- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-16
- Bylos Nr.
- 1A-213-148/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 10-1-01446-13
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Linas Žukauskas, Viktoras Kažys, Regina Gaudutienė (pran.)
- Nuteistasis
- R. P.
- Nukentėjusysis
- R. T.
- Advokatai
- Loreta Guižauskienė
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios R. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 7 d. nuosprendžio, kuriuo:
R. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 28 straipsnio 3 dalį ir BK 129 straipsnio 1 dalį, pritaikius BK 62 straipsnio 3 dalies 1 punktą, laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
Priteista iš R. P. R. T. 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
R. T. civilinis ieškinys dėl 868,74 Lt turtinės žalos priteisimo atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. P. nuteistas už tai, kad jis 2013-12-26 tarp 11.30 iki 12.30 val., bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, peržengdamas būtinosios ginties ribas, nužudė A. T., jam tyčia suduodamas peiliu 23 smūgius į veido ir kaklo kairės pusės sritis, 1 smūgį į dešinį žastą, 11 smūgių į nugarą, 7 smūgius į juosmens ir kairio sėdmens sritis, tuo padarydamas durtines pjautines žaizdas veide ir kakle, dešinėje rankoje, nugaroje bei juosmens ir kairio sėdmens riboje durtines pjautines kiaurymines žaizdas nugaroje su plaučių sužalojimais ir kraujavimu į krūtinplėvės ertmes bei dešinio X šonkaulio lūžiu, durtinę - pjautinę kaklo kairiojo paviršiaus žaizdą su bendrosios miego arterijos ir „Jungo“ venos perpjovimu, kas komplikavosi išoriniu nukraujavimu, dėl ko A. T. vietoje mirė.
Šalies argumentai
Nukentėjusioji R. T. apeliaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir R. P. pripažinti kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, ir paskirti jam 10 metų laisvės atėmimo bausmę. Priteisti iš R. P. jai 868,74 Lt turtinei žalai ir 300 000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 1 000 Lt už jai advokatės suteiktas teisines paslaugas.
Žemesnės instancijos teismas
Nukentėjusioji skunde nesutinka su teismo sprendimu kvalifikuoti nuteistojo veiksmus pagal 28 straipsnio 3 dalį ir BK 129 straipsnio 1 dalį. Teismas nuosprendyje nenurodė jokių aiškių motyvų, kokią grėsmę R. P. sveikatai ar gyvybei sukėlė nužudytasis, kas pagal teisės teoriją dėl būtinosios ginties taikymo, kuria apeliantė skunde išsamiai aptaria (t. 2, b. l. 173), norint taikyti šį BK straipsnį yra būtina. Tokių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad buvo būtinosios ginties situacija, taip pat byloje nėra. Iš byloje apklaustų asmenų (J. D. (J. D.), R. S.) parodymų matyti, kad konfliktas tarp jos sūnaus ir kitų asmenų įvyko anksčiau, negu jam buvo suduoti smūgiai peiliu į įvairias kūno vietas. Tai yra jokios grėsmingos situacijos R. P. netrukus iki jo smurtinių veiksmų, nustatyta nebuvo. Priešingai, pats R. P. nurodė jos sūnui ir šio draugams, kad jo brolis R. P. dėl įvykusio konflikto su jos sūnumi, išvažiavo pasiimti draugų, kurie padėtų išspręsti konfliktą. Iš liudytojo P. S. (P. S.) parodymų matyti, kad R. P. prašė jo meluoti apie įvykio aplinkybes, kad neva jis gynėsi nuo šešių asmenų puolimo ir tuo metu vieną nudūrė. Jokie objektyvūs bylos duomenys, taip pat ir specialisto išvada dėl R. P. sužalojimų, išskyrus paties R. P. parodymus, nepatvirtina, kad netrukus iki to momento, kai R. P. panaudojo peilį ir sudavė mirtinus smūgius, prieš šį buvo naudotas fizinis smurtas. Taip pat nėra jokių objektyvių įrodymų, kad jos sūnus prieš mirtinų smūgių jam sudavimą, turėjo peilį ir juo grasino R. P.. Toks peilis byloje rastas nebuvo. Peilio buvimą paneigia liudytojas P. S. Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytos aplinkybės dėl R. P. ir jos sūnui padarytų sužalojimų laiko (R. P. sužalojimai padaryti iki 1 paros laikotarpiu iki šio apžiūros, o jos sūnui prieš 2-6 valandas iki lavono apžiūros) taip pat nepatvirtina teismo išvados, jog iki R. P. sugriebiant peilį ir padarant mirtinus sužalojimus jos sūnus prieš R. P. naudojo fizinį smurtą ir tuo sudarė grėsmingą situaciją, pateisinančią kaltinamojo smurtinių veiksmų panaudojimą. Be to, teismo išvadą dėl būtinosios ginties buvimo paneigia specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje konstatuota, kad jos sūnui sužalojimai buvo padaryti 42 smūgiais, iš jų 23 trauminiai poveikiai į gyvybiškai pavojingas vietas., nukentėjusiojo padėtis sužalojimų padarymo metu kito (dalis sužalojimų padaryti iš priekio, dalis iš nugaros). Visa tai, apeliantės nuomone, rodo, kad R. P. veiksmai turėjo būti vertinami kaip užpuolimas, o ne savigyna.
