Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Burbulienės, Vytauto Kursevičiaus, Birutės Simonaitienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. spalio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5392-949/2015 pagal ieškovo A. M. ieškinį atsakovei I. M., trečiajam asmeniui, nereiškiančiam savarankiškų reikalavimų, antstoliui T. U., dėl neteisėtai išieškotų lėšų už nepilnamečio vaiko išlaikymą priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

A. I. M. su ieškiniu nesutiko.

Nurodė, kad skaičiuojant nuo 2011-11-23 iki 2015-01-01 ieškovas turėjo sumokėti išlaikymą vaikui už 38 mėnesius, iš viso 3851,95 Eur, įsiteisėjus teismo sprendimui, iki 2015-01-01 ieškovas sumokėjo tik 8500 Lt, todėl buvo susidariusi 4800 Lt (1390,18 Eur) išlaikymo vaikui skola. Dėl to atsakovė ir kreipėsi į antstolį dėl skolos išieškojimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

1. Teismo posėdžių metu paaiškėjo, kad atsakovė 10000 Lt sumą iš ieškovo asmeninės banko sąskaitos persivedė į savo asmeninę sąskaitą visiškai neteisėtai, t. y. vienašališkai, savavališkai, be jokio ieškovo informavimo bei slapčia pasinaudodama ieškovo internetinės bankininkystės kodais, slaptažodžių kortele. Teisme atsakovė visas šias aplinkybes visiškai pripažino. Atsakovė visus šiuos tris mokėjimus už bendrą 10000 Lt sumą padarė jau ieškovui nebegyvenant su atsakove kartu. Atsakovė, darydama minėtus mokėjimų nurodymus, pati juos ir įvertino kaip išlaikymą vaikui, nes minėtuose banko nurodymuose grafoje „paskirtis“ nurodo jų tikslinę paskirtį – „pervedimas vaiko išlaikymui“.

2. Teisme buvo konstatuota (abi proceso šalys, įskaitant atsakovę, tai pripažino), kad jos buvo sudariusios povedybinę sutartį (to iš jų reikalavo žemės ūkio technikos pardavėjai), kuri pakeitė sutuoktinių turto teisinį režimą, tačiau pačios atsakovės iniciatyva, jai pasisiūlius nuvežti šią sutartį įregistravimui atitinkamų sutarčių registre, ji to sąmoningai nepadarė ir tai pripažino teisme. Ieškovas visuomet pagrįstai manė, kad ši sutartis yra įregistruota, todėl savo ūkio pajamas pagrįstai laikė savo asmeniniu turtu. Dėl šios priežasties, atsakovės neteisėtas elgesys yra visiškai akivaizdus.

1. Teismas detaliai ir visapusiškai analizavo visas aplinkybes, susijusias su 10000 Lt pervedimu 2010 m. iš apelianto sąskaitos į atsakovės sąskaitą. Todėl apelianto apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai bei motyvai nepagrįsti. Teismo sprendime aiškiai yra pasisakyta, kad apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad sąskaitoje buvusios lėšos 2010 m., iš kurios buvo padaryti minimi pavedimai, buvusios jo asmeninės lėšos. Akivaizdu, kad tuo laikotarpiu šalys buvo santuokoje ir visos gaunamos lėšos buvo šalių bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, taigi dalis lėšų priklausė ir atsakovei. Todėl teismas teisingai įvertino faktines šių pavedimų padarymo aplinkybes bei sprendime padarė teisingas ir pagrįstas išvadas.

