- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-11-22
- Bylos Nr.
- 1A-743-290/2017
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rimas Švirinas, Algirdas Jaliniauskas, Jurgis Kiškis
- Nuteistasis
- A. P.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Jurgio Kiškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rimo Švirino,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, pagal nuteistosios A. P. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendžio, kuriuo ji pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 140 straipsnio 3 dalį ir nubausta 753,2 eurų ( 20 MGL) bauda.
Sutinkamai su BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 72² straipsniu A. P. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - šešis mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.
A. P. išteisinta, nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis).
Nuteistajai paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta panaikinti nuosprendžiui įsiteisėjus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
A. P., 2017 m. rugpjūčio 29 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu nuteista pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, už tai, kad mušdama sukėlė fizinį skausmą mažamečiui, tai yra 2017 m. vasario 6 d., apie 16 val. (duomenys neskelbtini) esančio buto virtuvėje, kilusio konflikto metu, tyčia delnais sudavė tiksliai nenustatytą kiekį kartų savo mažametei dukrai G. B., gim. 2003 m., per veidą ir galvos sritį bei grindų šepečio kotu vieną kartą sudavė į galvos ir kairės kojos sritis, tuo sukeldama G. B. fizinį skausmą.Nuteistoji buvo kaltinama pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, tai yra tuo, kad grasino sunkiai sutrikdyti mažametės sveikatą, tai yra 2017 m. vasario 6 d. apie 16 val. (duomenys neskelbtini), esančio buto virtuvėje, kilusio konflikto metu grasino G. B. sutrikdyti sveikatą, tai yra sakydama, kad apiplikins karštu vandeniu, tokiais savo veiksmais sukėlė pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas sutrikdyti sveikatą gali būti įvykdytas, dėl šių veiksmų A. P. išteisinta, kaip nepadariusi veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis).Apeliaciniu skundu nuteistoji A. P. prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendį ir priimti jos atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį. Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, susijusius su jos kalte ir įvykio aplinkybėmis, nuosprendyje padarytos išvados nėra pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Jos kaltė, skundžiamame nuosprendyje, grindžiama tik kaltinimui palankiais duomenimis. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesirėmė įrodymų bei faktinių aplinkybių visuma, nesiejo ir nebendrino bylos duomenų tarpusavyje. Be to teismas nekreipė dėmesio ir nesistengė pašalinti akivaizdžių prieštaravimų liudytojų parodymuose. Be to byloje nėra jokių įrodymų, kad ji sudavė smūgius rankomis ar šepečio kotu nukentėjusiajai, tokiu būdu nenustačius šių veiksmų atlikimo negali būti konstatuojama, kad nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas ir to pasėkoje pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Be to liudytojais apklaustų asmenų parodymai ne tik, kad nepatvirtina jos kaltės, tačiau nepatvirtina ir pačio smurtavimo fakto. Taip pat, nurodoma, kad teismas nepagrįstai nesirėmė liudytojų M. P. ir V. P. parodymais, argumentuojant, kad jie yra suinteresuoti bylos baigtimi, tačiau jie yra asmenys tiesiogiai matę įvykį. Nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas pažeidė ,,in dubio pro reo“ principą, neišsprendė kilusių abejonių, priimtas nuosprendis pagrįstas prielaidomis, todėl yra neteisėtas. Nebuvo vertinama tai, kad nukentėjusioji yra paauglė, turinti elgesio problemų, linkusi fantazuoti ir save žaloti. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistoji A. P. bei jos gynėjas advokatas D. G. prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė Renata Staniulienė prašė jį atmesti. Nuteistosios A. P. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau -BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.Įrodymų vertinimo taisykles ir principus numato BPK 20 straipsnis. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114-699/2017, 2K-18-648/2017). Aptartos BPK nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nustatyti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę, bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Be to įrodymų visumos vertinimo reikalavimas nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų apeliantas, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-258-699/2015, 2K-100-699/2017).Apylinkės teismas nepažeisdamas aukščiau aptartų įrodymų vertinimo taisyklių, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas A. P. inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, palyginus juos tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Skundžiamame teismo nuosprendyje aiškiai ir nuosekliai išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados, todėl nesutikti su apylinkės teismo argumentacija ir keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, remiantis vien tik apeliaciniame skunde apeliantės savaip pateikiama, tačiau jokiais objektyviais duomenimis neparemta, nagrinėjamų įvykių versija, teisėjų kolegija neturi jokio teisinio pagrindo. Tokiu būdu nuteistosios apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kuriais ji siekia būti išteisinta yra atmetami, kaip nepagrįsti. Jos kaltę dėl inkriminuojamos nusikalstamos veikos, neabejotinai patvirtina byloje surinkti duomenys, kuriuos teismas pagrįstai pripažino įrodymais. BK 140 straipsnio 3 dalis numato baudžiamąją atsakomybę, tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, šiuos veiksmus atliko mažamečiui ar kankindamas nukentėjusį asmenį. Šiame straipsnyje uždrausta veika yra nukreipta į žmogaus kūno neliečiamumą (sukeliant jam fizinį skausmą) arba į sveikatą. Pažymėtina, kad fizinis skausmas tai nemalonus jausmas, įprastinės sveikos būsenos pokytis, sukeliantis neigiamą organizmo reakciją, kančia, priešingybė malonumui. Nustatant fizinį skausmą nėra būtinos pasekmės – sužalojimas ar susargdinimas, pakanka nustatyti, kad dėl neteisėto kaltininkės poveikio nukentėjusiosios kūnui, ši pajuto neigiamą organizmo reakciją, kas, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir tinkamai pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumą, abejonių nekelia.Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad A. P. nurodytu laiku, vietoje ir aplinkybėmis, ranka ir šepečio kotu sudavė nenustatytą kiekį smūgių savo mažametei dukrai G. B. į įvairias kūno vietas, taip sukeldama jai fizinį skausmą. Nors savo kaltės dėl jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos A. P. nepripažino pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, ją neigė ir apeliaciniame skunde, nurodydama, kad jokio fizinio smurto prieš savo vaikus nenaudoja, kad nukentėjusioji linkusi fantazuoti ir yra sunkaus charakterio, tačiau abejoti A. P. neteisėtais veiksmais, atliktais G. B. atžvilgiu, įvertinus byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu patikrintų įrodymų visuma, teisėjų kolegija neturi jokio objektyvaus pagrindo. Nors nuteistoji A. P. apeliaciniu skundu prašo ją išteisinti, tačiau tai, kad ji padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, patvirtina: nukentėjusiosios mažametės G. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui, nukentėjusiosios mažametės G. B. atstovės R. R. paaiškinimas, liudytojų R. Ū., M. A., A. K., I. S., parodymai pirmosios instancijos teisme, Valstybinės teismo medicinos Marijampolės poskyrio specialisto V. V. 2017 m. vasario 8 d. išvada Nr. (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija, laikydamasi nuostatos dėl apeliacine tvarka priimamo procesinio sprendimo surašymo ekonomiškumo, jų nekartoja. Aukštesnysis teismas pripažįsta, kad visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą visumą, neabejotinai patvirtinančią nuteistosios A. P. kaltę padarius jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Be to atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors nuteistoji ir teigia, kad fizinio smurto prieš vaikus nėra naudojusi, tačiau nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje yra duomenų nenuginčijamai įrodančių, kad A. P. jau yra naudojusi fizinį smurtą kito mažamečio vaiko atžvilgiu (1 b. t., 116 – 117 b. l. ), kas neabejotinai neigiamai charakterizuoja ją ir atskleidžia jos polinkį naudoti fizinį smurtą, kaip auklėjimo priemonę. Apeliaciniu skundu bandoma įtikinti, kad nukentėjusiosios mažametės G. B. sunkus charakteris, kad ji linkusi fantazuoti, todėl jos parodymai yra nenuoširdūs, subjektyvūs ir neatspindintys realios situacijos. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, jokio pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais - nėra. Pažymėtina, kad nukentėjusioji mažametė G. B. duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui, nuosekliai paaiškino aptariamo įvykio aplinkybes ir tai, kad buvo ne tik išsigandusi, bet nuo jai suduotų smūgių rankomis ir šluotos kotu jautė fizinį skausmą. Byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą manyti, jog G. B., duodama parodymus siekė apkalbėti nuteistąją A. P., nors jos elgesys ir nėra itin teigiamai charakterizuojamas. Priešingai, iš bylos duomenų matyti, kad nuteistoji būdama G. B. motina, retai domisi dukters ugdymu, mokykloje lankosi tik kviečiama, o šeimoje trūksta atvirų, tvirtų emocinių ryšių, dėl ko nukentėjusiajai trūksta motinos meilės ir todėl ji linkusi pažeidinėti elgesio taisykles (1 b. t. 6 – 7 b. l.). Be to nukentėjusios atstovė R. R. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog net miego metu G. B. kalbėdama išarė frazę ,,mama nemušk“, kad tai ji darė nesąmoningai, kad kalbėdama dengėsi veidą. Duomenų, kad nukentėjusioji būtų linkusi fantazuoti, byloje nėra. Tai, kad nukentėjusioji miegodama pasakė tokius žodžius bei atliko judesius rankomis, leidžia daryti išvadą, kad fizinio smurto panaudojimas jos atžvilgiu iš tiesų buvo, kad jis sukėlė ne tik fizinį skausmą, bet ir neigiamas psichologines pasekmes. Nors apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo liudytojų M. P. ir V. P. parodymais, tačiau teisėjų kolegija su tokiu skundo argumentu sutikti negali. Konstatuojant šią išvadą pažymėtina, kad minėtieji liudytojai nors ir matė analizuojamą įvykį, tačiau su nuteistąją yra susiję glaudžiais šeiminiais ryšiais, todėl yra pagrindas manyti, kad jų parodymai gali būti tendencingi, siekiant padėti nuteistajai išvengti baudžiamosios atsakomybės, už jos padarytus neteisėtus veiksmus. ,,In dubio pro reo“ (visos abejonės – kaltinamojo naudai) principo pažeidimo nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje teisėjų kolegija taip pat nenustatė. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis ,,in dubio pro reo“ principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.). Taigi, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Be to, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Įvertinus aukščiau aptartų duomenų visumą, neabejotina, kad baudžiamojoje byloje surinktų duomenų pakanka pagrįsti A. P. kaltę padarius jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Visi byloje surinkti įrodymai buvo tinkamai įvertinti ir ištirti pirmosios instancijos teismo. Visų aptartų duomenų kontekste, aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl apeliantės kaltės ir tėra nuteistosios savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija, kuri yra natūrali išdava, kai asmuo siekia išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistoji, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš to seka, kad nuteistosios apeliacinio skundo motyvai, kad apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, kad neįvertino visų reikšmingų aplinkybių bei duomenų teisinančių nuteistąją, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, jokio teisinio pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutarė:
nuteistosios A. P. apeliacinį skundą atmesti.