- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2015-09-10
- Bylos Nr.
- 1A-681-582/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-20-9-00423-2014-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dmitrijus Korsakovas (pirm.), Valdas Vitunskas, Jurgis Kiškis
- Nuteistasis
- D. R., A. R.
- Nukentėjusysis
- S. S.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Dmitrijaus Korsakovo, teisėjų Jurgio Kiškio ir Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Audronei Stankevičiūtei, dalyvaujant prokurorei Kristinai Mockienei, nuteistiesiems D. R. ir A. R., jų gynėjui advokatui Ž. K., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. R. gynėjo advokato Ž. K. ir nuteistosios A. R. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 25 d. nuosprendžio, kuriuo
D. R. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 290 straipsnyje, ir baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 284 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas:
pagal BK 290 straipsnio 1 dalį – 8 MGL (301,28 Eur) bauda;
pagal BK 284 straipsnio 2 dalį – 5 MGL (188,30 Eur) bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta 10 MGL (376,60 Eur) bauda.
A. R. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą BK 235 straipsnio 1 dalyje, ir nuteista 5 MGL dydžio (188,30 Eur) bauda.
Nukentėjusiosios S. S. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir nukentėjusiajai iš D. R. priteista 289,16 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. R. nuteistas už tai, kad 2014-04-16, apie 15.25 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus vyriausiajai specialistei S. S. fiksuojant administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 124¹ straipsnio 4 dalyje, faktą, tyčia vartodamas necenzūrinius ir žeminančio pobūdžio žodžius, tokius kaip „...kvailė, debilė ir kt.“ bei rodydamas ją žeminančius gestus, įžeidinėjo savo pareigas einančią vyriausiąją specialistę S. S. bei, toliau tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, S. S. surašius pranešimą dėl administracinio teisės pažeidimo ir toliau važiuojat (duomenys neskelbtini), sekdamas savo automobiliu „Mercedes Benz“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) iš paskos ir vėliau su juo susigretinus, tyčia rėkdamas rodė nepadorius gestus, tokiais savo veiksmais įžeidinėjo viešojo administravimo funkcijas atliekančią pareigūnę bei trikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
A. R. nuteista už tai, kad 2014-07-01 Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Centro policijos komisariate, esančiame (duomenys neskelbtini), apklausiama kaip liudytoja ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) ir įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą bei išaiškinus teises ir pareigas dėl atsisakymo duoti parodymus prieš savo sutuoktinį įtariamąjį D. R., davė melagingus parodymus, melagingai parodė, kad 2014-04-16, apie 15.25 val., ji buvo kartu su D. R., kuris viešoje vietoje nevartojo necenzūrinių ir žeminančio pobūdžio žodžių bei nerodė nepadorių gestų ir neįžeidinėjo savo pareigas einančios S. S..
Šalies argumentai
Nuteistojo D. R. gynėjo apeliaciniame skunde prašoma panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 25 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Skunde gynėjas nurodo, kad priimdamas skundžiamą nuosprendį teismas padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, susijusių su įrodymų vertinimu, neteisingai įvertindamas byloje surinktus įrodymus jų patikimumo, pakankamumo aspektais, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 219 straipsnio nuostatas bei susiklosčiusią teismų praktiką. Šios konkrečios bylos atveju D. R. įteiktame