Šalies argumentai
Apeliantė nesutinka ir su teismo išvada, kad į R. P. butą jos sūnus užėjo nekviestas. Jos įsitikinimu, tai paneigia paties R. P. parodymai duoti teisme.
Taip pat apeliantė ginčija ir teismo išvadą, kad R. P. suvokė realų, akivaizdų pavojų savo sveikatai. Tokią išvadą paneigia R. P. padarytas sveikatos sutrikdymo mastas (nesunkus sveikatos sutrikdymas) ir ta aplinkybė, kad šis atsisakė kviesti policiją dėl jos sūnaus veiksmų dar iki suduodant šiam mirtinus smūgius peiliu.
Apeliantei taip pat atrodo nesuprantama, kodėl teismas jos sūnaus elgesį vertina neprognozuojamą dėl apsvaigimo (nustatytas 2,58 procentų alkoholio kiekis kraujyje), o nevertina paties R. P. neblaivumo įtakos smurtiniams veiksmams (jam nustatytas 2,35 procentų alkoholio kiekis kraujyje).
Be to, kad apeliantė ginčija R. P. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikaciją, ji nesutinka ir su jam paskirta bausme. Apeliantės įsitikinimu, teismas dėl to, kad pritaikė netinkamai baudžiamąjį įstatymą, nepagrįstai R. P. taikė BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatas ir paskyrė aiškiai per švelnią bausmę. Prašo skiriant bausmę įvertinti tai, kad R. P. padarė labai sunkų nusikaltimą, savo veiksmais sukėlė nepataisomas pasekmes, jis nužudė dar 27 metų nesulaukusį jauną vaikiną, kuriam visas gyvenimas buvo dar prieš akis. R. P. dėl padaryto nusikaltimo nesigailėjo, bandė švelninti savo atsakomybę prašydamas draugą meluoti apie įvykio aplinkybes. Vykstant ikiteisminiam tyrimui, nei pats, nei per savo artimuosius jos neatsiprašė, o tai dar kartą parodo, kad jis nesugeba įvertinti savo veikos pasekmių sunkumo ir yra abejingas jai sukeltam skausmui. Iš dalies atlygindamas jai padarytą turtinę žalą, R. P. siekė tik to, kad šis faktas būtų pripažintas teismo jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Ankstesni teistumai, nors ir išnykę, taip pat akivaizdžiai rodo, kad jis yra linkęs nusikalsti ir nesilaikyti įstatymų.
Šalies argumentai
Apeliantė skunde taip pat nesutinka su teismo sprendimu atmesti jos civilinį ieškinį dėl turtinės žalos jai priteisimo iš R. P., motyvuojant tai tuo, kad R. P. per savo artimuosius jau yra atlyginęs 5 200 Lt turtinės žalos. Tokie teismo motyvai yra nepagrįsti, nes ji patyrė ir daugiau išlaidų. Praėjus 30 d. po jos sūnaus laidotuvių pagal Lietuvoje nuo seno galiojančias tradicijas buvo užsakytos bažnyčioje mišios ir kavinėje gedulingi pietūs, kas jai papildomai kainavo 700 Lt. Be to, ji gėrė vaistus nuo depresijos, kuria susirgo dėl sūnaus netekties. Be to, teismas turėjo jai priteisti 143,04 Lt, kurių neatlygino R. P. artimieji jai persiųsdami 5 200 Lt.
Taip pat, apeliantės nuomone, atsižvelgiant į tai, kad teismo padarytos išvados dėl būtinosios ginties ribų peržengimo, yra nepagrįstos ir įvertinus tai, kad šiuo nusikaltimu buvo padarytos nepataisomos pasekmės, ji, netekusi sūnaus, patyrė begalinius dvasinius išgyvenimus, nuolat kenčia emocinę depresiją, nepakeliamą praradimo jausmą, nerimą dėl savo ateities, pateko dėl to net į Vilniaus psichiatrinę ligoninę, ją su sūnumi siejo ypač glaudus ryšys, šis jai taip pat padėjo materialiai, jai priteista 30 000 Lt pinigų suma yra akivaizdžiai per maža.
Be to, apeliantė teigia, kad nuosprendyje teismas neišsprendė jai paskirto advokato užmokesčio klausimo, nors VGTPT pateikė 2014-05-30 pažymą Nr.(4.22.)-(duomenys neskelbtini) Taip pat apeliantė prašo priteisti iš R. P. ir jos patirtas išlaidas dėl teisinės pagalbos (ji kreipėsi į advokatą, kuris surašė jos vardu apeliacinį skundą).
