) už jam tekusią didesnę turto dalį, 13 247,71 Eur (trylika tūkstančių du šimtus keturiasdešimt septynis Eur 71 ct) už jo asmeninio turto pagerinimą bei 257,99 Eur (du šimtus penkiasdešimt septynis Eur 99 ct) bylinėjimosi išlaidų V. R..

Likusią priešieškinio dalį atmesti.

Priteisti iš S. V. 193,00 Eur (vieną šimtą devyniasdešimt tris Eur) žyminio mokesčio valstybei, nuo likusios žyminio mokesčio dalies atleisti.

Nutraukti bylos dalį dėl 1/2 dalies žemės sklypo, 1,4300 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pripažinimo S. V. asmenine nuosavybe.

Panaikinti 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – viešame registre padarytą įrašą apie draudimą V. R., a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), Plungėje, perleisti nuosavybės teises į 1,4300 ha ploto žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), Babrungo sen., Plungės r. sav., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 0,2900 ha ploto žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), Babrungo sen., Plungės r. sav., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), butą, adresu (duomenys neskelbtini), Plungė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Priteisti ieškovui S. V. iš atsakovės V. R. 67,20 Eur jo turėtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti į valstybės biudžetą iš ieškovo S. V. 500,00 Eur (penkis šimtus Eur 00 ct) žyminio mokesčio