kaltinamajame akte nėra aiškiai ir konkrečiai apibrėžta jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo vieta. Nurodoma, kad „<... tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, S. S. surašius pranešimą dėl administracinio teisės pažeidimo ir toliau važiuojant S. D. gatve, sekdamas savo automobiliu „Mercedes Benz“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) iš paskos ir vėliau su juo susigretinus, tyčia rėkdamas rodė nepadorius gestus“. Taigi iš kaltinamojo akto nėra aišku, kur buvo padarytos D. R. inkriminuojamos veikos, tai yra kurioje gatvės vietoje ir ar ši gatvės vieta atitinka viešos vietos apibūdinimą. Tokio pobūdžio bylose pagal nusikalstamos veikos esmę ir jos požymių sudėties specifiką nusikalstamos veikos padarymo vietos nurodymas kaltinime turi esminę juridinę reikšmę. Todėl esant situacijai, kai kaltinamasis aktas yra surašytas pažeidžiant BPK 219 straipsnio reikalavimus, procesas turi grįžti į ikiteisminio tyrimo stadiją, kitaip baudžiamojo proceso paskirtis nebūtų pasiekta, nebūtu užtikrintos BPK 22 straipsnio 3 dalyje, 44 straipsnio 7 dalyje numatytos kaltinamojo teisės.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Teismas, konstatuodamas, kad važiuodamas S. D. gatve D. R. sekė savo automobiliu „Mercedes Benz“, iš paskos J. D. M. vairuojamą automobilį ir, su juo susigretinęs, tyčia rėkdamas rodė nepadorius gestus, nenurodė jokių įrodymų, kuriais remiantis darė šią išvadą. Teismas taip pat nenurodė, kuo remdamasis darė išvadą, kad D. R. šaukdamas rodė nepadorius gestus. Nei S. S., nei J. D. M. apklausiami nenurodė, kad D. R., sekdamas juos automobiliu, šaukė. Todėl ir šiuo atveju nėra jokio teisminio pagrindo konstatuoti teismo nurodytų aplinkybių.
Nuteistojo gynėjo skunde taip pat ginčijami nukentėjusiosios S. S. ir liudytojo J. D. M. parodymai, nurodant, kad jie buvo nenuoseklūs, dėl to nuosprendyje jais nepagrįstai vadovautasi, nustatant nuteistojo kaltę. Apklausiami ikiteisminio tyrimo metu minėti asmenys nurodė, kad įvykio metu, tai yra surašant protokolą D. R., tiek (duomenys neskelbtini), tiek važiuojant (duomenys neskelbtini), D. R. buvo vienas. Dėl šios aplinkybės abu liudytojai davė analogiškus parodymus, tačiau nurodydami esmines įvykio aplinkybes (įvykio vietą, eigą) tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiant bylos nagrinėjimo metu davė iš esmės skirtingus parodymus. Tuo tarpu nuteistųjų D. R. ir A. R. parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu buvo nuoseklūs. Teikdami paaiškinimus, jie, skirtingai nei S. S. ir J. D. M., tapačiai nurodė įvykių seką surašant D. R. protokolą ties (duomenys neskelbtini) bei pravažiuojant nestabtelėjus pro J. D. M. vairuotą automobilį (duomenys neskelbtini). Tiek D. R., tiek A. R. nurodė priežastis, dėl kurių kilo nesusipratimas surašant S. S. ATPK protokolą – įvardinant būtent S. S. netinkamą elgesį. D. R. taip pat nurodė, kad dėl S. S. veiksmų pildant ATPK protokolą jis iš karto informavo jos tiesioginį viršininką. Šią aplinkybę patvirtino ir S. S., kuri patvirtino ir tai, kad ji ne pirmą kartą susiduria su tokia situacija bei tai, kad jos iniciatyva buvo inicijuotas ikiteisminis tyrimas Kauno AVPK Žaliakalnio PK. Nukentėjusioji neneigė ir tos faktinės aplinkybės, kad šiuo atveju ji dar ikiteisminio tyrimo stadijoje sutiko, jog tyrimas šioje baudžiamojoje byloje būtų nutrauktas D. R. sumokėjus 1500 Lt. Gynybos nuomone, S. S. ir J. D. M. parodymai su esančiais prieštaravimais tarp jų, negali būti vertinami kaip svaresni ir patikimesni negu A. R. ir D. R. parodymai. Pažymėtina ir tai, kad J. D. M. ir S. S. yra bendradarbiai, dirbantys viename ekipaže, todėl J. D. M. yra suinteresuotas bylos baigtimi.
Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad nebuvo surinkti visi įrodymai, reikšmingi tiesos nustatymui. Siekiant patvirtinti D. R. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, buvo prašoma išreikalauti vaizdo stebėjimo kamerų, esančių (duomenys neskelbtini), PC „(duomenys neskelbtini)“, vaizdo įrašus. Šis prašymas buvo atmestas. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai, žinodami visas galimai padarytų nusikalstamų veikų vietas, tirdamas šį nusikaltimą apsiribojo tik formalia užklausa dėl vaizdo kamerų, fiksuojančių vaizdą ties namu, esančiu (duomenys neskelbtini). Tai patvirtino liudytoja L. T., atlikusi ikiteisminį tyrimą. Ji nurodė, kad tyrimo metu nesidomėjo, ar yra vaizdo fiksavimo kameros (duomenys neskelbtini) ir PC „(duomenys neskelbtini)“. Analogiškas prašymas dėl vaizdo kamerų įrašų išreikalavimo buvo teikiamas ir teismui. Šis prašymas buvo taip pat atmestas, motyvuojant, kad praėjo daug laiko ir vaizdo įrašai nebus išsaugoti. Šią išvadą teismas darė net neįsitikinęs dėl PC „(duomenys neskelbtini)“ vaizdo kamerų įrašų saugojimo laiko, nepateikęs užklausos PC „(duomenys neskelbtini)“ saugos tarnybai. Svarbu pažymėti tai, kad D. R. ir jo gynėjas siekė gauti tokius vaizdo įrašus, tačiau buvo nurodyta, kad jie bus pateikti tik pagal ikiteisminio tyrimo institucijos ar teismo pareikalavimą. Tokiu būdu buvo iš esmės apribota gynybos galimybė teikti įrodymus, pažeidžiant įtariamojo ir kaltinamojo teises bei rungimosi principą, kuriuo remiantis kaltinimo ir gynybos šalys turi lygias teises teikti įrodymus.
Šalies argumentai
Nuteistosios A. R. apeliaciniame skunde prašoma panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 25 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Skunde apeliantė nurodo, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį jos atžvilgiu, konstatavo, kad bylos duomenimis nustatyta, jog A. R. 2014-04-16, apie 15.25 val., nebuvo (duomenys neskelbtini), todėl negalėjo girdėti pokalbio tarp nuteistojo – jos sutuoktinio D. R., ir nukentėjusiosios S. S.. Šią išvadą teismas darė iš esmės vertindamas tik 2014-07-31 Kauno AVPK Kauno miesto Centro PK tyrėjos L. T. tarnybinį pranešimą bei prieštaringus liudytojo D. J. M. bei nukentėjusios S. S. parodymus. Pažymėtina, kad nuteistoji apklausų metu nurodė, kad ji savo asmeniniams poreikiams naudoja mobilaus ryšio telefoną, kurio abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir įvykio metu, tai yra 2014-04-16, apie 15 val. 25 min., ji naudojosi būtent šiuo asmeniniu mobilaus ryšio telefonu, kadangi bendrovės darbo metu telefonas abonentiniu Nr. (duomenys neskelbtini) metu buvo paliktas darbo vietoje. Dėl to kokiu mobilaus ryšio telefonu A. R. naudojosi įvykio metu, ji nebuvo apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, todėl šias aplinkybes ji nurodė tik apklausiama teismo posėdžio metu atsakydama į užduodamus klausimus. Tapus žinomai aplinkybei, kad A. R. įvykio metu naudojosi jai priklausančiu mobilaus ryšio telefonu Nr. (duomenys neskelbtini), kaltinamo šalis nesiėmė jokių priemonių patikrinti šiuos parodymus. Apkaltinamasis nuosprendis buvo priimtas nepaneigus nuteistosios parodymų dėl jos įvykio metu naudoto asmeninio telefono, tokiu būdu paliekant abejones, kurios turi būti vertinamos A. R. naudai.