Atsikirtimuose į nukentėjusiosios apeliacinį skundą nuteistojo gynėjas advokatas nurodo, kad apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog teismas nuosprendyje nepasisakė apie nuteistajam kilusią grėsmę bei būtinosios ginties situaciją. Teismas išsamiai apie tai pasisakė. Atsikirtimuose nurodoma, kad, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nuteistojo brolis ketinimus atsivežti draugų kategoriškai paneigė, juo labiau, kad jokie draugai ir nebuvo atsivežti.
Apeliaciniame skunde neteisingai nurodoma, kad nukentėjusysis peilio neturėjo ir tai patvirtina liudytojas P. S.. Nuteistasis, jo brolis, ir kiti visiškai nešališki liudytojai šią aplinkybę patvirtino. Atsikirtimuose nurodoma, kad byloje nustatyta, jog abu asmenys smūgių sudavimo metu turėjo peilius, abu tam tikrą laiką grūmėsi, vartaliojosi, abu buvo sužaloti duriančiais pjaunančiais įnagiais taip pat ir horizontalioje padėtyje ir, kad besigindamas nuteistasis smūgius sudavė jų neskaičiuodamas ir nesirinkdamas nukentėjusiojo kūno vietų, t. y. veikdamas spontaniškai.
Šalies argumentai
Atsikirtimuose taip pat nurodoma, jog nukentėjusioji apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad teismas neteisingai nurodo, jog nukentėjusysis atėjo nekviestas. Atsikirtimuose nuteistojo gynėjas nurodo, kad teisiamuosiuose posėdžiuose buvo nustatyta, jog nukentėjusysis pats prašėsi pavaišinamas ir tik pirmą kartą buvo svetingai įleistas, o paskui jis ir vienas, ir su savo draugais tai išeidavo, tai vėl ateidavo nekviestas, be to, nuteistasis teismui patvirtino, kad jis dėl tokio nukentėjusiojo elgesio ir smurtavimo savo namuose šeimininku jau nesijautė. Bet kokiu atveju ši aplinkybė negali turėti įtakos veikos kvalifikavimui, nes neabejotinai nustatyta, kad nukentėjusysis prieš kaltinamąjį smurtavo, todėl neturi reikšmės, ar jis tai darė į butą pakviestas, ar ne.
Anot nuteistojo gynėjo, nepagrįsti ir apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad nuteistasis negalėjo suvokti realaus, akivaizdaus pavojaus savo sveikatai, nes nukentėjusiojo jam padaryto sveikatos sutrikdymo mastas yra tik nesunkus, be to, jis atsisakė kviesti policiją dėl nukentėjusiojo neteisėtų veiksmų. Atsikirtimuose nurodoma, kad nuteistasis ir teisiamuosiuose posėdžiuose, ir ikiteisminio tyrimo metu įtikinančiai paaiškino, kad jis nukentėjusiojo bei jo draugų labai bijojo, kad jie buvo neprognozuojami, o jų veiksmai nenuspėjami, kad bandymas iškviesti policiją girdint nukentėjusiajam, kuris jau buvo smurtavęs ir prieš nuteistąjį, ir prieš visus bute buvusius asmenis, galėjo išprovokuoti dar didesnius smurto protrūkius. Dėl nuteistajam padaryto sveikatos sutrikdymo sunkumo gynėjas nurodo, kad būtinąją gintį reguliuojantis įstatymas net nenurodo kūno sužalojimo kaip būtinojo faktoriaus būtinajai ginčiai, o suteikia asmenims teisę gintis net ir nuo nepradėto, tačiau realiai gresiančio pavojaus jų sveikatai, be to, teismas labai argumentuotai įvertino šią situaciją, todėl R. P. veika ir buvo kvalifikuota kaip būtinosios ginties ribų peržengimas, o ne tik kaip būtinoji gintis.
Atsikirtimuose gynėjas taip pat nurodo, kad nukentėjusiojo kraujyje buvo rasta ne tik 2,58 % alkoholio, bet ir kitokių draudžiamų kvaitinančiųjų medžiagų, apie kurias apeliantė savo skunde nepasisakė ir kurių įtaka, ypač susimaišius su dideliu alkoholio kiekiu jau savaime žmogaus elgseną daro neprognozuojamą.
Atsikirtimuose taip pat nurodoma, kad nepagrįsti apeliantės teiginiai dėl nuteistajam paskirtos bausmės. R. P. kiekvieno posėdžio, kiekvieno susitikimo su gynėju metu labai išgyveno dėl to, kas įvyko, labai nuoširdžiai gailėjosi, kad nuo jo rankos žuvo A. T., taip pat nuoširdžiai siekė, kad padedant šeimai, būtų atlyginta visa tuo metu nukentėjusiosios nurodyta turtinė žala (vėliau nukentėjusioji padidino civilinį ieškinį ir iki teismo posėdžio nespėta jį atlyginti), be to, kaltinamasis teisiamuosiuose posėdžiuose net keletą kartų nuoširdžiai atsiprašė nukentėjusiosios už jai sukeltą didžiulį skausmą, o tai padaryti ikiteisminio tyrimo metu buvo problemiška, nes jis dar įvykio dieną buvo laikinai sulaikytas, paskui suimtas ir nepaleistas iki šiol.