2. Teismo sprendime ypatingai daug vietos skiriama teismo sprendimo motyvams, kad priimti teismo sprendimai turi būti vykdomi bei įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas visiems asmenims. Konkrečiu atveju Šiaulių apylinkės teismo 2012 m. vasario 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-152-291/2012 buvo nutraukta atsakovės su ieškovu santuoka ir šiuo teismo sprendimu buvo patvirtinta šalių 2012-01-09 sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Šios sutarties 5 punkte šalių buvo detaliai sutarti su sūnaus išlaikymu susiję klausimai, kad vaiko išlaikymui A. M. įsipareigoja mokėti po 350 Lt kiekvieną mėnesį, mokant į I. M. asmeninę sąskaitą iki kiekvieno mėnesio 30 dienos (imtinai), taip pat jis sumokės įsiskolinimą už alimentus už 5 (penkis) mėnesius, skaičiuojant nuo pareiškimo padavimo datos (2011-11-23). Todėl, vadovaujantis šia santuokos nutraukimo pasekmių sutartimi, sūnaus išlaikymo mokėtinas laikotarpis turėjo prasidėti nuo 2011 m. birželio 23 d., mokant kas mėnesį mokamas periodines išmokas, kurių dydis 350 Lt.

3. Jei apeliantas nesutiko su priimtu šiuo Šiaulių apylinkės teismo 2012 m. vasario 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-152-291/2012, turėjo teisę šį sprendimą skųsti ar teikti prašymą dėl proceso atnaujinimo, esant pagrindui.

4. Ieškovas patikslintu ieškiniu kėlė reikalavimus, susijusius su vykdomosios bylos nutraukimu bei su priteisimu jam antstolio, anot ieškovo, nepagrįstai priverstinai išieškotas išlaikymo sumas - 2896,20 Eur, iš atsakovės I. M. ieškovo A. M. naudai. Vykdomosios bylos nutraukimas yra detaliai reglamentuotas CPK 629 str., tačiau ieškovas nepateikė bei nenurodė jokio šiame straipsnyje numatyto teisinio pagrindo, kad būtų nutraukta vykdomoji byla. Be to, antstolio veiksmų apskundimas reglamentuotas CPK 510 str., tačiau apeliantas nesirenka šių įstatyme reglamentuotų savo teisių gynimo būdų, o savo nuožiūra formuoja reikalavimus atsakovei, todėl teismas ginčijame sprendime tai konstatuoja.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.).

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Byloje nustatyta, kad šalių santuoka buvo nutraukta Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 3 d. sprendimu abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, teismui patvirtinus jų pateiktą santuokos nutraukimo pasekmių sutartį, kurios 5 punktu susitarta, jog sūnaus D. M., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymui A. M. įsipareigoja mokėti po 350 Lt (101,37 Eur) kiekvieną mėnesį, mokant į I. M. asmeninę sąskaitą iki kiekvieno mėnesio 30 dienos, taip pat A. M. įsipareigojo sumokėti išlaikymo įsiskolinimą už penkis mėnesius, skaičiuojant nuo pareiškimo padavimo dienos (2011-11-23) (c. b. Nr. 2-152-291/2012, b. l. 30-31). Jokie išlaikymo mokėjimai, atlikti iki ieškinio pateikimo dienos (2011-11-23) sutartyje neaptarti. Minėtas teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, todėl yra privalomas jos šalims ir turi būti vykdomas (CPK 18 str.).

Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovo minima 10000 Lt suma iš ieškovo sąskaitos į atsakovės sąskaitą buvo pervesta 2010-10-06 (4000 Lt), 2010-10-07 (4000 Lt) ir 2010-10-08 (2000 Lt) (b. l. 15-17), t. y. šalims gyvenant santuokoje, praėjus beveik trims mėnesiams nuo sūnaus gimimo (duomenys neskelbtini) (c. b. Nr. 2-152-291/2012, b. l. 7), o mokėjimo paskirtyje nurodant, kad „pavedimas vaiko išlaikymui“. Byloje taip pat nustatyta, kad į teismą dėl santuokos nutraukimo atsakovė I. M. kreipėsi 2011-11-23, o šalių prašymas dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu teisme gautas 2012-01-09 (c. b. Nr. 2-152-291/2012, b. l. 1-2, 15-16), t. y. praėjus daugiau kaip metams laiko nuo to momento, kai atsakovė iš ieškovo sąskaitos į savo sąskaitą vaiko išlaikymui pervedė iš viso per tris kartus 10000 Lt sumą. Todėl pripažintini nepagrįstais ieškovo argumentai, kad ginčo suma, nepaisant to, kad ieškovas 2012 m. vasario 3 d. teismo sprendimu patvirtinta santuokos nutraukimo pasekmių sutartimi įsipareigojo sumokėti išlaikymo įsiskolinimą už penkis mėnesius, turi būti įskaityta į minėtu teismo sprendimu priteistas sumas, skirtas ieškovo nepilnamečio sūnaus išlaikymui. Svarbus aspektas byloje yra ir tai, kad ieškovas neneigia, jog teikdamas teismui tvirtinti santuokos nutraukimo pasekmių sutartį, žinojo apie iš jo sąskaitos pervestus ginčo 10000 Lt vaiko išlaikymui, nurodo, kad suprato, jog šiuos pinigus sumoka vaiko išlaikymui avansu, tačiau nepaisant to pasirašė santuokos nutraukimo pasekmių sutartį, įsipareigodamas sumokėti ir išlaikymo įsiskolinimą už penkis mėnesius, o teismui sprendimu patvirtinus tokią taikos sutartį, sprendimo apeliacine tvarka neskundė.

Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstomis pirmosios instancijos teismo išvadas, kad nurodyti mokėjimai už bendrą 10000 Lt sumą, atlikti 2010 metų spalio mėnesį, pagrįstai nebuvo įskaityti į ieškovo teiktiną išlaikymo sumą po teismo sprendimo dėl santuokos nutraukimo priėmimo. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, po Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 3 d. sprendimo priėmimo ieškovas A. M. 2012-03-12 pervedė į I. M. banko sąskaitą 300,00 Lt (b. l. 7), 2012-04-25 – 300,00 Lt (b. l. 7), 2012-06-12 - 600,00 Lt (b. l. 8), 2012-11-12 - 2000,00 Lt (b. l. 13), 2012-11-14 – 3000,00 Lt (b. l. 14), taigi 2012 metais po teismo sprendimo priėmimo iš viso pervedė I. M. 6200,00 Lt, padalinus šią sumą iš kas mėnesį mokėtino išlaikymo dydžio – 350,00 Lt, matyti, kad atsakovas 2012 metais sumokėjo vaiko išlaikymui už 17 pilnų mėnesių ir šiek tiek šią sumą viršijo. Todėl šie ieškovo veiksmai, atlikti iškart po teismo sprendimo priėmimo, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad ieškovas vykdė savo teismo sprendimu prisiimtą įsipareigojimą mokėti ne tik einamąsias įmokas vaiko išlaikymui, bet ir sumokėti išlaikymo įsiskolinimą už 5 mėnesius. Toks ieškovo elgesys iš esmės paneigia jo nurodytas aplinkybes, kad jis tikėjosi, jog jo iki teismo sprendimo atlikti mokėjimai bus įskaityti kaip avansu sumokėtas išlaikymas vaikui.

Atkreiptinas dėmesys, kad apeliaciniame skunde ieškovas nurodo, kad 10000 Lt sumą atsakovė iš jo sąskaitos pervedė į savo sąskaitą kaip vaiko išlaikymui skirtas lėšas, ieškovui jau nebegyvenant kartu, todėl šiame kontekste pagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, kad netgi jei ieškovas mokėjo vaikui išlaikymą be teisėto pagrindo, remiantis CK 6.241 str. 1 d. 3 p., 4 p., pervestas išlaikymas negalėtų būti išreikalaujamas kaip be pagrindo įgytas turtas, kurį perdavė asmuo, kuris nors ir neprivalėjo vykdyti prievolės, tačiau ją įvykdė, nes tai atitinka geros moralės nuostatas, jeigu gavėjas veikė sąžiningai. Šiuo atveju byloje nėra įrodymų, kad be ginčo sumos, ieškovas dar kokiu kitu būdu butų prisidėjęs prie 2010-07-22 gimusio sūnaus išlaikymo, jis pats nurodė, kad neprieštaravo dėl jo teigimu avansu suteiktos išlaikymo sumos, tačiau nepateikė įrodymų, kad tarp jo ir buvusios sutuoktinės būtų buvęs koks nors susitarimas, pagal kurį būtų galiamą spręsti, jog nuo sūnaus gimimo iki ieškinio dėl santuokos nutraukimo pateikimo teismui dienos (2011-11-23), sutuoktinai būtų tariasi dėl mažesnės nei 10000 Lt išlaikymo sumos, kuri skaičiuojant kas mėnesį sudaro apie 625 Lt (181 Eur), skaičiuojant už 18 mėnesių nuo 2010-07-22 iki 2011-11-23. Ieškovas yra jauno ir darbingo amžiaus, todėl tikėtina, kad iki nutraukiant santuoką tokio teiktino išlaikymo nepilnamečiam sūnui suma tiek jį, tiek atsakovę tenkino (CK 3.192 str. 1 d.). Be to, byloje nėra įrodymų, kad ieškovas teigdamas, jog atsakovė neteisėtai pasinaudojo jo internetinės bankininkystės kodais bei slaptažodžiais, dėl tokių, neva, neteisėtų atsakovės veiksmų, būtų kreipiąsis į ikiteisminio tyrimo įstaigas.