Skunde pažymima, kad apeliantė apklausų metu nuosekliai paaiškino, kokiu maršrutu ir kur ji su D. R. vyko po to, kai buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas ties (duomenys neskelbtini). 2014-09-17 apklausiama įtariamąja, A. R., siekdama įrodyti tai, kad ji nepadarė jai inkriminuojamų nusikalstamų veikų, tai yra įtarime ir kaltinime nurodomu laiku buvo kartu su D. R., ikiteisminiam tyrimui pateikė prašymą išsireikalauti vaizdo įrašus iš vaizdo kamerų, esančių jos ir D. R. judėjimo maršrute bei prekybos centre „(duomenys neskelbtini)“ , kur ji su D. R. taip pat buvo nuvykusi 2014-04-16 iš karto po įvykio. Šis prašymas nebuvo tenkinas ir byloje nėra jokių duomenų, kad atliekant tyrimą būtų užklausta dėl vaizdo įrašų. Atmetus šį prašymą, buvo apribota A. R. galimybė teikti įrodymus, tuo pačiu paneigti jai visiškai nepagrįstai inkriminuojamą nusikalstamą veiką.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjas apeliacinius skundus palaikė juose išdėstytais motyvais ir prašė juos tenkinti, prokurorė prašė skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo D. R. gynėjo advokato Ž. K. apeliacinis skundas tenkintinas. Nuteistosios A. R. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.
Dėl nuteistojo D. R. gynėjo advokato Ž. K. apeliacinio skundo
Apeliaciniame skunde iš esmės ginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas, kurio pagrindu buvo daromos išvados dėl D. R. nuteisimo pagal BK 284 straipsnio 2 dalį ir 290 straipsnį.
Apeliaciniame skunde ginčijama įrodymų dalis, kuria grindžiama D. R. kaltė dėl to, kad jis, S. S. surašius pranešimą dėl administracinio teisės pažeidimo ir toliau važiuojat S. D. gatve, sekdamas savo automobiliu „Mercedes Benz“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) iš paskos ir vėliau su juo susigretinus, tyčia rėkdamas rodė nepadorius gestus. Apelianto nuomone, fakto, kad D. R., važiuodamas (duomenys neskelbtini) gatve iš paskos J. D. M. vairuojamam automobiliui ir su juo susigretinęs, tyčia rėkdamas rodė nepadorius gestus, nepatvirtina jokie byloje surinkti įrodymai. Su šiais skundo argumentais sutiktina.
Visų pirma, pažymėtina, kad byloje nėra paneigta nuteistojo keliama versija, kad po administracinio teisės pažeidimo užfiksavimo (duomenys neskelbtini) gatvėje jis ne sekė iš paskos pareigūnams, o (duomenys neskelbtini) gatve važiavo link PC „(duomenys neskelbtini)“, kas pagal gatvių išsidėstymą yra tikėtina versija. Be to, pažymėtina, kad nukentėjusioji S. S. teisme nurodė, kad D. R. vairuojamam automobiliui susigretinus su jų automobiliu, ji matė, kaip D. R. jai rodė nepadorų gestą – vedžiojo pirštą aplink smilkinį. Tačiau nukentėjusioji teisme nepatvirtino kaltinime nurodomos aplinkybės, kad šiuos veiksmus D. R. atliko rėkdamas, šaukdamas ir pan. Nurodytų aplinkybių dėl riksmų ir nepadorių gestų teisme nepatvirtino ir įvykį tiesiogiai matęs liudytojas D. J. M.. Kadangi be šių prieštaringų duomenų kitų patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad D. R. rėkė ir rodė nepadorius gestus nukentėjusiajai, byloje nėra, konstatuotina, jog nurodyta kaltinimo dalis nepasitvirtino. Be to, kolegijos vertinimu, piršto sukiojimas aplink smilkinį pagal savo pobūdį nelaikytinas nepadoriu ar įžeidžiančiu gestu BK 290 straipsnio prasme. Esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, jog kaltinimo dalis, kad D. R. „toliau tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, S. S. surašius pranešimą dėl administracinio teisės pažeidimo ir toliau važiuojat S. D. gatve, sekdamas savo automobiliu „Mercedes Benz“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) iš paskos ir vėliau su juo susigretinus, tyčia rėkdamas rodė nepadorius gestus“, šalintina.