Taip pat yra nepagrįsti apeliantės teiginiai ir dėl, jos manymu, netinkamo BK 62 straipsnio taikymo bei dėl per švelnios bausmės skyrimo, nes teismas, pagrįstai nustatęs, kad nužudymas buvo padarytas peržengus būtinosios ginties ribas, visiškai pagrįstai taikė ir BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punkto, 3 dalies l punkto nuostatas bei teisingai paskyrė švelnesnę bausmę.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nukentėjusioji ir jos atstovė advokatė prašo apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras, nuteistasis bei jo gynėjas prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nukentėjusiosios apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, teisiamajame posėdyje ištirtus ir įvertintus įrodymus bei patikrinusi nukentėjusiosios apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir pagrįstai R. P. pripažino kaltu pagal BK 28 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį. Nukentėjusiosios R. T. apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia apygardos teismo išvadų ir negali būti pagrindu naikinti arba keisti skundžiamą nuosprendį.
Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 straipsnio 1, 2 dalys). Būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo (BK 28 straipsnio 3 dalis). Taigi būtinosios ginties ribų peržengimas yra aiškus gynybos neatitikimas kėsinimosi pobūdžio bei pavojingumo, kai tiesiogine tyčia padaroma besikėsinančiajam aiškiai didesnė žala, negu vertos ginamos teisės ar interesai, į kuriuos buvo pasikėsinta, ir pasikėsinimui buvo panaudotos priemonės, kurios konkrečioje situacijoje nebuvo būtinos. Pažymėtina, kad teismai, spręsdami, buvo ar nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos, turi įvertinti kėsinimosi pobūdį, pavojingumą ir besikėsinančiajam padarytos žalos dydį. Kėsinimosi pobūdį nulemia vertybės, kurioms dėl kėsinimosi gresia pavojus (nuosavybė, gyvybė, sveikata ir pan.), o pavojingumą – kėsinimosi intensyvumas, besikėsinančiųjų, skaičius, jėgų santykis, kėsinimosi metu naudojamos priemonės, galimos žalos dydis ir pan. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad įstatymas nereikalauja, jog gynybos priemonės ir jų intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Įstatymas neriboja naudojamų priemonių gynybai nuo pavojingo kėsinimosi – ribojamas tik žmogaus sveikatai padaromos žalos dydis (kasacinės nutartys Nr. 2K-440/2012, 2K-310/2011).
Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad A. T. mirė nuo durtinės – pjautinės kaklo kairiojo paviršiaus žaizdos su bendrosios miego arterijos ir „Jungo“ venos perpjovimais, kas komplikavosi išoriniu nukraujavimu. Iš viso A. T. sužalojimai padaryti 23 trauminiais poveikiais į veido ir kaklo kaires puses, 1 – į dešinį žastą, 7 – į juosmens ir kairio sėdmens sritis. Tai patvirtina byloje esanti Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini).
Pirmosios instancijos teismas nustatė tokias faktines bylos aplinkybes: 2013 m. gruodžio 26 d., į nuteistojo butą nekviestas atėjo A. T., kuris, R. P. paklausus, kodėl tą pačią dieną nukentėjusysis peiliu užpuolė nuteistojo brolį, be jokio paaiškinimo užpuolė nuteistąjį R. P., smogė jam kumščiu į veidą, po šio smūgio nuteistasis nukrito, tuomet A. T. nutempė nuteistąjį per kambarį iki sofos – lovos, užgriuvo jį iš viršaus, ir taip abu grūmėsi. Tada A. T. trumpam išėjo iš R. P. namų, tačiau netrukus grįžo vėl, ir vėl puolė R. P., sudavė jam smūgį į veidą, po ko jam pradėjo bėgti kraujas iš nosies. Tuomet R. P. griebė ant baro, prie kurio jis sėdėjo, kai buvo užpultas antrą kartą, buvusį peilį, ir po to, kai A. T. jam spyrė į klubą bei pilvą, dūrė peiliu A. T., taip padarydamas jam mirtinus sužalojimus.
Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje aiškiai motyvavo, kuo pasireiškė pradėtas pavojingas kėsinimasis šioje situacijoje, kodėl jis yra realus ir akivaizdus. Teismas pagrįstai nuosprendyje nurodė, kad tai, jog A. T. kėsinimasis į R. P. sveikatą buvo realus ir akivaizdus, patvirtina tiek jo paties parodymai, tiek liudytojo P. S. parodymai apie A. T. naudotą smurtą prieš jį, taip pat tai patvirtina objektyvūs duomenys apie jam padarytus sužalojimus: specialisto išvada nustatyta, kad aptariamo įvykio laiku nuteistojo R. P. nurodytu būdu jam buvo sulaužytas nosies kaulas, padaryti kiti sužalojimai, tuo nesunkiai sutrikdyta jo sveikata. Tai, kad A. T. kėsinimasis buvo pavojingas, patvirtina paminėti objektyvūs duomenys apie nesunkaus sveikatos sutrikdymo padarymą nuteistajam R. P. bei nustatyti A. T. agresyvūs smurtiniai veiksmai prieš liudytoją D. Ž., kuriam kumščiu praskėlė antakį, prieš nuteistojo brolio R. P. užpuolimą peiliu.
Sprendžiant, ar kėsinimasis iš tiesų buvo pavojingas ir atsakant į nukentėjusiosios apeliacinio skundo argumentus apie būtinosios ginties situacijos nebuvimą, svarbu įvykį įvertinti visos tos dienos kontekste. Byloje nuteistojo R. P., liudytojų P. S., R. P. (nuteistojo brolio) bei D. Ž. parodymais nustatyta, kad įvykio dieną A. T. buvo agresyvus, lyg apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų. Dar nuteistajam R. P. bei liudytojui P. S. antros šv. Kalėdų dienos rytą būnant tik dviese namuose, į langą pabeldė A. T. ir paprašė cigaretės, nuteistasis R. P. pasakė, jog tai jo kaimynas, pakvietė užeiti. Tuomet ne už ilgo į svečius atvažiavo nuteistojo brolis R. P. su draugu D. Ž. Tarp liudytojo R. P. ir A. T. kilo žodinis konfliktas, svarbu tai, kad iniciatorius buvo būtent A. T., susiginčyta dėl jo vardo, jam nepatiko, kad nuteistojo brolis lietuvis ir jo vardą „A“ trumpina ir sako „S“. Netrukus A. T. išėjo. Tuo metu išėjo ir nuteistasis R. P., ėjo į parduotuvę. Pažymėtina, kad daugiau niekas A. T. į nuteistojo R. P. namus nekvietė ir nelaukė. Tačiau jis grįžo, ir liudytojui D. Ž. dar nespėjus prieiti prie buto durų, kurios buvo neužrakintos, A. T. įeidamas į vidų sudavė jam smūgį į akį, nuo kurio D. Ž. suklupo. Tuomet A. T., turėdamas peilį, puolė nuteistojo brolį R. P., kuris peilį išmušė A. T. iš rankų. Šios aplinkybės yra įrodytos nuosekliais ir išsamiais liudytojų parodymais, kurie esminėse detalėse sutampa. A. T. išvedus iš nuteistojo namų, šis vėl į juos sugrįžo nekviestas, ir puolė namų šeimininką – nuteistąjį R. P., smogė šiam į nosies sritį, parvertė ant sofos – lovos, kur abu grūmėsi, tai patvirtino nuteistasis ir tuo metu dar buvęs liudytojas P. S. Tada liudytojas P. S. išėjo. Išėjo ir A. T.. Tačiau nuteistajam R. P. neužsirakinus buto durų, šis vėl netrukus nekviestas grįžo, tik šį kartą su peiliu ir vėl puolė nuteistąjį R. P.. Jau minėta kokius sužalojimus jam padarė. Šiuos nuteistojo R. P. parodymus patvirtina ir specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad kraujosruvos kairės akies vokuose, nosies nugarėlės srityje, nosies kaulų lūžis, šešios paviršinės pjautinės žaizdos kairės plaštakos delniniame paviršiuje. Poodinės kraujosruvos kairės akies vokuose, nosies nugarėlės srityje su nosies kaulų lūžiu padaryta nuo trauminio poveikio kietu buku ribotą paviršių turinčiu daiktu, galimai kumščiu. Paviršinės pjautinės žaizdos kairėje plaštakoje padarytos nuo trauminių poveikių aštriabriaunių, pjautinių savybių turinčiu daiktu, galimai peiliu. Visi sužalojimai padaryti iki 1-os paros laikotarpyje iki apžiūros. Sužalojimai kvalifikuojami nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Sužalojimai padaryti 7 trauminiais poveikiais. Nukentėjusioji apeliaciniame skunde nurodė, jog byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nuteistojo atžvilgiu netrukus iki A. T. sužalojimų buvo naudojamas fizinis smurtas. Teisėjų kolegija, norėdama pašalinti visas abejones, į teismo posėdį iškvietė ir apklausė specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) pateikusią ekspertę J. G.