Ištyrus visus byloje esančius įrodymus nėra pagrindo daryti išvados, kad atsakovė iš ieškovo sąskaitos pervesdama iš viso 10000 Lt, būtų juos panaudojusi kitiems nei mokėjimo nurodymuose nurodytiems tikslams, t. y. nepilnamečio vaiko išlaikymui, nes tokią pareigą vykdyti turi abu tėvai (CK 3.192 str.). Ieškovas teigdamas apie, neva, egzistuojančią povedybinę sutartį, jos projekto teismui, nors ir neįregistruoto įstatymo nustatyta tvarka, nepateikė. Pažymėtina tai, kad ūkininko veiklos vykdymas ir tam reikalingų lėšų kaupimas neatleidžia ieškovo nuo pareigos išlaikyti savo nepilnametį vaiką, ieškovas, neatskirdamas savo kaip fizinio asmens gaunamų lėšų ir ūkininko veiklai vykdyti gaunamų lėšų, jas kaupdamas vienoje sąskaitoje, iš tų pačių lėšų turi įvykdyti tiek savo asmenines, tiek su ūkininko veikla susijusias prievoles.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas nepagrįstai prašo konstatuoti, kad jo įsiskolinimo už vaiko D. M. išlaikymą 2015-01-01 dienai nebuvo ir priteisti iš atsakovės 2896,20 Eur. Todėl pirmosios instancijos teismas ieškinį pagrįstai atmetė.

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad atsakovė I. M. į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo įsiteisėjusio Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 3 d. sprendimo pagrindu kreipėsi 2014-11-20 (c. b. Nr. 2-152-291/2012, b. l. 39), nes paskutinį mokėjimą nepilnamečio sūnaus išlaikymui ieškovas A. M. buvo atlikęs 2014-03-18 (b. l. 9), iš viso tais metais ieškovas buvo pervedęs 2300,00 Lt (b. l. 8, 9), byloje nėra įrodymų, kad 2013 metais ieškovas būtų teikęs išlaikymą nepilnamečiam sūnui, todėl ieškovui 2014 metais sumokėjus vaiko išlaikymui gerokai mažesnę nei teismo sprendimu priteistą išlaikymo sumą, atsakovė I. M. turėjo pagrindą kreiptis į antstolį dėl priverstinio išlaikymo nepilnamečiui vaikui išieškojimo.

Dėl išdėstyto, Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. spalio 30 d. sprendimas paliktinas nepakeistu.

A. I. M. buvo teikiama antrinė valstybės garantuojama teisinė pagalba, atsakovei teiktos antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos apeliacinės instancijos teisme sudaro 57,90 Eur (b. l. 130-133, 134-136, 141), todėl ieškovo apeliacinį skundą atmetus, iš ieškovo priteistina valstybei 57,90 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų (CPK 96 str., 99 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo A. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 57,90 Eur (penkiasdešimt septynis eurus ir 90 euro centų) antrinės teisinės pagalbos išlaidų, jas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą (gavėjo įmonės kodas 188659752, įmokos kodas 5630).