Šioje byloje nukentėjusiosios S. S., liudytojo D. J. M. parodymais ir kitais bylos proceso metu gautais įrodymais patikimai nustatyta, kad D. R. 2014-04-16, apie 15.25 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), Kauno miesto savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus vyriausiajai specialistei S. S. fiksuojant administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 124¹ straipsnio 4 dalyje, faktą, tyčia vartojo necenzūrinius ir žeminančio pobūdžio žodžius, tokius kaip „...kvailė, debilė ir kt.“ bei rodė ją žeminančius gestus. Tokie D. R. veiksmai nuosprendyje kvalifikuoti pagal BK 290 straipsnį ir 284 straipsnio 2 dalį.
BK 290 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad už tam tikrų kategorijų valstybės tarnautojų įžeidimą atsakomybė numatyta ne tik baudžiamajame įstatyme, bet ir Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse (toliau – ATPK). Pagal ATPK 187 straipsnio 2 dalį atsakomybė kyla už pasipriešinimą, inter alia, policijos pareigūno teisėtiems nurodymams ar reikalavimams, jų nevykdymą, taip pat jo garbės ir orumo įžeidimą, reiškiamą žodžiu ar kūno gestais, įžeidžiamu elgesiu, kibimu ar kitokiu elgesiu. Iš esmės tiek ATPK 187 straipsnio, tiek ir BK 290 straipsnio paskirtis ta pati – sudaryti teisines prielaidas atitinkamų teisėsaugos institucijų pareigūnams vykdyti savo tarnybines funkcijas, saugoti jų garbę ir orumą. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, sprendžiant BK 290 straipsnyje ir ATPK 187 straipsnio 2 dalyje numatytų veikų atribojimo klausimą, veika gali būti pripažįstama nusikalstama, jei dėl jos intensyvumo, trukmės ar kitų požymių laikytina pavojingesne nei administracinis teisės pažeidimas (žr., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-505/2010,2K-375/2011 ir kt.). Atribojant administracinę ir baudžiamąją atsakomybę už valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimą, būtina įvertinti padarytą veiką pagal objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, jų pasireiškimą, vadovautis protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-285/2014).
Nagrinėjamu atveju nukentėjusiosios S. S. ir liudytojo J. D. M. parodymai patvirtina, kad D. R. išvadino teisėtas tarnybines funkcijas (užfiksuoti administracinį teisės pažeidimą) vykdančią S. S. necenzūriniais žodžiais: „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, taip pat įžeidžiančiais žodžiais: „kvailė“, „debilė“, tai yra tokiais savo veiksmais įžeidė nukentėjusiosios garbę ir orumą. Tačiau, kolegijos nuomone, tokia nuteistojo padaryta veika pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, jų pasireiškimą nesiekia baudžiamosios atsakomybės ribų, kadangi ji netruko ilgą laiką, nebuvo ir ypatingai intensyvi ar pasižyminti ypatingu įžūlumu, kad vertinant ją pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas būtų pagrįstas represinių baudžiamojo proceso, baudžiamosios teisės priemonių taikymas. Todėl nuteistojo D. R. neteisėti veiksmai, įžeidžiantys Kauno miesto savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus vyriausiąją specialistę S. S., atitinka ATPK 187 straipsnio 2 dalyje numatytus požymius ir užtraukia ne baudžiamąją atsakomybę, o administracinę atsakomybę. Toks sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimą, pateiktą ne viename nutarime, jog kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.), taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuostatą, jog negali būti pritarta tokiai baudžiamojo įstatymo taikymo praktikai, kai asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams, administraciniams ar drausminiams teisiniams santykiams, yra vertinamas kaip nusikalstamas (žr., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-409/2011).
Kadangi pirmosios instancijos teismas pagal baudžiamojoje byloje nustatytus objektyviuosius bei subjektyviuosius veikos požymius ir jos pavojingumą D. R. veiksmus neteisingai įvertino kaip nusikalstamus ir kvalifikavo juos pagal BK 290 straipsnį, nuosprendis šioje dalyje naikinamas ir priimamas išteisinamasis nuosprendis, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Kaip minėta, D. R. nuteistas ir už tai, kad jis tais pačiais veiksmais, tai yra viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), Kauno miesto savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus vyriausiajai specialistei S. S. fiksuojant administracinio teisės pažeidimo faktą, tyčia vartodamas necenzūrinius ir žeminančio pobūdžio žodžius, tokius kaip „...kvailė, debilė ir kt.“ bei rodydamas ją žeminančius gestus, trikdė visuomenės rimtį ir tvarką ir tuo padarė baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 284 straipsnio 2 dalyje.