-Dorošenko. Ekspertė paaiškino, jog nuteistajam R. P. nustatyti sužalojimai padaryti paros laikotarpyje iki jo apžiūros, kuri vyko 2013 m. gruodžio 26 d. 17.45 val. Kitoje specialisto išvadoje dėl A. T. kūno tyrimo nurodyta, kad jo mirtis galėjo įvykti 2 – 6 valandų laikotarpyje iki jo palaikų apžiūros 2013 m. gruodžio 26 d. 16.35 val. Ekspertė paaiškino, kad nuteistajam R. P. ir mirusiajam A. T. padarytų sužalojimų laikas sutampa. Tikslios valandos ir minučių pasakyti negalima, tačiau R. P. padaryti sužalojimai galėjo būti padaryti prieš A. T. sužalojimus, sukėlusius jo mirtį. Todėl nukentėjusiosios apeliacinio skundo argumentai, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad prieš R. P. iki A. T. mirties būtų naudojamas fizinis smurtas, atmetami, nes yra nepagrįsti. tai, kad A. T. užpuolė R. P., patvirtino ir liudytojas P. S.. Įvertinus visas įvykio aplinkybes, tai, kad A. T. įvykio dieną keletą kartų buvo atėjęs į nuteistojo R. P. namus (pakviestas užeiti į svečius buvo tik pirmą kartą, kai beldė į langą prašydamas cigaretės, vėliau buvo išprašytas), visus kartus elgėsi agresyviai, pradėjo konfliktą su nuteistojo broliu, vėliau užpuolė nuteistojo draugą D. Ž., tuomet su peiliu puolė nuteistojo brolį R. P., o šiems ir jam išėjus, vėl grįžo ir puolė nuteistąjį, kolegija daro išvadą, jog, priešingai nei nurodo nukentėjusioji, būtinosios ginties situacija iš tiesų buvo. Nuteistajam padarytus sužalojimus patvirtina pirmiau aptarta specialisto išvada, o ir liudytojai, buvę įvykio vietoje, parodė, kad A. T. atrodė apsvaigęs, bet ne nuo alkoholio, elgėsi agresyviai. Visos šios aplinkybės nuteistajam R. P. pagrįstai leido situaciją vertinti kaip pavojingą jo gyvybei, ypatingai kai A. T. grįžo į jo namus paskutinį kartą ir vėl sudavė smūgius nuteistajam R. P.. Juolab, kad R. P. buvo girdėjęs apie neprognozuojamą A. T. elgesį praeityje, o tai patvirtina byloje surinkti nužudytąjį charakterizuojantys duomenys: jis buvo nuteistas dėl chuliganizmo, jo atžvilgiu buvo atliekami ikiteisminiai tyrimai dėl kūno sužalojimų padarymo, grasinimo nužudyti, ne kartą baustas administracine tvarka dėl pasirodymo viešoje vietoje būnant girtam, pasipriešinimo policijos pareigūnui, nedidelio chuliganizmo, netinkamo elgesio šeimoje ir pan. (t. 1 b.l. 59-83). Be to, specialisto išvada Nr. M (duomenys neskelbtini) A. T. buvo nustatytas cheminis poveikis: ūmus toksinis etilo alkoholio poveikis (2,58 % etilo alkoholio radimas jo lavono kraujyje, 3,50% etilo alkoholio radimas jo lavono šlapime) bei ūmus toksinis narkotinių medžiagų ir psichiką veikiančių medikamentų poveikis (ekgonino metilo eterio, bendoilekgonino ir kokaino pėdsakų radimai), o tai patvirtina nuteistojo bei liudytojų P. S., R. P., D. Ž. parodymus apie keistą agresyvų A. T. elgesį, dėl ko jie įtarė jį vartojus narkotines medžiagas. Nukentėjusiosios skundo argumentai apie tai, kad teismas vertino tik A. T. girtumą, o nevertino nuteistojo R. P. girtumo, yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę įvertino ir pripažino ją atsakomybę sunkinančia, į ją atsižvelgė skirdamas nuteistajam bausmę.
Ir nors nukentėjusioji apeliaciniame skunde nurodo, kad R. P. nekvietė policijos, tačiau pažymėtina, kad asmuo teisę į būtinąją gintį gali įgyvendinti nepriklausomai nuo to, ar turi galimybę kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje 2K-440/2012).
Apeliantė ginčija ir teismo nustatytą aplinkybę, kad jos sūnus mirusysis A. T. turėjo peilį bei juo puolė nuteistąjį R. P. Nurodo, kad peilio buvimą paneigia liudytojas P. S. Šie apeliantės skundo argumentai taip pat atmetami. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje labai išsamiai pagrindė savo išvadą dėl A. T. turėto peilio. Teismas nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad iš dalies tokią R. P. versiją patvirtina būtent liudytojas P. S., buvęs tame pačiame bute, kai į butą buvo užėjęs A. T., kuris smurtavo prieš nuteistąjį R. P.. Iš jo parodymų yra žinoma, kad to užėjimo metu A. T. peilio neturėjo, kaip neturėjo peilio ir nuteistasis R. P., kurį A. T., smurtavęs prieš jį, buvo parvertęs į sofą - lovą. Ši aplinkybė iš dalies patvirtina nuteistojo R. P. parodymus, kad po to užėjimo A. T. buvo užėjęs dar kartą su peiliu rankoje ir jau to užėjimo metu jis gindamasis turėjo peilį. Įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad A. T. iki jo nužudymo nuteistąjį R. P. buvo užpuolęs du kartus, antrą kartą su peiliu.
Nukentėjusioji taip pat dar nurodo tai, kad, įvertinus A. T. suduotų smūgių skaičių, nuteistojo R. P. veiksmai turėtų būti vertinami kaip užpuolimas, o ne būtinoji gintis. Šie apeliacinio skundo argumentai taip pat nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas jau išdėstė motyvus, dėl kurių mano, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl to, kad R. P. gynėsi nuo A. T. Ne R. P., o būtent nužudytasis A. T. net keletą kartų nekviestas atėjo į nuteistojo namus, kur demonstravo agresiją, puolė nuteistojo brolį, draugus, ir vėliau patį nuteistąjį jo paties namuose. Todėl teigti, kad tai A. T. buvo užpultas, nėra jokio pagrindo. Nuteistasis R. P. turėjo teisę į būtinąją gintį. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas įvertino, jog pavojingas kėsinimasis šiuo atveju neturėjo tokio pavojingumo lygio, kad jį atremti būtų galima tik smūgių sudavimu į gyvybiškai svarbias kūno dalis, kurie sukėlė nukentėjusiojo A. T. mirtį. Neabejotina, kad A. T. mirė dėl tiesioginių R. P. veiksmų (dūrių peiliu į kaklo sritį). Taigi pagal nustatytas bylos aplinkybes R. P. veiksmams baudžiamojo įstatymo normos, reglamentuojančios būtinosios ginties ribų peržengimą, įtvirtintos BK 28 straipsnio 3 dalyje ir 129 straipsnio 1 dalyje, pritaikytos tinkamai ir nuteistojo veika kvalifikuota teisingai.
Nukentėjusioji taip pat nesutinka su nuteistajam paskirta bausme. Nurodo, kad neteisinga veikos kvalifikacija lėmė ir neteisingos bausmės paskyrimą. Teismas neatsižvelgė į tai, kad R. P. ne tik nesigailėjo, jis nė karto jos neatsiprašė. Šie apeliacinio skundo argumentai taip pat atmetami. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę R. P., įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Teismas atsižvelgė į R. P. atsakomybę lengvinančias bei sunkinančią aplinkybes. Nukentėjusioji neteisingai nurodo, kad nuteistasis R. P. jos nei pats, nei per savo artimuosius, neatsiprašė. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad tik pasiūlius R. P. duoti parodymus, jis iš karto atsiprašė A. T. motinos bei parodė, kad labai gailisi, atsiprašymą nukentėjusiosios R. P. kartojo ne vieną kartą. Taip pat teismas, skirdamas bausmę atsižvelgė į tai, kad R. P. teisiamas pirmą kartą, nebaustas administracine tvarka (t. 2 b.l. 55), jis nėra narkologinėje įskaitoje, nėra gydytas. Pirmosios instancijos teismas, pagrįstai pritaikė BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punkto, 3 dalies 1 punkto nuostatas, kadangi byloje nustatyta, jog R. P. nusikalstamą veiką padarė peržengdamas būtinosios ginties ribas, ir paskyrė nuteistajam mažesnės laisvės atėmimo trukmės bausmę, nei numatyta BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje minimali šios bausmės rūšies riba (straipsnio sankcija numato laisvės atėmimo bausmę nuo 7 iki 15 metų). Apeliacinės instancijos teismo manymu, R. P. paskirta 5 metų laisvės atėmimo bausmė yra nei aiškiai per griežta, nei aiškiai per švelni, ji yra teisinga ir atitinka tiek nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką, tiek jo asmenybę.
Taip pat apeliaciniame skunde nukentėjusioji nurodo, kad teismas neteisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą. Prašo jai priteisti 868,74 Lt turtinės žalos atlyginimo bei 300 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, taip pat 1000 Lt turėtų bylinėjimosi išlaidų. Šiuos prašymus teisėjų kolegija taip pat atmeta.
Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išsamiai pasisakė dėl priteistinų turtinės bei neturtinės žalos sumų nukentėjusiajai. Apeliaciniame skunde nukentėjusioji prašo jai priteisti dar 868,74 Lt turtinės žalos. Nuosprendį priėmęs teismas nurodė, kad R. P. artimieji yra atlyginę R. T. dalį jos turėtų turtinių išlaidų: 5200,00 Lt. Teismas laikė, kad R. P. per savo artimuosius yra pilnai atlyginęs nukentėjusiajai R. T. turtinę žalą, todėl likusioje dalyje jos ieškinį atmetė. Tokį sprendimą teismas priėmė, atsižvelgęs į tai, kad R. P. nusikalto, įtakojamas provokuojančio ir rizikingo nukentėjusiojo elgesio bei peržengdamas būtinosios ginties ribas. Kolegija mano, kad toks pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas, kita vertus, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nukentėjusiosios atstovė advokatė nurodė, kad nuteistojo artimieji nukentėjusiajai pervedė 900 Lt ir prašė šioje dalyje ieškinį sumažinti. Įvertinus visas paminėtas aplinkybes, nukentėjusiosios prašymas dėl turtinės žalos atlyginimo atmetamas.