Pagal BK 284 straipsnio 2 dalį atsako tas, kuris viešoje vietoje necenzūriniais žodžiais ar nepadoriu elgesiu trikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Iš straipsnio dispozicijos matyti, kad aptariama veika gali būti padaryta dviem būdais – necenzūrinių žodžių vartojimu arba nepadoriu elgesiu. Visuomenės rimties ar tvarkos trikdymą kiekvienu konkrečiu atveju nustato teismas. Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tyčia, todėl būtina, kad toks asmuo suvoktų, jog savo veiksmais trikdo visuomenės rimtį ar tvarką, ir norėtų taip veikti.
Kaip jau aptarta, nekyla abejonių, kad nuteistojo pavartoti žodžiai yra įžeidžiantys, iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad būtent taip ji šiuos žodžius ir suprato, tačiau D. R. veikoje dominavo asmeninės paskatos, kurios buvo nukreiptos ne į viešosios rimties trikdymą, o į siekį įžeisti Kauno miesto savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus darbuotoją. Todėl D. R. veiksmuose nėra tyčios trikdyti visuomenės rimtį ar tvarką, jo siekis, susijęs su įžeidžiamu kibimu prie žmogaus, nesudaro baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 284 straipsnio 2 dalyje, sudėties.
Pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas nuteistojo D. R. veiksmus kaip atitinkančius BK 284 straipsnio 2 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo požymius, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl nuosprendis naikinamas ir priimamas išteisinamasis nuosprendis, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Priimant išteisinamąjį nuosprendį, kai nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nukentėjusiosios S. S. pareikštas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos priteisimo iš nuteistojo D. R. paliekamas nenagrinėtas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Baudžiamosios atsakomybės taikymui būtinų sąlygų nebuvimas nagrinėjamoje situacijoje neatima galimybės suinteresuotiems asmenims savo teises ir interesus ginti civilinio proceso tvarka.
Dėl nuteistosios A. R. apeliacinio skundo
Apeliaciniame skunde nuteistoji ginčija atliktą įrodymų vertinimą ir jo pagrindu padarytas išvadas dėl jos kaltės, nurodydama, kad ji byloje davė teisingus parodymus, todėl pagal BK 235 straipsnio 1 dalį yra nuteista nepagrįstai.
Byloje nustatyta, kad nuteistoji A. R., ikiteisminio tyrimo metu apklausta kaip liudytoja, davė parodymus apie tai, kad 2014-04-16, apie 15.25 val., kai buvo fiksuojamas administracinis teisės pažeidimas dėl jos vyro D. R. neleistinoje vietoje pastatyto automobilio, ji buvo kartu su juo ir matė įvykį. Tačiau iš pateiktų mobilaus ryšio telefoninių pokalbių bei prisijungimo prie telekomunikacinės bazinės stoties išklotinių matyti, kad A. R. naudojamas ir ikiteisminio tyrimo metu tyrėjai nurodytas mobilaus ryšio telefonas Nr. (duomenys neskelbtini) jungėsi prie operatoriaus „Omnitel“ telekomunikacinių bazinių stočių, esančių 5-13 km atstumu nuo įvykio vietos, todėl teismas, įvertinęs nukentėjusiosios ir liudytojo D. J. M. nuoseklius ir kategoriškus parodymus, kad įvykio vietoje D. R. buvo vienas, teisingai konstatavo, kad A. R. kaltinime nurodytu laiku negalėjo būti įvykio vietoje kartu su nuteistuoju.