Taip pat nukentėjusioji prašo padidinti priteistą neturtinės žalos sumą iki 300 000 Lt. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas nukentėjusiajai priteisė 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismas nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydį nustatė vadovaudamasis CK nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą.
CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Nurodytų aplinkybių sąrašas nėra baigtinis, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes nustato teismas, atsižvelgdamas ir į sukauptą teismų praktiką panašiose bylose.
Nuosprendį priėmęs teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė ir į nukentėjusiosios patirtus dvasinius išgyvenimus, ir įvertino kitas reikšmingas aplinkybes - šiuo nagrinėjamu atveju paties nukentėjusiojo provokuojantį ir rizikingą elgesį, kuris turėjo įtakos R. P. padarytai nusikalstamai veikai, taip pat, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas įvertino ir tai, kad R. P. mirtinai sužalojo A. T., peržengdamas būtinosios ginties ribas. Kolegijos manymu, nustatytas neturtinės žalos dydis yra proporcingas padarytai nusikalstamai veikai ir dėl jos kilusiems padariniams, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei atitinka galiojančią teisminę praktiką.
Be to, apeliantė teigia, kad nuosprendyje teismas neišsprendė jai paskirto advokato užmokesčio klausimo, nors VGTPT pateikė 2014-05-30 pažymą Nr.(4.22.)-(duomenys neskelbtini) Taip pat prašo priteisti iš R. P. ir jos patirtas išlaidas dėl teisinės pagalbos (ji kreipėsi į advokatę, kuri surašė jos vardu apeliacinį skundą). Šie nukentėjusiosios prašymai nepagrįsti ir kolegija juos taip pat atmeta.
Pagal Lietuvos Respublikos BPK 106 str. 2 d., pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Iš byloje esančių dokumentų - VGTPT sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo matyti, kad tarnyba priėmė sprendimą teikti antrinę teisinę pagalba R. T. rengiant procesinius dokumentus, advokatui atstovaujant pareiškėjos interesams, susijusiems su civiliniu ieškiniu ikiteisminio tyrimo metu, prireikus ir pirmosios instancijos teisme, ši pagalba pareiškėjai apmokama 100 procentų. Reiškiasi, nukentėjusioji išlaidų, susijusių su advokatu, pirmosios instancijos teisme neturėjo, todėl ir prašymas spręsti šį klausimą atmetamas.
Taip pat nukentėjusioji prašo priteisti iš nuteistojo 1000 Lt apeliacinio skundo surašymo išlaidoms atlyginti. Pagal BPK 104 straipsnį proceso išlaidos liudytojui, nukentėjusiajam, ekspertui, specialistui, vertėjui atlyginamos iš ikiteisminio tyrimo įstaigų, prokuratūros ar teismo lėšų. Proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų. Proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi pozicijos, kad priimdamas sprendimą dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo teismas atsižvelgia į tai, kuri proceso šalis padavė skundą ir koks bylos nagrinėjimo rezultatas (2K-8-696/2015). Kadangi apeliacinis skundas buvo paduotas nukentėjusiosios iniciatyva ir apeliacinis skundas atmestas, prašymas dėl proceso išlaidų priteisimo netenkintinas. Nukentėjusiosios turėtos advokato pagalbos išlaidos apeliacinio skundo surašymui iš nuteistojo R. P. nepriteistinos.
Lietuvos apeliaciniame teisme 2014 m. gruodžio 11 d. iš Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos buvo gauta pažyma dėl teisinės pagalbos suteikimo nuteistajam R. P. prašant priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo. Teisėjų kolegija šį prašymą palieka nenagrinėtą, kadangi iš bylos matosi, kad į teismo posėdį apeliacinės instancijos teisme atvyko ir valstybės užtikrintas advokatas A. Palamarčuk, ir paties nuteistojo pasikviestas gynėjas advokatas G. V.. Susidarius tokiai situacijai, advokatas A. Palamarčuk buvo atleistas nuo tolesnio dalyvavimo byloje. Kadangi advokatas A. Palamarčuk teisinės pagalbos nuteistajam R. P. neteikė, minėtas Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas paliekamas nenagrinėtu.
Įvertinusi visas aukščiau paminėtas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad nukentėjusiosios apeliacinis skundas nepagrįstas, visos skunde minimos aplinkybės jau buvo teisingai įvertintos pirmosios instancijos teismo priimant apkaltinamąjį nuosprendį, nuteistojo nusikalstama veika kvalifikuota teisingai, paskirta bausmė taip pat yra teisinga. Keisti nuosprendį nukentėjusiosios apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
N. R. T. apeliacinį skundą atmesti.