Neigdama kaltę A. R. nurodo, kad iš tikrųjų įvykio dieną naudojosi kitu mobiliojo ryšio telefono numeriu, o minėtą mobilaus ryšio telefono aparatą (Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo palikusi darbe. Teisme apklaustas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius nurodė, kad minėtas mobilaus ryšio telefonas, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), skirtas buhalteriniams klausimams, kad bet kuris iš darbuotojų gali šiuo telefonu pasinaudoti. Nurodytos aplinkybės prieštarauja pačios A. R. dėstomai versijai, kad ikiteisminio tyrimo metu ji nurodė būtent darbinio telefono numerį (Nr. (duomenys neskelbtini)) tyrėjai dėl to, kad šiuo numeriu su ja galima visada susiekti, ir kartu paneigia jos versiją dėl buvimo įvykio vietoje.
Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių įrodymų rinkimą, jų fiksavimą ir vertinimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimų šioje nuosprendžio dalyje. Nagrinėjamu atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetas, juos vertinant pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, patvirtina A. R. veikoje esant nusikaltimo, numatyto BK 235 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius, tai yra, kad ji, kaltinime nurodytu laiku ir aplinkybėmis davė melagingus parodymus.
Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija mano, kad A. R. padaryta veika pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, jų pasireiškimą, nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant šią veiką pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, taip pat BK 37 straipsnio nuostatų kontekstą, būtų pagrįstas baudžiamosios atsakomybės taikymas.
Pagal BK 37 straipsnį padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Vadinasi, pagal šį BK straipsnį kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jo padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau šie požymiai (ar kai kurie iš jų) egzistuoja tik formaliai. Iš nusikaltimo sudėties požymių, kurių išraiška konkrečiame nusikaltime gali būti tokia formali, kad dėl to atsiranda pagrindas šį nusikaltimą vertinti kaip mažareikšmį, įstatymas pirmiausia nurodo padarytos žalos dydį. Būtent žalos pobūdis, dydis išreiškia nusikaltimų pavojingumą, tai yra socialinį, materialųjį veikos požymį, pagal kurį nusikalstamos veikos atribojamos nuo nenusikalstamų, įstatyme diferencijuojama baudžiamoji atsakomybė, nuosprendyje individualizuojama bausmė. Veikos pavojingumo suvokimas svarbus konstatuojant kaltę, jos formą ir rūšį. Taigi, jei veika turi konkrečios nusikaltimo sudėties požymius, tačiau iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, yra objektyvios prielaidos išvadai, kad tokia veika vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms.
Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismo pripažinta įrodyta, kad A. R. veika turi visus BK 235 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius. Melagingus parodymus, suvokdama savo veiksmų neteisėtumą ir norėdama tai veikti, ji davė tyčia, siekdama padėti jos sutuoktiniui išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tačiau padarytas nusikaltimas yra nesunkus, juo nebuvo siekiama sukelti kokių nors sunkių pasekmių ar padaryti didelės žalos, be to, vertinant padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, atsižvelgtina ir į tai, kad šiuo nuosprendžiu D. R. yra išteisinamas. Todėl, nustačius, kad dėl A. R. padarytos veikos esminės žalos įstatymo ginamoms vertybėms nepadaryta, kolegija laiko galimu A. R. atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, numatytos BK 235 straipsnio 1 dalyje, dėl veikos mažareikšmiškumo BK 37 straipsnyje numatytu pagrindu.
Esant tokioms aplinkybėms, nuosprendis dėl A. R. nuteisimo pagal BK 235 straipsnio 1 dalį naikinamas ir byla nutraukiama (BPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 329 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nusprendžia:
Nuteistojo D. R. gynėjo advokato Ž. K. apeliacinį skundą tenkinti.
Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 25 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį:
D. R. pagal BK 290 straipsnį išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
D. R. pagal BK 284 straipsnio 2 dalį išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nukentėjusiosios S. S. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą.
D. R. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.
Nuteistosios A. R. apeliacinį skundą tenkintini iš dalies.
Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 25 d. nuosprendžio dalį, kuria A. R. pripažinta kalta pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, ir priimti naują nuosprendį:
Vadovaujantis BK 37 straipsniu, A. R., padariusią nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 straipsnio 1 dalyje, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą nutraukti.